Popiežius Pranciškus ir kardinolas Victoras Manuelis Fernándezas išleido dokumentą Fiducia supplicans, kuriuo leidžiama “laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras”, prieštaraujantį nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių.

Turime prašyti savo vyskupų uždrausti tokius “palaiminimus” savo vyskupijose, kad ši Dievo akyse bjaurastis neįsitvirtintų vietos lygmeniu.

Pažeidžiant dieviškąjį Apreiškimą ir nuolatinį Katalikų Bažnyčios magisterinį mokymą, deklaracija “Fiducia Supplicans” leidžia katalikų dvasininkams teikti “palaiminimus” tos pačios lyties poroms kartu su kardinolo ir popiežiaus išdėstytomis normomis.

Tačiau tokie santykiai negali gauti Dievo palaiminimo, nes jie susiję su objektyviai nuodėmingais veiksmais, prieštaraujančiais Dievo žodžiui.

Iš tiesų šventasis Paulius pirmajame laiške korintiečiams teigia, kad homoseksualūs veiksmai yra nuodėmingi, aiškindamas, kad “nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai” “nepaveldės Dievo karalystės”, bet, pasak jo laiško romiečiams, tie, kurie praktikuoja homoseksualumą, gaus “savo pačių asmenyje deramą bausmę už savo klaidą”.

Vadovaujant kardinolui Ratzingeriui 1986 m. Tikėjimo mokymo kongregacija (CDF) įspėjo vyskupus užtikrinti, kad jie ir bet kuri vyskupijos “pastoracinė programa” “aiškiai nurodytų, jog homoseksualūs santykiai yra amoralūs”:

“Tačiau norime aiškiai pasakyti, kad nukrypimas nuo Bažnyčios mokymo ar tylėjimas apie jį, siekiant teikti pastoracinę pagalbą, nėra nei rūpestingas, nei pastoracinis. Galiausiai pastoracinis gali būti tik tai, kas teisinga. Bažnyčios pozicijos nepaisymas neleidžia homoseksualiems vyrams ir moterims gauti rūpinimosi, kurio jiems reikia ir kurio jie nusipelno.

“Todėl ypatingas rūpestis ir pastoracinis dėmesys turėtų būti nukreiptas į tuos, kurie turi šią būklę, kad jiems nebūtų įteigta, jog šios orientacijos išgyvenimas homoseksualia veikla yra moraliai priimtinas pasirinkimas. Taip nėra.”

Dar 2021 m. CDF aiškiai pareiškė, kad Bažnyčia neturi “galios teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms”.

CDF teigė, kad “neleistina teikti palaiminimą santykiams ar partnerystei, net ir stabiliai, kai lytinė veikla vykdoma už santuokos ribų (t. y. už neišardomos vyro ir moters sąjungos, savaime atviros gyvybės perdavimui), kaip yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju”.

Turime pasipriešinti popiežiaus Pranciškaus klaidai, kol ši velniška praktika neįsitvirtino mūsų parapijose ir vyskupijose.

Peticijos sklaidai reikalinga reklama, o ji galima tik su
jūsų parama. Pagal išgales skirkite pasirinktą sumą šiai peticijai
 paremti. Patys spręskime, kam ir kaip panaudojami mūsų pinigai!


Pasakykite savo vyskupui, kad uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Po akimirkos Tas, kuris yra amžinas, ateis į mūsų nuodėmingą pasaulį. Verta įvertinti, kiek mąstėme ir veikėme Jo dvasia, tikėdamiesi Jo pagalbos.

Jis panorėjo ateiti į šį pasaulį per žmonių šeimą, žinoma, Švenčiausiąją, bet vis dėlto žmonių šeimą, per Švenčiausiąją Mergelę Mariją – antrąją Ievą, malonių tarpininkę. Mes galime naudotis Jo malonėmis tik per Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Todėl prašykime Švenčiausiąją Dievo Motiną ir per Ją Kūdikį Jėzų palaiminimo mums, mūsų šeimoms, mūsų reikalams ir mūsų Tėvynei. Juk Lietuva yra Marijos žemė!

Savo ruožtu norime padėkoti visiems aukotojams ir draugams už paramą mūsų bendram darbui. Linkime išlikti ištikimiems Kristui šioje nelengvoje žemiškoje kelionėje, o Švenčiausioji Mergelė Marija tegul Jus visada lydi! 

Visų mūsų aukotojų intencijomis kas mėnesį 13-ąją mėnesio dieną – Fatimos apsireiškimų dieną – švenčiamos Mišios senąja tradicine lotynų apeiga.

Krikščioniškosios Kultūros Institutas

„Ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Fatimos regėtoja sesuo Liucija laiške kardinolui Caffara

Ar žinojote, kad šiuo metu oficialiai Bažnyčia kasmet negaliojančiomis paskelbia ir anuliuoja daugiau nei 50 tūkst. santuokų, o tai yra šimtus kartų daugiau nei prieš kelis dešimtmečius, kai tų santuokų sudaroma buvo net daugiau? Ar žinojote, kad daugiau nei 90 % santuokų anuliavimų prašymų patenkinama, o daugelyje šalių tai tapę beveik automatine ir nesudėtinga procedūra? Pažvelkime į visą šią statistiką naujojo dokumento, kuriuo leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, šviesoje ir pamatysime, kaip jau kelis dešimtmečius Katalikų Bažnyčios nuosekliai griaunamas tikrasis mokymas apie sakramentinę santuoką. Naujasis dokumentas – tik vyšnia ant torto, kuris žingsnis po žingsnio gaminamas jau kelis dešimtmečius, pirmiausia faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, po to faktiškai įteisinus antrą civilinę sąjungą, o galiausiai ėmusis normalizuoti tos pačios lyties sąjungas.

Įteisintos katalikiškos skyrybos

2018 m. visame pasaulyje buvo anuliuota 56 780 katalikiškų santuokų. Šis skaičius jau yra mažėjantis, nes nors skyrybų nemažėja, bet mažėjant tikėjimui vis mažiau formalių katalikų apskritai rūpi, kad jų iširusios santuokos būtų anuliuotos. Dar viena priežastis – sudaroma vis mažiau bažnytinių santuokų, tad ir anuliavimų skaičius mažėja. Pažvelkime į Jungtines Valstijas, kur šiuo metu anuliuojama daugiausia santuokų: 1968 m. buvo anuliuotos vos 338 santuokos, o 1991 m. – 63 933. 2004 m. šis skaičius jau sumažėjo iki 46 330, o 2018 m. JAV buvo anuliuotos 27 654 santuokos. Iš visų svarstomų prašymų anuliuoti santuokas, patenkinama net apie 95 %.

Iš visų šalių, kur vykdomi anuliavimų teismai, tik keliose Trečiojo pasaulio šalyse 50 ar daugiau procentų prašymų nepatenkinami. Dauguma pasaulio šalių patenkina 93-97 % prašymų, daugiausia – Kanada (99,5 %) ir Australija (98%) (2011 metų duomenys).

Ši santuokų anuliavimo krizė didžiojoje pasaulio dalyje prasidėjo po 1983 m. Kanonų teisės kodekso atnaujinimo, nors JAV ji prasidėjo anksčiau, santuokos anuliavimo procedūras specialiu Vatikano leidimu palengvinus jau 8 dešimtmetyje. Naujajame kodekse aukštyn kojomis apverčiami santuokos tikslai ir stipriai praplečiamos sąlygos, kurioms esant santuoka gali būti paskelbta negaliojančia. Nors, kaip žinome, šį kodeksą patvirtinęs Jonas Paulius II karštai gynė katalikišką santuoką ir jos neišardomumą, vis tik kodekse atsiradusi galimybė labai plačiai interpretuoti, kada gali būti anuliuojama santuoka, faktiškai lėmė katalikiškų skyrybų įteisinimą.

Bažnyčia visada mokė, kad pirminis santuokos tikslas yra prokreacija, vaikų auginimas ir auklėjimas, o papildomas santuokos tikslas – bendras sutuoktinių gėris, kurį jie gauna iš santuokos. Tačiau 1983 m. Kanonų teisės kodekse šie tikslai apversti, 1055 kanone pirmiausia minimas tikslas, kuris anksčiau būdavo minimas antroje vietoje: „Moterystės sutartis, kuria vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro sąjungą ir kuri savo prigimtimi skirta sutuoktinių gerovei ir palikuonių prokreacijai ir auklėjimui […].“

Vienas problemiškiausių kanonų, kuriuo pateisinamas toks lengvas santuokos anuliavimas, yra 1095 §3, kuriame sakoma: „Toliau išvardinti negali sudaryti santuokos […] tie, kurie negali atlikti esminių santuokos pareigų dėl priežasčių, turinčių psichologinę prigimtį.“ Taip pat labai problematiškas 1095 §2 kanonas, kuriame kalbama apie „diskrecijos trūkumą“ priimant sprendimą tuoktis, ką galima interpretuoti plačiai.

1098 kanone teigiama: „Sutartį negaliojančiai sudaro asmuo, kuris santuoką sudaro apgautas, nuslepiant kažkokią būsimo partnerio savybę, kuri pačia savo prigimtimi gali stipriai apsunkinti santuokinį gyvenimą.“ Ką tai reiškia? Tai gali reikšti daugybę dalykų, kaip ir tiesiog tai, kad vyras ar moteris prieš santuoką nuslėpė apie savo polinkį į pyktį ar į pernelyg dažną alkoholio vartojimą. Palikta tiek vietos interpretacijai, kad bet kokią didesnę sutuoktinio ydą, apie kurią sužinota po santuokos, galima laikyti kliūtimi, dėl kurios santuoka sudaryta negaliojančiai.

Ir absoliuti dauguma santuokų anuliuojama remiantis būtent šiais pagrindais (pvz., Jungtinėse Valstijose daugiau nei 99 proc.).

Įteisinta antra civilinė santuoka

Antrasis didelis smūgis katalikiškai santuokai po faktiško katalikų skyrybų įteisinimo buvo suduotas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia. Prieš paskelbiant šį dokumentą buvo aršiai diskutuojama dėl to, ar sudarę antrą (civilinę) santuoką asmenys gali priimti Eucharistijos sakramentą. Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką.

Amoris laetitia nepateikė griežto atsakymo, bet įvedė praktiką, kuri jau pati savaime yra atsakymas. Dokumente atsakyta maždaug taip: bendrai – ne, tokie asmenys priimti Eucharistijos negali, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę žmonės turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Amoris laetitia pasiuntė žinią, kad draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįvedė ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudė, o net paskatino „tam tikrais atvejais“. A.A. kardinolas Caffara 2014 m. interviu taip komentavo šias aktualijas: „Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

Kard. Raymondas Burke’as savo ruožtu situaciją komentavo taip: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“

Kaip išaiškino prof. Roberto de Mattei, „Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu. Tačiau Amoris laetitia atmetė mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priėmė „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Vadinamoji situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja.“

Tad matome, kaip pradžioje faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, dabar faktiškai įteisinta ir civilinė antra santuoka. Ribos, kas yra katalikiška sakramentinė santuoka, beveik visiškai ištrintos. Nors ir teigiama, kad Bažnyčios mokymas nekeičiamas, bet skatinamas praktinis to mokymo nesilaikymas. Čia kaip valstybės įstatymas, kurio vykdymo niekas neužtikrina ir į jo laužymą nekreipia dėmesio. Ar galima būtų sakyti, kad draudžiama viršyti greitį, jeigu matuodama greitį policija už jo viršijimą nebaustų? O ar galima sakyti, kad draudžiamos skyrybos ir gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, jeigu skatinama elgtis priešingai? Greičio ribojimo ženklai vis dar gali stovėti savo vietose, bet jeigu niekam nerūpės, kaip to laikomasi, tada jie tebus dekoracija. Lygiai taip amžinas Bažnyčios mokymas lieka savo vietoje, bet jeigu praktiškai skatinamas priešingas elgesys, tada iš to mokymo lieka tik dekoracija.

Amoris laetitia žala buvo plačiai įvertinta: 2017 m. grupė dvasininkų, teologijos specialistų ir religijos ekspertų įteikė pop. Pranciškui skirtą „Sūnišką pataisymą“ (lot. correctio filialis). Jame jie nurodė septynias erezijas, slypinčias apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“. Prieš tai, 2016 m. keturi kardinolai popiežiui nusiuntė išsamiai dokumentuotą kritiką ir vadinamuosius dubia, kur prašė popiežiaus išaiškinti penkis eretiškai skambančius Amoris laetitia teiginius. Pranciškus į nei vieną iš šių kreipimųsi neatsakė ir net nesuteikė to prašiusiems kardinolams audiencijos. 2016 m. 45 teologai įteikė kardinolui Angelo Sodano, kardinolų kolegijos dekanui, kitą kritinę studiją, nagrinėjančią 19 Amoris laetitia teiginių. Į šią kritiką taip pat buvo neatsakyta.

Normalizuotas transgenderizmas

Jau šiais metais Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektas pasirašė, o popiežius Pranciškus patvirtino dokumentą, kuriame pareiškiama, kad suaugę „translyčiai“ asmenys gali gauti Krikšto sakramentą, kaip ir homoseksualių porų auginami ir iš surogatinės motinos gimę vaikai. Taip pat dokumente teigiama, kad „translyčiai“ asmenys gali tapti krikšto tėvais. „Translytiškumas“ nėra laikomas kliūtimi Krikštui, homoseksualių porų vaikai taip pat gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, o „translyčiai“ asmenys net gali tapti krikšto tėvais ar motinomis.

Šis dokumentas atvėrė kelią Krikšto sakramentą priimti viešai sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti asmenims, nes neįmanoma situacija, kad „translytis“ asmuo atsižadėtų visų šėtono darbų ir išpažintų katalikų tikėjimą, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Dokumentas taip pat atvėrė kelią krikšto tėvais tapti sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti, taigi savo krikšto vaikus jau vien tuo papiktinantiems asmenims. Neįmanoma, kad „translytis“ asmuo atitiktų krikšto tėvams keliamas sąlygas ir pareigas, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Be to, dokumentas atvėrė kelią tos pačios lyties poroms pakrikštyti savo vaikus ir toliau gyventi sunkios nuodėmės būklėje, nes neįmanoma, kad kartu gyvenantys ir vaiką auginantys tos pačios lyties asmenys jį auklėtų katalikiškai. Tai nesuderinami dalykai – katalikiškam auklėjimui pirmiausia reikėtų nutraukti nuodėmingą gyvenimo būdą.

Naujuoju dokumentu, nepaisant jame įvardijamų „saugiklių“, sutryptas ankstesnis Bažnyčios mokymas apie Krikšto sakramentą. Nors teoriškai gali būti daug kalbama apie tai, kad visa tai galima daryti tik nepapiktinant tikinčiųjų, praktiškai tokia situacija neįmanoma – jeigu bus paklūstama naujajam dokumentui, visada bus papiktinami tikintieji, nes dokumente įvardijamos situacijos niekada negali būti nenuodėmingos ir nepapiktinančios, jeigu asmenys nepasižada tų situacijų nutraukti ir pradėti gyventi katalikiškai.

Popiežius šiais leidimais pasaulio akyse normalizavo vadinamąjį translytiškumą. Pavyzdžiui, įtraukė kunigus į praktines dilemas: pagal kokią lytį bus vertinamas „translyčio“ asmens pasirinkimas būti krikšto tėvu ar motina – biologinę ar vadinamąją socialinę, pagal kurią asmuo teigia gyvenąs? Jeigu vyras pasirenka gyventi kaip moteris, ar jis galės būti krikšto motina? O jeigu vis tik jis galėtų būti tik krikšto tėvu, tai ar nebūtų skandalingas ir papiktinantis vien pats faktas, kad krikšto tėvas rengiasi ir elgiasi kaip moteris, tikriausiai net yra atlikęs daugybę vadinamųjų lyties keitimo operacijų? Tokie atvejai neišvengiamai skleis žinią, kad Bažnyčia remia vadinamąją transgenderizmo ideologiją. Faktiškai įteisinus skyrybas ir civilines santuokas, kas reiškia pastoviai nuodėmingą gyvenimą kartu, dabar, sekant logine seka, tarsi normalizuojamas ir tos pačios lyties asmenų gyvenimas kartu ir net vaikų, išnešiotų surogatinės motinos, auginimas. O visa tai logiškai veda prie kito punkto.

Normalizuoti tos pačios lyties asmenų santykiai

Ir galiausiai tai, apie ką visi kalba šiomis dienomis. Išleista Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaracija Fiducia supplicans, vėlgi patvirtinta popiežiaus, kuria leidžiama „laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras“, taip prieštaraujant nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių. Jeigu du kartu gyvenantys homoseksualai gali būti krikšto tėvais, kodėl jie negali gauti ir palaiminimo?

Deklaracijoje pabrėžiama, kad visos „apeigos ir maldos, galinčios sukelti painiavą tarp to, kas sudaro santuoką – kuri yra „išskirtinė, stabili ir neišardoma vyro ir moters sąjunga, natūraliai atvira vaikų gimdymui“ – ir to, kas jai prieštarauja, yra neleistinos.“ Deklaracija uždraudžia kurti naujas apeigas ar ritualus, specialiai pritaikytus laiminti tos pačios lyties poras, ir tarsi sudeda daug visokių „saugiklių“, kad tos pačios lyties porų santykiai nebūtų prilyginami „normaliems“ santykiams. Būtent todėl daugybė katalikų jau puolė teisinti dokumentą ir sakyti, kad iš tikrųjų jame nėra leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, o tik tam tikras spontaniškas palaiminimas pavieniams asmenims, kuris teikiamas visada.

Tačiau dokumente kalbama būtent apie porą (tos pačios lyties asmenų ar kitų asmenų, esančių „nereguliariuose santykiuose“) kaip palaiminimo objektą. Kai laiminama pora, laiminamas santykis tarp dviejų žmonių. Tai didelis posūkis nuo 2021 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos išleisto dokumento, kuriame nedviprasmiškai sakoma, kad Bažnyčia gali suteikti palaiminimą asmenims, turintiems potraukį tai pačiai lyčiai, tik ir tik tada, kai laiminamas individualus asmuo, o ne santykiai, ir kai asmuo parodo troškimą gyventi skaisčiai pagal „Dievo planą“.“ Čia rašoma:

„Nėra leistina laiminti santykių ar partnerysčių, net stabilių, kurios susijusios su seksualine veikla už santuokos ribų (t. y. už neišardomos sąjungos tarp vyro ir moters, atviros gyvybės perdavimui), kaip kad yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju. […] Tai neužkerta kelio individualių asmenų su homoseksualiais polinkiais laiminimui, jeigu jie parodo valią gyventi ištikimai apreikštiems Dievo planams, kaip juos apibrėžia Bažnyčios mokymas. Tačiau negalimas palaiminimas jokia forma, kuris linktų pripažinti šias sąjungas kaip tokias. Tokiu atveju palaiminimas parodytų ne intenciją patikėti šiuos individualius asmenis Dievo apsaugai ir pagalbai, bet patvirtinti ir paskatinti gyvenimo būdo pasirinkimą, kuris negali būti pripažintas kaip objektyviai atitinkantis apreikštus Dievo planus.“

Pasvarstykime. Ar būtų suteikiamas laiminimas žmogui, kuris į bažnyčią ateitų nuogas? Tai būtų palaikyta sunkia nuodėme, jis būtų išprašytas iš bažnyčios, o palaiminimas jam geriausiu atveju būtų suteiktas tik apsirengus. Aktyvūs homoseksualūs santykiai yra kur kas sunkesnė nuodėmė, tačiau iš palaiminimą norinčios gauti poros nebereikalaujama turėti „troškimo gyventi skaisčiai pagal Dievo planą“. Net paprasta logika sako, kad jeigu nebūtų norėta leisti laiminti tokių porų, būtų užtekę pakartoti 2021 m. dokumente išsakytas sąlygas ar net iš viso nieko nekartoti.

Kaip šiame dokumente neva sudedama daug „saugiklių“, lygiai taip ankstesniame dokumente dėl krikšto pabrėžta, kad turi būti vengiama situacijų, kurios „sukeltų viešą papiktinimą ir tikinčiųjų dezorientaciją“, ir kad „translytis“ asmuo gali būti krikšto tėvu ar motina tik tam tikrais atvejais, kuomet nesukeliamas papiktinimo pavojus.

Lygiai taip ir Amoris laetitia gražiai pabrėžta, kad „aiškiai nebesuvokiama, kad tik išskirtinė ir neišardoma vyro ir moters vienybė, būdama tvirtas įsipareigojimas ir įgalindama vaisingumą, atlieka pilnutinę socialinę funkciją. […] faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos paties lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities.“

Katalikams reikia pagaliau atsisakyti naivumo, kuriam užtenka kelių gražių žodžių, kad žmogus jaustųsi nuramintas. Žinomiausi eretikai, tokie kaip Arijus, irgi rašė pamaldžiai ir gražiai. Kadangi nekintamo Bažnyčios mokymo formaliai pakeisti neįmanoma, modernistai visada griebiasi kitos taktikos: teoriškai kalbėti apie tradicinį katalikų mokymą ir juo prisidengti, net pabrėžti pavojų papiktinti tikinčiuosius, bet nustatyta praktine, pastoracine kryptimi ramiai šį mokymą mindyti.

Vysk. Stricklandas, jau nukentėjęs dėl tradicinio mokymo ginimo, pakvietė visus pasaulio vyskupus, o ir tikinčiuosius, nepaklusti naujajam dokumentui. Paskelbus Amoris laetitia kitas vyskupas, Athanasius Schneideris pasakė šiuos įsimintinus žodžius, kuriais ir baigsiu straipsnį: „Non possumus! Aš nepriimsiu miglotos kalbos ar meistriškai paslėptų durų, vedančių į Santuokos ir Eucharistijos sakramentų išniekinimą. Taip pat aš nepritarsiu pasityčiojimui iš Šeštojo Dievo įsakymo. Aš verčiau būsiu išjuokiamas ir persekiojamas, nei pritarsiu dviprasmiškiems tekstams ir nesąžiningiems metodams. Aš renkuosi aiškų „Kristaus, Tiesos, paveikslą vietoj brangakmeniais apsirėdžiusios lapės atvaizdo“ (Šv. Ireniejus), nes „aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12).“

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Prasideda adventas. Gatvės prisipildo kalėdinių blizgučių, o iš garsiakalbių skamba daina… ” Last Christmas”. Ar taip mūsų protėviai laukė Viešpaties atėjimo ir ar dvasia, kadaise gražiai pasireiškusi liaudies ir tautinėje kultūroje, kartais nepasiklysta tarp šių spalvų ir garsų?

Visi advento papročių tyrinėjimai sutaria, kad nors tai buvo laikas, kuriame netrūko atgailos veiksmų (pavyzdžiui, pasninko trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais), jis visų pirma buvo kupinas apmąstymų ir dvasinio džiaugsmo. Nors buvo sakoma, kad adventas susijęs su pasninku ir šventėmis, tai nebuvo vienintelis Viešpaties gimimo laukimo laikotarpio turinys.

Jau tuo metu kaimuose ir miestų gatvėse pasirodydavo linksmos, spalvingos procesijos žmonių, persirengusių išganymo istorijos personažais ar net čigonais ir žydais.

Pasiruošimas šventiniam laikotarpiui ir žiemai, sutampančiai su adventu, buvo pačiame įkarštyje. Kilmingieji medžiojo, valstiečiai penėjo naminius paukščius, o kaimų namuose merginos, dainuodamos dainas, verpė vilną ant verpimo ratelių.

Gražus paprotys kasdienybės akimirkas praturtinti muzika paįvairindavo šiuos pasiruošimus ir rodo, kad ne taip seniai Lietuvoje dar gyvavo itin ritualizuota, su liturginiu kalendoriumi ir metų laikais harmoningai deranti visuomenė.

Last Christmas vietoj Rorate Caeli…

Koks kadaise buvo advento žavesys? Dėl to, kad jungė tai, kas sudaro unikalų tautinio ar liaudiškojo dvasingumo bruožų rinkinį, su tuo, kas ateina iš šio pasaulio. Grįždamas prie sentikių veiklos ir religinės meninės išraiškos, bet kuris neabejingas protas galėtų apmąstyti tiesą, kad mus sukūrė ir atpirko Dievas, atėjęs Kūdikio pavidalu.

Kai kurie papročiai buvo pasiskolinti ir daugiausia iš Vokietijos. Pavyzdžiui, advento vainikas su 24 žvakėmis buvo ką tik atvežtas iš už vakarų sienos, kaip ir advento kalendoriai (šiandien vaikams žinomi kaip šokoladiniai saldainiai), jau nekalbant apie Kalėdų eglutę. Sakoma, kad net kalėdinių mugių tradicija kilo iš germanų šalių.

Tačiau tai tik istorinės detalės, ir nėra abejonių, kad Kalėdų laukimo būdas – kai buvo valomi rūmai ir sąžinė – giliai įleido šaknis į lenkų tautinę sielą, kurie iki šiol yra pasirengę atsisakyti brangaus žiemos miego, kad galėtų dalyvauti Kalėdų ryto mišiose prieš saulėtekio pradžią.

Tačiau tuo tarpu iš mūsų buvo atimta nacionalinė kultūra, o dabar bandoma išnaikinti religingumo likučius. Jau lapkritį skamba žodžiai “Paskutines Kalėdas aš tau dovanojau savo širdį”, o miestai ir prekybos centrai prisipildo blizgučių – tarsi pasaulis norėtų laukti Kristaus, atmesdamas šventąjį Joną Krikštytoją, raginusį atgailauti, ir tarsi norėtų sėsti prie Paskutinės vakarienės, atmesdamas kančią.

Adventas, bent jau viešojoje erdvėje, virto pseudokalėdine komercija, tarsi viskas, kas liko iš populiariosios kultūros, būtų blizgučiai ir “atmosfera”, redukuota į amerikietiškas klišes. Manau, kad prieš šimtą metų vidutinį kaimo gyventoją šis blizgesys galėjo apakinti, tačiau pažvelgęs giliau į šiuolaikinio žmogaus sielą paklaustų: kas čia tokio tuščio?

Kalbama ne tiek apie tai, koks paprotys gimė mūsų kraštuose ir koks buvo pasiskolintas, kiek apie tai, ką išreiškė mūsų Viešpats, kurio žodžius užrašė evangelistas Lukas… Bet ar Žmogaus Sūnus, kai ateis, ras tikėjimą žemėje?

Verta tai prisiminti ir bandyti savo jėgomis atkurti advento dvasią. Ne bėgti avinėliais į “prekybos centrą”, bet intonuoti pamaldžią giesmę privačioje namų erdvėje, susirinkti į rikiuotę, o svarbiausia – klausti savęs: kaip “de-ritualizuotoje” tikrovėje, kurioje sakralumas neturi teisės egzistuoti (taip pat ir Bažnyčioje, jei pažvelgsime į šiuolaikinę estetiką, dvasininkų elgesį ir naujųjų Mišių pobūdį), vis dėlto galime pasiekti, kad atsirastų tam tikrų viešo atminimo elementų apie tą, kuris gimė ir kuris ateis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Ps 24, 1–3. Į tave pakėliau savo sielą; mano Dieve, tavimi pasitikiu, lai nerausiu iš gėdos; ir lai neišjuokia manęs mano priešai; juk visi, kurie tavęs laukia, nebus sugėdyti.

Ps 24, 4. Kelius savuosius, Viešpatie, man parodyk ir takais savaisiais mane žengti išmokyk.

(Introitas)

Pradedame naujus liturginius metus – Advento laikotarpį, kurio pavadinimas reiškia atėjimą ir taip nusako viso šio laikotarpio nuotaiką. Mes esame kviečiami budėti ir laukti To, kuris ateina. Prisimename Jo pirmąjį atėjimą, laukiame antrojo laikų pabaigoje ir stengiamės atpažinti kasdieninius Viešpaties apsilankymus mūsų sielose. Šio liturginio laiko spalva yra violetinė, tuo mums primenama, kad tik atgailaudami ir taisydamiesi mes galime pasirengti Viešpaties apsilankymui.

Tad pradėdama šventą Advento metą, Motina Bažnyčia kolektoje prašo, kad Dievas parodytų savo galybę ir atėjęs išlaisvintų mus iš mūsų nuodėmių vergijos, į kurią per savo nedorumą esame pakliuvę. Juk Dievas tam ir tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų, nes be Jo mes buvo pražuvę ir nepataisomai pasiligoję.

Adventas yra pabudimo iš nuodėmės tamsos ir blogų įpročių metas. Tautų Apaštalas šventasis Paulius epistolėje mus ragina ir primena, jog mes esame šviesos, o ne tamsos vaikai, todėl ir mūsų gyvensena turi atspindėti Kristaus, o ne pasaulio dvasios mokymą: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ Pasaulio malonumai apsvaigina mūsų sielas ir mes nebegalime teisingai mąstyti bei elgtis, todėl privalome būti santūrūs, kad sugebėtume būti laisvi Kristuje.

Pasakojama, kad popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dienomis (590-604 m.), Romą lapkričio pabaigoje ištiko gamtinė katastrofa. Norėdamas nuraminti ir padrąsinti tikinčiuosius, sekmadienį jis perskaitė ir komentavo Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie būsimąsias negandas. Taip ši Evangelijos ištrauka prigijo ir yra visada skaitoma pirmą Advento sekmadienį.

Taigi, Šventoji Evangelija mums atskleidžia šio pasaulio ir kūrinijos laikinumą ir trapumą: nelaimės, suirutės, karai, nesantaika, – visa tai trikdo ir neramina kiekvieną sielą. Tačiau mes turime tvirčiausią Viešpaties pažadą, kad Dangus ir žemė praeis, o Jo žodžiai nepraeis. Todėl su pasitikėjimu glauskimės prie mūsų Atpirkėjo ir ruoškime savo širdis Jo apsilankymo metui.

Adventas – tai metas, kai galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti, tai metas, kai vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus.“ (himnas Veni, veni, Emmanuel)

Į tave, Viešpatie, pakėliau savo sielą;

mano Dieve, tavimi pasitikiu,

lai nerausiu iš gėdos;

ir lai neišjuokia manęs mano priešai;

juk visi, kurie tavęs laukia,

nebus sugėdyti.

(Ofertorijus)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt