Šį kartą, Sąjūdžio 33-ioms metinėms skirtoje kalbelėje, nuskambėjo šviežia gaida — Jūs tapote genderistu. Taip, taip, net nuostabu. Pagavote madingą temą, pamatėte jos perspektyvą ir, taip sakant, Jus nusinešė pažangos vėjas. Jūs parodėte, kaip reikia prisitaikyti prie naujų finansinių ir politinių orientacijų. Jūs sutelkėte dėmesį į šiuo metu Lietuvą užgriuvusią negandą, Lytinę Utopiją, ir aistringai stojote utopistų pusėn. Taigi, ką Jūs pasakėte?
Profesoriau, minint 33-jį Sąjūdžio gimtadienį, Jūs pasisakėte apie įvairius reikalus. Jau seniai Jūsų kalbos ir kalbelės liudija asmeninius dvasinius ieškojimus, pamokymus sau, savo partijai. Jūs mėgstate nurodyti baisius priešus.
Nesakyti viešų kalbų Jūs negalite, viešas kalbėjimas — Jūsų aistra ir visa Jūsų karjera. Itin mėgstate kalbėti Sąjūdžio vardu, tikite, kad jeigu jau pasakote, vadinasi, taip ir buvo, taip ir liks.
Su tikrove didžioji Jūsų kalbų ir kalbelių dalis neturi nieko bendro. Itin smagiai Jūs pliekiate melo gyvenimą prie komunizmo, iš kurio mes ištrūkome prieš tris dešimtmečius.
Pliekdamas tuos dešimtmečius, Jūs nuoširdžiai pamirštate, kad buvote labai gerai prisitaikęs prie to komunistinio melo. Prie komunistų tapote profesoriumi, iš komunistų gavote didžiausią tų laikų turtą — išskirtinį butą. Bet tiek to, tai — smulkmenos.
Šį kartą, Sąjūdžio 33-ioms metinėms skirtoje kalbelėje, nuskambėjo šviežia gaida — Jūs tapote genderistu. Taip, taip, net nuostabu. Pagavote madingą temą, pamatėte jos perspektyvą ir, taip sakant, Jus nusinešė pažangos vėjas. Jūs parodėte, kaip reikia prisitaikyti prie naujų finansinių ir politinių orientacijų. Jūs sutelkėte dėmesį į šiuo metu Lietuvą užgriuvusią negandą, Lytinę Utopiją, ir aistringai stojote utopistų pusėn. Taigi, ką Jūs pasakėte?
Ogi štai ką: „Lietuva vis dar turi neišspręstų kultūrinių – psichologinių problemų. Yra tam tikro blaškymosi, yra lengvai išmušama kažkokiais gandais, tikima baubais, gąsdinimais. Visuomenė yra gana naivi, lengvai pastumdoma ir pakiršinama.“
Puikiai pasakyta. Šie žodžiai — tiesa, nuoga kaip uoga tiesa. Tik ji skirta sau pačiam, ne žmonėms. Nes ką jau ką, bet kas yra „naivi, lengvai pastumdoma ir pakiršinama“ tauta geriausiai žinote tik Jūs ir Jūsų parankiniai.
O kaipgi! Niekas ilgiau už Jus ant tautos kiršinimo arkliuko nėra sėdėjęs, tas arkliukas — mylimiausia Jūsų mitinė būtybė. Daugiau nei tris dešimtmečius. Tas arkliukas pasitarnavo Jūsų kovose už asmeninę valdžią, už savo šeimos įtaką ir politinio – ūkinio klano sukūrimą.
Dabar — nauja tema, tai yra gerovė, tai yra genderizmas. Jūs pastebėjote Didįjį Šeimų gynimo maršą? Ir labai nustebote, kad jis, Maršas, išreiškė ne Jūsų, o lemiamą Lietuvos žmonių balsą, tariantį „ne“ genderizmo brukamam „Partnerystės gyvenimui“?
Ak, Jums nepatiko? Nepatiko, kad Maršas neatsiklausė Jūsų ir Jūsų anūko leidimo? Kaip nemalonu, kad tuo metu Jūsų klanas kaip tik įstūmė į Seimą liūdnąjį Partnerystės įstatymą. Jūs susijaudinote, tiek susijaudinote, kad ištarėte keistą nesąmonę: „Jie kalba abstrakčiomis formulėmis, kad neva kažkas užpuolė šeimą, kažkas nori sugriauti Lietuvoje šeimą. Bet šeimos institutas priklauso nuo žmonių pasitikėjimo ir noro bei pasiryžimo turėti šeimą, saugoti savo šeimą, branginti ją, kai iškyla problemų ar pagundų“.
