Month: October 2023

Tarp tradicinio ir naujojo (1969 m. liturginės reformos) Katalikų Bažnyčios liturginio kalendoriaus yra daug ir svarbių skirtumų, labai aiškiai atspindinčių tradicinės, ikisusirinkiminės Bažnyčios ir daugumos dabartinių Bažnyčios hierarchų mokymo skirtumus daugybe svarbių klausimų. Iš tiesų kalendorius buvo taip stipriai pakeistas, kad kunigai, aukojantys tiek tradicines, tiek naująsias Mišias, beveik kiekvieną sekmadienį turi ruošti visiškai skirtingas homilijas – tiek mažai sekmadienių sutampa.

Vienas tokių labai pastebimų ir iškalbingų pakeitimų yra susijęs su Kristaus Karaliaus švente. Tradiciniame kalendoriuje ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, o naujajame – paskutinį liturginių metų sekmadienį, lapkričio pabaigoje. Tačiau šventės data nebuvo vienintelis pakeitimas. Iš tikrųjų ši šventė buvo modifikuota taip stipriai, kad – kaip pripažino pats popiežius Paulius VI – ji nebuvo tiesiog perkelta; veikiau viena šventė buvo pašalinta ir sukurta visai kita. Šių pakeitimų apžvalga leidžia suprasti, kodėl senoji šventė taip trukdė liturginiams reformatoriams ir kodėl reikėjo jai suteikti kitokią prasmę.

Pakeistas vardas: atsisakykime svajonių apie Krikščioniją

Kristaus Karaliaus šventės pakeitimai apima jos vardą, datą ir maldas.

Pirmiausia, buvusiai Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus šventei suteiktas naujas vardas – naujajame kalendoriuje ji vadinama Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilme. Iš pirmo žvilgsnio šis pakeitimas neatrodo blogas – juk Viešpats Jėzus iš tikrųjų yra visos Visatos valdovas, jam kaip Dievui paklūsta visa kūrinija. Tačiau pažvelgus į naujojo kalendoriaus kūrėjų intencijas, kaip matysime ir iš kitų pakeitimų, naujuoju pavadinimu norėta užtemdyti Kristaus socialinio karališkumo visoms tautoms ir valdžioms aspektą, nes jis naujajai, posusirinkiminei Bažnyčiai tapo nebepatogus.

Kun. Pierre‘as Jounelis, naujojo kalendoriaus sudarymo subkomiteto vadovas, kalbėdamas apie su šia švente susijusius pakeitimus, net neslėpė, kad pakeitimų tikslas yra suteikti šventei kitą prasmę. Apibendrinęs ankstesnės Kristaus Karaliaus šventės pirminę paskirtį (ir implicitiškai pajuokęs Pijų XI dėl svajonių „apie įmanomą sukurti Krikščioniją“), kun. Jounelis paaiškino naująjį šventės pagrindimą:

„Sudarytojų tikslas buvo labiau pabrėžti kosminį ir eschatologinį Kristaus karališkumo charakterį. Šventė dabar vadinama Kristaus, „Visatos Valdovo“, švente ir priskirta paskutiniam Eilinio metų laiko sekmadieniui.“

Pakeista data: socialinės dimensijos užtemdymas

Kodėl Pijus XI Kristaus Karaliaus šventei parinko paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę? Apie tai jis pats rašė enciklikoje Quas primas: „Taip Jėzaus Kristaus gyvenimo paslaptys, prieš tai minėtos metų eigoje, lyg pabaigiamos bei apimamos šventa Kristaus Karaliaus iškilme ir, prieš švenčiant Visų Šventųjų garbę, paskelbiama ir iškeliama garbė Tojo, kuris triumfuoja visuose šventuosiuose ir išrinktuosiuose.“

Taigi, Pijaus XI intencija buvo pabrėžti Kristaus šlovę kaip jo žemiškosios misijos pratęsimą; šlovę ir misiją, toliau tęsiamą ir matomą istorijoje jo šventuosiuose. Iš karto po Kristaus Karaliaus šventės minimi Visi Šventieji, dalyvaujantys Kristaus karališkume ir triumfuojantys danguje, bei vėlės, dar kenčiančios skaistykloje. Tai nuoseklus perėjimas nuo Kristaus, triumfuojančio savo karališkume, prie Kristaus, triumfuojančio savo nariuose – šventųjų bendrystėje ir skaistyklos vėlėse, už kurias dar turim melstis, kad pagreitintume jų įžengimą į Kristaus Karalystę danguje.

Kristaus Karalystę toliau žmonių istorijoje – visuomenėje, kultūroje, politikoje – tęsia šventieji. Pirminis šios šventės tikslas – švęsti dabar egzistuojantį Kristaus karaliavimą visos mus supančios realybės atžvilgiu. Realybės, kurioje Bažnyčia turi kovoti už Jos teisių įtvirtinimą ir plėsti Kristaus karalystę tiek individualių žmonių sielose, tiek socialinėje erdvėje. Šis Kristaus karalystės visapusiškumas, apimantis visas sferas, tarp jų ir viešąją, labai pabrėžiamas Pijaus XI. Apmąsčius Kristaus gyvenimą, po šventės iš karto yra kviečiama apmąstyti mūsų pačių vaidmenį ir atsaką. Turime susimąstyti, kad privalome sekti Kristumi Karaliumi ir kaip tarnai praktiškai įgyvendinti bei užtikrinti jo valdžią visose žmogiškojo gyvenimo sferose.

Todėl Pijus XI rašo: „tikintieji galės iš šių dalykų svarstymo pasisemti nuostabios galios ir jėgų, kad jų sielos sektų tikru krikščioniško gyvenimo idealu. Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai.”

Be to, šios šventės minėjimas arti liturginių metų pabaigos suteikia jai ypatingą eschatologinį vaidmenį, kuris irgi susijęs su jau aptartu mūsų atsaku. Paskutiniai liturginių metų sekmadieniai susikoncentruoja į kalbėjimą apie Paskutiniuosius laikus, o visų liturginių metų kulminacija – XXIV ir paskutinis sekmadienis po Sekminių, kartais vadinamas „Sunaikinimo sekmadieniu” dėl jo metu skaitomos Evangelijos apie baisųjį Paskutinį teismą. Liturginiai metai vėl prasideda su Adventu, kurio skaitiniai taip pat kalba apie Paskutinį teismą, kad ruošdamiesi paminėti Pirmąjį Kristaus atėjimą Betliejuje bejėgio kūdikėlio pavidalu, nepamirštume ruoštis Jo Antrajam atėjimui visoje savo baisioje ir didingoje šlovėje.

Dėl Kristaus Karaliaus ir Visų Šventųjų švenčių susiejimo galime nuosekliai pereiti nuo stebėjimosi ir skonėjimosi dangiškąja šlove prie šventos baimės dėl savo paties gyvenimo ir ar tą dangiškąją šlovę pasieksime. Ši šventa baimė jau netrukus tikinčiajam leidžia lengviau pereiti prie konkrečių apsimarinimo ir pasiruošimo veiksmų Advento metu, kad, atėjus laikui, galėtume savo Teisėją pasitikti „be baimės“, kaip sakoma labai gražioje Kūčių Mišių kolektos maldoje: „Dieve, Tu mus kasmet džiugini išganymo viltimi. Leisk mums į Tavo vienatinį Sūnų, kurį džiaugsmingai priimame kaip Atpirkėją, žvelgti be baimės, kai ateis kaip Teisėjas.“ Tad paradoksaliu būdu laikotarpis nuo Kristaus Karaliaus iki Kalėdų panaudoja šventą pasmerkimo baimę, kad padėtų mums tinkamai pasiruošti ir galiausiai ją įveikti.

Nors ši šventa baimė kulminaciją pasiekia paskutinį metų sekmadienį, ji jau jaučiama ir Kristaus Karaliaus šventės Mišiose. Pijus XI vylėsi, kad kasmetinis šios šventės šventimas valstybes „pamokys, kad tiek privatūs asmenys, tiek valdininkai ir valstybių vadovai įpareigoti viešai garbinti Kristų bei jam paklusti. Ši šventė įkvėps jiems mintį apie tą paskutinį teismą, kuriame Kristus, dabar ne tik pašalintas iš viešojo gyvenimo, bet ir paniekinančiai užmirštas bei ignoruojamas, griežtai baus už tas neteisybes. Juk jo karališkas kilnumas reikalauja, kad visa valstybė būtų tvarkoma pagal Dievo Įsakymus ir krikščioniškus principus tiek įstatymų leidyboje, tiek teisėtvarkoje, tiek diegiant jaunimo sielose sveiką mokymą ir dorus papročius.“

Naujajame kalendoriuje nebelieka šios dvasinės kelionės nuo Viešpaties didingos šlovės pripažinimo iki šventos Viešpaties baimės ir galiausiai viltingo kūno ir dvasios paruošimo Viešpaties Antrajam atėjimui. Naujojoje liturgijoje visas šias temas – Kristaus karališkumą, Paskutinį Teismą ir Dievo Karalystę – turi perteikti paskutinis metų sekmadienis, tad visai nėra laiko į tai įsigyventi ir tuo persiimti. Prarandama ne viena šventė, o tarsi atskiras liturginis sezonas.

Taip pat labai svarbu, kad šventės minėjimas arti liturginių metų galo, bet ne pačioje jų pabaigoje, pabrėžia, jog socialinė Kristaus Karaliaus karalystė jau dabar yra tikra ir kad dabar jai turime paklusti. Kristaus Karalystė nėra kažkas, ko turime laukti taip, kaip laukiame Antrojo Kristaus atėjimo. Kristaus Karalystę savo gyvenimuose ir visų lygių bendruomenėse esame kviečiami įtvirtinti jau dabar. Tuo tarpu naujoji šventė pabrėžia tik eschatologinį Kristaus karališkumą: Jėzaus Kristaus Karalystė, nors ir prasidėjo laike, bet dabar egzistuoja „lyg slėpinys“ (kaip ji vadinama Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen Gentium) ir „nukryžiuotu“ būdu. Ši Karalystė bus ištobulinta ir pilnai pasireikš tik laikų pabaigoje, su Antruoju atėjimu. Būtent todėl naujame kalendoriuje šventė yra pačiame Bažnyčios metų gale, tarsi visos išganymo istorijos apibendrinimas ir simbolis to, ko mes laukiame: Kristaus Karaliaus naujųjų Mišių maldose būtent kalbama apie Antrąjį Kristaus atėjimą.

Kitaip tariant, Kristaus karališkumas gali būti skelbiamas tik ta prasme, kiek jis susijęs su laikų pabaiga, bet ne kaip susijęs su politine ir socialine tvarka čia ir dabar. Ir ne kaip susijęs su Bažnyčios pareiga atversti tautas, persmelkti ir perkeisti jų kultūrą ir įstatymus.

Visa tai apsvarsčius, tampa aišku, ką turėjo omeny jau minėtas kun. Jounelis, sakydamas, kad naujoji data turi pabrėžti nebe tiek socialinę, kiek „kosminę ir eschatologinę“ Kristaus karalystės pusę. 1968 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijai leista peržiūrėti naująjį kalendorių. Po peržiūros kongregacija laiške teigė: „Kristaus Karaliaus šventė turėtų išlaikyti socialinę dimensiją ir būti švenčiama spalį, kaip tai daryta anksčiau.“ Tad visiems buvo akivaizdu, jog šventės pakeitimais norima užtemdyti socialinę jos dimensiją. Kongregacijos nariai buvo susitikę su naujosios liturgijos architektu arkivysk. Bugniniu ir gyvai išsakė savo dvejones. Tačiau Bugninis pareiškė, kad kongregacija, nepaisant jos narių „nostalgijos“ ir „baimių“, buvo įtikinta komiteto „ekspertizės ir rūpesčio“ ir buvo prieitas sutarimas, nors „procese daugybė kongregacijos prašymų buvo atmesti“, tarp kurių ir buvusios šventės datos išlaikymas.

Beje, yra ir dar viena priežastis – nors eksplicitiškai neminima Pijaus XI, bet nepaneigiama, kodėl Kristaus Karaliaus šventę labai tinka švęsti paskutinį spalio sekmadienį. Protestantiškose šalyse jis švenčiamas kaip Reformacijos sekmadienis, tad Kristaus Karaliaus šventė primena ne tik apie visas sferas apimančią Jėzaus Kristaus Karalystę – taip dažnai socialiai ir kultūriškai neigiamą įvairių protestantizmo mokymų – bet taip pat ir Jo karaliavimą savo vienai, šventai, apaštalinei, visuotinei Bažnyčiai. Nepamirškime, kad Vakarų sekuliarizacija didele dalimi yra būtent Reformacijos pasekmė.

Pakeisti Mišių tekstai: nė žodžio apie Kristaus socialinį karališkumą

Kad iš šventės pašalintas socialinis dėmuo, geriausiai matyti panagrinėjus jos naujųjų Mišių ir brevijoriaus tekstus. Pašalintos bet kokios nuorodos į Kristaus valdžią tautoms ir jų valdytojams. Pavyzdžiui, iš Kristaus Karaliaus šventės pirmųjų mišparų himno pašalintos tokios eilutės (laisvas mano vertimas):

Nedorųjų minia šaukia:
„Mes nenorime Kristaus kaip karaliaus!“
O mes džiaugsmo šūksniais šloviname
Tave kaip pasaulio aukščiausią karalių.

Tegarbina viešai Tave ir teišaukština pasaulio valdytojai;
Tegul Tave gerbia mokytojai ir teisėjai;
Tegul įstatymai išreiškia Tavo tvarką
Ir menai teatspindi Tavo grožį.

Teranda karaliai garbę
Tau pasiaukodami ir pasivesdami.
Priimk po savo švelnia valdžia
Mūsų šalį ir mūsų namus.

Garbė Tau, o Jėzau,
Virš visų pasaulio galybių;
Ir garbė Tėvui ir meilės Dvasiai
Per amžių amžius. Amen.

Apie naują šventės kryptį liudija ne vienas kitas svarbus pakeitimas šios šventės naujųjų Mišių liturgijoje, visur tendencija ta pati – nebeminimas Kristaus viešpatavimas valstybėms, tautoms, valdytojams. Įdomu, kad nuorodos, kuriomis remiantis Dievo kulto kongregacija rekomenduoja šventės metu mokyti tikinčiuosius, nukreipia į septyniolika Katekizmo straipsnių, kurių tik vienas eksplicitiškai patvirtina Kristaus karališkumą žmonių visuomenėms (2105), o kiti kalba apie Kristų kaip „kosmoso ir istorijos“ Viešpatį (668-672) ar tai, kad mes dalyvaujam Kristaus Karalystėje ne pritaikydami valstybių įstatymus prie Dievo tvarkos, bet tarnaudami vargšams (786). Nors naujosios šventės liturgijoje išlieka šiokių tokių socialinio elemento likučių (pvz., A ciklo Evangelija), bet jie pasireiškia ne Kristaus socialinio karališkumo, o socialinio teisingumo forma.

Pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai akto apkarpymas

Įvesdamas Kristaus Karaliaus šventę, Pijus XI nurodė šią dieną kalbėti Žmonijos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, kurį 1899 m., paaukodamas pasaulį Švč. Jėzaus Širdžiai, sukūrė Leonas XIII, o šv. Pijus X nurodė atnaujinti kasmet. Už šio akto kalbėjimą, įvykdę įprastas sąlygas, tikintieji gali gauti visuotinius atlaidus. Aktas per naująją Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę kalbamas ir dabar, bet pakeistas taip, kad labiau atitiktų politkorektišką mūsų dienų Bažnyčios laikyseną.

Naujasis tekstas didžiąja dalimi labai panašus į senąjį, bet jame ištrinti tokie „nepatogūs“ žodžiai: „Būk Karalius visų tų, kurie dar tebeklaidžioja stabmeldystės ar islamo tamsybėse, nedelsk ir juos išvaduoti savo šviesos karalystei. Galiausiai pažvelk gailestingomis akimis ir į vaikus tos tautos, kuri taip ilgai yra buvusi išrinktoji, ir Kraujas, kurio jie kitados ant savęs šaukėsi, tenužengia dabar ant jų kaip atpirkimo ir gyvybės srovė.“

Senasis tekstas kalba apie Kristaus Karalystę visiems – po Kristaus vėliava turi nusilenkti ir pagonys, ir musulmonai, ir žydai. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, – liepė Kristus. Nors naujasis tekstas sako: „Būki Karalius, Viešpatie, ne vien ištikimųjų, kurie niekada nuo Tavęs nepasitraukia, bet ir sūnų palaidūnų, kurie Tave paliko; padėk jiems greitai sugrįžti į Tėvo namus, kad nemirtų iš skurdo ir alkio“, vis dėlto nutyli konkretybes. Negalima sakyti, kad naujasis tekstas, kaip ir naujoji šventė, yra blogi ar talpinantys kokių klaidų, tačiau jie pritaikyti prie moderniosios Bažnyčios linijos, kur apie socialinį Kristaus karališkumą kalbėti šiukštu negalima.

Ne perkelta, o pakeista

Kaip pripažino pats popiežius Paulius VI, Kristaus Karaliaus šventė buvo ne pakeista ar tik perkelta į kitą datą. Ji buvo sukurta iš naujo. Calendarium Romanum, dokumente, paskelbusiame ir paaiškinusiame naująjį kalendorių, Paulius VI rašė:

„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė randasi paskutiniame liturginių metų sekmadienyje vietoj šventės, įvestos popiežiaus Pijaus XI 1925 m. ir priskirtos paskutiniam spalio sekmadieniui. Taip aiškesnėje šviesoje atskleidžiama šio sekmadienio eschatologinė svarba.“

Popiežius nepasakė, kad šventė perkeliama į kitą dieną, kaip kad apibūdino Šventosios Šeimos ar Kristaus Kūno švenčių perkėlimą. Naujoji šventė, pasak jo, atsiranda „vietoj“ buvusios šventės.

Pijus XI norėjo, kad ši šventė taptų dvasiniu kvietimu ginkluotis ir stoti po Kristaus Karaliaus vėliava. Tuo metu Rusijoje triumfavo komunizmas, paneigęs Dievą ir viską, kas šventa, Meksikoje kairieji nuožmiai persekiojo Bažnyčią, o Vokietijoje kilo nacionalsocializmo ideologija. Šiame kontekste Pijus XI kviečia katalikus telktis po Taikos kunigaikščio jungu, pripažinti Jo socialinį karališkumą, įgyvendinti Bažnyčios socialinį mokymą, be baimės viešai išpažinti katalikų tikėjimą. Pijus XI tarsi kviečia katalikus vėl pakilti ir apginti Dievo garbę prieš bedieviškas ideologijas.

Paklauskime savęs, ar tos esminės tiesos, kurias Pijus XI priminė įvesdamas Kristaus Karaliaus šventę, vis dar skelbiamos iš sakyklų? Ar šias tiesas atspindi katalikiškų organizacijų veiklos programos? O gal veikiau į visa tai žvelgiama kaip į praeities atgyveną? Deja, naujoji šventė prarado savo pirminę prasmę ir nebegaivina mūsų socialinės realybės.

Akivaizdu, kad Pauliui VI, Bugniniui ir 1960-ųjų bei 1970-ųjų progresyvistams ši šventė buvo didelė kliūtis, kuria reikėjo atsikratyti. Iš to, kaip ji pertvarkyta, kad nebetektų pirminės prasmės, akivaizdu, kad ši šventė naujajame kalendoriuje nieko neprideda, ji visai nėra būtina. Ir be jos būtų kalbama apie Antrąjį Kristaus atėjimą. Būtent tai, ką ji vertingo pridėjo prie liturginio kalendoriaus, yra pašalinta. Progresyvistams būtų buvę geriau, jeigu šios šventės Pijus XI nebūtų įvedęs. Bet kai jau įvedė, visai išbraukti nebebuvo galima. Teko suteikti jai naują prasmę, nieko vertingo nepridedančią liturginiams metams, bet ir nemaišančią.

Marius Parčiauskas

Parengta pagal dr. Peterio Kwasniewskio ir dr. Michaelo P. Foley straipsnius.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Čia pateikiame ištrauką iš kun. Leonardo Goffine knygos „Bažnyčios metai“ su paaiškinimu apie Visų šventųjų šventę ir aštuonis palaiminimus.

Kodėl Bažnyčia įsteigė šią šventę?

1. Kad pašlovintų Dievą Jo šventuosiuose (101 psalmė) ir kad suteiktų patiems šventiesiems garbę, kurią jie pelnė savo gyvenimą paskirdami Dievo garbei.

