Tag: #KKI #VšĮKrikščioniškosiosKultūrosInstitutas #TFP #TradicijaŠeimaNuosavybė

Vilniaus universitetas paskelbė ataskaitą „Demografinė kaita Lietuvoje“ (Demographic Change in Lithuania). Deja, nepaisant to, kad ataskaitoje pripažįstama katastrofiška demografinė padėtis Lietuvoje, joje vis tiek bandoma „nuraminti“ visuomenę banaliomis frazėmis, kad nors ir negalime pakeisti šios tendencijos, galime ją sulėtinti tiek, kad ji taps nepastebima.

Reakcija į katastrofišką demografinę krizę atsiranda net ir tarp liberalių elitų atstovų, kurie pradeda klausti savęs: „Ką su tuo daryti?“

Lietuva mažėja ir sensta (Iš ataskaitos)

Lietuvos gyventojų skaičius pastaruosius penkerius metus yra gana stabilus – siekia maždaug 2,8 mln., tačiau nuo 1991 iki 2020 m. jis sparčiai mažėjo. Lietuvos populiaciją pastaraisiais metais stabilizavo išaugusi imigracija iš Ukrainos ir Baltarusijos.

Be to, Lietuvos gyventojų populiacija buvo ir viena sparčiausiai senstančių Europoje, o šiandien pagal gyventojų senėjimo rodiklius mūsų visuomenė yra artima Europos vidurkiui. Tačiau Lietuvos visuomenės senėjimą lėmė visai kiti veiksniai negu Vakarų Europos šalyse. Ten visuomenė sensta daugiausia dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės ir mažo gimstamumo, tuo tarpu Lietuvoje pagrindinis visuomenės senėjimo veiksnys buvo jauno ir vidutinio amžiaus gyventojų migracija. Kitaip tariant, Lietuvos visuomenė gana greitai paseno, nes jaunimas išvažiavo, o vyresni žmonės liko.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad artimiausius kelis dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius ir toliau mažės. Prielaidų jam augti kol kas nėra ir artimiausioje ateityje nenumatoma. Dėl mažo gimstamumo jauno ir darbingo amžiaus gyventojų dalis mažės, dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės vyresnio amžiaus gyventojų dalis didės, o visuomenė ir toliau sens. Prognozuojama, kad šalies gyventojų skaičius 2040 m. sumažės iki 2,5 mln. (1 pav.). Tačiau ši prognozė negali įvertinti tokių veiksnių kaip pandemija, karas, migrantų krizės, kurios gali turėti staigų tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį Lietuvos gyventojų struktūrai.

REMK MŪSŲ KOVĄ SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!

Iš pandemijos ir Ukrainos patirties matyti, kad tokie veiksniai paprastai turi išskirtinai neigiamą poveikį. Sunku įsivaizduoti, kad kataklizma, ar tai būtų karas, migracija, epidemija ar stichinė nelaimė, galėtų turėti teigiamą poveikį.

Kalbant apie migraciją, turime atsakyti į klausimą, ar ateityje norime turėti „lietuvišką Lietuvą“, ar religinių ir etninių getų, kovojančių tarpusavyje, konglomeratą. Jei norime turėti „lietuvišką Lietuvą“, tai, pirma, gimstamumas turi radikaliai padidėti, ir, antra, galime leisti ribotą baltųjų krikščionių migraciją, kuriuos galėsime integruoti ar asimiliuoti per keletą kartų. Bet kuriuo atveju, šis trūkumas jau buvo užpildytas ukrainiečių, baltarusių ir rusų migracija per pastaruosius šešerius metus. (Redakcija)

Lietuvių gimstamumo rodikliai artimi Europos vidurkiui (Iš ataskaitos)

Suminis gimstamumo rodiklis Europoje yra artimas 1,5. Kitaip tariant, vienai reproduktyvaus amžiaus moteriai tenka apie 1,5 vaiko (2 pav.). Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius gimstamumo rodikliai taip pat buvo labai panašūs. Visoje Europoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose šalyse, vyksta panašūs demografiniai procesai, susiję su šeimos modelio kaita. Demografijos mokslas tai įvardija kaip antrąjį demografinį perėjimą. Suminio gimstamumo rodiklis antrojo demografinio perėjimo metu sumažėja iki žemesnio nei 2 vaikai ir neužtikrina kartų kaitos, todėl ilgainiui gyventojų populiacija pradeda senti ir trauktis. Pagrindiniai šio demografinio proceso veiksniai susiję su šeimos modelio ir vertybių kaita. Šiandieninės socialinės, ekonominės ir technologinės raidos kontekste vaikų auginimo išlaidos išauga, žmonės vis dažniau siekia profesinių tikslų atidėdami sprendimą susilaukti vaikų vėlesniam gyvenimo tarpsniui. Didėja šeimos formų įvairovė, daugėja skyrybų, plinta savanoriška bevaikystė, didėja kontracepcijos prieinamumas, vaikų susilaukiama mažiau ir vėlesniame amžiuje.

