Ponas meras, matyt, nori pasikviesti demonus iš anapus, kad šie jam padėtų. Paprastai tokia demonų „pagalba“ būna trumpalaikė – ji greitai išnyksta į nebūtį ir galiausiai palieka tik tuštumą. Deja, šiuo atveju susiduriame su vietos valdžios demoninių jėgų afirmacija, kuri gali užtraukti Dievo bausmę šiam miestui.
Tai dar labiau smerktina, nes taip išniekinamas garbingas šio miesto vardas, kurio šaknys siejasi su marijonų kongregacija – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kongregacija – ir per ją su Dievo Motinos kultu. Būtent čia, atrodo, slypi velnio pagunda – užtraukti nelaimę miestui, pašvęstam Marijai.
Tarp organizacijų, turinčių savo „Helovino stendus“ parke, yra ir LSDP. Iš esmės nestebina, kad socialdemokratija sugrįžo prie savo demoniškų šaknų.
Pastaraisiais metais vis labiau įsigali vadinamoji „Helovino“ tradicija, kurią kai kas pristato kaip kūrybišką rudens šventę. Štai ir Marijampolėje su džiaugsmu švenčiamas „Šviečiančių moliūgų parkas“, kupinas raganų, burtų ir kitos pagoniškos simbolikos. Deja, už šių žibintų šviesos slypi dvasinė tamsa.
Helovinas nėra nei lietuviška, nei krikščioniška šventė. Tai iš Vakarų atėjusi tradicija, kilusi iš senovės keltų mirusiųjų kulto ir šiandien pavirstanti vaikų bei suaugusiųjų flirtu su mirtimi, demonais ir piktosiomis dvasiomis. Šią dieną, kai Bažnyčia ragina melstis už mirusiuosius ir švęsti Visų Šventųjų iškilmę, viešosios erdvės užpildomos kaukėmis, raganomis ir velniška simbolika.
Ar tikrai norime, kad mūsų vaikai tapatintų šviesą su moliūgo kaukės grimasa, o džiaugsmą – su baisių būtybių vaizdiniais? Ar tikrai verta keisti tikėjimo paveldą į importuotą pseudošventę, kuri tamsos simbolius pateikia kaip „linksmybę“?
Tikroji šviesa sklinda ne iš moliūgų, bet iš Kristaus, kuris nugalėjo mirtį. Vietoj raganų karnavalų verta prisiminti mūsų tautos tradiciją – Vėlinių vakarus, kai uždegame žvakelę už išėjusiuosius ir tyliai pasimeldžiame.
Tegul rudens vakarai Lietuvoje nušvinta maldos ir atminimo šviesa, o ne svetimų kultų šešėliais. Tegul malda bus atsilyginimas už šių baisių instaliacijų šventvagystę ir už tai, kad Marijampolės valdžia ateityje atsisakytų tokių veiksmų.
“Helovinas – tai blogio sutramdymas. Tai blogio, kuris yra nuvertinamas ir laikomas linksmybėmis, sutramdymas. Pasakysiu trumpai ir glaustai: per šį “žaidimą” vaikas visiškai nesusidurs su mirtimi ar nemirtingumu, bet gali įsisavinti blogį jį banalizuodamas”, – interviu portalui PCh24.pl sako kunigas profesorius Pawelas Bortkiewiczius TChr.
Kunige profesoriau Bortkiewicziau, leiskite pradėti nuo provokacijos: Ar Helovinas labiau reiškia žmogaus sutramdymą mirtimi, ar nemirtingumu?
Sunku ką nors supažindinti su nemirtingumu, kai atmetamos tikėjimo tiesos. Vienintelė žinia, kuri realiai, rimtai ir rimtai skelbia tiesą apie prisikėlimą ir nemirtingumą žmogaus gyvenimo orumo matu, yra krikščionybė. Jei žmogus abejoja krikščionybe, jam lieka tam tikra iliuzija, ironija ar cinizmas.
Helovinas iš esmės yra mėginimas ciniškai pažvelgti į gyvenimą ir nesutramdo žmogaus nei su mirtimi, nei su nemirtingumu, jis tik mėgina užmušti žmoguje klausimus apie gyvenimo prasmę.
Bet juk daugelis vaikų ir net suaugusiųjų Vakaruose, kurie aktyviai dalyvauja Helovine, tiki, kad vaiduokliai yra nemirtingi ir kad jie vieną dieną po visko bus vaiduokliai….
Tikėjimas vaiduokliais arba pati vaiduoklio sąvoka turi labai turtingą filosofinę ir religinę tradiciją, tačiau kartu yra labai dviprasmiška. Tai, su kuo susiduriame, yra, švelniai tariant, tam tikros pasakos, fikcijos ar haliucinacijos pasaulis. Jis neturi nieko bendra su dvasios sąvoka griežtai filosofine ar religine prasme, ir tikrai ne krikščioniškąja prasme. Todėl čia šis dvasios, kaip tam tikro būsimąjį gyvenimą lemiančio veiksnio, sutramdymas yra, dar kartą pabrėžiu, visiškas miražas.
Katalikų tikėjimas atmeta bet ką panašaus į tikėjimą dvasiomis taip, kaip mums tai parduoda popkultūra. Deja, atrodo, kad daugelis žmonių, įskaitant katalikus, tiki vaiduokliais, poltergeistais ir kitomis panašiomis būtybėmis….
Mano nuomone, tai gali rodyti bent kelis dalykus. Pirma, kad žmoguje yra nemirtingumo alkis, kad jis trokšta nemirtingumo ir net ateizacijos ir sekuliarizacijos procesai šio alkio nepanaikina. Jis išlieka.
Tačiau kyla klausimas, ar šis alkis yra prasmingai, realiai patenkinamas, ar jį patenkina koks nors pakaitalas. Taigi, viena vertus, turime reikalą su tikru alkiu, kita vertus, su visiškai fiktyviu, iliuziniu jo patenkinimo pakaitalu, pavyzdžiui, Helovinu, vaiduokliais ir visa su jais susijusia rinkodaros ir kultūros industrija.
Problema ta, kad žmonės turi po ranka tikrą nemirtingumo alkio patenkinimo pasiūlymą krikščionybės pavidalu; jie turi tikrus žodžius To, kuris vienintelis istorijoje yra pasakęs: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas mane tiki, nemirs per amžius, bet gyvens”, o paskui savo prisikėlimu įrodė jų teisingumą. Turėdami, liaudiškai tariant, tikrumą – daugelis mieliau jį atmeta ir priima kažką, kas yra absurdas, ir dar labai ironiškas ir ciniškas, nes įžeidžia žmogaus orumą.
Helovine dominuoja, arba bent jau popkultūroje taip vaizduojama, makabriški kostiumai: zombiai, vaiduokliai, velniai ir kitos monstriškos būtybės ir… monstriški žmonės, pavyzdžiui, serijiniai žudikai. Man atrodo, kad normalų žmogų turėtų trikdyti tokie dalykai. Deja, vietoj susirūpinimo girdisi kvailas juokas ir kartojimas, kad tai juk linksmybės….
Pokalbį pradėjome nuo klausimo, ar Helovinas skirtas sutramdyti žmones mirčiai, ar nemirtingumui. Mano nuomone, Helovinas yra apie blogio sutramdymą. Blogio sutramdymą, kuris yra sureikšminamas ir traktuojamas kaip linksmybė. Pasakysiu trumpai ir glaustai: per šią “pramogą” vaikas visiškai nesusidurs su mirtimi ar nemirtingumu, bet gali įsisavinti blogį jį banalizuodamas. Nes, kaip sakote, vaikai persirenginėja serijiniais žudikais, ir niekam dėl to nekyla problemų… Tačiau tai yra lengvas blogio banalizavimo kelias, ir nenuostabu, kad toks susitapatinimas su blogiu gali lemti tolesnius žingsnius, vedančius prie realios agresijos veiksmų.
Blogio sureikšminimas, išjuokimas, gera pramoga – visa tai simbolizuoja Helovinas. Kodėl tuomet Vakaruose tiek daug dekadanso ar net egzistencinio nihilizmo? Jei žmonės viską sutramdo, kodėl galiausiai lieka beviltiškumas?
Dabartiniai Vakarai yra siaubingai apleistos tikrovės paveikslas. Viena vertus, turime visais įmanomais būdais projektuojamą iliuzijų pasaulį, kurį nuolat pabrėžiu. Kita vertus, turime “pažangų” pasaulį, propaguojantį įvairias ideologijas, dekonstruojančias žmogaus tapatybę ir griaunančias tai, kas jame yra vieninga. Galiausiai turime pasaulį, kuriame projektuojamas visiškai naujas žmogus, kuriam bandoma dar kartą pasakyti, kad “jis bus kaip Dievas” – jis ne tik pažins gėrį ir blogį, bet ir bus nemirtingas – jis bus “homo deus”, “dievo žmogus”, kaip skelbia Hararis.
Visa tai vyksta, bet tai yra fikcija. Jei iš tiesų fikcija išstūmė tikrąją Gerosios Naujienos žinią, tikrąją krikščionybės, kuri įkūrė Vakarų civilizaciją, žinią, tuomet negalima apgaudinėti, kad šioje iliuzijos ir egzistencinės tikrovės konfrontacijoje žmogų, netekusį Dievo ir Jo buvimo, Jo Žodžio ir Gerosios Naujienos, ištinka katastrofa. Priešingai, žmogų valdo krūva iliuzijų, neturinčių jokios tikros prasmės – nei išgelbėti žmogų, nei užtikrinti jo nemirtingumą, nei išlaisvinti jį iš blogio, nei atvesti į autentiško gėrio pasaulį. Visa tai turi baigtis.
Tarp tradicinio ir naujojo (1969 m. liturginės reformos) Katalikų Bažnyčios liturginio kalendoriaus yra daug ir svarbių skirtumų, labai aiškiai atspindinčių tradicinės, ikisusirinkiminės Bažnyčios ir daugumos dabartinių Bažnyčios hierarchų mokymo skirtumus daugybe svarbių klausimų. Iš tiesų kalendorius buvo taip stipriai pakeistas, kad kunigai, aukojantys tiek tradicines, tiek naująsias Mišias, beveik kiekvieną sekmadienį turi ruošti visiškai skirtingas homilijas – tiek mažai sekmadienių sutampa. Apie tai: Senosios ir naujosios Kristaus Karaliaus šventės skirtumai: Kristus nebekaraliauja?
Apr 5, 12; 1, 6. Vertas yra Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti galybę ir dievystę, ir išmintį, ir tvirtumą, ir garbę. Jam garbė ir valdžia per amžių amžius. Ps 71, 1. Dieve, duok Karaliui savo teisingumo ir Karaliaus Sūnui savo teisumo.
Šių dienų pasaulis ir vėl skęsta karinių konfliktų, neteisybės ir smurto gelmėje, tuo dar kartą paliudydamas, jog kiekviena žmogiška sistema yra labai trapi ir esanti pavojuje nugrimzti į chaosą. Todėl kaip niekada mums svarbi šiandien minima Kristaus Karaliaus šventė, primenanti, kad tik nusilenkusios Kristaus valdžiai, visos pasaulio tautos atras tikrą taiką, ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
Paskutinį spalio sekmadienį minima Kristaus Karaliaus šventė mus kviečia prisiminti, kad esame ne šio pasaulio, bet Dievo karalystės valdiniai, todėl savo gyvenimu turime duoti garbę mūsų sielų karaliui Kristui.
Rusijoje triumfuojantis komunizmas paneigęs Dievą, fašizmas, kuris apėmė Italiją, Meksikos kairiųjų nuožmi kova su Bažnyčia, Vokietijoje kylanti nacizmo ideologija – šioje aplinkoje, 1925 m. Pijus XI įsteigia Kristaus Karaliaus šventę, trokšdamas, kad visos tautos nusilenktų Taikos kunigaikščio švelniajam jungui: „Jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika.“
Būdamas įžvalgus ir regėdamas, kaip kyla naujos politinės sistemos, paremtos pagoniška ideologija bei žinodamas kur link tas nuves – Pijus XI kviečia atsigręžti į Kristų, kurio valdžia neša taiką ir ramybę. Deja, dauguma didžiųjų valstybių neišgirdo popiežiaus kvietimo ir istorija parodė, į kokius naujus baisumus tai nuvedė milijonus žmonių. Taip, nes jei tautose, o pirmiausia žmonių širdyse nekaraliauja Kristus, labai greitai ir dažniausiai ten įsikuria piktojo karalystė.
Mišių kolekta prašo, kad visos tautos, išgydytos iš nuodėmės žaizdų, nusilenktų Kristaus Karaliaus valdžiai, kuri yra maloni, nes grindžiama ne prievarta ir galia, o meile ir nuolankumu. Tik tuomet pasaulyje bus daugiau taikos ir teisingumo, kuomet valstybių vadovai pripažins karališkąją Kristaus galią ir patys taps tarnais, o ne valdytojais.
Epistolėje apaštalas Paulius mums atskleidžia išganymo paslaptį – Kristus yra visa ko pagrindas, visa sukurta per Jį, Jam ir Jame. Ne tik sukurta, bet ir atpirkta. Kristus mus išvadavo iš tamsybių valdžios ir atgaivino savo šventuoju Kryžiumi. Todėl Jis yra mūsų Karalius, kuriam mes visiškai priklausome. Tačiau Kristus neverčia, bet skatina mus atsiliepti į Jo meilę ir priimti Jo švelnųjį jungą: „Dėkojame Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. O jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą. Kristus – visatos galva. Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima.“ Žmonijos ateitis yra Kristaus rankose, tai Jis kreipia permainingas istorijos sroves į teisingas kryptis ir nuramina didžiausias audras. Kad ir kokios revoliucijos kiltų, kad ir kiek visuomenės nusigręžtų nuo Dievo ir Jo tvarkos, vis vien galutinį žodį tars Kristus, niekais paversdamas visų velniškų ideologijų galybę ir pastangas. Kristus yra Karalius, kuris nepralaimi.
Šventoji Evangelija mums perteikia Romos vietininko Piloto dialogą su Viešpačiu. Paklaustas ar Jis esąs Žydų Karalius, Kristus paliudija savo karališkumą, kuris remiasi ne šio pasaulio galia, bet Tiesa. Tas, kuris ieško Tiesos ir trokšta ją pažinti, tas tikrai atras Kristų ir nusilenks Jo Didybei.
Pilotas, galingiausios to meto pasaulio galybės – Romos imperijos atstovas, turbūt su pašaipa žiūrėjo į vargingai atrodantį „žydų karalių“, tačiau šiandien mes galime pamatyti, kas liko iš Romos ir kitų imperijų ir valstybių, kurios nepriėmė Kristaus švelniojo jungo. Kristaus karalystė niekada nepasibaigs ir niekuomet nežlugs. Būkime drąsūs ir ištikimi šios Karalystės vaikai.
„Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai. Taigi jis turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose.“ (Quas Primas, Pijus XI)
Viešpats sėdi kaip Karalius amžinai. Viešpats palaimins savo tautą ramybe.
Šiandien mūsų senajame sostinės mieste vėl viešpatauja piktžodžiavimas. Apie 500 aktyvistų iš viso pasaulio, propaguojančių elgesį, kuris prieštarauja Dievo sumanymui, susirinkimas nėra pagrindas mūsų valstybės pasididžiavimui.
Vilniuje organizuojama konferencija įgauna ypatingą reikšmę, nes Lietuva pati stovi istorinėje kryžkelėje. 2025 metais Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad teisinio partnerystės reguliavimo nebuvimas prieštarauja Konstitucijai, o Vilniaus apygardos teismas pirmą kartą pripažino tos pačios lyties poros partnerystes. Šie sprendimai paskatino Seimą imtis svarstyti įstatymų pataisas, kurios apimtų partnerystės teisinį reguliavimą visoms poroms Lietuvoje.
Būtent šia tema vyks vienas svarbiausių konferencijos viešųjų renginių – spaudos konferencija „Iš teismų salės – į Seimą: Partnerystės ateitis Lietuvoje“ (Spaudos konferencija vyks spalio 23 dieną 12.30 valandą), kurioje konferencijos dalyviai aptars, ką minėti teismų sprendimai reiškia teisinės valstybės principams ir kokį kelią dabar gali pasirinkti Lietuva.
Deja, pernelyg didelis Lietuvos Respublikos liberalų elitų svetingumas taip pat yra priežastis, kodėl šis renginys vyksta būtent čia.
Šiuo metu norėtume priminti, kad sodomijos nuodėmė yra viena iš nuodėmių, kurios šaukiasi Dangaus keršto. Ji, priešingai nei dauguma kitų nuodėmių, nėra suderinama su prigimtimi. Ji yra nukreipta prieš prigimtį ir todėl ypatingu būdu bjauri Viešpačiui Dievui.
Kad Dievo bausmė mūsų nepasiektų, kiekvienas katalikas turi padaryti ką nors atgailos už šią nuodėmę: pasimelsti rožinį ar bent jau trumpa malda, priimti pasninko įžadą, paaukoti išmaldą.
Daugelis žmonių klausia: kodėl malda? Mums reikia konkrečių veiksmų. Pirmiausia, malda taip pat yra veiksmas. Su blogiu reikia kovoti pirmiausia dvasiniu lygmeniu. Taip pat todėl, kad kova materialiu lygmeniu neveiks, jei velnias užvaldė daugumos širdis. Tada mes esame mažuma ir fizinėje, materialioje kovoje nelaimėsime.
Norėdami laimėti, turime pritraukti daugumą (šiuo atveju – elito daugumą) į savo pusę. To nepasieksime per rinkimus, nes rinkimai yra manipuliuojami. Todėl vienintelis likęs būdas yra malda, kuri turi galią paversti piktas širdis geromis.
Padarykime šią pastangą, kad Lietuva nebūtų nubausta.
Šiandien mūsų senajame sostinės mieste vėl viešpatauja piktžodžiavimas. Apie 500 aktyvistų iš viso pasaulio, propaguojančių elgesį, kuris prieštarauja Dievo sumanymui, susirinkimas nėra pagrindas mūsų valstybės pasididžiavimui.
Vilniuje organizuojama konferencija įgauna ypatingą reikšmę, nes Lietuva pati stovi istorinėje kryžkelėje. 2025 metais Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad teisinio partnerystės reguliavimo nebuvimas prieštarauja Konstitucijai, o Vilniaus apygardos teismas pirmą kartą pripažino tos pačios lyties poros partnerystes. Šie sprendimai paskatino Seimą imtis svarstyti įstatymų pataisas, kurios apimtų partnerystės teisinį reguliavimą visoms poroms Lietuvoje.
Būtent šia tema vyks vienas svarbiausių konferencijos viešųjų renginių – spaudos konferencija „Iš teismų salės – į Seimą: Partnerystės ateitis Lietuvoje“ (Spaudos konferencija vyks spalio 23 dieną 12.30 valandą), kurioje konferencijos dalyviai aptars, ką minėti teismų sprendimai reiškia teisinės valstybės principams ir kokį kelią dabar gali pasirinkti Lietuva.
Deja, pernelyg didelis Lietuvos Respublikos liberalų elitų svetingumas taip pat yra priežastis, kodėl šis renginys vyksta būtent čia.
Šiuo metu norėtume priminti, kad sodomijos nuodėmė yra viena iš nuodėmių, kurios šaukiasi Dangaus keršto. Ji, priešingai nei dauguma kitų nuodėmių, nėra suderinama su prigimtimi. Ji yra nukreipta prieš prigimtį ir todėl ypatingu būdu bjauri Viešpačiui Dievui.
Kad Dievo bausmė mūsų nepasiektų, kiekvienas katalikas turi padaryti ką nors atgailos už šią nuodėmę: pasimelsti rožinį ar bent jau trumpa malda, priimti pasninko įžadą, paaukoti išmaldą.
Daugelis žmonių klausia: kodėl malda? Mums reikia konkrečių veiksmų. Pirmiausia, malda taip pat yra veiksmas. Su blogiu reikia kovoti pirmiausia dvasiniu lygmeniu. Taip pat todėl, kad kova materialiu lygmeniu neveiks, jei velnias užvaldė daugumos širdis. Tada mes esame mažuma ir fizinėje, materialioje kovoje nelaimėsime.
Norėdami laimėti, turime pritraukti daugumą (šiuo atveju – elito daugumą) į savo pusę. To nepasieksime per rinkimus, nes rinkimai yra manipuliuojami. Todėl vienintelis likęs būdas yra malda, kuri turi galią paversti piktas širdis geromis.
Padarykime šią pastangą, kad Lietuva nebūtų nubausta.
Paskelbus kelis trumpus vaizdo įrašus iš Laisvės dienos švenčių Šiauliuose, Kelmėje ir Tytuvėnuose įvairiuose „Facebook“ profiliuose, su įtūžiu prabudo grupė aršių protestantų iš mums nežinomų denominacijų, apkaltinusių mus stabmeldyste.
Taip, katalikybės grožis sukelia įniršį eretikams, kurie savo noru atsisakė katalikiško tikėjimo turtingumo, sekdami savo „proseneliais“ iš VIII amžiaus Bizantijos, griovusiais šventuosius atvaizdus ikonoklazmo laikotarpiu.
Pagarbos skirtumo tarp adoracijos (latria), priklausančios vien Dievui, ir pagarbos (proskynesis), kuri gali būti teikiama atvaizdams, sąvoka, regis, jiems yra sunkiai suprantama arba visai nežinoma.
Pagarba Marijai yra natūralus dalykas, ką liudija ir Šventasis Raštas, kurio citatas jie patys mėgsta pateikti dažnai ir selektyviai:
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!
Evangelija pagal Luką 1, 48
Galiausiai pasakysime tai, ko šiandien nei Popiežius, nei vyskupai neišdrįsta pasakyti, sukaustyti masoniškų respublikų ir pseudomonarchijų valdymo politinio korektiškumo:
Po saule nėra jokios kitos tikros religijos, išskyrus Katalikų Religiją. Ši Šventoji Religija davė žmogui sakramentus, o su jais – Išganymo garantiją, jei tais sakramentais naudojamasi.
Jeigu Teisingumo ministerija nepateiks partnerystę reglamentuojančio įstatymo projekto, jis galėtų būti pateiktas Seimui kitu būdu, sako premjerė Inga Ruginienė. Anot jos, atitinkamą įstatymo projektą galėtų registruoti ir parlamentarai.
„Aš jau ne vieną kartą sakiau, kad Konstitucinio Teismo sprendimas mus įpareigoja spręsti šitą klausimą ir tikrai labai norėčiau, kad be jokių didesnių batalijų tą klausimą mes spręstume“, – žurnalistams ketvirtadienį teigė I. Ruginienė.
„Jeigu (teisingumo – ELTA) ministrė neteiks, tai bus pateikta kitaip (…). Gali bet koks Seimo narys teikti iniciatyvą šiuo klausimu (…). Mes neversime tų, kas nenori šito projekto, jo teikti, bet surasime tuos, kurie projektą pateiks“, – pridūrė ji.
Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė anksčiau teigė, kad vargu, ar tos pačios lyties partnerystės įstatymo projektas Seime sulauktų palaikymo. Ji akcentavo, kad Seime įvairiose stadijose yra ne vienas partnerystę reglamentuojantis projektas, kurio nepavyko priimti ir liberalesniam praėjusios kadencijos parlamentui.
ELTA primena, kad balandį Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, jog tai, kad Lietuvoje nėra įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, prieštarauja pagrindiniam valstybės įstatymui. KT taip pat prieštaraujančiu Konstitucijai paskelbė Civilinio kodekso straipsnį, pagal kurį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters.
Šiuo metu Civiliniame kodekse įtvirtintas bendro gyvenimo nesudarius santuokos – partnerystės – institutas, tačiau kartu numatyta, kad partnerystė turėtų būti reglamentuota atskiru įstatymu. Pastarasis Lietuvoje nėra priimtas daugiau nei 20 metų. Tokią situaciją KT įvertino kaip netoleruotiną ir diskriminacinę.
Apibendrinant, būtina priminti ministrui pirmininkui, kad kiekvienas įstatymas kyla iš Dievo įstatymo, kuris yra antgamtinis ir aukščiausias. Juk mes nedraudžiame žudyti ne todėl, kad taip susitarėme vadinamajame „socialiniame susitarime“, bet todėl, kad manome, jog tai yra blogai, remdamiesi įsakymu „Nežudyk“. Galbūt kai kurie manytų, kad verta nužudyti didelę dalį visuomenės, kaip tai darė XX a. režimai, ir teoriškai tai taip pat galėtų būti „sutarta socialinėje sutartyje“. Tačiau mes to nedarome, todėl to neturėtų būti daroma ir aprašyto įstatymo atveju.
Jeigu Teisingumo ministerija nepateiks partnerystę reglamentuojančio įstatymo projekto, jis galėtų būti pateiktas Seimui kitu būdu, sako premjerė Inga Ruginienė. Anot jos, atitinkamą įstatymo projektą galėtų registruoti ir parlamentarai.
„Aš jau ne vieną kartą sakiau, kad Konstitucinio Teismo sprendimas mus įpareigoja spręsti šitą klausimą ir tikrai labai norėčiau, kad be jokių didesnių batalijų tą klausimą mes spręstume“, – žurnalistams ketvirtadienį teigė I. Ruginienė.
„Jeigu (teisingumo – ELTA) ministrė neteiks, tai bus pateikta kitaip (…). Gali bet koks Seimo narys teikti iniciatyvą šiuo klausimu (…). Mes neversime tų, kas nenori šito projekto, jo teikti, bet surasime tuos, kurie projektą pateiks“, – pridūrė ji.
Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė anksčiau teigė, kad vargu, ar tos pačios lyties partnerystės įstatymo projektas Seime sulauktų palaikymo. Ji akcentavo, kad Seime įvairiose stadijose yra ne vienas partnerystę reglamentuojantis projektas, kurio nepavyko priimti ir liberalesniam praėjusios kadencijos parlamentui.
ELTA primena, kad balandį Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, jog tai, kad Lietuvoje nėra įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, prieštarauja pagrindiniam valstybės įstatymui. KT taip pat prieštaraujančiu Konstitucijai paskelbė Civilinio kodekso straipsnį, pagal kurį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters.
Šiuo metu Civiliniame kodekse įtvirtintas bendro gyvenimo nesudarius santuokos – partnerystės – institutas, tačiau kartu numatyta, kad partnerystė turėtų būti reglamentuota atskiru įstatymu. Pastarasis Lietuvoje nėra priimtas daugiau nei 20 metų. Tokią situaciją KT įvertino kaip netoleruotiną ir diskriminacinę.
Apibendrinant, būtina priminti ministrui pirmininkui, kad kiekvienas įstatymas kyla iš Dievo įstatymo, kuris yra antgamtinis ir aukščiausias. Juk mes nedraudžiame žudyti ne todėl, kad taip susitarėme vadinamajame „socialiniame susitarime“, bet todėl, kad manome, jog tai yra blogai, remdamiesi įsakymu „Nežudyk“. Galbūt kai kurie manytų, kad verta nužudyti didelę dalį visuomenės, kaip tai darė XX a. režimai, ir teoriškai tai taip pat galėtų būti „sutarta socialinėje sutartyje“. Tačiau mes to nedarome, todėl to neturėtų būti daroma ir aprašyto įstatymo atveju.
Šiandien skelbiame straipsnį iš JAV lietuvių vienuolių jėzuitų religinės ir tautinės kultūros žurnalo, 1950–2000 m., leidžiamo Čikagoje, kuriame jėzuitų kunigas Jonas Kidykas, S. ]. paprastais žodžiais gina Marijos garbinimą, taip pat paminėdamas 1917 m. spalio 13 d. Fatimoje įvykusį Saulės stebuklą.
Nemėgstu tuščių ginčų, kad ir tikėjimo klausimais. Dėl to sunku man atsakyti į Tamstos laišką. Dėl Marijos garbinimo yra prirašyta knygų knygos. Šimtais kartų yra atsakyta į nekatalikų priekaištus. Norinčiam rasti tiesą, rodos, neturėtų būti sunku. O vis tiek, šimtai diskusijų ir kiti šimtai knygų neatvėrė akių milijonams protestantiškojo pasaulio žmonių. Tad jei ir aš į tuos ginčus įterpsiu savo menką balselį — ką jis reikš?
Bet kadangi būtų nemandagu visiškai neatsiliepti į Tamstos klausimą, tai nesileisdamos į teologinius ginčus ir argumentus, norėčiau atkreipti Tamstos dėmesį į vieną, vargiai nuginčijamą faktą ir tiesą kurią iškėlė žydų tautos įžymusis mokytojas, fariziejus Gamaliėlis. Izraelio teismas buvo grasinte įgrasinęs Apaštalams nebekalbėti apie Kristų. Šie gi nepaklausė ir toliau kalbėjo ir darė stebuklus. Tada vėl juos areštavo ir norėjo užmušti. Teismo įkarštyje atsistoja Gamaliėlis, paprašo Apaštalus išvesti laukan ir sako: “Atstokite nuo šitų žmonių ir paleiskite juos; nes jei tas sumanymas ar darbas iš žmonių, jis iširs; bet jei jis iš Dievo, jūs negalėsite jo išardyti ir gal patys pasirodytumėte besipriešiną Dievui” (Apd. 5, 33).
Tie patys žodžiai tinka ir Marijos gerbimui apginti. Jei katalikiškojo pasaulio Marijos garbinimas būtų buvęs grynas žmonių, kad ir kunigų, prasimanymas, būtų seniai dingęs, kaip yra dingę daug kitų nors ir gerų Bažnyčios papročių istorijos eigoje. Jei pagarba ir meilė Marijai išsilaikė Bažnyčioje kone porą tūkstančių metų, tai ji turi būti Dievo darbas ir sumanymas. Aš bijau, kad besipriešinantieji Marijos kultui gali pasirodyti “besipriešiną pačiam Dievui”, anot Gamaliėlio.
Kita rimto apsvarstymo verta mintis būtų ši: jokie argumentai negali panaikinti įvykusių faktų, nors ir kažkaip jie atrodytų negalimi žmogaus protui. Iš didelės daugybės įvairiausių istorinių faktų iškeliu Tamstos dėmesiui tik du: Liurdą ir Fatimą. Šitose vietovėse yra įvykę antgamtiškų faktų, kurių centre stovėjo Marija. Abiejose vietose Marija atėjo ir kalbėjo kaip Dievo pasiuntinė, kaip Jo ypatingų norų skelbėja. Kad vaikai ir žmonės tikėtų jos dieviškąja pasiuntinybe, Viešpats atžymėjo Marijos apsireiškimus stebuklais. Liurde, tarp kitko, buvo prašoma pastatyti šventyklą Marijos garbei.
Fatimoje reikalaujama kasdienės maldos į Mariją (rožančiaus) ir už tai žadama pasauliui taika. Stebuklingi faktai buvo stebimi ne vien vaikučių, ne isterikių bobelių, bet ir paprastų, nemokytų, sveikų kaimiečių ir inteligentų ir tikrų mokslo vyrų ir net netikinčiųjų (Fatimoje, pvz., laisvamanių organo “Seculow redaktoriaus). Fatimos “saulės stebuklas” buvo regėtas žmonių kone 100 kilometrų toliau, kurie net nežinojo, kas Fatimoje dedasi.
Iki šios dienos tiek Liurde, tiek Fatimoje vyksta stebuklingi išgijimai, patikrinami ir paliudijami įvairiausių tautų, įvairių tikėjimų ir tikėjimo nepripažįstančių gydytojų specialistų. Šitie stebuklai vyksta Marijos ženkle, t. y. per maldą į Mariją ir jai skirtose šventovėse. Visa tai yra mūsų amžiaus faktai, istoriniai faktai, kurių jokie argumentai nepanaikins.
Jūs tikite kad Dievas yra be galo išmintingas, be galo šventas, kad Jis negali žmonių klaidinti ir kad Jis negali niekam leisti plėšti jam priklausomos garbės. Bet be Jo leidimo ir be
Jo teikiamos galios, jokie antgamtiniai reiškiniai, stebuklai, negalimi. Tad kai tokiame Liurde ar Fatimoje Marija apsireiškia, kai ten jos apsireiškimams paliudyti daromi stebuklai, tai, aišku, jog pats Dievas jų nori, kad jam patinka, žmonių kreipimasis į Jo Sūnaus motiną. Jei to nenorėtų, jei tai nepatiktų, jei Marijos gerbimas, kaip Tamsta rašai, būtų stabmeldybė ir Dievo garbės plėšimas, Dievas nedarytų nė vieno iš aukščiau suminėtų antgamtinių stebuklų. Štai yra gyvenimo nesugriaujami faktai, kuriuos ir protestantiškasis pasaulis turėtų suprasti ir pripažinti, jei jam tikrai rūpi tikrasis tikėjimas. (Daug kas supranta ir padaro reikalingas išvadas, ačiū Dievui!).
Baigdamas norėčiau Tamstos paklausti, kaip gali nepatikti Dievui, kai mes kreipiamės į Mariją: “Sveika, malonės pilnoji. Viešpats su tavimi! Tu pagirta tarp moterų!” Juk Jis pirmas ją taip pasveikino ir pagerbė! Kaip gali nepatikti Kristui, kai mes mylime jo be galo mylėtą ir mylimą Motinėlę, kuri net pas patį “Dievą rado malonės” (Lk.)?
“Iš vaisių pažinsi medį,” sako Išganytojas. Jums reiktų pažiūrėti, kokių vaisių yra atnešęs pasauliui Marijos gerbimas, tada vargiai bedrįstumėte Marijos garbinimą laikyti stabmeldybe ir Dievo įžeidimu.
Gerasis Viešpats tepadeda Tamstai rasti tikrąją tiesą!
Asociacija LGL (Lietuvos gėjų lyga) pristatė naują strateginį planą 2026–2030 metams, kuriuo siekiama stiprinti LGBT bendruomenės teises, socialinę įtrauktį ir kovą su diskriminacija Lietuvoje. Ką ketina daryti žmonės, kurie atmeta pagrindinę tiesą apie save – apie tai, kokie jie gimė – ir atsisako būti tiesiog moterimis ar vyrais?
LGL veiklos sėkmei ir strategijos įgyvendinimui įtaką daro keli vidiniai ir išoriniai veiksniai:
Vidiniai: būtinybė užtikrinti stabilų žmogiškųjų išteklių pagrindą, stiprinti kompetencijas, išlaikyti organizacijos darbuotojų, valdybos narių ir savanorių motyvaciją pokyčių sąlygomis.
Išoriniai: institucionalizuota homofobija ir transfobija, ribotas finansavimas, visuomenės nuostatos, žiniasklaidos angažuotumas, LGBT bendruomenės uždarumas ir atsargumas, teisiniai bei politiniai ribojimai.
Įdomu, kur jie rado „institucionalizuotą homofobiją ir transfobiją“? Aš nematau, kad Lietuvos viešojoje erdvėje, kokioje nors valstybės institucijoje ar įstaigoje būtų praktikuojamas bent jau santūrus požiūris į LGBTQ ideologiją. Visur vyrauja tik entuziazmas ir euforija dėl „įvairovės“. Galbūt jie supainiojo Lietuvą su JAV? Labai norėčiau, kad ši strategijoje išdėstyta pranašystė išsipildytų, sekant Trumpo politikos JAV pavyzdžiu!
Dar juokingesnės yra skundai dėl „finansavimo trūkumo“ ir „politinių apribojimų“. Norėčiau, kad organizacijos, siekiančios išsaugoti normalumą Lietuvoje, būtų finansuojamos taip pat, kaip ir sodomiją propaguojančios organizacijos, kurias remia pagarsėjęs Sorosas ir kitos masonų jėgos. Tokiu būdu bent jau turėtume lygias galimybes kovoje.
Politiniai apribojimai, dėl kurių jie skundžiasi, praktiškai neegzistuoja. Jie gali laisvai skleisti savo nuomonę, kur ir kaip nori, netgi
tiesiog todėl, kad dabartinė Lietuvos politinė elitas to nori.
Toliau skaitome:
VIZIJA
Visuomenė, išlaisvinta nuo diskriminacijos seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės pagrindais; visuomenė, kurioje žmogaus teisės yra gerbiamos, vyrauja laisvė, lygybė ir įvairovės pripažinimas.
MISIJA
LGL siekia panaikinti homofobiją, bifobiją, transfobiją ir visas diskriminacijos formas seksualinės orientacijos bei lytinės tapatybės pagrindais, ypatingą dėmesį skirdama susirinkimų ir saviraiškos laisvei bei „Pride“ renginiams kaip strateginiam sąmoningumo ir pokyčių įrankiui.
Vizija tikrai nuostabi! Jie nori paversti visą Lietuvos visuomenę amorfinę masę individų be tapatybės. Nežinau, kaip jie gali tai padaryti nenaudodami prievartos? Nes taikūs metodai jiems užtruks dar 100 metų. Nežinau, ar jie nori laukti tiek ilgai? Jei ne, tai vienintelis likęs variantas yra atvira prievarta.
Tie vadinamieji „diskriminacijos formas“, apie kuriuos jie kalba, yra ne kas kita, kaip sveikios Lietuvos visuomenės dalies gynybos mechanizmas. Tegul taip išlieka dar ilgai.
Ir, kaip visada, mes ruošiamės protestuoti per jų pseudo-PRIDE eitynes kitais metais. Jie tai laiko strategine priemone pokyčiams pasiekti. Iš tiesų, normali valstybė turėtų uždrausti tokias eitynes. Deja, mes gyvename laikais, kai viešpatauja absurdas, o šventvagystė yra įprasta. Todėl, kaip sveiko proto žmonės, turime priešintis šiems kairiesiems lunatikams.
Kas bus toliau? Tai jau aišku: pasirengimas represinėms priemonėms:
Neapykantos nusikaltimų prevencija – siekti stiprinti teisinę apsaugą nuo neapykantos nusikaltimų ir užtikrinti efektyvų jų tyrimą bei pagalbos priemonių prieinamumą LGBTIQ asmenims, nukentėjusiems nuo neapykantos nusikaltimų.
Teisinis lyties pripažinimas – užtikrinti aiškią, pagarbą žmogaus teisėms skatinančią lyties pripažinimo procedūrą ir teisinę apsaugą.
„Neapykantos kalbos“ kriminalizavimas dabar yra standartinis mechanizmas kovai su tiesa. Čia nėra nieko naujo – jie nori mus įbauginti, kad mes jiems tiesiai į akis nesakytume tiesos.
O vadinamoji „lyties pripažinimo procedūra“ yra teisinė priemonė, leidžianti įteisinti melą. Kad vėliau negalėtume pasakyti, jog moteris yra moteris, o vyras yra vyras. Deja, kol kas negalime tikėtis, kad Lietuvos valstybė, kaip, pavyzdžiui, Slovakija ar JAV, teisiškai patvirtins seną tiesą, kad yra tik dvi lytys – moteriška ir vyriška!
Dar vienas labai svarbus dalykas!
3. ŠALINTI DISKRIMINUOJANČIAS TEISINES NUOSTATAS IR (AR) PRAKTIKĄ
LGL aktyviai priešinsis teisės aktams ir politikoms, ribojančioms LGBTI+ asmenų teises:
• Sieks panaikinti ar pakeisti nuostatas, ribojančias viešą LGBTI+ temų pristatymą, ypač švietimo ir viešosios informacijos srityse.
• Stebės nacionalines teisėkūros iniciatyvas, laiku reaguos ir mobilizuos bendruomenę bei skatins visuomenės palaikymą.
• Vykdys nuolatinę žmogaus teisių stebėseną ir teiks rekomendacijas.
• Teiks ataskaitas dėl LGBTIQ teisių užtikrinimo tarptautiniams žmogaus teisių mechanizmams.
Tai yra esmė, kodėl turime viešai priešintis šioms grupėms. Kol jų elgesys lieka privatus, negalime jo viešinti ir smerkti, nes tai būtų šmeižtas. Kiekvienas iš mūsų taip pat turi teisę į privatumą.
Tačiau jie savo reikalavimus kelia į viešąją erdvę ir atvirai juos propaguoja. Be to, jie reikalauja teisės priešintis „politikams“ ir „teisės aktams“, o tai yra tiesioginis kišimasis į politiką.
Politinė sfera yra atvira sfera, kurioje mes visi dalyvaujame kaip piliečiai. Čia mes turime visišką teisę ir pareigą išreikšti savo nuomonę, kuri prieštarauja jų pozicijai, ir mes stengiamės tai daryti.
Tai baigia šio dokumento analizę, nes toliau jame pateikiami formalūs pareiškimai apie šių pasiūlymų įgyvendinimo metodus, kuriuos mes labai gerai žinome.
Kaip matote, genderizmo ideologijos propaguotojai nenori mūsų palikti ramybėje, todėl turime aktyviai jiems priešintis bent iki 2030 m. Nuoširdžiai raginame jus, mūsų skaitytojus ir rėmėjus, daryti tą patį!
Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Lietuva paveldėjo sovietmečio abortų reguliavimą, kai nuo 1955 m. (pagal TSRS dekretą) abortai buvo legalūs iki 12-osios nėštumo savaitės moters pageidavimu, o vėliau – tik griežtais medicininiais pagrindais. Sovietmečiu abortai buvo plačiai paplitę – 1970–1980 m. Lietuvoje kasmet atliekama apie 45 tūkst. „procedūrų“, o 1990 m. jų skaičius siekė 28 tūkst.
Nepriklausomybės pradžioje diskusijos apie abortus buvo ribotos, daugiausia siejamos su demografiniais iššūkiais ir perėjimu prie vakarietiškų vertybių. 1994 m. sausio 28 d. Sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, patvirtinantį nacionalinę procedūrą: abortai iki 12-osios savaitės – moters pasirinkimu, vėliau – tik jei grėsmė gyvybei ar sveikatai. Šis reguliavimas galioja iki šiol, tačiau nuo 1991 m. prasidėjo nuolatinės diskusijos apie jo griežtinimą, įtraukiant bažnyčią, feministes ir politikus.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje abortų skaičius sparčiai krito – nuo 40,7 tūkst. 1991 m. iki 9,9 tūkst. 2005 m. ir 6 tūkst. 2012 m., o 2021 m. – iki 2,7 tūkst. Šį nuosmukį lėmė didėjantis prieiga prie kontracepcijos ir visuomenės švietimas, nors 2005 m. 61% moterų 15–49 metų amžiaus nenaudojo jokių metodų dėl baimės šalutinių poveikių ar nežinojimo.
Žiniasklaidoje, ypač moterų žurnaluose 1991–1996 m., dominavo dvipolė narracija: sėkmės istorijos, kai atsisakius aborto vėliau džiaugiamasi vaiku, arba analizės apie moterų patirtis po procedūros. Diskusijos buvo labiau socialinės nei politinės, akcentuojant bevaikystę ir šeimos planavimą, o visuomenės nuomonė liberalėjo: 1994 m. tik 27% palaikė visišką draudimą, o 70% – prieš.
Intensyviausios politinės debatai prasidėjo 2005 m., kai Seime įregistruotas pirmasis projektas „Dėl gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ (autorius – Valdemaras Tomaševski iš AWPL). Projektas siūlė apsaugoti gyvybę nuo prasidėjimo momento, išskyrus grėsmes motinai, sunkius vaisiaus pažeidimus ar prievartą. Panašūs projektai buvo teikiami 2006, 2007 ir 2008 m., su pataisomis, pvz., pašalinant išimtis dėl vaisiaus defektų, argumentuojant, kad „sergantį vaiką reikia gimdyti ir gydyti“. Katalikų bažnyčia aktyviai rėmė šiuos siūlymus, remdamasi enciklikomis kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), matydama abortą kaip „nuodėmę prieš gyvybę“.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia nuo pat 1991 m. nepriklausomybės atkūrimo užima tvirtą poziciją abortų klausimu, laikydama šį aktą sunkia moraline nuodėme prieš gyvybę, remdamasi ne tik Biblija, kuri draudžia žudymą, bet ir popiežiškomis enciklikomis, tokia kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), kuri pabrėžia gyvybės šventumą nuo prasidėjimo momento. Bažnyčia aktyviai lobavo už draudimo projektus Seime, ypač 2005–2008 m. ir 2013 m., kai Seimas preliminariai pritarė įstatymui, o vyskupai ragino politikus remtis krikščioniškomis vertybėmis, matydami abortų legalumą kaip visuomenės moralinį nuosmukį.
Ši pozicija neapsiriboja politine veikla – Bažnyčia įsteigė krizių centrus, tokius kaip Kauno arkivyskupijos pagalbos centras (nuo 1997 m.), siūlantis psichologinę pagalbą moterims po abortų ir prevencines programas, siekdama keisti visuomenės požiūrį per švietimą ir rekolekcijas. Tačiau kritikai, įskaitant feministes ir sekuliarus intelektualus, kaltina Bažnyčią primetant savo doktriną visai visuomenei, argumentuodami, kad Katalikų mokymas neatspindi visos Lietuvos moralės, o draudimas pažeistų moterų teises į privatų gyvenimą pagal Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Konvenciją. Mano nuomone, priešingai, Lietuvos Bažnyčia skiria pernelyg mažai dėmesio abortų draudimo klausimui, taip pat vaisingumo ir daugiavaikių šeimų skatinimui.
Ši įtampa rodo, kad abortų klausimas negali būti išspręstas be aiškaus šio akto moralinės vertinimo – jei abortas laikomas moraliai neutraliu aktu, jis visada liks patrauklia perspektyva, nes akivaizdžiai sumažina moters ir šeimos naštą: vaiko auginimas iki pilnametystės Lietuvoje šiandien kainuoja nuo 54 tūkst. iki 90 tūkst. eurų (remiantis vidutiniu metiniu išlaikymu 3–5 tūkst. eurų), o tai reiškia ne tik finansinį spaudimą, bet ir ribojimus moters karjeros vystymuisi, ypač šiuolaikiniame darbo rinkoje, kur motinystė dažnai trukdo profesiniam augimui. Tik grąžinus moralinį matmuo – ar tai gyvybės atėmimas, ar pasirinkimo teisė – galima rasti pusiausvyrą tarp gyvybės apsaugos ir moterų autonomijos, kitaip diskusijos liks paviršutiniškos ir poliarizuojančios.
2013 m. debatai pasiekė piką: vykusioje LRT laidoje „Tautos aikštė“ (balandžio 25 d.) aptariami moterų stigmatizavimas kaip „žemesniųjų sluoksnių atstovių“. Feministės inicijavo protestus „Šalin rankas nuo mano vaginos!“ ir peticiją „Už moterų teisę kontroliuoti savo kūną“, surinkusią tūkstančius parašų ir remdamasi 2010 m. apklausos duomenimis (84% lietuvių palaiko moters teisę spręsti apie nepageidaujamą nėštumą). Visuomenės nuomonė toliau liberalėjo: 2009 m. draudimą palaikė 19%, o 2022 m. – tik 13% (iš jų 3% už visišką draudimą), ypač tarp vyrų ir jaunimo. Šiandien abortų skaičius toliau mažėja dėl kontracepcijos, o debatai atspindi platesnį konfliktą tarp tradicinių vertybių ir „reprodukcinių teisių“.
Liberalizacija Lietuvos visuomenės nuomonės apie abortus yra ne tik sovietinės propagandos palikimas, kuri skatino individualizmą ir šeimos mažinimą kaip „progreso“ ženklą, bet ir jos atitikimas su Vakarų ideologija, prasidėjusia nuo marksistinės ant moralinės revoliucijos 1968 m., kuri propagavo bevaikiškumą kaip laisvės išraišką ir kritikavo tradicines šeimos struktūras kaip priespaudą. Ši tendencija, įsišaknijusi per popkultūrą, feminizmą ir sekuliarizaciją, lėmė, kad nuo 1994 m. (kai 30% buvo už visišką draudimą) iki 2022 m. (kai tik 13% palaiko draudimą) nuomonė pasisuko link individualių pseudo-teisių prioritetų, ignoruodama moralines ir demografines pasekmes.
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis. Ir šiandien lietuviai stovi ant bedugnės krašto: arba išliks kaip tauta, arba išnyks– ne dėl silpnėjančių nacionalinių jausmų ar patriotizmo stokos (migracija yra tik pasekmė!), o dėl fizinio išmirimo, kai gimstamumo rodiklis siekia vos 1,3 vaiko moteriai, o populiacija mažėja 1–2% per metus. Kontracepcijos klausimas čia ypač svarbus: nors ji radikaliai sumažino abortų skaičių (iš 40 tūkst. 1991 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m.), ji tuo pačiu ženkliai sumažino ir gimstančių vaikų skaičių Lietuvoje, skatindama „planavimą“ kaip alternatyvą natūraliam šeimos augimui ir prisidėdama prie demografinės krizės, kur jaunų šeimų bijo finansinių ir karjeros iššūkių. Tik suvokiant šią dvigubą pasekmę galima ieškoti sprendimų, kurie skatintų ne tik mažesnį abortų skaičių, bet ir tautos išlikimą per šeimos palaikymą.
Šio demografinio ir moralinio iššūkio sprendimui būtini radikalūs, bet teigiami žingsniai. Pirmiausia – požiūrio pasikeitimas: Katalikų Bažnyčios vaidmuo yra itin svarbus, kad ji kalbėtų jaunoms kartoms apie vaisingumo svarbą šeimoje, primindama Dievo įsakymą pirmiesiems tėvams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ (Pr 1,28). Šis biblinis imperatyvas galėtų tapti pagrindu naujoms švietimo programoms bažnyčiose ir mokyklose, skatinant vertybes, kur šeima yra ne naštis, o šventybė, o motinystė – didžiausias pašaukimas.
Antra, reikia įvesti radikalius teigiamus draudimus: uždrausti moterų įdarbinti 18–35 metų amžiaus, laikant šį laikotarpį kaip privalomą šeimos kūrimo fazę, bet tuo pačiu pripažinti jį kaip darbą namuose, leidžiant kaupti stažą pensijai ir suteikiant finansinę paramą iš valstybės biudžeto. Tokie priemonės ne tik sumažintų karjeros spaudimą, bet ir paverstų motinystę ekonomiškai patrauklia, skatindama gimstamumą ir tautos išlikimą, o ne tik individualų pasirinkimą.
Spalio 4 dieną Vilniaus centre įvyko Žygis už gyvybę, sukvietęs tūkstančius žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Žygis, prasidėjęs prie Aušros Vartų, tęsėsi iki Katedros aikštės, kur vyko pagrindinė programa ir vieši pasisakymai.
Žygyje dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės – šeimos su vaikais, jaunimo grupės, senjorai, kunigai, vienuoliai ir įvairių parapijų bendruomenių nariai. Dauguma dalyvių nešė plakatus su užrašais „Gyvybė – dovana“, „Saugokime silpniausius“, o kai kurie tyliai meldėsi ar giedojo giesmes. Nors žygis turėjo aiškią vertybinę kryptį, jo atmosfera buvo rami, oraus bendravimo ir tarpusavio pagarbos kupina.
Instituto nariai taip pat platino dalyviams mažus plakatus su kūdikio įsčiose atvaizdu Lietuvos vėliavos fone ir užrašu „#gyvenimo banga“. Pasak organizatorių, šis simbolis išreiškia ne tik biologinės gyvybės vertę, bet ir dvasinę atsakomybę už žmogaus pašaukimą. Anot jų, kiekvienas abortas nusineša ne tik gyvybę, bet ir galimą ateitį – būsimus vyskupus, kunigus, kompozitorius, generolus, advokatus, net prezidentus ar popiežius, kurių gyvenimai galėjo praturtinti tautą ir pasaulį.
Užrašas „#gyvenimo banga“ taip pat reiškia mūsų, kaip šeimų ir tėvų, įsipareigojimą uždegti bangą – ne tik kaip biologinės gyvybės, bet ir gausių gimimų žmonių, kurie galėtų tapti būsimos Lietuvos tautos lyderiais. Kaip pabrėžė Instituto atstovai, šių gimimų šiandien trūksta – nuo 1991 metų Lietuva prarado apie 520 tūkstančių gyvybių dėl abortų, o tai reiškia ne tik fizinį nuostolį, bet ir tautos dvasinio potencialo netektį.
Žygyje taip pat dalyvavo katalikai, pasisakantys už katalikiškos valstybės atgaivinimą. Jie nešė transparantą su šūkiu „Atkurkime katalikišką valstybę!“, pabrėždami, kad moralinės krizės ir demografinių iššūkių akivaizdoje Lietuvai būtina sugrįžti prie krikščioniškų pagrindų. Žygio metu grupė dalyvių skandavo „Lietuva būk gyva!“, „Uždrausti abortus Lietuvoje!“ ir „Lietuva, nežudyk savęs!“, kviesdami politikus imtis konkrečių žingsnių gyvybės apsaugai ir moralinių vertybių stiprinimui. Jų teigimu, visuomenė negali išlikti tvari, jei teisė į gyvybę nėra besąlygiškai gerbiama.
Prieš ir po žygio vykusiuose pasisakymuose kalbėjo ir broliškų organizacijų atstovai iš Estijos ir Lenkijos. Iš Estijos atvyko Markus Järvi, Šeimos, tradicijos ir nuosavybės apsaugos asociacijos (est. Sihtasutus Perekonna ja Traditsiooni Kaitseks) vadovas, kuris pabrėžė, kad Baltijos tautas vienija ne tik istorinis paveldas, bet ir moralinė atsakomybė ginti gyvybę nuo pradėjimo momento. Jis sakė, kad „gyvybės apsauga yra visos civilizacijos išlikimo klausimas“.
Iš Lenkijos atvyko Agnieszka Gracz, atstovaujanti Ordo Iurisinstitutui ir Centrum Życia i Rodziny, kuri savo kalboje priminė, kad „kova už gyvybę – tai ne tik tikėjimo, bet ir žmogaus orumo gynimas“. Ji padėkojo Lietuvos katalikams už drąsą ir pabrėžė, kad Lietuva, Lenkija ir Estija turi bendrą misiją – saugoti krikščioniškąją civilizaciją nuo kultūrinio nuosmukio ir moralinio reliatyvizmo.
Katedros aikštėje vyko viešos kalbos ir liudijimai. Žodį tarė Bažnyčios atstovai, „Pro-Life Lietuva“ judėjimo nariai, jaunimo organizacijų atstovai ir svečiai iš Latvijos bei Estijos. Kalbėjusieji pabrėžė, kad žygio tikslas nėra politinis protestas, o kvietimas dialogui ir paramai moterims bei šeimoms. Pasak organizatorių, siekiama stiprinti visuomenės sąmoningumą apie gyvybės vertę ir skatinti pagalbos kultūrą.
Renginys tapo simboliniu įvykiu Baltijos šalims. Tai buvo pirmasis tokio masto gyvybės žygis, vienijęs tris valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Organizatoriai pabrėžė, kad gyvybės klausimas yra bendra regiono atsakomybė, ypač atsižvelgiant į demografinius iššūkius ir mažėjantį gimstamumą. Dalyvių teigimu, bendras balsas už gyvybę turi tapti Baltijos šalių vienybės ženklu.
Po žygio sulaukta įvairių reakcijų iš visuomenės ir politikų. Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovai padėkojo visiems dalyviams, pabrėždami, kad pagarba gyvybei – moralinė ir žmogiškoji vertybė. Tuo tarpu keli liberalios krypties politikai žygį pavadino „grįžimu į praeitį“ ir paragino atskirti religinius įsitikinimus nuo valstybės politikos. Žiniasklaidoje pasirodė tiek palaikančių, tiek kritinių komentarų – vieni akcentavo pilietinės visuomenės brandą ir taikų renginio pobūdį, kiti įžvelgė bandymą daryti įtaką politiniams sprendimams dėl šeimos ir gyvybės klausimų. Nepaisant vertinimų skirtumų, dauguma sutiko, kad toks žygis atskleidė visuomenės norą kalbėtis apie moralinius pagrindus, kurie formuoja Lietuvos ateitį.
Prieš pirmąjį „Žygį už gyvybę“ Baltijos šalyse, numatytą spalio 4 d., norėtume pakomentuoti kai kurias išsakytas nuomones. „Žygio už gyvybę“ dalyviai dažnai savo dalyvavimą pateisina tuo, kad Lietuvoje nėra diskusijų dėl abortų uždraudimo. Mes norime tik parodyti teigiamus gyvenimo pasirinkimo, o ne mirties, aspektus.
Tai gražu, bet tikrai nepakankama. Agituoti už gyvenimą, o ne mirtį, yra absurdiška loginiu požiūriu. Kiekvienas normalus žmogus turėtų būti už gyvenimą. Kodėl mes to nedarome?
Atsakymas paprastas, bet dauguma žmonių bijo jį ištarti. Egoizmas! Moterys ir vyrai (jie taip pat, net jei nieko nesako) nusprendžia darytis abortą ne todėl, kad nežino, jog tai yra žmogžudystė.
Jie galbūt nenori vartoti tokių žodžių, bet jie tikrai žino, kad nauja gyvybė neatsiras šiame pasaulyje, kad naujas žmogus, mergaitė ar berniukas, neatsiras. Manau, kad visi supranta, jog abortas baigiasi tuo, kad nauja gyvybė neatsiranda, o tai reiškia to žmogaus mirtį.
Problema yra ne tai, kad nesuprantama, kas yra abortas. Problema yra tai, kad nesuprantama, kas yra gimtoji nuodėmė, kuri veikia kiekvieną žmogų. Dėl šios nuodėmės kiekvienas žmogus turi iškreiptą prigimtį. Jie yra labiau linkę į blogį nei į gėrį. Jei jie nebendradarbiauja su malone, t. y. jei jie nėra pakrikštyti, nepraktikuoja savo tikėjimo ir pan., šis polinkis į blogį didėja ir tampa vis stipresnis. Žmogus nėra geras iš prigimties. Reikia pasakyti, kad žmogus yra blogas iš prigimties.
O jei jie yra blogi iš prigimties, nenuostabu, kad jie yra savanaudžiai. Abortas kyla iš savanaudiškumo. Kodėl man (mums) reikia šio vaiko? Juk jis trukdo mūsų planams, riboja mūsų karjerą, atima mūsų pinigus, kelia grėsmę mano sveikatai (moterims) ir pan. Visi šie aspektai yra aborto priežastis, o ne kažkoks „nesuvokimas“, ar tai embrionas, ar žmogus. Čia viskas paprasta: kiekvienas žmogus, likdamas žmogumi, kažkada buvo embrionas. Sunaikindami embrioną, jūs nužudote žmogų!
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Panašus mechanizmas veikia ir eutanazijos atveju. Kodėl man reikia šio senolio? Aš neturiu kaip juo pasirūpinti. Jis reikalauja per daug, nei aš, nei kas kitas neturime jam laiko. Jam geriau mirti ir netrukdyti mums. Arba kuo greičiau jis mirs, tuo greičiau galėsime pasidalinti jo turtą. Tai yra karti tiesa apie eutanaziją.
Abiem atvejais taip mąstantys žmonės pamiršta, kad ir jie buvo arba bus panašioje situacijoje. Čia vėl susiduriame su kraštutiniu absurdiškumu, aklumu savo pačių galimo likimo atžvilgiu.
Norėdama to išvengti, Bažnyčia savo klestėjimo laikais visada reikalavo, kad valstybė nustatytų griežtus reikalavimus, ribojančius tokį elgesį ir padedančius žmonėms išvengti patekimo į blogio spąstus.
Iš dalies taip tai veikia ir šiandien. Juk mes nesistebime, kad valstybė baudžia už žmogžudystę. Kodėl ji neturėtų daryti to paties vadinamojo „aborto“ atveju, nes tai taip pat yra žmogaus nužudymas likus kelioms savaitėms iki gimimo? Kodėl ji neturėtų uždrausti eutanazijos, vietoj to, kad teisintųsi „sutikimu su savižudybe“?
Šių „įstatymų“ negalima pateisinti jokiu klasikiniu ar prigimtiniu įstatymu. Šios „įstatymas“ yra tiesiog savanaudiški plebėjų minios reikalavimai. Tai yra barbarų „įstatymas“.
Jei mes, kaip šalis su kelių šimtų metų krikščioniškos istorijos, dabar esame tokioje būsenoje, tai bėda mums! Tada nenuostabu, kad mums gresia karas. Mums turi grėsti bausmė, ir jei mes neatsiversime, tokia bausmė bus teisinga mums.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Lietuva paveldėjo sovietmečio abortų reguliavimą, kai nuo 1955 m. (pagal TSRS dekretą) abortai buvo legalūs iki 12-osios nėštumo savaitės moters pageidavimu, o vėliau – tik griežtais medicininiais pagrindais. Sovietmečiu abortai buvo plačiai paplitę – 1970–1980 m. Lietuvoje kasmet atliekama apie 45 tūkst. „procedūrų“, o 1990 m. jų skaičius siekė 28 tūkst.
Nepriklausomybės pradžioje diskusijos apie abortus buvo ribotos, daugiausia siejamos su demografiniais iššūkiais ir perėjimu prie vakarietiškų vertybių. 1994 m. sausio 28 d. Sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, patvirtinantį nacionalinę procedūrą: abortai iki 12-osios savaitės – moters pasirinkimu, vėliau – tik jei grėsmė gyvybei ar sveikatai. Šis reguliavimas galioja iki šiol, tačiau nuo 1991 m. prasidėjo nuolatinės diskusijos apie jo griežtinimą, įtraukiant bažnyčią, feministes ir politikus.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje abortų skaičius sparčiai krito – nuo 40,7 tūkst. 1991 m. iki 9,9 tūkst. 2005 m. ir 6 tūkst. 2012 m., o 2021 m. – iki 2,7 tūkst. Šį nuosmukį lėmė didėjantis prieiga prie kontracepcijos ir visuomenės švietimas, nors 2005 m. 61% moterų 15–49 metų amžiaus nenaudojo jokių metodų dėl baimės šalutinių poveikių ar nežinojimo.
Žiniasklaidoje, ypač moterų žurnaluose 1991–1996 m., dominavo dvipolė narracija: sėkmės istorijos, kai atsisakius aborto vėliau džiaugiamasi vaiku, arba analizės apie moterų patirtis po procedūros. Diskusijos buvo labiau socialinės nei politinės, akcentuojant bevaikystę ir šeimos planavimą, o visuomenės nuomonė liberalėjo: 1994 m. tik 27% palaikė visišką draudimą, o 70% – prieš.
Intensyviausios politinės debatai prasidėjo 2005 m., kai Seime įregistruotas pirmasis projektas „Dėl gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ (autorius – Valdemaras Tomaševski iš AWPL). Projektas siūlė apsaugoti gyvybę nuo prasidėjimo momento, išskyrus grėsmes motinai, sunkius vaisiaus pažeidimus ar prievartą. Panašūs projektai buvo teikiami 2006, 2007 ir 2008 m., su pataisomis, pvz., pašalinant išimtis dėl vaisiaus defektų, argumentuojant, kad „sergantį vaiką reikia gimdyti ir gydyti“. Katalikų bažnyčia aktyviai rėmė šiuos siūlymus, remdamasi enciklikomis kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), matydama abortą kaip „nuodėmę prieš gyvybę“.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia nuo pat 1991 m. nepriklausomybės atkūrimo užima tvirtą poziciją abortų klausimu, laikydama šį aktą sunkia moraline nuodėme prieš gyvybę, remdamasi ne tik Biblija, kuri draudžia žudymą, bet ir popiežiškomis enciklikomis, tokia kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), kuri pabrėžia gyvybės šventumą nuo prasidėjimo momento. Bažnyčia aktyviai lobavo už draudimo projektus Seime, ypač 2005–2008 m. ir 2013 m., kai Seimas preliminariai pritarė įstatymui, o vyskupai ragino politikus remtis krikščioniškomis vertybėmis, matydami abortų legalumą kaip visuomenės moralinį nuosmukį.
Ši pozicija neapsiriboja politine veikla – Bažnyčia įsteigė krizių centrus, tokius kaip Kauno arkivyskupijos pagalbos centras (nuo 1997 m.), siūlantis psichologinę pagalbą moterims po abortų ir prevencines programas, siekdama keisti visuomenės požiūrį per švietimą ir rekolekcijas. Tačiau kritikai, įskaitant feministes ir sekuliarus intelektualus, kaltina Bažnyčią primetant savo doktriną visai visuomenei, argumentuodami, kad Katalikų mokymas neatspindi visos Lietuvos moralės, o draudimas pažeistų moterų teises į privatų gyvenimą pagal Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Konvenciją. Mano nuomone, priešingai, Lietuvos Bažnyčia skiria pernelyg mažai dėmesio abortų draudimo klausimui, taip pat vaisingumo ir daugiavaikių šeimų skatinimui.
Ši įtampa rodo, kad abortų klausimas negali būti išspręstas be aiškaus šio akto moralinės vertinimo – jei abortas laikomas moraliai neutraliu aktu, jis visada liks patrauklia perspektyva, nes akivaizdžiai sumažina moters ir šeimos naštą: vaiko auginimas iki pilnametystės Lietuvoje šiandien kainuoja nuo 54 tūkst. iki 90 tūkst. eurų (remiantis vidutiniu metiniu išlaikymu 3–5 tūkst. eurų), o tai reiškia ne tik finansinį spaudimą, bet ir ribojimus moters karjeros vystymuisi, ypač šiuolaikiniame darbo rinkoje, kur motinystė dažnai trukdo profesiniam augimui. Tik grąžinus moralinį matmuo – ar tai gyvybės atėmimas, ar pasirinkimo teisė – galima rasti pusiausvyrą tarp gyvybės apsaugos ir moterų autonomijos, kitaip diskusijos liks paviršutiniškos ir poliarizuojančios.
2013 m. debatai pasiekė piką: vykusioje LRT laidoje „Tautos aikštė“ (balandžio 25 d.) aptariami moterų stigmatizavimas kaip „žemesniųjų sluoksnių atstovių“. Feministės inicijavo protestus „Šalin rankas nuo mano vaginos!“ ir peticiją „Už moterų teisę kontroliuoti savo kūną“, surinkusią tūkstančius parašų ir remdamasi 2010 m. apklausos duomenimis (84% lietuvių palaiko moters teisę spręsti apie nepageidaujamą nėštumą). Visuomenės nuomonė toliau liberalėjo: 2009 m. draudimą palaikė 19%, o 2022 m. – tik 13% (iš jų 3% už visišką draudimą), ypač tarp vyrų ir jaunimo. Šiandien abortų skaičius toliau mažėja dėl kontracepcijos, o debatai atspindi platesnį konfliktą tarp tradicinių vertybių ir „reprodukcinių teisių“.
Liberalizacija Lietuvos visuomenės nuomonės apie abortus yra ne tik sovietinės propagandos palikimas, kuri skatino individualizmą ir šeimos mažinimą kaip „progreso“ ženklą, bet ir jos atitikimas su Vakarų ideologija, prasidėjusia nuo marksistinės ant moralinės revoliucijos 1968 m., kuri propagavo bevaikiškumą kaip laisvės išraišką ir kritikavo tradicines šeimos struktūras kaip priespaudą. Ši tendencija, įsišaknijusi per popkultūrą, feminizmą ir sekuliarizaciją, lėmė, kad nuo 1994 m. (kai 30% buvo už visišką draudimą) iki 2022 m. (kai tik 13% palaiko draudimą) nuomonė pasisuko link individualių pseudo-teisių prioritetų, ignoruodama moralines ir demografines pasekmes.
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis. Ir šiandien lietuviai stovi ant bedugnės krašto: arba išliks kaip tauta, arba išnyks– ne dėl silpnėjančių nacionalinių jausmų ar patriotizmo stokos (migracija yra tik pasekmė!), o dėl fizinio išmirimo, kai gimstamumo rodiklis siekia vos 1,3 vaiko moteriai, o populiacija mažėja 1–2% per metus. Kontracepcijos klausimas čia ypač svarbus: nors ji radikaliai sumažino abortų skaičių (iš 40 tūkst. 1991 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m.), ji tuo pačiu ženkliai sumažino ir gimstančių vaikų skaičių Lietuvoje, skatindama „planavimą“ kaip alternatyvą natūraliam šeimos augimui ir prisidėdama prie demografinės krizės, kur jaunų šeimų bijo finansinių ir karjeros iššūkių. Tik suvokiant šią dvigubą pasekmę galima ieškoti sprendimų, kurie skatintų ne tik mažesnį abortų skaičių, bet ir tautos išlikimą per šeimos palaikymą.
Šio demografinio ir moralinio iššūkio sprendimui būtini radikalūs, bet teigiami žingsniai. Pirmiausia – požiūrio pasikeitimas: Katalikų Bažnyčios vaidmuo yra itin svarbus, kad ji kalbėtų jaunoms kartoms apie vaisingumo svarbą šeimoje, primindama Dievo įsakymą pirmiesiems tėvams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ (Pr 1,28). Šis biblinis imperatyvas galėtų tapti pagrindu naujoms švietimo programoms bažnyčiose ir mokyklose, skatinant vertybes, kur šeima yra ne naštis, o šventybė, o motinystė – didžiausias pašaukimas.
Antra, reikia įvesti radikalius teigiamus draudimus: uždrausti moterų įdarbinti 18–35 metų amžiaus, laikant šį laikotarpį kaip privalomą šeimos kūrimo fazę, bet tuo pačiu pripažinti jį kaip darbą namuose, leidžiant kaupti stažą pensijai ir suteikiant finansinę paramą iš valstybės biudžeto. Tokie priemonės ne tik sumažintų karjeros spaudimą, bet ir paverstų motinystę ekonomiškai patrauklia, skatindama gimstamumą ir tautos išlikimą, o ne tik individualų pasirinkimą.
Asociacija LGL (Lietuvos gėjų lyga) pristatė naują strateginį planą 2026–2030 metams, kuriuo siekiama stiprinti LGBT bendruomenės teises, socialinę įtrauktį ir kovą su diskriminacija Lietuvoje. Ką ketina daryti žmonės, kurie atmeta pagrindinę tiesą apie save – apie tai, kokie jie gimė – ir atsisako būti tiesiog moterimis ar vyrais?
LGL veiklos sėkmei ir strategijos įgyvendinimui įtaką daro keli vidiniai ir išoriniai veiksniai:
Vidiniai: būtinybė užtikrinti stabilų žmogiškųjų išteklių pagrindą, stiprinti kompetencijas, išlaikyti organizacijos darbuotojų, valdybos narių ir savanorių motyvaciją pokyčių sąlygomis.
Išoriniai: institucionalizuota homofobija ir transfobija, ribotas finansavimas, visuomenės nuostatos, žiniasklaidos angažuotumas, LGBT bendruomenės uždarumas ir atsargumas, teisiniai bei politiniai ribojimai.
Įdomu, kur jie rado „institucionalizuotą homofobiją ir transfobiją“? Aš nematau, kad Lietuvos viešojoje erdvėje, kokioje nors valstybės institucijoje ar įstaigoje būtų praktikuojamas bent jau santūrus požiūris į LGBTQ ideologiją. Visur vyrauja tik entuziazmas ir euforija dėl „įvairovės“. Galbūt jie supainiojo Lietuvą su JAV? Labai norėčiau, kad ši strategijoje išdėstyta pranašystė išsipildytų, sekant Trumpo politikos JAV pavyzdžiu!
Dar juokingesnės yra skundai dėl „finansavimo trūkumo“ ir „politinių apribojimų“. Norėčiau, kad organizacijos, siekiančios išsaugoti normalumą Lietuvoje, būtų finansuojamos taip pat, kaip ir sodomiją propaguojančios organizacijos, kurias remia pagarsėjęs Sorosas ir kitos masonų jėgos. Tokiu būdu bent jau turėtume lygias galimybes kovoje.
Politiniai apribojimai, dėl kurių jie skundžiasi, praktiškai neegzistuoja. Jie gali laisvai skleisti savo nuomonę, kur ir kaip nori, netgi
tiesiog todėl, kad dabartinė Lietuvos politinė elitas to nori.
Toliau skaitome:
VIZIJA
Visuomenė, išlaisvinta nuo diskriminacijos seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės pagrindais; visuomenė, kurioje žmogaus teisės yra gerbiamos, vyrauja laisvė, lygybė ir įvairovės pripažinimas.
MISIJA
LGL siekia panaikinti homofobiją, bifobiją, transfobiją ir visas diskriminacijos formas seksualinės orientacijos bei lytinės tapatybės pagrindais, ypatingą dėmesį skirdama susirinkimų ir saviraiškos laisvei bei „Pride“ renginiams kaip strateginiam sąmoningumo ir pokyčių įrankiui.
Vizija tikrai nuostabi! Jie nori paversti visą Lietuvos visuomenę amorfinę masę individų be tapatybės. Nežinau, kaip jie gali tai padaryti nenaudodami prievartos? Nes taikūs metodai jiems užtruks dar 100 metų. Nežinau, ar jie nori laukti tiek ilgai? Jei ne, tai vienintelis likęs variantas yra atvira prievarta.
Tie vadinamieji „diskriminacijos formas“, apie kuriuos jie kalba, yra ne kas kita, kaip sveikios Lietuvos visuomenės dalies gynybos mechanizmas. Tegul taip išlieka dar ilgai.
Ir, kaip visada, mes ruošiamės protestuoti per jų pseudo-PRIDE eitynes kitais metais. Jie tai laiko strategine priemone pokyčiams pasiekti. Iš tiesų, normali valstybė turėtų uždrausti tokias eitynes. Deja, mes gyvename laikais, kai viešpatauja absurdas, o šventvagystė yra įprasta. Todėl, kaip sveiko proto žmonės, turime priešintis šiems kairiesiems lunatikams.
Kas bus toliau? Tai jau aišku: pasirengimas represinėms priemonėms:
Neapykantos nusikaltimų prevencija – siekti stiprinti teisinę apsaugą nuo neapykantos nusikaltimų ir užtikrinti efektyvų jų tyrimą bei pagalbos priemonių prieinamumą LGBTIQ asmenims, nukentėjusiems nuo neapykantos nusikaltimų.
Teisinis lyties pripažinimas – užtikrinti aiškią, pagarbą žmogaus teisėms skatinančią lyties pripažinimo procedūrą ir teisinę apsaugą.
„Neapykantos kalbos“ kriminalizavimas dabar yra standartinis mechanizmas kovai su tiesa. Čia nėra nieko naujo – jie nori mus įbauginti, kad mes jiems tiesiai į akis nesakytume tiesos.
O vadinamoji „lyties pripažinimo procedūra“ yra teisinė priemonė, leidžianti įteisinti melą. Kad vėliau negalėtume pasakyti, jog moteris yra moteris, o vyras yra vyras. Deja, kol kas negalime tikėtis, kad Lietuvos valstybė, kaip, pavyzdžiui, Slovakija ar JAV, teisiškai patvirtins seną tiesą, kad yra tik dvi lytys – moteriška ir vyriška!
Dar vienas labai svarbus dalykas!
3. ŠALINTI DISKRIMINUOJANČIAS TEISINES NUOSTATAS IR (AR) PRAKTIKĄ
LGL aktyviai priešinsis teisės aktams ir politikoms, ribojančioms LGBTI+ asmenų teises:
• Sieks panaikinti ar pakeisti nuostatas, ribojančias viešą LGBTI+ temų pristatymą, ypač švietimo ir viešosios informacijos srityse.
• Stebės nacionalines teisėkūros iniciatyvas, laiku reaguos ir mobilizuos bendruomenę bei skatins visuomenės palaikymą.
• Vykdys nuolatinę žmogaus teisių stebėseną ir teiks rekomendacijas.
• Teiks ataskaitas dėl LGBTIQ teisių užtikrinimo tarptautiniams žmogaus teisių mechanizmams.
Tai yra esmė, kodėl turime viešai priešintis šioms grupėms. Kol jų elgesys lieka privatus, negalime jo viešinti ir smerkti, nes tai būtų šmeižtas. Kiekvienas iš mūsų taip pat turi teisę į privatumą.
Tačiau jie savo reikalavimus kelia į viešąją erdvę ir atvirai juos propaguoja. Be to, jie reikalauja teisės priešintis „politikams“ ir „teisės aktams“, o tai yra tiesioginis kišimasis į politiką.
Politinė sfera yra atvira sfera, kurioje mes visi dalyvaujame kaip piliečiai. Čia mes turime visišką teisę ir pareigą išreikšti savo nuomonę, kuri prieštarauja jų pozicijai, ir mes stengiamės tai daryti.
Tai baigia šio dokumento analizę, nes toliau jame pateikiami formalūs pareiškimai apie šių pasiūlymų įgyvendinimo metodus, kuriuos mes labai gerai žinome.
Kaip matote, genderizmo ideologijos propaguotojai nenori mūsų palikti ramybėje, todėl turime aktyviai jiems priešintis bent iki 2030 m. Nuoširdžiai raginame jus, mūsų skaitytojus ir rėmėjus, daryti tą patį!
Spalio 4 dieną Vilniaus centre įvyko Žygis už gyvybę, sukvietęs tūkstančius žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Žygis, prasidėjęs prie Aušros Vartų, tęsėsi iki Katedros aikštės, kur vyko pagrindinė programa ir vieši pasisakymai.
Žygyje dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės – šeimos su vaikais, jaunimo grupės, senjorai, kunigai, vienuoliai ir įvairių parapijų bendruomenių nariai. Dauguma dalyvių nešė plakatus su užrašais „Gyvybė – dovana“, „Saugokime silpniausius“, o kai kurie tyliai meldėsi ar giedojo giesmes. Nors žygis turėjo aiškią vertybinę kryptį, jo atmosfera buvo rami, oraus bendravimo ir tarpusavio pagarbos kupina.
Instituto nariai taip pat platino dalyviams mažus plakatus su kūdikio įsčiose atvaizdu Lietuvos vėliavos fone ir užrašu „#gyvenimo banga“. Pasak organizatorių, šis simbolis išreiškia ne tik biologinės gyvybės vertę, bet ir dvasinę atsakomybę už žmogaus pašaukimą. Anot jų, kiekvienas abortas nusineša ne tik gyvybę, bet ir galimą ateitį – būsimus vyskupus, kunigus, kompozitorius, generolus, advokatus, net prezidentus ar popiežius, kurių gyvenimai galėjo praturtinti tautą ir pasaulį.
Užrašas „#gyvenimo banga“ taip pat reiškia mūsų, kaip šeimų ir tėvų, įsipareigojimą uždegti bangą – ne tik kaip biologinės gyvybės, bet ir gausių gimimų žmonių, kurie galėtų tapti būsimos Lietuvos tautos lyderiais. Kaip pabrėžė Instituto atstovai, šių gimimų šiandien trūksta – nuo 1991 metų Lietuva prarado apie 520 tūkstančių gyvybių dėl abortų, o tai reiškia ne tik fizinį nuostolį, bet ir tautos dvasinio potencialo netektį.
Žygyje taip pat dalyvavo katalikai, pasisakantys už katalikiškos valstybės atgaivinimą. Jie nešė transparantą su šūkiu „Atkurkime katalikišką valstybę!“, pabrėždami, kad moralinės krizės ir demografinių iššūkių akivaizdoje Lietuvai būtina sugrįžti prie krikščioniškų pagrindų. Žygio metu grupė dalyvių skandavo „Lietuva būk gyva!“, „Uždrausti abortus Lietuvoje!“ ir „Lietuva, nežudyk savęs!“, kviesdami politikus imtis konkrečių žingsnių gyvybės apsaugai ir moralinių vertybių stiprinimui. Jų teigimu, visuomenė negali išlikti tvari, jei teisė į gyvybę nėra besąlygiškai gerbiama.
Prieš ir po žygio vykusiuose pasisakymuose kalbėjo ir broliškų organizacijų atstovai iš Estijos ir Lenkijos. Iš Estijos atvyko Markus Järvi, Šeimos, tradicijos ir nuosavybės apsaugos asociacijos (est. Sihtasutus Perekonna ja Traditsiooni Kaitseks) vadovas, kuris pabrėžė, kad Baltijos tautas vienija ne tik istorinis paveldas, bet ir moralinė atsakomybė ginti gyvybę nuo pradėjimo momento. Jis sakė, kad „gyvybės apsauga yra visos civilizacijos išlikimo klausimas“.
Iš Lenkijos atvyko Agnieszka Gracz, atstovaujanti Ordo Iurisinstitutui ir Centrum Życia i Rodziny, kuri savo kalboje priminė, kad „kova už gyvybę – tai ne tik tikėjimo, bet ir žmogaus orumo gynimas“. Ji padėkojo Lietuvos katalikams už drąsą ir pabrėžė, kad Lietuva, Lenkija ir Estija turi bendrą misiją – saugoti krikščioniškąją civilizaciją nuo kultūrinio nuosmukio ir moralinio reliatyvizmo.
Katedros aikštėje vyko viešos kalbos ir liudijimai. Žodį tarė Bažnyčios atstovai, „Pro-Life Lietuva“ judėjimo nariai, jaunimo organizacijų atstovai ir svečiai iš Latvijos bei Estijos. Kalbėjusieji pabrėžė, kad žygio tikslas nėra politinis protestas, o kvietimas dialogui ir paramai moterims bei šeimoms. Pasak organizatorių, siekiama stiprinti visuomenės sąmoningumą apie gyvybės vertę ir skatinti pagalbos kultūrą.
Renginys tapo simboliniu įvykiu Baltijos šalims. Tai buvo pirmasis tokio masto gyvybės žygis, vienijęs tris valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Organizatoriai pabrėžė, kad gyvybės klausimas yra bendra regiono atsakomybė, ypač atsižvelgiant į demografinius iššūkius ir mažėjantį gimstamumą. Dalyvių teigimu, bendras balsas už gyvybę turi tapti Baltijos šalių vienybės ženklu.
Po žygio sulaukta įvairių reakcijų iš visuomenės ir politikų. Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovai padėkojo visiems dalyviams, pabrėždami, kad pagarba gyvybei – moralinė ir žmogiškoji vertybė. Tuo tarpu keli liberalios krypties politikai žygį pavadino „grįžimu į praeitį“ ir paragino atskirti religinius įsitikinimus nuo valstybės politikos. Žiniasklaidoje pasirodė tiek palaikančių, tiek kritinių komentarų – vieni akcentavo pilietinės visuomenės brandą ir taikų renginio pobūdį, kiti įžvelgė bandymą daryti įtaką politiniams sprendimams dėl šeimos ir gyvybės klausimų. Nepaisant vertinimų skirtumų, dauguma sutiko, kad toks žygis atskleidė visuomenės norą kalbėtis apie moralinius pagrindus, kurie formuoja Lietuvos ateitį.
Spalio mėnesį Bažnyčia ragina tikinčiuosius kiekvieną dieną kalbėti rožinį. Kodėl turėtume atsiliepti į šį kvietimą? Nes galime matyti kaip labai šiandien pasauliui reikia taikos ir Dievo: vyksta masiniai krikščionių persekiojimai, kariauja valstybės, moraliai pakrinka kultūros. Todėl verta sureaguoti į XX a. vykusius Švč. M. Marijos apsireiškimus, kurių metu Dievo Motina ragino tikinčiuosius imti į rankas rožinį kaip ginklą už taiką bei ramybę, ir atsiliepti į jau šimtmečius savo aktualumu neblėstantį Bažnyčios raginimą kalbėti rožinį.
Yra sena tradicija vaizduoti Mergelę Mariją, įteikiančią rožinį šv. Dominykui (+1221). Pasak šios tradicijos, sumanyti rožinio maldą šv. Dominyką įkvėpė jam apsireiškusi Mergelė Marija. Vis dėlto kai kurie mokslininkai šv. Dominyko nelaiko rožinio kūrėju, nes ankstyviausiuose pasakojimuose apie tai neužsimenama, o dominikonų konstitucijose ordino įkūrėjas nenurodomas kaip rožinio maldos sumanytojas. Taip pat ir dabartiniuose paveiksluose šis šventasis nėra vaizduojamas su rožiniu. Kita vertus, kiti tyrinėtojai teigia, kad galbūt šv. Dominykas ir nesukūrė šios maldos, bet labai išpopuliarino atversdamas nusidėjėlius ir atitolusiuosius nuo tikėjimo. Dar daugiau, koks tuzinas popiežių nurodo šv. Dominyko sąsajas su šios maldos atsiradimu.
Rožinis formavosi XII–XVI a. Pradžioje jo forma labai skyrėsi nuo dabartinės. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pirminis šios formalios maldos variantas atsirado apie 800-uosius metus Airijoje. Ten gyvenusios vienuolės kasdien skaitydavo visas 150 psalmių, o neraštingi žmonės, užuot skaitę psalmes 150 kartų kalbėdavo „Tėve mūsų…“ maldą. Kad nesuklystų skaičiuodami, jie naudodavo vėrinį. Manoma, kad XII a. prie minėtų maldų buvo pridėta „Sveika, Marija…“, taigi tuo metu rožinis buvo kalbamas 150 kartų kartojant abi maldas. Tokia maldos forma įgavo rožinio pavadinimą (iš lotyniško žodžio rosarium, reiškiančio rožių sodą arba rožyną).
XV a. pr. buvo pradėtas kalbėti rožinis iš 15 „Tėve mūsų…“ ir 150 „Sveika, Marija…“, padalytų į 15 dešimčių. Tuo pat metu paplito kita naujovė: tikėjimo slėpinių ir Marijos bei Jėzaus gyvenimo apmąstymai. Kai kurie rožinio kalbėtojai netgi turėjo savo slėpinių sąrašus, o nuo XV a. vidurio kuriasi Rožinio brolijos. XVI a. nusistovi rožinio forma, sudaryta iš trijų dalių po penkias paslaptis.
Šiandieninę rožinio kalbėjimo formą galutinai patvirtino popiežius Pijus V 1569 m., o 2002 m. šv. Jonas Paulius II apaštališkuoju laišku Rosarium Virginis Mariae pridėjo ketvirtąją rožinio dalį – Šviesos slėpinius.
Lepanto mūšis – Rožinio Karalienė (Nugalėtoja)
Spalio 7 d. Bažnyčia mus ragina švęsti Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės (Nugalėtojos) šventę. Ši šventė atsirado po 1571 metais vykusio visai Europai svarbaus istorinio mūšio, kuris labai prisidėjo prie visuotinio rožinio maldos išplitimo. Tų metų spalio 7 d. vyko garsusis Lepanto mūšis tarp krikščionių ir turkų laivynų. Europai buvo reali turkų ekspansijos grėsmė, dalis Viduržemio jūros uostų jau buvo užimti. Buvo sudaryta vadinamoji Šventoji Sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus Viduržemio jūroje: Venecijos ir Genujos Respublikos, Popiežiaus valstybė, kelios kitos mažosios italų valstybėlės, Ispanija ir Maltos ordinas.
Tuometinis popiežius Pijus V katalikų pasaulį kvietė kalbėti rožinį ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo, kad krikščionių laivynas laimėtų. Krikščioniškų valstybių pajėgos visiškai sunaikino turkų laivyną – buvo išvaduota 15 tūkstančių krikščionių, kurie kaip vergai turkų galerose buvo prikaustyti prie irklų. Abu laivynai, be jūrininkų, turėjo 25 000 karių.
Popiežius Pijus V tikėdamas, kad laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją paskelbė Marijos Nugalėtojos švente. Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos Rožinio Karalienės švente.
Rožinio maldos vertė
Įdomu tai, kad Viduramžiais buvo tradicija puošti Mergelės Marijos paveikslus ir skulptūras rožių vainikais, tačiau žiemą, kai šios gėlės nebežydėdavo, tikintieji rožių vainikus „priaugindavo“ kalbėdami rožinį. Tai buvo labai gyva tradicija tarp riterių, ypač sugrįžusių iš sudėtingų žygių. Kiekvienas „Sveika, Marija…“ maldos kalbėjimas būdavo įsivaizduojamas lyg rožės įteikimas Marijai. Taip pat ir šiandien Siksto koplyčioje, kur galima pamatyti Paskutiniojo teismo freską, yra vaizduojamas žmogus, kurį angelas su rožiniu kelia iš skaistyklos.
Brazilų filosofas, tarptautinės katalikiškos organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – Lietuvos KKI taip pat priklauso šeimai, kuri susiformavo iš šios organizacijos), įkūrėjas Plinio Correa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, kad visos šios krizės yra tik sudėtinės dalys vienos fundamentalios krizės, kurios veikimo laukas yra pats žmogus.
Šis moralės nuosmukis, pasak autoriaus, prasidėjo jau prieš kelis šimtus metų, vėlyvaisiais viduramžiais, kuomet imta nusigręžti nuo krikščioniškų dorybių, pasinerta į pasipūtimą ir gašlumą. Tai paruošė dirvą procesui, kurį P. de Oliveira vadina Revoliucija – ji iki mūsų dienų vystėsi keliais etapais, kuriuos žymėjo konkrečios revoliucijos.
Pirmąja revoliucija autorius vadina pseudoreformaciją. Ji skiepijo abejonių, religinio liberalizmo dvasią ir religinį egalitarizmą. Po jos sekė kitas Revoliucijos etapas – Prancūzų revoliucija. Tai buvo egalitarizmo triumfas dviejose srityse: religijoje, kurioje atsirado ateizmas, pavadintas sekuliarizmu, ir politikoje, įtvirtinus klaidingą teiginį, jog bet kokia nelygybė yra neteisingumas, bet kokia valdžia – pavojus. Galiausiai, komunizmas buvo šių klaidų perkėlimas į ekonomikos ir socialinę sritį.
Šis gilus ir ilgas procesas įsiskverbė į visas žmogaus gyvenimo sritis – kultūrą, meną, įstatymus, papročius ir institucijas. Mūsų dienomis matomas prigimties, šeimos, religinio bei tautinio tapatumo naikinimas – šio proceso dalis.
Plinio Correa de Oliveira knygoje apžvelgia ir kontrrevoliuciją – judėjimą, siekiantį atstatyti krikščioniškąją civilizaciją, sugrąžinti krikščioniškąjį žmogaus bei pasaulio vaizdinį. Autoriaus teigimu, „jei revoliucija yra netvarka, tai kontrrevoliucija yra tvarkos atkūrimas“.
Knygoje „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ P. de Oliveira lengvu stiliumi ir sistematiškai aprašo dabartinės mūsų civilizacijos moralinės būklės ištakas ir priežastis. Galiausiai filosofas pateikia siūlymus, kokiais principais remtis turėtų pastangos atstatyti civilizaciją. Nors parašyta XX a. viduryje, knyga kaip niekad aktuali mūsų dienomis, kuomet išgyvename ypač aršų Revoliucijos, apie kurią rašė P. de Oliveira, puolimo etapą.
Organizacija „Tradicija, šeima, nuosavybė“ ir jos įkūrėjas Plinio Correa de Oliveira su Lietuva susiję ypatingais ryšiais.
1990 metais ši organizacija per keturis mėnesius 26 pasaulio šalyse surinko 5,3 milijono parašų dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Parašus organizacijos atstovai vežė į Maskvą ir įteikė tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. Ši parašų rinkimo akcija įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip didžiausia tokio tipo akcija.
Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko teigimu, Lietuva šiai organizacijai turi nedovanotiną moralinę skolą, nes yra lyg pamiršusi prieš 35 metus atliktą žygdarbį.
1989 m. lapkritį nepasitenkinimo banga, nuvilnijusi per geležinės uždangos šalis, nulėmė Berlyno sienos griūtį. Tai buvo nesulaikomos lavinos pradžia, kuri galiausiai nuvertė Sovietų imperiją, nepaisant M. Gorbačiovo klaidinančių pažadų apie pertvarką ir viešumą (Perestroika ir Glasnost).
Lemiamą žingsnį Sovietų koloso žlugimo link žengė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d., paskelbdama šalies nepriklausomybę nuo Maskvos tironų. Maža Lietuva – viena iš trijų Baltijos valstybių, stovinčių priešais Rusijos mešką – nesėkmingai ieškojo paramos Vakarų šalyse. JAV, Prancūzijoje ir kitur jos atstovai nesulaukė jokios paramos dėl paskelbtos nepriklausomybės. Priešingai, jie gavo nuolaidžiavimo patarimų, raginančių ieškoti kompromiso su Maskva.
Lietuvos nepriklausomybės deklaracija buvo iškilusi pavojuje tapti tuščiu veiksmu, kuris galėjo pasmerkti tautą didžiuliam pažeminimui ir dar ilgesniam laisvės troškimo slopinimui. Šiame niūriame ir nerimą keliančiame fone, 1990 m. gegužės pabaigoje, Plinio Corrêa de Oliveira iniciatyva, Brazilijos TFP (Tradition, Family and Property) išėjo į gatves rinkti parašų Lietuvos nepriklausomybei paremti. Netrukus prie jų prisijungė kitos TFP organizacijos iš penkių žemynų. Per kiek daugiau nei keturis mėnesius TFP atstovai iš 20 šalių surinko didžiausią tuo metu galiojančią peticiją istorijoje – 5 218 520 parašų.
Tarptautinės žiniasklaidos plačiai nušviesta TFP kampanija suteikė naujos vilties ir įkvėpimo Lietuvos patriotams. Jie pamatė, kad pasaulyje yra žmonių – beveik du kartus daugiau nei pačios Lietuvos gyventojų – kurie ištiesė pagalbos ranką ir išreiškė moralinę paramą. Šis palaikymas buvo lemiamas, kad lietuviai nepasiduotų Vakarų siūlomoms kompromisinėms nuotaikoms.
1990 m. gruodžio 6 d. TFP delegacija stovėjo priešais Šv. Bazilijaus katedrą Maskvos Raudonojoje aikštėje, po to, kai perdavė 5,2 mln. parašų Gorbačiovo biurui kartu su lydinčiu laišku, paaiškinančiu kampanijos tikslą – palaikyti Lietuvos nepriklausomybę. Po to, kai visi parašai mikrofilmuoti buvo perduoti Kremliui, delegacija, sudaryta iš įvairių Amerikos ir Europos TFP organizacijų narių, išvyko į Lietuvos sostinę Vilnių. Ten jie buvo entuziastingai sutikti geležinkelio stotyje.
TFP delegacija prie Šv. Bazilio katedros Maskvos Raudonojoje aikštėje (1990 m. gruodžio 6 d.), po to, kai Gorbačiovo biurui buvo įteikti 5,2 milijono parašų ir laiškas, kuriame buvo išdėstyta kampanija už Lietuvos nepriklausomybę.
TFP delegacijai, kuriai vadovavo dr. Caio Xavier da Silveira ir kurią sudarė atstovai iš skirtingų tautų, buvo suteikta galimybė susitikti su prezidentu Vytautu Landsbergiu, kuriam jie įteikė oficialų laišką ir peticiją su visais 5,2 mln. parašų. Delegacija taip pat buvo sutikta Lietuvos parlamente.
TFP delegacija, sudaryta iš įvairių šalių atstovų ir vadovaujama dr. Caio Xavier da Silveira, apsilankė Lietuvoje, įteikė 5,2 milijono parašų prezidentui Vytautui Landsbergui (nuotraukoje matomas su oficialiu jam adresuotu laišku) ir susitiko su Lietuvos Parlamento nariais.
Delegacija taip pat susitiko su aukštais Bažnyčios hierarchais, tarp jų – kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Kauno arkivyskupu.Tą progą pasinaudodami, tiek kardinolas Sladkevičius, tiek prezidentas Landsbergis paprašė TFP narių nepamiršti Lietuvos. Kardinolas netgi išreiškė norą, kad TFP būtų įkurta ir Lietuvoje.
Pasaulio rekordo sertifikatas už didžiausią galiojančią peticiją, kurioje yra 5 218 520 parašų, koordinuotą „Tradition Family Property“ 1990 m. vasarą, remiant Lietuvos nepriklausomybę nuo TSRS. Įrašas pateikiamas 1993 m. „Gineso rekordų knygos“ 180 puslapyje.
„Baltijos kelias“ – tai įvykis, vykęs 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kurios tuo metu dar buvo SSRS sudėtyje. Apie 2 mln. žmonių susikibo rankomis sudarydami gyvą žmonių grandinę, nusidriekusią per daugiau kaip 600 km, kertančią visas tris Baltijos šalis ir jų sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Ši unikali demonstracija siekė atkreipti pasaulio dėmesį į bendrą likimą, ištikusį šias tautas. Data buvo pasirinkta sąmoningai – ji žymėjo 50-ąsias Molotovo–Ribbentropo pakto metines, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija pasidalijo Rytų Europą, o Baltijos šalys pateko Sovietų okupacijon. Sovietų valdžia šio pakto egzistavimą pripažino tik savaitę prieš Baltijos kelią. Protestas vyko taikiai.
„Baltijos kelias“: 1989 m. rugpjūčio 23 d. trijose Baltijos šalyse (Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje), tuomet dar buvusiose Tarybų Socialistinėse Respublikose, vykęs renginys, kurio metu apie du milijonai žmonių susikibo rankomis ir sudarė daugiau nei 600 km ilgio žmogaus grandinę, perėjęs tris Baltijos respublikas ir tris sostines (atitinkamai Vilnių, Taliną ir Rygą).
Atsiliepdamos į Lietuvos vadovų prašymą, TFP delegacijos nuo 1993 m. kasmet lankosi Lietuvoje paskutinę rugpjūčio savaitę ir pirmą rugsėjo savaitę, palaikydamos draugystę su senaisiais bičiuliais ir užmegzdamos ryšius su naująja, jau laisvėje gimusia karta.
2022 m. procesija į Šiluva, kur 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija ir kuri yra pagrindinė šalies Marijos šventovė.
Originalūs dokumentai – TFP delegacijų susitikimai su nepriklausomos Lietuvos vadovais, taip pat su katalikais ir katalikų kunigais Lietuvos parapijose:
„Marijos Radijas“ interviu su TFP delegacija Lietuvoje 2019 m.:
Prieš pirmąjį „Žygį už gyvybę“ Baltijos šalyse, numatytą spalio 4 d., norėtume pakomentuoti kai kurias išsakytas nuomones. „Žygio už gyvybę“ dalyviai dažnai savo dalyvavimą pateisina tuo, kad Lietuvoje nėra diskusijų dėl abortų uždraudimo. Mes norime tik parodyti teigiamus gyvenimo pasirinkimo, o ne mirties, aspektus.
Tai gražu, bet tikrai nepakankama. Agituoti už gyvenimą, o ne mirtį, yra absurdiška loginiu požiūriu. Kiekvienas normalus žmogus turėtų būti už gyvenimą. Kodėl mes to nedarome?
Atsakymas paprastas, bet dauguma žmonių bijo jį ištarti. Egoizmas! Moterys ir vyrai (jie taip pat, net jei nieko nesako) nusprendžia darytis abortą ne todėl, kad nežino, jog tai yra žmogžudystė.
Jie galbūt nenori vartoti tokių žodžių, bet jie tikrai žino, kad nauja gyvybė neatsiras šiame pasaulyje, kad naujas žmogus, mergaitė ar berniukas, neatsiras. Manau, kad visi supranta, jog abortas baigiasi tuo, kad nauja gyvybė neatsiranda, o tai reiškia to žmogaus mirtį.
Problema yra ne tai, kad nesuprantama, kas yra abortas. Problema yra tai, kad nesuprantama, kas yra gimtoji nuodėmė, kuri veikia kiekvieną žmogų. Dėl šios nuodėmės kiekvienas žmogus turi iškreiptą prigimtį. Jie yra labiau linkę į blogį nei į gėrį. Jei jie nebendradarbiauja su malone, t. y. jei jie nėra pakrikštyti, nepraktikuoja savo tikėjimo ir pan., šis polinkis į blogį didėja ir tampa vis stipresnis. Žmogus nėra geras iš prigimties. Reikia pasakyti, kad žmogus yra blogas iš prigimties.
O jei jie yra blogi iš prigimties, nenuostabu, kad jie yra savanaudžiai. Abortas kyla iš savanaudiškumo. Kodėl man (mums) reikia šio vaiko? Juk jis trukdo mūsų planams, riboja mūsų karjerą, atima mūsų pinigus, kelia grėsmę mano sveikatai (moterims) ir pan. Visi šie aspektai yra aborto priežastis, o ne kažkoks „nesuvokimas“, ar tai embrionas, ar žmogus. Čia viskas paprasta: kiekvienas žmogus, likdamas žmogumi, kažkada buvo embrionas. Sunaikindami embrioną, jūs nužudote žmogų!
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Panašus mechanizmas veikia ir eutanazijos atveju. Kodėl man reikia šio senolio? Aš neturiu kaip juo pasirūpinti. Jis reikalauja per daug, nei aš, nei kas kitas neturime jam laiko. Jam geriau mirti ir netrukdyti mums. Arba kuo greičiau jis mirs, tuo greičiau galėsime pasidalinti jo turtą. Tai yra karti tiesa apie eutanaziją.
Abiem atvejais taip mąstantys žmonės pamiršta, kad ir jie buvo arba bus panašioje situacijoje. Čia vėl susiduriame su kraštutiniu absurdiškumu, aklumu savo pačių galimo likimo atžvilgiu.
Norėdama to išvengti, Bažnyčia savo klestėjimo laikais visada reikalavo, kad valstybė nustatytų griežtus reikalavimus, ribojančius tokį elgesį ir padedančius žmonėms išvengti patekimo į blogio spąstus.
Iš dalies taip tai veikia ir šiandien. Juk mes nesistebime, kad valstybė baudžia už žmogžudystę. Kodėl ji neturėtų daryti to paties vadinamojo „aborto“ atveju, nes tai taip pat yra žmogaus nužudymas likus kelioms savaitėms iki gimimo? Kodėl ji neturėtų uždrausti eutanazijos, vietoj to, kad teisintųsi „sutikimu su savižudybe“?
Šių „įstatymų“ negalima pateisinti jokiu klasikiniu ar prigimtiniu įstatymu. Šios „įstatymas“ yra tiesiog savanaudiški plebėjų minios reikalavimai. Tai yra barbarų „įstatymas“.
Jei mes, kaip šalis su kelių šimtų metų krikščioniškos istorijos, dabar esame tokioje būsenoje, tai bėda mums! Tada nenuostabu, kad mums gresia karas. Mums turi grėsti bausmė, ir jei mes neatsiversime, tokia bausmė bus teisinga mums.