2. Kad gyvai primintų mums, jog esame nariai Katalikų Bažnyčios, tikinčios šventųjų bendravimu, t. y. bendravimu visų tikrų krikščionių, priklausančių arba triumfuojančiai Bažnyčiai danguje, arba kenčiančiai Bažnyčiai skaistykloje, arba kovojančiai Bažnyčiai žemėje; o ypač ‒ kad paskatintų mus apmąstyti dangaus šventųjų bendravimą su mumis, vis dar kovojančiais šioje žemėje.

3. Kad paskatintų mus, ypač šią dieną, pakelti savo akis ir širdis į dangų, kur prieš Dievo sostą susirinkusi nesuskaičiuojama daugybė visų šalių, epochų, tautybių ir luomo šventųjų, ištikimai sekusių Kristų ir palikusių mums šlovingų dorybės pavyzdžių. Mes galime jais sekti, nes šventieji irgi buvo silpni žmonės, kovoję prieš savo ydas ir nugalėję jas tik padedami Dievo malonės, kuri nebus atsakyta nė mums.

4. Kad pagerbtume tuos šventuosius, kuriems Bažnyčia liturginiuose metuose nėra skyrusi atskiros šventės. Galiausiai, kad atsižvelgdamas į tiek daug užtarėjų Dievas suteiktų mums visišką atleidimą, leistų dalytis jų nuopelnais ir duotų malonę vieną dieną kartu su jais džiaugtis dangaus palaima.

Kas įsteigė šią šventę?

610 m. popiežius Bonifacas IV įsakė, kad Panteonas, pagoniška visoms dievybėms skirta Romos šventykla, būtų paversta krikščioniška bažnyčia ir kad šventųjų relikvijos, išsibarsčiusios po įvairias Romos kapines, būtų surinktos ir padėtos ten. Tada popiežius pašventino bažnyčią Švč. Mergelės Marijos ir visų kankinių garbei ir pirmą kartą šventė Visų Šventųjų šventę. Jis liepė nuo šiol ją švęsti Romoje kiekvienais metais. Popiežius Grigalius IV įsakė ją švęsti visai Katalikų Bažnyčiai ir paskyrė tam dieną ‒ lapkričio 1-ąją.

Per INTROITĄ Bažnyčia gieda:

Džiaukimės visi Viešpatyje, švęsdami šventę visų Šventųjų garbei; jų iškilme džiaugiasi Angelai ir drauge garbina Dievo Sūnų.
Ps 32, 1. Džiūgaukite, teisieji Viešpatyje: dera, kad dorieji jį šlovintų.

KOLEKTA:

Visagali amžinasis Dieve, kuris visų Šventųjų nuopelnus liepei minėti viena iškilme, meldžiame Tave, kad daugelio užtarimu suteiktumei mums trokštamą savo gailestingumo gausybę. Per mūsų Viešpatį…

SKAITINYS:

Skaitinys iš šventojo apaštalo Jono Apreiškimo knygos. (Apr 7, 2–12)

Anomis dienomis: Aš, Jonas, išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių: Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių, iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių, iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių, iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų. Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!

PAAIŠKINIMAS:

Šis skaitinys tiesiogiai kalba apie Dievo bausmę Jeruzalei ir žydų tautai ‒ taip, kaip tai buvo apreikšta Jonui. Tačiau gilesne, netiesiogine prasme jis kalba apie Paskutinį teismą. Tame teisme bus išrinktųjų iš visų dvylikos Izraelio giminių. Tačiau kad nebūtų pagalvota, jog išrinktieji bus tik krikščionių atsivertėliai iš judaizmo, šv. Jonui buvo parodyta nesuskaičiuojama minia krikščionių iš pagoniškų šalių, taip duodant suprasti, kad Kristaus Bažnyčią danguje daugiausia užpildys ne žydai.

Ši daugybė palaimintųjų, apsirengusių baltais drabužiais ir rankose laikančių palmių šakeles, stovi priešais Dievo sostą ir priešais Avinėlį, t. y. Kristų. Balti apsiaustai simbolizuoja jų skaistybę; palmių šakos reiškia jų šlovę ir pergalę prieš kūno, pasaulio bei velnio pagundas. Jie adoruos Dievą ir kartu su visomis dangiškomis dvasiomis per amžius giedos jam garbės giesmę, dėkodami Jam už tą galią ir šlovę, kurią Jis jiems suteikė.

Stenkimės gyventi taip, kad vieną dieną būtume tarp šių išrinktųjų.

GRADUALAS:

Ps 33, 10 ir 11. Bijokite Viešpaties, visi jo šventieji, nes nėra stokos tiems, kurie jo bijo. Ieškantiems gi Viešpaties nestinga jokio gerumo.

ALELIUJA

Aleliuja, aleliuja.

Mt 11, 28. V. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu. Aleliuja.

EVANGELIJA

Šventosios Evangelijos pagal Matą tęsinys. (Mt 5, 1–12)

Anuo metu: Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

Kodėl šią dieną skaitoma Evangelija apie aštuonis palaiminimus?

Nes jie yra lyg laiptai, kuriais šventieji drąsiai užlipa į dangų.

Jei nori būti kartu su šventaisiais danguje, turi irgi kantriai bei ryžtingai kopti šiais laiptais, o Dievo ranka tikrai tau padės.

Aštuonių palaiminimų paaiškinimas

1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

Vargdienio dvasią turi tie, kurie, kaip apaštalai, dėl Kristaus palieka visus žemiškus dalykus ir tampa vargšai; tie, kurie dėl nelaimės ar neteisingumo prarado savo nuosavybę, bet kantriai ir atsidavę Dievo valiai kenčia šią stoką; tie, kurie pasitenkina savo vargana ir kuklia padėtimi gyvenime, nesiekia didesnių turtų ar aukštų pareigų ir yra pasirengę verčiau kentėti skurdą nei praturtėti neteisėtomis priemonėmis; tie, kurie būdami turtingi nemyli savo turto ir nėra prie jo prisirišę, bet naudoja jį vargšų labui; o ypač tie, kurie yra nusižeminę, kurie nemano pernelyg gerai apie save, bet puikiai suvokia savo silpnumą ir dvasinį skurdą, kurie menkai vertina save, visada jaučia dvasinį nepriteklių ir todėl kaip elgetos nuolat meldžia Dievą Jo malonės ir pagalbos.

2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

Čia minimi liūdintys yra ne tie, kurie verkia ir sielvartauja dėl savo artimųjų ar draugų mirties, ne tie, kurie sielojasi ištikus nesėkmei ar netekę laikinų gėrybių, bet tie, kurie liūdi, kad Dievas yra taip dažnai įžeidžiamas, taip mažai žmonių mylimas ir gerbiamas, kad pražūva tiek daug brangiuoju Kristaus krauju atpirktų sielų. Tarp šių liūdinčiųjų yra ir tie, kurie gyvena griežtą atgailos gyvenimą ir kantriai pakenčia vargą, nes nuodėmė yra vienintelis blogis, vienintelis dalykas, dėl kurio reikia verkti. Tik tos ašaros, kurios išliejamos dėl padarytų nuodėmių, yra naudingos ašaros. Už jas bus atlyginta amžinu džiaugsmu ir nesibaigiančia paguoda.

3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

Romus yra tas, kuris užgniaužia bet kokį kylantį pykčio, nekantrumo ar keršto jausmą ir mielai priima visa, ką Dievas, norėdamas jį išmėginti, pasiunčia ar leidžia nutikti. Tas, kas save valdo, yra lyg rami, lygi jūra, kurioje nuolat atsispindi dieviškoji Saulė ir kurios nesudrumsčia aistrų bangos. Tas, kas nugali save, yra galingesnis už tą, kuris užkariauja stiprius, įtvirtintus miestus (Pat 16, 32). Jis neabejotinai paveldės dangų bei žemę ir amžinai džiaugsis ramybe, kuria mėgaujasi jau šiame gyvenime (Ps 36, 11).

4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.

Alkis ir troškulys čia reiškia karštą troškimą tų dorybių, kurios sudaro krikščionišką tobulumą. Tas, kas nuoširdžiai ir rimtai siekia šio tobulumo, bus pasotintas, t. y. bus Dievo papuoštas nuostabiausiomis dorybėmis ir gausiai apdovanotas danguje.

5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

Gailestingieji yra tie, kurie pagal išgales padeda vargšams, kurie atlieka dvasinius ir kūniškus gailestingumo darbus, kurie kiek įmanoma kantriai pakenčia kitų ydas, visada stengiasi juos pateisinti ir noriai atleidžia patirtas nuoskaudas. Ypač tie yra gailestingi, kurie atleidžia savo priešams ir daro jiems gera, kaip yra parašyta: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5, 44) Gailiaširdžiams pažadėtas didžiulis atlygis, o negailestingųjų laukia griežtas teismas.

6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

Tyraširdžiai yra tie, kurie rūpestingai saugo per Krikštą gautą sielos nekaltybę; kurie stengiasi išlaikyti savo širdį nesuteptą, o sąžinę ‒ švarią; kurie vengia ne tik bet kokių nuodėmingų darbų bei žodžių, bet ir visokių blogų minčių bei troškimų; kurie visais savo veiksmais siekia tik gėrio. Jie jau šioje žemėje regi Dievą visuose Jo darbuose ir kūriniuose, o kitame pasaulyje regės Jį veidas į veidą. Ši kontempliacija teiks jiems ypatingą malonumą, skirtą tik tyroms sieloms, nes kaip akis turi būti švari, kad aiškiai matytų, taip ir sielos turi būti nesuteptos jokia dėmele, jei nori regėti Dievą.

7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.

Taikdariai yra tie, kurie pažaboja savo netinkamus troškimus, kurie gyvena taikoje su savo sąžine ir visada siekia išsaugoti vidinę ramybę, kurie nesikivirčija su savo artimu ir noriai paklūsta Dievo valiai. Jie vadinami Dievo vaikais, nes seka ramybės Dievu (Rom 15, 33), kuris netgi atsidavė savo Sūnų, kad susitaikytų su pasauliu, ir siunčia į žemę ramybę, kurios pasaulis nežino ir negali duoti (Lk 2, 14; Jn 14, 27).

8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.

Tie yra persekiojami dėl teisumo, kurie savo žodžiais, raštais ar gyvenimu gina tiesą, tikėjimą ir krikščioniškas dorybes; kurie tvirtai laikosi Dievo ir niekada nebėga nuo pareigos išpažinti krikščionių tikėjimą ir laikytis savo šventos religijos, nors dėl to iš pasaulio patiria neapykantą, panieką, negarbę, įžeidimus ar neteisybę. Jeigu jie visa tai ištvers kantriai ir ištvermingai ar net, kaip šventieji, džiaugsmingai, patys taps šventi ir gaus dangišką karūną. Jei norime su jais karaliauti, turime su jais kentėti: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2 Tim 3, 12)

OFERTORIJUS

Išm 3, 1, 2 ir 3. Teisiųjų sielos Dievo rankoje ir jų nepaliečia mirties kančios. Neišmintingųjų akims jie rodosi mirštą, tuo tarpu jie yra ramybėje, aleliuja.

SEKRETA

Mes Tau, Viešpatie, atnašaujame savo pamaldumo dovanas, ir tebūna jos Tau malonios visų teisiųjų garbei, o mums dėl Tavo gerumo išganingos. Per mūsų Viešpatį…

PREFACIJA

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes Tau visuomet ir visur dėkotume, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali Dieve, per Kristų mūsų Viešpatį. Per Jį Tavo didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangiškosios kariaunos, taip pat ir palaimintieji serafimai vieningu džiūgavimu drauge aukština. Prašome, liepk, kad į jų tarpą būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu tariantys: Sanctus.

KOMUNIJA

Mt 5, 8–10. Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė.

POSTKOMUNIJA

Meldžiame Tave, Viešpatie, leisk ištikimoms Tau tautoms nuolatos linksmintis minint visus Šventuosius ir gauti paramos iš jų nuolatinio užtarimo. Per mūsų Viešpatį…

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kristaus Visatos Valdovo šventė, kuri pagal dabartinį liturginį kalendorių tenka paskutiniam lapkričio mėnesio sekmadieniui, ne visada turėjo šį vardą ir ne visada buvo švenčiama šią dieną.

Kaip ir daugelyje kitų Bažnyčios teologijos ar liturgijos sričių, šis pokytis įvyko po Vatikano II Susirinkimo.

Tačiau formaliai ji neturėjo jokio ryšio su Vatikano II Susirinkimu, kuris šio klausimo apskritai nesvarstė.

1969 m. balandžio 28 d. išleidus naująjį liturginį kalendorių, popiežius Paulius VI leido šią šventę švęsti paskutinį lapkričio sekmadienį ir pakeitė jos pavadinimą: iš Kristaus Karaliaus šventės į Kristaus Visatos Valdovo šventę.

Vėlesniuose darbuose katalikų teologai teigė, kad tokiu pakeitimu siekta pabrėžti eschatologinį šios šventės pobūdį, kad Kristaus viešpatavimas yra visuotinis ir absoliutus Visatoje, tačiau viršija žemiškąją tikrovę ir įvyks tik po antrojo Išganytojo atėjimo.

Tačiau aprašant pirminę šios šventės idėją, buvo minima ir Kristaus žemiškojo viešpatavimo idėja. Apie tai, kad per tikrą Kristaus Viešpaties intronizaciją šeimose, bendruomenėse ir valstybėse būtų galima įveikti socialinius konfliktus, atkurti valdžios autoritetą ir įtvirtinti socialinę taiką žemėje.

Šventės teologinis šaltinis buvo enciklika “Quas Primas”, kurioje popiežius Pijus XI, viena vertus, pabrėžia eschatologinį Kristaus valdžios pobūdį, bet kartu įspėja, kad būtų klaidinga neigti Kristaus valdžią žemėje:

“Tačiau ši karalystė pirmiausia yra dvasinė ir daugiausia susijusi su dvasiniais dalykais, ką labai aiškiai parodo ir mūsų cituoti Šventojo Rašto žodžiai, o Kristus Viešpats patvirtina savo elgesiu. Kai žydai ir net patys apaštalai klaidingai manė, kad Mesijas atkurs laisvę ir prikels Izraelio karalystę, Jis sugriovė šį jų tuščias įsivaizdavimą ir atėmė iš jų viltį; kai aplinkiniai ir susižavėjusi minia norėjo Jį paskelbti karaliumi, Jis pabėgo ir pasislėpė, nes nenorėjo karališkojo vardo ir garbės; Romos Vyresniojo akivaizdoje Jis pareiškė, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio”.

Tačiau kartu:

“Be to, labai klystų tas, kuris neigtų Kristaus, kaip Žmogaus, valdžią bet kokiems laikiniems reikalams, nes Kristus iš Tėvo gavo neribotą teisę į visa, kas sukurta, todėl viskas pavaldžiai Jo valiai… Todėl, jei žmonės privačiai ir viešai pripažintų Kristaus karališkąją valdžią jiems, tuomet visą visuomenę apimtų neregėti palaiminimai, tokie kaip derama laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. Nes kaip karališkasis mūsų Viešpaties orumas žemiškųjų kunigaikščių ir valdovų orumą apgaubia tam tikra religine pagarba, taip jis sustiprina ir piliečių pareigas bei paklusnumą. “

Kadangi šis Kristaus Karaliaus viešpatavimas turės ir žemiškąjį matmenį, ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, kuri taip pat puikiai iliustruoja Kristaus viešpatavimą žemėje ir danguje, kuriam šie šventieji buvo parengti dar žemėje.

Laiko atstumas iki liturginių metų pabaigos žymi būtent šį, nors ir trumpą, bet vis dėlto esamą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo žemiškoje tikrovėje aspektą.

Po Vatikano II Susirinkimo įvykdyta reforma, perkėlusi šią šventę į liturginių metų pabaigą, teologiškai visiškai pašalino šį žemiškąjį aspektą. Iš katalikų nebesitikima, kad jie šeimose, bendruomenėse ir valstybėse įtvirtins Kristų Karalių, bet tik laukiama Jo viešpatavimo amžinybėje.

Akivaizdu, kad šio žemiškojo aspekto eliminavimas kenkia tikinčiųjų sieloms, nes nemotyvuoja jų atpažinti to, kas iš tikrųjų egzistuoja, būtent gebėjimo, kurį neabejotinai turi Viešpats Dievas, – gebėjimo viešpatauti ir čia, žemėje. Iš tikrųjų tai žmogaus supratimu susiaurina ir apriboja Viešpaties Dievo visagalybę ir de facto yra mūsų silpstančio tikėjimo įrodymas.

Aleksandras Stralcou

Gimė 1385 m. Kapistrane, Sulmonos vyskupijoje, Italijoje; mirė 1456 m. spalio 23 d. Jo tėvas atvyko į Neapolį Liudviko Anžu traukiniu, todėl manoma, kad buvo prancūziško kraujo, nors kai kurie teigia, kad jis buvo vokiečių kilmės. Anksti mirus tėvui, Jono išsilavinimą įgijo motina. Iš pradžių ji jį mokė namuose, o paskui išsiuntė studijuoti teisės į Perudžą, kur jam puikiai sekėsi pas žymų teisininką Pietro de Ubaldis.

1412 m. Neapolio karalius Ladislovas, kuris tuo metu valdė šį Šventojo Sosto miestą, paskyrė jį Perudžos gubernatoriumi. Būdamas gubernatoriumi, jis kovojo su pilietine korupcija ir kyšininkavimu. 1416 m. prasidėjo karas tarp Perudžos ir Malatestos. Jonas buvo pasiųstas kaip ambasadorius pasiūlyti taikos Malatestai, tačiau šis jį įmetė į kalėjimą. Būtent kalinimo metu jis pradėjo rimčiau mąstyti apie savo sielą. Galiausiai jis nusprendė atsisakyti pasaulio ir tapti pranciškonų vienuoliu dėl sapno, kuriame matė šventąjį Pranciškų ir buvo jo įspėtas stoti į pranciškonų ordiną. Prieš pat prasidedant karui Jonas vedė turtingą ponią iš Perudžos, bet kadangi santuoka nebuvo sudaryta, jis gavo leidimą įstoti į vienuolyną, ką ir padarė 1416 m. spalio 4 d.

Davęs įžadus, jis pateko į šventojo Bernardino iš Sienos įtaką, kuris jį mokė teologijos: jo bendramokslis buvo šv. Bernardino pamokslavimo kelionėse, kad išstudijuotų jo metodus, o 1420 m., dar būdamas diakonu, pats gavo leidimą pamokslauti. Tačiau jo apaštališkasis gyvenimas prasidėjo 1425 m., jau priėmus kunigystės šventimus. Nuo to laiko iki pat mirties jis nepaliaujamai dirbo dėl sielų išganymo.

Jis apkeliavo visą Italiją; jo klausytis ateidavo tokios didelės minios žmonių, kad dažnai tekdavo pamokslauti viešose aikštėse. Jo pamokslavimo metu visi verslai sustodavo. Vieną kartą Brešos mieste jis pamokslavo šimto dvidešimt šešių tūkstančių žmonių miniai, atvykusiai iš visų kaimyninių provincijų. Kitą kartą per misiją pas jį buvo atvesta daugiau kaip du tūkstančiai ligonių, kad jis juos paženklintų kryžiaus ženklu – tokia didelė buvo jo, kaip ligonių gydytojo, šlovė.

Kaip ir šventasis Bernardinas Sienietis, jis labai propagavo pamaldumą į šventąjį Jėzaus vardą ir kartu su šiuo šventuoju dėl šio pamaldumo buvo apkaltintas erezija. Šitaip vykdydamas savo apaštališkąjį darbą, jis aktyviai talkino šventajam bernardinui reformuojant pranciškonų ordiną. 1429 m. Jonas kartu su kitais observantų broliais buvo iškviestas į Romą dėl kaltinimo erezija, o jo bendražygiai pasirinko jį ginti jų bylą; kardinolų komisija brolius išteisino.

