Temos pradžią žr.:
Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę
Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė
Ar „Aušra“ nešė atgimimo aušrą?
Vienas pirmųjų katalikybę kritikavo „Aušrą“ Lietuvai davęs J. Basanavičius. Tiesa, jis iš dalies teisingai kritikavo neretai grobikiškus tikslus religija dangsčiusius kryžiuočius, kurie lietuvius „kardu ir ugnimi krikščionystėn vertė“[1]. Taip pat jo raštuose randame daug neretai teisingų priekaištų sulenkėjusiems ar amoraliems dvasininkams. Čia iš karto derėtų atskirti sveiką atskirų asmenų ir neleistiną katalikybės principų kritiką.
J. Basanavičius, užuot siūlęs Bažnyčios reformą, siūlė lietuviams grįžti prie pagonybės, ją idealizuodamas, teigdamas, kad katalikybė sužlugdžiusi senovės lietuvių aukštą dorovę ir dvasinę kultūrą. Užtenka prisiminti mūsų etnografų tyrinėjimus apie pagonių lietuvių šventes, kuriose buvo skatinami masiniai nevedusių jaunuolių intymūs santykiai, kad suprastume, kiek liaudies dorai davė Katalikų Bažnyčia. Taip pat iki jėzuitų atėjimo Lietuvoje praktiškai nebuvo visuotinio švietimo tinklo ir europinio lygio civilizacijos.
J. Basanavičius, kaip ir kiti laisvamaniai inteligentai, manė, kad Katalikų Bažnyčios skelbiamas tikėjimas ir moralė kito, prisitaikydami prie visuomenės kitimo. Žinoma, Bažnyčia lanksčiai reagavo į kiekvienos epochos problemas, tačiau pamatiniai Dievo apreikštos tiesos ir jo reikalaujamo elgesio principai išliko tie patys nuo Mozės, net nuo Adomo ir Ievos laikų: etikos pagrindas – vykdyti Dievo valią, o ne savo įgeidžius.
„Aušros“ žurnalas (1883–1886) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas žurnalas lietuvių kalba, kuriame be iš liaudies kilusių pasauliečių inteligentų bendradarbiavo ir kunigai bei dvarininkai. Idėjiškai vieni iš jų buvo artimi socialistams, kiti – liberalams (siauresne prasme), treti – ortodoksams katalikams. Tačiau vėliau „Aušros“ puslapiuose rodėsi vis daugiau straipsnių apie tikėjimo nereikalingumą, kunigų blogybes, Dievo „nebuvimą“ ir t. t. „Žinoma, kad iki tol žurnalą su džiaugsmu platinę kunigai ėmė iš sakyklų jį drausti ir persekioti, – rašo K. Pakalniškis. – Dėl to „Aušra“, pusketvirtų metų šviesavusi, arba, kitaip sakant, juodavusi, savo mokslu, visiškai nuspindėjo…, o mūsų kunigams paliko paveikslą: su ponais inteligentais nebesibroliauti“[2].
3.2. Kam skambino „Varpas“?
Ne geresnė padėtis buvo ir su vėlesne „laisvąja“ spauda. „Varpo“ idėjinio pirmtako „Lietuviško balso“ bendradarbis J. Andziulaitis-Kalnėnas rašė: „Žmogus tampa tik tada žmogumi, kada išsimokina elgtiesi pagal savo paties sylas kūniškas, dvasiškas ir doroviškas. Giminė taip nupuolusi kaip mes, taip ilgai apie valnybę negali drąsintiesi sapnuoti, pakol nenusikratys nuo prietarų, sėjamų jos tarpe rankomis kunigijos ir pakol neišdirbs savyje savistovios doriškos sylos, neprigulmingos nuo valdžių, ją spaudžiančių, ir Rymo“[3]. Tai sena, dar stoikus ir Pelagijaus ereziją siekianti klaida, kad žmogaus moralinė valios jėga tokia stipri, kad nereikalinga Dievo malonės. Ši mintis, protestantizmo išplatinta Europoje, sąmoningai suvokta ar nesąmoningai priimama, „raudonu siūlu“ eina per liberaliosios pakraipos Lietuvos atgimimo vadų raštus. Matome ir Liuterio skelbtą „popiežiaus nereikalingumą“.