Taip, būtent taip, profesoriau! Žmonės pasiryžę turėti sveikas šeimas ir todėl išėjo į Šeimų maršą. Žmonės pasiryžę saugoti ir branginti savo šeimas, ir todėl jie sako „ne“ įstatymui ir nereikalingai normaliam gyvenimui Stambulo konvencijai. Konkrečiai pasako, o ne abstrakčiomis formulėmis, kaip kad kalbate Jūs, profesoriau.
Ir Jūs pykstate? Ak… kažkas nesutapo? Bėda. Jūs, matyt, susipykote su savo paties protu, tai yra – žodžiais? Taip, žinoma, amžius… o ir amžinas skubančiojo kalbėti pasiklydimas – mokyti, mokyti, mokyti.
Bėda, kai visą gyvenima mokai kitus, pats kažkaip kitaip mokydamasis. Tačiau čia dar ne viskas. Suprantama, anūkas ir klanas sparčiai kišo Partnerystės įstatymo tešlą į Seimo krosnį, pykti reikėjo, tačiau… Šuo pakastas giliau.
Profesoriau, jau komunizmo laikais Jūs mokėjote apeiti ir nepalankius sau valdžios rifus. Pavyzdžiui, kai siekėte profesoriaus vardo, o ministras H. Zabulis pasakė, kad gausite jį tik per jo, ministro, lavoną, Jūs apėjote šią kliūtį iš flango. Mokate.
O dabar? Ką dabar apeinate? Tautą ir Valstybę. Kurios Konstitucijos 38 straipsnis aiškiai sako, kad nėra „netradicinių šeimų“. Jums jos — yra, nes jos, Jūs manote, yra ateitis. Būtent — naujos Lytinės Utopijos „šeima“ esą bus mūsų šviesus rytojus. Jūs taip aklai palaikote šią naują Lytinę Utopiją, nes čia šuo ir pakastas – Jums ji naudinga.
Būtent Jums, asmeniškai naudinga. Ir Jūs jau nesvarstote, kodėl kiekviena nauja šių laikų Europos utopija, net komunizmo utopija, paremta tankais, gyvuoja tik apie 50 metų. Jums nebėra laiko svarstyti, nes reikia šokti į naujo traukinio pirmos klasės vagoną.
Instinktai ir patirtis Jums sako, kad reikia skubėti. Nes kaip kitaip būsite matomas, ir kaip kitaip Jus girs Briuselis, visokio plauko pasauliniai genderistai? Partnerystės įstatymas — tai Lytinės Utopijos aisbergo viršukalnė, juo pradedama visur, kur tik genderistai pradeda puolimą.
Taip buvo ir pernelyg laisvoje Prancūzijoje, kai jos Parlamentas 1999 metais, ministrams ir žiniasklaidai meluojant, priėmė tą nelemtą partnerystę. Genderistai užspringdami tikino visą Prancūziją, kad reikia būti gailestingiems toms nelaimingoms mažumoms, ir kad niekada vienalyčiai partneriai negaus „šeimos“ statuso.
Ir, sugraudinę bestuburius demokratus, įstūmė tarytum nekaltą įstatymą į pasidavusiųjų galvas ir širdis. Ir išsyk prasidėjo generalinis puolimas, Trojos arklys atliko savo darbą. Apgavo, apmelavo čia pat ir visus, o tuos, kas atsikvošėjo, apšaukė „populistu“ ir „fašistu“.
Ir jau tada visi normalūs žmonės toje purvo politikoje virto „homofobais“. Ir prasidėjo siaubingas, valstybės aparato pagalba vykdomas normalių šeimų prievartavimas. Vadinasi, visa tai dabar turi būti įgyvendinta Lietuvoje? Juk taip galvojate, profesoriau? Juk negalvoti negalite.
O čia — jau aiškus prancūziškas pažangos pavyzdys, „trendas“, taip sakant. Nejaugi nežinote, kad jau 2017 metais Lietuvoje paruošti visi pagrindiniai lyčių keitimo, „daugia-lyčio švietimo“ mokyklose, vaikų paėmimo į vienalytes poras įstatymai, ir t.t.
Daug visokio jovalo Lietuvai jau paruošta. Taip, 22 metus Europa prievartaujama genderistų antpuolio. Lytinei Utopijai, iki žmonės atsitokės, liko dar kokie 30 metų. Mums tuos dešimtmečius reikia ištverti, atsilaikyti.