Be to, pripažįstama, kad pagrindinė demografinės krizės priežastis yra šeimos modelio ir vertybių pokytis. Tai mus atveda prie esmės, nes taip iš tiesų yra. Jei prieš 100 metų, daugiausia valstiečių visuomenėje, vaikų skaičius lėmė šeimos išlikimą, nes jie suteikė papildomų darbo rankų, dabar susiduriame su situacija, kai kiekvienas papildomas vaikas yra didžiulė finansinė našta ir moterų karjeros galimybių trūkumas. Kyla tik vienas klausimas: ar moterų darbas biuruose, fabrikuose ir gamyklose yra toks būtinas, kad dėl jo sunaikinama visa tauta? Šis klausimas yra gana retorinis. Žinoma, ne! Todėl vienintelis būdas atkurti normalią, senovinę šeimos modelį yra teisiškai uždrausti įdarbinti moteris, kurios yra vaisingo amžiaus ir augina vaikus, t. y. nuo 18 iki 40 metų. Jokia vadinamoji „karjeros“ perspektyva neturėtų atitraukti moters – namų šeimininkės – nuo jos garbingos ir pagrindinės pareigos būti visų žmonių, o ypač lietuvių, motina. Šis revoliucijos sukeltas šeimos modelio pokytis (žr. dr. Plinio Correa de Oliveira knygą „Revoliucija ir kontrrevoliucija“) pasirodė toks pavojingas, kad lėmė daugelio tautų, ypač Vakarų civilizacijos, žlugimą.

Verta paminėti, kad šis pokytis įvyko tuo pačiu metu, kai pasikeitė šeimos modelis ir Katalikų Bažnyčia atsisakė besąlygiško šeimos ir vaisingumo rėmimo doktrinos. Gali būti, kad grįžimas prie tikrųjų krikščioniškų ir katalikiškų vertybių įvyks tradicinio šeimos modelio sugrįžimo įtakoje, pagal maksimą: „Jei negyvename taip, kaip tikime, galiausiai tikėsime taip, kaip gyvename.“ (Redakcija)

Ar Lietuva neišnyks? (Iš ataskaitos)

Sprendžiant demografines problemas svarbu suvokti kelis dalykus. Pirma, dabartinė Lietuvos demografinė struktūra yra ilgalaikių demografinių pokyčių padarinys. Būtent šiandieninė gyventojų struktūra bus svarbiausias veiksnys, lemsiantis artimiausių dešimtmečių demografines tendencijas. Taigi labai svarbu atpažinti, kokius demografinius procesus mes gana lengvai, nebrangiai ir greitai galime paveikti demografinės politikos priemonėmis, o kokie yra priklausomi nuo globalių visuomenės demografinės raidos procesų.

Antra, dažnai ieškome paprasto ir konkretaus demografinių problemų sprendimo, konkrečios priemonės, kuri leistų mums vėl tapti trijų milijonų Lietuva. Pavyzdžiui, priemonės, galinčios greitai padidinti gimstamumą ar susigrąžinti išvykusius migrantus. Svarbu suvokti, kad demografiniai pokyčiai vyksta ne uždaroje sistemoje ir yra priklausomi nuo daugybės politinių, ekonominių, technologinių, vertybinių pokyčių visuomenėje, taigi ir sprendimai turėtų būti kompleksiniai. Todėl ir gimstamumo rodiklis vėl pasieks kartų kaitą užtikrinančią reikšmę ne tada, kai padidės motinystės išmokos ar bus uždrausti abortai, bet tada, kai galėsime derinti darbą ir šeimą, gauti tėvams ir vaikams būtinas socialines, švietimo ir sveikatos paslaugas, vaikus auginantys asmenys bus vertinami ir jausis laimingi.

Tačiau Lietuva tikrai neišnyks. Čia tiktų 1990-iniais populiari frazė – tik nereikia mūsų gąsdinti. Lietuvos išlikimui dabartinė demografinė situacija pavojaus tikrai nekelia. Klausimą apie Lietuvos išnykimą būtų galima formuluoti kiek kitaip – kokio dydžio Lietuva bus, kai atsidursime naujoje demografinėje realybėje? Kiek mūsų bus, kai Lietuvos gyventojų populiacija vėl pasieks demografinę pusiausvyrą? Demografai šiandien vartoja terminą „protingas traukimasis“ (angl. smart shrinking). Kitaip tariant, subalansuotas perėjimas nuo seno prie naujo šeimos modelio, kiek galima amortizuojant šiuos pokyčius turimais demografinės politikos įrankiais. Taigi ir svarbiausias demografinės politikos klausimas galėtų būti ne kaip susigrąžinti 3 milijonus, bet kaip protingai mažėti, kaip subalansuoti demografinius procesus taip, kad atsirastų prielaidos gyventojų skaičiui stabilizuotis. Akivaizdu, kad atsakymas į šį klausimą ilgalaikėje perspektyvoje slepiasi šeimos politikos darbotvarkėje.

Ataskaitos pabaigoje autoriai užduoda sau klausimą: „Ar Lietuva išnyks?“ Ir atsako teigiamai, sakydami, kad ji neišnyks. Neaišku, kodėl ji neturėtų išnykti, nes tuo pačiu metu jie teigia, kad, jų nuomone, praktiškai nėra jokios galimybės pakeisti tendencijas, ir siūlo tik sulėtinti „išmintingo traukimosi“ procesą.

Jie taip pat teigia, kad šiuo atveju nepadės abortų draudimas, o protingas karjeros ir šeimos gyvenimo derinimas. Pirma, abortai neturėtų būti vertinami demografiniu požiūriu, nors jie ir turi tiesioginį poveikį šioje srityje. Abortai turėtų būti draudžiami religiniais ir teisiniais pagrindais. Antra, jie nesupranta, kad moters „karjeros“ ir šeimos gyvenimo suderinti neįmanoma, nes tai yra radikaliai priešingi dalykai. Jei moteris yra darbe, ji nėra namuose, net jei dirba nuotoliniu būdu, jos mintys ir energija yra užimtos darbu biure ar gamykloje, o ne darbu namuose. Pagaliau reikia suprasti, kad darbas namuose nėra „atsitiktinis“ ar laikinas darbas – tai yra darbas visu etatu, o kartais net 150% etatu.(Redakcija)

Aleksandras Stralcou