Škaplierius yra išorinis marijinio pamaldumo, kuris remiasi pasišventimu Švenčiausiajai Mergelei Marijai, ženklas. Tai gali būti priklausymas karmelitų ordinui arba kitiems religiniams ordinams. Tikroji škaplieriaus prasmė kyla iš jį nešiojančiojo širdies. Tai rodo kažką, kas yra jo viduje, jo tikėjime, jo apsisprendimuose ir jo atsivertime.
Tačiau bet kokio išorinio ženklo pavojus yra tas, kad jis lieka tik išorinis, labai svarbu, kad viduje išgyventume tai, ką simbolizuoja škaplierius.. Švenčiausioji Mergelė Marija, šaukdamasi Karmelio kalno (Karmelio kalnas) yra puikus pavyzdys, ką reiškia sekti Kristumi.
Kas tai yra ir kam ji skirta?
Žodis “škaplierius” kilęs iš lotynų kalbos “scapularium.“mentėkuris gali būti verčiamas kaip “nugara” arba “petys”, ir “-ario”kuris vartojamas ryšiui ar priklausomybei nurodyti.
Šis terminas vartojamas kalbant apie drabužį, dėvimą vienuolių ordinuose kaip vienuolinis drabužis arba pamaldumo apdaras.
Kilmė ir esami tipai
Iš pradžių škaplierius buvo prijuostė, kurią vienuoliai dėvėjo darbo metu, kad nesuteptų tunikos.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius karmelitų drabužių audekle.
Vienuolinis škaplierius
Jį sudaro juosta su anga, pro kurią įkišama galva ir kuri kabo ant krūtinės ir nugaros. Šis škaplierius – tai škaplieriaus dalis, kurią karmelitės ir šiandien dėvi kaip Kristaus jungo simbolį.
Laikui bėgant tokie vienuoliniai ordinai kaip pranciškonai, dominikonai, augustinai ir karmelitai suteikė pasauliečiams, kurie siekė dalyvauti jų dvasingumo veikloje, vienybės ir priklausymo jiems ženklą. Tam tikri kiekvieno ordino įpročių elementai tapo tapatybės simboliu. Tarp karmelitų sumažintas škaplierius tapo priklausymo ordinui ženklu ir jo dvasingumo išraiška.
Pamaldumo škaplierius
Pamaldumo škaplierius yra kilęs iš vienuolinio škaplieriaus, bet yra daug mažesnis. Jį sudaro du audinio gabalai, sujungti kaspinais, kad būtų galima jį pakabinti ant kaklo ir atlikti savo pamaldumo paskirtį.
Geriausiai žinomi pamaldumo škaplieriai yra škaplieriai Karmelio kalno Dievo Motina (rudos spalvos), Mergelės Marijos (baltos spalvos), Kančios (raudonos spalvos), Nekaltojo Prasidėjimo (mėlynos spalvos), Švenčiausiosios Trejybės (baltos spalvos), Švenčiausiosios Mergelės Marijos (baltos spalvos), Švč. Dievo Motina iš Skausmingosios Mergelės Marijos (juoda) ir Šventasis Juozapas (violetinė).
Daugeliui jų Bažnyčia pritarė ir suteikė atlaidus. Jų paskirtis – priminti juos nešiojantiems asmenims apie atitinkamo ordino pareigas ir idealus.
Kaip reikėtų dėvėti škaplierių?
Škaplierius sudaro ant kaklo nešiojama virvelė su dviem mažais audinio gabalėliais. Vienas dėvimas ant krūtinės, kitas – ant nugaros ir paprastai dėvimas po drabužiais.
Škaplierius tebėra basųjų karmeličių vienuolių aprangos dalis, kuri, kaip nustatė jų įkūrėja šventoji Teresė Jėzaus, yra skurdi ir griežta, pasiūta iš rudo audinio, susidedanti iš rūbo, diržo, galvos apdangalo, šydo ir balto apsiausto, dėvimo tam tikromis progomis. (Rule, 1991: 89).
Škaplieriaus dėvėjimas karmelitėms reiškia jų priklausymą ordinui ir įsipareigojimą gerbti Mergelės Marijos dorybes. (Ten pat, 1991: 65).
Pirmą kartą šventojo škaplieriaus įteikimas šventajam Simonui Stokui pavaizduotas 1492 m. Korleonės (Sicilija) vienuolyne saugomame Tomo iš Vigilijos paveiksle.
Dvasinė škaplieriaus reikšmė
Škaplierius yra Marijos motiniškos meilės ir globos bei jos kvietimo gyventi šventai ir be nuodėmės ženklas. Dėl šios priežasties, škaplieriaus dėvėjimas yra meilės atsakas Švenčiausiajai Mergelei Marijai. kuris atėjo mums padovanoti savo gailestingumas. Turėtume juo priminti, kad norime ją mėgdžioti ir gyventi malonėje po jos apsauginiu apsiaustu.
Mergelės Marijos motiniška meilė ir apsauga
Motinos apsaugą Biblijoje simbolizuoja apsiaustas arba audeklas. Matome, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija, gimus Jėzui, apgaubia jį apsiaustu.. Motina visada stengiasi apsaugoti savo vaikus.
Apsigaubimas jos apsiaustu yra motiniškas apsaugos ir globos ženklas. Švenčiausioji Mergelė Marija uždengia mūsų dvasinį nuogumą, vaizduodama šį apkabinimą škaplieriumi.
Mes priklausome Švenčiausiajai Mergelei Marijai
Škaplierius tampa mūsų pasišventimo ir priklausymo Mergelei Marijai simboliu. Pripažinti jos kaip Motinos misiją mums ir atsiduoti jai, kad leistumėmės būti jos vedami, mokomi ir formuojami jos širdyje. Taip mes galime būti Jo įrankiai Dievo Karalystei plėsti.
“Tegul škaplierius būna jūsų pasišventimo Nekaltajai Marijos Širdžiai ženklas, kurio mums ypač reikia šiais pavojingais laikais.Popiežius Pijus XII , 1950).
Škaplierius taip pat simbolizuoja, kad jungas, kurį Jėzus kviečia mus nešti, bet kurį mums padeda nešti Švenčiausioji Mergelė Marija..
“Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš esu kantrus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite palengvėjimą. Nes mano jungas paprastas ir mano našta lengva”. (Mt 11, 29 30).
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius
Karmelitų škaplierius – tai XII a. gimęs pamaldumas. Dabar jis gaminamas iš dviejų mažų rudos medžiagos kvadratėlių, sujungtų virvelėmis, kurios vienoje pusėje yra Karmelio kalno Dievo Motinos atvaizdas, kitoje – Jėzaus Širdis arba Karmelitų ordino herbas.
Šis nedidelis drabužis primena karmelitų habitą, todėl jis yra iš audinio. Tie, kurie jį dėvi, įsipareigoja gyventi maldapamaldumas Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir atsidavimas Bažnyčiai.
Po Vatikano II Susirinkimo Karmelio kalno Dievo Motinos škaplierius įgavo naują pagreitį, nes buvo pripažintas “šventu ženklu, kuris pagal sakramentų pavyzdį, Bažnyčiai užtariant, duoda poveikį, ypač dvasinį”. (Vatikano II Susirinkimas, SK 60). Nuo tada, karmelitų škaplierius yra sakramentasTai ženklas, padedantis mums gyventi šventą gyvenimą ir didinti savo pamaldumą. Jis nesuteikia malonių, kaip krikščioniškieji sakramentai, bet skatina mylėti Viešpatį ir atgailauti, jei yra priimamas su atsidavimu.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplieriaus nešiojimas yra plačiai paplitęs tarp popiežių. Jonas Paulius II ja gyveno visą savo gyvenimą. “Ne paslaptis, kad jis visą gyvenimą nešiojo škaplierių ir kalbėjo apie jį kaip apie ypatingos meilės Mergelei Marijai išraišką”. (Tėvas Miceal O’Neill, karmelitas).
Švenčiausioji Mergelė Marija nori mums ypatingu būdu atskleisti škaplierių. Fatimos apsireiškimų metu Liucija, šiandien Nekaltosios Širdies sesuo Marija, pasakoja, kad per paskutinį apsireiškimą Dievo Motina pasirodė apsirengusi karmelitų drabužiais ir su škaplieriumi rankoje. Ji priminė tiems, kurie buvo tikri jos vaikai, kad nešiotų jį ir nešiotų su pagarba. Taip pat kad tie, kurie jai pasišvenčia, nešiotų jį kaip pasišventimo ženklą.
Karmelio kalno škaplieriaus pažadas
Karmelitų škaplierius yra Dievo Motinos globos savo bhaktoms apraiška. Nuo 1251 m. liepos 16 d., kai Karmelio kalno Dievo Motina pasirodė šventajam Simonui Stokui ir pasakė jam: “Kas miršta su škaplieriumi, nepatirs amžinosios ugnies”.. Pasak Pijaus XII, pasiekti amžinąjį gyvenimą pagal Švenčiausiosios Mergelės duotą pažadą – nemažas dalykas.
Daugelis popiežių, šventųjų ir teologų aiškino, kad šis pažadas reiškia, jog tas, kuris pamaldžiai dėvi škaplierių, mirties valandą iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos gaus ištvermės malonę išlikti malonės būsenoje arba gailesčio malonę. Tai reiškia, kad Dievo Motina, kaip malonių teikėja, padės mums mirti malonės būsenoje, be sunkios nuodėmės, arba mirti po tikros atgailos.
Šabo privilegija
Ši privilegija grindžiama popiežiaus Jono XXII paskelbta bule, kurią taip pat pripažino Pijus XII, remdamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos pažadu, duotu per apsireiškimą.
Savo bulėje, pavadintoje “Šabas, Popiežius Jonas XXII tvirtina, kad tie, kurie nešioja škaplierių, šeštadienį bus greitai išlaisvinti iš skaistyklos skausmų. (diena, kurią Bažnyčia paskyrė Dievo Motinai) po jos mirties, ypatingu Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimu.
Šabo privilegijos sąlygos gali būti įgyvendinta:
Tegul jie ištikimai nešioja škaplierių.
Laikykitės skaistumo pagal gyvenimo būklę.
Kasdien melskitės Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Ieškokite bendrystės su ja per maldą.
Dažnai dalyvaukite Bažnyčios sakramentuose, Eucharistijoje ir Eucharistijoje. išpažintis.
Popiežius Paulius V oficialiu paskelbimu patvirtino, kad šabo privilegijos gali būti mokomi visi tikintieji.
1908 m. liepos 14 d. Šventoji atlaidų kongregacija patvirtino šabo privilegijos privalumus.
Lopetėlio uždėjimas
Bet kuris kunigas gali uždėti škaplierių jo paprašiusiam maldininkui. Yra daug krikščionių, kurie prašo kunigų uždėti jiems škaplierių. karmelitai primesti jiems trumpą maldą.
Jį turi palaiminti kunigas ir uždėti melsdamasis: “Priimk šį palaimintą škaplierių ir prašyk Švenčiausiąją Mergelę, kad dėl jos nuopelnų jį nešiotum be jokios nuodėmės dėmės, kad ji saugotų tave nuo visokio blogio ir vestų į amžinąjį gyvenimą”.
Popiežius Jonas Paulius II rašė apie škaplierius: “Tai nuolatinės Švenčiausiosios Mergelės globos ženklas ne tik per visą gyvenimą, bet ir perėjimo į amžinosios šlovės pilnatvę akimirką”.
Škaplierius vienija mus su Marija
Kaip pasišventimo Marijai, Dievo Motinai, ženklas jis buvo ir tebėra labai svarbus. Škaplieriaus nešiojimas yra įsipareigojimas gyventi pagal Marijos dorybes.
Karmelio kalno Dievo Motinos škaplieriumi karmelitų šeima nori dalytis Dievo dovanomis ir ypač Marijos motiniška meile su visais, kurie nori būti įtraukti.
Marija rūpinasi Kristaus kūnu, Bažnyčia, kaip ji suvyniojo savo sūnų į vystyklus, kai jis gimė.. Škaplierius yra simbolis, išreiškiantis Marijos globą jį dėvinčiam asmeniui. Motina padeda vaikui augti: Marija padeda mums būti tokiais, kokiais Dievas žino, kad galime būti, o motina moko vaiką savo pavyzdžiu. Kanaane ji mums sako: “Darykite viską, ką jis jums lieps”. (Jn 2,5).Žvelgdami į jį sužinome, ką reiškia būti Kristaus sekėju.
Tai priminimas apie Marijos atsidavimą mums ir mūsų atsidavimą Marijai. Tai priminimas apie jos nuolatinį buvimą mūsų gyvenime ir domėjimąsi mumis. Ji tikrai yra motina ir sesuo, kuri veda ir veda mus pas Kristų, kuriame sutinkame išganymą. Jis yra su mumis gyvenime ir mirtyje: “Melskitės už mus dabar ir mūsų mirties valandą”.
“Viešpatie, duok, kad visi, kurie su atsidavimu nešioja škaplierių, taip pat būtų apgaubti Marijos dorybėmis, kad galėtų džiaugtis jos nepaliaujama globa.
Per Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventę, verta dar kartą prisiminti šio šlovingo ir visais laikais labai reikalingo kulto ištakas.
Pirmiausia turime grįžti į XVII a., kai dvidešimt ketverių metų notaro duktė šventoji Margarita Marija Alakok įstojo į Vizitiečių vienuolyną Paray-le Monial. Ji buvo viena iš tūkstančių kuklių vienuolių, norinčių savo gyvenimą atiduoti Dievui. Tačiau būtent ji 1673-1675 m. turėjo apsireiškimų, kuriuose Jėzus prašė jos perteikti tiesą apie Jo dieviškąją Širdį pripildžiusią didžiulę deginančią meilę žmonėms.
Išganytojas taip pat pasakė, kaip atlikti pamaldas Jo Širdžiai, pažadėjo daugybę malonių Savo garbintojams ir užtikrino, kad yra pasirengęs atleisti atgailaujančių nusidėjėlių kaltes. Jis taip pat liepė nutapyti paveikslą, vaizduojantį Jo Širdį, apsuptą erškėčiais, vainikuotą liepsna ir su įbestu kryžiumi.
Švenčiausiosios Širdies ir jos atvaizdo kultas sparčiai plito tiek Prancūzijoje, tiek visame katalikiškame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, ir visiems laikams tapo savotišku prancūzų katalikybės ženklu.
Tačiau kukliai vienuolei Margaritai Marijai Alakok, besimeldžiančiai už savo vienuolyno klauzūros, buvo patikėta atlikti dar vieną svarbią misiją. 1689 m. ji patyrė apsireiškimą, per kurį Jėzus paprašė jos perduoti karaliui Liudvikui XIV norą: kad jis pašvęstų Prancūziją ir visą savo šeimą Jo Švenčiausiajai Širdžiai.
Karalius taip pat turėjo pastatyti bažnyčią pagal šį paliepimą, skleisti pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai tarp kariuomenės ir papuošti karališkąsias vėliavas degančios Jėzaus Širdies ženklu. Prancūzija turėjo skleisti Švenčiausiosios Širdies kultą visame pasaulyje, o Viešpats Dievas pažadėjo ją remti visose jos pastangose ir apdovanoti visomis reikalingomis malonėmis. Deja, karalius, vadinamas Saule, valdęs galingiausią to meto Europos šalį, neklausė šventosios Margaritos Marijos Alakok perduoto Dievo balso.
Tuo metu Prancūzijoje ėmė dygti antikrikščioniškos intelektualinės srovės, kurios vėliau iškilo su didžiule jėga, atvirai priešindamosi Dievui, Bažnyčiai ir katalikiškam savo tėvynės paveldui. Praėjus lygiai šimtui metų po šio apreiškimo, kilo žiauri revoliucija, paskandinusi kraujyje ne tik aristokratus ir su valdžia susijusius žmones, bet ir prasidėjo negailestingas dvasininkų bei vienuolių persekiojimas.
Šešiolika Compiegne karmeličių vienuolių, kurios pasiaukojo, kad sustabdytų terorą, patyrė kankinystę ant ešafoto. Nusikalstamą Saulės karaliaus dvasinį aklumą ištaisė jo vaikaitis Liudvikas XVI. Būdamas įkalintas Templės tvirtovėje, jis paaukojo Prancūziją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau, kaip Dievo Motina pasakė Liucijai, vieninteliam Fatimos vaikui, sulaukusiam pilnametystės, – buvo per vėlu.
Prancūzija ne tik nesugebėjo paskleisti Švenčiausiosios Širdies kulto, bet, atvirkščiai, užnuodijo pasaulį visomis pagoniškosios (anti)prancūzų revoliucijos klaidomis. Šios klaidos lėmė vėlesnę bolševikų revoliuciją, kurios padariniai jaučiami ir šiandien.
Praėjus maždaug šimtmečiui po revoliucijos prancūzų katalikai pastatė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką kaip votyvinę padėką už Paryžiaus išgelbėjimą Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Graži intencija ir graži bazilika, bet kaip tai maža, lyginant su tuo, kad visas pasaulis šlovina Jo Švenčiausiąją Širdį?
La presidente del Consiglio Giorgia Meloni in copertina di Grazia, che sarà in edicola da domani. ''Oggi si rivendica il diritto unilaterale di proclamarsi donna oppure uomo al di là di qualsiasi percorso, chirurgico, farmacologico e anche amministrativo. Maschile e femminile sono radicati nei corpi ed è un dato incontrovertibile. Tutto questo andrà a discapito delle donne? Credo proprio di sì: oggi per essere donna, si pretende che basti proclamarsi tale, nel frattempo si lavora a cancellarne il corpo, l'essenza, la differenza. Le donne sono le prime vittime dell'ideologia gender. La pensano così anche molte femministe". Così la premier in una intervista a Grazia in edicola domani in occasione della Festa della donna.
ANSA/ WEB
+++ NO SALES, EDITORIAL USE ONLY +++
Ketvirtadienį, kovo 2 d., Italijos savaitraštis “Grazia” išspausdino interviu su Italijos ministre pirmininke Giorgia Meloni. Jame Ministrė Pirmininkė išdėstė savo poziciją šiuo metu aktualiausiais žmogaus tapatybės klausimais.
Giorgia Meloni ir lyčių ideologija: jos pasisakymai “Grazia”
2023 m. kovo 2 d., ketvirtadienį, naujienų kioskuose pasirodysiančiame interviu, duotame “Grazia”, Giorgia Meloni apie lyčių ideologiją pareiškė: “Šiandien žmonės reikalauja vienašališkos teisės skelbti save moterimi ar vyru neapsiribojant jokiais būdais – chirurginiais, farmakologiniais ar net administraciniais. Vyro ir moters šaknys glūdi kūnuose, ir tai yra neginčijamas faktas. Ar tai kenkia moterims? Manau, kad taip: šiandien, norint būti moterimi, apsimetama, kad užtenka pasiskelbti moterimi, tuo tarpu dirbama tam, kad būtų ištrintas kūnas, esmė, skirtumas”.
Ministro Pirmininko teigimu, “moterys yra pirmosios lyčių ideologijos aukos”.
Gimdos nuoma: ką apie tai mano Giorgia Meloni
Interviu Giorgia Meloni tuomet pavadino gimdą nuomai “trečiojo tūkstantmečio vergija”. Ji pridūrė: “Italijos įstatymai, o ne aš, sako, kad ši praktika yra neteisėta. Pasak premjerės, “moterų kūnų komercializavimas ir motinystės pavertimas verslu” negali būti “laikomas civilizacijos pasiekimu”.
Abortų klausimu Ministrė Pirmininkė Giorgia Meloni sakė: “Moteriai, kuri ketina pasidaryti abortą, norėčiau pasakyti, kad ji turėtų pabandyti suteikti sau šansą, kad ji nėra viena, kad valstybė suteiks jai priemones, kurių jai reikia, kad neatimtų iš savęs džiaugsmo auginti savo vaiką, atvesti jį į pasaulį geriausiomis sąlygomis”.
Meloni “Grazia”: “Vaikai turi teisę į tai, kas geriausia, į motiną ir tėvą”.
Giorgia Meloni interviu “Grazia” metu palietė ir asmeninius klausimus. Ministrė pirmininkė sakė: “Man pasisekė, kad turėjau motiną ir šeimą, kuri niekada neleido man nieko stokoti, tačiau negaliu sakyti, kad tėvo nebuvimas neturėjo įtakos mano gyvenimui. Tai visiškai suvokiau, kai jis mirė, ir supratau, kokią gilią kančią manyje sukėlė jo tuštuma. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris atsisakytų vieno iš tėvų arba rinktųsi būti auklėjamas tik tėvo ar motinos. Vaikai turi teisę turėti daugiausia: motiną ir tėvą”.
Taip Giorgia Meloni atsakė “Grazia” redaktorei Silvia Grilli, kuri paklausė, ar “vaikų labui svarbu turėti ir tėvą, ir motiną? Ar vaikų labui svarbu, kad tėvai būtų priešingos lyties?
Benedikto XVI laidotuvių ceremonijos liturgija bus panaši į popiežiaus laidotuvių liturgiją, tačiau pakeista dėl besiskiriančios situacijos – tokią žinią antradienį žurnalistams perdavė Vatikano spaudos tarnybos direktorius Matteo Bruni.
Šis pranešimas patvirtina, kad viskas, kas vyksta po atsistatydinusio popiežiaus mirties, yra tokia pati naujovė kaip ir jo atsistatydinimas 2013 m. vasarį. Dabar taip pat viskas turi būti pritaikyta prie šių išskirtinių aplinkybių.
Pirmą kartą istorijoje dabartinis popiežius vadovaus savo pirmtako laidotuvių ceremonijoms. Kaip paaiškino Bruni, liturgijos pagrindas bus Mišios po popiežiaus mirties ir būtent šiose Mišiose bus padaryti pakeitimai. Mišios Šv.Petro aikštėje prasidės ketvirtadienį 9.30 val.
Tačiau Benediktas XVI bus palaidotas kaip ir visi popiežiai. Tai apima tokias detales, kaip monetų ar medalių, pagamintų jo pontifikato laikotarpiu, padėjimas kape. Jis taip pat bus palaidotas su vadinamuoju Rogitum. Tai rašytinė forma, kurioje užrašyti visi svarbiausi jo gyvenimo, o ypač popiežiavimo laikotarpio, įvykiai. Dokumentas bus įdėtas į metalinę kapsulę. Be to, kapavietėje bus saugomos Josepho Ratzingerio, kaip Miuncheno ir Freisingo arkivyskupo bei Romos vyskupo, palaidotos palaikų knygos.
Kaip ir jo pirmtakai, Benediktas taip pat bus paguldytas į tris karstus: du vidiniai karstai pagaminti iš kiparisų medienos ir cinko; jie bus užantspauduoti. Išorinė dalis pagaminta iš ąžuolo.
Pačioje liturgijoje reikia padaryti pakeitimus, kad maldose būtų nurodyta, jog Benediktas XVI mirties metu nebuvo popiežius. Taip pat reikia pažymėti, kad po jo mirties Romos vyskupo sostas nebuvo laisvas.
January 1, 2023, VATICAN CITY: The corpse of Pope Emeritus Benedict XVI (Joseph Ratzinger) exhibited in the chapel of the Mater Ecclesiae monastery at the Vatican City, 01 January 2023. Pope Benedict XVI wears red liturgical vestments and has a miter on his head. In his hands he has a rosary. He wears the shoes instead of the comfortable sandals he had chosen as his favorite footwear since he became Pope Emeritus. This is what can be seen from the photographs released by the Vatican press office. Inside the chapel, the body is placed in front of the altar, between the crib and the Christmas tree..ANSA/VATICAN MEDIA.,Image: 747208560, License: Rights-managed, Restrictions: * Italy Rights Out *, Model Release: no, Credit line: Vatican Media / Zuma Press / Forum
Į Vatikano soduose esantį vienuolyną „Mater Ecclesiae”, kur buvo eksponuojamas Šventojo Tėvo Benedikto XVI kūnas, atvyksta pirmieji žmonės pagerbti mirusiojo ir pasimelsti jo intencijomis.
Pasak Šventojo Sosto spaudos tarnybos direktoriaus Matteo Bruni, namo, kuriame Benediktas XVI gyveno nuo 2013 m., koplyčią pirmąją dieną po jo mirties aplankė buvę artimi bendradarbiai ir su mirusiuoju asmeniškai susiję žmonės. Kaip matyti iš socialiniuose tinkluose paskelbtų nuotraukų, prie karsto meldėsi artimiausi jo bendradarbiai ir kardinolai.
Po šio privataus atsisveikinimo karstas tris dienas nuo pirmadienio, sausio 2 d., bus eksponuojamas Šventojo Petro bazilikoje. Romos valdžia tikisi, kad šiomis dienomis į baziliką atvyks dešimtys tūkstančių žmonių atsisveikinti su šventojo Petro įpėdiniu, kuris popiežiaus pareigas ėjo nuo 2005 iki 2013 m.
Sekmadienį Romos policija ir savivaldybės sargybiniai pradėjo rengtis reguliuoti numatomą piligrimų srautą. Šventojo Petro aikštėje jau statomos tvoros, kad būtų sudarytos geresnės darbo sąlygos iš viso pasaulio atvykstančioms televizijos komandoms.
Jis išėjo pas Viešpatį 9.34 val. „Mater ecclesiae” vienuolyne Vatikane, kur gyveno nuo netikėtos abdikacijos 2013 m.
Aštuonerius metus jis vadovavo Katalikų Bažnyčiai. Vyresnysis popiežius mirė sulaukęs 95 metų.
Benediktas XVI buvo 265-asis Katalikų Bažnyčios popiežius ir pirmasis vokietis nuo popiežiaus Viktoro II (1055-57 m.).
Prieš išrinkimą šventojo Petro įpėdiniu 1983-2005 m. jis ėjo vienas iš aukščiausių Vatikano pareigų – Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto pareigas.
Dvigubų standartų, teisinio nihilizmo ir pripučiamos moralės fiesta vyksta toliau. Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Lietuvos šeimų sąjūdžiui gegužės 15-tąją surengti Vingio parke Didįjį šeimos gynimo maršą 2022 – tradicinių šeimų šventę, paminint Tarptautinę šeimos dieną.
Tačiau tą pačią gegužės 15-tąją visi suderinimai duoti organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus” renginiui „Visos šeimos – svarbios“ Katedros aikštėje. O birželį Vilniuje numatomas 5 dienas truksiantis LGBT Pride festivalis su paradais, koncertais, eitynėmis, vakarėliais ir šokiais, filmų peržiūromis, ambasadų dalyvavimais, konferencijomis.
Savaime aišku, leidimai seniai gauti, R.Šimašius jau užsiima renginio programa ir kviečia svečius iš viso pasaulio. Tuo metu, reklaminei žiniasklaidos isterijai pasiekus piką, neabejotinai planuojamas ir “partnerystės” bei kitų antikonstitucinių įstatymų, iki kritinės ribos supriešinsiančių visuomenę, svarstymas ir priėmimas Seime.
Tokie ciniški bandymai pasinaudoti karo situacija visuomenės laisvėms ir teisėms suvaržyti ir išorinės grėsmės pretekstu prastumti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinus įstatyminius aktus kelia grėsmę valstybei, visuomenės rimčiai ir konstitucinėms piliečių teisėms.
