Paskelbus kelis trumpus vaizdo įrašus iš Laisvės dienos švenčių Šiauliuose, Kelmėje ir Tytuvėnuose įvairiuose „Facebook“ profiliuose, su įtūžiu prabudo grupė aršių protestantų iš mums nežinomų denominacijų, apkaltinusių mus stabmeldyste.
Taip, katalikybės grožis sukelia įniršį eretikams, kurie savo noru atsisakė katalikiško tikėjimo turtingumo, sekdami savo „proseneliais“ iš VIII amžiaus Bizantijos, griovusiais šventuosius atvaizdus ikonoklazmo laikotarpiu.
Pagarbos skirtumo tarp adoracijos (latria), priklausančios vien Dievui, ir pagarbos (proskynesis), kuri gali būti teikiama atvaizdams, sąvoka, regis, jiems yra sunkiai suprantama arba visai nežinoma.
Pagarba Marijai yra natūralus dalykas, ką liudija ir Šventasis Raštas, kurio citatas jie patys mėgsta pateikti dažnai ir selektyviai:
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!
Evangelija pagal Luką 1, 48
Galiausiai pasakysime tai, ko šiandien nei Popiežius, nei vyskupai neišdrįsta pasakyti, sukaustyti masoniškų respublikų ir pseudomonarchijų valdymo politinio korektiškumo:
Po saule nėra jokios kitos tikros religijos, išskyrus Katalikų Religiją. Ši Šventoji Religija davė žmogui sakramentus, o su jais – Išganymo garantiją, jei tais sakramentais naudojamasi.
Jeigu Teisingumo ministerija nepateiks partnerystę reglamentuojančio įstatymo projekto, jis galėtų būti pateiktas Seimui kitu būdu, sako premjerė Inga Ruginienė. Anot jos, atitinkamą įstatymo projektą galėtų registruoti ir parlamentarai.
„Aš jau ne vieną kartą sakiau, kad Konstitucinio Teismo sprendimas mus įpareigoja spręsti šitą klausimą ir tikrai labai norėčiau, kad be jokių didesnių batalijų tą klausimą mes spręstume“, – žurnalistams ketvirtadienį teigė I. Ruginienė.
„Jeigu (teisingumo – ELTA) ministrė neteiks, tai bus pateikta kitaip (…). Gali bet koks Seimo narys teikti iniciatyvą šiuo klausimu (…). Mes neversime tų, kas nenori šito projekto, jo teikti, bet surasime tuos, kurie projektą pateiks“, – pridūrė ji.
Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė anksčiau teigė, kad vargu, ar tos pačios lyties partnerystės įstatymo projektas Seime sulauktų palaikymo. Ji akcentavo, kad Seime įvairiose stadijose yra ne vienas partnerystę reglamentuojantis projektas, kurio nepavyko priimti ir liberalesniam praėjusios kadencijos parlamentui.
ELTA primena, kad balandį Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, jog tai, kad Lietuvoje nėra įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, prieštarauja pagrindiniam valstybės įstatymui. KT taip pat prieštaraujančiu Konstitucijai paskelbė Civilinio kodekso straipsnį, pagal kurį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters.
Šiuo metu Civiliniame kodekse įtvirtintas bendro gyvenimo nesudarius santuokos – partnerystės – institutas, tačiau kartu numatyta, kad partnerystė turėtų būti reglamentuota atskiru įstatymu. Pastarasis Lietuvoje nėra priimtas daugiau nei 20 metų. Tokią situaciją KT įvertino kaip netoleruotiną ir diskriminacinę.
Apibendrinant, būtina priminti ministrui pirmininkui, kad kiekvienas įstatymas kyla iš Dievo įstatymo, kuris yra antgamtinis ir aukščiausias. Juk mes nedraudžiame žudyti ne todėl, kad taip susitarėme vadinamajame „socialiniame susitarime“, bet todėl, kad manome, jog tai yra blogai, remdamiesi įsakymu „Nežudyk“. Galbūt kai kurie manytų, kad verta nužudyti didelę dalį visuomenės, kaip tai darė XX a. režimai, ir teoriškai tai taip pat galėtų būti „sutarta socialinėje sutartyje“. Tačiau mes to nedarome, todėl to neturėtų būti daroma ir aprašyto įstatymo atveju.
Spalio 4 dieną Vilniaus centre įvyko Žygis už gyvybę, sukvietęs tūkstančius žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Žygis, prasidėjęs prie Aušros Vartų, tęsėsi iki Katedros aikštės, kur vyko pagrindinė programa ir vieši pasisakymai.
Žygyje dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės – šeimos su vaikais, jaunimo grupės, senjorai, kunigai, vienuoliai ir įvairių parapijų bendruomenių nariai. Dauguma dalyvių nešė plakatus su užrašais „Gyvybė – dovana“, „Saugokime silpniausius“, o kai kurie tyliai meldėsi ar giedojo giesmes. Nors žygis turėjo aiškią vertybinę kryptį, jo atmosfera buvo rami, oraus bendravimo ir tarpusavio pagarbos kupina.
Instituto nariai taip pat platino dalyviams mažus plakatus su kūdikio įsčiose atvaizdu Lietuvos vėliavos fone ir užrašu „#gyvenimo banga“. Pasak organizatorių, šis simbolis išreiškia ne tik biologinės gyvybės vertę, bet ir dvasinę atsakomybę už žmogaus pašaukimą. Anot jų, kiekvienas abortas nusineša ne tik gyvybę, bet ir galimą ateitį – būsimus vyskupus, kunigus, kompozitorius, generolus, advokatus, net prezidentus ar popiežius, kurių gyvenimai galėjo praturtinti tautą ir pasaulį.
Užrašas „#gyvenimo banga“ taip pat reiškia mūsų, kaip šeimų ir tėvų, įsipareigojimą uždegti bangą – ne tik kaip biologinės gyvybės, bet ir gausių gimimų žmonių, kurie galėtų tapti būsimos Lietuvos tautos lyderiais. Kaip pabrėžė Instituto atstovai, šių gimimų šiandien trūksta – nuo 1991 metų Lietuva prarado apie 520 tūkstančių gyvybių dėl abortų, o tai reiškia ne tik fizinį nuostolį, bet ir tautos dvasinio potencialo netektį.
Žygyje taip pat dalyvavo katalikai, pasisakantys už katalikiškos valstybės atgaivinimą. Jie nešė transparantą su šūkiu „Atkurkime katalikišką valstybę!“, pabrėždami, kad moralinės krizės ir demografinių iššūkių akivaizdoje Lietuvai būtina sugrįžti prie krikščioniškų pagrindų. Žygio metu grupė dalyvių skandavo „Lietuva būk gyva!“, „Uždrausti abortus Lietuvoje!“ ir „Lietuva, nežudyk savęs!“, kviesdami politikus imtis konkrečių žingsnių gyvybės apsaugai ir moralinių vertybių stiprinimui. Jų teigimu, visuomenė negali išlikti tvari, jei teisė į gyvybę nėra besąlygiškai gerbiama.
Prieš ir po žygio vykusiuose pasisakymuose kalbėjo ir broliškų organizacijų atstovai iš Estijos ir Lenkijos. Iš Estijos atvyko Markus Järvi, Šeimos, tradicijos ir nuosavybės apsaugos asociacijos (est. Sihtasutus Perekonna ja Traditsiooni Kaitseks) vadovas, kuris pabrėžė, kad Baltijos tautas vienija ne tik istorinis paveldas, bet ir moralinė atsakomybė ginti gyvybę nuo pradėjimo momento. Jis sakė, kad „gyvybės apsauga yra visos civilizacijos išlikimo klausimas“.
Iš Lenkijos atvyko Agnieszka Gracz, atstovaujanti Ordo Iurisinstitutui ir Centrum Życia i Rodziny, kuri savo kalboje priminė, kad „kova už gyvybę – tai ne tik tikėjimo, bet ir žmogaus orumo gynimas“. Ji padėkojo Lietuvos katalikams už drąsą ir pabrėžė, kad Lietuva, Lenkija ir Estija turi bendrą misiją – saugoti krikščioniškąją civilizaciją nuo kultūrinio nuosmukio ir moralinio reliatyvizmo.
Katedros aikštėje vyko viešos kalbos ir liudijimai. Žodį tarė Bažnyčios atstovai, „Pro-Life Lietuva“ judėjimo nariai, jaunimo organizacijų atstovai ir svečiai iš Latvijos bei Estijos. Kalbėjusieji pabrėžė, kad žygio tikslas nėra politinis protestas, o kvietimas dialogui ir paramai moterims bei šeimoms. Pasak organizatorių, siekiama stiprinti visuomenės sąmoningumą apie gyvybės vertę ir skatinti pagalbos kultūrą.
Renginys tapo simboliniu įvykiu Baltijos šalims. Tai buvo pirmasis tokio masto gyvybės žygis, vienijęs tris valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Organizatoriai pabrėžė, kad gyvybės klausimas yra bendra regiono atsakomybė, ypač atsižvelgiant į demografinius iššūkius ir mažėjantį gimstamumą. Dalyvių teigimu, bendras balsas už gyvybę turi tapti Baltijos šalių vienybės ženklu.
Po žygio sulaukta įvairių reakcijų iš visuomenės ir politikų. Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovai padėkojo visiems dalyviams, pabrėždami, kad pagarba gyvybei – moralinė ir žmogiškoji vertybė. Tuo tarpu keli liberalios krypties politikai žygį pavadino „grįžimu į praeitį“ ir paragino atskirti religinius įsitikinimus nuo valstybės politikos. Žiniasklaidoje pasirodė tiek palaikančių, tiek kritinių komentarų – vieni akcentavo pilietinės visuomenės brandą ir taikų renginio pobūdį, kiti įžvelgė bandymą daryti įtaką politiniams sprendimams dėl šeimos ir gyvybės klausimų. Nepaisant vertinimų skirtumų, dauguma sutiko, kad toks žygis atskleidė visuomenės norą kalbėtis apie moralinius pagrindus, kurie formuoja Lietuvos ateitį.
Spalio mėnesį Bažnyčia ragina tikinčiuosius kiekvieną dieną kalbėti rožinį. Kodėl turėtume atsiliepti į šį kvietimą? Nes galime matyti kaip labai šiandien pasauliui reikia taikos ir Dievo: vyksta masiniai krikščionių persekiojimai, kariauja valstybės, moraliai pakrinka kultūros. Todėl verta sureaguoti į XX a. vykusius Švč. M. Marijos apsireiškimus, kurių metu Dievo Motina ragino tikinčiuosius imti į rankas rožinį kaip ginklą už taiką bei ramybę, ir atsiliepti į jau šimtmečius savo aktualumu neblėstantį Bažnyčios raginimą kalbėti rožinį.
Yra sena tradicija vaizduoti Mergelę Mariją, įteikiančią rožinį šv. Dominykui (+1221). Pasak šios tradicijos, sumanyti rožinio maldą šv. Dominyką įkvėpė jam apsireiškusi Mergelė Marija. Vis dėlto kai kurie mokslininkai šv. Dominyko nelaiko rožinio kūrėju, nes ankstyviausiuose pasakojimuose apie tai neužsimenama, o dominikonų konstitucijose ordino įkūrėjas nenurodomas kaip rožinio maldos sumanytojas. Taip pat ir dabartiniuose paveiksluose šis šventasis nėra vaizduojamas su rožiniu. Kita vertus, kiti tyrinėtojai teigia, kad galbūt šv. Dominykas ir nesukūrė šios maldos, bet labai išpopuliarino atversdamas nusidėjėlius ir atitolusiuosius nuo tikėjimo. Dar daugiau, koks tuzinas popiežių nurodo šv. Dominyko sąsajas su šios maldos atsiradimu.
Rožinis formavosi XII–XVI a. Pradžioje jo forma labai skyrėsi nuo dabartinės. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pirminis šios formalios maldos variantas atsirado apie 800-uosius metus Airijoje. Ten gyvenusios vienuolės kasdien skaitydavo visas 150 psalmių, o neraštingi žmonės, užuot skaitę psalmes 150 kartų kalbėdavo „Tėve mūsų…“ maldą. Kad nesuklystų skaičiuodami, jie naudodavo vėrinį. Manoma, kad XII a. prie minėtų maldų buvo pridėta „Sveika, Marija…“, taigi tuo metu rožinis buvo kalbamas 150 kartų kartojant abi maldas. Tokia maldos forma įgavo rožinio pavadinimą (iš lotyniško žodžio rosarium, reiškiančio rožių sodą arba rožyną).
XV a. pr. buvo pradėtas kalbėti rožinis iš 15 „Tėve mūsų…“ ir 150 „Sveika, Marija…“, padalytų į 15 dešimčių. Tuo pat metu paplito kita naujovė: tikėjimo slėpinių ir Marijos bei Jėzaus gyvenimo apmąstymai. Kai kurie rožinio kalbėtojai netgi turėjo savo slėpinių sąrašus, o nuo XV a. vidurio kuriasi Rožinio brolijos. XVI a. nusistovi rožinio forma, sudaryta iš trijų dalių po penkias paslaptis.
Šiandieninę rožinio kalbėjimo formą galutinai patvirtino popiežius Pijus V 1569 m., o 2002 m. šv. Jonas Paulius II apaštališkuoju laišku Rosarium Virginis Mariae pridėjo ketvirtąją rožinio dalį – Šviesos slėpinius.