V. Kudirka, vienas iš liberaliojo „Varpo“ organizatorių ir redaktorių, polemizavo su katalikų veikėjais, gynusiais teiginį, jog tikėjimas yra pamatinis dorovės šaltinis. Jis ne kartą pabrėžė, kad ir netikintis žmogus gali būti doras, o norint spręsti apie žmogaus dorumą, nebūtina klausti jo tikėjimo „paso“. Žmogaus vertingumo kriterijus jam – ne tikėjimas, o dorovė, dėl to esą negalima žmogui brukti religiją ir smerkti už jos atmetimą: „…Tikėjimas, tai dalykas ne prievartos, o sąžinės. Kad norite tikėti – tikėkite!.. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite netikėti – netikėkite! Žinokitės. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!“, – šaukė lietuviams V. Kudirka.
Štai kodėl apgailėtinai atrodo V. Kudirkos laikų inteligentų siūlymas „vietoje tikėjimo žmonėms nešti mokslą“[4]. Tiesa, pats V. Kudirka abejojo tuo, klausdamas, ką duosime žmonėms vietoj tikėjimo? Panašiai manė ir kai kurie kiti pasaulietinės etikos propaguotojai. Ateistinio žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius Z. Vitkauskas manė, kad „tikėjimas, tai neapšviestos minios pamatas, sulaikąs ją nuo desperacijos, niekingo kelio ir darbų“[5] Todėl jis siūlė laisvamanybę plėsti tik tarp išsilavinusių žmonių, o „tamsiuosius“ prieš tai „apšviesti“. Geriausias atsakymas tam – Nyčės, ateistinio „elito“ įkvėpėjo, „antžmogio“ garbintojo ir „Dievo mirties“ skelbėjo priešmirtinė dejonė, jog be Dievo vis dėlto be galo sunku gyventi[6].
Kunigus V. Kudirka vadino tiesiog „fanatizmo junkeriais“[7]. Žinoma, galbūt ir būta atskirų siauro išsilavinimo kunigų, nekorektiškai puolusių oponentus, bet didysis varpininkas apskritai atmetė mintį, kad visuomenę gali tvarkyti katalikiški principai: „Pavedimas tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikystės sargų rankas būtų tėvynei didei pavojingas… Kunigai gali būt nors ir labai naudingais tautiškais darbininkais, bet tik talkininkais, nes nežino nei valandos, nei dienos, kada katalikystė pasakys jiems veto“[8]. Bet juk kunigai nuo apaštalų laikų buvo Kristaus paskirti dvasiniai visuomenės vadovai, aukščiausias luomas, perduodavęs Dievo nustatytus katalikiškus principus visuomenei, kuri privalo pagal juos tvarkytis.
3.3. „Žibintuvas laisvės“ – revoliucinė Prancūzija
Kokias gi idėjas virš katalikybės stato V. Kudirka? Tai tautos, kuriančios savo būtį pagal „laisvės“ principus, idėjos: „Ne specialistai sugriovė feodališkąją Prancūziją ir padarė ją ant ilgo laiko žibintuvu laisvės, ne specialistai pakėlė tautas… Tai padarė pati tauta… Spėka ir gerovė tautos yra pačioje tautoje“[9]. Iš daugelio specialistų studijų galima matyti, kad jei Prancūzijos didžiąją revoliuciją ir įvykdė tauta, tai įvykdė organizuotai vadovaujama masonų.