Jie galvoja, kad Lietuvos šeimų sąjūdis, nubaustas didžiulėmis baudomis už Didįjį šeimos gynimo maršą 2021, kurios dar nebaigtos mokėti, tiesiog nebeturės renginiui lėšų. Jie tikisi, kad žmonės susitaikė su viskuo, išsigando, patylės ir ištvers tolesnes patyčias iš savo šeimų, vaikų ir valstybės ateities.
Remtis galime tik savo pačių turimais ištekliais ir pajėgomis, tačiau mūsų yra absoliuti dauguma ir visi kartu esame stiprūs. Mūsų niekas nenugalės, kol patys nepripažinsime savo pralaimėjimo. Nejaugi kas nors ruošiasi tą daryti? Nejaugi jie teisūs? Nejaugi pasiduosime?
Jei teismas neatšauks R.Šimašiaus antikonstitucinio sprendimo – gegužės 15-tąją surenkime savo Šeimų šventę privačiose erdvėse. Šventę, laisvą nuo biurokratinių leidimų, nesibaigiančio valdžios diktato, vienos globalistinės “tiesos” žiniasklaidos, politikierių prisitaikėliškumo ir veidmainystės.
Balandžio 29 d. Kaune vyks mokslinė konferencija apie aktualiausius žmogaus gyvybės klausimus.
Šiandien, žiauraus karo, kasdien nusinešančio šimtus karių ir civilių gyvybių, metu, ypač svarbu kalbėti apie neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę. Balandžio paskutinį sekmadienį minima Pasaulinė gyvybės diena. Ta proga balandžio 29 d. 10-15 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) organizuojama Respublikinė mokslinė konferencija „Nekintanti žmogaus gyvybės vertė: nuo natūralaus prasidėjimo iki natūralios mirties“.
Konferencijoje medicinos, teologijos ir teisės sričių mokslininkai nagrinės aktualiausius žmogaus gyvybės klausimus. Joje pranešimus skaitys žinomi savo sričių profesionalai kaip doc. dr. Regina Mačiulevičienė, prof. dr. Andrius Macas, prof. dr. Andrius Narbekovas, Vytis Turonis, prof. dr. Birutė Obelenienė, Ramūnas Aušrotas.
Konferencijos dalyvius sveikins Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė Eglė Markūnienė ir kt. garbingi svečiai. Renginį vainikuos diskusijų forumas, kuriame pasisakyti (iki 5 min.) bus kviečiami visi dalyviai. Visą renginio programą galima rasti čia.
„Jeigu norime sukurti geresnę visuomenę, privalome su pagarba žvelgti į žmogų nuo pat jo prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties. Valstybės tvarumas ir klestėjimas priklauso nuo stiprių žmonių, kurie geba atlaikyti sunkius laikus, kurie suvokia (ne tik karo akivaizdoje) neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę.
Šioje konferencijoje apie žmogaus gyvybės apsaugą ir su tuo susijusius iššūkius kalbės praktikai ir akademikai, įvairių sričių specialistai“, – teigia vienos iš renginį organizuojančių organizacijų Laisvos visuomenės instituto direktorė Diana Karvelienė.
„Šiandien per kalbą, vartojamą žiniasklaidos priemonėse, įtvirtinama vadinamoji „mirties kultūra“, juk norint pakeisti žmonių sąmonę, vertybes ir pasaulėžiūrą, tereikia pakeisti kalbą. Savo pranešime aptarsiu, kaip jau kelis dešimtmečius beveik visuotinai vartojama naujakalbė konstruoja ir naują realybę“, – sako viena iš renginio bendra organizatorių VDU Katalikų fakulteto Santuokos ir šeimos centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė.
Konferencijos dalyviams bus išduodamas LSMU pažymėjimas (6 val.), skirtas visų specialybių gydytojams, akušeriams, slaugytojams, visuomenės sveikatos specialistams, socialiniams darbuotojams, dvasiniams asistentams, kapelionams ir pedagogams.
Renginį organizuoja VDU Katalikų teologijos fakultetas, kartu su LSMU Anesteziologijos klinika bei Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, Laisvos visuomenės institutu ir Medicinos studentų Ateitininkų korporacija „Gaja“.
Registracija į konferenciją vyksta internetu (spauskite nuorodą) iki balandžio 22 d. Norinčius pasisakyti diskusijų forume prašoma tai pažymėti registracijos anketoje.
Visiems mūsų brangiems svetainės skaitytojams linkime palaiminto Velykų laikotarpio! Tegul prisikėlęs Kristus suteikia jums visas reikalingas malones, o Dievo Motina tegul jus saugo!
Švenčiame svarbiausią liturginių metų šventę ir mūsų tikėjimo paslaptį – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių, – šventąsias Velykas. Po liūdesio ir kančios laiko, Motina Bažnyčia nusivelka gedulo drabužius ir kaip spindinti Nuotaka pasipuošia džiaugsmingu „Aleliuja“.
Regėdami karo Ukrainoje baisumus bei blogio siautėjimą, esame gundomi pasiduoti nerimui, baimei, nevilčiai ir pesimizmui. Tačiau tai nėra krikščionio kelias. Mes privalome būti vilties ir džiaugsmo žmonėmis. Tais, kurie neša Kristaus Prisikėlimo žinią, net ir tada, kai, rodos, niekam ji nebeįdomi ir nebesuprantama.