Nes mes — ne Prancūzija, mums tokie eksperimentai pakirs paskutines gyvybines jėgas, pražudys dviejų jaunimo kartų tapatybę. O be jų mes daugiau nieko neturime, jie – paskutinis mūsų lietuviškas rezervas.
Gimstamumas ryštingai krenta žemiau mirtingumo lygio, jau skęstame, kaip reikalas skęstame. Bet Jūs, profesoriau, kaip elgiatės? Jūs skubate į tariamos pažangos glėbį, nes jame Jūsų laukia. Jūs manote, kad Europa vis vien mus privers, vis vien mums teks nusileisti.
Jūs pagalvojote, kur „jėga“, kurios per akis užteks Jūsų amžiui, ir nutarėte paleisti naują plokštelę; mėgstamu pasakų žanru prabilote apie tai, kad Vakaruose diegiama ne Lytinė Utopija, o Naujas Šviesus Rytojus.
Žinoma, Rytojus, o kaipgi. Tą naują kone komunistinį Rytojų įgyvendinta Europos Parlamento genderistinė – lgbtistinė frakcija. Jie stumia įstatymus, ir reikalauja valstybes paklusti. Jūs jau susitaikėte.
Lytinė Utopija pakerta gyvybę šeimoje, gimdymą šeimoje, pasitikėjimą šeimoje? — Jums nebesvarbu, nes esate apakęs nuo savo svarbumo. Jūs sakote Lietuvos žmonėms, kad jie gyventų šeimose kaip XIX amžiuje, kai mūsų dar neardė globalizmas ir lytinis pseudošvietimas, varantis jaunimėlį iš proto. Jums jau nebesvarbu, kad nušokama nuo proto ir sąžinės, visai nebesvarbu. Jūs manote, kad mūsų protai ir sąžinės, kaip ir Jūsų, greitai bus užsmaugti finansinėmis investicijų sankcijomis, ir mes pasiduosime. Juk taip, ar ne?
Jūsų nemylimoje komunistinio melo epochoje Jūs mokėjote prisitaikyti prie „trendo“, kaip sakoma dabar. Dabar Jūs ir vėl prie naujo „trendo“. Jums juk reikia būti naujo rėžimo srovėje. Už tai giria Briuselis, pašlovins genderistinis jaunimėlis.
Ir nacionalinė LRT, prikaišyta jūsų klano gerbėjų ir lgbtistų, kiekvieną Jūsų kalbelę rodys, daugins ir visaip liaupsins. Savas politologų klanas kalbės apie profesoriaus toliariagystes. Visko dar bus. Vadins Jus ir „profesoriumi-pažangiečiu“. Jūsų savimeilei tai būtinos kalbos.
Skubate su jais, profesoriau, skubate. Gausių „žmogaus teisių“ fondų, Europos biudžeto palaikomi Vilniaus simuliakrai-gendersitai Jums jau lankstosi, net ranką bučiuoja. Jums to labai reikia. Tiesa, pomirtinė šlovė… Ar ji laukia?
Jūs ją nusimatęs. Kauno Karo muziejus sodelio panteone, kur seniai turėjo stovėti paminklas Vaižgantui, palikta vieta Jūsų personai, laukia. Jums reikia ir daugiau paminklų? — bus. O kas bus su Lietuva?
Kai neliks nei Jūsų, nei Jūsų partijos, nei Jūsų gerbėjų klanų? Jums juk svarbu, Jūs net ašarą nubraukiate apie visa tai pagalvodamas. Stovės šalia Jūsų paminklų kažkas kitas ir katučių plos? O jeigu neplos? Nes paprasčiausiai nebebus lietuvių.
Kiti plos? Galbūt, galbūt ta mintis Jus irgi paguodžia — vis geriau, negu nieko. Sakote, nebebus nei lietuvių, nei žemaičių? — vadinasi, jie to ir nusipelnė? Bet užtat Europos analuose liks Jūsų paminklai, ir keli kiti paminklai, tik be Lietuvos gyvybės. Bet argi tai blogai?
Jūsų vardas — liks, Lietuva — kapų tyloje su gražiu užrašu liks. Neblogas balansas. Bet tai detalės, nebesvarbu. Svarbiausia kitkas: būkite tikras, profesoriau, Lietuva nesiruošia pasiduoti.
Arvydas Juozaitis, tekstas pagal www.facebook.com