Po to popiežius Martynas V sumanė suvienyti Mažesniuosius brolius konventualus ir observantus. 1430 m. Asyžiuje buvo sušaukta abiejų pranciškonų ordinų generalinė kapitula. Susivienijimas įvyko, tačiau jis truko neilgai. Kitais metais Bolonijoje įvyko observantų kapitula, kuriai vadovavo Jonas. Pasak Gonzagos, maždaug tuo metu Jonas buvo paskirtas observantų generaliniu komisaru, tačiau Holzapfelio sąraše (Manuale Hist. Ord. FF. Min., 624-5) jo pavardė tarp komisarų ir vikarų iki 1443 m. nefigūruoja. Tačiau būtent jo dėka 1438 m. generaliniu vikaru buvo paskirtas bernardinas. Netrukus po to, lankydamasis Prancūzijoje, jis susipažino su šventuoju Koletu, Antrojo pranciškonų arba klarisių ordino reformatoriumi, kurio pastangoms visiškai pritarė. Jis dažnai dirbo Šventojo Sosto ambasadose.

1439 m. jis buvo pasiųstas legatu į Milaną ir Burgundiją, kad pasipriešintų antipopiežiaus Felikso V pretenzijoms; 1446 m. buvo išvykęs su misija pas Prancūzijos karalių; 1451 m. imperatoriaus prašymu išvyko apaštališkuoju nuncijumi į Austriją. Per savo nunciatūros laikotarpį Jonas lankėsi visose imperijos dalyse, pamokslaudamas ir kovodamas su husitų erezija; jis taip pat lankėsi Lenkijoje Kazimiero IV-ojo, kaip Lenkijos karaliaus, I-ojo, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, prašymu.

1454 m. jis buvo pakviestas į Frankfurto seimą, kad padėtų šiam susirinkimui svarstyti kryžiaus žygio prieš turkus Vengrijai gelbėti klausimą; ir čia jis taip pat buvo pagrindinis veikėjas. Kai kryžiaus žygis iš tikrųjų vyko, Jonas lydėjo garsųjį Hunyadį per visą kampaniją: dalyvavo Belgrado mūšyje ir vadovavo kairiajam krikščionių kariuomenės sparnui prieš turkus.

1694 m. jis buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1724 m. kanonizuotas. Parašė daug knygų, daugiausia nukreiptų prieš to meto erezijas.

Belgrado apgultis

Tačiau dar nespėjus surinkti šių pajėgų, į Belgradą atvyko Mehmedo II invazinė kariuomenė (ankstyvaisiais duomenimis, 160 000 vyrų, naujesniais tyrimais – 60-70 000). 1456 m. liepos 4 d. prasidėjo apgultis. Szilágyi galėjo pasikliauti tik 5-7 tūkst. vyrų pajėgomis pilyje. Mehmedas apgultį įrengė ant kyšulio kaklo ir birželio 29 d. pradėjo apšaudyti sienas. Jis išdėstė savo vyrus trimis dalimis. Rumelijos (t. y. Europos) korpusas turėjo didžiąją dalį iš jo 300 patrankų, o likusią dalį – jo laivynas, kurį sudarė apie 200 upių laivų.

Rumelijos kariai buvo išdėstyti dešiniajame sparne, o Anatolijos korpusas – kairiajame. Viduryje buvo sultono asmens sargybiniai, janičarai ir jo vadavietė. Anatolijos korpusas ir džanisarai buvo sunkiosios pėstininkų kariuomenės. Mehmedas savo upių laivus daugiausia išdėstė į šiaurės vakarus nuo miesto, kad patruliuotų pelkėse ir užtikrintų, jog tvirtovė nebūtų sustiprinta. Jie taip pat stebėjo Savą pietvakariuose, kad pėstininkai nepersekiotų Hunyadi kariuomenės. Dunojų rytuose saugojo sultono lengvosios kavalerijos korpusas spahi, kad būtų išvengta apsupimo iš dešinės.

Kai Hunyadi apie tai sužinojo, jis Vengrijos pietuose rinko papildomus lengvosios kavalerijos būrius kariuomenei, su kuria ketino nutraukti apgultį. Nors palyginti nedaug jo bičiulių kilmingųjų buvo pasirengę suteikti darbo jėgos, valstiečiai tai padaryti buvo pasirengę su kaupu. Joną Kapistraną Vatikanas pasiuntė į Vengriją pamokslauti prieš eretikus, pavyzdžiui, graikų ortodoksus, ir skelbti kryžiaus žygio prieš osmanus. Jam pavyko surinkti didelę, nors ir prastai apmokytą bei aprūpintą valstiečių kariuomenę, su kuria jis išvyko į Belgradą. Jis ir Hunyadi keliavo kartu, bet vadovavo atskirai. Tarp jųdviejų buvo maždaug 40 000-50 000 vyrų.

Gynėjų persvara daugiausia rėmėsi grėsmingos Belgrado pilies, kuri tuo metu buvo viena geriausiai įrengtų Balkanuose, tvirtumu. Kadangi po Angoros mūšio 1404 m. despotas Stefanas Lazarevičius Belgradą paskyrė Serbijos despotijos sostine, buvo atlikti dideli darbai, kad nedidelė sena bizantiška pilis taptų atsparesne tvirtove. Kadangi tikėtasi osmanų antpuolių po to, kai jie atsigavo po didelių pralaimėjimų prieš mongolus, buvo panaudotos pažangios bizantiškų ir arabiškų tvirtovių statybos technologijos, išmoktos seldžiukų ir osmanų karinių konfliktų laikotarpiu nuo XI a. vidurio.

Pilis buvo suprojektuota sudėtingos formos su trimis gynybos linijomis: vidinė pilis su rūmais ir didžiuliu donžonu, aukštutinis miestas su pagrindinėmis karinėmis stovyklomis su keturiais vartais ir dviguba siena ir žemutinis miestas su katedra miesto centre ir uostu prie Dunojaus. Ši statybų pastanga buvo vienas sudėtingiausių viduramžių karinės architektūros pasiekimų. Po apgulties vengrai sutvirtino šiaurinę ir rytinę pusę papildomais vartais ir keliais bokštais, iš kurių vienas, Nebojsos bokštas, buvo skirtas artilerijai.

1456 m. liepos 14 d. Hunyadi su savo flotile Dunojumi atplaukė į visiškai apsuptą miestą, o Osmanų laivynas stovėjo prie Dunojaus upės. Liepos 14 d. jis pralaužė laivyno blokadą, nuskandindamas tris dideles osmanų galeras ir paimdamas į nelaisvę keturis didelius ir 20 mažesnių laivų. Sunaikinęs sultono laivyną, Hunyadi galėjo gabenti į miestą savo karius ir labai reikalingą maistą. Taip pat buvo sustiprinta tvirtovės gynyba.

Tačiau Mehmedas II nenorėjo nutraukti apgulties ir po savaitę trukusio smarkaus artilerijos bombardavimo tvirtovės sienos keliose vietose buvo pralaužtos. Liepos 21 d. Mehmedas II įsakė surengti plataus masto puolimą, kuris prasidėjo saulėkaitoje ir tęsėsi visą naktį. Apsiautusi kariuomenė užtvindė miestą, o tada pradėjo tvirtovės puolimą. Kadangi tai buvo lemiamas apgulties momentas, Hunyadi įsakė gynėjams mėtyti dervą ir kitas degias medžiagas, o paskui jas padegti. Netrukus liepsnų siena atskyrė mieste kovojusius janičarus nuo jų bendražygių, bandžiusių prasiveržti pro spragas į viršutinį miestą.

Įnirtingas mūšis tarp apsuptų janičarų ir Szilágyi karių viršutiniame mieste pakrypo krikščionių naudai, ir vengrams pavyko atremti nuožmų puolimą iš už sienų. Miesto viduje likę janičarai buvo išžudyti, o osmanų kariai, bandę prasiveržti į viršutinį miestą, patyrė didelių nuostolių. Kai vienam osmanų kareiviui beveik pavyko užkelti sultono vėliavą ant bastiono viršaus, vengrų riteris jį sugriebė ir jie kartu nusirito nuo sienos.

Kitą dieną įvyko kai kas netikėto. Kai kuriais duomenimis, valstiečiai kryžiuočiai pradėjo spontanišką akciją ir privertė Kapistraną ir Hunyadį pasinaudoti susidariusia padėtimi. Nepaisant Hunyadi įsakymų gynėjams nebandyti plėšti osmanų pozicijų, kai kurie daliniai išlindo iš nugriautų pylimų, užėmė pozicijas priešais osmanų liniją ir ėmė persekioti priešo karius. Osmanų speigai (provincijos kavalerija) nesėkmingai bandė išsklaidyti persekiojančias pajėgas. Prie už sienos esančiųjų tuojau pat prisijungė daugiau krikščionių. Tai, kas prasidėjo kaip pavienis incidentas, greitai peraugo į plataus masto mūšį.

Jonas Kapistrano iš pradžių bandė įsakyti savo vyrams grįžti į sienos vidų, bet netrukus atsidūrė maždaug 2 000 kryžiuočių apsuptyje. Tada jis ėmė juos vesti link osmanų linijų, šaukdamas: “Viešpats, kuris padarė pradžią, pasirūpins ir pabaiga!”

Kapistranas vedė savo kryžininkus į osmanų užnugarį per Savos upę. Tuo pat metu Hunyadi pradėjo desperatišką puolimą iš forto, kad užimtų patrankų pozicijas osmanų stovykloje.

Nustebinti šio keisto įvykių posūkio ir, kai kurių kronikininkų teigimu, paralyžiuoti kažkokios nepaaiškinamos baimės, osmanai puolė bėgti. Sultono asmens sargybiniai, kuriuos sudarė apie 5 000 janičarų, desperatiškai bandė sustabdyti paniką ir atgauti stovyklą, tačiau tuo metu į neplanuotą mūšį įsitraukė ir Hunyadi armija, ir osmanų pastangos tapo beviltiškos. Pats sultonas įsitraukė į kovą ir viename mūšyje nukovė riterį, bet paskui gavo strėlę į šlaunį ir neteko sąmonės. Po mūšio vengrų raitininkams buvo įsakyta praleisti naktį už tvirtovės sienų ir budėti, kad mūšis galėtų būti atnaujintas, tačiau osmanų kontrataka taip ir neįvyko.

Tamsos apgaubti osmanai skubiai atsitraukė, 140 vežimų gabendami sužeistuosius. Jie pasitraukė į Konstantinopolį.

Tačiau vengrai turėjo brangiai sumokėti už šią pergalę, nes stovykloje prasidėjo maras, nuo kurio po trijų savaičių (1456 m. rugpjūčio 11 d.) mirė pats Jonas Hunyadi. Jis buvo palaidotas Transilvanijos sostinės Gyulafehervaro (dabar Alba Julija) katedroje.

Kadangi apgulties metu tvirtovės konstrukcija pasiteisino, vengrai papildomai sustiprino tvirtovę. Silpnesnės rytinės sienos, pro kurias osmanai prasiveržė į viršutinį miestą, buvo sustiprintos Zindano vartais ir sunkiuoju Nebojsos bokštu. Tai buvo paskutiniai didieji tvirtovės pakeitimai iki 1521 m., kai sultonas Süleymanas galiausiai ją užėmė.

Popiežius Kalikstas III įsakė kasdien vidurdienį skambinti visų Europos bažnyčių varpais, taip ragindamas tikinčiuosius melstis už miesto gynėjus. Vidurdienio varpų skambėjimo praktika tradiciškai siejama su tarptautiniu Belgrado pergalės minėjimu ir popiežiaus Kaliksto III įsakymu. Tačiau daugelyje šalių (pavyzdžiui, Anglijoje ir Ispanijos karalystėse) žinia apie pergalę pasiekė anksčiau nei įsakymas, todėl bažnyčių varpų skambinimas vidurdienį virto pergalės minėjimu. Popiežius įsakymo neatšaukė, ir katalikų bažnyčios iki šiol skambina vidurdienio varpais.

Ši pergalė 70 metų sustabdė osmanų veržimąsi į katalikiškąją Europą, nors jie vykdė ir kitus įsiveržimus, pavyzdžiui, 1480-1481 m. užėmė Otranto miestą, o 1493 m. surengė žygį į Kroatiją ir Štiriją. Belgradas ir toliau saugojo Vengriją nuo osmanų antpuolių, kol 1521 m. tvirtovė atiteko osmanams.

Belgrado apgultis sustabdė Mehmedo II veržimąsi į Vidurio Europą, Serbija ir Bosnija buvo prijungtos prie imperijos. Dėl stipraus karinio pasipriešinimo Mehmedo užkariavimo bandymams Valachija, Krymo totorių chanatas ir galiausiai Moldavija buvo paverstos vasalinėmis valstybėmis. Buvo kelios priežastys, kodėl sultonas tiesiogiai nepuolė Vengrijos ir kodėl po nesėkmingos Belgrado apgulties atsisakė minties žengti šia kryptimi. Nesėkmė prie Belgrado rodė, kad imperija negalės toliau plėstis, kol Serbija ir Bosnija nebus paverstos saugia operacijų baze.

Be to, neabejotinai tam įtakos turėjo ir didelė politinė bei karinė Vengrijos galia valdant Matui Korvinui. Be to, Mehmedo dėmesį blaškė dviejų pusiau nepriklausomų vasalų į šiaurę nuo Dunojaus, kuriems jis bandė suteikti didesnę valdžią, pasipriešinimas.

Nors dėl Hunyadi pergalės prie Belgrado ir ilgalaikio jo politinių sprendimų palikimo (valdant Hunyadi į valdžią atėjo Vladas III Impaleris ir Steponas III, o jis dėjo daug pastangų, kad į sostą būtų pasodintas jo sūnus Matijas) drąsus Mehmedas II tapo kur kas mažesne grėsme krikščionybei, jo pagrindinė svajonė – krikščioniškai užkariauti Konstantinopolį – taip ir liko neįgyvendinta.

Hunyadi nusprendė nedalyvauti Konstantinopolio apgulties operacijoje, nes tuo metu buvo kariškai nepasirengęs kovoti su galinga Mehmedo kariuomene, o pasirinko ginti Vengriją ir stiprinti Balkanus. Matijas nepritarė didžiojo karo su osmanais koncepcijai ir buvo pernelyg įsitraukęs į politinius ginčus su Šventąja Romos imperija į Vakarus, kad galėtų būti toks agresyvus karys, koks buvo jo tėvas, todėl jo vaidmuo daugiausia apsiribojo savo teritorijos gynyba ir leido Balkanų lyderiams prisiimti pagrindinę kovos su Osmanų imperija naštą.

Nors įnirtingas pasipriešinimas ir veiksmingas Hunyadi vadovavimas užtikrino, kad drąsus ir ambicingas Mehmedas Užkariautojas į Europą pateks tik iki Balkanų, sultonas jau spėjo Osmanų imperiją paversti viena iš labiausiai baimę keliančių galybių Europoje (taip pat Azijoje) ilgus šimtmečius. Didžioji Vengrijos dalis galiausiai buvo užkariauta 1526 m. Mohačo mūšyje. Osmanų ekspansija į Europą grėsmingai tęsėsi iki Vienos apgulties 1529 m., o Osmanų valdžia Europoje išliko stipri ir kartais vis dar kėlė grėsmę Vidurio Europai iki Vienos mūšio 1683 m.

JŠ pagal Ecclesiasticus Cor Iesu Sacratissimum

Rusijos grąžinimas į katalikų tikėjimą turėtų būti vienas svarbiausių Bažnyčios hierarchų ir viso pasaulio katalikų uždavinių. Kaip paskelbė 1917 m. Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina, Rusijos atsivertimas neatskiriamai susijęs su Nekaltosios Marijos Širdies triumfu ir taikos visame pasaulyje laikotarpiu.

Rusijos atsivertimo svarbos tema buvo paliesta ankstesniuose mano straipsniuose šia tema bei kitų autorių darbuose[1] ir bus detaliau nagrinėjama vėlesniuose ciklo straipsniuose.

Šiame straipsnyje aptarsiu dalį principų, kuriais turėtų remtis Rusijos atvertimo darbas. Nemažai tokių principų jau aptariau anksčiau, kuomet išsamiai aprašiau sėkmingas ir sektinas palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo pastangas atversti Rusiją į katalikų tikėjimą nesulotyninant jos apeigų ir papročių. Šį kartą aprašysiu skirtingus Florencijos unijos įgyvendinimo modelius ir kurį iš jų vertėtų rinktis misijoms Rusijoje.

Florencijos unija – receptas atversti Rusijai ir Rytams?

Senovės Rusia katalikų tikėjimą priėmė per savo krikštą 988 m. ir praktiškai liko jam ištikima iki pat to meto, kai ji buvo užkariauta mongolų 1236-1240 m., bet įvairūs faktai rodo, kad net ir po to Rusia „neskubėjo“ nusikratyti katalikybe. LDK atkūrė tikrąją – katalikišką Rusią. Senovės Rusios katalikiškumą pagrindėme faktais ankstesniuose ciklo straipsniuose su nuorodomis į daugybę vertingų faktų pateikiančias rusų tyrinėtojų studijas[2].

Ateities Rusijos ir visų Rusios šalių atvertimo darbe būtinai reikia naudoti tinkamiausią ir sėkmingiausią Rusios patirtį – palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo misijos ir, žinoma, LDK patirtį. Egz. Fiodorovas kritikavo kai kurias Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos (1596 m.) klaidas – dalinę graikų apeigų lotynizaciją, neužkirtimą kelio masiniam (ypač elito – bajorų) rusinų perėjimui iš graikų į Romos apeigas ir t. t.

Tuo tarpu paties egz. Fiodorovo XX a. misija Rusijoje – priešingai – labiau priminė 1439 m. Florencijos unijos (kartais vadinama Feraros-Florencijos unija) modelį, kuris buvo realizuojamas LDK XV ir (iš dalies) XVI amžiuje, kai didelė LDK Rusios dalis linko į graikų apeigų katalikybę, nes Visos Rusios metropolitas ir hierarchai grįžo į Katalikų Bažnyčios vienybę. Tai buvo labiau visuotinė nei Bresto unija, nes siekė grąžinti į vienybę ne tik Rusios, bet ir kitas Rytų Bažnyčias ir sugebėjo atversti kai kuriuos Konstantinopolio patriarchus, tapusius katalikais. Patriarchai – jau kaip katalikai – įšventindavo visos Rusios metropolitus. Be to, Florencijos unijos laikais rusiškos apeigos nebuvo lotyninamos, kaip, deja, tai buvo daroma (ne dėl Romos paliepimo, o „dėl vietinių piktnaudžiavimų“) Bresto unijos laikais.

Tad, siekdami nustatyti principus, kuriais turėtų remtis efektyvus Rusijos grąžinimo į katalikybę darbas, turime studijuoti ne tik sėkmingiausią kiekybiškai ir nuo 1596 iki pat 1839 m. išlikusią Bresto bažnytinę uniją, bet ir LDK vykusio katalikiškos Rusios atstatymo darbo ankstesnį etapą Florencijos unijos laikais – XV–XVI a.

Du Florencijos unijos įgyvendinimo modeliai

Senovės Rusia katalikų tikėjimą priėmė per savo krikštą 988 m. ir praktiškai liko jam ištikima iki pat to meto, kai ji buvo užkariauta mongolų 1236-1240 m., bet įvairūs faktai rodo, kad net ir po to Rusia „neskubėjo“ nusikratyti katalikybe. LDK atkūrė tikrąją – katalikišką Rusią. Senovės Rusios katalikiškumą pagrindėme faktais ankstesniuose ciklo straipsniuose su nuorodomis į daugybę vertingų faktų pateikiančias rusų tyrinėtojų studijas[2].

Ateities Rusijos ir visų Rusios šalių atvertimo darbe būtinai reikia naudoti tinkamiausią ir sėkmingiausią Rusios patirtį – palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo misijos ir, žinoma, LDK patirtį. Egz. Fiodorovas kritikavo kai kurias Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos (1596 m.) klaidas – dalinę graikų apeigų lotynizaciją, neužkirtimą kelio masiniam (ypač elito – bajorų) rusinų perėjimui iš graikų į Romos apeigas ir t. t.

Tuo tarpu paties egz. Fiodorovo XX a. misija Rusijoje – priešingai – labiau priminė 1439 m. Florencijos unijos (kartais vadinama Feraros-Florencijos unija) modelį, kuris buvo realizuojamas LDK XV ir (iš dalies) XVI amžiuje, kai didelė LDK Rusios dalis linko į graikų apeigų katalikybę, nes Visos Rusios metropolitas ir hierarchai grįžo į Katalikų Bažnyčios vienybę. Tai buvo labiau visuotinė nei Bresto unija, nes siekė grąžinti į vienybę ne tik Rusios, bet ir kitas Rytų Bažnyčias ir sugebėjo atversti kai kuriuos Konstantinopolio patriarchus, tapusius katalikais. Patriarchai – jau kaip katalikai – įšventindavo visos Rusios metropolitus. Be to, Florencijos unijos laikais rusiškos apeigos nebuvo lotyninamos, kaip, deja, tai buvo daroma (ne dėl Romos paliepimo, o „dėl vietinių piktnaudžiavimų“) Bresto unijos laikais.