Viešpats pasitikėjo mumis, tad ir mes turime pasitikėti Juo, kuris nepalieka ir neapleidžia. Nebijokime būti džiaugsmo žmonėmis, to džiaugsmo, kurio niekas iš mūsų neatims: kad Kristus yra su mumis ir mes su Juo, kad Jis yra mumyse ir mes Jame. Tik iš šios glaudžios vienybės ateina mūsų tvirtybės pamatas. Tik taip mes galime kartu su visa Bažnyčia giedoti: „šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes“.
Ps 75, 9–10. Sudrebėjo žemė ir nutilo, kai Dievas pakilo teisti, aleliuja.(Ofertoriumas)
Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.
Atitemptas prie kryžiaus, Jėzus, tikras kančios paveikslas, pats ant jo atsisėdo. Nieko nelaukę, budeliai parbloškė jį ant nugaros, čiupo jo dešinę ranką, pritraukė ją prie dešiniajame skersinyje išgręžtos skylės ir tvirtai pririšo. Tuomet vienas keliais prispaudė jo šventą krūtinę, kitas suėmė pirštus, kad šie nesilenktų, o trečias pridėjo ilgą, storą, aštriai nuzulintą vinį prie jo rankos delno, arčiau riešo, tos rankos, kuri taip gausiai teikdavo palaiminimus, ir iš visų jėgų ėmė ją kalti geležiniu kūju. Iš Viešpaties lūpų išsprūdo garsi, skausminga dejonė, o jo kraujas aptaškė budelių rankas. Delno raumenys įplyšo, ir triašmenė vinis įtraukė juos su savimi į siaurą skylę. Aš skaičiavau plaktuko smūgius, bet iš didelio sielvarto vėliau pamiršau, kiek jų buvo. Švč. Mergelė tyliai dejavo ir atrodė bealpstanti, o Magdalietė tiesiog ėjo iš proto.
Grąžtai buvo vientisos geležies, lotyniškos T raidės formos. Kūjai kartu su rankenomis taip pat buvo pagaminti iš vientisos geležies. Man jie buvo panašūs į medinius plaktukus, kokius pas mus naudoja staliai, dirbdami su kaltais.
Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.
Prikalę dešinę ranką, budeliai pamatė, kad kairioji beveik per du colius nesiekia išgręžtos skylės. Taigi jie pririšo virvę prie jo kairiojo riešo ir spirdamiesi kojomis į kryžiaus liemenį ėmė iš visų jėgų ją traukti, kol delnas pasiekė skylę. Nuo baisaus skausmo Jėzus gailiai sudejavo. Jo rankos išniro iš sąnarių, pečiai ištįso ir persikreipė, pažastys įdubo, krūtinė iškilo, o alkūnių vietose matėsi išnirusių kaulų galai. Budeliai vėl prispaudė jo krūtinę ir pečius, pririšo kairę ranką prie kryžiaus ir prikalė ją kita baisiąja vinimi. Vėl ištryško Jėzaus kraujas, ir vėl pasigirdo jo jausmingas, skardus dejavimas, pertraukiamas sunkaus plaktuko smūgių. Dabar Jėzaus rankos buvo ištemptos tiesia linija, ir jos nebeuždengė įstrižai kylančių kryžiaus skersinių. Tarp jų ir Viešpaties pažastų matėsi tarpas.
Švč. Mergelė jautė visą Jėzaus kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tyli skausmo dejonė išsiveržė iš jos lūpų. Tai išgirdę, fariziejai ėmė iš jos tyčiotis ir plūstis, todėl Jėzaus bičiuliai nuvedė ją šiek tiek toliau nuo pylimo, prie kitų šventųjų moterų. Magdalietė atrodė kaip pamišusi. Jos akys ir skruostai buvo pasruvę krauju, nes iš skausmo ji nagais susidraskė sau veidą.
Tuo tarpu budeliai prie kryžiaus liemens, maždaug per trečdalį nuo jo apačios, didele vinimi pritvirtino medinę kaladėlę, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad šitaip Išganytojas labiau stovėtų, nei kybotų, antraip jo rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, o ir kojų nebūtų įmanoma prikalti nesutrupinus kaulų. Toje kaladėlėje buvo išgręžta skylė viniai, o medyje išskaptuotos įdubos kulnims. Apskritai tokių įdubų kryžiaus liemenyje buvo padaryta keletas, kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi ir kad jo kūnas, trūkus rankų raiščiams, nenukristų ant žemės.
Taip baisiai ištempus Jėzaus rankas dėl per toli išgręžtų skylių, jo kūnas pasikėlė į viršų, o kojos susilenkė per kelius. Budeliai pamėgino jas pririšti prie kryžiaus, bet jo šventos pėdos toli gražu nesiekė kaladėlės. Tai pamatę, budeliai prapliupo keiktis. Vieni manė, kad reikia išgręžti naujas skyles rankoms, nes patraukti kaladėlę aukščiau bus pernelyg sunku, kiti tyčiodamiesi sugalvojo kraupią išeitį: girdi, jei jis nenorįs išsitiesti, jie jam padėsią. Užnėrę virvę ant dešinės jo kojos, jie su siaubinga jėga patraukė ją link kaladėlės ir tvirtai pririšo prie kryžiaus. Jėzaus kūnas taip baisiai išsitempė, kad net jo krūtinė subraškėjo, o iš lūpų išsiveržė garsus šauksmas: „Dieve! O, Dieve!“ Atrodė, tarsi jo šonkauliai būtų atlūžę nuo krūtinkaulio. Tai buvo siaubinga kančia. Prieš tai budeliai buvo pririšę prie kryžiaus jo krūtinę ir pečius, kad rankos neištrūktų iš vinių.
Lygiai taip pat jie ištempė ir kairiąją koją, tvirtai pririšo ją virš dešinės, o kadangi buvo nepatogu kalti iš karto per abi kojas, jie plonesne vinimi tarsi kokia yla persmeigė kairiosios keltį, padarydami joje skylę. Tuomet budeliai paėmė nepaprastai ilgą, baisią vinį ir su didžia jėga įkalė ją pro kairiosios žaizdą ir per po ja prispaustos dešiniosios pėdą į kaladėlės skylę, o per ją ‒ dar toliau, į kryžiaus liemenį. Aš stovėjau prie kryžiaus ir iš šono mačiau, kaip vinis plėšydama raumenis ir laužydama kaulus pervėrė abi pėdas.
Kojų prikalimas buvo žiauresnė kankynė už visas kitas, ypač dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo taip baisiai ištemptas. Iš viso aš suskaičiavau trisdešimt šešis kūjo smūgius, kurie skambėjo pakaitomis su gailia, skardžia, tyra vargšo Išganytojo dejone. Kita vertus, Jėzaus priešų keiksmai ir patyčios mano ausims skambėjo dusliai ir niūriai.
Švč. Mergelė vėl grįžo prie bausmės aikštelės, tačiau išvydusi, kaip budeliai tempia ir kala Jėzaus kojas prie kryžiaus, išgirdusi plaktuko smūgius, kaulų traškėjimą ir gailų savo sūnaus dejavimą, ji, persmelkta begalinės užuojautos, susmuko savo palydovių rankose. Prijoję fariziejai ėmė jas plūsti, todėl draugai vėl ją nunešė toliau. Kalant Jėzų prie kryžiaus, o ir vėliau, keliant kryžių, tai šen, tai ten, ypač tarp moterų pasigirsdavo užuojautos šūksniai: „O, kad šiuos niekšus žemė prarytų arba ugnis iš dangaus sunaikintų!“ Tačiau budeliai tik šaipėsi ir tyčiojosi.
Visos savo kančios metu iki pat mirties Jėzus nepaliaudamas meldėsi, kartodamas atskirus Psalmių posmus ir pranašų žodžius, kurie kaip tik dabar per jį pildėsi. Tik kartais jo maldą pertraukdavo skausminga dejonė. Aš viską girdėjau ir kartu su juo meldžiausi, o ir šiaip, kai kalbu Psalmes, tie posmai man visuomet iškyla atmintyje, tik dabar esu taip sukrėsta savo dangiškojo Sužadėtinio kančios, kad visų jų negalėsiu atkartoti. Šios siaubingos kankynės metu virš Jėzaus vis pasirodydavo verkiantys angelai.
Dar tik pradėjus kryžiuoti romėnų sargybos vadas liepė prie kryžiaus viršaus prikalti lentelę su Piloto užrašu. Pamatę žodžius „Žydų karalius“, Romos kariai ėmė garsiai juoktis, o fariziejai baisiai įniršo. Keletas jų nujojo į miestą dar kartą prašyti Piloto pakeisti užrašą.
Kiti budeliai tuo metu vargo platindami skylę Jėzaus kryžiui, nes ji buvo per maža, o uola ‒ labai kieta. Tie niekšai, kurie išgėrė Jėzui skirtą aromatizuotą Veronikos vyną, visai apgirto. Staiga jie pajuto baisų, deginantį skausmą viduriuose, varantį juos iš proto. Jie ėmė plūsti Jėzų, kad šis juos apkerėjęs, niršo dėl jo kantrybės ir vis bėgo į pakalnę maukti asilės pieno. Mat apačioje stovėjo kelios moterys iš atvykėlių stovyklos su melžiamomis asilėmis. Jos pardavinėjo pieną.
Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.
Kauno savivaldybė apskundė teismo įpareigojimą suderinti maršrutą LGBT eitynėms, ketvirtadienį pranešė Regionų apygardos administracinis teismas.
Ketvirtadienį savivaldybės administracija Regionų apygardos administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad teismo sprendimas yra naikintinas ir pareiškėjos Gegužės 1-osios profesinės sąjungos skundas atmestinas visa apimtimi.
Prašymą surengti eitynes „Kaunas Pride“ pateikė būtent ši profesinė sąjunga. Ji iš viso pateikė tris galimus eitynių maršrutus, tačiau savivaldybės vadovybė visus juos atmetė. Būtinybe surengti tokias eitynes viešai suabejojo ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas negali įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos suderinti pareiškėjos organizuojamų eitynių pagal 3-iąjį pareiškėjos nurodomą maršrutą, kadangi tokia viešojo administravimo funkcija yra priskirta ne teismui, o būtent išimtinei savivaldybės kompetencijai ir tai patvirtina suformuota teismų praktika.
Šv. Juozapo vyrų judėjimas kviečia visus vyrus šį šeštadienį, balandžio 3 d., 8.15 val.rinktis Aušros Vartuose (Aušros Vartų gatvėje priešais Gailestingosios Dievo Motinos paveikslą) kartu melstis vyrų intencijomis: Už Kristų, už šeimas, už Lietuvą!
Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef. 5, 14). Broliai, pamąstykim vardan ko mes gyvename?
Kristus už mūsų nuodėmės atidavė savo gyvybę ir mus išgelbėjo. Nebėra ko bijoti. Nėra kito kelio. Stokime po Kristaus vėliava!
Prasminga kova laukia mūsų. Šėtonas čia ir jo tarnai valdžioje. Melskimės už juos prašydami atsivertimo malonės.
Tiesioginė Vyrų rožinio transliacija 8.15 val. grupėje Vyrų rožinis Vilnius. Vienykimės maldos bendrystėje. Prašome išplatinti šį mūsų kvietimą. Te atlygina jums Dievas.