Lepanto mūšis – Rožinio Karalienė (Nugalėtoja)
Spalio 7 d. Bažnyčia mus ragina švęsti Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės (Nugalėtojos) šventę. Ši šventė atsirado po 1571 metais vykusio visai Europai svarbaus istorinio mūšio, kuris labai prisidėjo prie visuotinio rožinio maldos išplitimo. Tų metų spalio 7 d. vyko garsusis Lepanto mūšis tarp krikščionių ir turkų laivynų. Europai buvo reali turkų ekspansijos grėsmė, dalis Viduržemio jūros uostų jau buvo užimti. Buvo sudaryta vadinamoji Šventoji Sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus Viduržemio jūroje: Venecijos ir Genujos Respublikos, Popiežiaus valstybė, kelios kitos mažosios italų valstybėlės, Ispanija ir Maltos ordinas.
Tuometinis popiežius Pijus V katalikų pasaulį kvietė kalbėti rožinį ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo, kad krikščionių laivynas laimėtų. Krikščioniškų valstybių pajėgos visiškai sunaikino turkų laivyną – buvo išvaduota 15 tūkstančių krikščionių, kurie kaip vergai turkų galerose buvo prikaustyti prie irklų. Abu laivynai, be jūrininkų, turėjo 25 000 karių.
Popiežius Pijus V tikėdamas, kad laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją paskelbė Marijos Nugalėtojos švente. Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos Rožinio Karalienės švente.
Rožinio maldos vertė
Įdomu tai, kad Viduramžiais buvo tradicija puošti Mergelės Marijos paveikslus ir skulptūras rožių vainikais, tačiau žiemą, kai šios gėlės nebežydėdavo, tikintieji rožių vainikus „priaugindavo“ kalbėdami rožinį. Tai buvo labai gyva tradicija tarp riterių, ypač sugrįžusių iš sudėtingų žygių. Kiekvienas „Sveika, Marija…“ maldos kalbėjimas būdavo įsivaizduojamas lyg rožės įteikimas Marijai. Taip pat ir šiandien Siksto koplyčioje, kur galima pamatyti Paskutiniojo teismo freską, yra vaizduojamas žmogus, kurį angelas su rožiniu kelia iš skaistyklos.
Brazilų filosofas, tarptautinės katalikiškos organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – Lietuvos KKI taip pat priklauso šeimai, kuri susiformavo iš šios organizacijos), įkūrėjas Plinio Correa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, kad visos šios krizės yra tik sudėtinės dalys vienos fundamentalios krizės, kurios veikimo laukas yra pats žmogus.
Šis moralės nuosmukis, pasak autoriaus, prasidėjo jau prieš kelis šimtus metų, vėlyvaisiais viduramžiais, kuomet imta nusigręžti nuo krikščioniškų dorybių, pasinerta į pasipūtimą ir gašlumą. Tai paruošė dirvą procesui, kurį P. de Oliveira vadina Revoliucija – ji iki mūsų dienų vystėsi keliais etapais, kuriuos žymėjo konkrečios revoliucijos.
Pirmąja revoliucija autorius vadina pseudoreformaciją. Ji skiepijo abejonių, religinio liberalizmo dvasią ir religinį egalitarizmą. Po jos sekė kitas Revoliucijos etapas – Prancūzų revoliucija. Tai buvo egalitarizmo triumfas dviejose srityse: religijoje, kurioje atsirado ateizmas, pavadintas sekuliarizmu, ir politikoje, įtvirtinus klaidingą teiginį, jog bet kokia nelygybė yra neteisingumas, bet kokia valdžia – pavojus. Galiausiai, komunizmas buvo šių klaidų perkėlimas į ekonomikos ir socialinę sritį.
Šis gilus ir ilgas procesas įsiskverbė į visas žmogaus gyvenimo sritis – kultūrą, meną, įstatymus, papročius ir institucijas. Mūsų dienomis matomas prigimties, šeimos, religinio bei tautinio tapatumo naikinimas – šio proceso dalis.
Plinio Correa de Oliveira knygoje apžvelgia ir kontrrevoliuciją – judėjimą, siekiantį atstatyti krikščioniškąją civilizaciją, sugrąžinti krikščioniškąjį žmogaus bei pasaulio vaizdinį. Autoriaus teigimu, „jei revoliucija yra netvarka, tai kontrrevoliucija yra tvarkos atkūrimas“.
Knygoje „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ P. de Oliveira lengvu stiliumi ir sistematiškai aprašo dabartinės mūsų civilizacijos moralinės būklės ištakas ir priežastis. Galiausiai filosofas pateikia siūlymus, kokiais principais remtis turėtų pastangos atstatyti civilizaciją. Nors parašyta XX a. viduryje, knyga kaip niekad aktuali mūsų dienomis, kuomet išgyvename ypač aršų Revoliucijos, apie kurią rašė P. de Oliveira, puolimo etapą.
Organizacija „Tradicija, šeima, nuosavybė“ ir jos įkūrėjas Plinio Correa de Oliveira su Lietuva susiję ypatingais ryšiais.
1990 metais ši organizacija per keturis mėnesius 26 pasaulio šalyse surinko 5,3 milijono parašų dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Parašus organizacijos atstovai vežė į Maskvą ir įteikė tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. Ši parašų rinkimo akcija įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip didžiausia tokio tipo akcija.
Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko teigimu, Lietuva šiai organizacijai turi nedovanotiną moralinę skolą, nes yra lyg pamiršusi prieš 35 metus atliktą žygdarbį.
1989 m. lapkritį nepasitenkinimo banga, nuvilnijusi per geležinės uždangos šalis, nulėmė Berlyno sienos griūtį. Tai buvo nesulaikomos lavinos pradžia, kuri galiausiai nuvertė Sovietų imperiją, nepaisant M. Gorbačiovo klaidinančių pažadų apie pertvarką ir viešumą (Perestroika ir Glasnost).
Lemiamą žingsnį Sovietų koloso žlugimo link žengė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d., paskelbdama šalies nepriklausomybę nuo Maskvos tironų. Maža Lietuva – viena iš trijų Baltijos valstybių, stovinčių priešais Rusijos mešką – nesėkmingai ieškojo paramos Vakarų šalyse. JAV, Prancūzijoje ir kitur jos atstovai nesulaukė jokios paramos dėl paskelbtos nepriklausomybės. Priešingai, jie gavo nuolaidžiavimo patarimų, raginančių ieškoti kompromiso su Maskva.
Lietuvos nepriklausomybės deklaracija buvo iškilusi pavojuje tapti tuščiu veiksmu, kuris galėjo pasmerkti tautą didžiuliam pažeminimui ir dar ilgesniam laisvės troškimo slopinimui. Šiame niūriame ir nerimą keliančiame fone, 1990 m. gegužės pabaigoje, Plinio Corrêa de Oliveira iniciatyva, Brazilijos TFP (Tradition, Family and Property) išėjo į gatves rinkti parašų Lietuvos nepriklausomybei paremti. Netrukus prie jų prisijungė kitos TFP organizacijos iš penkių žemynų. Per kiek daugiau nei keturis mėnesius TFP atstovai iš 20 šalių surinko didžiausią tuo metu galiojančią peticiją istorijoje – 5 218 520 parašų.
Tarptautinės žiniasklaidos plačiai nušviesta TFP kampanija suteikė naujos vilties ir įkvėpimo Lietuvos patriotams. Jie pamatė, kad pasaulyje yra žmonių – beveik du kartus daugiau nei pačios Lietuvos gyventojų – kurie ištiesė pagalbos ranką ir išreiškė moralinę paramą. Šis palaikymas buvo lemiamas, kad lietuviai nepasiduotų Vakarų siūlomoms kompromisinėms nuotaikoms.
1990 m. gruodžio 6 d. TFP delegacija stovėjo priešais Šv. Bazilijaus katedrą Maskvos Raudonojoje aikštėje, po to, kai perdavė 5,2 mln. parašų Gorbačiovo biurui kartu su lydinčiu laišku, paaiškinančiu kampanijos tikslą – palaikyti Lietuvos nepriklausomybę. Po to, kai visi parašai mikrofilmuoti buvo perduoti Kremliui, delegacija, sudaryta iš įvairių Amerikos ir Europos TFP organizacijų narių, išvyko į Lietuvos sostinę Vilnių. Ten jie buvo entuziastingai sutikti geležinkelio stotyje.
TFP delegacija prie Šv. Bazilio katedros Maskvos Raudonojoje aikštėje (1990 m. gruodžio 6 d.), po to, kai Gorbačiovo biurui buvo įteikti 5,2 milijono parašų ir laiškas, kuriame buvo išdėstyta kampanija už Lietuvos nepriklausomybę.
TFP delegacijai, kuriai vadovavo dr. Caio Xavier da Silveira ir kurią sudarė atstovai iš skirtingų tautų, buvo suteikta galimybė susitikti su prezidentu Vytautu Landsbergiu, kuriam jie įteikė oficialų laišką ir peticiją su visais 5,2 mln. parašų. Delegacija taip pat buvo sutikta Lietuvos parlamente.
TFP delegacija, sudaryta iš įvairių šalių atstovų ir vadovaujama dr. Caio Xavier da Silveira, apsilankė Lietuvoje, įteikė 5,2 milijono parašų prezidentui Vytautui Landsbergui (nuotraukoje matomas su oficialiu jam adresuotu laišku) ir susitiko su Lietuvos Parlamento nariais.
Delegacija taip pat susitiko su aukštais Bažnyčios hierarchais, tarp jų – kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Kauno arkivyskupu.Tą progą pasinaudodami, tiek kardinolas Sladkevičius, tiek prezidentas Landsbergis paprašė TFP narių nepamiršti Lietuvos. Kardinolas netgi išreiškė norą, kad TFP būtų įkurta ir Lietuvoje.
Pasaulio rekordo sertifikatas už didžiausią galiojančią peticiją, kurioje yra 5 218 520 parašų, koordinuotą „Tradition Family Property“ 1990 m. vasarą, remiant Lietuvos nepriklausomybę nuo TSRS. Įrašas pateikiamas 1993 m. „Gineso rekordų knygos“ 180 puslapyje.
„Baltijos kelias“ – tai įvykis, vykęs 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kurios tuo metu dar buvo SSRS sudėtyje. Apie 2 mln. žmonių susikibo rankomis sudarydami gyvą žmonių grandinę, nusidriekusią per daugiau kaip 600 km, kertančią visas tris Baltijos šalis ir jų sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Ši unikali demonstracija siekė atkreipti pasaulio dėmesį į bendrą likimą, ištikusį šias tautas. Data buvo pasirinkta sąmoningai – ji žymėjo 50-ąsias Molotovo–Ribbentropo pakto metines, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija pasidalijo Rytų Europą, o Baltijos šalys pateko Sovietų okupacijon. Sovietų valdžia šio pakto egzistavimą pripažino tik savaitę prieš Baltijos kelią. Protestas vyko taikiai.
„Baltijos kelias“: 1989 m. rugpjūčio 23 d. trijose Baltijos šalyse (Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje), tuomet dar buvusiose Tarybų Socialistinėse Respublikose, vykęs renginys, kurio metu apie du milijonai žmonių susikibo rankomis ir sudarė daugiau nei 600 km ilgio žmogaus grandinę, perėjęs tris Baltijos respublikas ir tris sostines (atitinkamai Vilnių, Taliną ir Rygą).
Atsiliepdamos į Lietuvos vadovų prašymą, TFP delegacijos nuo 1993 m. kasmet lankosi Lietuvoje paskutinę rugpjūčio savaitę ir pirmą rugsėjo savaitę, palaikydamos draugystę su senaisiais bičiuliais ir užmegzdamos ryšius su naująja, jau laisvėje gimusia karta.
2022 m. procesija į Šiluva, kur 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija ir kuri yra pagrindinė šalies Marijos šventovė.
Originalūs dokumentai – TFP delegacijų susitikimai su nepriklausomos Lietuvos vadovais, taip pat su katalikais ir katalikų kunigais Lietuvos parapijose:
„Marijos Radijas“ interviu su TFP delegacija Lietuvoje 2019 m.:
Prieš pirmąjį „Žygį už gyvybę“ Baltijos šalyse, numatytą spalio 4 d., norėtume pakomentuoti kai kurias išsakytas nuomones. „Žygio už gyvybę“ dalyviai dažnai savo dalyvavimą pateisina tuo, kad Lietuvoje nėra diskusijų dėl abortų uždraudimo. Mes norime tik parodyti teigiamus gyvenimo pasirinkimo, o ne mirties, aspektus.
Tai gražu, bet tikrai nepakankama. Agituoti už gyvenimą, o ne mirtį, yra absurdiška loginiu požiūriu. Kiekvienas normalus žmogus turėtų būti už gyvenimą. Kodėl mes to nedarome?
Atsakymas paprastas, bet dauguma žmonių bijo jį ištarti. Egoizmas! Moterys ir vyrai (jie taip pat, net jei nieko nesako) nusprendžia darytis abortą ne todėl, kad nežino, jog tai yra žmogžudystė.
Jie galbūt nenori vartoti tokių žodžių, bet jie tikrai žino, kad nauja gyvybė neatsiras šiame pasaulyje, kad naujas žmogus, mergaitė ar berniukas, neatsiras. Manau, kad visi supranta, jog abortas baigiasi tuo, kad nauja gyvybė neatsiranda, o tai reiškia to žmogaus mirtį.
Problema yra ne tai, kad nesuprantama, kas yra abortas. Problema yra tai, kad nesuprantama, kas yra gimtoji nuodėmė, kuri veikia kiekvieną žmogų. Dėl šios nuodėmės kiekvienas žmogus turi iškreiptą prigimtį. Jie yra labiau linkę į blogį nei į gėrį. Jei jie nebendradarbiauja su malone, t. y. jei jie nėra pakrikštyti, nepraktikuoja savo tikėjimo ir pan., šis polinkis į blogį didėja ir tampa vis stipresnis. Žmogus nėra geras iš prigimties. Reikia pasakyti, kad žmogus yra blogas iš prigimties.
O jei jie yra blogi iš prigimties, nenuostabu, kad jie yra savanaudžiai. Abortas kyla iš savanaudiškumo. Kodėl man (mums) reikia šio vaiko? Juk jis trukdo mūsų planams, riboja mūsų karjerą, atima mūsų pinigus, kelia grėsmę mano sveikatai (moterims) ir pan. Visi šie aspektai yra aborto priežastis, o ne kažkoks „nesuvokimas“, ar tai embrionas, ar žmogus. Čia viskas paprasta: kiekvienas žmogus, likdamas žmogumi, kažkada buvo embrionas. Sunaikindami embrioną, jūs nužudote žmogų!
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Panašus mechanizmas veikia ir eutanazijos atveju. Kodėl man reikia šio senolio? Aš neturiu kaip juo pasirūpinti. Jis reikalauja per daug, nei aš, nei kas kitas neturime jam laiko. Jam geriau mirti ir netrukdyti mums. Arba kuo greičiau jis mirs, tuo greičiau galėsime pasidalinti jo turtą. Tai yra karti tiesa apie eutanaziją.
Abiem atvejais taip mąstantys žmonės pamiršta, kad ir jie buvo arba bus panašioje situacijoje. Čia vėl susiduriame su kraštutiniu absurdiškumu, aklumu savo pačių galimo likimo atžvilgiu.
Norėdama to išvengti, Bažnyčia savo klestėjimo laikais visada reikalavo, kad valstybė nustatytų griežtus reikalavimus, ribojančius tokį elgesį ir padedančius žmonėms išvengti patekimo į blogio spąstus.
Iš dalies taip tai veikia ir šiandien. Juk mes nesistebime, kad valstybė baudžia už žmogžudystę. Kodėl ji neturėtų daryti to paties vadinamojo „aborto“ atveju, nes tai taip pat yra žmogaus nužudymas likus kelioms savaitėms iki gimimo? Kodėl ji neturėtų uždrausti eutanazijos, vietoj to, kad teisintųsi „sutikimu su savižudybe“?
Šių „įstatymų“ negalima pateisinti jokiu klasikiniu ar prigimtiniu įstatymu. Šios „įstatymas“ yra tiesiog savanaudiški plebėjų minios reikalavimai. Tai yra barbarų „įstatymas“.
Jei mes, kaip šalis su kelių šimtų metų krikščioniškos istorijos, dabar esame tokioje būsenoje, tai bėda mums! Tada nenuostabu, kad mums gresia karas. Mums turi grėsti bausmė, ir jei mes neatsiversime, tokia bausmė bus teisinga mums.
Šių metų rugpjūčio paskutinėmis dienomis, kaip ir visada, dalyvavome Fatimos Dievo Motinos statulos piligrimystėje, kurią organizavo tarptautinė tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo organizacija „Tradicija – Šeima – Nuosavybė“. Šis piligrimų žygis, kaip ir kasmet, buvo skirtas Laisvės dienos – 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai paskutinis sovietų karys paliko Lietuvą, – minėjimui.
Aplankėme Kelmę, Šiaulius, Tytuvėnus ir Šiluvą. Piligrimystės metu tikintieji buvo supažindinti su tradiciniu lotynišku giedojimu, kurį šiandien retai galima išgirsti. Lotynų tradicijos grožis yra esminis elementas, kuris priešinasi antikatalikiškai revoliucijai.
Mes meldėmės Jūsų intencijomis. Taip pat susitikome su vyskupais, palaikėme juos sunkioje kovoje su blogio jėgomis. Prašome Jūsų melstis ir mūsų ir jų intencijomis.
2025 m. rugpjūčio 30 d. Sukilėlių kalnelyje Šiauliuose vyko iškilmingas susitikimas, subūręs miesto bendruomenę ir tarptautinės katalikiškos organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP) narius.
Skambant Šiaulių pučiamųjų orkestro muzikai, renginys prasidėjo tautiška giesme. Renginys tęsėsi jautriais žodžiais ir prisiminimais, kuriais dalijosi svečiai iš užsienio ir Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis. „Šiandien mes matome, pasaulyje žmonių širdys nutolo nuo Dievo ir matome baisius karus, nesantaiką. Visa tai todėl, kad neklausome amžinosios meilės žodžių ir negirdime, ką sako Jėzus. O Jis sako – mokykitės iš manęs, aš esu romus ir nuolaidžios širdies ir taip jūs rasite savo sieloms atgaivą“, – kalbėjo E. Bartulis.
Po oficialiosios dalies dalyviai įsijungė į tradicinį Padėkos ir vilties žygį. Nešini Lietuvos Respublikos ir istorinėmis vėliavomis, giedodami giesmes, jie iškilmingai keliavo į šv. Mišias Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje.
Rugpjūčio 30 d.taip pat buvome Kelmės bažnyčioje, po to nuvykome į vietos kapines.
Kasmet paskutinį rugpjūčio sekmadienį 31 d. rengiama tradicinė padėkos už laisvę eisena iš Tytuvėnų į Šiluvą. Datuojama dar 1973 metais, kaip pasipriešinimas sovietų pastangoms sunaikinti dvasinį tikinčiųjų užsidegimą, ši eisena vėl atgaivinta Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nuo to laiko eisenoje kasmet dalyvauja ir tarptautinė organizacija TFP (Tradicija. Šeima. Nuosavybė), padėjusi Lietuvai eiti kovos už laisvę keliu. Ir šiemet TFP organizacijos dvasia lydėjo einančiuosius – kartu buvo nešama jų Fatimos Dievo Motinos statula.
Popiežius Leonas XIV pirmadienį susitiko su vienu žymiausių „LGBTIQ katalikų“ integracijos į Bažnyčią šalininkų ir padrąsino jo tarnystę, artėjant planuojamai Šventųjų metų „LGBTIQ katalikų“ piligriminei kelionei į Vatikaną.
Deja, šį kartą iš Jo Šventenybės Leono XIV negirdėjome aiškaus mokymo apie Dangaus keršto besišaukiantį Sodomos nuodėmę. Jo Šventenybė, atrodo, šioje srityje laikosi savo pirmtako, šventos atminties popiežiaus Pranciškaus, mąstymo, sakydamas savo širdyje: „Kas aš toks, kad galėčiau teisti?“
Atsižvelgdami į tai, šiandien mes labiau primename akmenis, kartodami amžinąją Bažnyčios mokymo tiesą šioje srityje.
Katalikų Bažnyčios tradicinis mokymas apie sodomijos nuodėmę
Katalikų Bažnyčia nuo pat savo pradžios laikė sodomiją sunkia nuodėme, prieštaraujančia prigimtiniam įstatymui ir Dievo planui žmogui. Biblijos šaltiniai, tokie kaip pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą (Pr 18–19) ar šv. Pauliaus žodžiai: „Vyrai, palikę prigimtinį santykiavimą su moterimi, įsiliepsnojo geiduliais vienas kitam; vyrai su vyrais darė nepadorius darbus“ (Rom 1,27), sudarė pagrindą vėlesnei teologinei tradicijai.
Šv. Augustinas homoseksualinius veiksmus laikė ypač bjauriais: „Šie veiksmai, jei juos apskritai galima vadinti veiksmais, yra ne tik nuodėmė, bet ir taip nenatūralus nusikaltimas, kad jie turi būti smerkiami ypatingu griežtumu“ (De civitate Dei, XIV, 23). Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas Laišką romiečiams, rašė: „Nėra nieko blogesnio už šią yda; pati prigimtis su pasibjaurėjimu nusigręžia“.
Viduramžių scholastika šį mokymą suformulavo itin tiksliai. Šv. Tomas AkvinietisTeologijos sumoje sodomiją priskyrė prie nuodėmių contra naturam: „Yra tokių nuodėmių, kurios ypatingu būdu prieštarauja žmogaus prigimčiai, pavyzdžiui, vyro santykiavimas su vyru ar gyvuliu; jos sunkesnės už svetimavimą, nes prieštarauja pačiai prigimties tvarkai“ (II–II, q.154, a.12). Šv. Petras Damianis veikale Liber Gomorrhianus rašė popiežiui Leonui IX: „Ši bjaurastis yra nuodas, kuris užnuodija kraują, užgesina proto šviesą, atveria pragarą ir uždaro dangaus vartus“.
Popiežiai šią temą kėlė ne kartą. Ypač griežtai kalbėjo popiežius Šv. Pijus V konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568): „Šis baisus ir bjaurus nusikaltimas, dėl kurio Dievo pyktis užgriūva neklusnumo sūnus, negali būti toleruojamas be bausmės. Todėl įsakome, kad kaltininkai būtų baudžiami pagal kanonų teisę, o jei jie yra dvasininkai – taip pat atiduodami pasaulietinei valdžiai“.
XIX a., augant socialiniams pokyčiams ir bandymams liberalizuoti papročius, popiežiai daug kartų pabrėžė santuokos neišardomumą ir lytinio akto pavaldumą prokreacijos tikslui. Leonas XIII enciklikoje Arcanum Divinae Sapientiae (1880) rašė: „Santuoka buvo įsteigta Dievo, kad žmonių giminė būtų išsaugota ir išplėsta, o jos neišardomumas ir šventumas saugotų visuomenę nuo žlugimo“. Šiame kontekste bet kokia praktika, prieštaraujanti santuokos tikslui, įskaitant sodomiją, buvo laikoma rimtu nusižengimu prigimtiniam įstatymui.
Popiežius Pijus IX, pasmerkęs moralinį reliatyvizmą Klaidų sąvade (1864), pabrėžė, kad Bažnyčia turi neliečiamą teisę spręsti moralės klausimus. Todėl sodomijos aktai negalėjo būti laikomi morališkai neutraliais, nes – kaip mokė popiežius – „negalima priimti, kad sąžinės laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė“ (Syllabus, klaida Nr. 15).
Leonas XIII enciklikoje Libertas praestantissimum (1888) šią mintį plėtojo: „Laisvė, atsieta nuo tiesos, veda į pražūtį; tikroji laisvė reiškia galimybę daryti gera, pagal Dievo ir prigimties įstatymą“. Iš to išplaukė, kad su prigimtimi nesuderinami elgesio būdai nėra laisvės išraiška, bet jos iškraipymas.
Pijus XI enciklikoje Casti connubii (1930) suformulavo brandžiausią moderniųjų laikų Bažnyčios poziciją: „Kiekvienas santuokinis aktas turi likti atviras gyvybės perdavimui. Kas kitaip jį naudoja, prieštarauja tiek Dievo įstatymui, tiek žmogaus prigimčiai“. Ši taisyklė apėmė visas lytines praktikas, atskirtas nuo vaisingumo, įskaitant sodomiją.
Popiežius Leonas XIV pirmadienį susitiko su vienu žymiausių „LGBTIQ katalikų“ integracijos į Bažnyčią šalininkų ir padrąsino jo tarnystę, artėjant planuojamai Šventųjų metų „LGBTIQ katalikų“ piligriminei kelionei į Vatikaną.
Deja, šį kartą iš Jo Šventenybės Leono XIV negirdėjome aiškaus mokymo apie Dangaus keršto besišaukiantį Sodomos nuodėmę. Jo Šventenybė, atrodo, šioje srityje laikosi savo pirmtako, šventos atminties popiežiaus Pranciškaus, mąstymo, sakydamas savo širdyje: „Kas aš toks, kad galėčiau teisti?“
Atsižvelgdami į tai, šiandien mes labiau primename akmenis, kartodami amžinąją Bažnyčios mokymo tiesą šioje srityje.
Katalikų Bažnyčios tradicinis mokymas apie sodomijos nuodėmę
Katalikų Bažnyčia nuo pat savo pradžios laikė sodomiją sunkia nuodėme, prieštaraujančia prigimtiniam įstatymui ir Dievo planui žmogui. Biblijos šaltiniai, tokie kaip pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą (Pr 18–19) ar šv. Pauliaus žodžiai: „Vyrai, palikę prigimtinį santykiavimą su moterimi, įsiliepsnojo geiduliais vienas kitam; vyrai su vyrais darė nepadorius darbus“ (Rom 1,27), sudarė pagrindą vėlesnei teologinei tradicijai.
Šv. Augustinas homoseksualinius veiksmus laikė ypač bjauriais: „Šie veiksmai, jei juos apskritai galima vadinti veiksmais, yra ne tik nuodėmė, bet ir taip nenatūralus nusikaltimas, kad jie turi būti smerkiami ypatingu griežtumu“ (De civitate Dei, XIV, 23). Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas Laišką romiečiams, rašė: „Nėra nieko blogesnio už šią yda; pati prigimtis su pasibjaurėjimu nusigręžia“.
Viduramžių scholastika šį mokymą suformulavo itin tiksliai. Šv. Tomas AkvinietisTeologijos sumoje sodomiją priskyrė prie nuodėmių contra naturam: „Yra tokių nuodėmių, kurios ypatingu būdu prieštarauja žmogaus prigimčiai, pavyzdžiui, vyro santykiavimas su vyru ar gyvuliu; jos sunkesnės už svetimavimą, nes prieštarauja pačiai prigimties tvarkai“ (II–II, q.154, a.12). Šv. Petras Damianis veikale Liber Gomorrhianus rašė popiežiui Leonui IX: „Ši bjaurastis yra nuodas, kuris užnuodija kraują, užgesina proto šviesą, atveria pragarą ir uždaro dangaus vartus“.
Popiežiai šią temą kėlė ne kartą. Ypač griežtai kalbėjo popiežius Šv. Pijus V konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568): „Šis baisus ir bjaurus nusikaltimas, dėl kurio Dievo pyktis užgriūva neklusnumo sūnus, negali būti toleruojamas be bausmės. Todėl įsakome, kad kaltininkai būtų baudžiami pagal kanonų teisę, o jei jie yra dvasininkai – taip pat atiduodami pasaulietinei valdžiai“.
XIX a., augant socialiniams pokyčiams ir bandymams liberalizuoti papročius, popiežiai daug kartų pabrėžė santuokos neišardomumą ir lytinio akto pavaldumą prokreacijos tikslui. Leonas XIII enciklikoje Arcanum Divinae Sapientiae (1880) rašė: „Santuoka buvo įsteigta Dievo, kad žmonių giminė būtų išsaugota ir išplėsta, o jos neišardomumas ir šventumas saugotų visuomenę nuo žlugimo“. Šiame kontekste bet kokia praktika, prieštaraujanti santuokos tikslui, įskaitant sodomiją, buvo laikoma rimtu nusižengimu prigimtiniam įstatymui.
Popiežius Pijus IX, pasmerkęs moralinį reliatyvizmą Klaidų sąvade (1864), pabrėžė, kad Bažnyčia turi neliečiamą teisę spręsti moralės klausimus. Todėl sodomijos aktai negalėjo būti laikomi morališkai neutraliais, nes – kaip mokė popiežius – „negalima priimti, kad sąžinės laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė“ (Syllabus, klaida Nr. 15).
Leonas XIII enciklikoje Libertas praestantissimum (1888) šią mintį plėtojo: „Laisvė, atsieta nuo tiesos, veda į pražūtį; tikroji laisvė reiškia galimybę daryti gera, pagal Dievo ir prigimties įstatymą“. Iš to išplaukė, kad su prigimtimi nesuderinami elgesio būdai nėra laisvės išraiška, bet jos iškraipymas.
Pijus XI enciklikoje Casti connubii (1930) suformulavo brandžiausią moderniųjų laikų Bažnyčios poziciją: „Kiekvienas santuokinis aktas turi likti atviras gyvybės perdavimui. Kas kitaip jį naudoja, prieštarauja tiek Dievo įstatymui, tiek žmogaus prigimčiai“. Ši taisyklė apėmė visas lytines praktikas, atskirtas nuo vaisingumo, įskaitant sodomiją.
Turbūt niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo žmogaus, kuris pasižymėtų tiek daug šventų dorybių: pamaldumu, artimo meile, giliu nuolankumu, ganytojišku uolumu ir paprastumu, kaip vienas iš paskutiniųjų Dievo išrinktųjų, šv. Pijus X.
Vis dėlto Tombolo klebonas, visą gyvenimą širdyje išlikęs kaimo kunigu, nesantaikos draskomo pasaulio problemas ir blogybes sutiko su dvasiniu tikro kryžiuočio užsidegimu. Užrašas ant jo kapo Šv. Petro bazilikos kriptoje iškalbingiausiai liudija apie gyvenimą, praleistą Dievo tarnybai:
„Gimęs vargšas ir nuolankios širdies,
Drąsus kovotojas už katalikų tikėjimą,
Uolus viską atstatyti Kristuje,
Vainikavęs šventą gyvenimą šventa mirtimi“.
Būsimasis popiežius Džiuzepė Melkioras Sartas (Giuseppe Melchiorre Sarto) gimė 1835 m. birželio 2 d. mažame Italijos miestelyje Riezėje (Riese), Trevizo provincijoje netoli Venecijos. Jo tėvas Džiovanis Sartas (Giovanni Sarto), iš profesijos batsiuvys, taip pat dirbo rotušės prižiūrėtoju ir miesto pašto viršininku. Jo motina buvo Margerita Sanson (Margherita Sanson), siuvėja. Šeima turėjo nedaug žemiškų gėrybių, ir ankstyvasis jaunojo Džiuzepės, vyriausiojo iš aštuonių gyvų išlikusių vaikų, gyvenimo laikotarpis buvo sunkus. Jis lankė parapijos mokyklą, ten jo protiniai gabumai ir aukšta moralė patraukė kunigo dėmesį, ir ganytojas pasirūpino, kad berniukui būtų skirta stipendija mokytis Kastelfranko (Castelfranco), didesnio miestelio už dviejų mylių nuo Riezės, vidurinėje mokykloje. Baigęs mokymo kursą kastelfranke, Džiuzepė prisipažino kurį laiką jautęs pašaukimą kunigystei, bet manęs, kad šis tikslas jam nepasiekiamas. Tačiau jo tėvai sūnaus pašaukime įžvelgė Dievo valią ir kiek galėdami stengėsi jį paskatinti. Riezės kunigas ir vėl atėjo į pagalbą – gavo berniukui stipendiją studijoms Padujos seminarijoje. 1850 m. lapkritį jaunasis Sartas atvyko į Padują ir iš karto uoliai įsitraukė į seminarijos gyvenimą bei studijas. Mokydamasis seminarijoje, vaikinas parodė tas pačias iškilias proto ir dvasios savybes, vėliau sužydėjusios jo, kaip vyskupo ir popiežiaus, darbe. Džiuzepė uoliai darbavosi ir pagaliau, 1858 m. rugsėjo 18 d., buvo įšventintas kunigu Kastelfranko katedroje.
Pirmiausia jaunasis kunigas buvo paskirtas Tombolo, 1500 tikinčiųjų turinčios parapijos Trentino rajone Italijoje, vikaru. Čia kun. Sartas aštuonerius metus darbavosi tarp savo mylimų parapijiečių, ypač tarp vargšų. Taip pat jis įkūrė vakarinę bendrojo lavinimo mokyklą suaugusiems ir išmokė parapijos chorą gerai giedoti grigališkąjį choralą. Jo klebonas, kunigas Konstantinis (Constantini), pripažindamas jaunojo kunigo vertę, parašė pranašišką savo padėjėjo charakteristiką: „Jie atsiuntė man vikarą, jauną kunigą, liepdami išmokyti jį ganytojo pareigų, tačiau iš tikrųjų yra priešingai – jis toks uolus, toks kupinas sveiko proto ir kitų neįkainojamų Dievo dovanų, kad ne jis, o aš galiu daug ko iš jo pasimokyti. Vieną dieną jis dėvės vyskupo mitrą, esu tuo tikras. O po to… kas žino?“
1867 m. liepą kunigas Sartas, tada turėjęs 32 metus, buvo paskirtas Salzano, vienos iš labiausiai vertinamų parapijų Trevizo vyskupijoje, klebonu. Greitai apie jo rūpinimąsi vargšais ir pagalbą jiems sužinojo visa parapija, o dvi jo seserys, dirbusios jo namų šeimininkėmis, dažnai nežinodavo ką daryti, nes jų brolis išdalydavo stokojantiems daugybę savo drabužių ir maisto. Naujasis klebonas pasirūpino, kad ir jauni, ir seni būtų išmokyti krikščionių tikėjimo pagrindų. Tvirtas būsimo popiežiaus įsitikinimas, kad iš pamaldumo maža naudos, jeigu žmonės nesupranta jo prasmės, vėliau atsispindės jo enciklikoje apie krikščionių tikėjimo mokymą „Acerbo nimis“. Po devynerių metų darbo Salzano parapijoje kunigui Sartui buvo atlyginta už jo tarnystę, paskiriant jį Trevizo katedros kanauninku ir tos vyskupijos kancleriu. Be to, jis tapo seminarijos dvasios vadovu. Kanauninkas Sartas giliai domėjosi šiuo jaunų kunigų ugdymo pagal Kristaus pavyzdį darbu. Tačiau nepaisant daugybės minėtų pareigų jis visada liko mokytoju – dažnai keliaudavo iš seminarijos į miestą mokyti vaikus katekizmo, taip pat rengė sekmadienines paskaitas vaikams, lankiusiems bendrojo lavinimo mokyklas, kuriose tikybos dėstymas buvo uždraustas. Kai 1884 m. atsilaisvino Mantujos vyskupo sostas, Popiežius Leonas XIII paskyrė kanauninką Sartą tos diecezijos vyskupu.
Vyskupas
Diecezija, kurioje turėjo pradėti savo darbą vyskupas Sartas, skendėjo problemose. Šalies valdžia buvo priešiška Bažnyčiai ir visaip ją varžė – uždraudė vienuolynus, kišosi į daugelio religinių institucijų valdymą, o Bažnyčios nuosavybę apdėjo dideliais mokesčiais. Visi šie politiniai neramumai stipriai veikė tiek dvasininkus, tiek pasauliečius. Mantujos seminarijos ištuštėjo, daug jaunesnių kunigų pasidavė aplaidumui, tarp dvasininkų plito pavojingos mąstymo klaidos, o ganytojų sugedimas persidavė jų kaimenei. Apskritai vyskupiją gaubė religinio abejingumo ir sekuliarizmo migla. Su sau būdinga energija ir dvasine jėga vyskupas Sartas ėmėsi darbo, siekdamas savo vyskupijoje įvesti tvarką. Pirmiausia jis pasirūpino seminarija ir, pats rodydamas uolumo ir teisingo mokymo pavyzdį, privertė kunigus vėl visokeriopai bei sąžiningai tarnauti Bažnyčiai. Naujasis vyskupas suprato, kad žmonių moralinio išglebimo priežastis ‒ parapijų klebonų aplaidumas tikinčiuosius mokant katekizmo. Vyskupas Sartas dažnai pats vesdavo katekizmo pamokas. Savo ganytojiškų vizitų metu ir savo laiškuose jis ragino visose parapijose kurti Krikščioniškojo mokymo broliją. Dievas palaimino šį vyskupo darbą visos jam patikėtos kaimenės labui, ir 1893 m. Jo Šventenybė popiežius Leonas XIII pakėlė vyskupą Sartą kardinolu, kartu paskirdamas jį Venecijos patriarchu.
Kardinolas ir Venecijos patriarchas
Būdamas Venecijos patriarchas, jis ir toliau dirbo panašiai kaip Tombole, Salzane ir Mantujoje, bet jo veiklos laukas dar labiau išsiplėtė. Jis lygiai taip pat rūpinosi dvasininkais ir seminarijomis, kaip visuomet atvira ranka ir širdimi padėjo vargšams, leido ilgas valandas mokydamas jaunus ir senus tikėjimo tiesų – tik naujosiose pareigose juodą ir violetinę jo prabėgusių dienų sutanos spalvą pakeitė raudona. Naujasis kardinolas labai domėjosi socialinėmis ir ekonominėmis problemomis ir bet kuri gerbtina socialinė organizacija susilaukdavo jo pagalbos. Venecijoje įkūrus Darbininkų draugiją, kardinolo Sarto vardas buvo jos narių sąrašo viršuje, ir jis reguliariai mokėjo nario mokestį! Kai kartą atrodė, jog bankrutuos svarbus vyskupijos laikraštis, kardinolas pareiškė: „Veikiau parduosiu savo vyskupo lazdą ir drabužius, nei leisiu, kad laikraštis žlugtų“.
1903 m. liepos 20 dieną Leono XIII pontifikatas baigėsi. Pasaulis gedėjo dėl didžiojo popiežiaus mirties. Kardinolai iš viso pasaulio atvyko į Romą, kad konklavoje išrinktų naują popiežių. Kaip buvo būdinga kardinolui Sartui, dėl nuolatinės labdaringos veiklos jam trūko lėšų kelionei į Romą. Iškilmingoje konklavos sesijoje prasidėjo balsavimas. Su kiekvienu nauju balsavimu kardinolas Sartas gavo vis daugiau balsų. Kuo labiau atrodė, kad bus pasirinkta jo kandidatūra, tuo daugiau jis prieštaravo, jog nėra vertas popiežiaus pareigų. Kai pagaliau buvo paskelbta, jog kard. Sartas surinko pakankamai balsų, kad būtų išrinktas, jis nulenkė galvą, apsipylė ašaromis ir sušnibždėjo: „Fiat Voluntas tua“ („Teesie Tavo valia“). Jis sutiko priimti naująsias pareigas, pasirinko Pijaus X vardą ir 1903 m. rugpjūčio 9 d. buvo karūnuotas Kristaus Vietininku žemėje.
Dabar naujojo popiežiaus „parapija“ tapo visas pasaulis, ir pirmojoje enciklikoje jis paskelbė savo pontifikato tikslą. Tai buvo noras, šv. Pauliaus žodžiais tariant, „visa atnaujinti Kristuje“ (Ef 1:10). Pijus buvo įsitikinęs, kad pagrindinis būdas pasiekti šį atnaujinimą yra veikti per dvasininkiją. Per visą savo pontifikatą Popiežius ragino vyskupus pertvarkyti seminarijas, kad jauni vyrai, turėsiantys padėti kitiems pažinti Dievą, būtų kuo geriausiai apmokyti. Popiežius paskelbė encikliką „Paraginimas Katalikų dvasininkijai”, kuriame nurodė, kad tik per apmokytus ir drausmingus dvasininkus įmanoma įvykdyti pasaulio sugrįžimo prie Kristaus programą.
Tikybos dėstymas jauniems ir seniems tapo antra pagal svarbą krikščioniškos visuomenės atstatymo priemone. Enciklikoje apie krikščionių tikėjimo mokymą „Acerbo nimis“ Pijus X tvirtai išreiškė savo poziciją. Pasaulio blogybės kyla iš Dievo nepažinimo, teigė jis, ir kunigai privalo amžinąsias tiesas skelbti visiems, tokia kalba, kad visi galėtų tai suprasti. Kaip visada rodydamas pavyzdį kitiems, jis pats sekmadieniais mokė žmones tikėjimo tiesų viename iš Vatikano kiemų.
Vis dėlto jokia kita Pijaus reforma nebuvo taip sveikinama kaip dekretai dėl Šventosios Komunijos. Šv. Pijus X dažnai vadinamas „Eucharistijos popiežiumi“. Šie dekretai, paskelbti nuo 1905 iki 1910 m., leido priimti Pirmąją Komuniją jaunesnio amžiaus vaikams, nei tai buvo leidžiama anksčiau, taip pat paskatino visus katalikus dažnai priimti šventąją Eucharistiją ir palengvino pasninko reikalavimus ligoniams.
Popiežius visada buvo ugningas kovotojas krikščioniškosios socialinės veiklos srityje. 1905 metais jis paskelbė encikliką apie katalikų socialinę veiklą Italijoje „Il Fermo proposito“. Šiame dokumente popiežius išdėstė praktines rekomendacijas, kaip reikėtų spręsti socialines problemas. Jis dar kartą pabrėžė maldos būtinybę ir galią, bet teigė, kad visuomenės neįmanoma sukrikščioninti vien malda. Reikia ir veiklos – pažymėjo jis – kaip tai parodė apaštalų ir tokių šventųjų kaip Pranciškus Ksaveras gyvenimas.
Popiežius taip pat energingai skatino reformas Bažnyčios liturgijoje, nes manė, kad jų jau seniai reikėjo imtis. Savo apaštaliniame laiške motu proprio dėl bažnytinės muzikos atkūrimo jis išvardijo tokios muzikos tikslus – šventumas, formos grožis ir universalumas. Popiežius buvo įsitikinęs, kad grigališkasis choralas geriausiai tinka šiems tikslams pasiekti. Tačiau jis manė, jog siekis bažnytinę muziką apriboti grigališkuoju choralu yra perdėtas, ir visada palankiai vertino šiuolaikinius kūrinius, jei tik jie atitinka bažnytinei muzikai keliamus reikalavimus.
Šv. Pijus X taip pat reformavo brevijorių ir, siekdamas gilinti Šventojo Rašto studijas, įkūrė Biblijos institutą. Dar svarbiau Bažnyčios vidaus struktūrai buvo tai, kad jis inicijavo ir atidžiai prižiūrėjo Kanonų teisės kodekso parengimą.
Daug kas šv. Pijų X laikė krikščioniškosios tiesos mokytoju, tvirtu vadovu ir nenumaldomu tikėjimo klaidų priešu. Šį įvaizdį patvirtino ryžtingi popiežiaus veiksmai 1907 metais, kai jis paskelbė daugiau nei keturiolika pareiškimų prieš modernizmo plitimą. Ta klastinga filosofija, kurioje, kaip įžvelgė Pijus X, glūdi visų erezijų nuodai, apsimetė norinti „modernizuoti“ Bažnyčią, kad ši žengtų koja kojon su besikeičiančiais laikais. Iš tikrųjų jos tikslas ‒ sugriauti pačius tikėjimo pamatus. Popiežiaus raštus ir pareiškimus, nukreiptus prieš šią filosofiją, karūnavo enciklika apie modernistų mokymus „Pascendi Dominici gregis“. Šiame veikale, kuris tuo metu smogė mirtiną smūgį modernizmui, popiežius sistemingai išdėstė modernistų skelbiamas klaidas, jų priežastis ir konkrečias atsargumo priemones, kurių reikia imtis kovojant su tomis klaidomis.
Pijus X tarnavo dieviškajam Mokytojui iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų. Septyniasdešimt devyneri pragyventi metai per daug jo nepalaužė, bet pervargimas ir nerimas dėl artėjančios bausmės – pasaulinio karo – darė savo. Šventasis Tėvas aiškiai matė artėjančio pasaulinio konflikto siaubingumą ir jautėsi bejėgis, negalėdamas jo sustabdyti. Praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui po karo pradžios popiežius susirgo gripu. Jo nusilpęs kūnas nebegalėjo kovoti su liga. Visu kuo į Kristų panašus Pijus ramiai nukeliavo į amžinybę 1914 m. rugpjūčio 20 d., o pasaulis, nors ir blaškydamasis mirtinoje karo agonijoje, tarsi stabtelėjo apraudoti šį švelnų ir nuolankų vyrą, kurio paskutinė valia ir testamentas padėjo dar geriau suprasti jo charakterį. Ten be kita ko rašoma: „Gimiau vargšas, gyvenau kaip vargšas, mirštu kaip vargšas“.
Netrukus po Pijaus X mirties tikintieji pradėjo rengti piligrimines keliones prie jo kapo, atsinešdami gėles, maldas ir Dievo malonių prašymus. Buvo paskelbti ir daugelio žmonių patvirtinti gausūs pasakojimai apie Pijui X užtariant stebuklingai gautas Dievo malones bei išgydymus, kai kuriuos iš jų – net dar popiežiui esant gyvam. 1923 m. Bažnyčia, visada atsargi tokiais klausimais, pradėjo tyrimą dėl Pijaus X gyvenimo ir dorybių, o 1943 m. vasarį buvo žengtas pirmasis oficialus žingsnis jo byloje – tuometinis popiežius Pijus XII pasirašė atitinkamą dekretą. Krikščioniškojo mokymo brolija aktyviai prisidėjo vedant jo beatifikacijos ir kanonizacijos bylas, atsidėkodama už Pijaus X darbus jos labui. 1951 m. birželio 3 d Pijus X buvo paskelbtas palaimintuoju ir galiausiai 1954 m. gegužės 29 d., pagal tradiciją skambant didžiųjų Romos bažnyčių varpams, Džiuzepė Sartas, nuolankus viso pasaulio parapijos klebonas, buvo paskelbtas Dievo šventuoju.
Škaplierius yra išorinis marijinio pamaldumo, kuris remiasi pasišventimu Švenčiausiajai Mergelei Marijai, ženklas. Tai gali būti priklausymas karmelitų ordinui arba kitiems religiniams ordinams. Tikroji škaplieriaus prasmė kyla iš jį nešiojančiojo širdies. Tai rodo kažką, kas yra jo viduje, jo tikėjime, jo apsisprendimuose ir jo atsivertime.
Tačiau bet kokio išorinio ženklo pavojus yra tas, kad jis lieka tik išorinis, labai svarbu, kad viduje išgyventume tai, ką simbolizuoja škaplierius.. Švenčiausioji Mergelė Marija, šaukdamasi Karmelio kalno (Karmelio kalnas) yra puikus pavyzdys, ką reiškia sekti Kristumi.
Kas tai yra ir kam ji skirta?
Žodis “škaplierius” kilęs iš lotynų kalbos “scapularium.“mentėkuris gali būti verčiamas kaip “nugara” arba “petys”, ir “-ario”kuris vartojamas ryšiui ar priklausomybei nurodyti.
Šis terminas vartojamas kalbant apie drabužį, dėvimą vienuolių ordinuose kaip vienuolinis drabužis arba pamaldumo apdaras.
Kilmė ir esami tipai
Iš pradžių škaplierius buvo prijuostė, kurią vienuoliai dėvėjo darbo metu, kad nesuteptų tunikos.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius karmelitų drabužių audekle.
Vienuolinis škaplierius
Jį sudaro juosta su anga, pro kurią įkišama galva ir kuri kabo ant krūtinės ir nugaros. Šis škaplierius – tai škaplieriaus dalis, kurią karmelitės ir šiandien dėvi kaip Kristaus jungo simbolį.
Laikui bėgant tokie vienuoliniai ordinai kaip pranciškonai, dominikonai, augustinai ir karmelitai suteikė pasauliečiams, kurie siekė dalyvauti jų dvasingumo veikloje, vienybės ir priklausymo jiems ženklą. Tam tikri kiekvieno ordino įpročių elementai tapo tapatybės simboliu. Tarp karmelitų sumažintas škaplierius tapo priklausymo ordinui ženklu ir jo dvasingumo išraiška.
Pamaldumo škaplierius
Pamaldumo škaplierius yra kilęs iš vienuolinio škaplieriaus, bet yra daug mažesnis. Jį sudaro du audinio gabalai, sujungti kaspinais, kad būtų galima jį pakabinti ant kaklo ir atlikti savo pamaldumo paskirtį.
Geriausiai žinomi pamaldumo škaplieriai yra škaplieriai Karmelio kalno Dievo Motina (rudos spalvos), Mergelės Marijos (baltos spalvos), Kančios (raudonos spalvos), Nekaltojo Prasidėjimo (mėlynos spalvos), Švenčiausiosios Trejybės (baltos spalvos), Švenčiausiosios Mergelės Marijos (baltos spalvos), Švč. Dievo Motina iš Skausmingosios Mergelės Marijos (juoda) ir Šventasis Juozapas (violetinė).
Daugeliui jų Bažnyčia pritarė ir suteikė atlaidus. Jų paskirtis – priminti juos nešiojantiems asmenims apie atitinkamo ordino pareigas ir idealus.
Kaip reikėtų dėvėti škaplierių?
Škaplierius sudaro ant kaklo nešiojama virvelė su dviem mažais audinio gabalėliais. Vienas dėvimas ant krūtinės, kitas – ant nugaros ir paprastai dėvimas po drabužiais.
Škaplierius tebėra basųjų karmeličių vienuolių aprangos dalis, kuri, kaip nustatė jų įkūrėja šventoji Teresė Jėzaus, yra skurdi ir griežta, pasiūta iš rudo audinio, susidedanti iš rūbo, diržo, galvos apdangalo, šydo ir balto apsiausto, dėvimo tam tikromis progomis. (Rule, 1991: 89).
Škaplieriaus dėvėjimas karmelitėms reiškia jų priklausymą ordinui ir įsipareigojimą gerbti Mergelės Marijos dorybes. (Ten pat, 1991: 65).
Pirmą kartą šventojo škaplieriaus įteikimas šventajam Simonui Stokui pavaizduotas 1492 m. Korleonės (Sicilija) vienuolyne saugomame Tomo iš Vigilijos paveiksle.
Dvasinė škaplieriaus reikšmė
Škaplierius yra Marijos motiniškos meilės ir globos bei jos kvietimo gyventi šventai ir be nuodėmės ženklas. Dėl šios priežasties, škaplieriaus dėvėjimas yra meilės atsakas Švenčiausiajai Mergelei Marijai. kuris atėjo mums padovanoti savo gailestingumas. Turėtume juo priminti, kad norime ją mėgdžioti ir gyventi malonėje po jos apsauginiu apsiaustu.
Mergelės Marijos motiniška meilė ir apsauga
Motinos apsaugą Biblijoje simbolizuoja apsiaustas arba audeklas. Matome, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija, gimus Jėzui, apgaubia jį apsiaustu.. Motina visada stengiasi apsaugoti savo vaikus.
Apsigaubimas jos apsiaustu yra motiniškas apsaugos ir globos ženklas. Švenčiausioji Mergelė Marija uždengia mūsų dvasinį nuogumą, vaizduodama šį apkabinimą škaplieriumi.
Mes priklausome Švenčiausiajai Mergelei Marijai
Škaplierius tampa mūsų pasišventimo ir priklausymo Mergelei Marijai simboliu. Pripažinti jos kaip Motinos misiją mums ir atsiduoti jai, kad leistumėmės būti jos vedami, mokomi ir formuojami jos širdyje. Taip mes galime būti Jo įrankiai Dievo Karalystei plėsti.
“Tegul škaplierius būna jūsų pasišventimo Nekaltajai Marijos Širdžiai ženklas, kurio mums ypač reikia šiais pavojingais laikais.Popiežius Pijus XII , 1950).
Škaplierius taip pat simbolizuoja, kad jungas, kurį Jėzus kviečia mus nešti, bet kurį mums padeda nešti Švenčiausioji Mergelė Marija..
“Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš esu kantrus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite palengvėjimą. Nes mano jungas paprastas ir mano našta lengva”. (Mt 11, 29 30).
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius
Karmelitų škaplierius – tai XII a. gimęs pamaldumas. Dabar jis gaminamas iš dviejų mažų rudos medžiagos kvadratėlių, sujungtų virvelėmis, kurios vienoje pusėje yra Karmelio kalno Dievo Motinos atvaizdas, kitoje – Jėzaus Širdis arba Karmelitų ordino herbas.
Šis nedidelis drabužis primena karmelitų habitą, todėl jis yra iš audinio. Tie, kurie jį dėvi, įsipareigoja gyventi maldapamaldumas Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir atsidavimas Bažnyčiai.
Po Vatikano II Susirinkimo Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius įgavo naują pagreitį, nes buvo pripažintas “šventu ženklu, kuris pagal sakramentų pavyzdį, Bažnyčiai užtariant, duoda poveikį, ypač dvasinį”. (Vatikano II Susirinkimas, SK 60). Nuo tada, karmelitų škaplierius yra sakramentasTai ženklas, padedantis mums gyventi šventą gyvenimą ir didinti savo pamaldumą. Jis nesuteikia malonių, kaip krikščioniškieji sakramentai, bet skatina mylėti Viešpatį ir atgailauti, jei yra priimamas su atsidavimu.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplieriaus nešiojimas yra plačiai paplitęs tarp popiežių. Jonas Paulius II ja gyveno visą savo gyvenimą. “Ne paslaptis, kad jis visą gyvenimą nešiojo škaplierių ir kalbėjo apie jį kaip apie ypatingos meilės Mergelei Marijai išraišką”. (Tėvas Miceal O’Neill, karmelitas).
Švenčiausioji Mergelė Marija nori mums ypatingu būdu atskleisti škaplierių. Fatimos apsireiškimų metu Liucija, šiandien Nekaltosios Širdies sesuo Marija, pasakoja, kad per paskutinį apsireiškimą Dievo Motina pasirodė apsirengusi karmelitų drabužiais ir su škaplieriumi rankoje. Ji priminė tiems, kurie buvo tikri jos vaikai, kad nešiotų jį ir nešiotų su pagarba. Taip pat kad tie, kurie jai pasišvenčia, nešiotų jį kaip pasišventimo ženklą.
Karmelio kalno škaplieriaus pažadas
Karmelitų škaplierius yra Dievo Motinos globos savo bhaktoms apraiška. Nuo 1251 m. liepos 16 d., kai Karmelio kalno Dievo Motina pasirodė šventajam Simonui Stokui ir pasakė jam: “Kas miršta su škaplieriumi, nepatirs amžinosios ugnies”.. Pasak Pijaus XII, pasiekti amžinąjį gyvenimą pagal Švenčiausiosios Mergelės duotą pažadą – nemažas dalykas.
Daugelis popiežių, šventųjų ir teologų aiškino, kad šis pažadas reiškia, jog tas, kuris pamaldžiai dėvi škaplierių, mirties valandą iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos gaus ištvermės malonę išlikti malonės būsenoje arba gailesčio malonę. Tai reiškia, kad Dievo Motina, kaip malonių teikėja, padės mums mirti malonės būsenoje, be sunkios nuodėmės, arba mirti po tikros atgailos.
Šabo privilegija
Ši privilegija grindžiama popiežiaus Jono XXII paskelbta bule, kurią taip pat pripažino Pijus XII, remdamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos pažadu, duotu per apsireiškimą.
Savo bulėje, pavadintoje “Šabas, Popiežius Jonas XXII tvirtina, kad tie, kurie nešioja škaplierių, šeštadienį bus greitai išlaisvinti iš skaistyklos skausmų. (diena, kurią Bažnyčia paskyrė Dievo Motinai) po jos mirties, ypatingu Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimu.
Šabo privilegijos sąlygos gali būti įgyvendinta:
Tegul jie ištikimai nešioja škaplierių.
Laikykitės skaistumo pagal gyvenimo būklę.
Kasdien melskitės Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Ieškokite bendrystės su ja per maldą.
Dažnai dalyvaukite Bažnyčios sakramentuose, Eucharistijoje ir Eucharistijoje. išpažintis.
Popiežius Paulius V oficialiu paskelbimu patvirtino, kad šabo privilegijos gali būti mokomi visi tikintieji.
1908 m. liepos 14 d. Šventoji atlaidų kongregacija patvirtino šabo privilegijos privalumus.
Lopetėlio uždėjimas
Bet kuris kunigas gali uždėti škaplierių jo paprašiusiam maldininkui. Yra daug krikščionių, kurie prašo kunigų uždėti jiems škaplierių. karmelitai primesti jiems trumpą maldą.
Jį turi palaiminti kunigas ir uždėti melsdamasis: “Priimk šį palaimintą škaplierių ir prašyk Švenčiausiąją Mergelę, kad dėl jos nuopelnų jį nešiotum be jokios nuodėmės dėmės, kad ji saugotų tave nuo visokio blogio ir vestų į amžinąjį gyvenimą”.
Popiežius Jonas Paulius II rašė apie škaplierius: “Tai nuolatinės Švenčiausiosios Mergelės globos ženklas ne tik per visą gyvenimą, bet ir perėjimo į amžinosios šlovės pilnatvę akimirką”.
Škaplierius vienija mus su Marija
Kaip pasišventimo Marijai, Dievo Motinai, ženklas jis buvo ir tebėra labai svarbus. Škaplieriaus nešiojimas yra įsipareigojimas gyventi pagal Marijos dorybes.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplieriumi karmelitų šeima nori dalytis Dievo dovanomis ir ypač Marijos motiniška meile su visais, kurie nori būti įtraukti.
Marija rūpinasi Kristaus kūnu, Bažnyčia, kaip ji suvyniojo savo sūnų į vystyklus, kai jis gimė.. Škaplierius yra simbolis, išreiškiantis Marijos globą jį dėvinčiam asmeniui. Motina padeda vaikui augti: Marija padeda mums būti tokiais, kokiais Dievas žino, kad galime būti, o motina moko vaiką savo pavyzdžiu. Kanaane ji mums sako: “Darykite viską, ką jis jums lieps”. (Jn 2,5).Žvelgdami į jį sužinome, ką reiškia būti Kristaus sekėju.
Tai priminimas apie Marijos atsidavimą mums ir mūsų atsidavimą Marijai. Tai priminimas apie jos nuolatinį buvimą mūsų gyvenime ir domėjimąsi mumis. Ji tikrai yra motina ir sesuo, kuri veda ir veda mus pas Kristų, kuriame sutinkame išganymą. Jis yra su mumis gyvenime ir mirtyje: “Melskitės už mus dabar ir mūsų mirties valandą”.
“Viešpatie, duok, kad visi, kurie su atsidavimu nešioja škaplierių, taip pat būtų apgaubti Marijos dorybėmis, kad galėtų džiaugtis jos nepaliaujama globa.
Šiais metais birželio 27 d. katalikai švenčia Švenčiausiojo Jėzaus Širdies iškilmę – dieviškosios meilės, gailestingumo ir atpirkimo simboliui. Ši šventė neatsiejama nuo šv. Margaritos Marijos Alacoque mistinių patyrimų, kurie ne tik pakeitė Bažnyčios dvasingumą, bet ir tapo istoriniu perspėjimu visoms tautoms, ypač Prancūzijai.
Šv. Margarita Marija Alacoque: Išrinktoji Jėzaus Širdies apaštalė
1673–1675 m. mažame Parajų vienuolyne Prancūzijoje Jėzus apsireiškė šv. Margaritai Marijai Alacoque. Jis atskleidė savo Širdį – degančią meile žmonijai, bet kartu ir skaudinamą nuodėmių, abejingumo bei paniekos. Jėzus perdavė Margaritai Marijai dvylika didžiųjų pažadų tiems, kurie garbins Jo Širdį: nuo gausių malonių iki šeimų taikos, nuodėmingųjų atsivertimo ir ypatingos pagalbos mirties valandą.
Dvylika didžiųjų Jėzaus Širdies pažadų
Šv. Margarita Marija Alacoque per savo mistinius regėjimus gavo dvylika ypatingų Jėzaus pažadų tiems, kurie garbins Jo Švenčiausiąją Širdį ir skleis šį pamaldumą. Šie pažadai tapo neatsiejama katalikiško dvasingumo dalimi, įkvėpė milijonus tikinčiųjų ir šeimų visame pasaulyje.
Dvylika didžiųjų pažadų:
Suteiksiu jiems visas reikalingas malones jų gyvenimo būklei.
Atnešiu taiką į jų namus.
Guosiu juos visose jų kančiose.
Būsiu jų tvirtas prieglobstis gyvenime ir ypač mirties valandą.
Išliesiu gausybę palaiminimų visiems jų darbams.
Nusidėjėliai atras Mano Širdyje gailestingumo šaltinį.
Vangios sielos taps uolios.
Uolios sielos greitai pakils į didelį tobulumą.
Laiminsiu namus, kuriuose bus išstatytas ir gerbiamas Mano Širdies atvaizdas.
Tie, kurie skleis šį pamaldumą, turės Mano Širdies vardą įrašytą jų širdyse, ir niekada nebus pamiršti.
Aš pažadu, kad per didįjį Mano Širdies gailestingumą, visi, kurie devynis pirmuosius mėnesio penktadienius iš eilės priims Komuniją, nebus mirę mano nemalonėje ir be sakramentų – Mano Širdis taps jų saugiu prieglobsčiu paskutinę jų gyvenimo akimirką.
Šie pažadai – tai ne tik asmeninės malonės, bet ir kvietimas atsinaujinti šeimoms, tautoms, visuomenei, grįžti prie krikščioniškų šaknų.
Tačiau viena iš svarbiausių Jėzaus žinių buvo skirta tuometiniam Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV. Jėzus per Margaritą Mariją paragino karalių viešai pašvęsti Prancūziją Jo Švenčiausiajai Širdžiai, įtraukti šį pamaldumą į valstybės gyvenimą ir pastatyti Jam skirtą šventovę. Tai būtų tapę dvasiniu skydu Prancūzijai, saugančiu nuo nelaimių.
Jėzaus pažadai ir raginimai Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV
1675 m. Jėzus per šv. Margaritą Mariją kreipėsi į Prancūzijos karalių Liudviką XIV. Jis prašė:
Viešai pašvęsti Prancūziją Jo Švenčiausiajai Širdžiai – t.y. kad karalius, kaip tautos vadovas, iškilmingai paskirtų visą šalį Jėzaus Širdies globai ir įsipareigotų gyventi pagal katalikišką tikėjimą.
Pastatyti Jam skirtą šventovę – iškilmingą bažnyčią ar altorių, skirtą Jėzaus Širdžiai, kaip viešos pagarbos ir tautos atsidavimo ženklą.
Įtraukti Jėzaus Širdies atvaizdą į karališkąją vėliavą – kad valstybė, kariuomenė ir visa tauta būtų apsaugota Dievo malone.
Jėzus pažadėjo, kad jei karalius paklus, Prancūzija taps ypatingai palaiminta, apsaugota nuo priešų, klestės dvasiškai ir materialiai. Tačiau nepaklusnumas atnešė priešingą rezultatą – Prancūzijos revoliuciją, Bažnyčios persekiojimus, monarchijos žlugimą, o vėliau ir visą Europą užliejusias bedieviškas ideologijas.
Karaliaus neklusnumas ir tautos tragedija
Liudvikas XIV, žinomas kaip „Saulės karalius“, nepakluso šiam dangiškam raginimui. Karalius ir jo įpėdiniai atidėliojo, ignoravo ar net menkino Jėzaus prašymą. Prancūzija pasirinko pasaulietišką puikybę, o ne Dievo meilę ir globą.
Rezultatas buvo tragiškas: 1789 m. įsiplieskė Prancūzijos revoliucija – kruvina, antikatalikiška, sunaikinusi monarchiją, Bažnyčią ir tradicinę tvarką. Tai buvo pirmasis didelis žingsnis į pasaulį be Dievo, kuris vėliau atvėrė duris komunistinėms revoliucijoms ir visuotiniam moraliniam chaosui.
Fatimos žinia: Dievo Motinos perspėjimas ir viltis
Tačiau Dievas, kupinas gailestingumo, vėl ištiesė pagalbos ranką – šįkart per Fatimos Dievo Motiną. 1917 m. Portugalijoje Marija pasirodė trims vaikams ir perspėjo: jei žmonija neatsivers, Rusija paskleis savo klaidas po visą pasaulį – ateis karai, persekiojimai, krikščionių kančios. Tik popiežiaus pašventimas Rusijos Jos Nekaltajai Širdžiai galės sustabdyti šį blogį ir suteikti pasauliui taikos laikotarpį.
Fatimos apsireiškimai ir „Rusijos klaidos“
1917 m. Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina įspėjo, kad jei žmonija neatsivers, Rusija „paskleis savo klaidas po visą pasaulį“ – komunizmą, ateizmą, moralinį sugedimą, Bažnyčios ir šeimos griovimą. Vienintelis kelias sustabdyti šį blogį – popiežiaus ir visų pasaulio vyskupų Rusijos paaukojimas Marijos Nekaltajai Širdžiai, taip pat visuotinė atgaila ir malda.
Fatimos žinia buvo labai konkreti – Dievo Motina išskyrė 6 pagrindines sąlygas:
Popiežiaus ir visų pasaulio vyskupų vieningas Rusijos paaukojimas Marijos Nekaltajai Širdžiai.
Viešas paaukojimo aktas.
Paaukojimas turi būti atliktas su aiškia intencija – būtent už Rusiją.
Paaukojimas turi būti atliktas vienybėje su pasaulio vyskupais.
Paaukojimas turi įvykti iškilmingos Marijos Nekaltajai Širdžiai šventės metu.
Visuotinė pirmųjų šeštadienių atgailos ir Komunijos praktika.
Kokia situacija šiandien?
2022 m. popiežius Pranciškus atliko Rusijos ir Ukrainos paaukojimą Marijos Nekaltajai Širdžiai – viešai, su aiškia intencija ir vienybėje su daugeliu pasaulio vyskupų. Taigi, iš šešių Fatimos sąlygų buvo pilnai įvykdytos keturios:
Popiežiaus ir vyskupų vienybė – įvykdyta.
Viešas paaukojimas – įvykdyta.
Aiški intencija dėl Rusijos – įvykdyta.
Paaukojimas atliktas vienybėje su vyskupais – įvykdyta.
Tačiau liko neišpildytos dvi esminės sąlygos:
Visuotinė pirmųjų šeštadienių atgailos ir Komunijos praktika – ši praktika dar nėra įgyvendinta visame katalikų pasaulyje.
Nekaltosios Marijos Širdies iškilmės nebuvo visuotinai įvestos – ši šventė dar nėra privaloma visoje Visuotinėje Bažnyčioje.
Ką tai reiškia?
Nors popiežius Pranciškus žengė istorinį žingsnį ir įvykdė didžiąją dalį Fatimos reikalavimų, iki pilno Dievo Motinos prašymo išpildymo dar liko du esminiai žingsniai. Kol jie nebus įgyvendinti, pasaulis vis dar rizikuoja patirti „Rusijos klaidų“ pasekmes: moralinį nuosmukį, karus, persekiojimus ir chaosą. Tik pilnas atsidavimas Marijos Nekaltajai Širdžiai ir visuotinė atgaila gali užtikrinti pažadėtą taikos laikotarpį.
Todėl mūsų pareiga – melstis, skleisti tiesą apie Fatimos žinią, reikalauti iš Bažnyčios vadovų visiškai įvykdyti Dievo Motinos prašymus ir patiems gyventi pagal tikrą katalikišką dvasią.
Šiandienos pamokos: ar išgirsime dangišką šauksmą?
Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė – ne tik graži tradicija, bet ir rimtas kvietimas į atsivertimą, maldą ir visuomenės atsinaujinimą. Prancūzijos istorija liudija, kad tautų likimas priklauso nuo jų ištikimybės Dievui. Kai atmetame Dievo meilę ir įstatymą, ateina revoliucijos, karai, chaosas. Kai grįžtame prie Jo Širdies – gauname taiką ir malonę.
Tad ar Lietuva, Europa ir visas pasaulis išmoks šią pamoką? Ar mūsų tautos pasirinks Dievo Širdį, ar pakartos Prancūzijos klaidą? Šiandien kaip niekada svarbu atsiliepti į Jėzaus kvietimą, melstis už tautų atsivertimą ir nepaliauti kovoti už krikščioniškas vertybes, šeimą ir tiesą.
Šiandien kiekvienas iš mūsų esame kviečiami pasitikėti Jėzaus Širdies pažadais, melstis už tautų atsivertimą ir nebijoti skelbti tiesą apie Dievo meilę bei pavojų, kurį kelia bedievės ideologijos.
Aleksandras Stralcou
Prisidėk prie mūsų misijos už katalikišką Lietuvą!
Brangūs tikintieji, praeitą ketvirtadienį šventėme nuostabią Švenčiausiojo Kristaus Kūno šventę. Kaip žinote, ši šventė yra nepaprastai graži, svarbi ir iškilminga. Katalikų Bažnyčia ją įsteigė XIII a. Per visą Bažnyčios istoriją ši iškilminga šventė visada būdavo švenčiama ketvirtadieniais (visuomet ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės šventės).
Gaila, bet šiandieninėje Bažnyčioje ši šventė yra švenčiama sekmadieniais, o ne ketvirtadieniais. Kodėl ši šventė buvo švenčiama ketvirtadieniais? Nes ketvirtadienį mūsų Viešpats davė mums savo brangiausiąjį Kūną ir Kraują. Didįjį Ketvirtadienį.
Tačiau jeigu jau turime Didžiojo ketvirtadienio šventę, kodėl mums reikia dar vienos Eucharistijai skirtos šventės? Didįjį ketvirtadienį mes labiau apmąstome Kristaus kančią, be to, Didįjį ketvirtadienį švenčiame daug ir kitų dalykų: kunigystės įsteigimą, pirmąsias Mišias, artimo meilę ir t. t. Todėl Bažnyčia nusprendė įvesti šventę, per kurią galėtume švęsti ir garbinti tik Eucharistiją, tik Jėzaus Kūną ir Kraują. Štai kodėl Bažnyčia mums davė Corpus Christi šventę.
O kada tiksliai buvo įsteigta Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventė? Jos atsiradimo istorija yra labai įdomi. XIII a. Belgijoje gyveno viena vienuolė, šv. Julijona. Tais laikais dar nebuvo Kristaus Kūno šventės. Šv. Julijona puoselėjo didelį pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui ir visada labai norėjo Eucharistijai skirtos šventės.
Vieną dieną šv. Julijona turėjo antgamtinę viziją. Ji išvydo labai didelį ir gražų mėnulį danguje. Nors mėnulis švietė labai ryškiai, jame matėsi viena juoda dėmė. Šv. Julijona nepasitikėjo šia vizija ir manė, kad tai tik jos vaizduotės vaisius. Todėl ji pamėgino užmiršti regėjimą ir grįžo prie savo maldų.
Tačiau ši vizija grįžo vėl, ir šv. Julijona ėmė tikėti, kad regėjimas atėjo iš Dievo. Kaip ir dera, ji papasakojo vizijos detales savo vyresniajai. Bet ši negalėjo suprasti vizijos prasmės. Todėl šv. Julijona meldėsi, kad supratų vizijos prasmę.
Šiek tiek vėliau jai pasirodė mūsų Viešpats Jėzus ir pasakė, kad ši mėnulio vizija yra Bažnyčios liturginių metų simbolis. Šviesi mėnulio dalis reiškia liturgines šventes, o juoda dėmė reiškia, kad liturginiams metams trūksta ypatingos šventės. Jėzus paaiškino, kad reikia šventės, skirtos Švenčiausiajam Sakramentui iškilmingai pagarbinti. Todėl Jis skyrė jai užduotį siekti šios šventės įvedimo.
Taip pat mūsų Viešpats atskleidė jai tris šios šventės įsteigimo priežastis. Pirma, Jėzus norėjo sustiprinti žmonių tikėjimą Švenčiausiuoju Sakramentu, nes žinojo, kad vėliau daug blogų žmonių puls šį sakramentą. Antra, mūsų Viešpats norėjo, kad puoselėdami pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui katalikai įgytų stiprybės siekti doro gyvenimo. Trečia, Jėzus norėjo šią šventę įsteigti tam, kad mes atsilygintume už nuodėmes prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.
Bet šv. Julijona buvo labai nuolanki ir bijojo imtis tokios misijos. Be to, ji abejojo, ar tik ši vizija nėra jos vaizduotės vaisius. Todėl ji nusprendė niekam apie ją nepasakoti.
Pagaliau po keleto metų šv. Julijona atskleidė savo viziją vienam kunigui, kuris taip pat jautė didžiulį pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui. Tas kunigas labai apsidžiaugė išgirdęs apie šią viziją ir šventę. Jis papasakojo apie tai kitiems kunigams Belgijoje. Daug kunigų ir netgi vyskupų taip pat panoro tokios šventės. Šv. Julijona pakalbėjo apie tai su vietiniu vyskupu, ir šis davė leidimą švęsti Kristaus Kūno šventę. Kartu su vyskupu buvo toks kunigas Jonas – šis faktas vėliau turės didelės reikšmės šventės istorijai.
Tačiau kaip visada velnias ėmė visaip trukdyti sumanymui. Šv. Julijoną ėmė persekioti kai kurie žmonės ir kunigai, bet ji kovojo, kad Kristaus Kūno šventė nugalėtų. Deja, vyskupas, kuris leido švęsti šią šventę, mirė. Taigi, oficialios šventės vis dar nebuvo. Vis dėlto vėliau vienas kardinolas įsakė visiems kunigams Belgijoje švęsti šią Kristaus Kūno šventę. Jie ją atšventė labai gražiai. Buvo surengtos procesijos, giedamos giesmės, nešamos vėliavos ir t. t. Šv. Julijona labai džiaugėsi šia maža pergale. Tačiau mūsų Viešpats norėjo, kad visa Bažnyčia švęstų tą šventę, o to vis dar nebuvo.
Deja, netrukus šv. Julijona mirė. Tačiau kita vienuolė, jos pažįstama, šv. Ieva, tęsė šv. Julijonos darbą. Ji taip pat labai mylėjo Jėzų švenčiausiame Sakramente. Šv. Ieva atsiminė, kad buvęs vyskupas labai džiaugėsi išgirdęs apie šv. Julijonos viziją ir kad su juo buvo kunigas Jonas. Taip pat ji žinojo, kad kaip tik tas kunigas neseniai tapo popiežiumi Urbonu IV! Ji pagalvojo, kad jis tikrai galėtų įsteigti šią šventę! Taip, tas popiežius pažinojo šv. Julijoną. Todėl šv. Ieva paprašė naujojo vyskupo parašyti popiežiui ir paprašyti jo pagalbos. Naujasis vyskupas parašė popiežiui, bet tuo metu Bažnyčioje buvo daug problemų, ir Popiežius neturėjo laiko.
Vis dėlto Apvaizda padėjo Popiežiui suprasti, kad šios šventės Dievas labai norėjo. Tuo metu pop. Urbonas IV gyveno Italijos mieste Orviete. Netoliese buvo Bolsenos miestelis. Vienas kunigas iš Bohemijos atliko maldinę kelionę į Romą ir pakeliui jam reikėjo pernakvoti tame Bolsenos miestelyje. Tas kunigas buvo pamaldus, bet turėjo kai kurių abejonių dėl Švenčiausiojo Sakramento. Iš ryto jis pradėjo aukoti šventąsias Mišias, bet jų metu atsitiko kai kas ypatinga. Vos tik jam ištarus Perkeitimo žodžius „Tai yra mano Kūnas“, iš konsekruotos Ostijos ėmė lašėti kraujas. Kraujas lašėjo iš Ostijos ant korporalo. Kunigas labai išsigando ir mėgino nuslėpti kraują, bet tikintieji jį pamatė. Jis iš karto iškeliavo į Orvieto miestą, norėdamas papasakoti Popiežiui, kas atsitiko.
Išgirdęs apie stebuklą, popiežius labai nustebo, jis prisiminė šv. Julijonos viziją bei jos prašymą įsteigti ypatingą Kristaus Kūno šventę. Dievo malonė įėjo į jo širdį. Jis nedelsdamas liepė savo teologams ištirti tą stebuklą. Vėliau pop. Urbonas IV įsteigė Kristaus Kūno šventę ir įsakė, kad visa Bažnyčia švęstų šią šventę ketvirtadienį po Trejybės šventės. Tai buvo šv. Julijonos pergalė.
Su šia švente susijęs kitas įdomus faktas. Popiežius norėjo, kad kas nors šiai šventei parašytų ypatingus Mišių tekstus. Reikia suprasti, kad tai labai sunki užduotis: gerai parašyti apie Eucharistiją. Todėl Popiežius paprašė dviejų labai protingų teologų: šv. Bonaventūro ir šv. Tomo, sukurti tekstą, o jis pats pasirinksiąs, kuris tekstas būsiąs naudojamas liturgijoje. Buvo paskelbtas lyg konkursas.
Taigi šventieji sėdo rašyti ir po kiek laiko abu kartu atėjo pas popiežių. Popiežius liepė šv. Tomui pirmam skaityti savo tekstą. Šis atsiklaupė prieš popiežių ir pradėjo skaityti, ką parašęs: „Pange lingua gloriosi…“ – „Apdainuok, liežuvi, garbingojo/Kūno paslaptį/ ir brangiojo kraujo/kurį kaip kainą už pasaulį/ kilniųjų įsčių vaisius/ tautų karalius išliejo.“
Paskui Popiežius liepė skaityti ir šv. Bonaventūrui. Tačiau šis dar nebaigus šv. Tomui suprato, kad šv. Tomo tekstas gražesnis ir geresnis nei jo. Todėl šv. Bonaventūras tyliai suplėšė savo tekstą į mažus skutelius. Kai Popiežius paprašė jo paskaityti savo tekstą, jis atsakė popiežiui, kad to visai nereikia. Jis prisipažino suplėšęs savo tekstą ir visiems pasakė, kad šv. Tomo tekstas yra daug geresnis ir turįs būti naudojamas liturgijoje. Taigi Popiežius įsakė šv. Tomui parašyti visų Kristaus Kūno šventės liturginių giesmių tekstus.
Kreipkimės į Marijos širdį, į šventąjį Juozapą ir į Jėzų šv. Eucharistijoje, prašydami, kad jie sustiprintų mūsų tikėjimą ir mes labiau tikėtume Jėzaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Amen.
gyvename neramiu laiku. Mums gresia karas, kuris jau trejus metus vyksta visai netoli mūsų. Esame baudžiami už savo nuodėmes. Ką galime padaryti, kad mūsų neištiktų dar sunkesnė bausmė?
Prieš 108 metus Fatimoje trims piemenėliams apsireiškusi Dievo Motina davė mums gerą patarimą: malda ir atgaila atsilyginti Jos Nekaltajai Širdžiai.
Antras svarbus dalykas yra Rusijos atsivertimas. Neseniai miręs popiežius Pranciškus paaukojo Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kad šio paaukojimo vaisiai pasirodytų kuo greičiau, turime melstis ypatinga malda už Rusijos atsivertimą.
Bet tai dar ne viskas! Mes galime atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai visiškai nepaprastu būdu.
Kviečiame jus atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai siunčiant rožes į Jos šventovę Fatimoje. Galite siųsti vieną ar kelias rožes.
Galite pasirinkti vieną arba daug rožių – kiekviena rožė tampa malda, dvasine žinia Mergelei Marijai, perduodama iš širdies.
Kiekviena rožė bus padėta jūsų vardu. Tai gražus būdas pagerbti Fatimos Dievo Motiną.
Pateikiame pasiūlymus dėl jūsų puokštės Dievo Motinai:
1 rožė (10 €) – jos, kaip Dievo Motinos, vaidmeniui pagerbti
Švenčiausiajai Mergelei Marijai labai reikia mūsų maldų už Rusijos atsivertimą, kad jis įvyktų ir pasauliui būtų suteiktas taikos laikotarpis!
Malda už Rusijos atsivertimą
Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.
Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.
Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai.
Galiausiai Viešpaties Apsireiškimo šventėje Aukščiausiasis Pontifikas kartu su viso pasaulio vyskupais ir kunigais iškilmingai paaukojo Tavo Nekaltajai Širdžiai „mus pačius, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą“: dabar norime dar kartą suvienyti savo balsus šia malda Tavo motiniškos galios didybei.
Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.
Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.
Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.
Daugiau straipsnių apie Dievo Motinos apsireiškimus Fatimoje rasite specialiame mūsų puslapyje: FATIMOS ŽINIA.
The ceremony with the Pope Francis' body, who will lie in state at St. Peter's Basilica for three days, pass through the crowd at the Vatican, Wednesday, April 23, 2025. (AP Photo/Gregorio Borgia)
Gedulo dienomis po popiežiaus Pranciškaus mirties geriausias receptas yra malda. Malda už mirusio popiežiaus sielą ir malda už šventojo popiežiaus išrinkimą.
Todėl kviečiame prisijungti prie maldos ir žinoti, kad meldžiamės ne vieni, o kartu.
„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ Mt 18.
Nepraėjus nė mėnesiui nuo naujojo pontifikato pradžios, popiežius Pranciškus grupei jaunų žmonių Paragvajuje pareiškė: „Eikite ir darykite netvarką.“ Mįslinga šv. Petro įpėdinio pastaba. Bėgant jo pontifikato metams tapome liudininkais, ką jis turėjo omenyje. Metai po metų jis tesėjo savo pažadą.
O Bažnyčia nugrimzdo į neregėtą chaosą.
Prisiminkime klasikinį šv. Augustino taikos apibrėžimą: tranquillitas ordinis (ramybė tvarkoje). Popiežiaus Pranciškaus valdymo laikotarpiu nebuvo jokios tvarkos ir tikrai jokios ramybės. Sukrėtimai sekė po sukrėtimų; šokas keitė dar didesnį šoką; dviprasmiškumą didino dviprasmiškumas. Kiekvieną epizodą sutikdavo tikinčiųjų katalikų cri de coeur. Ne vienas prestižinis teologas, kitaip garsėjantis knyginiu atsainumu ir akademiniu rezervuotumu, pasirašinėjo po tarptautiniais pareiškimais, baimindamasis, kad popiežius Pranciškus puolė į ereziją.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Paskelbus jo pirmąją encikliką „Amoris Laetitia“, visuotinę Bažnyčią apėmė šaltis. Atrodė, kad depozito saugotojas, leisdamas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams priimti šventąją Komuniją, keičia nuo seno galiojusį Bažnyčios mokymą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežiaus apologetai išsijuosę dirbo, mėgindami įkišti kvadratinį skyrybų kuoliuką į apvalią ortodoksijos skylę. Nieko nepavyko. Žodžiai reiškė tai, kas juose parašyta. Popiežius Pranciškus taip pat neatsitraukė.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus nenuspaudė stabdžių ir oficialiame dokumente Acta Apostolicae Sedis paskelbė pakartotinį pareiškimą, kuriuo abejotinam nukrypimui nuo tradicinės doktrinos apie santuoką suteikė kvazimagisterinį pritarimą. Šis pavojingas pripažinimas pagreitino dabar jau istoriškai garsų vadinamųjų Dubijos kardinolų – Walterio Brandmüllerio, Raymonde‘o Burke’o, Carlo Caffarros ir Joachimo Meisnerio – įsikišimą. Toks rūpestingas ne vieno, o keturių garsių kardinolų prašymas paaiškinti doktriną buvo kažkas naujo. Atrodė, kad katalikų nerimas buvo pagrįstas. Ir jie laukė. Ir laukė. Po daugelio mėnesių pontifikas pateikė atsakymą, bet jis buvo toks pat painus, kaip ir susijusi enciklika.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Be to, popiežius Pranciškus buvo linkęs taikyti drakoniškas drausmines nuobaudas. Net jo apologetai sutriko. Progresyvesnių pažiūrų dvasininkai ilgai manė, kad šios priemonės nemadingos „dialogiškoje“ Bažnyčioje. Ypač pasižyminčioje laissez-faire sinodalumo atmosfera. Vis dėlto jis be paliovos baudė, tildė ir atleidinėjo vyskupus bei kunigus. Atrodė keista, kad tokio tariamo neteisimo popiežius elgėsi kaip vienas iš labiausiai teisiančių. Jo modus operandi buvo panašus į viduramžių popiežių. Mažų mažiausiai keista.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Net ir nešališkiausias stebėtojas galėjo pastebėti, kad popiežius Pranciškus mieliau mėgavosi šių dienų ideologinėmis madomis, o ne nemadingu tikėjimo depozito griežtumu.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nė vienas popiežius pastaruoju metu nebuvo pašalinęs tiek daug vyskupų iš savo vyskupijų, net ekskomunikuodamas iš pažiūros nekaltus kunigus. Atrodė, kad jo taikiklyje atsidūrė tik tie, kurie palaikė Apreikštąjį mokymą. Tai buvo sunku pateisinti, turint galvoje jo pasyvumą, kai Vokietijos vyskupai ir kiti panašūs prelatai visame pasaulyje demonstravo atkritimą nuo tikėjimo.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Katalikai kraipė galvas, kai jis į Šventojo Petro baziliką įnešė pagoniškus stabus. Jis mielai priimdavo žinomus Bažnyčios priešus į savo audiencijas ir propagavo progresyvias temas, tokias kaip ekologinis teisingumas ir transseksualų teisės. Taip, įtraukime Bažnyčios priešus. Bet kaip su viešumu? Visi žino, kad nuotrauka verta daugiau nei tūkstantis žodžių.
Katalikus apėmė sumišimas, nes jis rodė neįprastą aistrą mažytėms, seksualinėms nišinėms mažumoms, tuo pat metu būdamas visiškai abejingas ištikimiems katalikams, kenčiantiems nuo bažnytinių sukrėtimų. Į galvą ateina vienas dramatiškas pavyzdys: Kinijos katalikai, tarp jų kardinolai, vyskupai ir pasauliečiai, kurie šiuo metu kenčia persekiojimus ir pūva požemiuose.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Apstulbimas apėmė katalikus, kai jis propagavo religijų lygybę ir klaidingai aiškino, kad tautos neturi teisės ginti savo sienų nuo svetimšalių. Jis trimituodavo apie įvairias kairiosioms partijoms brangias temas ir dažnai peikdavo katalikus dėl pernelyg didelio „prozelitizmo“, palikdamas juos apstulbusius. Kieno įgaliojimais jie turėtų vadovautis – Kristaus ar jo?
Ir vėl atrodė, kad už nesutikimą atlyginama, o už ištikimybę baudžiama. Popiežius Pranciškus atrodė pasiryžęs užgniaužti bet kokį autentiško tikėjimo augimą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Didžiausią nerimą kėlė jo nesiliaujantis puolimas prieš tradicines Mišias, kurios dabar Bažnyčioje plinta neįtikėtinu greičiu. Judėjimas už tradicines Mišias tampa gausių šeimų, tvirtos ištikimybės tikėjimui ir daugybės pašaukimų į kunigystę bei religinį gyvenimą namais. Nuoširdūs katalikai buvo suglumę, kai popiežius Pranciškus surengė visišką pogromą prieš grupę katalikų, kurie rodė didžiausią pagarbą jo tarnystei ir besąlygišką ištikimybę katalikiškai doktrinai.
Ši naikinanti programa reiškė ryžtingą ir ryškų lūžį tiek su Ecclesia Dei Adflicta, tiek su Summorum Pontificum, jo pirmtakų ištaisytais Montinio/Bugninio draudimais senųjų Tradicinių Mišių atžvilgiu.
Jis buvo aiškiai prisirišęs prie diskredituotos liturginės paradigmos, kuri veikė kaip XX a. pirmosios pusės laukinių sekuliarizmo motyvų nešėja. Kaip tik tuo metu, kai ėmė formuotis Jono Pauliaus ir Benedikto liturgijos perkvalifikavimas, popiežius Pranciškus nusprendė jį palaidoti.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Kalba po kalbos jis piktinosi seminaristais ir kunigais, kurie pirmenybę teikė klasikiniam drabužiui per šventąsias Mišias arba sutanai. Ir vėl keista. Pirma, kad jis mielai užgožė naujų seminaristų ir ką tik įšventintų kunigų entuziazmą (kurių, jei nepastebėjo, labai trūksta). Antra, jis išreiškė neslepiamą panieką šimtmečiais Bažnyčioje gyvavusiai liturginei išraiškai.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Jis skatino vyskupus, kurie prieš tradicines tikėjimo apraiškas ėmėsi represyvios disciplinos ir kartu agresyviai propagavo tikėjimui prieštaraujančias ideologijas. Popiežius Pranciškus pritarė naujoms liturginėms formoms, pavyzdžiui, Amazonijos apeigynui, kuris mažų mažiausiai užgožė tikėjimą. Atrodo, kad popiežius Pranciškus mus paliko užgriuvusioje šachtoje, iš kurios išsikasti galima tik šaukšteliais.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus iš tiesų ištesėjo savo pažadą „sukurti netvarką“. Su ta „netvarka“ atėjo ir taikos Bažnyčioje žlugimas. Prasidėjo frakcionizmas. Augo įtampa. Nemažai katalikų priėmė ekscentriškas sedevakantizmo idėjas.
Tačiau viena didžiausių šio laikotarpio tragedijų yra tyla. Ganytojų tyla. Kenčiantys katalikai žvelgė į juos ieškodami patarimo, o sulaukė neaiškių, išskydusių pamokymų. Ganytojai arba apskritai vengė kalbėti apie neramumus, arba intonavo „viskas gerai“. Jų gėdinga tyla paliko Kristaus „mažutėlius“ bejėgiškai klajoti, brendant pro doktrininės sumaišties sukeltus plyšius. Ar istorija su šiais nebyliais prelatais pasielgs taip, kaip su vyskupais Henriko VIII laikų Anglijoje ar 1930 metų Vokietijoje?
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nors daugelis katalikų jautėsi dreifuojantys nesusipratimų jūroje, Dievo malonė išsilaikė. Įspūdingas skaičius žavių katalikų leido laisvam kritimui išstangrinti savo tikėjimą. Su didvyrišku atkaklumu jie liko ištikimi nekintamam Motinos Bažnyčios mokymui ir amžinoms pamaldumo praktikoms. Ateities kartos plos šioms didvyriškoms sieloms ir rašys jas šlovinančius testamentus. Jie buvo ištikimi, kai neištikimybė buvo karalystės moneta.
Ar galėjo juos įkvėpti paveiki T. S. Elioto Keturių kvartetų poezija: „Mums yra tik bandymas, / visa kita – ne mūsų reikalas“?
Arba, galbūt, šv. Džonas Henris Niumanas, sakydamas savo tvirtus žodžius:
„Krikščionybė nuo pat pradžių yra tik viena bėdų ir sutrikimų virtinė. Kiekvienas šimtmetis panašus į kitą, ir tiems, kurie jame gyvena, atrodo blogesnis už visus prieš tai buvusius laikus. Bažnyčia nuolat serga, religija, regis, vis labiau nyksta, vyrauja skilimai, tiesos šviesa gęsta. Jos šalininkai išsibarstę. Kristaus reikalas nuolat išgyvena paskutinę agoniją… Tačiau Bažnyčia panaši į Nojaus arką, kuri nesustabdė ir nesunaikino tvano, bet plaukė pasroviui, išsaugodama žmonių giminės viltis savo trapiame plane.“
Visi melskimės už nemirtingą popiežiaus Pranciškaus sielą. Pagarbiai laikykimės devynių dienų, skirtų jo palaikų laidotuvėms. Mišias po Mišių aukokime už jo laimingą poilsį.
Tačiau po viso to popiežius Pranciškus vis dar palieka mus sutrikusius.
Popiežiui Pranciškui, kaip greičiausiai ir mums visiems, Paskutiniame teisme nebus lengvai. Ne kartą pontifikas atvirai propagavo abejotiną mokymą apie santuokos faktinį išardomumą arba tos pačios lyties asmenų sąjungų faktinį pripažinimą. Dar labiau viso pasaulio tikinčiuosius nuliūdino Vatikane atiduota pagarba liaudies pseudodievaitei Pachamamai arba teiginys, kad krikščionys yra tikrieji komunistai. Tačiau visi esame nuodėmingi, ir nors negalime to pamiršti, tačiau čia verta paminėti ir gerus pastarojo pontifiko darbus.
Pirma, Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tai, ko neišdrįso padaryti nei Pijus XII, nei Paulius VI, nei Jonas Paulius I, nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI, išdrįso padaryti „liaudiškas, lotynų-amerikietiškas” popiežius iš Argentinos.
Antra, nepaisant sumaišties, kurią sukėlė sielovadoje, popiežius Pranciškus abortus nuosekliai vadina „pasamdytu žudiku“.
Trečia, popiežius Pranciškus iki galo atkakliai ėjo savo nepaprastai sunkias pareigas. Kaip ištikimas Kristaus kareivis jis vykdė įsakymą. Nesuteikdamas jokios galimybės liberalams vėl sukti savo samprotavimus, kad jis turėtų atsistatydinti ir užleisti vietą „jaunesniam“, „veiksmingesniam“ ir pan.
Todėl melskimės už popiežiaus Pranciškaus sielą, kad Viešpats Dievas maloningai susidorotų su jo klaidomis teologinėje ir sielovadinėje srityse, tačiau atsižvelgtų į didelį gėrį, kuris neabejotinai bus pasiektas dėl Rusijos paaukojimo.
Dabar įvairios žiniasklaidos priemonės rašo apie tuos, kurie gali būti išrinkti kitu popiežiumi. Mes neteikiame ypatingos reikšmės šioms spėlionėms, nes tai tik žmogiški svarstymai. Šventoji Bažnyčia vadovaujasi Šventąja Dvasia.
Todėl karštai melskimės, kad būtų išrinktas toks popiežius, kuris drąsiai vestų Bažnyčią į ateitį pagal amžiną tradicinę doktriną.