V. Kudirkos laikais Prancūzijoje masonai vėl užgrobė tiesioginę valdžią vyriausybėje ir fanatiškai ėmėsi savo šalies nukrikščioninimo. Prancūzų masonų vadas prof. A. Aulardas atvirai pareiškė: „Nebeveidmainiaukime, nebesakykime, kad mes nenorime sunaikinti tikėjimo!“[10]. Mokykla buvo atskirta nuo Bažnyčios, o ši – nuo valstybės, kaip ir visoje dabartinėje Europoje. Karas prieš Bažnyčią vyko įvairiose institucijose. Prancūzijos katalikų tėvų vaikai buvo atiduoti valstybinėms laisvamanių mokytojų vadovaujamoms mokykloms, kuriose jau nebebus skelbiamos tikybos tiesos, nebus maldos ir visų tikybinių simbolių. Laisvamanis pedagogas J. Payotas, instruktuodamas mokytojus, kaip jie turį mokyti vaikus, pasakė: „Mokymo uždavinys yra padaryti negalimą tikėjimą į Dievą“[11]. Štai toks „žibintuvas laisvės“ švietė mūsų nacionaliniam sąjūdžiui iš Vakarų.
3.4. Dorovė bei religija „pasidaryk pats“
Dar radikaliau už V. Kudirką pasisakė J. Šliūpas, skelbęs negailestingą kovą su Bažnyčia – „obskurantizmo skleidėja“. Ši kova, jo manymu, buvo vienintelė priemonė visuomenės dorovinei pažangai. Jo manymu, dorovė sukurta ne Dievo, o tėra vien žmonių socialinio gyvenimo padarinys, todėl ji esą gali kisti kintant visuomenei: „Nėra įgimtos sąžinės, nei morališkų principų, nes viskas mainosi pagal laiką, vietą ir aplinkybes“[12]. J. Šliūpas abejojo dėl religinės dorovės principų teigiamo vaidmens visuomenės gyvenime. Religiniai dorovės principai, anot jo, skiepija žmogui tik neigiamas charakterio savybes.
J. Šliūpas pabrėžė, kad krikščioniška tauta neturi tos laisvės ir žmogiškumo, be kurio ji negali tapti didi, teisinga, pažangi. Tokių tezių absurdiškumą parodo jau vien tik, pavyzdžiui, ispanų tautos dorovės, tiesiog karžygiškų charakterio savybių ir pačios jų valstybės klestėjimas „auksiniame“ XVI amžiuje, kai Ispaniją labiausiai valdė katalikiški principai. Valstybiškai bei kultūriškai didi tame amžiuje buvo ir kontrreformacijos apimta Lietuva. Nekelia nuostabos, kad J. Šliūpo pozityvistinė knygelė „Iszganymas vargdienio“ sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą dvasininkijoje. Tarp kritikavusių jį buvo ir garsusis kun. J. Mačiulis-Maironis, parašęs tam specialų libretą.
Atrodytų visiškai „vienišas“ originalus ir besiremiantis kitokia (indiškąja) filosofija nei dauguma nacionalinio sąjūdžio veikėjų, V. Storosta-Vydūnas iš esmės veikė ta pačia linkme. Laisvė pasirinkti bet kokią religiją buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti „tolerancijos“ principą. „Būtent tuo taikymu jis bene labiausiai ir pasireiškė kaip prieš krikščioniškąją ortodoksiją nusiteikęs reformatorius, kaip vienas iš jos valdomo dvasinio monopolio griovėjų“, – rašo Vydūno raštų tyrėjas V. Bagdonavičius[13]. Neverta net kalbėti, kad Vydūno filosofijos induistiniai principai neatitiko Kristaus atneštos tiesos, kurią jo įsakyti katalikų misionieriai nešė Indijai ir visam pasauliui, naikindami demonų šventyklas, aukodami net savo gyvybę.
Įdomu, kad mūsų tautinėje spaudoje pamatome, kokia „talpi“ mūsų katalikų sąmonė. Štai kad ir viename lietuvybės puoselėjimui skirtame laikraštyje šalia gražių rubrikų „Šeima – namų Bažnyčia“ ir „Švč. M. Marija – Rožančiaus Karalienė“ puikuojasi straipsnis, giriantis Vydūną ir jo filosofiją. Mes, lietuviai, geri poetiški romantikai, bet dažnai abejingi principams.
Nei Vydūnas, nei kiti liberalūs inteligentai nepajėgė suprasti, kad „dvasinį monopolį“ visuomenėje ilgus amžius turėjo ne „juodaskverniai“ dvasininkai, o Kristus Karalius, kuriam privalo paklusti visos visuomenės sferos, ir tik tada visuomenė galės pasiekti laikinąją bei amžinąją laimę[14].
Pagrindinis priešas – „klerikalizmas“
Dėl ribotos straipsnio apimties negalima aptarti platesnio liberalių visuomenės veikėjų pažiūrų spektro. Vis dėlto, nepaisant vis didėjančios išorinės politinių organizacijų įvairovės, geriau įsižiūrėjus, ryškėja tikroji visuomenės „fronto linija“.
Lietuvos demokratų partija tęsė „Varpo“, vienijusio įvairių pakraipų liberalus, tradicijas. Atskilęs LDP kairysis sparnas – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija 1918 m. net atkūrė „Varpą“. Lietuvos katalikų dvasininkija LDP leistą laikraštį „Lietuvos žinios“, kaip ir anksčiau „Varpą“, laikė laikraščiu, platinančiu bedievybę ir socializmą[15]. Ir štai atgaivintas „Varpas“ vėl suskambo antikatalikiškais dūžiais, kviesdamas visas liberalias jėgas burtis į bendrą frontą prieš Katalikų Bažnyčią.
A. Rimka, žymus LDP, vėliau LSDP veikėjas, savo straipsnyje „Varpo“ puslapiuose[16] priekaištauja socialistams, kad „mūsų socialistinė spauda, skelbdama kovą buržuazijai, visai ne į juos savo šūvius taiko, o į tuos, kurie turi nelaimę vien kitokių pažiūrų būti“, – į liberalus laisvamanius. Rimka mano, kad tai be reikalo skaldo jėgas kovoje su pagrindiniu priešu – klerikalizmu[17]. Pirmiausia jis pabrėžia, jog kovą su klerikalizmu jis laiko svarbia todėl, kad „kunigų viešpatavimas ir jų absoliutinė įtekmė galutinai užmigdo žmonių savistovumą bei iniciatyvą ir per tai trukdo visą žmonijos progresą… Patsai ortodoksinis katalikizmas, mūsų kunigų perdėm palaikomas, yra, kaip žinoma, toksai, kad dar šiandien žmonių protus gaivina viduramžių scholastikos nuotrupomis, o miniose skiepija ne demokratijos idėjas, bet autokratijos, kadangi pati R. Katalikų Bažnyčios tvarka paremta tik ant autokratijos…“[18].
Čia matome stebėtiną panašumą su masonų ir jų veiklos bei jų „laisvės, lygybės ir brolybės“ principų įtakoto Vatikano II Susirinkimo idėjomis – atmetama Kristaus ir Jo tiesos karaliavimas visuomenėje, tomizmas – amžinoji filosofija bei paties Kristaus visiems laikams įsteigta Bažnyčios hierarchinė santvarka. Taip pat aukštinamas nuo tiesos nepriklausomas žmonijos ,,progresas“[19]. Beje, masonai patys save vadina „žmogiškojo progreso bažnyčia“[20].
Be to, A. Rimka ragino skleisti gamtos mokslų žinias ir taip silpninti Bažnyčios įtaką. Kad susilpninti Bažnyčią gali tik tendencingas mokslo faktų pateikimas, parodė, pavyzdžiui, sąžiningų gamtamokslininkų, istorikų psichologų ir kitų specialistų tarpe kilusi pasipiktinimo audra prieš nekompetentingus ateisto „mokslininko“ Häckelio raštus XX a. pradžioje. Rodo tai ir naujausi moksliniai tyrimai, pavyzdžiui., eucharistinių stebuklų analizė ir t. t.
A. Rimka apibendrina savo „ataką“: „Klerikalizmas yra didžiausias priešas ne tik socializmo ir demokratijos, bet paprasčiausio liberalizmo, kuris, kad ir kaip ten nebūtų, užtikrina teisę visiems ir kiekvienam laisvai ir savistoviai veikti bei manyti, kuomet klerikalizmas net ir žmogaus valią bei mintis ir sąžinę stengiasi savo replėmis suspausti“[21]. Bet juk kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas, sakė Kristus, o tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį – moko Jo vietininkas[22].
A. Rimkos raginimas primena prancūzo masono Gambetta’os kovos šūkį, uždegantį „brolius masonus“: „Le clericalisme, voila l‘ennemi!“ – klerikalizmas, štai [mūsų] priešas!“[23]. A. Rimkos nuomone, geriausias būdas kovoti prieš klerikalizmo įsitvirtinimą visose gyvenimo srityse yra visų demokratinių ir liberalių jėgų suvienijimas, kad jos pačios vyrautų visuomenėje. Kaip rašo vokiečių rašytojas baronas von Stozingenas: „Dvasinis ryšys, kuris sieja masoneriją su liberalizmu ir socializmu, paaiškina iš pažiūros pritrenkiantį faktą, kad turtingas masonas ir liberalas randamas toje pačioje stovykloje, kaip ir darbininkų klasės socialistas – kariaujančioje su konservatyvia pasaulio koncepcija“[24].
„Kairiųjų“ ir ,,dešiniųjų“ pavadinimai ir jų tariamas priešiškumas pirmą kartą istorijoje atsirado laimėjus antikatalikiškai Prancūzijos revoliucijai, kai parlamente posėdžiavę deputatai, nors ir skelbėsi konservatoriais ar radikalais, iš esmės visi kovojo prieš katalikiškos santvarkos liekanas, metodiškai jas naikindami. Tikroji visuomenės „fronto linija“ yra ne iliuzinė „kairės“ – „dešinės“ priešprieša, o tradicinės katalikybės principų valdomą visuomenę ginančios jėgos prieš tokią visuomenę įvairiai griauti norinčias jėgas, realiai (dažniausiai slaptai) vadovaujamas masonų organizacijų.
Šarūnas Pusčius
Skaityti šia tema toliau:
Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje
[1] Basanavičius J., Apie senovės Lietuvos pilis // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.
[2] Šermunėlis Jurgis [Pakalniškis K], Keletas žodžių apie išnaikinimą naminės meilės tarp pačių tėvynainių // „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1891, Nr. 13, p. 97.
[3] Andziulaitis-Kalnėnas J., Atsimetimas kunigo Bulando nuo rymiškos bažnyčios // Raštai. Vilnius, 1971, p. 96.
[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 36.
[5] Vitkauskas Z., Pro domo sua // „Laisvoji mintis“, 1915, Nr. 57. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…. p. 36.
[6] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? , p. 135.
[7] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 83.
[8] Vinco Kudirkos raštai. Tilžė, 1909, t. 2. p. 278.
[9] Ten pat, t 3. p. 229.
[10] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 146.
[11] La Morale a l‘ecole, t. I, p. 206.
[12] Sutrauka pranešimų, laikytų Szenandaryje 1, 2, 3 kovo 1895 m. // „Naujoji gadynė“, 1895, Nr. 9. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė…, p. 36.
[13] Bagdonavičius V., Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 116.
[14] Plg. popiežiaus Pijaus XI encikliką Quas primas apie Kristaus karališkumą.
[15] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 143
[16] Rimka A., Prie mūsų ideologijos ir taktikos // „Varpas“ 1918, Nr. 1, p. 29.
[17] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 176.
[18] Rimka A., Prie mūsų ideologijos…
[19] Palaimintasis Pijus IX enciklikoje Quanta cura pasmerkia liberaliai interpretuojamą „pažangą“ – vis didesnį nukrypimą nuo katalikiškos pasaulio tvarkos. Jis pasmerkia klaidingą teiginį: ,,Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, su liberalizmu ir su dabartinio laiko dvasia bei prie jų prisiderinti“.
[20] Masono O. Wirth‘o pasisakymas: Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968. p. 8788.
[21] Ten pat.
[22] Popiežiaus Leono XIII enciklika Libertas.
[23] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 147.
[24] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 9194.
