Month: September 2023

Categories
NUOMONĖS

LGBT ideologijos priešininkai piketavo Vilniuje: „Nedelsiant stabdyti „Gyvenimo įgūdžių“ programą“!

Ragina nedelsiant nutraukti šį ugdymą. „Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai švietime!“, – su tokiu šūkiu šįryt Vilniuje protestavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Lietuvos tėvų forumas ir Rengimo šeimai asociacija.

Susirinkusieji prie Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje rankose laikė plakatus, kuriais išsakė savo poziciją: „Stop LGBT ideologijai“, „Tikiu mokslu! XX ir XY“, „Nedelsiant stabdyti „Gyvenimo įgūdžių“ programą“, „Reikalaujame įgalinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą“, „Tėvai turi pirmumo teisę parinkti vaikams mokymą“, „Reikalaujame nutraukti neomarksistų eksperimentą su mūsų vaikais“, „Gyvūną valdo instinktai, žmogų – valia“, „Ugdyti, o ne seksualizuoti“.

„Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai ignoruoja šeimų organizacijų pasiūlymus ir net neįtraukia jų į diskusijas“, – teigia protesto organizatoriai. Be to programa parengta pagal vieną ideologiją, dažniausiai pabrėžiama, kad LGBT.

Protesto rengėjai reikalauja stabdyti gyvenimo įgūdžių pamokas, kurios bendrojo ugdymo mokyklose startavo šį rugsėjį.

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovė Violeta Vasiliauskienė sakė, kad naujoji programa kelia daug klausimų. Pasak jos, programos turinys „skleidžia gender – lyties tapatybės – ideologiją, teigiančią, kad lytis gali būti pasirenkama“.

„Programos turinys pažeidžia Konstitucinę teisę ugdyti savo vaikus pagal dorovinius ir moralinius įsitikinimus. Ir prieštarauja švietimo įstatyme numatytai galimybei dalyvauti parenkant vaiko ugdymo programos formą“, – sakė asociacijos vadovė.

JŠ pagal www.lrt.lt

J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Categories
NUOMONĖS

Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai “Gender” švietime!

Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (GĮUP) pradėta įgyvendinti pirmiau, nei parengti šio dalyko mokytojai. Tai reiškia, kad su mūsų vaikais yra eksperimentuojama– pedagogai gyvenimo įgūdžių dalyko mokys be tinkamo pasirengimo ir mokysis iš savo bei kolegų klaidų. 

Visuomenei svetima pasaulėžiūra grįstas mokomasis dalykas atsirado privalomame ugdymo turinyje, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai ignoruoja šeimų organizacijų pasiūlymus ir net neįtraukia jų į diskusijas. Tai reiškia valstybės sankcionuotą moralinį diktatą, tuo pačiu ignoruojant net tėvų prigimtinę ir LR Konstitucijoje įtvirtintą (26 str.) teisę auklėti vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus. 

Todėl mes, šeimas ir tėvus atstovaujančios organizacijos, reikalaujame nedelsiant stabdyti GĮUP ir nutraukti neteisėtą socialinį– ideologinį eksperimentą su mūsų vaikais. 

Kviečiame ir kitas NVO bei visus GĮUP nepritariančius tėvus, globėjus, senelius š.m. rugsėjo 28 d. 9.30 val. atvykti prie LR Seimo ir pasakyti: Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai “GENDER” švietime! 

JŠ

Categories
NUOMONĖS

Dėl gyvenimo įgūdžių ugdymo programos

VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas gavo nuo Gedemino Gemskio – pedagogo – laišką, kuriame jis išreiškia, mūsų nuomone, protingą nuomonę apie naująją vadinamosios “gyvenimo įgūdžių ugdymo programos” versiją ir šiuo klausimu kreipiasi į Lietuvos valdžios institucijas.

Prezidentūrai
Premjerei
Vyriausybei
Seimo pirmininkei
Seimo švietimo ir mokslo komitetui
Švietimo ir mokslo ministrui
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos Bažnyčios vadovybei

Laba diena,

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1541 nuo šių mokslo metų mokyklose įvedama privaloma Gyvenimo įgūdžių ugdymo pamoka. Ši pamoka yra nepriimtina.
Švietimas yra be galo svarbus yra nuo vaiko iki seno žmogaus, neteisingos švietimo programos ,,sugadina” žmogų visam gyvenimui.

Baikite ,,gadinti” Lietuvos vaikus, jų sąmonę, nes vaikai yra nykstančios Lietuvos ateitis, kurie gali išgelbėti Lietuvą, kuri yra paskutinėse vietose pagal statistiką, be karo šalis prarado maždaug milijoną lietuvių ir lietuviai nemato jokios šviesios ateities Lietuvoje.

Tačiau Lietuvos vaikai, kurie bus Lietuvos ateitis turi būti mokomi tikrų vertybių (krikščioniškų vertybių, moralės, šeimos vertybių ir t.t.), o ne amoralios LGBTQ ideologijos, kaip švietimo sistema pakreips vaikų mąstymą, toks jis ir bus, kitaip vaikai ir į Lietuvą ir tikras vertybes atitinkamai žiūrės ir Lietuvos destrukcija toliau tęsis. Jeigu kažkas dirbtinai padaro vaikų kartai moralinę auklėjimo ir vertybių diegimo destrukciją, tai tie vaikai jau būna ,,sugadinti”, jie ir užauga ,,sugadintais” žmonėmis ir tą ištaisyti yra labai sunku ar neįmanoma.

Internete pateikiama tokia informacija:

Tarp Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 09.2.1-ESFA-V-726-03-0001 lėšomis ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros parengtų Gyvenimo įgūdžių ugdymo bendrosios programos įgyvendinimo rekomendacijų autorių vienintelė lytiškumo specialistė yra VŠĮ “Edukacijos ir įvairovės namai” vadovė Lina Januškevičiūtė. Pagal interneto šaltinius, ši organizacija atvirai propaguoja genderizmo ir LGBT ideologijos diegimą mokyklose ir yra pagarsėjusi dėl skandalingų lytinio švietimo pamokų Baisogaloje, Plungės rajone ir kitur, sukėlusių masinį tėvų pasipriešinimą.

Šiose rekomendacijose pateikiamos metodinės medžiagos, kuria būtina vadovautis, autoriai lytiškumo klausimais nurodomos vien tik LGBT ir genderizmo ideologiją propaguojančios organizacijos: ta pati VŠĮ “Edukacijos ir įvairovės namai”, VŠĮ “Ugdymo meistrai”, VšĮ Lygių galimybių plėtros centras, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Nacionalinė LGTB teisių organizacija, Lietuvos žmogaus teisių centras, leidinys „Lygybės laboratorija: saugios aplinkos mokykloje kūrimo vadovas“, portalas visureikalas.lt, vadovas „ĮVAIRI VAIKYSTĖ: Keičiant socialines nuostatas apie vaikų tapatumo įvairovę Europoje“, VŠĮ LIONS QUEST LIETUVA ir kt.

Prigimtinių šeimų ir tėvų organizacijų ar jų dokumentų šiose rekomendacijose nenurodoma nei vieno.Todėl, vykdant gyvenimo įgūdžių ugdymo programą, bus pažeidžiama Konstitucijos 26 straipsnio garantuojama nevaržoma tėvų ir globėjų teisė rūpintis vaikų ir globotinių auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktu nepilnamečiams draudžiama teikti informaciją, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Šeimų ir tėvų teisės dalyvauti parenkant (ar prireikus parinkti) vaikui ugdymo programą ir turinį aiškiai apibrėžtos Švietimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o taip pat ir JTO Žmogaus teisių deklaracijoje. Šeimos stiprinimo įstatymo 4 straipsnis savivaldybių institucijas įpareigoja užtikrinti visaverčio šeimų funkcionavimo sąlygas įgyvendinant prokreacines, ugdymo ir socializacijos funkcijas, kurti šeimai palankią aplinką, apimančią švietimo ir vaikų ugdymo sritis.

Aš skaičiau ir girdėjau tėvų pasipiktinimą ir baimes dėl to, kad jų vaikams bus ,,plaunamos smegenys” dėl LGBTQ ideologijos, kas yra amoralu ir absoliučiai nepriimtina, tėvai nesutinka su tuo ir jie nenori kad protu nesubrendusių vaikų sąmonę ,,sugadintų” LGBTQ ideologija ateinanti iš Europos.

Aš pats turiu pedagoginį išsilavinimą, baigiau Vilniaus pedagoginį išsilavinimą ir tai kas daroma su vaikais yra baisu ir nepriimtina ir tokios švietimo programos yra žalingos vaikams, jų psichikai, vertybių ir mąstymo formavimuisi.

Aš negalėčiau dirbti tokioje neteisingoje švietimo ir mokslo sistemoje, mokant vaikus arba ,,gadinant” vaikus neteisingų dalykų. Švietimas turi mokyti šviesių, gerų dalykų, o ne plauti smegenis vaikams kažkokiais tamsiais dalykais. Primenu, kad sovietų ir vokiečių nacių švietimo sistema paruošdavo nuo vaikų sau žmones, kurie ištikimai tarnaudavo jų ideologijai ir kokia iš to destrukciją buvo mes iš istorijos žinome. Be to aš manau, kad dabar mokytojui suteikiama per mažai valdžios mokiniams, o tuo vaikai piktnaudžiauja, nesimoko ir gadina psichinę sveikatą, nervus, mokytojams.

Švietimas žmogui nuo vaiko yra be galo svarbus, o vaikai yra kaip ,,tuščias popieriaus lapas”, ką į tą ,,lapą” parašysi tuo jie ir tikės, vaikai kaip beždžioniukai atkartoja suaugusiųjų žodžius ir elgesį, todėl visa atsakomybė už vaiką mąstymą, auklėjimą ir vertybių formavimą, tenka vaikų tėvams ir vaiko aplinkos žmonėms bei vaikų darželio ir mokyklų švietimo sistemai, kuri turi būti tinkama ir mokyti šviesių dalykų krikščioniškų ir šeimos vertybių, o ne tamsių LGBTQ ideologijos vertybių. Kaip būna mokomas ir auklėjamas vaikas, tokiu paskui ir tampa savo valstybės piliečiu, todėl kiekviena valstybė privalo koncentruotis tik į teisingą vaikų švietimą ir tikrų vertybių diegimą vaikams.

Manau, tie kas palaiko, patvirtina ir skleidžia LGBTQ ideologijos propogandą vaikams, tiesiog daro nusikaltimą, juo labiau kad tam priešinasi jų tėvai, kurie aiškiai išreiškė tokių pamokų nepageidavimą.
Todėl Lietuvos švietimo sistema darosi ydinga ir žalinga vaikų sąmonei ir už tai atsakomybę privalo prisiimti valdžia.

Reikalauju, kad mūsų valstybėje, įskaitant švietimo srityje būtų prioritetu išlaikyti tikėjimo į Dievą, krikščioniški ir šeimos vertybių prioritetai ir vaikams ir jų tėvams nebūtų grūdama per prievartą nepriimtina LGBTQ ideologijos informacija. Jeigu Europa morališkai degradavo ir atsisako krikščioniškų ir šeimos vertybių, tai nereiškia, kad Lietuvos visuomenė turi priimti ir sekti šia moraline degradacija.

Reikalauju iš Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nedelsiant atšaukti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-1541 1 priedo 1.2.46 punkto galiojimą ir Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos vykdymą.

Surengus Švietimo, sporto ir mokslo ministerijoje viešas visuomenei diskusijas su prigimtinių šeimų ir tėvų interesus atstovaujančiomis organizacijomis dėl programos turinio.

Blogiausiu atveju, įvedant mokyklose kaip neprivalomas, laisvai pasirenkamas programas, bet jokiu būdu ne kaip privalomas vaikams programas.

Primenu valdžiai savo ultimatumą, jeigu Lietuvoje bus diegiama amorali LGBTQ ideologija, priimami LGBTQ palankūs įstatymai ir vaikus ,,gadins”, mokys LGBTQ ideologijos (o juk vaikai yra Lietuvos ateitis), tai aš atsisakau kariauti prieš Rusiją galimo karo atveju, nes aš už LGBTQ ideologijos valstybę nekariausiu, aš ginčiau tik krikščioniškas, šeimos ir kitas šviesias vertybes. Ir pyksiu už tai jeigu valstybės institucijos ,,sugadins” būsimą Lietuvos kartą su LGBTQ ir kita nepriimtina ideologija.

Vaikai yra kiekvienos tautos ateitis ir jeigu buvusi karta ,,sugadinta” sovietų,dabartinė karta ,,sugadinta” nes nemokoma netikrų vertybių, tai dabartinė karta bus dar daugiau ,,sugadinta” LGBTQ ideologijos, nepasmerkite Lietuvos ateities – ko išmokysite Lietuvos, tokia ir bus visa ateities Lietuva.

Aš girdėjau, kad kai kurie tėvai net svarsto emigruoti iš Lietuvos, kad jų vaikų nemokytų LGBTQ ideologijos propogandos. Manau, nusikalstama versti per prievartą vaikus ir jų tėvus mokyti LGBTQ ideologijos ir taip gali būti sudarytos priežastys, kad iš Lietuvos emigruos dar daugiau lietuvių, tai skaudi yra tema, o valdžios žmonės ir valdininkai yra bjaurūs ir be sąžinės, jeigu tyčia sudaro Lietuvos piliečiams blogas gyventi sąlygas, nepriimtiną jiems LGBTQ informacinę aplinką ir dėl to Lietuvos piliečiai emigruoja, o likę Lietuvos piliečiai yra neviltyje ir depresijoje, nes jie tam nepritaria, tačiau jie nieko negali pakeisti.

Raginu Lietuvos Bažnyčios vadovybę netylėti, reaguoti į Lietuvos švietimo ydas ir kovoti už vaikų krikščionišką ir šeimos vertybių auklėjimą ir neleisti valstybės švietimo sistemai iškreipti vaikų sąmonę, ,,sugadinti” vaikus LGBTQ ideologija, nes tai Jus įpareigoja Dievas ir Biblija.

Jeigu nedirbsite kaip Bažnyčia su vaikais, tai LGBTQ ideologija ,,pasiims” sau tuos vaikus, prarasite tuos vaikus, tai pavojus jų sieloms, pažiūrėkite į Vakarus, tas tikrai ateis pas mus į Lietuvą su laiku ir tam priešintis reikia jau dabar. Mano el. laiškus dėl priešinimosi LGBTQ ideologijos gavote, žinote situaciją, paskui nepasiteisinsite prieš Dievą, kad nežinojote ir kodėl nekovojote prieš tamsią ir amoralią LGBTQ ideologiją,kuri yra pavojus mūsų vaikams ir visai Lietuvos visuomenei.
Tai ką Vakaruose daro su vaikais yra baisu, JAV ir Europa iš krikščioniškų kraštų morališkai degradavo ir pas mus Lietuvoje tas pats gresia.

Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos ir visos LGBTQ ideologijos propogandos mokant vaikus visam laikui. Reikia suprasti, kad tai nėra vaikų mokymas apie žmogaus teises, kaip LGBTQ palaikytojai už to ,,dengiasi”, tai yra LGBTQ ideologijos propogandos skleidimas ir įrašymas į vaikų sąmonę ir pasąmonę, už ką atsakingi tėvai ir valstybės švietimo ir mokslo sistema, nes šita LGBTQ ideologija yra daug blogesnė ir pavojingesnė už komunizmo ideologiją, aš absoliučiai pritariu Lenkijos Prezidento nuomonei
Perrinkimo siekiantis Lenkijos prezidentas: LGBT „ideologija“ yra blogesnė už komunizmą – DELFI

Pagarbiai,


Gediminas Gemskis

Categories
NUOMONĖS

Europos vyskupai protestuoja prieš naujus ES reglamentus

Dvasininkai pažymi, kad “SoHO reglamentas” gali turėti rimtų pasekmių dėl plačios “žmogiškosios medžiagos” apibrėžties.

Šiandien Europos Parlamentas balsavo už pranešimą dėl naujų taisyklių, reglamentuojančių žmogaus kilmės medžiagų naudojimą Europos Sąjungoje. Europos bendrijos vyskupų komisija (COMECE) ir Katalikų biuras Berlyne dar prieš balsavimą įspėjo dėl jame pateiktų nuostatų.

Už Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) pranešimą balsavo 483 EP nariai, 52 buvo prieš ir 89 susilaikė.

Bendrame pareiškime COMECE sekretoriatas ir Katalikų biuras nurodė, kad šis vadinamasis SoHO reglamentas gali turėti rimtų pasekmių dėl projekte pateiktos plačios “žmogaus medžiagos” apibrėžties, kuri gali apimti žmogaus embrionus ir vaisius.

– Pavojus yra tas, kad toks apibrėžimas gali sumenkinti žmogaus gyvybės orumą ir vertę, sukurdamas nepriimtiną lygiavertiškumą tarp embrionų ir vaisių ir paprastų odos ląstelių ar kraujo plazmos, paaiškino COMECE generalinis sekretorius t. Manuel Barrios Prieto.

Be to, dviejų bažnytinių institucijų pareiškime išreiškiamos abejonės dėl projekto 58 straipsnio, kuriame leidžiama ir nurodoma atlikti preliminarius genetinius embrionų ir vaisių tyrimus, “galinčius atverti kelią žmogaus gyvybės selekcijai”.

Jame taip pat pabrėžiama, kad reikia didesnio skaidrumo, susijusio su “atskirų ES valstybių narių įgaliojimais reguliuoti šią itin etinę sritį”. Jame pabrėžiama, kad “kiekviena valstybė narė turi išlaikyti galimybę atsisakyti leisti [ir] pripažinti SoHO preparatus”.

Europos Parlamentui patvirtinus tekstą, jis bus jo pozicija rengiantis būsimoms trišalėms deryboms su Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

APIE MARIJOS GIMIMĄ

Marija gimė šventąja, ir didžia šventąja; nes didi buvo malonė, kuria Dievas praturtino ją iš pat pradžių, ir didi ištikimybė, su kuria Marija iš karto į ją atsakė.

Paprastai žmonės savo vaikų gimimą švenčia džiaugsmingai ir iškilmingai, bet verčiau jie jų gailėtų ir verktų iš liūdesio, prisimindami, kad jų atžalos gimė ne tik be malonės ir proto, bet dar blogiau – užsikrėtę nuodėme ir rūstybės vaikai, taigi pasmerkti vargui ir mirčiai. Tačiau visiškai pagrįstai mes su džiaugsmu ir visuotinėmis iškilmėmis švenčiame Marijos gimimą, nes, nors ji į šį pasaulį atėjo būdama maža amžiumi, bet didi nuopelnais ir dorybe. Marija gimė šventąja ir didžia šventąja. Tačiau norėdami suvokti jos šventumo didybę, netgi šiame ankstyvame amžiuje, pirmiausia turime prisiminti, kokia didi buvo malonė, kuria Dievas praturtino Mariją, o antra – su kokia didžia ištikimybe Marija iš karto atsakė Dievui.

I

Neabejotina, kad Marijos siela buvo pati gražiausia, kokią tik Dievas kada nors buvo sukūręs; maža to, išskyrus Žodžio įsikūnijimą, tai buvo didingiausias ir paties Kūrėjo verčiausias veiksmas, kurį Visagalis Dievas padarė šiame pasaulyje – darbas, kurį, kaip teigia šv. Petras Damijonas, pranoksta tik pats Dievas. Dieviškoji malonė ant Marijos nusileido ne lašeliais, kaip ant kitų šventųjų, bet, Dovydo žodžiais, kaip „lietus ant vilnos“ (Ps 71, 6). Marijos siela buvo lyg vilna, kuri noriai sugėrė visą didelį malonių lietų, neprarasdama nė lašo. Šventoji Mergelė, sako šv. Bazilijus, suėmė į save visas Šventosios Dvasios malones. Tai ji pati ištarė Siracido lūpomis: „Mano buveinė yra šventųjų pilnatvėje“. Šiuos žodžius šv. Bonaventūra aiškina taip: aš turiu pilnutinai viską, ką kiti šventieji turi tik dalinai; o šv. Vincentas Fereras, ypač kalbėdamas apie Marijos šventumą prieš jos gimimą, pasakė, kad „dar savo motinos įsčiose šventumu ji pranoko visus šventuosius ir angelus“.

Šv. Mergelė Marija savo malone pranoko ne tik kiekvieno šventojo malonę atskirai, bet visų šventųjų ir angelų malonę kartu, kaip įrodinėja mokytasis Jėzaus draugijos tėvas Pranciškus Pepe savo puikiame veikale apie Jėzaus ir Marijos didybę. Jis tvirtina, kad ši nuomonė, teikianti didžią garbę mūsų karalienei, dabar yra visų pripažįstama ir jos laikosi tokie modernieji teologai, kaip Kartagena, Suaresas, Spineli, Rekupito, Guera ir kiti, išnagrinėję ją taip išsamiai, kaip niekada nėra padarę senovės teologai. Toliau jis pasakoja, kad dieviškoji Motina pasiuntė tėvą Martiną Gutjeresą jos vardu padėkoti tėvui Suaresui už tai, kad jis taip drąsiai apgynė šią itin tikėtiną nuomonę, kurią, kaip tėvas Senjeris tvirtina savo veikale, pavadintame „Marijos tarnas“, vėliau gynė Salamankos universitetas.

Jei ši nuomonė yra visuotinė ir neabejotina, kita nuomonė taip pat yra labai tikėtina, būtent: šią malonę, viršijančią visų šventųjų ir angelų kartu, Marija gavo nuo pirmosios savo Nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Tai ryžtingai gina tas pats tėvas Suaresas, juo seka tėvas Spineli, Rekupito ir Kolumbjeras. Tačiau be šių teologų autoriteto egzistuoja dvi rimtos ir įtikinamos priežastys, kurių pakanka įrodyti čia paminėtą nuomonę.

Pirmoji priežastis yra ta, kad Mariją Dievas išrinko būti dieviškojo Žodžio Motina; taigi, kaip sako pal. Denisas Kartūzas, būdama išrinkta tvarkai, pranokstančiai visus kūrinius (nes tam tikra prasme Dievo Motinos orumas, kaip tvirtina tėvas Suarezas, priklauso hipostatinės vienybės tvarkai), ji teisėtai gavo aukštesnės tvarkos dovanas nuo pat savo gyvenimo pradžios; todėl jos malonės žymiai pranoko visų kitų tvarinių malones. Ir iš tiesų negalima abejoti, kad tuo pačiu metu, kai pagal dieviškus potvarkius amžinojo Žodžio asmeniui buvo nulemta tapti žmogumi, jam taip pat buvo paskirta ir motina, iš kurios jis turėjo gauti žmogišką prigimtį. Šv. Tomas moko, kad Viešpats kiekvienam duoda malonę priklausomai nuo jam skiriamo orumo. Šv. Paulius teigia tą patį sakydamas: „…Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“, tai yra, apaštalai iš Dievo gavo dovanas, proporcingas didžiai tarnystei, kuriai buvo išrinkti. Šv. Bernardas Sienietis priduria: „Teologijoje egzistuoja akivaizdi tiesa, kad kai žmogus išrenkamas kokiam nors luomui, jis ne tik gauna tam reikalingą polinkį, bet ir dovanas, reikalingas tai tarnystei deramai atlikti.“ Tad jeigu Marija buvo išrinkta būti Dievo Motina, derėjo, kad Dievas nuo pirmos akimirkos papuoštų ją didžia malone, kuri būtų aukštesnės tvarkos nei visų kitų žmonių ir angelų: ši malonė turėjo atitikti tą aukščiausią ir begalinį orumą, į kurį Dievas ją iškėlė. Šiuo klausimu visi teologai sutinka su šv. Tomu, teigiančiu, jog „Mergelė buvo išrinkta būti Dievo Motina, todėl negali būti abejonės, kad Dievas savo malone padarė ją tam tinkamą.“ Tad Marija prieš tapdama Dievo Motina buvo papuošta tobulu šventumu, dėl kurio ji tapo verta šio didžio prakilnumo.

Šv. Tomas taip pat pažymėjo, kad Marija buvo malonės pilnoji ne dėl pačios malonės – Švč. Mergelė neturėjo jos pačiu aukščiausiu laipsniu, nes netgi pašvenčiamoji Jėzaus Kristaus malonė (kaip sako tas pats daktaras) nebuvo tokia didi, kad Dievas savo absoliučia galia negalėtų jos dar padidinti; tai buvo malonė, pakankama tam tikslui, kuris buvo dieviškosios Išminties skirtas Jo žmogystei, būtent: susivienyti su Amžinojo Žodžio asmeniu. Nors Dieviškoji galia gali sukurti kai ką dar didingesnio ir tobulesnio nei pašvenčiamoji Kristaus malonė, ji negalėjo sukurti nieko, kas būtų skirta didingesniam tikslui nei hipostatinė unija su Tėvo vienatiniu Sūnumi. Pagal Dieviškosios Išminties nustatytą ribą, toks malonės laipsnis šiam tikslui buvo pakankamas.

Tas pats Angeliškasis daktaras moko, kad dieviškoji galybė yra tokia didi, jog kad ir kiek ji duotų, visada gali duoti dar daugiau; ir nors kūrinių prigimtinis pajėgumas priimti [malonę] yra ribotas ir gali būti visiškai pripildytas, jų paklusnumo Dieviškajai Valiai galia yra neribota, ir Dievas visada gali juos dar labiau pripildyti, padarydamas juos pajėgesnius priimti. „Kūrinio prigimtinė galia [lot. potentia] priimti gali būti pripildyta, bet jo galia paklusti negali būti pripildyta.“[1] Ir štai, šv. Tomas teigia, kad Švenčiausioji Mergelė buvo malonės pilnoji ne malonės, kaip tokios, atžvilgiu, o savo pačios atžvilgiu, nes ji turėjo didžiulę, bet pakankamą malonę, atitinkančią jos didį orumą ir darančią ją tinkamą tapti Dievo Motina. Todėl palaimintasis Fernandesas sako, kad matas, kuriuo galime išmatuoti Marijai suteiktos malonės dydį yra jos, kaip Dievo motinos, prakilnumas.

Vadinasi, teisingai Dovydas sako, kad Dievo miesto, kuris yra Marija, pamatai turi būti padėti ant kalnų viršūnių: „Jo pamatai šventuosiuose kalnuose.“ (Ps 86, 1.) Iš to turime suprasti, kad Marijos gyvenimo pradžia buvo labiau išaukštinta nei visų šventųjų gyvenimo pabaiga kartu paėmus. „Viešpats myli Siono vartus, – tęsia pranašas, – labiau už visas Jokūbo padangtes.“ Karalius Dovydas paaiškina, kodėl Dievas taip ją myli: nes Jis rengėsi tapti žmogumi jos mergeliškose įsčiose: „Žmogus gimė joje“. Todėl derėjo Dievui duoti šiai Mergelei nuo pat pirmos jos sukūrimo akimirkos malonę, atitinkančią jos prakilnumą būti Dievo Motina.

Izaijas tą patį išpranašavo sakydamas, kad ateityje Viešpaties namų kalnas, Švč. Mergelės simbolis, turėtų iškilti ant visų kitų kalnų viršūnės, ir visos tautos turi skubėti prie to kalno, norėdamos gauti dieviškų malonių: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui.“ (Iz 2, 2.) Šv. Grigalius, komentuodamas šią ištrauką, sako: „Taip, kalnas ant kalnų viršūnės, nes Marijos garbė švietė labiau nei visų šventųjų.“ O šv. Jonas Damaskietis priduria: „Kalnas, kuriame Dievui patiko gyventi.“ Todėl Marija buvo vadinama ne šiaip kiparisu, o Siono kalno kiparisu; ne šiaip kedru, o Libano kedru; ne šiaip alyvmedžiu, o gražiu alyvmedžiu; ne šiaip skaisčia, o skaisčia kaip saulė, nes, pasak šv. Petro Damijono, kaip saulė savo šviesa taip nustelbia visą žvaigždžių grožybę, jog jų nebesimato jai pasirodžius, taip Mergelė Marija savo šventumu viršija viso dangiškojo dvaro nuopelnus.  Ir šv. Bernardas gražiai pastebi, kad Marijos šventumas buvo toks didis, jog „jokia kita motina išskyrus Mariją nebuvo tinkama Dievui ir joks kitas sūnus išskyrus Dievą nebuvo tinkamas Marijai“.

Antrasis argumentas, įrodantis, kad Marija nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos buvo šventesnė už visus šventuosius kartu paėmus, yra paremtas didinga pasiuntinybe, kurią ji turėjo nuo pradžios – būti žmonių tarpininke. Tam buvo reikalinga, kad ji turėtų didesnį malonės lobį negu visa žmonija kartu. Labai gerai žinoma, kaip vieningai teologai ir Šventieji Tėvai taiko Marijai šį Tarpininkės titulą, nes savo galingu tarpininkavimu ir „deramais“ [lot. de congruo] nuopelnais ji gavo išganymą visiems, šitaip įgydama pasauliui didį atpirkimo palaiminimą. Sakau „deramais“ nuopelnais, nes vien Jėzus Kristus yra mūsų Tarpininkas pagal teisingumą – kaip sako scholastikai, dėl savo „vertų“ [lot. de condigno] nuopelnų, kuriuos Jis dėl mūsų išganymo paaukojo amžinajam Tėvui. O Marija yra malonių tarpininkė dėl savo užtarimo ir „deramumo“ nuopelnų: ji paaukojo Dievui savo nuopelnus visų žmonių išganymui, ir Dievas vien iš savo gerumo juos priėmė kartu su Jėzaus Kristaus nuopelnais. Todėl Arnoldas Šartrietis sako: „Ji įvykdė mūsų išganymą išvien su Kristumi.“ Ričardas Viktorietis priduria: „Ji troško, siekė ir gavo išganymą visiems; maža to, visų išganymas buvo pasiektas per ją.“ Tad kiekvienas palaiminimas ir kiekviena amžinojo gyvenimo dovana, kurią kiekvienas šventasis yra gavęs iš Dievo, buvo išgauta jiems Marijos.

Ir Šventoji Bažnyčia trokšta, kad mes tai suprastume – šiuo tikslu ji, pagerbdama Dieviškąją Motiną, taiko jai šiuos Siracido žodžius: „Manyje yra visa kelio ir tiesos malonė; manyje visa gyvenimo ir dorybės viltis.“ (Sir 24, 25.) „Kelio“, nes per Mariją visos malonės dalinamos tiems, kurie tebėra kelyje į dangų; „tiesos“, nes per Mariją yra duota tiesos šviesa; „gyvenimo“, nes per Mariją mes tikimės pasiekti malonės gyvenimą žemėje ir šlovės gyvenimą danguje; „dorybės“, nes per Mariją įgyjama dorybė, ypač teologinės dorybės, būdingos šventiesiems. „Aš esu gražios meilės, baimės, pažinimo ir šventosios vilties motina.“ (Ten pat, 24.) Marija savo tarpininkavimu įgyja savo tarnams dieviškosios meilės, šventos baimės, dangiškos šviesos ir švento pasitikėjimo dovanų. Iš to šv. Bernardas daro išvadą, kad Bažnyčia moko, jog Marija yra visapusiška mūsų išganymo tarpininkė. Jis rašo: „Garbink Malonės radėją, Išganymo tarpininkę ir Amžių atstatytoją. Taip Bažnyčia man apie ją gieda ir išmokė mane giedoti tą patį.“

Todėl, kaip tvirtina Jeruzalės patriarchas šv. Sofronijus, arkangelas Gabrielius pavadino ją malonės pilnąja: „Sveika, malonės pilnoji.“ Jei kitiems buvo duota ribota malonė, Marijai buvo duota visa malonės pilnatvė. Šv. Bazilijus iš Seleukijos teigia, jog ji gavo malonės pilnatvę tam, kad galėtų tapti verta tarpininke tarp Dievo ir žmonių: „Sveika, malonės pilnoji, Tarpininke tarp Dievo ir žmonių, per kurią dangus ir žemė susijungia ir susivienija.“ „Antra vertus, – sako šv. Laurynas Justinijonas, – jei Mergelė nebūtų buvusi pilna malonės, kaip ji būtų galėjusi tapti Dangaus Kopėčiomis, Pasaulio Apgynėja ir tikrąja Tarpininke tarp Dievo ir žmonių?“

Taigi antrasis argumentas tampa visiškai aiškus: jeigu Marija, kaip paskirtoji Atpirkėjo Motina, nuo pat pradžių gavo visų žmonių ir visų šventųjų tarpininkės tarnystę, reikėjo, kad ji nuo pradžios turėtų didesnę malonę negu visi šventieji, kuriuos ji turėjo užtarti. Pasakysiu paprasčiau: jeigu per Mariją visi žmonės turėjo pasidaryti brangūs Dievui, Marija turėjo būti šventesnė ir brangesnė Dievui negu visi žmonės kartu. Antraip kaip ji būtų galėjusi užtarti visus žmones? Kad tarpininkas galėtų išprašyti iš savo valdovo malonę visiems jo pavaldiniams, buvo absoliučiai būtina, kad jis būtų brangesnis monarchui nei visi kiti pavaldiniai. Todėl Marija, kaip padaro išvadą šv. Anzelmas, nusipelnė būti verta sugriauto pasaulio atstatytoja, nes ji buvo švenčiausia ir tyriausia iš visų tvarinių: „Dėl tyro savo širdies šventumo, viršijančio visų kitų kūrinių tyrumą ir šventumą, ji nusipelnė tapti pražuvusio pasaulio atstatytoja.“

Vadinasi, Marija yra žmonių tarpininkė pas Dievą. Bet kas nors paklaus, ar ji gali būti vadinama angelų tarpininke. Daugelis teologų laikosi nuomonės, kad Jėzus Kristus savo nuopelnais nupelnė angelams ištvermės malonę; taigi, kaip Jėzus Kristus buvo jų tarpininkas de condigno, Marija taip pat gali būti vadinama jų tarpininke de congruo, savo maldomis pagreitinusi Atpirkėjo atėjimą. Bent jau de congruo nusipelniusi būti Mesijo motina, ji nupelnė angelams malonę užimti sostus, kurios prarado demonai. Taigi ji nupelnė jiems bent šią neesminę garbę. Ričardas Viktorietis sako: „Per ją atstatoma kiekviena būtybė; per ją atitaisomas angelų nuopuolis; per ją sutaikoma žmogiška prigimtis.“ Panašiai anksčiau yra kalbėjęs šv. Anzelmas: „Per šią Mergelę visi dalykai yra atkuriami ir grąžinami į savo pirmapradį tyrumą.“

Taigi, kadangi mūsų dangiškajam kūdikiui buvo skirta tapti Pasaulio Tarpininke ir Atpirkėjo Motina, nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos jis gavo didesnę malonę negu visų šventųjų malonė kartu paėmus. Tad koks nuostabus reginys dangui ir žemei turėjo būti graži šio laimingo, nors dar ir tebesančio motinos įsčiose, vaiko siela! Ji buvo pats mylimiausias kūrinys Dievo akyse, nes jau buvo pilna malonės bei nuopelnų ir galėjo sakyti: „Kai buvau mažas vaikas, patikau Aukščiausiajam.“ (Offic. B. V. Resp. 2.) Kartu ji buvo būtybė, mylinti Dievą labiau nei visos kitos, iki šiol gimusios pasaulyje. Ir jeigu Marija būtų gimusi iškart po savo Nekaltojo Prasidėjimo, ji būtų atėjusi į pasaulį turtingesnė nuopelnų ir daug šventesnė, nei visi šventieji kartu paėmus. Tad pamėginkime įsivaizduoti jos šventumą gimimo metu, kai ji atėjo į šį pasaulį su nuopelnais, sukauptais per tuos devynis mėnesius motinos įsčiose.

II

Dabar apsvarstykime antrąjį punktą, būtent: kokia didelė buvo ištikimybė, su kuria Marija iš karto atsiliepė į dieviškąją malonę.

Tai nėra kieno nors asmeninė nuomonė, sako tėvas Kolombjeras, o viso pasaulio nuomonė, kad šventasis kūdikis, gavęs pašvenčiamąją malonę šv. Onos įsčiose, tuo pačiu metu gavo malonę tobulai naudotis protu ir buvo dieviškai apšviestas tiek, kiek leido ją praturtinusi malonė. Tad mes galime tikėti, kad nuo tos akimirkos, kai jos nuostabi siela susijungė su tyriausiu jos kūnu, ji, apšviesta dieviškosios išminties, pažino amžinąsias tiesas, dorybės grožį, o svarbiausia – begalinį Dievo gerumą ir tai, kaip labai Jis vertas visų žmonių meilės; ypač jos meilės dėl ypatingų malonių, kuriomis Jis ją išpuošė ir išskyrė iš visų būtybių, apsaugodamas nuo gimtosios nuodėmės sutepties, suteikdamas jai tokią gausią malonę ir paskirdamas ją Žodžio Motina bei Visatos Karaliene.[2]

Tad nuo pirmos savo egzistencijos minutės Marija, būdama dėkinga Dievui, ėmė daryti viską ką galėjo, ištikimai naudodama visą tą didžiulį malonės turtą, kurį buvo gavusi, ir uoliai stengdamasi patenkinti ir mylėti dieviškąjį gerumą. Nuo tos akimirkos ji mylėjo Jį visomis jėgomis ir nenustojo Jo mylėti visus tuos devynis mėnesius, kuriuos ji praleido prieš savo gimimą, kiekvieną akimirką vienydamasi su Dievu karštais meilės aktais. Ji buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės ir todėl laisva nuo bet kokio žemiško prisirišimo, nuo bet kokio netvarkingo polinkio, nuo bet kokio išsiblaškymo, nuo bet kokio pojūčių priešinimosi, kuris būtų galėjęs jai sutrukdyti nuolat augti dieviškoje meilėje. Visi jos pojūčiai išvien su palaimintąja jos dvasia linko prie Dievo. Todėl jos siela, laisva nuo bet kokio trukdymo, niekada nesvyravo, bet nuolat kilo į Dievą, visada Jį mylėjo ir augo Jo meilėje.

Dėl šios priežasties ji vadino save klevalapiu platanu, pasodintu prie vandenų: „Kaip klevas prie vandens pakelėje.“ (Sir 24, 19.) Ji tikrai buvo tas kilnus Dievo medis, visada augantis prie dieviškosios malonės versmės. Ji taip pat save vadino vynmedžiu: „Kaip vynmedis aš kroviau žiedus su skaniu kvapu“ (Ten pat, 23) – ne tik todėl, kad buvo nuolanki pasaulio akyse, bet ir todėl, kad kaip vynmedis niekada nesiliovė augti. „Vynmedis niekada nesustoja augti“, – byloja sena patarlė. Kiti medžiai: apelsinas, šilkmedis, kriaušė ir t. t. liaujasi augti pasiekę tam tikrą aukštį, bet vynmedis auga visada; jis auga tol, kol pasiekia medžio, prie kurio yra prisirišęs, viršūnę. Lygiai taip pat Švenčiausioji Mergelė visada augo tobulume. „Būk pasveikintas, o nuolatos augantis vynmedi!“ – taria jai šv. Grigalius Stebukladarys; nes ji visada buvo susijungusi su savo Dievu, vieninteliu jos ramsčiu. Tad jai buvo skirti šie Šventosios Dvasios žodžiai: „Kas yra toji, kuri ateina iš dykumos, kupina džiaugsmo, pasirėmusi į savo mylimąjį?“ (Gg 8, 5.) Komentuodamas šiuos žodžius, šv. Ambraziejus sako: „Kas yra ta, kuri, lydima dieviškojo Žodžio, auga kaip vynmedis, atsirėmęs į didingą medį?“

Daug mokytų teologų sako, kad kokį nors dorą įprotį turinčios sielos veiksmai – su sąlyga, kad ji ištikimai bendradarbiauja su iš Dievo gautomis veikiančiosiomis malonėmis – visada intensyvumu prilygsta tai jos turimai dorybei; todėl kiekvieną kartą ji įgyja naują, dvigubą nuopelną, lygų visų anksčiau įgytų nuopelnų sumai. Tokio pagausėjimo galimybė, teigia jie, buvo suteikta angelams per jų išbandymą. Jeigu ji buvo duota angelams, kas paneigs, kad ji taip pat buvo suteikta Dieviškajai Motinai, kai ji gyveno šioje žemėje – ypač mūsų aptariamu laiku, kuomet ji, būdama dar motinos įsčiose, ištikimiau bendradarbiavo su malone negu angelai? Tad Marija visą tą laiką, kiekvieną sekundę dvigubino tą didžią malonę, kurią turėjo nuo pirmos akimirkos. Atitinkamai ji, iš visų jėgų bendradarbiaudama su ta malone ir tobulai atlikdama kiekvieną valios veiksmą, kas sekundę dvigubino ir savo nuopelnus. Tad jeigu tarsime, kad pirmąją akimirką ji gavo tūkstančio laipsnių malonę, antrąją ji turėjo jau dviejų tūkstančių, trečiąją – keturių tūkstančių, ketvirtąją – aštuonių tūkstančių, penktąją – šešiolikos tūkstančių, šeštąją – trisdešimt dviejų tūkstančių laipsnių malonę. Ir čia mes priėjome tik šeštąją akimirką… Padauginkite tuo būdu visos dienos akimirkas, po to padauginkite šį skaičių iš devynių mėnesių ir apsvarstykite, kokį malonės, nuopelnų ir šventumo lobį Marija atsinešė į pasaulį gimimo metu.

Todėl džiūgaukime kartu su savo kūdikiu, kuris gimė toks šventas, toks brangus Dievui ir toks pilnas malonės; džiūgaukime ne tik dėl jo, bet ir dėl savęs, nes jis atėjo į pasaulį pilnas malonės ne tik savo šlovei, bet ir mūsų gerovei. Šv. Tomas sako, kad švenčiausioji Mergelė buvo pilna malonės trejopai: pirma, ji buvo pilna malonės siela, tad nuo pat pradžių jos šventa siela priklausė vien Dievui. Antra, ji buvo pilna malonės kūnu, todėl nusipelnė duoti amžinajam Žodžiui savo tyrą kūną. Trečia, ji buvo pilna malonės visų labui, kad visi žmonės galėtų juo dalytis. Kai kurie šventieji, priduria Angeliškasis Daktaras, turi tiek daug malonės, kad jos užtenka ne tik jiems patiems, bet ir kitų išgelbėjimui, nors ir ne visų. Tik Jėzui Kristui ir Marijai buvo duota tokia didi malonė, kad jos užteko išgelbėti visus žmones. „Jeigu kas nors turėtų tiek malonės, kad jos pakaktų visiems išgelbėti, ji būtų pati didžiausia; būtent tokią turėjo Jėzus Kristus ir Švenčiausioji Mergelė“, – rašo šv. Tomas. Tai, ką šv. Jonas pasakė apie Jėzų – „iš jo pilnatvės visi esame gavę“, – šventieji sako apie Mariją. Šv. Tomas Vilanovietis sako: „Pilna malonės, iš kurios pilnatvės visi gauname.“ Šv. Anzelmas netgi teigia, kad „nėra nė vieno, kuris neturėtų dalies Marijos malonėje“. Ar yra nors vienas pasaulyje, kuriam Marija nėra gailestinga ar kuriam ji nesuteikia kokios nors malonės?

Tiesa, iš Jėzaus mes gauname malonę kaip iš malonės teikėjo, o iš Marijos – kaip iš tarpininkės; iš Jėzaus – kaip iš Išganytojo, iš Marijos – kaip iš Užtarėjos; iš Jėzaus – kaip iš šaltinio, iš Marijos – kaip iš kanalo. Todėl šv. Bernardas sako, kad Dievas paskyrė Mariją būti malonių, kurias Jis nori išdalyti žmonėms, kanalu ir pripildė ją malonės, kad kiekvienas galėtų gauti dalį iš jos pilnatvės: „Pilnu kanalu, kad visi galėtų gauti dalį iš jos pilnatvės, bet ne pačią pilnatvę.“ Todėl šventieji ragina mus pamąstyti apie tai, su kokia meile Dievas nori, kad mes gerbtume šią didžią Mergelę, į kurią Jis sudėjo visą savo palaiminimų lobį. Kad ir kiek turime vilties, malonės ir išganymo, už viską turime dėkoti savo mieliausiai Karalienei, nes visai tai mums ateina per jos rankas ir jos užtarimu.

Vargšė yra ta siela, kuri uždaro sau šį malonės šaltinį nesistengdama pasivesti Marijai! Kai Holofernas norėjo tapti Betulijos miesto šeimininku, jis įsakė užgrobti šaltinius, tiekiančius miestui vandenį. (Jdt 7, 6.). Taip pat daro ir velnias, kai nori tapti sielos šeimininku. Jis priverčia ją apleisti pamaldumą Švenčiausiajai Marijai. Kai šis kanalas uždaromas, siela iš karto netenka šviesos, Dievo baimės ir pagaliau amžinojo išganymo. Pateiksime pavyzdį, kuris parodys, kokia didi Marijos širdies užuojauta ir į kokią pražūtį patenka žmogus, uždarantis šį kanalą ir atsisakantis pamaldumo šiai Dangaus Karalienei.

PAVYZDYS

Tritemijus, Kanizijus ir kiti pasakoja, kad Magdeburge, Saksonijos mieste, gyveno žmogus, vardu Udas, kuris nuo pat jaunystės buvo toks negabus, jog tapo visų savo bendramokslių pajuokos objektu. Vieną dieną, būdamas labiau nei įprasta nuliūdęs, jis nuėjo melstis švenčiausiajai Mergelei Marijai prieš jos paveikslą. Vėliau jam sapne pasirodė Marija ir pasakė: Udai, aš tave paguosiu ir ne tik gausiu tau iš Dievo gabumų, kurie tave apgins nuo pajuokos, bet netgi talentų, dėl kurių tavimi žavėsis; be to, pažadu, kad po vyskupo mirties būsi išrinktas į jo vietą.“ Taip Marija pasakė, ir taip įvyko. Udas padarė didelę pažangą moksluose ir gavo vyskupystę tame mieste. Bet jis buvo toks nedėkingas Dievui ir savo geradarei už šias malones, jog atmetė savo religines pareigas ir tapo vietos papiktinimu. Vieną naktį jam gulint lovoje su nedora moterimi jis išgirdo balsą: „Udai, atsisakyk šios nuodėmingos pramogos, tu jau pakankamai nusidėjai.“ Pradžioje jis susierzino dėl šių žodžių, galvodamas, kad taip jam kažkas priekaištauja, bet išgirdęs tą patį antrą ir trečią kartą jis sudrebėjo, bijodamas, kad tai nebūtų balsas iš dangaus. Vis dėlto jis ir toliau gyveno savo nedorybėje. Tačiau po trijų mėnesių, Dievo duotų atgailai, atėjo bausmė! Vieną vakarą pamaldus kanauninkas Frydrichas šv. Moriso bažnyčioje meldė Dievo pašalinti Udo sukeltą papiktinimą. Staiga bažnyčios durys atsidarė nuo stipraus vėjo. Įėjo du jaunuoliai su degančiais žibintais rankose ir atsistojo abiejose altoriaus pusėse. Tada iš paskos atėjo dar du ir patiesė prieš altorių kilimą, ant kurio pastatė du aukso sostus. Dar vienas jaunuolis karine uniforma įėjo su kardu rankoje ir sustojęs bažnyčios viduryje sušuko: „O jūs, dangaus šventieji, kurių relikvijos saugomos šioje bažnyčioje, ateikite ir dalyvaukite didingame teismo nuosprendyje, kurį vienvaldis Teisėjas ruošiasi įvykdyti.“ Sulig šiais žodžiais pasirodė daug šventųjų ir dvylika apaštalų, pagalbininkų šiame teisme. Pagaliau įėjo Jėzus Kristus ir atsisėdo į vieną iš šių sostų. Po to pasirodė Marija, lydima daugybės šventų mergelių, ir atsisėdo į kitą sostą šalia savo Sūnaus. Teisėjas paliepė, kad būtų įvestas kaltininkas ir tai buvo vargšas Udas. Šv. Morisas prabilo Udo papiktintų žmonių vardu ir pareikalavo teisingumo jo negarbingam gyvenimui. Visi ten buvusieji pakėlė balsus ir tarė: „O, Viešpatie, jis nusipelno mirties“. „Tegul miršta“, – pasakė amžinasis Teisėjas. Bet dar neįvykdžius nuosprendžio (žiūrėk, koks didelis Marijos gailestingumas), geroji Motina išėjo iš bažnyčios, kad nedalyvautų šiame baisiame teisingumo akte. Tada dangiškasis ministras, įėjęs tarp pirmųjų su kardu rankose, prisiartino prie Udo ir vienu kirčiu nukirto galvą nuo kūno. Vizija išnyko. Bažnyčioje pasidarė tamsu. Kanauninkas drebėdamas nuėjo ieškoti žibinto ir sugrįžęs pamatė Udo kūną nukirsta galva ir slenkstį, nutaškytą krauju. Išaušus dienai, minia žmonių užplūdo bažnyčią, o kanauninkas papasakojo visą regėjimą ir šios bauginančios tragedijos aplinkybes. Tą pačią dieną vargšas Udas, buvęs pasmerktas į pragarą, pasirodė vienam iš kapelionų, nieko nežinojusiam apie tai, kas nutiko bažnyčioje. Udo kūnas buvo įmestas į pelkę, o jo kraujas buvo paliktas kaip atminimas ant ano slenksčio, kuris nuo šiol visada buvo uždengtas kilimu. Nuo to laiko atsirado paprotys atidengti kilimą, kai naujas vyskupas perimdavo bažnyčią, kad regėdamas tokią bausmę jis nepamirštų dorai gyventi ir būti dėkingas už Viešpaties ir Jo švenčiausios Motinos malones.

Malda

O šventas ir dangiškas kūdiki Marija! Tu, kuri esi paskirta būti Atpirkėjo Motina ir didi vargšų nusidėjėlių Užtarėja, pasigailėk manęs. Štai prie Tavo kojų dar viena nedėkinga būtybė, besišaukianti Tavęs ir maldaujanti tavo gailestingumo. Tiesa, dėl savo nedėkingumo Dievui ir Tau nusipelniau, kad Dievas ir Tu mane apleistum. Bet tikiu, žinodamas, koks didis tavo gailestingumas ir kad neatsisakysi padėti tam, kuris su pasitikėjimu į tave kreipsis. Tu esi labiausiai išaukštinta iš visų būtybių, ir nėra nieko aukštesnio už tave, tik Dievas. Palyginti su tavimi, didžiausieji danguje yra tik menki tvariniai. O šventųjų šventoji, o Marija, malonės bedugne, pilna malonės, padėk vargingam nusidėjėliui, praradusiam malonę per savo kaltę. Žinau, kad esi brangi Dievui ir kad Jis negali tau nieko atsakyti. Taip pat žinau, jog Tu džiūgauji galėdama panaudoti savo didybę tam, kad nuramintum liūdintį. O Marija, parodyk, kokia didi Tavo malonė pas Dievą ir išmelsk man dieviškos šviesos ir tokios galingos ugnies, kad ji mane iš nusidėjėlio padaryti šventuoju ir, atitraukdama nuo manęs kiekvieną žemišką prisirišimą, šventai uždegtų mane dieviška meile. Padaryk tai, o šv. Mergele, nes Tu gali tai padaryti; padaryk tai iš meilės Dievui, kuris padarė Tave tokią didingą, galingą ir gailestingą. To viliuosi. Amen.

Iš šv. Alfonso Liguorio knygos „Marijos šlovė“

JŠ pagal www.fsspx.lt

[1] De Veritate, Q. 20, a. 3, ad 3.

[2] Kaip paaiškėja iš kitų autoriaus teiginių, Švč. Mergelė pradžioje neturėjo aiškaus žinojimo apie savo didingą paskirtį.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?

Kodėl gerasis Viešpats Dievas siunčia žmonijai bausmes nelaimių, epidemijų ir karų pavidalu? Apie tai skaitykite knygoje “Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?”

Tebūnie pagarbintas Jėzus Kristus ir visada Mergelė Marija!

Gerbiamieji, 

norime Jums pristatyti pasaulinio garso knygą – Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?

Knygos autorius – Antonio A. Borelli – aukščiausio lygio šios srities ekspertas, žinomas visame pasaulyje.

Knygoje priimtinai ir paprastai aprašyti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Fatimoje 1917 m. Marijos apsireiškimai palietė visą pasaulį. Marijos atskleista žinia Fatimoje šialis laikais yra daug aktualesnė, nes mes esame gyvi liudininkai visų Jos pranašysčių, su kaupu išsipildžiusių XX amžiuje.

Jau daugiau nei 100-tas metų nuo pasaulį nustebinusio ir nuostabiausiu XX a. antgamtiniu reiškiniu tapusio įvykio, kurio metu Marija, Dievo ir visų mūsų Motina, pakvietė atsiverti Jos motiniškai meilei per Dievišką Gailestingumą.

Labai svarbu perskaityti šios knygos turinį būtent mūsų laikais. Karo prie Lietuvos sienų sukeltas neramumas turėtų dar labiau paskatinti mus pažinti Dievo valią, kurią Viešpats Dievas panorėjo paskelbti per Dievo Motiną – Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Labai dažnai nesuprantame, kodėl Viešpats Dievas siunčia į Žemę vienokias ar kitokias bausmes nelaimių, epidemijų ir karų pavidalu. Būtent tam, kad tai geriau suprastume platesniame nei vien asmeniniame kontekste, reikėtų perskaityti šią knygą.

Knyga isversta į 18 kalbų ir išplatinta daugiau kasp 4,7 milijonų kopijų tiražu. Išsamiai dokumentuota, sulaukusi pagyrimų iš gausybės kardinolų ir vyskupų, mielai skaitoma ir mūsų tautiečių.

Knyga turi daugiau kaip 100 puslapių ir daugybę iliustracijų, o jos parengimo ir platinimo išlaidos – tik 5 Eurai.

Užsisakykite knygą jau šiandien!

Categories
NUOMONĖS

Vysk. J. Stricklando pastoracinis laiškas tikintiesiems dėl Sinodo apie sinodiškumą

Tailerio (Teksasas, JAV) vyskupas Josephas E. Stricklandas, visame pasaulyje žinomas uolus ganytojas ir katalikų tikėjimo gynėjas, rugpjūčio 22 d. savo vyskupijos tikintiesiems parašė pastoracinį laišką, kuriame perspėja dėl Sinodo apie sinodiškumą keliamų pavojų ir ragina tvirtai laikytis visų laikų katalikų tikėjimo. Dalinamės šiuo laišku su savo skaitytojais.

Dėl drąsaus tradicinio katalikų tikėjimo gynimo vysk. Stricklandas jau susilaukia Vatikano sankcijų – neseniai tirti jo valdomai vyskupijai popiežius Pranciškus atsiuntė apaštalinį vizitatorių. Tuo pačiu metu kai kurie JAV vyskupai, atvirai palaikantys tos pačios lyties porų laiminimus ir kitokius skandalingus siūlymus, apaštalinių vizitatorių nesusilaukia. Melskimės už vysk. Josephą Stricklandą, kuriam mūsų maldų dabar labai reikia.

***

Mano brangūs sūnūs ir dukterys Kristuje,

Tegul mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilė ir malonė visada būna su jumis!

Šiuo didžiulių neramumų Bažnyčioje ir pasaulyje metu privalau kalbėti jums iš tėvo širdies, kad įspėčiau jus apie mums gresiančias blogybes ir sutvirtinčiau jus džiaugsme bei viltyje, kurią visada turime Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Bloga ir klaidinga žinia įsiveržė į Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, kuri teigia, kad Jėzus yra tik vienas iš daugelio ir neva visai nebūtina, kad Jo žinia būtų dalijamasi su visa žmonija. Šios minties reikia vengti ir ją paneiginėti kiekviena proga. Privalome dalintis džiugia Gerąja žinia, kad Jėzus yra mūsų vienintelis Viešpats, trokštantis, kad visa žmonija visais laikais priimtų Jame amžinąjį gyvenimą.

Kai suprasime, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra apreiškimo pilnatvė ir Tėvo išganymo plano, skirto visai žmonijai visiems laikams, išsipildymas, ir visa širdimi tai priimsime, tada galėsime atkreipti dėmesį į kitas klaidas, kurios siaučia mūsų Bažnyčioje ir mūsų pasaulyje, ir kurias lėmė nukrypimas nuo Tiesos.

Šventasis Paulius Laiške galatams rašo: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 6-9)

Kaip jūsų dvasinis tėvas, jaučiu pareigą pakartoti šias pagrindines tiesas, kurias Bažnyčia visada suprato nuo neatmenamų laikų, ir pabrėžti, kad Bažnyčia egzistuoja ne tam, kad iš naujo apibrėžtų tikėjimo dalykus, o tam, kad apsaugotų Tikėjimo paveldą (lot. depositum fidei), kurį mums perdavė pats mūsų Viešpats per apaštalus, šventuosius ir kankinius. Vėlgi, atsižvelgiant į šventojo Pauliaus įspėjimą galatams, bet kokie bandymai iškreipti tikrąją Evangelijos žinią privalo būti kategoriškai atmesti kaip žalingi Kristaus Sužadėtinei ir atskiriems jos nariams.

1. Kristus įsteigė vieną Bažnyčią – Katalikų Bažnyčią, todėl tik Katalikų Bažnyčia suteikia Kristaus tiesos pilnatvę ir autentišką kelią į Jo išganymą mums visiems.

2. Eucharistija ir visi sakramentai yra įsteigti Dievo įsteigti, o ne sukurti žmogaus. Eucharistija iš tikrųjų yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė, o priimti Jį Komunijoje nevertai (t. y. turint sunkią neišpažintą nuodėmę) yra pražūtinga šventvagystė asmeniui ir visai Bažnyčiai (1 Kor 11, 27–29).

3. Santuokos sakramentą įsteigė Dievas. Per prigimtinį įstatymą Dievas sukūrė santuoką tarp vieno vyro ir vienos moters, kurie turi būti ištikimi vienas kitam visą gyvenimą ir likti atviri vaikų atėjimui. Žmonija neturi teisės ar tikros galios iš naujo apibrėžti santuoką.

4. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, sukurtas vyru arba moterimi, ir visiems žmonėms turi būti padedama atrasti tikrąją savo, kaip Dievo vaikų, tapatybę, jie negali būti raginami netvarkingiems bandymams atmesti savo nepaneigiamą biologinę ir Dievo suteiktą tapatybę.

5. Seksualinė veikla už santuokos ribų visada yra sunkiai nuodėminga ir Bažnyčios vyresnybės negali būti toleruojama, laiminama ar laikoma leistina.

6. Manymas, kad visi vyrai ir moterys bus išgelbėti, nepaisant to, kaip jie gyvena (ši sąvoka paprastai vadinama universalizmu), yra klaidingas ir pavojingas, nes prieštarauja tam, ką Jėzus mums ne kartą sakė Evangelijoje. Jėzus sako, kad turime „išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Juo“ (Mt 16, 24). Per savo malonę Jis davė mums kelią į pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, šis kelias veda per atgailą ir sakramentinę išpažintį. Labai svarbu, kad priimtume džiaugsmą ir viltį, taip pat laisvę, kylančią iš atgailos ir nuolankaus nuodėmių išpažinimo. Per atgailą ir sakramentinę išpažintį kiekviena kova su pagunda ir nuodėme gali tapti maža pergale, skatinančia mus priimti didžiąją pergalę, kurią Kristus mums iškovojo.

7. Norėdami sekti Jėzumi Kristumi, turime valingai pasirinkti paimti savo kryžių, o ne stengtis išvengti kryžiaus ir kančios, kurią mūsų Viešpats kiekvienam iš mūsų leidžia kasdieniame gyvenime. Atperkamosios kančios slėpinys – t. y. kančia, kurią Viešpats leidžia mums patirti ir priimti šiame pasaulyje, o paskui Jam grąžinti jungiant tai su Jo kentėjimais – mus padaro nuolankiais, apvalo ir giliau įtraukia į gyvenimo, nugyvento Kristuje, džiaugsmą. Tai nereiškia, kad turime mėgautis kančia ar jos ieškoti, bet jei esame susivieniję su Kristumi, kasdien neišvengiamai patiriamose kančiose galime rasti viltį ir džiaugsmą ir ištverti iki galo visuose savo kentėjimuose (plg. 2 Tim 4, 6-8).

Ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais daugelis šių tiesų bus nagrinėjamos Sinode apie sinodiškumą. Turime tvirtai laikytis šių tiesų ir atsargiai žiūrėti į bet kokius bandymus mums pateikti alternatyvą Jėzaus Kristaus Evangelijai arba tikėjimą, kuriame kalbama apie dialogą ir brolystę, kartu stengiantis panaikinti Dievo tėvystę. Kai siekiame atnaujinti tai, ką Dievas mums davė iš savo didelio gailestingumo, atsiduriame klastingoje vietoje. Pats patikimiausias pagrindas, kurį galime rasti, yra tvirtai laikytis amžinųjų tikėjimo mokymų.

Deja, gali būti, kad kai kurie schizmatikais vadins tuos, kurie nesutinka su siūlomais pakeitimais. Tačiau būkite tikri, kad nei vienas, kuris tvirtai laikosi mūsų katalikų tikėjimo, nėra schizmatikas. Privalome išlikti besąlygiškais ir tikrais katalikais, nepaisant to, kas įvyktų. Taip pat privalome žinoti, kad tvirtai pasipriešinti šiems siūlomiems pakeitimams nėra tas pats, kas palikti Bažnyčią. Kaip sakė šventasis Petras: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ (Jn 6, 68) Todėl tvirta laikysena nereiškia, kad mes siekiame palikti Bažnyčią. Iš tikrųjų tai tie, kurie siūlytų pakeisti tai, ko negalima pakeisti, norėtų vadovauti Kristaus Bažnyčiai būdami tikraisiais schizmatikais.

Sakau jums, mano sūnūs ir dukterys Kristuje, kad dabar pats laikas pasitikrinti, ar tvirtai laikotės amžinojo katalikų tikėjimo. Mes visi buvome sukurti ieškoti Kelio, Tiesos ir Gyvenimo, ir šiame sumaišties amžiuje tikrasis kelias yra tas, kurį apšviečia Jėzaus Kristaus šviesa, nes Tiesa turi veidą ir iš tikrųjų tai yra Jo veidas. Būkite tikri, kad Jis neapleis savo Nuotakos.

Lieku jūsų nuolankiu tėvu ir tarnu,

J. E. Tailerio vyskupas Josephas E. Stricklandas

Vertė Darius Biliūnas.

JS pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Roberto de Mattei: Ginkime Vakarus. Mūsų civilizacija gali atsigauti!

Vakarai yra erdvėje ir laike įsišaknijusi civilizacija, besiskirianti nuo visų kitų dėl savo universalaus pašaukimo. Vakarai serga, bet jie nėra blogi. Jie gali atsigauti nuo patologinės būklės, kurioje yra atsidūrę. Gydymas – tai grįžimas į sveiką būseną, kurią jie patyrė savo istorijos aušroje, kai gimė krikščioniškoji Europa. Dievui viskas įmanoma (Mt 19, 26), – rašo profesorius Roberto de Mattei.

Lėktuvo, kuriuo keliavo “Wagner Group” vadovas Jevgenijus Prigožinas, sunaikinimas pasaulio žiniasklaidoje sukėlė beveik tiek pat triukšmo, kiek prieš du mėnesius bandymas sukilti prieš V. Putiną. Abiem atvejais įvykiui paaiškinti buvo iškeltos pačios išradingiausios hipotezės. Yra tokių, kurie lėktuvo susprogdinimą priskiria ne rusams, o ukrainiečiams arba amerikiečiams. Kiti įsitikinę, kad lėktuve buvo Prigožino antrininkas, o pats Prigožinas tebėra gyvas Afrikoje. Yra ir tokių, kurie abejoja sprogimu, teigdami, kad viskas buvo surežisuota taip, kad Prigožinas dingtų, o Putinas galėtų pademonstruoti savo galią. Pasaulyje, kuriame ant tikrovės uždedami skirtingi pasakojimai, sukuriantys niūraus netikrumo atmosferą, kur nieko negalima aiškiai ir galutinai teigti, hipotezė, kad Prigožiną nužudė Putinas iš keršto, atrodo pernelyg akivaizdi ir normali. Mes taip pripratome prie to, kas “nenormalu”, kad tai, kas “normalu”, mums atrodo pernelyg banalu. Dažnai todėl, kad įvykiai mums atrodo prieštaringi, chaotiški.

Šiandien Rusijoje ir pasaulyje loginė tvarka pasikeitė. Neracionalumas triumfuoja, kaip matėme birželio mėnesį V. Prigožino mestame iššūkyje V. Putinui – taip pat ir tame, kaip V. Putinas norėjo nubausti savo oponentą. V. Putinas patvirtino, kad Vakarų viešosios nuomonės akyse jis yra negailestingas diktatorius – dar daugiau, jis pažeidė pusiau diktatūros, kurios dalimi yra, taisykles.

Rusijoje vyksta konfliktas, kurį toks mokslininkas kaip O. Stefano Caprio vadina gopnikų, gatvės banditų, kaip sakydavo sovietmečio mafijos žargonu, karu. Pusiau raštingi žmonės sutinka su žmogžudyste, bet ne su tam tikro žodžio, kuris laikomas šventu, pažeidimu. Pasak kitos politologės Nonos Michelidzės, razborka (gaujų karas), kurioje Putinas yra vienas iš veikėjų, nusprendė atleisti Prigožinui. Atrodo, kad šeimininkas Kremliuje nesilaikė duoto žodžio, pažeisdamas žaidimo sąlygas. O kadangi Rusiją valdo nusikalstamo pasaulio įstatymai, tai šalyje sukels naują chaosą ir konfliktą.

Putinas turėjo pasiųsti žinią – ne tiek Vakarams, kiek BRICS šalių (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika) aukščiausiojo lygio susitikimui, kuris prasidėjo Johanesburge rugpjūčio 23 d., išpuolio dieną. Aukščiausiojo lygio susitikime turėjo būti nuspręsta, ką įsileisti į klubą. BRICS yra tarptautinė organizacija, kurioje dominuoja Rusija ir Kinija, siekianti sukurti ekonominę ir politinę galią, kuri būtų opozicija Vakarams. V. Putinas negalėjo asmeniškai dalyvauti aukščiausiojo lygio susitikime dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo išduoto arešto orderio. Todėl jis nusiuntė pranešimą, kuriame karą Ukrainoje apibūdino kaip neokolonializmo išraišką, taip kalbėdamas apie Vakarus, o ne apie Rusijos invaziją. Atrodo, kad logika čia visiškai priešinga. Daniel Hannan rugpjūčio 26 d. laikraštyje “Telegraph” priminė, kad 1916 m. Vladimiras Leninas parašė garsųjį pamfletą “Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija”, kuriame išdėstė socialinę ir politinę viziją, kuri, atrodo, įkvėpė BRICS grupę. Leninui imperializmas – tai kapitalizmas, pasiekęs tokią raidos stadiją, kai įsitvirtino monopolijų ir finansinio kapitalo dominavimas, kai pasaulis pradėtas dalyti tarptautiniams trestams ir kai visas žemės plotas padalytas didžiosioms kapitalistinėms šalims. Lenino politinė filosofija, apibendrinusi ir išpopuliarinusi K. Marksą, paplito visame pasaulyje, o Rusijoje ir kitur jos laikosi tie, kurie Vladimirą Putiną laiko kovos su globaliais ir imperialistiniais Vakarais didvyriu.

Tuo tarpu politinis, ekonominis ir karinis Vakarų žlugimas būtų didesnė katastrofa nei Romos imperijos žlugimas. Tada Bažnyčia sukrikščionino barbarų tautas ir taip davė pradžią viduramžių krikščioniškajai civilizacijai. Šiandien pati Bažnyčios vadovybė prisideda prie visuomenių nukrikščioninimo darbo. Tai, kas pasirodys horizonte, nesvarbu, ar tai bus Eurabija, ar Eurazija, bus susiję su nacionalinių valstybių pabaiga, Katalikų Bažnyčios išnykimu, visų civilizacijos pėdsakų ištrynimu ir pasaulio nugrimzdimu į barbarizmą, daug žiauresnį už bet kokį istorijoje žinomą barbarizmą.

Štai kodėl Putino ir Xi Jinpingo raginimai sukurti naują pasaulio tvarką turi būti atmesti. Jų tikslas – ne daugiapolis pasaulis, o Rusijos ir Kinijos hegemonija kultūriškai ir materialiai pažeistų Vakarų atžvilgiu. Didžiausi Vakarų priešai yra tie, kurie pasiduoda šioms paskatoms, “hibridinio karo”, dėl kurio žmonės praranda realybės jausmą, aukos.

Vakarai nėra globalistinis elitas ar anglakalbis lobizmas. Tai erdvėje ir laike įsišaknijusi civilizacija, kuri skiriasi nuo visų kitų dėl savo universalaus pašaukimo. Vakarų ir Europos pavyzdžiai yra jų įkūrėjai: Prancūzijos karalius šventasis Liudvikas, Kastilijos šventasis Ferdinandas, Portugalijos šventoji Elžbieta, Anglijos šventasis Edvardas, Škotijos šventoji Margaretė, imperatorius Henrikas, Vengrijos šventieji Stefanas ir Elžbieta, Šv. Vaclovas Bohemijos, šventasis Erikas Švedijos, šventasis Olafas Norvegijos, šventasis Vladimiras Kijevo ir daugelis kitų krikščionių kunigaikščių, kurie savo tautoms troško ne tik materialinių, bet ir antgamtinių gėrybių, paklusdami Dievo ir Bažnyčios įstatymams.

Visa viduramžių visuomenė darniai derinosi prie natūralios tvarkos, kurią Dievas parengė kurdamas visatą, ir prie antgamtinės tvarkos, prasidėjusios su Atpirkimu ir inicijuotos Bažnyčios. Tai buvo didinga civilizacija, lėtai, bet galingai iškilusi iš barbariškojo amžiaus griuvėsių, veikiama prigimtinių ir antgamtinių jėgų, kurias veikė pakrikštyti ir Kristui atsidavę žmonės. Vakarai buvo Vakarai prieš revoliuciją, nes humanizmas ir protestantizmas pradėjo savo sugedimo darbą. Negalima painioti su jo dekadansu, krize, kultūriniu ir moraliniu silpnumu.

Vakarai serga, bet jie nėra blogi. Jis gali atsigauti nuo patologinės būklės, kurioje yra atsidūręs. Gydymas – tai grįžimas į sveiką būseną, kurią jis patyrė savo istorijos aušroje, kai gimė krikščioniškoji Europa. Dievui viskas įmanoma (Mt 19, 26). Chaoso laikais užteks tik nedaugelio žmonių, kurie visiškai atsilieps į Dievo malonės veikimą, kad atgimtų niekada neišnykusi civilizacija, kad svajonė taptų tikrove.

Roberto de Mattei

JS pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tridentinės Mišių reikšmė

Tradicinėse lotyniškose Mišiose kiekvienas kunigo žodis ir veiksmas turi savo reikšmę. Nėra nė vieno žodžio ar frazės, nė vieno celebranto veiksmo ar altoriaus papuošimo, kuris neturėtų reikšmės. Iš tiesų tradicinės Mišios puikiai perteikia visą Atpirkimo istoriją.

Pavyzdžiui, kai daromi 33 kryžiaus ženklai, taip paminimas mūsų Viešpaties gyvenimo žemėje metų skaičius. Kai kunigas, kalbėdamas “Hanc Igitur”, ištiesia rankas virš taurės, jis atkartoja žydų vyriausiojo kunigo veiksmą, kai jis uždėdavo rankas ant aukojamo ožio, kad perkeltų ant jo žmonių nuodėmes. Kristaus pirmavaizdis atpirkimo ožys buvo papuoštas raudonu kaspinu, nes Kristus per savo teismą buvo pašaipiai pridengtas raudonu apsiaustu.

Kai kunigas aukojimo metu yra atsisukęs veidu į altorių, taip yra todėl, kad tai yra Tekančios saulės, kuri kaip “pasaulio šviesa” simbolizuoja mūsų Viešpatį, kuris yra tikroji “pasaulio šviesa”, kryptis.
Altorius, kaip žinome iš Tradicinės katalikiškos altoriaus pašventinimo apeigos, yra susijęs su Mozės ir Jokūbo altoriumi (Jokūbo pagalve). Pats amžinasis altorius yra Kristaus kūnas, kuris yra padėtas axis mundi (pasaulio centre), todėl visa kūrinija yra tarsi “amžinųjų” Mišių periferija ir todėl gali būti integruota dieviškuoju veikimu.

Per didžiąsias Mišias naudojamos 6 žvakės reiškia žydų Menoros, arba septynių šakų žvakidės, integraciją į Kristaus Auką, kurioje mūsų Viešpats yra ir pakeičia centrinę arba septintąją žvakę.
Kai kunigas apsirengęs karališkais drabužiais, taip yra todėl, kad jis atstovauja Kristui Karaliui. Tada kunigas nebėra individas.

Jis yra alter Christus – kitas Kristus.
Nė vienas iš šių veiksmų nėra žmonių išradimas.
Šios apeigos siekia Apaštalų laikus”.

Ir nors kartais į Tradicines Mišias būdavo įtraukiamos tam tikros maldos, gerai žinoma, kad jų centrinė šerdis, arba “kanonas”, nuo pat pirmųjų dienų išliko pastovus ir nepakitęs.
Tiesą sakant, istoriniai tiek katalikų, tiek protestantų tyrimai parodė, kad Tradicinės Mišios atsirado bent jau IV amžiuje. (Iki to laiko Bažnyčia buvo smarkiai persekiojama, todėl istorinių duomenų yra nedaug). Nuo to laiko iki 1962 m., kai popiežius Jonas XXIII į Mišių kanoną įtraukė šventojo Juozapo vardą, popiežiai Leonas (440-461 m.) ir Grigalius Didysis (590-604 m.) į Tradicinį kanoną iš viso įtraukė 26 žodžius. Taigi, kaip tiksliai teigia Tridento Susirinkimas, Kanonas “sudarytas iš pačių Viešpaties žodžių, Apaštalų tradicijos ir šventųjų pontifikų pamaldžių institucijų”.

Taigi tai yra Tradicinės Mišios.
Tai yra “visų laikų Mišios”.
“Gražiausias dalykas šioje dangaus pusėje”.

Tai yra Mišios, kurios buvo “paskelbtos” (arba “kodifikuotos”) popiežiaus šventojo Pijaus V 1570 m. po Tridento Susirinkimo. Tai Mišios, kurias saugo Apaštališkoji Bulė Quo Primum.

JŠ pagal www.facebook.com

Categories
NUOMONĖS

Amazonės liturgija. Barbariška tribalybė vietoj Bažnyčios universalumo!

Revoliucija spartėja sulig kiekvienu žingsniu. Jai tarnaujančios jėgos nori visiškai sugriauti Bažnyčios vienybę, kad katalikų universalumą pakeistų barbariška gentinė įvairovė. Šiam tikslui tarnauja naujų liturginių apeigų – amazonių ir majų – propagavimas; šiam tikslui tarnauja kova prieš tradicines lotyniškas Mišias. Revoliucijos agentai nori visuotinio chaoso, iš kurio turi atsirasti nauja bedieviška sistema. Tačiau Kristus užgesins neteisybę vienu “savo burnos dvelksmu”.

Vatikano II Susirinkimo piktnaudžiavimas

Katalikiškoji žiniasklaida jau kelis dešimtmečius rašo apie intensyvius dviejų naujų indėnų liturginių apeigų – Amazonės ir Majų – kūrimo darbus. Naujų liturginių apeigų kūrimo ideologinį pagrindą, pasak Pranciškaus, suteiktų Vatikano II Susirinkimo konstitucija Sacrosanctum concilium. Susirinkimo Tėvai 37-40 punktuose atkreipė dėmesį į įkultūrinimo problemą, rašydami: Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų net ir liturgijoje: “Dalykuose, kurie nesusiję su tikėjimu ar visuotiniu gėriu, Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų. Priešingai, ji supranta ir plėtoja įvairių genčių ir tautų dvasines savybes bei vertybes. Ji palankiai žiūri į visa, kas tautų papročiuose nėra neatsiejamai susiję su prietarais ir klaidomis, ir, jei gali, išsaugo tai nepaliesta, o kartais net perima į liturgiją, jei tai atitinka tikros ir autentiškos liturginės dvasios principus.”

Visiškai akivaizdu, kad piktnaudžiaujama, kai pasinaudojant Susirinkimo mokymu apie galimybę į liturgiją perimti kai kuriuos vietinių tradicijų elementus prie rašomojo stalo kuriamas visiškai naujas apeigynas. Iki Pranciškaus tai plačiu mastu buvo padaryta tik vieną kartą, kai buvo sukurtas Zairo apeigynas, kuriam 1988 m. galutinai pritarė Šventasis Sostas. Tokią padėtį Pranciškus savo paraginime Querida Amazonia apibūdino kaip nepatenkinamą, rašydamas, kad Bažnyčia liturgijos įkultūrinimo srityje padarė “nedidelę pažangą” (QA 82). Prie šio teiginio Popiežius pridėjo trumpo turinio išnašą: Sinode buvo pasiūlyta sukurti “Amazonijos apeigyną”. Tai praktiškai reiškė Popiežiaus pritarimą pasiūlymui, kurį 2019 m. spalio mėn. sinodo tėvai įtraukė į baigiamąjį Amazonijos sinodo dokumentą.

Amazonės apeigos, arba Pačamama ir Ketsalkoatlas

Dėl to buvo sudaryta speciali Amazonės apeigyno komisija. Kol kas nėra jokios informacijos apie konkretų būsimos Amazonijos liturgijos pavidalą. Žinome, kad ji gali apimti labai įvairius sprendimus, pavyzdžiui, dėl celibato. Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas arkivyskupas Victoras Manuelis Fernandezas 2020 m. sakė, kad įsivaizduoja vedusių kunigų – vadinamųjų viri probati – įvedimą Amazonijoje kaip Amazonijos apeigyno dalį.

Kiti pokyčiai, susiję su specifiniais Amazonijos čiabuvių papročiais, taip pat gali būti potencialiai labai prieštaringi ar net pavojingi. Jų žemės ar protėvių dvasių garbinimą sunku atskirti nuo pagoniškų vaizdinių ir politeizmo. Pavyzdį, kaip lengva pasiklysti, deja, pateikė pats Vatikanas per Amazonijos sinodą. Kalbėta, žinoma, apie Pačamamos statulą, kuri buvo pristatyta kaip tariama Mergelės Marijos statula. Laikantis tos pačios linijos, galima teigti, kad plunksnuotoji gyvatė Ketsalkoatlis yra Kristaus figūra. Kvetzalkoatlio mitologijoje esama tam tikrų pasiaukojimo dėl žmonijos motyvų, kuriuos, vadovaujantis “pachamamos” aiškinimo dvasia, būtų galima skaityti kaip Kryžiaus aukos alegoriją. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei sutiksime, kad visos pasaulio religijos pasakoja tą pačią istoriją ir kad Ketzalkoatlis, Pačamama, Jėzus Kristus, Dievo Motina – tai tiesiog skirtingi vietiniai tos pačios “nepažinios tikrovės” “vardai”. Jei amazonių liturgija turėtų tokios ideologijos elementų, ji galėtų būti tiesiog stabmeldiška.

Neaišku, kiek laiko gali užtrukti Amazonės apeigynas. Kolumbijos Florencijos vyskupas Omaras de Jesus Mejia Giraldo, kuris 2023 m. kovą kartu su kitais savo šalies hierarchais susitiko su Popiežiumi ir svarbiais kurijos pareigūnais vizito ad limina Apostolorum metu, kalbėjo apie ilgą laiką. Pasak vyskupo, Pranciškus paragino Kolumbijos vyskupus tęsti darbą prie Amazonės apeigyno, bendradarbiaujant su kitais Amazonės regiono vyskupais; tačiau hierarchas priminė, kad darbas prie Zairo apeigyno iš viso truko 27 metus. Todėl, pabrėžė jis, galima sakyti, kad darbas prie Amazonės apeigyno yra tik pradėtas.

Majų apeigos. Liturginis diakonų žmonų vaidmuo ir pasaulio elementų garbinimas

Pažangesnis darbas atliekamas Meksikos indėnų apeigyne, atsižvelgiant į majų kultūrą. Žinomas kaip majų arba majų apeigynas, jis sukurtas remiantis dešimtmečius kaupta patirtimi pietų Meksikos San Kristobalio de las Kasaso vyskupijoje. Ši vyskupija garsėja itin dideliu skaičiumi nuolatinių diakonų, kurie jau anksčiau buvo rengiami vedusiais kunigais. Majų liturgijoje, kurios projektas jau žinomas ir pateiktas Vatikanui, nuolatiniai diakonai atlieka didžiulį vaidmenį, kaip ir jų žmonos, kurios tarsi savaime laikomos asmenimis, turinčiais ypatingą teisę į įvairius aktyvius liturginius vaidmenis. Be to, majų liturgijoje yra daug vietinės kultūros elementų, kuriuos sunku interpretuoti ne pagoniškame kontekste: tai pasakytina ir apie protėvių garbinimą, ir visų pirma apie žemės kaip gyvosios deivės traktavimą, taip pat vėjo, vandens ar kitų stichijų personifikavimą. Ar Šventasis Sostas pateiks palankią nuomonę dėl jam atsiųsto majų ritualo projekto, ar šis dalykas dar bus perdarytas, nežinome.

Indėnų apeigas, arba Bažnyčios liturgijos vienybės naikinimą

Tiek amazonių, tiek majų apeigos, tiek ir kitos galimos naujos vietinės apeigos puikiai atitinka sinodinės Bažnyčios viziją. Specifinė regioninė liturgija, švenčiama nesuprantama to regiono žmonėms kalba, su neaiškiomis pašaliečiams apeigomis, su ikikrikščioniškųjų tradicijų elementais – juk tai tinkama liturgija atomizuotai, itin įvairialypei Bažnyčiai, kuri atsisako vienybės vardan ypatingumo triumfo. Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia atsisakė lotynų kalbos, kuri anksčiau vienijo katalikus beveik visame pasaulyje. Sinodo proceso vaisius gali būti tolesnis ėjimas tuo pačiu vienijančio principo nuvertinimo keliu. Sinodinis “vienybės įvairovėje” principas, kuriuo iškeliamas bet koks partikuliarizmas, net doktrininis partikuliarizmas, sudaro pernelyg palankią dirvą liturginei sklaidai gilėti.

Traditionis custodes – veiksminga revoliucijos priemonė

Šį liturginį partikuliarizmą patvirtina ir Pranciškaus požiūris į Tridento liturgiją. 2007 m. Benediktas XVI, paskelbdamas motu proprio Summorum pontificum, pareiškė, kad Bažnyčioje egzistuoja dvi vienos Romos apeigyno apraiškos, ir išreiškė norą, kad jos viena iš kitos semtųsi patirties. Galutinis tokio sambūvio rezultatas galėtų būti liturginės vienybės atkūrimas Mišiolu, kuris išvalytų reformuotąjį Mišiolą nuo to, kas revoliucinga, atkurtų jo tęstinumą su Tradicija ir taip įgyvendintų tikrąsias Susirinkimo tėvų intencijas, išreikštas dokumente Sacrosanctum concilium. Pranciškus 2021 m. Traditionis custodes paskelbė, kad Romos apeigynas turi tik vieną formą ir tai yra naujoji forma; visi turėtų ją priimti. Nors teoriškai atrodo, kad taip einama link universalizmo, praktiškai tai turi priešingą poveikį. Norint pasiekti Pranciškaus liturginę vienybę, iš tradicinės liturgijos išaugusios bendruomenės turėtų ištirpti, o tradicinę liturgiją turėtų visiškai atmesti visi Bažnyčios nariai. Tai netinkama ir neįmanoma, o tai reiškia, kad – priešingai Benedikto ketinimams – Bažnyčios liturgija taps vis labiau susiskaldžiusi.

Solve et coagula (tirpsmo ir krešėjimo)

Tokia raida išplaukia iš pačios revoliucinių procesų ir jų tikslų logikos. Revoliucinei epochai, sutartinai prasidėjusiai 1789 m., būdingas grįžimas prie genties, arba kitaip tariant: prie barbariško gentainizmo. Visiškas atsisakymas universalizmo principo, kurį atrado graikų filosofija, ištobulino Roma, iki idealo atvedė krikščionybė. Kiekvienas turi savo tiesą, – taip skamba postmodernizmo credo, – ir būtent taip atrodytų šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia. Visa, kas joje universalistiška, turėtų būti įveikta ir paversta partikuliarizmu.

Žinoma, ne tam, kad tokia išliktų amžinai. Tai paaiškina vokiečių filosofo Heraklito iš Efezo perimta Nyčės (Nietzsche’s) koncepcija apie istorijos ratą; Nyčės mintis, ypač išplėtota Martino Heideggerio, tapo savotiška dabarties intelektualine sistema. Nietzsche’s ir Heideggerio istorijos eigos periodizacija numato ciklinį stabilumą. Nietzsche’s koncepciją traktuojant netradiciškai, kaip tai daro postmodernioji mintis, galima teigti, kad atomizacija turi būti pereinamasis etapas tarp vienos civilizacinės formos nuosmukio ir kitos atsiradimo. Apie tai savaip, kaip apie sąmoningą procesą, byloja du gerai žinomi masonų šūkiai. Solve et coagula –  “tirpsmo ir krešėjimo”; ordo ab chao, tvarka iš chaoso. Neįmanoma pastatyti Antikristo Bažnyčios, jei Kristaus Bažnyčia stovi norimoje vietoje. Antikristo Bažnyčią galima pastatyti tik ant katalikiškosios Bažnyčios griuvėsių. Štai kodėl reikalingas Bažnyčios ištirpimas – masonų ištirpdymo proceso padarinys; štai kodėl reikalingas chaosas. Nietzsche’s-Heideggerio postmodernistinės “savos tiesos”, visiškai panardintos į vietines tradicijas, stūmimo procesą turi vainikuoti koaguliacija, naujos iškreiptos sistemos įvedimas.

Zeitgeist, arba piktosios dvasios valdžia

Ne visi, kurie pridėjo ranką prie šios monumentalios Antikristo bazilikos statybos, yra sąmoningi išdavikai. Daugelį jų tiesiog užvaldė didieji civilizacijos procesai, vykstantys jau dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl visiško dvasinio dominavimo labai sunku išsivaduoti iš šių procesų įtakos: jiems pasiduoda net didieji. Zeitgeist, laiko dvasia, nėra tuščias Hegelio išradimas: tai realiai egzistuojančio reiškinio apibūdinimas, kolektyvinis įsitikinimas, kad dabar daiktų eigai reikia suteikti vienokią, o ne kitokią kryptį. Praėjusio šimtmečio dvasią suformavo Bažnyčia, t. y. netiesiogiai pats Kristus. Jis buvo Vakarų civilizacijos Viešpats; į jį buvo nukreiptos visos kolektyvinės tautų ir visuomenių pastangos. Tačiau revoliucionieriai nuvertė Kristų ir pasodino save į jo sostą. Jau du šimtus metų žmogus, sakantis Dievui “ne”, vis sparčiau pasiduoda savo sugedusiai prigimčiai. Sugedimo šaltinis yra velnias. Taip hegeliškasis Zeitgeist praktiškai tampa Der böse Geist, piktąja dvasia. Būtent jam tarnauja modernybė ir juo seka tie, kurie nereflektuodami prisijungia prie kolektyvinės valios, kuriančios civilizacijos raidos kryptį.

Mūsų tikslas ir uždavinys – sustabdyti naikinimo procesą. Išgelbėti tai, ką galima išgelbėti, – ir atkurti tinkamą daiktų tvarką. Tai nebus ordo ab chao, masoniška tvarka iš chaoso. Tai bus ordo ab Christo, tvarka iš Kristaus. Juk Jis pats apie save sako: “Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinis, Pradžia ir Pabaiga. Kristus yra “galutinė tvarka”. Amazonės ir majų liturgijos, sinodų šališkumas ir vienybės išsklaidymas – visa tai yra įrankiai revoliucijos, šėtoniškojo Zeitgeist rankose, kuriais siekiama atstumti Alfos ir Omegos triumfą. Ir vis dėlto Kristus vis tiek užgesins netvarką “savo burnos kvėpavimu ir pavers ją niekais savo atėjimo apreiškimu”. Būkime Jo bendradarbiai.

JS pagal www.pch24.pl