Tad, siekdami nustatyti principus, kuriais turėtų remtis efektyvus Rusijos grąžinimo į katalikybę darbas, turime studijuoti ne tik sėkmingiausią kiekybiškai ir nuo 1596 iki pat 1839 m. išlikusią Bresto bažnytinę uniją, bet ir LDK vykusio katalikiškos Rusios atstatymo darbo ankstesnį etapą Florencijos unijos laikais – XV–XVI a.

Du Florencijos unijos įgyvendinimo modeliai

Istorikė Genutė Kirkienė išskiria, kad bažnytinės unijos darbas vyko pagal du skirtingus modelius, kuriuos – žinoma, sąlyginai – būtų galima pavadinti Sapiegų ir Chodkevičių modeliais, nes kiekviena giminė rėmė skirtingą unijos modelį. Jau vien šių giminių dalyvavimas – gražus pavyzdys, kai į Rytų grąžinimo Katalikų Bažnyčion darbą įtraukiami LDK tolimiausių Rusios kampelių rusinai.

Pirmasis modelis – graikų apeigų katalikų „lotynizavimas“

Pirmasis unijos modelis labai susijęs su Sapiegų gimine. Sapiegos kilo iš Smolensko žemės – vieno iš tolimesnių baltų žemių pakraščių iki slavų kolonizacijos. Būtent Smolensko žemę, jau linkstančią į Lietuvą, nuo Aukso Ordos gynė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kariai. Smolenskas net 4 kartus ėjo iš rankų į rankas – jį valdė tai LDK, tai Maskva, tai buvo simbolinė tvirtovė vartai į katalikišką krikščioniją. Prie Smolensko ėjo Kijevo ir Visos Rusios graikų apeigų katalikų metropolijos rytinė riba – nuo pat Filipinų ir Čilės iki Smolensko nusidriekusios katalikiškos civilizacijos riba. Ir ta metropolija ir mūsų civilizacija tai apimdavo Smolensko žemę, tai vėl būdavo iš jos išmušama – kartu su maskvėnų ginklu keliskart išvejama Lietuvos valdžia.

Būtent Smolensko vyskupas Gerasimas 1431 m. paskirtas Visos Rusios metropolitu ir tapo vienu pirmųjų bažnytinės unijos veikėjų LDK Rusioje. Paskutinis Romos apeigų katalikų Smolensko vyskupas – mūsų Gediminaičių kilmės Jeronimas Vladislovas Sanguška. Būtent jo rūmuose (testamentu užrašytuose bernardinams, o jų – Radviloms, o šių – misionieriams) ir aplink formuosis Vilniaus Misionierių kongregacijos vienuolynas su bažnyčia – bene gražiausiu lieknabokščio Vilniaus baroko pavyzdžiu.

1491 m. į Florenciją nuvyko Jonas (Ivanas) Sapiega, kur su popiežiumi Aleksandru VI derėjosi dėl Florencijos unijos įgyvendinimo. Sapiega čia pasisakė už tai, kad grįžtančių į Katalikų Bažnyčią graikų apeigų katalikų vietinė Bažnyčia Rusioje būtų pavaldi Romos apeigų katalikų Vilniaus vyskupui. Kai kurie autoriai vadino šį unijos modelį „dviejų konfesinių bendruomenių Bažnyčia“. Reikėtų pakoreguoti tą netikslų ir neobjektyvų apibrėžimą. LDK atkuriamoje katalikiškoje Rusioje nebuvo jokių dviejų skirtingų konfesijų (t. y. tikėjimų) – juk Ivanas Sapiega ir kiti rusinai jau grįžo į Katalikų Bažnyčios ir tikėjimo vienybę. Buvo tik dviejų apeigų – lotynų ir graikų, bet vieno tikėjimo katalikai.

Tie, kurie dar negrįžo vienybėn, žinoma, buvo stačiatikiai, bet buvo planuojama, kad ir jie grįžtų į Katalikų Bažnyčią, kaip buvo Kijevo Rusioje, o ne į „dviejų konfesijų bendruomenių Bažnyčią“. Problematiška net ir rasti (tikslia termino prasme) stačiatikių XV a. II pusės LDK – tokiais galėjo būti tik tie, kurie neklausė katalikybėn grįžusių hierarchų. Bet ar tokių nepaklusniųjų buvo? Jei taip, tai kiek? Reikia ieškoti tikslių kriterijų tam nustatyti.

Toks unijos modelis, pasiūlytas Jono (Ivano) Sapiegos, buvo „uždelsto veikimo bomba“, nes naikino graikų apeigų Bažnyčios ir Visos Rusios metropolito teisinę autonomiją – ateityje ji galėjo „išsprogti“ religiniais bei politiniais konfliktais ir pasmerkti uniją nesėkmei. Tą patvirtina ir XX a. sėkmingos katalikiškos Rusijos misijos patirtis:

„Visuose mūsų susitikimuose su kunigais ir viešumoje svarbiausi buvo (…) du klausimai: ar Rusijos žmonės gaus garantijas, kad bus apsaugoti nuo lotynizacijos, ir kokį rangą Katalikų Bažnyčios hierarchijoje užims [Maskvos] Patriarchas?“ – rašo egz. Fiodorovas[3].

Egz. Fiodorovas taip pat griežtai kritikavo Rusijai skirtą vad. biritualizmo (dviejų apeigų) planą, pasiūlytą garsiojo arkivyskupo barono Eduardo M. J. M. von der Roppo, garsaus Livonijos riterių palikuonio Lietuvos bajoro, Vilniaus vyskupo (1903-1917), Mogiliovo arkivyskupo (1917-1926), Lietuvos visuomenės veikėjo, įkūrusio Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją.

Vysk. E. von der Roppas siūlė, kad XX a. I p. Rusijoje veikę lotynų apeigų katalikų kunigai misionieriai išmoktų aukoti ir graikų apeigų katalikų šv. Mišias ir tokiu būdu teiktų sakramentus graikų katalikams. Prieš šį planą Fiodorovas pateikė daug argumentų[4], bet juos gali susumuoti aukščiau pateikta jo citata, perduodanti rusų lūkesčius – jiems grįžus į Katalikų Bažnyčią neturėjo būti jokios apeigų lotynizacijos ir garbingas Maskvos patriarcho statusas bei plati vietinės Rusijos bažnyčios teisinė autonomija – taigi jokio „graikų“ teisinio pajungimo „lotynų“ hierarchams.

Gali kilti įtarimų ir kad vysk. E. von der Roppo planas buvo ne tik neišmintingas ir kenksmingas galinčiai Rusiją veiksmingiausiai grąžinti į katalikybę graikų apeigų misijai, bet gal ir tyčia skirtas jai sugriauti. Kaip ten bebūtų, tokią versiją galėtų paremti svarbus vysk. E. von der Roppo biografijos faktas. 1900 m. Paryžiuje per pasaulinę parodą posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis Taikos kongresas, bet ir masonai – Prancūzijos Didieji Rytai, sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą glaudinti jų ryšiams. Istoriografijoje esama nuomonių, kad nuo 1822 m. Rusijos imperijoje uždrausta masonerija atgimė būtent apie 1900 metus. Lietuvą ir visą Rusijos valdytą erdvę vėl užplūdo šios satanistinės organizacijos skleidžiamų įvairių pakraipų liberalizmo nuodų banga (daugiau apie tai anksčiau rašytame mano straipsnyje).

Šiuos faktus sugretinęs D. Staliūnas pabrėžia, jog „vargu, ar galima pavadinti atsitiktinumu“, kad panašiu metu – 1899 m. – masonų ložes atgaivinęs T. Vrublevskis įsteigia Neošubravcų ložę (nauja 1817–1822 veikusių šubravcų – „nenaudėlių“ atmaina, gyvavusi 1899–1914 m. Vilniuje). Jis buvo ir XX a. pr. atgaivintos Vilniaus ložės „Litwa“ narys. Ložėse ieškojo sąlyčio įvairiausi Lietuvos lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių politikai – nuo socialistų iki tautininkų (lenkiškai narodovcų)[5]. 1914 m. neošubravcams užsidarius, Vrublevskis „nenuleido rankų“ – nuo 1921 m. jis jau „Tomo Zano“ ložės narys.

Deja, tarp gausių Neošubravcų ložės svečių buvo ir Vilniaus vyskupas E. von der Roppas. 1908 m. iš tremties rašytame laiške masonų vadui T. Vrublevskiui jis apgailestauja, kad negalėjo dažniau lankytis neošubravcų susirinkimuose. D. Staliūnas dokumentais pagrindžia tai, kad jau nuo 1905 m. – Rusijos revoliucijos metų – gausius ryšius su ta lože palaikė vysk. E. von der Roppas, o prieš tai – jo pirmtakas Vilniaus vyskupas Zvierovičius[6].

Deja, versiją, kad egz. Fiodorovo Rusijos grąžinimo į katalikybę misija buvo sunaikinta Bažnyčios priešų ne tik iš išorės (komunistų), bet ir iš jos vidaus, patvirtina ir tą graikų apeigų katalikų misiją tiesiog suardžiusio vyskupo Michel-Josepho Bourguignono d‘Herbigny veikla. Šis Romos 1926 m. pasiųstas į komunistinę Rusiją Popiežiškosios komisijos Rusijai pirmininkas (irgi nuo 1926 m.) pats bendradarbiavo su komunistais ir sugriovė graikų apeigų katalikų misiją – o tai pradėta nuo jų teisinės autonomijos griovimo. Vyskupo d‘Herbigny palankumą sovietų komunizmui giria net ir šiuolaikiniai Meksikos komunistai, puolantys katalikiškos valstybės atkūrimo idėjas, už kurias 1926 m. mirė Meksikos Cristeros sukilėliai[7]. Ta paini vysk. d‘Herbigny istorija ateityje reikalauja platesnio aptarimo.

Graikų apeigų katalikų pajungimas Romos apeigų hierarchijai ne tik kenksmingas Rusijos katalikiškai misijai, bet ir Bažnyčios priešų sugalvotas ar bent jau jų naudojamas ginklas tai misijai griauti. Taip pat labai kenksminga tyčinė ar netyčinė Rytų apeigų lotynizacija, praeityje atnešusi daug blogybių. Todėl ateities Rusijos misijoje to reikia vengti kaip ugnies.

Antrasis modelis – graikų apeigų autonomijos išlaikymas

Minėtų įžvalgų šviesoje dar labiau sužėri Supraslio vienuolyno brangakmenis. Geresnis, perspektyvesnis buvo kitas LDK veikęs unijos modelis, kuomet visa graikų apeigų katalikų struktūra LDK pavaldi ne Romos apeigų katalikų Vilniaus vyskupui, o Vilniuje rezidavusiam graikų apeigų katalikų Kijevo ir Visos Rusios metropolitui. Jį ypač stipriai įgyvendino metropolitas (1498–1501) Juozapas Bulgarinovičius ir rėmė kita LDK rusinų giminė, greičiausiai turinti nemažai ir baltų kraujo (nes buvo iš kadaise jotvingių ir etninių lietuvių mišriai su rusinais apgyvendintos Palenkės) – Chodkevičiai.

Šis unijos modelis panašus į XX a. pr. popiežiaus Šv. Pijaus X, metr. A. Šeptickio ir egz. L. Fiodorovo sėkmingiausią katalikiškos Rusijos misijos modelį, nes abiem kartais buvo kuriama Romos apeigų hierarchams tiesiogiai nepavaldi graikų apeigų katalikų vietos Bažnyčia su plačia teisine autonomija.

Tačiau netikslus ir neobjektyvus vis dar kai kur istorikų naudojamas įvardinimas, kad tai esą buvo „LDK stačiatikių autokefalinė bažnyčia“. Juk autokefalinė Bažnyčia – tai savarankiška Stačiatikių bažnyčia, kuri nebūna pavaldi Popiežiui. Ne, LDK buvo atkuriama Katalikų Bažnyčios dalis – ecclesia sui iuris – savos teisės vietinė Rusios katalikų bažnyčia su sava graikų-slavų liturgija ir kanonų teise, numatyta Kanonų teisės kodekse[8]. Ko gero, pasirodys taikli G. Kirkienės prielaida, kad metr. J. Bulgarinovičius kūrė tokią struktūrą jau ir de jure, o jo pirmtakai metropolitai jau seniai – nuo 1458 m. – buvo pradėję ją kurti de facto. Nors gali atsitikti, kad jos juridinio įteisinimo faktų nauji tyrimai atras ir iki J. Bulgarinovičiaus.

Iš Florencijos unijos įgyvendinimo patirties ateities katalikiškos Rusijos atkūrimo misijai galime pasisemti tęsdami pirmiausia didelės teisinės autonomijos savos teisės (sui iuris) vietinės graikų-rusų apeigų katalikų Bažnyčios tradiciją, kurią rėmė Visos Rusios metropolitas J. Bulgarinovičius ir Chodkevičiai, fundavę Supraslio ir kitas graikų apeigų katalikų cerkves. Visa tai būtina sujungti su patirtimi, kurią sukaupė sėkmingiausia Rusijos atvertimo misija – pradėta popiežiaus Šv. Pijaus X, garbingojo Dievo tarno metropolito A. Šeptickio ir palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo – išlaikant nepakeistas, nesulotynintas graikų-slavų apeigas, kurios ir dabar švenčiamos Rusijoje – tik įtraukiant maldas už Popiežių, tęsiant misiją rusiškoje rytietiškoje dvasioje, vartojant patraukiančią rusus rytietišką terminologiją – katalikiška ortodoksija (katoličeskoje pravoslavije) ortodoksai-katalikai ir t. t.

LDK rusinų graikų apeigų liturgija, oficialiai Katalikų Bažnyčios vadinama „ritus ruthenicus“ (rutenų ritas), nors tikslia prasme tai nėra atskiras ritas (apeigos), tai – graikų (Konstantinopolio) rito atmaina su dar senovės Rusioje organiškai išsivysčiusiomis kiek skirtingomis nuo graikų, slaviškomis, liturgijos ypatybėmis bei, ATR rusinams grįžus į Katalikų Bažnyčią 1596 m. su Brastos unija, pridėtais 1720 m. Zamostjės sinodo mažais pakeitimais, siekiant pabrėžti, kad rusinai yra vieno tikėjimo su Romos apeigų katalikais. Nors Rusijoje tai užsipuolama kaip „lotynizacija“, tačiau Zamostjės sinodas praktiškai nei trupučio nesulotynino liturgijos.
Tikra dalies ATR rusinų apeigų (ypač Vakarų Ukrainoje) lotynizacija iš tiesų vyko po Zamostjės sinodo, bet ne dėl jo nutarimų – tai buvo vietinių kunigų piktnaudžiavimai – įvestas „lotyniškas“ klūpėjimas, klauptai, skambinimas varpeliais ir kt.

Apie tai verta pamąstyti ir Tradicijai ištikimiems katalikams, kurių dalis mąstydami apie ateities katalikiškos misijos Rusijoje modelį pasiduoda „lotynizacijos pagundai“. Nepasitikėkime net ir, atrodytų, pagrįstais išvedžiojimais – kad rusai suluošinti komunizmo, ateistai, nepraktikuojantys stačiatikiai, kad jie sueuropėję (ar tikrai sueuropėję? Kaip jie giliai skiriasi nuo europiečių, parodė jų pradėtas Ukrainos karas…), kad jiems nesvarbu, kokias apeigas priimti. Turint omenyje gilų antieuropietiškumą, kurį rodo dauguma gyventojų, bet kokie lotynizacijos siūlymai tik dar labiau įlietų alyvos į ugnį. Siūlyti lotynizaciją pavojinga visai Rusijos graikų apeigų katalikų misijai.

Bet svarbiausia ne šis pavojus, o tai, kad tyčinė lotynizacija prieštarauja Bažnyčios dvasiai – Bažnyčia per šimtus metų priimamais Šv. Sosto dokumentais saugo bei gerbia įvairias Rytų apeigas ir gina jų grynumą nuo lotynizatorių. Įvairios apeigos išauga organiškai, žmones veikiant Šventajai Dvasiai ir per šimtus metų. Skirtinga nuo Rusijos – Ukraina, kur lotyniški elementai įaugo į dalies ukrainiečių religinį gyvenimą lėtai per šimtmečius. Todėl ten tikslinga palikti kažkiek sulotynėjusias apeigas Vakarų Ukrainoje – tik ten, kur jos istoriškai išplito ir tik tiems, kas jų nori. Bet ir ten yra dalis ukrainiečių, kurie priešinasi bet kokiai apeigų lotynizacijai. O Rusijoje ne tik kad negalima leisti lotynizacijos, bet ir viešai nereikėtų svarstyti jos galimybės. Kaip rodo istorija ir egz. Fiodorovo sėkminga veikla, Rytų misija – be galo jautri ir subtili misija, tad reikia kreipti dėmesį į subtiliausius niuansus.

Nemaža dalis ankstesnių misionierių, gyvenusių iki L. Fiodorovo, smerkdavo visą stačiatikybę nedarydami skirtumų, manė, kad visa Rusijos kultūra yra žemo lygio ir ją reikia pakelti naudojant lotynizavimą. Jie tik toleravo bizantinę liturgiją kaip „neišvengiamą blogį“, tapatindami katalikybę su „latinitas“. O kun. Fiodorovas pabrėžė graikų ir lotynų apeigų lygiateisiškumą, teigė, kad misija neturi būti puolamojo pobūdžio, turi nepastebimai išaugti grynai rusiškoje dirvoje[9]. Natūralu, kad tokia koncepcija buvo priimtinesnė rusams, nes puikiai atitiko jų mentalitetą.

Puolamiems „lotynizavimo pagundos“ katalikams galima pasiūlyti apmąstyti Fiodorovo misijos kunigų mintis, kurioms antrino netgi juos persekioję komunistai. Kai Julija Nikolajevna Danzas, artima egz. Fiodorovo bendražygė, norėjusi tapti graikų apeigų seserimi vienuole, prašė Petrogrado sovieto sekretoriaus nelikviduoti graikų apeigų katalikų Bažnyčios, komunistas kaltino, kad visi katalikai yra lenkų agentai.

J. N. Danzas atsakė: „Tuo labiau, rusams reikia suteikti galimybę eiti ne į lenkų bažnyčią (kostiol), o į rusų [katalikų] cerkvę.“ Sekretorius po ilgų diskusijų padarė išvadą: „Sulenkės tūkstantis, na dešimt tūkstančių žmonių. O į niekingą fiodoroviškąją bažnyčią eis milijonai. Ji įsijungs į tarptautinę katalikų organizaciją. Neprašykite, klausimas išspręstas. Bažnyčia bus likviduota.“[10] Komunistai suprato, kaip arti egz. Fiodorovo pasirinkta strategija buvo prie milijonų rusų grąžinimo į katalikybę. Būtent šiuo modeliu turi remtis ir ateities misijos į Rusiją.

Šarūnas Pusčius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

[1] Įvairių straipsnių apie Fatimos apsireiškimus ir Rusijos atvertimo svarbą galima rasti šiame straipsnių cikle: https://katalikutradicija.lt/visi/straipsniu-ciklai/fatima ir šioje paieškoje: https://fsspx.lt/search/node/fatimos 

[2] Pagrįsdami gausiais šaltiniais, dar detaliau Senovės Rusios katalikiškumą neatremiamai įrodo, pvz., rusai tyrėjai: profesorius Michailas Taube bei graikų-slavų apeigų katalikų kunigas, kunigaikštis Aleksandras Volkonskis: М. Таубе, „Рим и Русь в до-монгольский период“, Католический временник, книга вторая, Париж, 1928, http://www.unavoce.ru/library/taube_premongol.html#a10; Князь А. М. Волконский, Католичество и Священное Предание Востока, Париж, 1933, https://www.apologia.ru/articles/15.

[3]  Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв. Жизнь и деятeльнocть. (Diaconus Basilius OSB. Leonidas Fiodoroff. De vita et operibus enarratio) // Publicationes scientificae et litterariae ,,Studion“ monasteriorum studitarum №, III-IV, Romae 1966, II leidimas: лвiв 1993, p. 470. 

[4] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв… p. 480 – 484. 

[5] Staliūnas D., Arkivyskupo Roppo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[6] Ten pat, p. 165–166.

[7]  Xóchitl Patricia Campos Lopez, Diego Martín Velázquez Caballero, Samuel Schmidt Nedvedovich. Intermarium: The Anti-Communist Catholic Strategy in Twentieth-Century México: https://www.derechos.org/nizkor/biblio/intermarium.html#N_1_ 

[8]  Plg. Codex canonum ecclesiarum orientalium. http://www.intratext.com/X/LAT0758.HTM 

[9] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв…, p. 476.

[10] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв…, p. 574.

VšĮ Krikščioniškosios kultūros institutas spalio 7 d. – Rožinio Dievo Motinos šventės dieną – kviečia prisijungti prie Rožinio kryžiaus žygio “Už Tikėjimą ir Tėvynę”. Kryžiaus žygis truks iki šių metų pabaigos, tad prisijungti dar nevėlu.

Daugelio šventųjų raštai pabrėžia didelę Rožančiaus maldos reikšmę. Jau nuo XV amžiaus popiežiai ragino tikinčiuosius kalbėti tą stebuklingą maldą, o Rožančiaus brolijų ypač daug susikurdavo sunkiausių Bažnyčios išbandymų laikais.

„Veiksmingiausias Nekaltai Pradėtosios riterio ginklas yra Rožančiaus maldų kulkos, kuriomis jis apšaudo sielų priešus, kol jie atsivers“, sakydavo šv. Maksimilijonas Kolbė.

Todėl kviečiame dalyvauti Rožančiaus kryžiaus žygyje.

Tikslas: surinkti 50 000 Rožančių.

Maldų intencijos.

1917 m. Fatimoje Dievo Motina apreiškė, kad Jos Sūnus trokšta išplėsti pasaulyje Jos Nekaltosios Širdies garbinimą. Todėl kviečiame kasdien pavieniui ar šeimose kalbėti šv. Rožančių:

I. kaip atsilyginimą už piktžodžiavimus prieš Dievo Motiną,
II. prašydami Nekaltosios Marijos Širdies ir katalikų tikėjimo triumfo atėjimo Lietuvoje,
III. už popiežių bei visus Katalikų Bažnyčios vyskupus.

Kviečiame Jus į šias lenteles (galima įkelti iš čia) kasdien užrašyti sukalbėtų Rožančiaus paslapčių.

Iki 2023 m. gruodžio 31 dienos atsiųskite šį lapą į el.pašta: epeticijos@kki.lt arba užpildykite internetu pateikiamą formą: https://kontrastas.lt/eikime-i-kryziaus-zygi/

Jonas Šaulys

XVII a. prancūzė vienuolė, suvaidinusi svarbų vaidmenį populiarinant pamaldumą į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Jos religiniai išgyvenimai, įskaitant Kristaus vizijas, skatino gilų ryšį su Švenčiausiąja Širdimi, simbolizuojančia Jėzaus meilę ir užuojautą. Per mistinius susitikimus ji gaudavo pranešimus, kuriuose pabrėždavo šio pamaldumo svarbą, ragindavo atgailauti ir garbinti.

Jos regėjimuose Jėzus atskleidė savo sužeistą širdį, simbolizuojančią dieviškąją meilę ir atpirkimą. Šventoji Margarita Marija savo gyvenimą paskyrė šio pamaldumo sklaidai, pabrėždama nuoširdžios atgailos, bendrystės ir gilaus santykio su Jėzumi poreikį. Jos nenuilstamos pastangos lėmė Švenčiausiosios Širdies šventės įsteigimą ir platų šio pamaldumo pripažinimą Šventojoje Katalikų Bažnyčioje. Šiandien gerbiame Švenčiausiąją Širdį, ieškodami paguodos ir įkvėpimo jos gilioje meilės ir gailestingumo žinutėje.

“Priimkite ir tyliai kentėkite viską, ką jums siunčia mūsų dieviškasis Mokytojas, ir niekada nesakykite, kad gana, kad ir kokį didelį pasibjaurėjimą jaustų gamta. Tai ir yra viskas. Reikia tik vieno dalyko: tyros Dievo meilės, sujungtos su mūsų pasibjaurėjimo meile.”

⚜ Šventoji Mergelė Marija Alacoque,
laiškas seseriai Félice- Madeleine de la Barge,
Moulins, 1689 m. birželio mėn.

Daugiau apie apsireiškimus ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultą rasite šiose nuorodose:

Užsisakykite šią knygą jau šiandien!

1917 m. gegužės 13 d. Fatimoje (Portugalija) trims vaikams apsireiškė Dievo Motina ir paprašė jų sugrįžti tryliktą dieną per ateinančius penkis mėnesius. Tačiau rugpjūčio 13 d. Liucijai, Jacintai ir Pranciškui nepavyko nuvykti į apsireiškimo vietą, nes netoliese esančio Ouremo meras juos suėmė ir uždarė į kalėjimą, grasindamas išvirti aliejuje. Galiausiai jie buvo paleisti.

Mergelė Marija vaikams pasirodė vėliau, devynioliktą to paties mėnesio dieną.

Per šį trumpą apsireiškimą Dievo Motina pasakė kai ką labai svarbaus. Jos veidas pasidarė rimtas ir net nusiminęs. Tada Dievo Motina užsiminė apie būsimą stebuklą, kurį ji turėjo padaryti spalio mėnesį, sakydama: “Jei jie nebūtų išvežę jūsų į Ouremą, stebuklas būtų buvęs dar didesnis”.

“Saulės stebuklas” įvyko spalio mėnesį ir visus apstulbino savo antgamtiškumu bei monumentaliais saulės judesiais. Jis pranoko visus įsivaizdavimus. Jis buvo bauginantis, tačiau didingas. Stebuklo liudininkai patyrė ypatingų malonių, išgydymų ir atsivertimų – net ir būdami už daugelio mylių.

Kad ir koks didingas buvo šis stebuklas, jis turėjo būti dar didingesnis. Tačiau dėl Ouremo mero ir jo bendrininkų veiksmų stebuklas sumenko.

Taigi daug stebuklingų išgydymų ir atsivertimų neįvyko dėl šio vyro kaltės. Vieno ar kelių asmenų veiksmai gali turėti įtakos tam, ką Dievo Motina nuspręs padaryti. Kai nusidedame, įžeidžiame Dievą, kuris gali nuspręsti nesuteikti pasauliui savo malonių.

Jei vienintelis blogas Ouremo mero veiksmas turėjo tokį poveikį dangui, galime įsivaizduoti, kokią įtaką dangui turės šventvagystė, piktžodžiavimas, kontracepcija, abortai, svetimavimas, ištvirkavimas, homoseksualumas ir tos pačios lyties asmenų “santuokos”.

Kiekviena nuodėmė įžeidžia Dievą, tačiau turime atsižvelgti ir į milijardus sunkių mirtinų nuodėmių, mestų Dievui į veidą. Šie nusikaltimai nusipelno neįsivaizduojamų bausmių, atitinkančių atitinkamą proporciją.

Taip pat turime atsižvelgti į tai, kad Dievo Motina skundėsi dėl XX a. pradžios nuodėmių. Tuo metu santuokos ir šeimos vis dar buvo beveik nepažeistos. Skyrybos, abortai, ištvirkavimas, sodomija ir kitos ydos tuomet buvo neteisėtos. Tačiau Dievo Motiną vis tiek nepaprastai liūdino to meto nuodėmės. Šiandien Ji turi liūdėti daug labiau.

Tokios didelės nuodėmės akivaizdoje galime daug ką padaryti. Galime garbinti Dievą ir melstis. Galime atlyginti už savo ir pasaulio nuodėmes. Taip pat turime veikti protestuodami prieš tiek daug viešojoje erdvėje daromų nedorybių. Mūsų protestas, atgaila ir maldos taip pat turi būti atliekami viešai. Tokia drąsi vieša pozicija yra mūsų meilės Dievui išraiška.

Tokie veiksmai taip pat rodo mūsų uolumą dėl nusidėjėlių atsivertimo ir išgelbėjimo. Mūsų drąsūs veiksmai gali dar labiau paskatinti Dievo Motiną padauginti nuolankius mūsų pastangų nuopelnus. Dėl to Ji gali neproporcingai daug suteikti atsivertimo ir atgailos malonių.

Be to, tie, kurie veikia dabar, gali tikėtis Dievo Motinos pagalbos bausmių ir išbandymų metu. Būkime kaip Fatimos vaikai, o ne kaip Ouremo meras.

Jonas Šaulys pagal www.tfp.org

Užsisakykite šią knygą jau šiandien!

Saulės stebuklo aprašymas. Kaip ir ankstesniais atvejais, regėtojai pamatė stiprią šviesą, po to virš žalio ąžuoliuko pasirodė Dievo Motina.

LIUCIJA: Ko Jūs iš manęs norite, Ponia?
DIEVO MOTINA: Noriu tau pasakyti, kad šioje vietoje Mano garbei būtų pastatyta koplyčia. Aš esu Rožančiaus Karalienė, kuriai jūs turite kasdien kalbėti rožančių. Karas baigsis ir kariaujantys sugrįš į namus.

LIUCIJA: Man reikia daug ko Jūsų paprašyti: išgydyti ligonius, atversti nusidėjėlius…
DIEVO MOTINA: Vieniems – taip, kitiems – ne. Reikia, kad jie patys pasitaisytų ir išprašytų atleidimo už savo nuodėmes. Ir su liūdna išraiška pridūrė: Kad jie daugiau neįžeistų Dievo, mūsų Viešpaties, kuris jau prisikentėjo tiek įžeidimų.

Po to, išskleidusi rankas į dangų, Švenčiausioji Mergelė Marija pradėjo kilti, Jos spinduliavimas buvo ryškesnis už saulę.

Ir tada Liucija sušuko: Pažvelkite i saulę!

Vos tik Dievo Motina išnyko dangaus tolybėse, prieš regėtojų akis
vienas po kito atsivėrė trys regėjimai, simbolizuojantys tris Rožančiaus
Paslaptis: pirmasis – skausmingąsias, antrasis – džiaugsmingąsias, o
trečiasis – garbingąsias Paslaptis (Liucija matė visus juos visus, Pranciškus ir Jacinta – tik pirmąjį).

Jie pamatė, kaip šalia saulės pasirodė Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi ir Rožančiaus Dievo Motina. Tai buvo Šventoji Šeima. Marija vilkėjo baltą rūbą su melsvu apsiaustu. Šv. Juozapas taip pat vilkėjo baltais
rūbais, o Kūdikėlis Jėzus – šviesiai raudonais. Šv. Juozapas laimindamas tris kartus peržegnojo minią. Kūdikėlis Jėzus padarė tą patį.

Po to sekė Sopulingosios Dievo Motinos ir Viešpaties, skausmo prislėgto Kalvarijos kelyje, vaizdas. Viešpats kryžiaus ženklu palaimino
minią. Dievo Motinos krūtinė nebuvo perverta durtuvu. Liucija matė
tik viršutinę Viešpaties kūno dalį.

Galiausiai garbingoje vizijoje kaip Dangaus ir Žemės Karalienė pasirodė Karmelio kalno Dievo Motina su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų.

Tuo pačiu metu, kai prieš regėtojų akis rodėsi šios vizijos, didelė minia iš 50 ar 70 tūkstančių žmonių stebėjo saulės stebuklą.

Viso apsireiškimo metu lijo. Pasibaigus Liucijos pokalbiui su Dievo Motina, tuo metu, kai Švenčiausioji Mergelė kilo į padanges, ir Liucija sušuko „Pažvelkite į saulę!“, prasivėrė debesys ir saulė sutvisko tarytum didelis rutulys. Ji spindėjo nepaprastai stipriai, bet neakino. Tai truko vieną akimirksnį, po kurio didžiulis rutulys ėmė suptis. Kaip gigantiškas ugnies ratas saulė sukosi nepaprastai greitai. Akimirką sustojusi, tuoj ėmė apie save suktis svaiginančiu greičiu. Vėliau jos kraštai paraudonavo ir tartum verpetas ji slydo dangumi sklaidydama raudonus ugnies liežuvius. Jos šviesa atsispindėjo ant žemės, medžių, krūmų ir net ant žmonių veidų bei rūbų, nudažydama blizgančiais atspindžiais ir įvairiomis spalvomis. Atrodė, kad tris kartus apsukęs ratą, ugnies rutulys sudrebėjo tarsi ruošdamasis kristi ant išsigandusios minios.

Tai tęsėsi apie 10 minučių. Saulė zigzagais grįžo į tą pačią vietą, iš
kurios buvo kritusi, toliau skleisdama savo kasdienį ramų pirmykštį spindėjimą.

Daugelis žmonių pastebėjo, kad jų sušlapę nuo lietaus drabužiai
staiga išdžiūvo.

Šį saulės stebuklą matė ir daugelis kitų žmonių, buvusių net už keturiasdešimties kilometrų nuo įvykio vietos.

JŠ pagal “FATIMA: tragedijos ar vilties pranašystės?”/Antonio Augusto Borelli Machado

Užsisakykite šią knygą jau šiandien!

Spalio 7 d. minime žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines. Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų. Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.

Galerų mūšis prie Lepanto

Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.

Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.). Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę. Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų – Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų. Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.

1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų. 1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos. Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą. Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V. Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą. Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų. Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą – nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis. Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės. Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.

Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų. Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus – galeasus. Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.

1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija). Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną – beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas). Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas – sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos. Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims. Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų. Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių. Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.

Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai. Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“

1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą. Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams. Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių. Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti. Be to – ir tai daug svarbiau – Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų. Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu – iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos. Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.

Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje. Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“. Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę apie Lepanto mūšį, o dailėje mūšį įamžino daugybė garsių dailininkų, iš kurių žymiausi yra Venecijos mokyklai atstovaujantys Ticianas, Tintoretas ir Paolas Veronezė.

Grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet už kūną ir kraują

„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. […] O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“ (Ef 6, 12-18)

1571 m. birželio 11 d. Markas Antonijus Kolona, Popiežiaus valstybės laivyno vadas, prieš išvykdamas į mūšį, popiežiaus koplyčioje davė ypatingą priesaiką ir iš šventojo popiežiaus rankų gavo raudono šilko vėliavą. Ant šios vėliavos buvo išsiuvinėtas Kristus, nukryžiuotas tarp apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus, o vėliavos apačioje buvo Pijaus V herbas ir toks šūkis: „In hoc signo vinces“ (šie žodžiai „su šiuo ženklu užkariausi“ kartu su kryžiaus ženklu prieš vieną mūšį buvo apreikšti Romos imperatoriui Konstantinui Didžiajam ir lėmė jo vėlesnį atsivertimą).

Savo ruožtu Genujos admirolas Giovanni Andrea, prieš išplaukdamas į mūšį, ant savo laivo stiebo pakabino vėliavą su Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdu, kuri prieš tai buvo priliesta prie originalaus Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo. Laivynui pajudėjus iš Mesinos uosto rugsėjo 16 d., visi kariai su savimi turėjo rožančius. Žinoma, ne tik turėjo, bet ir kartu meldėsi Rožančių – net ir paskutinę naktį prieš mūšį, o, pasak kai kurių liudijimų, ritmingą maldą kartojo ir prieš pat laivų susidūrimą, kas išgąsdino turkus. Tuo tarpu Romoje likęs popiežius, kartu su miesto tikinčiaisiais, žygiavo Rožančiaus procesijoje, prašydamas Švč. Mergelės Marijos vadovauti krikščionių laivynui ir pelnyti pergalę Kristui. Popiežius taip pat pakvietė Rožančių melstis visus tikinčiuosius; šie išgirdo kvietimą ir mūšio dieną rinkosi į Europos miestų bei kaimų bažnyčias bendrai Rožančiaus maldai.

Šv. Pijus V, gavęs stebuklingą apreiškimą apie laimėtą pergalę, netruko ją priskirti ne vien krikščionių karių narsai (nors ja tikrai neabejojo), o pirmiausia Švč. Mergelei Marijai. Tais pačiais metais popiežius, siekdamas pagerbti stebuklingą pergalę, į katalikų kalendorių spalio 7 d. įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, taip pat į Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją įterpė naują titulą – Krikščionių Pagalba. Praėjus dviems metams, popiežius Grigalius XIII šventę pervadino Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Lietuvoje liaudyje vadinamos Rožančine) vardu. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau popiežius šv. Pijus X, siekdamas išsaugoti Lepanto mūšio ir Švč. Mergelės Marijos laimėtos pergalės atminimą, sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 dieną. Įdomu, kad Lepanto mūšio ilgalaikės pasekmės buvo ne vien karinės ar politinės. Dažnai pamirštama, jog būtent po Lepanto mūšio galutinai išpopuliarėjo šv. Rožančiaus malda, įvesta Rožančinės šventė, o spalio mėnuo paskirtas Rožančiui. Lepanto mūšis Dievui tapo įrankiu įtvirtinti Rožančių kaip efektyviausią paprastų tikinčiųjų dvasinį ginklą.

Pergalę Švč. Mergelei Marijai priskirti netruko ir pasaulietinė valdžia: ant Venecijos respublikos Senato pastato užrašyti tokie žodžiai: „Ne narsa, ne kariuomenės, ne vadai, o Švč. Rožančiaus Karalienė atnešė mums pergalę.“ Žinoma, kariai ir jūreiviai turėjo remtis ir savo ištverme, jėga bei sumanumu, bet lemiamą reikšmę turėjo dvasiniai ginklai. Tai sugrąžina mus prie apaštalo Pauliaus žodžių: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje, o kova šioje žemėje yra tik tos kovos atspindys. Tai reiškia, kad norėdami pasiekti fizinių pergalių šiame pasaulyje, turime kovoti ir dvasinę kovą, naudoti ir dvasinius ginklus. Tai labai svarbu atsiminti krikščionims politikams, aktyvistams, menininkams ir visiems, kovojantiems už tradicinių principų išsaugojimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje.“

Mūsų dienomis katalikai kviečiami į kitokio pobūdžio kovą nei XVI a., bet tai taip pat yra kova už katalikišką civilizaciją. Galbūt, skirtingai nei XVI a., dabar jau kovojame nebe už katalikiškos civilizacijos, o greičiau už jos likučių išsaugojimą. Be to, išgyvename situaciją, kai pats Šventasis Tėvas kviečia ne į kovą, o į susitaikymą su pralaimėjimu ir persiėmimą pasaulio dvasia. Ar verta kovoti už tuos katalikiškos civilizacijos likučius, iš pirmo žvilgsnio tik išorinius jos atributus, galbūt nesudarančius katalikybės esmės?

Vatikano I Susirinkimas kaip mūsų tikėjimo tiesą apibrėžė tokį teiginį: „Žmogaus protui įmanoma įsisąmoninti Dievo egzistavimą ir Juo įtikėti einant keliu, kuris veda nuo sukurtųjų dalykų prie Dievo, kaip teigia šv. Paulius: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)

Žymus Bažnyčios istorikas ir teologas Roberto de Mattei išveda tokią analogiją: „Žmogaus siela turi galimybę pažinti ir pamilti Bažnyčią per jos darbus, per krikščionišką civilizaciją, kurios Motina ji yra. Katedros grožio kontempliavimas, grigališkojo choralo ar polifoninės muzikos klausymasis, tokio šedevro, kaip „Dieviškoji komedija“, skaitymas į mūsų sielas įlieja galimybę suprasti, kad visas istorijoje žmonių sukurtas grožis, gėris ir tiesa antgamtiškai kyla iš Bažnyčios, kurią popiežius Pijus XII apibrėžė kaip „svarbiausią žmogiškosios visuomenės pagrindą“.

Vienas žymiausių XX a. katalikų autorių ir aktyvistų Plinio Corrêa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, jog mūsų civilizaciją griaunanti Revoliucija, prasidėjusi protestantizmo sukilimu, vėliau sukėlusi Prancūzų revoliuciją ir bolševikų siautėjimą, pirmiausia taikosi į ryšį, siejantį Bažnyčią su jos civilizacija. Pasak jo, Revoliucija yra procesas, siekiantis sunaikinti krikščionišką materialią tvarką, kad tokiu būdu suduotų mirtiną smūgį Bažnyčiai, kuri yra šios krikščioniškos tvarkos siela. Jo teigimu, Revoliucija stengiasi sutrukdyti Bažnyčiai vykdyti savo sielų išganymo misiją, kurią ji vykdo ne tik per savo tiesioginius dvasinius įrankius, bet ir netiesioginius materialius įrankius.

Didysis šventasis Pijus V ir Lepanto mūšio didvyriai suprato, kokią grėsmę pačiai Bažnyčiai kėlė musulmonų siekis sugriauti Bažnyčios kūną – krikščionišką civilizaciją. Lygiai taip mūsų dienomis kova už laikinuosius krikščionybės sukurtus gėrius reiškia kovą už pačią Bažnyčią ir sielų išganymą, nes kaip žmogų sudaro kūnas ir siela, taip Bažnyčia, būdama pirmiausia Mistinis Kristaus Kūnas, yra ir regima šio pasaulio institucija, besinaudojanti visais jai prieinamais laikinaisiais ginklais, kad nugalėtų savo priešus ir kuo daugiau žmonių atvestų prie Kristaus.

„Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atstatymas. Sakydami „tvarka“, turime omenyje Kristaus taiką Kristaus Karalystėje, t. y. krikščionišką civilizaciją: asketišką ir hierarchišką, fundamentaliai šventą, antiegalitarinę ir antiliberalią“, – teigia Plinio Corrêa de Oliveira. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje „Il fermo proposito“ prideda: „Viską atnaujinti Kristuje reiškia atnaujinti ne tik Bažnyčios dieviškąją misiją vesti sielas pas Dievą, bet ir tai, kas spontaniškai kyla iš šios dieviškosios misijos: krikščionišką civilizaciją su visais ją sudarančiais sudėtingais ar paprastais elementais.“

„Su visais ją sudarančiais elementais“ – reiškia, ginti reikia net katalikiškos civilizacijos likučius, o gal dėl to, kad tai yra likučiai, ginti ir išsaugoti juos reikia dar labiau. Pagalvokime, kodėl Katalikų Bažnyčiai mūsų dienomis taip sunkiai sekasi būti išgirstai, sudominti, atversti? Esu įsitikinęs, kad ne dėl to, jog Bažnyčia neranda modernių būdų komunikuoti ar per mažai prisitaiko prie šio pasaulio. Greičiau atvirkščiai – Bažnyčia nesaugo ir nenaudoja įrankių, kurie gali pakylėti sielas Dievop, o bando naudoti įrankius, kurie simbolizuoja ne katalikiškos civilizacijos Tvarką, o Revoliucijos Netvarką. Tokie ginklai negali pakylėti sielų, o tik jas apakinti. Šių laikų žmonės, savo kasdienybėje beveik nebematydami katalikiškos Tvarkos elementų, praranda tarpininką, visais amžiais vertusį susimąstyti apie dvasinius dalykus.

Keli pavyzdžiai. Architektūra: kokios bažnyčios statomos, ar jos statomos remiantis tūkstantmete Bažnyčios Tradicija ir Tvarka, ar perimant pačias blogiausias Revoliucijos primestas ideologines klišes? Ar moderniose bažnyčiose randame Grožį – vieną iš trijų (kartu su Gėriu ir Tiesa) dieviškų elementų? Dailė: ar ir koks menas remiamas Bažnyčios, koks randasi bažnyčiose, krikščionių namuose? Ar ne toks pats, koks eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre? Politika: ar remiamasi prigimtine žmogaus ir jo teisių samprata bei palaikoma bendrojo gėrio idėja, ar verčiau perimami Revoliucijos primesti emocingi ir sentimentalūs argumentai bei individualistinis žvilgsnis į žmogų ir žmonių bendruomenę?

Pagrindinis mitas, įsivyravęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo – tai nuolatinio progreso ir susitaikymo su juo mitas. Deja, ši klaidinga idėja modernizmo pavidalu atsidūrė ir Bažnyčioje. Atrodo, primiršti du fundamentalūs katalikų tikėjimo dalykai, kuriuos primena Lepanto mūšio metinės. Pirma, grumiamės ne su kūnu ir krauju, tad turime pasikliauti ne šio pasaulio įrankiais ir vyraujančiomis madomis, o dvasiniais ginklais ir jų organiškai išaugintais materialiais vaisiais. Akivaizdžiausias pavyzdys – turint nepajudinamą sielos tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje gimsta nuostabios katedros, nes kūnas valingai tarnauja kaip pamaldžios sielos įrankis. Į centrą čia pastatomas dvasinis sakramentas, tačiau pamaldžios sielos padaro viską, kad parodytų kuo didesnę pagarbą šiam sakramentui ir apvilktų jį jam deramu materialiu grožiu. Ir tai natūraliai veda prie antrojo dalyko, kurį mums primena Lepanto mūšis – turime grumtis dėl katalikybės kūno ir kraujo. Dvasiniai ginklai sukuria regimą katalikišką civilizaciją kaip savo ramstį, vedantį prie jų, todėl išlaikydami šį materialų ramstį taip pat dirbame sielų išganymo darbą. Bet, norėdami išlaikyti šį ramstį, turime naudotis dvasiniais ginklais. Kaip žmogus yra ir kūnas, ir siela, taip dvasiniai dalykai negali gyvuoti be regimos katalikiškos tvarkos visuomenėje, o katalikiška tvarka negali būti sukurta ar išsaugota pamirštant dvasinę kovą.

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Jėzaus Širdis – tai tikra, gyva Širdis, kuri mylėjo ir kentėjo, kuri Jo gyvenime tokia svarbi, kaip ir mūsų širdis – mūsų gyvenime. Ši Širdis buvo ir yra neatsiejama gailestingumo ir meilės pilno gyvenimo dalis.

Atkreipdami savo žvilgsnį į mylinčiąją Jėzaus Širdį, randame visa tai, kas Jėzuje yra susiję su meile. Ar ne dėl šios meilės Kristus gyveno ir kentėjo? Ar ne šios meilės buvo kupinas Jo vidinis gyvenimas, net daugiau, nei išorinis? Pamaldumas Švč. Širdžiai, nukreiptas į gyvą Jėzaus Širdį, padeda mums geriau pažinti vidinį Mokytojo gyvenimą, visas jo dorybes ir jautrumą, pažinti Jėzų kaip begaliniai mylintį ir mielą.

Pasišvęsdami mylinčiam ir mielam Jėzui, negalime nepastebėti, kad Jo meilė yra atstumta. Dievas nuolat tuo skundžiasi Šventajame Rašte; ir šventieji jaučia savo širdyse skausmą dėl to, kad Viešpats nesulaukia atsako į savo meilę.

Iš tiesų vienas iš esminių šio pamaldumo bruožų yra pripažinimas, kad Jėzaus meilė yra niekinama, nevertinama. Jis pats dėl to su kartėliu skundėsi šventajai Marijai Margaritai Alakok (Alacoque).

Meilę matome pačiame Jėzuje ir visame Jo gyvenime. Tik ji viena gali paaiškinti Jį, Jo žodžius, Jo veiksmus. Ji ypač suspindi slėpiniuose, kuriuose Jėzus dosniausiai mums ją dalija, kuriuose visiškai dovanoja save – Įsikūnijime, Kančioje ir Eucharistijoje. Šie slėpiniai turi ypatingą vietą Švč. Širdies pamaldume. Ieškantys Jėzaus ir Jo meilės bei malonės ženklų, jų šiame pamaldume randa daugiau, nei kituose.

Švč. Širdies pamaldumas yra, anot šv. Marijos Margaritos pacituotų Jo paties žodžių, pirmiausia skirtas „Širdžiai, kuri taip mylėjo žmonės“.

Prancūzijoje šv. Jonas Eudas (1602–1680 m.) šį asmeninio pobūdžio pamaldumą pavertė viešu ir pagerbdamas jį įvedė šventę. Tėvas Eudas visų pirma buvo Marijos Širdies apaštalas, tačiau jo Skaisčiausiosios Širdies pamaldume svarbi buvo ir Jėzaus Širdis. Palaipsniui Švč. Širdies pamaldumas buvo atskirtas ir 1670 m. rugpjūčio 31 d. Didžiojoje Reno seminarijoje Prancūzijoje pirmą kartą labai iškilmingai buvo švenčiama Švenčiausiosios Širdies diena. Šventė greitai išplito po kitas Prancūzijos vyskupijas, pamaldumą perėmė įvairios religinės bendruomenės.

Šv. Marijai Margaritai Alakok (Alacoque) (1647–1690), kukliai vizitiečių vienuolei iš Paray le Monial buvo skirta ypatinga misija – Kristus jai atskleidė savo Širdies troškimus ir patikėjo atnaujinti šį pamaldumą XVII amžiaus Prancūzijoje. Tuo metu žmonių tikėjimas buvo pakirstas, prieš Bažnyčią buvo maištaujama, nepaisoma jos mokymo. Šimtmečius kurtą Bažnyčios struktūrą ardė stiprėjantis protestantizmas, jansenizmo erezijos, racionalizmas.

Šv. Marija Margarita Alakok

Nėra jokių duomenų, rodančių, kad ši vienuolė būtų ką nors žinojusi apie šį pamaldumą iki apreiškimo ar kad būtų atkreipusį į jį dėmesį.

Apreiškimų būta daug ir jie buvo ypatingi:

1. apreiškimas, įvykęs per šv. Jono šventę, kai Jėzus leido Marijai Margaritai, kaip kažkada šv. Gertrūdai, priglausti galvą prie Jo Širdies ir atskleidė jai savo meilės stebuklus, sakydamas, kaip Jis trokšta, kad visa žmonija apie tai sužinotų, kad Jo gerumo lobiai pasklistų, ir kad šiam darbui Jis išsirinko ją (gruodžio 27 d., turbūt 1673 m.);

2. apreiškimas, kuriame Jis paprašė, kad būtų pagerbtas per Jo Širdį; apreiškimo metu Jis pasirodė švytintis meile ir paprašė pamaldumo atpirkimo meilei dažnai priimant Komuniją (tais laikais Komuniją priimdavo tik kartą per metus), taip pat priimant Komuniją kiekvieną mėnesio pirmąjį penktadienį ir laikytis Šventosios valandos (turbūt 1674 m. birželį ar liepą);

3. apreiškimas vadinamas „didžiuoju“, įvykęs per Kristaus Kūno oktavą 1675 m., turbūt birželio 16 d., kai Jis pasakė:

„Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones … vietoj padėkos iš didesnės (žmonijos) dalies susilaukiu tik nedėkingumo…”

ir paprašė Marijos Margaritos atsilyginimo šventės penktadienį po Kristaus Kūno oktavos, liepdamas jai pasitarti su tėvu Klodu de la Kolombjeru, kuris tuo metu buvo nedidelių jėzuitų namų Paray miestelyje vyresnysis;

4. pagaliau apreiškimai, per kuriuos Marija Margarita buvo paprašyta, kad Švč. Širdį iškilmingai pagerbtų ir Prancūzijos karalius, o naujojo pamaldumo skleidimas buvo patikėtas vizitėms bei Jėzaus draugijos kunigams.

Praėjus kelioms dienoms po „didžiojo apreiškimo“ 1675 m. birželį, Marija Margarita visa papasakojo tėvui de la Kolombjerui, kuris, atpažinęs Dievo Dvasios veikimą, pasišventė Švenčiausiajai Širdžiai. Jis paliepė šventajai aprašyti apreiškimą ir išsiuntinėjo jos pasakojimą po visą Prancūziją ir Angliją.

Jam mirus 1682 m. vasario 15 d., jo dvasiniame dienoraštyje buvo rasta jo paties ranka perrašyta Marijos Margaritos pasakojimo kopija ir jo mintys apie pamaldumo naudą. Dienoraštis kartu su pasakojimu ir išsamiu pamaldumo paaiškinimu buvo išleistas Lijone 1684 m. Nedidelė knygelė buvo labai populiari, taip pat ir Paray vienuolyne – didžiuliam Marijos Margaritos sumišimui. Nepaisydama to, šventoji pasiryžo tai išnaudoti ir knygelės padedama skleidė jos širdžiai brangų pamaldumą. Prie jos prisijungė ir vienuolyno seserys, iš pradžių buvusios nusiteikę priešiškai.

Per apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizuojantis žmonių nuodėmių sukeltas kančias. O ant Širdies uždėtas kryžius, reiškia, jog nuo pat pirmosios Įsikūnijimo akimirkos, nuo tos akimirkos, kai susiformavo Švč. Širdis, ant jos buvo uždėtas Kryžius.

Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą – liepsną, erškėčių vainiką ir Kryžių.

Ženkle, deganti liepsnose Širdis rodo didžiulę begalinę Jėzaus meilę mums. Viešpats nori aiškiai parodyti mums Jo meilės intensyvumą. Kartu Dievas ir žmogus, Jėzus turi širdį tokią kaip mūsų, jaučiančią meilę, džiaugsmą ir liūdesį, lygiai kaip ir mes galime, tik daug didesniu lygmeniu.

Jo meilė mums nesulyginama su niekuo kitu šiame pasaulyje – visa tai išlieta ant kryžiaus.

Šv.Paulius liudija: ” ⁷ Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. ⁸ O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.” Rom 5:7-8

Širdis taip pat yra ir Jo kančios simbolis: kryžius kaip Širdies karūna ir erškėčių vainikas gaubiantis ją. Erškėčių vainikas taip pat simbolizuoja Kristaus sielvartą dėl viso žmonijos nedėkingumo už jo kančią ir atpirkimą. Jo nukryžiuotojo Švč. Širdis taip pat buvo perverta ir ietimi.

Ir vis gi, tai yra ir Jo triumfo ženklas. Kryžius yra Kristaus pergalės nugalint mirtį ir nuodėmę ženklas. Aplink Širdį šviečia akinamos šviesos spinduliai – Dievo meilės, ramybės ir džiaugsmo spinduliai.

Tačiau kukliai vienuolei Margaritai Marijai Alakok, besimeldžiančiai už savo vienuolyno klauzūros, buvo patikėta atlikti dar vieną svarbią misiją. 1689 m. ji patyrė apsireiškimą, per kurį Jėzus paprašė jos perduoti karaliui Liudvikui XIV norą: kad jis pašvęstų Prancūziją ir visą savo šeimą Jo Švenčiausiajai Širdžiai.

Karalius taip pat turėjo pastatyti bažnyčią pagal šį paliepimą, skleisti pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai tarp kariuomenės ir papuošti karališkąsias vėliavas degančios Jėzaus Širdies ženklu. Prancūzija turėjo skleisti Švenčiausiosios Širdies kultą visame pasaulyje, o Viešpats Dievas pažadėjo ją remti visose jos pastangose ir apdovanoti visomis reikalingomis malonėmis. Deja, karalius, vadinamas Saule, valdęs galingiausią to meto Europos šalį, neklausė šventosios Margaritos Marijos Alakok perduoto Dievo balso.

Tuo metu Prancūzijoje ėmė dygti antikrikščioniškos intelektualinės srovės, kurios vėliau iškilo su didžiule jėga, atvirai priešindamosi Dievui, Bažnyčiai ir katalikiškam savo tėvynės paveldui. Praėjus lygiai šimtui metų po šio apreiškimo, kilo žiauri revoliucija, paskandinusi kraujyje ne tik aristokratus ir su valdžia susijusius žmones, bet ir prasidėjo negailestingas dvasininkų bei vienuolių persekiojimas.

Šešiolika Compiegne karmeličių vienuolių, kurios pasiaukojo, kad sustabdytų terorą, patyrė kankinystę ant ešafoto. Nusikalstamą Saulės karaliaus dvasinį aklumą ištaisė jo vaikaitis Liudvikas XVI. Būdamas įkalintas Templės tvirtovėje, jis paaukojo Prancūziją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau, kaip Dievo Motina pasakė Liucijai, vieninteliam Fatimos vaikui, sulaukusiam pilnametystės, – buvo per vėlu.

Prancūzija ne tik nesugebėjo paskleisti Švenčiausiosios Širdies kulto, bet, atvirkščiai, užnuodijo pasaulį visomis pagoniškosios (anti)prancūzų revoliucijos klaidomis. Šios klaidos lėmė vėlesnę bolševikų revoliuciją, kurios padariniai jaučiami ir šiandien.

Viešpats Jėzus, norėdamas, kad plačiau pasklistų Jo Švenčiausiosios Širdies garbinimas, vizitietei vienuolei šv. Margaritai Marijai Alakok perdavė daug pažadų visiems Jo Švč. Širdies garbintojams. 1863 m. šie pažadai buvo išdėstyti dvylikoje punktų, taip juos išvardina ir popiežius Benediktas XV Margaritos Marijos kanonizacijos bulėje 1920 05 13.

Jėzaus pažadai Jo Švč. Širdies garbintojams

1. Aš duosiu jiems visų malonių, reikalingų jų gyvenime.
2. Aš suteiksiu ramybę jų šeimoms.
3. Aš paguosiu juos visuose jų varguose.
4. Aš būsiu jiems saugus prieglobstis jų gyvenime ir ypač jiems mirštant.
5. Aš išliesiu gausių palaiminimų visiems jų sumanymams.
6. Nusidėjėliai ras mano Širdyje gailestingumo šaltinį ir begalinį jo vandenyną.
7. Atšalusios sielos taps uolios.
8. Uolios sielos greitai pakils iki didžio tobulumo.
9. Aš laiminsiu tas vietas, kuriose bus išstatytas ir garbinamas mano Švenčiausiosios Širdies atvaizdas.
10. Aš suteiksiu kunigams galią sujaudinti net labiausiai užkietėjusias širdis.
11. Vardai tų, kurie platins šį pamaldumą, bus įrašyti mano Širdyje ir nebus iš jos ištrinti.

Didysis pažadas:
12. Iš savo Širdies gailestingumo pertekliaus, Aš tau pažadu, kad Mano visagalė meilė suteiks galutinės atgailos malonę visiems, kurie devynis kartus iš eilės pirmąjį mėnesio penktadienį priims šv. Komuniją: Jie nemirs mano nemalonėje ar nepriėmę sakramentų, o mano Širdis bus jiems užtikrinta prieglauda tą paskutinę valandą.

Dvyliktąjį, „Didįjį pažadą“ Viešpats apreiškė šventajai 1688 metais. Jėzus žada, kad tie, kas atliks šv. Komuniją pirmuosius 9 penktadienius, prieš mirtį gaus nuoširdaus gailesčio už savo nuodėmes malonę, turės galimybę priimti šv. sakramentus: išpažintį, Paskutinį patepimą bei Viatiką (šv. Komuniją mirštančiajam) ir taip pasieks išganymą.

Norint gauti šią didžiulę malonę, reikia:

• „Devynis kartus iš eilės pirmąjį mėnesio penktadienį priimti šv. Komuniją“.
  Šv. Komunija turi būti priimama būtinai pirmaisiais penktadieniais, o ne kitomis dienomis. Tai reikia atlikti devynis kartus be pertraukos – dėl kokių nors priežasčių praleidus Komuniją, reikia pradėti skaičiuoti iš naujo.
• Šv. Komuniją reikia priimti neturint sąžinėje neišpažintos mirtinos nuodėmės ir pamaldžiai.
  Jei suvokiame, kad mirtinai nusidėjome, reikia tuojau sužadinti tobulą gailestį, tačiau jo neužtenka norint priimti šv. Komuniją – būtina atlikti sakramentinę išpažintį kunigui. Jei sunkių nuodėmių nepadaryta, išpažintis nebūtina prieš kiekvieną pirmojo penktadienio šv. Komuniją.
• Nors tai neminima Didžiajame pažade, bet Viešpats nuolat ragindavo šv. Margaritą Mariją ypatingai aukoti pirmųjų penktadienių šv. Komunijas kaip atsiteisimą už žmonių abejingumą bei įžeidimus, daromus Jo Švč. Širdžiai Švč. Sakramente.

Jonas Šaulys pagal www.melskis.lt

Pirmoji rožė

Rožančiaus maldos 

Rožančių sudaro du dalykai: malda mintyse ir žodinė malda. Šventojo Rožančiaus mintinė malda – ne kas kita kaip meditacija apie Jėzaus Kristaus ir Jo Šventosios Motinos gyvenimo, mirties ir šlovės paslaptis. Žodinė malda – tai penkiolikos dešimčių „Sveika, Marija“ kalbėjimas, prieš kiekvieną dešimtį sukalbant „Tėve mūsų“. Kalbant medituojama ir kontempliuojama apie penkiolika pagrindinių Jėzaus ir Marijos dorybių, kurias jiedu praktikavo penkiolikoje šventojo Rožančiaus paslapčių.

Pirmose penkiose dešimtyse turime pagerbti džiaugsmingąsias paslaptis ir jas apmąstyti; antrose penkiose dešimtyse – skausmingąsias, o trečioje penkių paslapčių grupėje – šlovingąsias paslaptis. Taigi, Rožančius yra palaimingas mintinės ir žodinės maldos derinys, kuriuo pagerbiame Jėzaus ir Marijos gyvenimo, mirties, kančios ir šlovės paslaptis bei dorybes ir mokomės jomis sekti.

Antroji rožė

Kilmė

Kadangi šventasis Rožančius sudarytas daugiausia iš Kristaus maldos ir Angelo pasveikinimo, t. y. „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, jis be abejonės yra pagrindinė tikinčiųjų malda ir atsidavimo Dievui išraiška. Savo esme jis buvo naudojamas ilgus amžius, nuo apaštalų bei Kristaus mokinių laikų iki dabar.

Tačiau tik 1214 m. šventoji Motina Bažnyčia gavo Rožančių dabartiniu jo pavidalu ir vartojamą tokiu būdu, kaip dabar. Rožančių Bažnyčiai perdavė šventasis Dominykas,[2] gavęs jį iš Švenčiausiosios Mergelės kaip galingą priemonę atversti albigiečiams ir kitiems nusidėjėliams.

Aš jums papasakosiu Rožančiaus gavimo istoriją, aprašytą plačiai žinomoje palaimintojo Alano de la Roche[3] knygoje „De Dignitate Psalterii“ (Apie Psalmyno kilnumą). Matydamas, kad žmonių nuodėmių našta trukdo albigiečiams atsiversti, šventasis Dominykas pasitraukė į mišką netoli Tulūzos – ten tris dienas ir tris naktis be paliovos meldėsi. Visą tą laiką jis nieko daugiau nedarė, tik verkė ir griežtai atgailavo, norėdamas nuraminti visagalio Dievo pyktį. Jis taip smarkiai plakė save disciplina, kad sužalojo kūną ir galop prarado sąmonę.

Tuo metu, trijų angelų lydima, jam pasirodė Dievo Motina ir tarė: „Mielas Dominykai, ar žinai, kokį ginklą Švenčiausioji Trejybė nori panaudoti pasaulio pataisymui?“

„O, mano Valdove, – atsakė Dominykas, – Tu daug geriau už mane tai žinai, nes šalia savo Sūnaus Jėzaus Kristaus visada buvai pagrindinis mūsų išganymo įrankis.“

Tada Dievo Motina jam paaiškino: „Noriu, kad žinotum, jog šioje kovoje mūrdaužiu visad buvo Angelo pasveikinimas, Naujojo Testamento pamatinis akmuo. Todėl, jeigu nori pasiekti šias užkietėjusias žmonių širdis ir palenkti Dievo pusėn, skelbk mano Psalmyną.“

Nuramintas Dominykas pakilo ir, degdamas troškimu atversti tos apylinkės žmones, patraukė tiesiai į katedrą. Tuojau pat nematomi angelai, skambindami varpais, surinko žmones, ir Dominykas pradėjo sakyti pamokslą. Vos prasidėjus pamokslui, kilo baisi audra, ėmė drebėti žemė, aptemo saulė, ir tiek įsisiautėjo perkūnija su žaibais, kad visus apėmė baimė. Jie dar labiau persigando, kai, žvelgdami į gerai matomoje vietoje esantį Dievo Motinos paveikslą, pamatė, kaip ji tris kartus iškėlė į dangų rankas, šaukdamasi jiems Dievo keršto, jeigu jie neatsiverstų, nepakeistų savo gyvenimo ir neprašytų Šventosios Dievo Motinos užtarimo.

Šiais antgamtiniais reiškiniais Dievas norėjo išplatinti naują šventojo Rožančiaus maldą ir padaryti ją plačiai žinoma. Galų gale, šventajam Dominykui meldžiantis, audra nurimo, ir jis tęsė pamokslą. Jis taip karštai ir įtikinamai aiškino šventojo Rožančiaus reikšmę ir vertę, kad beveik visi Tulūzos gyventojai priėmė Rožančių ir atsižadėjo klaidingų įsitikinimų. Netrukus miestas ėmė keistis į gera, žmonės pradėjo krikščioniškai gyventi ir metė ankstesnius blogus įpročius.

Trečioji rožė

Šventasis Dominykas

Šis stebuklingas šventojo Rožančiaus maldos įsteigimo būdas kiek panašus į tą, kuriuo visagalis Dievas ant Sinajaus kalno perdavė pasauliui savo Įstatymą, o tai be abejo patvirtina Rožančiaus vertę ir svarbą.

Įkvėptas Šventosios Dvasios, pamokytas Švenčiausiosios Mergelės, o taip pat savo patirties, šventasis Dominykas skelbė šventąjį Rožančių visą likusį gyvenimą. Skelbė ir mokė jo savo pavyzdžiu bei pamokslais miestuose ir kaimo vietovėse, aiškino aukštos ir žemos padėties žmonėms, išsimokslinusiems ir bemoksliams, katalikams ir eretikams. Šventasis Rožančius, kurį jis kalbėdavo kiekvieną dieną, buvo jo pasirengimas pamokslui ir trumpas susitikimas su Dievo Motina po pamokslo.

Vieną dieną, o tai buvo šv. Jono Evangelisto šventė, jis turėjo sakyti pamokslą Dievo Motinos katedroje Paryžiuje. Mažoje koplytėlėje už pagrindinio altoriaus jis maldingai ruošėsi pamokslui, kaip visada kalbėdamas Rožančių. Staiga jam pasirodė Dievo Motina ir tarė: „Dominykai, nors galbūt pamokslas, kurį numatei pasakyti, labai geras, aš tau duosiu daug geresnį.“

Šventasis Dominykas paėmė į rankas Dievo Motinos pasiūlytą knygą, atidžiai perskaitė tą pamokslą ir, įsigilinęs ir apmąstęs jį, padėkojo Švenčiausiajai Motinai. Atėjus laikui, jis užlipo į sakyklą ir, nepaisydamas šventinės dienos, šventąjį Joną paminėjo vos keliais žodžiais – kad šis pasirodė esąs vertas būti Dangaus Karalienės globėju. Auditoriją sudarė teologai ir kiti žymūs žmonės, įpratę klausytis nepaprastų ir rafinuotų kalbų, tačiau šv. Dominykas juos perspėjo neketinąs skaityti mokslinės paskaitos, išmintingos pasaulio akyse, bet kalbėsiąs su Šventosios Dvasios paprastumu ir įtaigumu.

Taigi, jis pradėjo skelbti šventąjį Rožančių ir paaiškino maldą „Sveika, Marija“ žodis po žodžio, tarsi aiškintų grupei vaikų, panaudodamas labai paprastus pavyzdžius, kuriuos rado Dievo Motinos duotoje knygoje.

Didysis mokslininkas Carthagena, cituodamas palaimintojo Alano de la Roche knygą „De Dignitate Psalterii“, aprašo, kaip tai vyko:

„Palaimintasis Alanas rašo, kad vieną dieną tėvas Dominykas per regėjimą jį perspėjo: ‚Mano sūnau, gera pamokslauti, tačiau šioje veikloje visad slypi pavojus laukti pagyrimo užuot siekus sielų išgelbėjimo. Atidžiai išklausyk, kas man atsitiko Paryžiuje, kad galėtum pasisaugoti ir nepadaryti tokios klaidos.

Turėjau sakyti pamokslą didelėje bažnyčioje, pašvęstoje Švenčiausiajai Mergelei Marijai, ir man labai rūpėjo pasakyti puikų pamokslą, ne iš puikybės, bet dėl aukšto intelektualinio susirinkusiųjų lygio. Valandą prieš pamokslą, kai medituodamas kalbėjau Rožančių – kaip visuomet darydavau prieš sakydamas pamokslą – netikėtai patyriau ekstazę. Pamačiau savo mylimą draugę Dievo Motiną einančią prie manęs su knyga rankoje. ‚Dominykai, – tarė ji, – tavo pamokslas galbūt iš tikro labai geras, bet, kad ir koks geras jis būtų, aš atnešiau tokį, kuris daug geresnis.‘

Aš, žinoma, be galo nudžiugau, paėmiau knygą ir viską iki paskutinio žodžio perskaičiau. Kaip sakė Dievo Motina, ten radau tiksliai tai, ką man reikia pasakyti per pamokslą. Todėl padėkojau jai iš visos širdies. Kai atėjo laikas pradėti, pamačiau, kad susirinko visas Paryžiaus universitetas ir daug miesto diduomenės. Visi jie buvo matę ar girdėję tuos nuostabius dalykus, kuriuos gerasis Viešpats darė per mane. Ir štai įlipau į sakyklą. Ta diena buvo šv. apaštalo Jono šventė, tačiau apie jį tepasakiau, kad jis buvo vertas tapti Dangaus Karalienės globėju. Paskui taip kreipiausi į susirinkusius:

‚Mano ponai ir įžymieji universiteto daktarai, jūs įpratę klausytis mokslingų pamokslų, tinkančių jūsų estetiniam skoniui. Šiuo metu nenoriu kalbėti scholastine žmogiškosios išminties kalba, bet priešingai, noriu jums parodyti Dievo Dvasią ir Jo Didybę.“

Čia baigiasi citata iš palaimintojo Alano knygos, po kurios Carthagena tęsia pasakojimą savais žodžiais: „Tada šventasis Dominykas išaiškino jiems Angelo pasveikinimą, naudodamas paprastus palyginimus ir pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo.“

Pasak Carthagenos, palaimintasis Alanas paminėjo keletą kitų kartų, kai mūsų Viešpats ir Dievo Motina pasirodė šv. Dominykui, norėdami jį paraginti ir įkvėpti vis daugiau skelbti žmonėms Rožančių, kad būtų išnaikinta nuodėmė ir atversti nusidėjėliai bei eretikai.

Kitoje ištraukoje Carthagena teigia: „Palaimintasis Alanas sakė, kad Dievo Motina jam atskleidusi, jog po jos pasirodymo Dominykui jam apsireiškė ir jos Šlovingasis Sūnus, kuris tarė: ‚Dominykai, džiaugiuosi matydamas, kad nepasikliauji savo paties protu ir užuot siekęs tuščios žmonių pagyros, nusižeminęs dirbi dėl sielų išgelbėjimo. Tačiau daugelis kunigų nori nuo pat pradžių griausmingai pamokslauti prieš baisiausias nuodėmes, bet nesuvokia, jog prieš duodant sergančiam asmeniui karčių vaistų, reikia jį tinkamai nuteikti, kad šis tikrai turėtų iš to naudos. Štai kodėl, prieš ką nors darydami, kunigai turėtų pasistengti uždegti žmonių širdyse maldos meilę ir ypač meilę mano Angelo pasveikinimui. Jeigu tik jie visi imtų jį kalbėti ir iš tikrųjų atkakliai kartotų, gailestingasis Dievas vargu ar galėtų atsakyti jiems savo malonę. Todėl noriu, kad skelbtumėte mano Rožančių.‘“

Kitoje vietoje Palaimintasis Alanas dėsto: „Visi kunigai prieš pamokslą kalba su tikinčiaisiais ‚Sveika, Marija‘, prašydami Dievo malonės. Jie tai daro dėl apreiškimo, kurį šv. Dominykas gavo iš Dievo Motinos. ‚Mano sūnau, – tarė ji vieną dieną, – nesistebėk, kad tavo pamokslai neduoda tokių vaisių, kokių tikėjaisi. Tu stengiesi įdirbti žemės sklypą, negavusį lietaus. Dabar, kai Visagalis Dievas sumanė atnaujinti žemę, Jis pirmiausia pasiuntė iš dangaus lietų – tai buvo Angelo pasveikinimas. Taip Dievas perkeitė pasaulį. Todėl, kai sakai pamokslą, ragink žmones kalbėti mano Rožančių, tokiu būdu tavo žodžiai duos sieloms daug naudos.‘ Šventasis Dominykas negaišdamas pakluso ir nuo tada savo pamokslais darė didelę įtaką.“

Ši paskutinė citata yra iš „Šventojo Rožančiaus stebuklų knygos“ (parašytos itališkai), be to, ją galima rasti Justino veikaluose (143 pamokslas). (…)

Kol kunigai sekė šv. Dominyko pavyzdžiu ir mokė atsidavimo šventajam Rožančiui, krikščionių pasaulyje ir tuose vienuolių ordinuose, kurie puoselėjo Rožančiaus maldą, pamaldumas ir karšta dvasia tik augo. Tačiau kai žmonės apleido šią dangaus dovaną, visur ėmė sklisti visokiausios nuodėmės ir netvarka.

Ketvirtoji rožė

Palaimintasis Alanas de la Rošas

Visiems dalykams, net švenčiausiems, tenka keistis, ypač tada, kai jie priklauso nuo žmogaus valios. Todėl vargu ar reikia stebėtis, kad Šventojo Rožančiaus brolija su įkarščiu veikė tik vieną šimtmetį po to, kai šv. Dominykas ją įsteigė. Paskui ji buvo lyg palaidota ir užmiršta. Be abejonės, nedori šėtono sumanymai ir pavydas buvo vienas svarbiausių veiksnių, paskatinusių žmones apleisti šventąjį Rožančių ir taip užtverti kelią Dievo malonei, kurią jis traukė į pasaulį.

Ir štai 1349 metais Dievas nubaudė visą Europą: pasiuntė į jos šalis siaubingą iki šiol neregėto stiprumo marą. Pirmiausia jis prasidėjo Rytuose ir išplito po Italiją, Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją ir Vengriją, visur palikdamas dykumą – iš šimto žmonių išlikdavo vos vienas liudininkas. Dideli miestai ir miesteliai, kaimai ir vienuolynai per trejus epidemijos metus buvo visiškai apleisti. Netrukus po šios Dievo rykštės sekė dar dvi: flagelantų erezija ir tragiškoji 1376 metų schizma.

Vėliau, pasibaigus šiems išmėginimams, Dievo malonės dėka Dievo Motina paliepė palaimintajam Alanui atgaivinti senąją Švenčiausiojo Rožančiaus broliją. Palaimintasis Alanas buvo vienas iš dominikonų tėvų Dinano vienuolyne Bretanėje. Jis buvo žymus teologas ir garsėjo savo pamokslais. Dievo Motina jį pasirinko todėl, kad Brolija pirmiausia buvo pradėta šioje provincijoje, taigi derėjo, kad tos pat provincijos dominikonui tektų garbė ją atkurti.

Šį didį darbą palaimintasis Alanas pradėjo 1460 m., gavęs iš mūsų Viešpaties ypatingą perspėjimą. Štai kaip, pasak jo paties, jis gavo skubų Viešpaties pavedimą.

Vieną dieną jam aukojant Mišias, mūsų Viešpats, norėdamas jį paraginti skelbti šventąjį Rožančių, prakalbo iš šventosios Ostijos: „Kaip tu gali vėl Mane kryžiuoti?“ – tarė Jėzus. „Ką Tu sakai, Viešpatie?“ – išsigandęs paklausė palaimintasis Alanas. „Anksčiau Mane kryžiavai savo nuodėmėmis, kurias buvai įpratęs daryti,“ – atsakė Jėzus, – „ir verčiau sutikčiau būti dar kartą nukryžiuotas, negu leisti, kad Mano Tėvą įžeistų tavo padarytos nuodėmės. Dabar vėl Mane kryžiuoji, nes turi visas reikiamas žinias ir supratimą Mano Motinos Rožančiui skelbti, bet to nedarai. Jeigu tik tai darytum, galėtum išmokyti daugelį žmonių pasirinkti teisingą kelią ir nukreipti juos nuo nuodėmės – tačiau to nedarai, vadinasi pats esi kaltas dėl nuodėmių, kurias jie daro.“

Šis baisus priekaištas privertė palaimintąjį Alaną iškilmingai nuspręsti nuolatos skelbti Rožančių.

Dievo Motina irgi vieną dieną kreipėsi į jį, norėdama įkvėpti jį vis labiau skelbti šventąjį Rožančių: „Jaunystėje buvai didelis nusidėjėlis, – kalbėjo ji, – tačiau iš savo Sūnaus gavau tau atsivertimo malonę. Jeigu būtų įmanoma, aš būčiau noriai ištvėrusi įvairias kančias, kad tave išgelbėčiau, nes atsivertę nusidėjėliai yra mano garbė. Būčiau kentėjusi ir dėl to, kad padaryčiau tave vertu visur skelbti mano Rožančių.“

Šventasis Dominykas taip pat pasirodė palaimintajam Alanui ir papasakojo jam apie puikius savo tarnystės rezultatus. Jis be paliovos skelbęs šventąjį Rožančių, jo pamokslai davę nuostabių vaisių, ir per jo misijas buvo atversta daugybė žmonių. Jis pasakė palaimintajam Alanui: „Pažiūrėk, kokių nuostabių rezultatų pasiekiau pamokslaudamas apie šventąjį Rožančių! Tu ir visi mylintieji Dievo Motiną turi daryti tą patį, kad per šią šventąją Rožančiaus praktiką galėtumėte patraukti visus žmones prie tikrojo dorybių mokslo.“

Taigi tokia yra istorija, kaip šventasis Dominykas įvedė šventąjį Rožančių ir kaip palaimintasis Alanas de la Roche jį atkūrė.

Penktoji rožė

Brolija

Griežtai kalbant, gali būti tik vienos rūšies Rožančiaus brolija – tokia, kurios nariai sutinka kiekvieną dieną kalbėti visą šimto penkiasdešimties „Sveika, Marija“ Rožančių. Tačiau, atsižvelgdami į ją kalbančiųjų užsidegimą, galime skirti tris rūšis: paprasta narystė, reiškianti viso Rožančiaus kalbėjimą kartą per savaitę, nuolatinė narystė, reikalaujanti jį kalbėti tik kartą per metus, ir kasdieninė narystė įpareigojanti kasdien kalbėti jį visą, tai yra, penkiolika dešimčių, iš viso šimtą penkiasdešimt „Sveika, Marija“.

Nė viena iš šių Rožančiaus narysčių neįpareigoja grasindamos nuodėmės užsitraukimu. Šios pareigos neatlikimas nelaikomas net lengvąja nuodėme, nes toks įsipareigojimas – visiškai savanoriškas ir papildomas. Nereikia nė sakyti, kad žmonės neturėtų stoti į Broliją, jeigu neketina pildyti savo įsipareigojimo kalbėti Rožančių taip dažnai, kaip reikalaujama, žinoma, neapleisdami savo luomo pareigų. Todėl kai Rožančiaus kalbėjimas ima nesiderinti su asmens gyvenimo padėtimi, nors Rožančius ir šventas, žmogus turi teikti pirmenybę pareigos atlikimui. Panašiai ir ligoniai neįpareigoti kalbėti visą Rožančių ar net jo dalį, jeigu ši pastanga galėtų juos nuvarginti ar pabloginti sveikatos būklę.

Jeigu negalėjote sukalbėti Rožančiaus dėl kokios nors pareigos, kurią reikėjo atlikti iš paklusnumo, ar todėl, kad iš tikro pamiršote, arba dėl kokio nors neatidėliotino reikalo, tada nepadarėte net lengvosios nuodėmės. Tuo atveju vis tiek gausite naudos iš Brolijos, dalyvaudami malonėse ir nuopelnuose savo brolių bei seserų, kalbančių šv. Rožančių visame pasaulyje. Brangūs katalikai, net jei nesukalbate Rožančiaus vien iš nerūpestingumo ar tingumo, jeigu tik kaip nors formaliai jo nepaniekinote, iš esmės nenusidedate – tačiau šiuo atveju netenkate dalyvavimo Brolijos maldose, geruose darbuose bei nuopelnuose. Be to, kadangi nebuvote ištikimas nežymiuose ar papildomuose dalykuose, beveik to nesuvokdami galite įprasti nepaisyti svarbių dalykų, kurių nevykdymas gresia nuodėmės užsitraukimu. Nes, „kas niekais laiko mažus dalykus, tas pamažu pražus“ (Sir 19, 1).

Šeštoji rožė

Marijos Psalmynas

Nuo tada, kai šventasis Dominykas įsteigė šventojo Rožančiaus kalbėjimą, iki to laiko, kai palaimintasis Alanas de la Roche jį atkūrė 1460 m., jis visada buvo vadinamas Jėzaus ir Marijos Psalmynu, nes turi tiek pat Angelo pasveikinimų, kiek psalmių yra Dovydo Psalmių knygoje. Kadangi paprasti ir nemokyti žmonės negali kalbėti Dovydo psalmių, manoma, kad jiems Rožančius yra toks pat naudingas, kaip kitiems Dovydo Psalmynas.

Tačiau Rožančių galima laikyti net vertingesniu už pastarąjį dėl šių trijų priežasčių:

– Pirma, todėl, kad Angelo pasveikinimas išreiškia kilnesnį vaisių – įsikūnijusį Žodį, o Dovydo Psalmynas tik apie jį pranašauja.

– Antra, kaip tikras dalykas svarbesnis nei jo pirmavaizdis ir kaip kūnas svarbesnis už savo šešėlį, taip pat ir Dievo Motinos Psalmynas didingesnis už Dovydo Psalmyną, kuris jį tik pranašauja.

– Ir trečia, Dievo Motinos Psalmynas (arba Rožančius, sudarytas iš „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“) yra tiesioginis Švenčiausiosios Trejybės darbas, o ne žmogaus sukurta priemonė.

Dievo Motinos Psalmynas arba Rožančius susideda iš trijų dalių po penkias dešimtis, ir tai dėl šių ypatingų priežasčių:

– Kad būtų pagerbti trys Švenčiausiosios Trejybės Asmenys;

– Kad būtų pagerbtas Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir šlovė;

– Kad padėtų sekti triumfuojančia Bažnyčia, pagelbėtų kovojančios Bažnyčios nariams ir sumažintų kenčiančios Bažnyčios skausmus.

– Kad būtų pavaizduotos trys grupės, į kurias skirstomos psalmės: pirmoji skirta apvalymo gyvenimui, antroji – apšvietimo, trečioji – susivienijimo gyvenimui.

– Ir galiausiai, kad mūsų gyvenime suteiktų mums gausių malonių, mums mirštant – ramybę, o amžinybėje – šlovę.

Septintoji rožė

Rožių karūna

Nuo tada, kai palaimintasis Alanas de la Roche atkūrė šios maldos kalbėjimą, liaudies balsas, tai yra paties Dievo balsas, pavadino ją Rožančiumi. Žodis Rožančius reiškia „Rožių karūna“, kitaip tariant, kiekvieną kartą, kai žmonės nuoširdžiai kalba Rožinį, jie ant Jėzaus ir Marijos galvų uždeda šimto penkiasdešimt trijų raudonų ir šešiolikos baltų rožių vainiką. Kadangi šios rožės yra dangiškos gėlės, jos niekad nenuvys ir nepraras savo rinktinio grožio.

Dievo Motina parodė, kad visiškai pritaria Rožančiaus vardui. Keliems žmonėms ji apreiškė, kad kiekvieną kartą, kai jie sukalba „Sveika Marija“, įteikia jai puikią rožę ir kad kiekvienas baigtas Rožančius jai supina rožių vainiką.

Įžymus jėzuitas, brolis Alfonsas Rodriguezas, su tokiu įkarščiu kalbėdavo Rožančių, kad dažnai su kiekvienu „Tėve Mūsų“ pamatydavo iš savo burnos išsiskleidžiančią raudoną rožę, o su kiekviena „Sveika, Marija“ – baltą. Raudona ir balta rožės buvo vienodai gražios ir kvapnios, skyrėsi tik spalva.

Šventojo Pranciškaus metraštininkai pasakoja apie jauną vienuolį, turėjusį pagirtiną įprotį kasdien prieš pietus sukalbėti Dievo Motinos Karūną (Rožančių). Vieną dieną dėl tam tikros priežasties negalėjo to padaryti. Jau suskambus valgyklos varpeliui, jis paprašė vienuolyno vyresnįjį, kad leistų jam prieš einant prie stalo sukalbėti Rožančių, ir gavęs leidimą, pasitraukė į celę melstis.

Ilgą laiką jam nepasirodant, vyresnysis pasiuntė kitą vienuolį, kad jį atvestų. Tasai rado jį kambaryje, užlietame dangiškos šviesos, klūpantį priešais Dievo Motiną su dviem angelais. Sulig kiekviena „Sveika, Marija“ iš jo burnos iškildavo nuostabios rožės. Angelai jas po vieną ėmė ir dėjo Dievo Motinai ant galvos, o ji šypsodamasi jas priimdavo. Galų gale dar du vienuoliai, pasiųsti sužinoti, kas atsitiko aniems, išvydo tą pačią žavingą sceną, o Dievo Motina neišėjo tol, kol nebuvo sukalbėtas visas Rožančius.

Taigi, visas Rožančius – tai didelė rožių karūna, o penkių dešimčių Rožančius – mažas gėlių vainikėlis arba maža dangiškų rožių karūna, kurią uždedame ant Jėzaus ir Marijos galvų. Rožė – gėlių karalienė, todėl pats Rožančius yra visų maldų rožė, pats svarbiausias pamaldumas.

Aštuntoji rožė

Rožančiaus stebuklai

Vargu, ar įmanoma apsakyti, kiek daug Dievo Motina galvoja apie šventąjį Rožančių ir kiek jis jai mielesnis už visas kitas maldas. Trūksta žodžių išreikšti ir tai, kaip didžiai ji apdovanoja tuos, kurie triūsia skelbdami šį pamaldumą, stengdamiesi jį įdiegti ir paskleisti, ir antra vertus, kaip griežtai ji baudžia tuos, kurie veikia prieš Rožančių.

Visą gyvenimą šventasis Dominykas buvo atsidavęs vien Dievo Motinos garbinimui, skelbė jos didingumą, įkvėpdamas žmones pagerbti ją Rožančiaus kalbėjimu. Kaip atlygį jis gavo iš jos daugybę malonių. Naudodamasi didžia savo – Dangaus Karalienės – galia, ji apvainikavo šventojo darbus daugybe stebuklų ir nuostabių ženklų. Visagalis Dievas visada tenkino jo prašymus, siunčiamus per Dievo Motiną. Visų nuostabiausias apdovanojimas buvo tai, kad ji padėjo jam sugniuždyti albigiečių ereziją ir padarė jį didelio vienuolių ordino įsteigėju bei patriarchu.

Palaimintasis Alanas de la Roche, atgaivinęs Rožančiaus maldos kalbėjimą, taip pat gavo iš Dievo Motinos daug dovanų: keletą kartų ji maloningai jam pasirodė, mokydama, kaip pasiekti išganymą, tapti geru kunigu bei tobulu vienuoliu ir kaip save tobulinti mūsų Viešpaties pavyzdžiu. Jį siaubingai gundė ir persekiojo velniai, paskui užgulė gilus liūdesys, o kartais jis net puldavo į neviltį – tačiau Dievo Motina visad jį paguosdavo savo mielu buvimu, kuris išvarydavo iš jo sielos tamsos debesis. Ji pamokė jį, kaip kalbėti Rožančių, paaiškino jo vertę ir teikiamą naudą, taip pat suteikė jam didelę ir šlovingą privilegiją: garbę vadintis jos nauju sužadėtiniu. Savo tyros meilės ženklan užmovė jam ant piršto žiedą, ant kaklo uždėjo vėrinį iš savo plaukų ir įteikė rožančių. Tėvas Triteme, Carthagena bei Martinas Navarietis (abu pastarieji labai išsimokslinę vyrai) ir kiti kalbėjo apie jį negailėdami didžiausių pagyrimų. Palaimintasis Alanas mirė Zunolle‘ėje, Flandrijoje 1475 rugsėjo 8 d., patraukęs į Broliją daugiau kaip šimtą tūkstančių žmonių.

Palaimintasis Tomas iš Sen Žano garsėjo savo pamokslais apie šventąjį Rožančių. Šėtonas, pavydėdamas jam sėkmės patraukiant sielas, taip jį kankino, kad jis susirgo ir ilgai nepasveiko. Gydytojai jau buvo netekę vilties. Vieną naktį, kai jis iš tikrųjų manė mirsiąs, priešais jį pasirodė šėtonas siaubingiausiu pavidalu, kokį tik galima įsivaizduoti. Šalia lovos kabėjo Dievo Motinos paveikslas. Jis pažvelgė į paveikslą ir iš visos širdies, visomis sielos jėgomis sušuko: „Padėk, išgelbėk mane, mano mylimoji, malonioji Motina!“ Vos tik jis tai ištarė, paveikslas, atrodo, atgijo, o Dievo Motina, ištiesusi ranką, paėmė jį už peties ir tarė: „Nebijok, Tomai, mano sūnau, štai aš, pasiruošusi tave išgelbėti. Dabar kelkis ir toliau skelbk, kaip skelbęs, mano Rožančių. Pažadu tave apsaugoti nuo priešų.“ Dievo Motinai ištarus šiuos žodžius, velnias pabėgo, o šventasis Tomas atsikėlė, jausdamasis visiškai sveikas. Su džiaugsmo ašaromis jis padėkojo Švenčiausiajai Motinai. Tuomet atnaujino Rožančiaus apaštalavimą, ir jo pamokslai turėjo nuostabų pasisekimą.

Dievo Motina ne tik laimina tuos, kurie skelbia jos Rožančių, bet ir dosniai apdovanoja tuos, kurie savo pavyzdžiu paskatina kitus jį kalbėti.

Leono ir Galicijos karalius Alfonsas labai norėjo, kad visi jo tarnai garbintų Švenčiausiąją Mergelę kalbėdami Rožančių. Todėl jis prisikabino prie diržo didelį rožančių ir visada jį nešiojosi, deja, niekuomet pats juo nesimeldė. Tačiau vien tai, kad jis nešiojo rožančių, paskatino dvariškius labai pamaldžiai jį kalbėti.

Vieną dieną karalius sunkiai susirgo, ir kai gydytojai paliko jį mirčiai, per regėjimą jis pasijuto stovįs prieš mūsų Viešpaties teismą. Ten daugybė velnių kaltino jį dėl visų jo padarytų nuodėmių, ir mūsų Viešpats, kaip Aukščiausiasis Teisėjas, buvo bepasmerkiąs jį pragarui. Tada pasirodė Dievo Motina, kad jį užtartų. Ji paprašė atnešti svarstykles, sukrauti jo nuodėmes ant vienos lėkštės, o ant kitos padėjo rožančių, kurį jis visada nešiojo, sykiu su visais Rožančiais, sukalbėtais tokio pavyzdžio dėka. Paaiškėjo, kad tie Rožančiai sveria daugiau negu jo nuodėmės.

Maloningai žvelgdama į jį, Dievo Motina pasakė: „Kaip atlygį už šią nedidelę pagarbą, kurią man parodei, nešiodamasis mano rožančių, iš savo Sūnaus gavau tau didelę malonę. Tau dar leista gyventi kelerius metus. Pasistenk išmintingai panaudoti šiuos metus ir daryk atgailą.“

Atgavęs sąmonę, karalius sušuko: „Garbė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Rožančiui, per kurį buvau išvaduotas nuo amžino prakeikimo!“ Kai jis pasveiko, likusį gyvenimą praleido skleisdamas šventojo Rožančiaus maldą ir pats kasdien ją kalbėjo.

Žmonės, mylintys Švenčiausiąją Mergelę, turi sekti karaliaus Alfonso ir mano minėtų šventųjų pavyzdžiu, kad ir galėtų laimėti kitus žmones šventojo Rožančiaus brolijai. Tada jie gaus didelių malonių žemėje, o vėliau – amžinąjį gyvenimą. „Tie, kurie mane aiškina, turės amžinąjį gyvenimą“ (Sir 24, 31).

Devintoji rožė

Priešai

Tikrai labai nedora ir neteisinga kitų sielų atžvilgiu trukdyti Šventojo Rožančiaus brolijos augimą. Visagalis Dievas griežtai nubaudė daug tokių, kurie protui aptemus, ėmė niekinti Broliją ir siekė ją sunaikinti.

Nepaisant to, kad Dievas daugeliu stebuklų uždėjo patvirtinantį antspaudą šventajam Rožančiui ir kad parašyta ne viena jam pritarianti popiežiaus bulė, mūsų laikais daug žmonių nusiteikę prieš jį. Šie laisvamaniai ir religijos niekintojai smerkia Rožančių arba mėgina kitus nuo jo atitraukti.

Nesunku suprasti, kad jie persiėmę pragaro nuodais ir yra velnio įkvėpti – juk niekas negali pasmerkti atsidavimo šventajam Rožančiui, kartu nepasmerkdamas visko, kas katalikų tikėjime švenčiausia, pavyzdžiui, Viešpaties maldos, Angelo pasveikinimo, taip pat Jėzaus Kristaus bei Jo šventosios Motinos gyvenimo, mirties ir šlovės paslapčių.

Tie laisvamaniai, kurie negali pakęsti, kad kiti kalba Rožančių, dažnai pereina į tikrai eretišką nusistatymą – dažnai to patys nesuvokdami atmeta ne vien Rožančių, bet ir jo šventąsias paslaptis.

Neapykanta Brolijoms reiškia atsiskyrimą nuo Dievo ir tikrojo pamaldumo, nes pats mūsų Viešpats mums pasakė, jog Jis visada yra tarp tų, kurie susirinkę Jo vardu. Geras katalikas neturi pamiršti tų daugelio didžių atlaidų, kuriuos šventoji Motina Bažnyčia suteikė Brolijoms. Galų gale, kas įtikinėja kitus, kad nestotų į Rožančiaus broliją, tas yra sielų priešas, nes Rožančius yra patikimiausia priemonė nuodėmei atsikratyti ir pradėti krikščionišką gyvenimą. Šventasis Bonaventūras (savo Psalmyne) teigia, kad kas nepaiso Dievo Motinos, pražus savo nuodėmėse ir bus pasmerktas: „Kas jos nepaiso, numirs savo nuodėmėse“. Jeigu tokia yra bausmė už jos nepaisymą, kokia bausmė laukia tų, kurie iš tikrųjų nukreipia kitus nuo pamaldumo!

Dešimtoji rožė

Stebuklai

Kai šventasis Dominykas Karkasonėje pamokslavo apie Rožančių, vienas eretikas šaipėsi iš šventojo Rožančiaus stebuklų ir penkiolikos paslapčių, o tai trukdė atversti kitus eretikus. Bausdamas tą žmogų, Dievas leido penkiolikai tūkstančių velnių įeiti į jo kūną.

Jo tėvai nuvedė jį pas tėvą Dominyką, kad išvaduotų nuo piktųjų dvasių. Dominykas pradėjo melstis ir paprašė visus ten esančius garsiai kalbėti su juo Rožančių. Sulig kiekviena „Sveika Marija“ Dievo Motina išvarydavo iš eretiko kūno šimtą velnių, ir jie išlėkdavo raudonai įkaitusių anglių pavidalu. Išvaduotas eretikas išsižadėjo ankstesnių savo paklydimų, atsivertė ir įstojo į Rožančiaus broliją. Tą patį padarė keletas jo bendrininkų, didžiai sujaudinti jo bausmės ir Rožančiaus galios.

Mokslingasis pranciškonas Carthagena ir keli kiti autoriai pasakoja, kad 1482 metais atsitiko nepaprastas įvykis. Garbusis Jokūbas Sprengeris[4] ir kiti jo ordino vienuoliai uoliai darbavosi, norėdami atkurti šventojo Rožančiaus pamaldumą ir įsteigti jo Broliją Kelno mieste. Nelaimei, du kunigai, pasižymėję gebėjimu pamokslauti, pavydėjo didžiulės įtakos, kurią turėjo vienuolių pamokslai apie Rožančių. Todėl šiedu kunigai kiekviena proga pasisakė prieš tą pamaldumą, o kadangi buvo labai iškalbingi ir buvo labai gerbiami, sugebėjo įtikinti daugelį žmonių nestoti į Broliją.

Vienas iš jų, įsipareigojęs ir pasiryžęs pasiekti savo nedorą tikslą, parašė Rožančiui priešišką pamokslą ir ketino jį sakyti ateinantį sekmadienį. Tačiau, atėjus pamokslo laikui, jis nepasirodė, kiek palaukus, kažkas nuėjo jo atsivesti, tačiau rado mirusį. Matyt, kad jis numirė visiškai vienas, nesulaukęs niekieno pagalbos ir sakramentų. Įtikinęs save, kad ta mirtis įvyko dėl natūralių priežasčių, kitas kunigas nusprendė įvykdyti savo draugo planą ir kitą dieną pasakyti panašų pamokslą. Taip tikėjosi padarysiąs galą Rožančiaus brolijai. Tačiau tą dieną, kai reikėjo sakyti pamokslą, atėjus sutartai valandai, Dievas jį nubaudė, ištikęs paralyžiumi: jis prarado gebėjimą valdyti galūnes ir kalbėti.

Galiausiai jis išpažino savo nuodėmę, taip pat ir draugo nuodėmę ir nedelsdamas širdies gilumoje tylomis maldavo Dievo Motinos jam pagelbėti. Jai pažadėjo, kad jeigu tik jį išgydys, jis skelbs Rožančių taip pat aistringai, kaip anksčiau prieš jį kovojo. Dėl šio tikslo maldavo atstatyti jam sveikatą bei kalbą, ir ji tą padarė. Pasijutęs akimirksniu pagydytas, jis pakilo kaip antrasis Saulius – šventojo Rožančiaus persekiotojas virto jo gynėju. Jis viešai išpažino ankstesnį savo paklydimą ir po to laiko visada karštai ir iškalbiai skelbė nuostabius švenčiausiojo Rožančiaus stebuklus.

Esu visiškai tikras, kad šių laikų laisvamaniai ir pernelyg kritiški žmonės abejos šios knygelės istorijų tiesa taip pat, kaip nuolat abejoja dauguma dalykų, tačiau aš tik nurašiau juos iš labai gerų to meto rašytojų veikalų ir dalinai iš visai nesenai parašytos garbiojo Antonino Thomaso O.P. knygos „Mistinis rožių medis“.

Visi žino, kad yra trys skirtingos rūšys tikėjimo, kuriuo tikime įvairiais pasakojimais:

– Šventojo Rašto pasakojimus turime priimti dieviškuoju tikėjimu;

– Istorijas nereliginėmis temomis, kurios neprieštarauja sveikam protui ir parašytos pasitikėjimo vertų autorių, galime priimti žmogišku tikėjimu;

– Pasakojimus apie šventus dalykus, kuriuos dėsto geri autoriai ir kurie nė trupučio neprieštarauja sveikam protui, tikėjimui arba moralės normoms (nors kartais gali būti susiję su įvykiais, nuklystančiais nuo įprastinės įvykių eigos), priimame pamaldžiu tikėjimu.

Sutinku, kad neturime būti nei per daug patiklūs, nei per daug kritiški ir kad reikėtų atsiminti, jog „dorybė pasirenka vidurio kelią“ – visuose dalykuose reikia laikytis deramo vidurio, kad išsiaiškintume, kur slypi tiesa ir dorybė. Antra vertus, taip pat gerai žinau, kad meilė lengvai paskatina mus tikėti viskuo, kas neprieštarauja tikėjimui ar dorovei: „meilė viskuo tiki…“ (1 Kor 13, 7). Panašiai išdidumas ragina abejoti net gerai pagrįstais pasakojimais, esą jie neparemti Biblija. Tai vieni iš velnio spąstų, į juos įkliūdavo praeities eretikai, neigę Tradiciją, į juos patenka ir pernelyg kritiški mūsų dienų žmonės, net to nesuvokdami. Tokie žmonės tiesiog dėl išdidumo ir nepriklausomumo dvasios atsisako patikėti tuo, ko patys nesupranta ar kas neatitinka jų skonio.

Versta iš St. Louis de Montfort, „The Secret of the Rosary“, Montfortan Publications, New York, 1954, p.17-32.

[1] Šv. Louis Grignion de Montfort (1673–1716) – liaudies misionierius, dviejų kongregacijų įkūrėjas, žymių dvasinių veikalų apie Švč. M. Mariją autorius.

[2] Šv. Dominykas Guzmanas (1170–1221) – dominikonų ordino įkūrėjas. Naujausi tyrimai (pvz., Fr. Nicholas Mary C.SS.R.) rodo, kad jis pats (o ne Alanas de la Roche, kaip iki šiol manyta) įvedė Rožančių su 15 paslapčių.

[3] Alain de la Roche (1428–1475) – dominikonų teologas, ordino reformų šalininkas, vienas didžiausių Rožančiaus propaguotojų. Garbinamas kaip palaimintasis, nors jo kultas dar nėra patvirtintas.

[4] Jakob Sprenger (1436–1495) – dominikonų teologas, ordino Vokietijos provincijolas, ordino reformuotojas, inkvizitorius. Kelne įkūrė pirmąją Rožančiaus broliją Vokietijoje. Vienas iš veikalo „Raganų kūjis“ autorių.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt