Škaplierius yra išorinis marijinio pamaldumo, kuris remiasi pasišventimu Švenčiausiajai Mergelei Marijai, ženklas. Tai gali būti priklausymas karmelitų ordinui arba kitiems religiniams ordinams. Tikroji škaplieriaus prasmė kyla iš jį nešiojančiojo širdies. Tai rodo kažką, kas yra jo viduje, jo tikėjime, jo apsisprendimuose ir jo atsivertime.
Tačiau bet kokio išorinio ženklo pavojus yra tas, kad jis lieka tik išorinis, labai svarbu, kad viduje išgyventume tai, ką simbolizuoja škaplierius.. Švenčiausioji Mergelė Marija, šaukdamasi Karmelio kalno (Karmelio kalnas) yra puikus pavyzdys, ką reiškia sekti Kristumi.
Kas tai yra ir kam ji skirta?
Žodis “škaplierius” kilęs iš lotynų kalbos “scapularium.“mentėkuris gali būti verčiamas kaip “nugara” arba “petys”, ir “-ario”kuris vartojamas ryšiui ar priklausomybei nurodyti.
Šis terminas vartojamas kalbant apie drabužį, dėvimą vienuolių ordinuose kaip vienuolinis drabužis arba pamaldumo apdaras.
Kilmė ir esami tipai
Iš pradžių škaplierius buvo prijuostė, kurią vienuoliai dėvėjo darbo metu, kad nesuteptų tunikos.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius karmelitų drabužių audekle.
Vienuolinis škaplierius
Jį sudaro juosta su anga, pro kurią įkišama galva ir kuri kabo ant krūtinės ir nugaros. Šis škaplierius – tai škaplieriaus dalis, kurią karmelitės ir šiandien dėvi kaip Kristaus jungo simbolį.
Laikui bėgant tokie vienuoliniai ordinai kaip pranciškonai, dominikonai, augustinai ir karmelitai suteikė pasauliečiams, kurie siekė dalyvauti jų dvasingumo veikloje, vienybės ir priklausymo jiems ženklą. Tam tikri kiekvieno ordino įpročių elementai tapo tapatybės simboliu. Tarp karmelitų sumažintas škaplierius tapo priklausymo ordinui ženklu ir jo dvasingumo išraiška.
Pamaldumo škaplierius
Pamaldumo škaplierius yra kilęs iš vienuolinio škaplieriaus, bet yra daug mažesnis. Jį sudaro du audinio gabalai, sujungti kaspinais, kad būtų galima jį pakabinti ant kaklo ir atlikti savo pamaldumo paskirtį.
Geriausiai žinomi pamaldumo škaplieriai yra škaplieriai Karmelio kalno Dievo Motina (rudos spalvos), Mergelės Marijos (baltos spalvos), Kančios (raudonos spalvos), Nekaltojo Prasidėjimo (mėlynos spalvos), Švenčiausiosios Trejybės (baltos spalvos), Švenčiausiosios Mergelės Marijos (baltos spalvos), Švč. Dievo Motina iš Skausmingosios Mergelės Marijos (juoda) ir Šventasis Juozapas (violetinė).
Daugeliui jų Bažnyčia pritarė ir suteikė atlaidus. Jų paskirtis – priminti juos nešiojantiems asmenims apie atitinkamo ordino pareigas ir idealus.
Kaip reikėtų dėvėti škaplierių?
Škaplierius sudaro ant kaklo nešiojama virvelė su dviem mažais audinio gabalėliais. Vienas dėvimas ant krūtinės, kitas – ant nugaros ir paprastai dėvimas po drabužiais.
Škaplierius tebėra basųjų karmeličių vienuolių aprangos dalis, kuri, kaip nustatė jų įkūrėja šventoji Teresė Jėzaus, yra skurdi ir griežta, pasiūta iš rudo audinio, susidedanti iš rūbo, diržo, galvos apdangalo, šydo ir balto apsiausto, dėvimo tam tikromis progomis. (Rule, 1991: 89).
Škaplieriaus dėvėjimas karmelitėms reiškia jų priklausymą ordinui ir įsipareigojimą gerbti Mergelės Marijos dorybes. (Ten pat, 1991: 65).
Pirmą kartą šventojo škaplieriaus įteikimas šventajam Simonui Stokui pavaizduotas 1492 m. Korleonės (Sicilija) vienuolyne saugomame Tomo iš Vigilijos paveiksle.
Dvasinė škaplieriaus reikšmė
Škaplierius yra Marijos motiniškos meilės ir globos bei jos kvietimo gyventi šventai ir be nuodėmės ženklas. Dėl šios priežasties, škaplieriaus dėvėjimas yra meilės atsakas Švenčiausiajai Mergelei Marijai. kuris atėjo mums padovanoti savo gailestingumas. Turėtume juo priminti, kad norime ją mėgdžioti ir gyventi malonėje po jos apsauginiu apsiaustu.
Mergelės Marijos motiniška meilė ir apsauga
Motinos apsaugą Biblijoje simbolizuoja apsiaustas arba audeklas. Matome, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija, gimus Jėzui, apgaubia jį apsiaustu.. Motina visada stengiasi apsaugoti savo vaikus.
Apsigaubimas jos apsiaustu yra motiniškas apsaugos ir globos ženklas. Švenčiausioji Mergelė Marija uždengia mūsų dvasinį nuogumą, vaizduodama šį apkabinimą škaplieriumi.
Mes priklausome Švenčiausiajai Mergelei Marijai
Škaplierius tampa mūsų pasišventimo ir priklausymo Mergelei Marijai simboliu. Pripažinti jos kaip Motinos misiją mums ir atsiduoti jai, kad leistumėmės būti jos vedami, mokomi ir formuojami jos širdyje. Taip mes galime būti Jo įrankiai Dievo Karalystei plėsti.
“Tegul škaplierius būna jūsų pasišventimo Nekaltajai Marijos Širdžiai ženklas, kurio mums ypač reikia šiais pavojingais laikais.Popiežius Pijus XII , 1950).
Škaplierius taip pat simbolizuoja, kad jungas, kurį Jėzus kviečia mus nešti, bet kurį mums padeda nešti Švenčiausioji Mergelė Marija..
“Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš esu kantrus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite palengvėjimą. Nes mano jungas paprastas ir mano našta lengva”. (Mt 11, 29 30).
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius
Karmelitų škaplierius – tai XII a. gimęs pamaldumas. Dabar jis gaminamas iš dviejų mažų rudos medžiagos kvadratėlių, sujungtų virvelėmis, kurios vienoje pusėje yra Karmelio kalno Dievo Motinos atvaizdas, kitoje – Jėzaus Širdis arba Karmelitų ordino herbas.
Šis nedidelis drabužis primena karmelitų habitą, todėl jis yra iš audinio. Tie, kurie jį dėvi, įsipareigoja gyventi maldapamaldumas Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir atsidavimas Bažnyčiai.
Po Vatikano II Susirinkimo Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius įgavo naują pagreitį, nes buvo pripažintas “šventu ženklu, kuris pagal sakramentų pavyzdį, Bažnyčiai užtariant, duoda poveikį, ypač dvasinį”. (Vatikano II Susirinkimas, SK 60). Nuo tada, karmelitų škaplierius yra sakramentasTai ženklas, padedantis mums gyventi šventą gyvenimą ir didinti savo pamaldumą. Jis nesuteikia malonių, kaip krikščioniškieji sakramentai, bet skatina mylėti Viešpatį ir atgailauti, jei yra priimamas su atsidavimu.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplieriaus nešiojimas yra plačiai paplitęs tarp popiežių. Jonas Paulius II ja gyveno visą savo gyvenimą. “Ne paslaptis, kad jis visą gyvenimą nešiojo škaplierių ir kalbėjo apie jį kaip apie ypatingos meilės Mergelei Marijai išraišką”. (Tėvas Miceal O’Neill, karmelitas).
Švenčiausioji Mergelė Marija nori mums ypatingu būdu atskleisti škaplierių. Fatimos apsireiškimų metu Liucija, šiandien Nekaltosios Širdies sesuo Marija, pasakoja, kad per paskutinį apsireiškimą Dievo Motina pasirodė apsirengusi karmelitų drabužiais ir su škaplieriumi rankoje. Ji priminė tiems, kurie buvo tikri jos vaikai, kad nešiotų jį ir nešiotų su pagarba. Taip pat kad tie, kurie jai pasišvenčia, nešiotų jį kaip pasišventimo ženklą.
Karmelio kalno škaplieriaus pažadas
Karmelitų škaplierius yra Dievo Motinos globos savo bhaktoms apraiška. Nuo 1251 m. liepos 16 d., kai Karmelio kalno Dievo Motina pasirodė šventajam Simonui Stokui ir pasakė jam: “Kas miršta su škaplieriumi, nepatirs amžinosios ugnies”.. Pasak Pijaus XII, pasiekti amžinąjį gyvenimą pagal Švenčiausiosios Mergelės duotą pažadą – nemažas dalykas.
Daugelis popiežių, šventųjų ir teologų aiškino, kad šis pažadas reiškia, jog tas, kuris pamaldžiai dėvi škaplierių, mirties valandą iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos gaus ištvermės malonę išlikti malonės būsenoje arba gailesčio malonę. Tai reiškia, kad Dievo Motina, kaip malonių teikėja, padės mums mirti malonės būsenoje, be sunkios nuodėmės, arba mirti po tikros atgailos.
Šabo privilegija
Ši privilegija grindžiama popiežiaus Jono XXII paskelbta bule, kurią taip pat pripažino Pijus XII, remdamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos pažadu, duotu per apsireiškimą.
Savo bulėje, pavadintoje “Šabas, Popiežius Jonas XXII tvirtina, kad tie, kurie nešioja škaplierių, šeštadienį bus greitai išlaisvinti iš skaistyklos skausmų. (diena, kurią Bažnyčia paskyrė Dievo Motinai) po jos mirties, ypatingu Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimu.
Šabo privilegijos sąlygos gali būti įgyvendinta:
Tegul jie ištikimai nešioja škaplierių.
Laikykitės skaistumo pagal gyvenimo būklę.
Kasdien melskitės Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Ieškokite bendrystės su ja per maldą.
Dažnai dalyvaukite Bažnyčios sakramentuose, Eucharistijoje ir Eucharistijoje. išpažintis.
Popiežius Paulius V oficialiu paskelbimu patvirtino, kad šabo privilegijos gali būti mokomi visi tikintieji.
1908 m. liepos 14 d. Šventoji atlaidų kongregacija patvirtino šabo privilegijos privalumus.
Lopetėlio uždėjimas
Bet kuris kunigas gali uždėti škaplierių jo paprašiusiam maldininkui. Yra daug krikščionių, kurie prašo kunigų uždėti jiems škaplierių. karmelitai primesti jiems trumpą maldą.
Jį turi palaiminti kunigas ir uždėti melsdamasis: “Priimk šį palaimintą škaplierių ir prašyk Švenčiausiąją Mergelę, kad dėl jos nuopelnų jį nešiotum be jokios nuodėmės dėmės, kad ji saugotų tave nuo visokio blogio ir vestų į amžinąjį gyvenimą”.
Popiežius Jonas Paulius II rašė apie škaplierius: “Tai nuolatinės Švenčiausiosios Mergelės globos ženklas ne tik per visą gyvenimą, bet ir perėjimo į amžinosios šlovės pilnatvę akimirką”.
Škaplierius vienija mus su Marija
Kaip pasišventimo Marijai, Dievo Motinai, ženklas jis buvo ir tebėra labai svarbus. Škaplieriaus nešiojimas yra įsipareigojimas gyventi pagal Marijos dorybes.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplieriumi karmelitų šeima nori dalytis Dievo dovanomis ir ypač Marijos motiniška meile su visais, kurie nori būti įtraukti.
Marija rūpinasi Kristaus kūnu, Bažnyčia, kaip ji suvyniojo savo sūnų į vystyklus, kai jis gimė.. Škaplierius yra simbolis, išreiškiantis Marijos globą jį dėvinčiam asmeniui. Motina padeda vaikui augti: Marija padeda mums būti tokiais, kokiais Dievas žino, kad galime būti, o motina moko vaiką savo pavyzdžiu. Kanaane ji mums sako: “Darykite viską, ką jis jums lieps”. (Jn 2,5).Žvelgdami į jį sužinome, ką reiškia būti Kristaus sekėju.
Tai priminimas apie Marijos atsidavimą mums ir mūsų atsidavimą Marijai. Tai priminimas apie jos nuolatinį buvimą mūsų gyvenime ir domėjimąsi mumis. Ji tikrai yra motina ir sesuo, kuri veda ir veda mus pas Kristų, kuriame sutinkame išganymą. Jis yra su mumis gyvenime ir mirtyje: “Melskitės už mus dabar ir mūsų mirties valandą”.
“Viešpatie, duok, kad visi, kurie su atsidavimu nešioja škaplierių, taip pat būtų apgaubti Marijos dorybėmis, kad galėtų džiaugtis jos nepaliaujama globa.
Šiais metais birželio 27 d. katalikai švenčia Švenčiausiojo Jėzaus Širdies iškilmę – dieviškosios meilės, gailestingumo ir atpirkimo simboliui. Ši šventė neatsiejama nuo šv. Margaritos Marijos Alacoque mistinių patyrimų, kurie ne tik pakeitė Bažnyčios dvasingumą, bet ir tapo istoriniu perspėjimu visoms tautoms, ypač Prancūzijai.
Šv. Margarita Marija Alacoque: Išrinktoji Jėzaus Širdies apaštalė
1673–1675 m. mažame Parajų vienuolyne Prancūzijoje Jėzus apsireiškė šv. Margaritai Marijai Alacoque. Jis atskleidė savo Širdį – degančią meile žmonijai, bet kartu ir skaudinamą nuodėmių, abejingumo bei paniekos. Jėzus perdavė Margaritai Marijai dvylika didžiųjų pažadų tiems, kurie garbins Jo Širdį: nuo gausių malonių iki šeimų taikos, nuodėmingųjų atsivertimo ir ypatingos pagalbos mirties valandą.
Dvylika didžiųjų Jėzaus Širdies pažadų
Šv. Margarita Marija Alacoque per savo mistinius regėjimus gavo dvylika ypatingų Jėzaus pažadų tiems, kurie garbins Jo Švenčiausiąją Širdį ir skleis šį pamaldumą. Šie pažadai tapo neatsiejama katalikiško dvasingumo dalimi, įkvėpė milijonus tikinčiųjų ir šeimų visame pasaulyje.
Dvylika didžiųjų pažadų:
Suteiksiu jiems visas reikalingas malones jų gyvenimo būklei.
Atnešiu taiką į jų namus.
Guosiu juos visose jų kančiose.
Būsiu jų tvirtas prieglobstis gyvenime ir ypač mirties valandą.
Išliesiu gausybę palaiminimų visiems jų darbams.
Nusidėjėliai atras Mano Širdyje gailestingumo šaltinį.
Vangios sielos taps uolios.
Uolios sielos greitai pakils į didelį tobulumą.
Laiminsiu namus, kuriuose bus išstatytas ir gerbiamas Mano Širdies atvaizdas.
Tie, kurie skleis šį pamaldumą, turės Mano Širdies vardą įrašytą jų širdyse, ir niekada nebus pamiršti.
Aš pažadu, kad per didįjį Mano Širdies gailestingumą, visi, kurie devynis pirmuosius mėnesio penktadienius iš eilės priims Komuniją, nebus mirę mano nemalonėje ir be sakramentų – Mano Širdis taps jų saugiu prieglobsčiu paskutinę jų gyvenimo akimirką.
Šie pažadai – tai ne tik asmeninės malonės, bet ir kvietimas atsinaujinti šeimoms, tautoms, visuomenei, grįžti prie krikščioniškų šaknų.
Tačiau viena iš svarbiausių Jėzaus žinių buvo skirta tuometiniam Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV. Jėzus per Margaritą Mariją paragino karalių viešai pašvęsti Prancūziją Jo Švenčiausiajai Širdžiai, įtraukti šį pamaldumą į valstybės gyvenimą ir pastatyti Jam skirtą šventovę. Tai būtų tapę dvasiniu skydu Prancūzijai, saugančiu nuo nelaimių.
Jėzaus pažadai ir raginimai Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV
1675 m. Jėzus per šv. Margaritą Mariją kreipėsi į Prancūzijos karalių Liudviką XIV. Jis prašė:
Viešai pašvęsti Prancūziją Jo Švenčiausiajai Širdžiai – t.y. kad karalius, kaip tautos vadovas, iškilmingai paskirtų visą šalį Jėzaus Širdies globai ir įsipareigotų gyventi pagal katalikišką tikėjimą.
Pastatyti Jam skirtą šventovę – iškilmingą bažnyčią ar altorių, skirtą Jėzaus Širdžiai, kaip viešos pagarbos ir tautos atsidavimo ženklą.
Įtraukti Jėzaus Širdies atvaizdą į karališkąją vėliavą – kad valstybė, kariuomenė ir visa tauta būtų apsaugota Dievo malone.
Jėzus pažadėjo, kad jei karalius paklus, Prancūzija taps ypatingai palaiminta, apsaugota nuo priešų, klestės dvasiškai ir materialiai. Tačiau nepaklusnumas atnešė priešingą rezultatą – Prancūzijos revoliuciją, Bažnyčios persekiojimus, monarchijos žlugimą, o vėliau ir visą Europą užliejusias bedieviškas ideologijas.
Karaliaus neklusnumas ir tautos tragedija
Liudvikas XIV, žinomas kaip „Saulės karalius“, nepakluso šiam dangiškam raginimui. Karalius ir jo įpėdiniai atidėliojo, ignoravo ar net menkino Jėzaus prašymą. Prancūzija pasirinko pasaulietišką puikybę, o ne Dievo meilę ir globą.
Rezultatas buvo tragiškas: 1789 m. įsiplieskė Prancūzijos revoliucija – kruvina, antikatalikiška, sunaikinusi monarchiją, Bažnyčią ir tradicinę tvarką. Tai buvo pirmasis didelis žingsnis į pasaulį be Dievo, kuris vėliau atvėrė duris komunistinėms revoliucijoms ir visuotiniam moraliniam chaosui.
Fatimos žinia: Dievo Motinos perspėjimas ir viltis
Tačiau Dievas, kupinas gailestingumo, vėl ištiesė pagalbos ranką – šįkart per Fatimos Dievo Motiną. 1917 m. Portugalijoje Marija pasirodė trims vaikams ir perspėjo: jei žmonija neatsivers, Rusija paskleis savo klaidas po visą pasaulį – ateis karai, persekiojimai, krikščionių kančios. Tik popiežiaus pašventimas Rusijos Jos Nekaltajai Širdžiai galės sustabdyti šį blogį ir suteikti pasauliui taikos laikotarpį.
Fatimos apsireiškimai ir „Rusijos klaidos“
1917 m. Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina įspėjo, kad jei žmonija neatsivers, Rusija „paskleis savo klaidas po visą pasaulį“ – komunizmą, ateizmą, moralinį sugedimą, Bažnyčios ir šeimos griovimą. Vienintelis kelias sustabdyti šį blogį – popiežiaus ir visų pasaulio vyskupų Rusijos paaukojimas Marijos Nekaltajai Širdžiai, taip pat visuotinė atgaila ir malda.
Fatimos žinia buvo labai konkreti – Dievo Motina išskyrė 6 pagrindines sąlygas:
Popiežiaus ir visų pasaulio vyskupų vieningas Rusijos paaukojimas Marijos Nekaltajai Širdžiai.
Viešas paaukojimo aktas.
Paaukojimas turi būti atliktas su aiškia intencija – būtent už Rusiją.
Paaukojimas turi būti atliktas vienybėje su pasaulio vyskupais.
Paaukojimas turi įvykti iškilmingos Marijos Nekaltajai Širdžiai šventės metu.
Visuotinė pirmųjų šeštadienių atgailos ir Komunijos praktika.
Kokia situacija šiandien?
2022 m. popiežius Pranciškus atliko Rusijos ir Ukrainos paaukojimą Marijos Nekaltajai Širdžiai – viešai, su aiškia intencija ir vienybėje su daugeliu pasaulio vyskupų. Taigi, iš šešių Fatimos sąlygų buvo pilnai įvykdytos keturios:
Popiežiaus ir vyskupų vienybė – įvykdyta.
Viešas paaukojimas – įvykdyta.
Aiški intencija dėl Rusijos – įvykdyta.
Paaukojimas atliktas vienybėje su vyskupais – įvykdyta.
Tačiau liko neišpildytos dvi esminės sąlygos:
Visuotinė pirmųjų šeštadienių atgailos ir Komunijos praktika – ši praktika dar nėra įgyvendinta visame katalikų pasaulyje.
Nekaltosios Marijos Širdies iškilmės nebuvo visuotinai įvestos – ši šventė dar nėra privaloma visoje Visuotinėje Bažnyčioje.
Ką tai reiškia?
Nors popiežius Pranciškus žengė istorinį žingsnį ir įvykdė didžiąją dalį Fatimos reikalavimų, iki pilno Dievo Motinos prašymo išpildymo dar liko du esminiai žingsniai. Kol jie nebus įgyvendinti, pasaulis vis dar rizikuoja patirti „Rusijos klaidų“ pasekmes: moralinį nuosmukį, karus, persekiojimus ir chaosą. Tik pilnas atsidavimas Marijos Nekaltajai Širdžiai ir visuotinė atgaila gali užtikrinti pažadėtą taikos laikotarpį.
Todėl mūsų pareiga – melstis, skleisti tiesą apie Fatimos žinią, reikalauti iš Bažnyčios vadovų visiškai įvykdyti Dievo Motinos prašymus ir patiems gyventi pagal tikrą katalikišką dvasią.
Šiandienos pamokos: ar išgirsime dangišką šauksmą?
Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė – ne tik graži tradicija, bet ir rimtas kvietimas į atsivertimą, maldą ir visuomenės atsinaujinimą. Prancūzijos istorija liudija, kad tautų likimas priklauso nuo jų ištikimybės Dievui. Kai atmetame Dievo meilę ir įstatymą, ateina revoliucijos, karai, chaosas. Kai grįžtame prie Jo Širdies – gauname taiką ir malonę.
Tad ar Lietuva, Europa ir visas pasaulis išmoks šią pamoką? Ar mūsų tautos pasirinks Dievo Širdį, ar pakartos Prancūzijos klaidą? Šiandien kaip niekada svarbu atsiliepti į Jėzaus kvietimą, melstis už tautų atsivertimą ir nepaliauti kovoti už krikščioniškas vertybes, šeimą ir tiesą.
Šiandien kiekvienas iš mūsų esame kviečiami pasitikėti Jėzaus Širdies pažadais, melstis už tautų atsivertimą ir nebijoti skelbti tiesą apie Dievo meilę bei pavojų, kurį kelia bedievės ideologijos.
Aleksandras Stralcou
Prisidėk prie mūsų misijos už katalikišką Lietuvą!
Brangūs tikintieji, praeitą ketvirtadienį šventėme nuostabią Švenčiausiojo Kristaus Kūno šventę. Kaip žinote, ši šventė yra nepaprastai graži, svarbi ir iškilminga. Katalikų Bažnyčia ją įsteigė XIII a. Per visą Bažnyčios istoriją ši iškilminga šventė visada būdavo švenčiama ketvirtadieniais (visuomet ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės šventės).
Gaila, bet šiandieninėje Bažnyčioje ši šventė yra švenčiama sekmadieniais, o ne ketvirtadieniais. Kodėl ši šventė buvo švenčiama ketvirtadieniais? Nes ketvirtadienį mūsų Viešpats davė mums savo brangiausiąjį Kūną ir Kraują. Didįjį Ketvirtadienį.
Tačiau jeigu jau turime Didžiojo ketvirtadienio šventę, kodėl mums reikia dar vienos Eucharistijai skirtos šventės? Didįjį ketvirtadienį mes labiau apmąstome Kristaus kančią, be to, Didįjį ketvirtadienį švenčiame daug ir kitų dalykų: kunigystės įsteigimą, pirmąsias Mišias, artimo meilę ir t. t. Todėl Bažnyčia nusprendė įvesti šventę, per kurią galėtume švęsti ir garbinti tik Eucharistiją, tik Jėzaus Kūną ir Kraują. Štai kodėl Bažnyčia mums davė Corpus Christi šventę.
O kada tiksliai buvo įsteigta Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventė? Jos atsiradimo istorija yra labai įdomi. XIII a. Belgijoje gyveno viena vienuolė, šv. Julijona. Tais laikais dar nebuvo Kristaus Kūno šventės. Šv. Julijona puoselėjo didelį pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui ir visada labai norėjo Eucharistijai skirtos šventės.
Vieną dieną šv. Julijona turėjo antgamtinę viziją. Ji išvydo labai didelį ir gražų mėnulį danguje. Nors mėnulis švietė labai ryškiai, jame matėsi viena juoda dėmė. Šv. Julijona nepasitikėjo šia vizija ir manė, kad tai tik jos vaizduotės vaisius. Todėl ji pamėgino užmiršti regėjimą ir grįžo prie savo maldų.
Tačiau ši vizija grįžo vėl, ir šv. Julijona ėmė tikėti, kad regėjimas atėjo iš Dievo. Kaip ir dera, ji papasakojo vizijos detales savo vyresniajai. Bet ši negalėjo suprasti vizijos prasmės. Todėl šv. Julijona meldėsi, kad supratų vizijos prasmę.
Šiek tiek vėliau jai pasirodė mūsų Viešpats Jėzus ir pasakė, kad ši mėnulio vizija yra Bažnyčios liturginių metų simbolis. Šviesi mėnulio dalis reiškia liturgines šventes, o juoda dėmė reiškia, kad liturginiams metams trūksta ypatingos šventės. Jėzus paaiškino, kad reikia šventės, skirtos Švenčiausiajam Sakramentui iškilmingai pagarbinti. Todėl Jis skyrė jai užduotį siekti šios šventės įvedimo.
Taip pat mūsų Viešpats atskleidė jai tris šios šventės įsteigimo priežastis. Pirma, Jėzus norėjo sustiprinti žmonių tikėjimą Švenčiausiuoju Sakramentu, nes žinojo, kad vėliau daug blogų žmonių puls šį sakramentą. Antra, mūsų Viešpats norėjo, kad puoselėdami pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui katalikai įgytų stiprybės siekti doro gyvenimo. Trečia, Jėzus norėjo šią šventę įsteigti tam, kad mes atsilygintume už nuodėmes prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.
Bet šv. Julijona buvo labai nuolanki ir bijojo imtis tokios misijos. Be to, ji abejojo, ar tik ši vizija nėra jos vaizduotės vaisius. Todėl ji nusprendė niekam apie ją nepasakoti.
Pagaliau po keleto metų šv. Julijona atskleidė savo viziją vienam kunigui, kuris taip pat jautė didžiulį pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui. Tas kunigas labai apsidžiaugė išgirdęs apie šią viziją ir šventę. Jis papasakojo apie tai kitiems kunigams Belgijoje. Daug kunigų ir netgi vyskupų taip pat panoro tokios šventės. Šv. Julijona pakalbėjo apie tai su vietiniu vyskupu, ir šis davė leidimą švęsti Kristaus Kūno šventę. Kartu su vyskupu buvo toks kunigas Jonas – šis faktas vėliau turės didelės reikšmės šventės istorijai.
Tačiau kaip visada velnias ėmė visaip trukdyti sumanymui. Šv. Julijoną ėmė persekioti kai kurie žmonės ir kunigai, bet ji kovojo, kad Kristaus Kūno šventė nugalėtų. Deja, vyskupas, kuris leido švęsti šią šventę, mirė. Taigi, oficialios šventės vis dar nebuvo. Vis dėlto vėliau vienas kardinolas įsakė visiems kunigams Belgijoje švęsti šią Kristaus Kūno šventę. Jie ją atšventė labai gražiai. Buvo surengtos procesijos, giedamos giesmės, nešamos vėliavos ir t. t. Šv. Julijona labai džiaugėsi šia maža pergale. Tačiau mūsų Viešpats norėjo, kad visa Bažnyčia švęstų tą šventę, o to vis dar nebuvo.
Deja, netrukus šv. Julijona mirė. Tačiau kita vienuolė, jos pažįstama, šv. Ieva, tęsė šv. Julijonos darbą. Ji taip pat labai mylėjo Jėzų švenčiausiame Sakramente. Šv. Ieva atsiminė, kad buvęs vyskupas labai džiaugėsi išgirdęs apie šv. Julijonos viziją ir kad su juo buvo kunigas Jonas. Taip pat ji žinojo, kad kaip tik tas kunigas neseniai tapo popiežiumi Urbonu IV! Ji pagalvojo, kad jis tikrai galėtų įsteigti šią šventę! Taip, tas popiežius pažinojo šv. Julijoną. Todėl šv. Ieva paprašė naujojo vyskupo parašyti popiežiui ir paprašyti jo pagalbos. Naujasis vyskupas parašė popiežiui, bet tuo metu Bažnyčioje buvo daug problemų, ir Popiežius neturėjo laiko.
Vis dėlto Apvaizda padėjo Popiežiui suprasti, kad šios šventės Dievas labai norėjo. Tuo metu pop. Urbonas IV gyveno Italijos mieste Orviete. Netoliese buvo Bolsenos miestelis. Vienas kunigas iš Bohemijos atliko maldinę kelionę į Romą ir pakeliui jam reikėjo pernakvoti tame Bolsenos miestelyje. Tas kunigas buvo pamaldus, bet turėjo kai kurių abejonių dėl Švenčiausiojo Sakramento. Iš ryto jis pradėjo aukoti šventąsias Mišias, bet jų metu atsitiko kai kas ypatinga. Vos tik jam ištarus Perkeitimo žodžius „Tai yra mano Kūnas“, iš konsekruotos Ostijos ėmė lašėti kraujas. Kraujas lašėjo iš Ostijos ant korporalo. Kunigas labai išsigando ir mėgino nuslėpti kraują, bet tikintieji jį pamatė. Jis iš karto iškeliavo į Orvieto miestą, norėdamas papasakoti Popiežiui, kas atsitiko.
Išgirdęs apie stebuklą, popiežius labai nustebo, jis prisiminė šv. Julijonos viziją bei jos prašymą įsteigti ypatingą Kristaus Kūno šventę. Dievo malonė įėjo į jo širdį. Jis nedelsdamas liepė savo teologams ištirti tą stebuklą. Vėliau pop. Urbonas IV įsteigė Kristaus Kūno šventę ir įsakė, kad visa Bažnyčia švęstų šią šventę ketvirtadienį po Trejybės šventės. Tai buvo šv. Julijonos pergalė.
Su šia švente susijęs kitas įdomus faktas. Popiežius norėjo, kad kas nors šiai šventei parašytų ypatingus Mišių tekstus. Reikia suprasti, kad tai labai sunki užduotis: gerai parašyti apie Eucharistiją. Todėl Popiežius paprašė dviejų labai protingų teologų: šv. Bonaventūro ir šv. Tomo, sukurti tekstą, o jis pats pasirinksiąs, kuris tekstas būsiąs naudojamas liturgijoje. Buvo paskelbtas lyg konkursas.
Taigi šventieji sėdo rašyti ir po kiek laiko abu kartu atėjo pas popiežių. Popiežius liepė šv. Tomui pirmam skaityti savo tekstą. Šis atsiklaupė prieš popiežių ir pradėjo skaityti, ką parašęs: „Pange lingua gloriosi…“ – „Apdainuok, liežuvi, garbingojo/Kūno paslaptį/ ir brangiojo kraujo/kurį kaip kainą už pasaulį/ kilniųjų įsčių vaisius/ tautų karalius išliejo.“
Paskui Popiežius liepė skaityti ir šv. Bonaventūrui. Tačiau šis dar nebaigus šv. Tomui suprato, kad šv. Tomo tekstas gražesnis ir geresnis nei jo. Todėl šv. Bonaventūras tyliai suplėšė savo tekstą į mažus skutelius. Kai Popiežius paprašė jo paskaityti savo tekstą, jis atsakė popiežiui, kad to visai nereikia. Jis prisipažino suplėšęs savo tekstą ir visiems pasakė, kad šv. Tomo tekstas yra daug geresnis ir turįs būti naudojamas liturgijoje. Taigi Popiežius įsakė šv. Tomui parašyti visų Kristaus Kūno šventės liturginių giesmių tekstus.
Kreipkimės į Marijos širdį, į šventąjį Juozapą ir į Jėzų šv. Eucharistijoje, prašydami, kad jie sustiprintų mūsų tikėjimą ir mes labiau tikėtume Jėzaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Amen.
gyvename neramiu laiku. Mums gresia karas, kuris jau trejus metus vyksta visai netoli mūsų. Esame baudžiami už savo nuodėmes. Ką galime padaryti, kad mūsų neištiktų dar sunkesnė bausmė?
Prieš 108 metus Fatimoje trims piemenėliams apsireiškusi Dievo Motina davė mums gerą patarimą: malda ir atgaila atsilyginti Jos Nekaltajai Širdžiai.
Antras svarbus dalykas yra Rusijos atsivertimas. Neseniai miręs popiežius Pranciškus paaukojo Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kad šio paaukojimo vaisiai pasirodytų kuo greičiau, turime melstis ypatinga malda už Rusijos atsivertimą.
Bet tai dar ne viskas! Mes galime atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai visiškai nepaprastu būdu.
Kviečiame jus atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai siunčiant rožes į Jos šventovę Fatimoje. Galite siųsti vieną ar kelias rožes.
Galite pasirinkti vieną arba daug rožių – kiekviena rožė tampa malda, dvasine žinia Mergelei Marijai, perduodama iš širdies.
Kiekviena rožė bus padėta jūsų vardu. Tai gražus būdas pagerbti Fatimos Dievo Motiną.
Pateikiame pasiūlymus dėl jūsų puokštės Dievo Motinai:
1 rožė (10 €) – jos, kaip Dievo Motinos, vaidmeniui pagerbti
Švenčiausiajai Mergelei Marijai labai reikia mūsų maldų už Rusijos atsivertimą, kad jis įvyktų ir pasauliui būtų suteiktas taikos laikotarpis!
Malda už Rusijos atsivertimą
Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.
Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.
Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai.
Galiausiai Viešpaties Apsireiškimo šventėje Aukščiausiasis Pontifikas kartu su viso pasaulio vyskupais ir kunigais iškilmingai paaukojo Tavo Nekaltajai Širdžiai „mus pačius, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą“: dabar norime dar kartą suvienyti savo balsus šia malda Tavo motiniškos galios didybei.
Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.
Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.
Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.
Daugiau straipsnių apie Dievo Motinos apsireiškimus Fatimoje rasite specialiame mūsų puslapyje: FATIMOS ŽINIA.
The ceremony with the Pope Francis' body, who will lie in state at St. Peter's Basilica for three days, pass through the crowd at the Vatican, Wednesday, April 23, 2025. (AP Photo/Gregorio Borgia)
Gedulo dienomis po popiežiaus Pranciškaus mirties geriausias receptas yra malda. Malda už mirusio popiežiaus sielą ir malda už šventojo popiežiaus išrinkimą.
Todėl kviečiame prisijungti prie maldos ir žinoti, kad meldžiamės ne vieni, o kartu.
„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ Mt 18.
Nepraėjus nė mėnesiui nuo naujojo pontifikato pradžios, popiežius Pranciškus grupei jaunų žmonių Paragvajuje pareiškė: „Eikite ir darykite netvarką.“ Mįslinga šv. Petro įpėdinio pastaba. Bėgant jo pontifikato metams tapome liudininkais, ką jis turėjo omenyje. Metai po metų jis tesėjo savo pažadą.
O Bažnyčia nugrimzdo į neregėtą chaosą.
Prisiminkime klasikinį šv. Augustino taikos apibrėžimą: tranquillitas ordinis (ramybė tvarkoje). Popiežiaus Pranciškaus valdymo laikotarpiu nebuvo jokios tvarkos ir tikrai jokios ramybės. Sukrėtimai sekė po sukrėtimų; šokas keitė dar didesnį šoką; dviprasmiškumą didino dviprasmiškumas. Kiekvieną epizodą sutikdavo tikinčiųjų katalikų cri de coeur. Ne vienas prestižinis teologas, kitaip garsėjantis knyginiu atsainumu ir akademiniu rezervuotumu, pasirašinėjo po tarptautiniais pareiškimais, baimindamasis, kad popiežius Pranciškus puolė į ereziją.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Paskelbus jo pirmąją encikliką „Amoris Laetitia“, visuotinę Bažnyčią apėmė šaltis. Atrodė, kad depozito saugotojas, leisdamas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams priimti šventąją Komuniją, keičia nuo seno galiojusį Bažnyčios mokymą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežiaus apologetai išsijuosę dirbo, mėgindami įkišti kvadratinį skyrybų kuoliuką į apvalią ortodoksijos skylę. Nieko nepavyko. Žodžiai reiškė tai, kas juose parašyta. Popiežius Pranciškus taip pat neatsitraukė.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus nenuspaudė stabdžių ir oficialiame dokumente Acta Apostolicae Sedis paskelbė pakartotinį pareiškimą, kuriuo abejotinam nukrypimui nuo tradicinės doktrinos apie santuoką suteikė kvazimagisterinį pritarimą. Šis pavojingas pripažinimas pagreitino dabar jau istoriškai garsų vadinamųjų Dubijos kardinolų – Walterio Brandmüllerio, Raymonde‘o Burke’o, Carlo Caffarros ir Joachimo Meisnerio – įsikišimą. Toks rūpestingas ne vieno, o keturių garsių kardinolų prašymas paaiškinti doktriną buvo kažkas naujo. Atrodė, kad katalikų nerimas buvo pagrįstas. Ir jie laukė. Ir laukė. Po daugelio mėnesių pontifikas pateikė atsakymą, bet jis buvo toks pat painus, kaip ir susijusi enciklika.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Be to, popiežius Pranciškus buvo linkęs taikyti drakoniškas drausmines nuobaudas. Net jo apologetai sutriko. Progresyvesnių pažiūrų dvasininkai ilgai manė, kad šios priemonės nemadingos „dialogiškoje“ Bažnyčioje. Ypač pasižyminčioje laissez-faire sinodalumo atmosfera. Vis dėlto jis be paliovos baudė, tildė ir atleidinėjo vyskupus bei kunigus. Atrodė keista, kad tokio tariamo neteisimo popiežius elgėsi kaip vienas iš labiausiai teisiančių. Jo modus operandi buvo panašus į viduramžių popiežių. Mažų mažiausiai keista.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Net ir nešališkiausias stebėtojas galėjo pastebėti, kad popiežius Pranciškus mieliau mėgavosi šių dienų ideologinėmis madomis, o ne nemadingu tikėjimo depozito griežtumu.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nė vienas popiežius pastaruoju metu nebuvo pašalinęs tiek daug vyskupų iš savo vyskupijų, net ekskomunikuodamas iš pažiūros nekaltus kunigus. Atrodė, kad jo taikiklyje atsidūrė tik tie, kurie palaikė Apreikštąjį mokymą. Tai buvo sunku pateisinti, turint galvoje jo pasyvumą, kai Vokietijos vyskupai ir kiti panašūs prelatai visame pasaulyje demonstravo atkritimą nuo tikėjimo.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Katalikai kraipė galvas, kai jis į Šventojo Petro baziliką įnešė pagoniškus stabus. Jis mielai priimdavo žinomus Bažnyčios priešus į savo audiencijas ir propagavo progresyvias temas, tokias kaip ekologinis teisingumas ir transseksualų teisės. Taip, įtraukime Bažnyčios priešus. Bet kaip su viešumu? Visi žino, kad nuotrauka verta daugiau nei tūkstantis žodžių.
Katalikus apėmė sumišimas, nes jis rodė neįprastą aistrą mažytėms, seksualinėms nišinėms mažumoms, tuo pat metu būdamas visiškai abejingas ištikimiems katalikams, kenčiantiems nuo bažnytinių sukrėtimų. Į galvą ateina vienas dramatiškas pavyzdys: Kinijos katalikai, tarp jų kardinolai, vyskupai ir pasauliečiai, kurie šiuo metu kenčia persekiojimus ir pūva požemiuose.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Apstulbimas apėmė katalikus, kai jis propagavo religijų lygybę ir klaidingai aiškino, kad tautos neturi teisės ginti savo sienų nuo svetimšalių. Jis trimituodavo apie įvairias kairiosioms partijoms brangias temas ir dažnai peikdavo katalikus dėl pernelyg didelio „prozelitizmo“, palikdamas juos apstulbusius. Kieno įgaliojimais jie turėtų vadovautis – Kristaus ar jo?
Ir vėl atrodė, kad už nesutikimą atlyginama, o už ištikimybę baudžiama. Popiežius Pranciškus atrodė pasiryžęs užgniaužti bet kokį autentiško tikėjimo augimą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Didžiausią nerimą kėlė jo nesiliaujantis puolimas prieš tradicines Mišias, kurios dabar Bažnyčioje plinta neįtikėtinu greičiu. Judėjimas už tradicines Mišias tampa gausių šeimų, tvirtos ištikimybės tikėjimui ir daugybės pašaukimų į kunigystę bei religinį gyvenimą namais. Nuoširdūs katalikai buvo suglumę, kai popiežius Pranciškus surengė visišką pogromą prieš grupę katalikų, kurie rodė didžiausią pagarbą jo tarnystei ir besąlygišką ištikimybę katalikiškai doktrinai.
Ši naikinanti programa reiškė ryžtingą ir ryškų lūžį tiek su Ecclesia Dei Adflicta, tiek su Summorum Pontificum, jo pirmtakų ištaisytais Montinio/Bugninio draudimais senųjų Tradicinių Mišių atžvilgiu.
Jis buvo aiškiai prisirišęs prie diskredituotos liturginės paradigmos, kuri veikė kaip XX a. pirmosios pusės laukinių sekuliarizmo motyvų nešėja. Kaip tik tuo metu, kai ėmė formuotis Jono Pauliaus ir Benedikto liturgijos perkvalifikavimas, popiežius Pranciškus nusprendė jį palaidoti.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Kalba po kalbos jis piktinosi seminaristais ir kunigais, kurie pirmenybę teikė klasikiniam drabužiui per šventąsias Mišias arba sutanai. Ir vėl keista. Pirma, kad jis mielai užgožė naujų seminaristų ir ką tik įšventintų kunigų entuziazmą (kurių, jei nepastebėjo, labai trūksta). Antra, jis išreiškė neslepiamą panieką šimtmečiais Bažnyčioje gyvavusiai liturginei išraiškai.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Jis skatino vyskupus, kurie prieš tradicines tikėjimo apraiškas ėmėsi represyvios disciplinos ir kartu agresyviai propagavo tikėjimui prieštaraujančias ideologijas. Popiežius Pranciškus pritarė naujoms liturginėms formoms, pavyzdžiui, Amazonijos apeigynui, kuris mažų mažiausiai užgožė tikėjimą. Atrodo, kad popiežius Pranciškus mus paliko užgriuvusioje šachtoje, iš kurios išsikasti galima tik šaukšteliais.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus iš tiesų ištesėjo savo pažadą „sukurti netvarką“. Su ta „netvarka“ atėjo ir taikos Bažnyčioje žlugimas. Prasidėjo frakcionizmas. Augo įtampa. Nemažai katalikų priėmė ekscentriškas sedevakantizmo idėjas.
Tačiau viena didžiausių šio laikotarpio tragedijų yra tyla. Ganytojų tyla. Kenčiantys katalikai žvelgė į juos ieškodami patarimo, o sulaukė neaiškių, išskydusių pamokymų. Ganytojai arba apskritai vengė kalbėti apie neramumus, arba intonavo „viskas gerai“. Jų gėdinga tyla paliko Kristaus „mažutėlius“ bejėgiškai klajoti, brendant pro doktrininės sumaišties sukeltus plyšius. Ar istorija su šiais nebyliais prelatais pasielgs taip, kaip su vyskupais Henriko VIII laikų Anglijoje ar 1930 metų Vokietijoje?
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nors daugelis katalikų jautėsi dreifuojantys nesusipratimų jūroje, Dievo malonė išsilaikė. Įspūdingas skaičius žavių katalikų leido laisvam kritimui išstangrinti savo tikėjimą. Su didvyrišku atkaklumu jie liko ištikimi nekintamam Motinos Bažnyčios mokymui ir amžinoms pamaldumo praktikoms. Ateities kartos plos šioms didvyriškoms sieloms ir rašys jas šlovinančius testamentus. Jie buvo ištikimi, kai neištikimybė buvo karalystės moneta.
Ar galėjo juos įkvėpti paveiki T. S. Elioto Keturių kvartetų poezija: „Mums yra tik bandymas, / visa kita – ne mūsų reikalas“?
Arba, galbūt, šv. Džonas Henris Niumanas, sakydamas savo tvirtus žodžius:
„Krikščionybė nuo pat pradžių yra tik viena bėdų ir sutrikimų virtinė. Kiekvienas šimtmetis panašus į kitą, ir tiems, kurie jame gyvena, atrodo blogesnis už visus prieš tai buvusius laikus. Bažnyčia nuolat serga, religija, regis, vis labiau nyksta, vyrauja skilimai, tiesos šviesa gęsta. Jos šalininkai išsibarstę. Kristaus reikalas nuolat išgyvena paskutinę agoniją… Tačiau Bažnyčia panaši į Nojaus arką, kuri nesustabdė ir nesunaikino tvano, bet plaukė pasroviui, išsaugodama žmonių giminės viltis savo trapiame plane.“
Visi melskimės už nemirtingą popiežiaus Pranciškaus sielą. Pagarbiai laikykimės devynių dienų, skirtų jo palaikų laidotuvėms. Mišias po Mišių aukokime už jo laimingą poilsį.
Tačiau po viso to popiežius Pranciškus vis dar palieka mus sutrikusius.
Popiežiui Pranciškui, kaip greičiausiai ir mums visiems, Paskutiniame teisme nebus lengvai. Ne kartą pontifikas atvirai propagavo abejotiną mokymą apie santuokos faktinį išardomumą arba tos pačios lyties asmenų sąjungų faktinį pripažinimą. Dar labiau viso pasaulio tikinčiuosius nuliūdino Vatikane atiduota pagarba liaudies pseudodievaitei Pachamamai arba teiginys, kad krikščionys yra tikrieji komunistai. Tačiau visi esame nuodėmingi, ir nors negalime to pamiršti, tačiau čia verta paminėti ir gerus pastarojo pontifiko darbus.
Pirma, Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tai, ko neišdrįso padaryti nei Pijus XII, nei Paulius VI, nei Jonas Paulius I, nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI, išdrįso padaryti „liaudiškas, lotynų-amerikietiškas” popiežius iš Argentinos.
Antra, nepaisant sumaišties, kurią sukėlė sielovadoje, popiežius Pranciškus abortus nuosekliai vadina „pasamdytu žudiku“.
Trečia, popiežius Pranciškus iki galo atkakliai ėjo savo nepaprastai sunkias pareigas. Kaip ištikimas Kristaus kareivis jis vykdė įsakymą. Nesuteikdamas jokios galimybės liberalams vėl sukti savo samprotavimus, kad jis turėtų atsistatydinti ir užleisti vietą „jaunesniam“, „veiksmingesniam“ ir pan.
Todėl melskimės už popiežiaus Pranciškaus sielą, kad Viešpats Dievas maloningai susidorotų su jo klaidomis teologinėje ir sielovadinėje srityse, tačiau atsižvelgtų į didelį gėrį, kuris neabejotinai bus pasiektas dėl Rusijos paaukojimo.
Dabar įvairios žiniasklaidos priemonės rašo apie tuos, kurie gali būti išrinkti kitu popiežiumi. Mes neteikiame ypatingos reikšmės šioms spėlionėms, nes tai tik žmogiški svarstymai. Šventoji Bažnyčia vadovaujasi Šventąja Dvasia.
Todėl karštai melskimės, kad būtų išrinktas toks popiežius, kuris drąsiai vestų Bažnyčią į ateitį pagal amžiną tradicinę doktriną.
