Month: August 2021

Gyvename išskirtiniais laikais. Lietuvos sostinėje Vilniuje jau keturis kartus buvo leista rengti Lietuvos Gėjų Lygos (LGL) organizuojamo festivalio „Baltic Pride“ eitynes, diegiančias pasyviai stebinčiai visuomenės daugumai nepriimtiną ideologiją, homoseksualizmą ir genderizmą. Dabar ketinama pirmą kartą šias eitynes, kurioms suteiktas „Kaunas Pride“ vardas, pakartoti Kaune – savo katalikiškumu pagrįstai besididžiuojančioje Laikinojoje sostinėje. 

Rugsėjo 4 dieną Kauno Laisvės alėjoje organizuojamų eitynių dalyvių reikalavimai viešai deklaruojami: tai lytinis švietimas Lietuvos mokyklose, nevaržomo lyties keitimo įteisinimas, „transseksualų teisės“, homoseksualizmo kaip žalingos informacijos išbraukimas iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo korekcija. Galiausiai, reikalaujama ir teisės į vienalytes santuokas ir įvaikinimą. Teigdami, kad žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą nepriklausomai nuo biologinės lyties, eitynių dalyviai mėgina visiškai pakirsti klasikinę žmogaus sampratą ir prigimtį. Šie dalykai brukami pasitelkus melą apie kovą už „naujas“ ir „pažangias“ idėjas, nuslepiant, jog žmogaus prigimtyje niekas iš esmės pasikeisti negali, kaip ir iš jos kylančioje prigimtinėje šeimoje.

Matome, kad daugybė katalikų su liūdesiu jau eilę metų stebi tokias eitynes, bet jaučiasi bejėgiai, tarsi neturėtų jokios įtakos tam, kas vyksta jų valstybėje, ir nėra tikri, kaip tam pasipriešinti. Daug kur paplitusi apatija ir mintis, kad pasipriešinti nebepavyks, kad tik laiko klausimas, kol šios negerovės įsitvirtins ir mūsų valtybėje. Todėl kviečiame šiuometinių pirmą kartą Kaune vykstančių eitynių metu susirinkti prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir kartu melstis bei giedoti, siekiant atsilyginti Dievui už viešą nuodėmės demonstravimą „Kaunas Pride“ eitynių metu.

Išskirtiniai laikai reikalauja išskirtinių priemonių. Viena iš šių priemonių, šimtmečiais saugojusi katalikišką civilizaciją ir mūsų Tėvynę – Šventojo Rožančiaus malda ir pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. Sesuo Liucija, Švenčiausiosios Mergelės Marijos 1917 m. apsireiškimo Fatimoje regėtoja, sakė, kad mūsų laikais ypatingai bus puolama pagrindinė visuomenės ląstelė – šeima, o svarbiausias būdas šiam puolimui pasipriešinti – pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. 

Pagal tradicinį katalikišką apibrėžimą, atsilyginimo aktas yra malda, turinti intenciją atlyginti už nuodėmingus veiksmus. Kadangi nuodėmė propaguojama viešai ir su valstybės leidimu, mes taip pat melsimės viešai. Renkamės rugsėjo 4 dieną, 11 valandą prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Mes turime padėti savo Tėvynei grįžti prie Dievo. Tai galima pasiekti malda, kuri turi galią perkeisti žmonių širdis, šeimas, bendruomenes ir net valstybes.

Melsimės šiomis intencijomis:

– Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu;

– Melsdami už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;

– Melsdami už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.

Rugsėjo 4 dieną, 11 valandą susirinkime prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir melskimės atsilygindami Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu. Parodykime, kad Lietuva – katalikiška šalis ir mums nepriimtinas palaidas elgesys! Atsineškite rožančių ir ateikite su šeimomis, pakvieskite draugus! Visi kartu, taikiai, su Dievo ir artimo meile melskime Dievo pagalbos mūsų šaliai! Kviečiame dalyvauti VISUS geros valios žmones – tiek pasauliečius, tiek dvasininkus, tiek ir tuos, kurie niekada gyvenime nėra meldęsi Šventojo Rožančiaus.

DĖMESIO! Visų dalyvių prašome elgtis ramiai ir į maldą nesinešti jokių plakatų su šūkiais. Tai visų pirma vieša atsilyginimo malda, o ne politinis protestas.

JŠ pagal Atsilyginimo Rožančius dėl homoseksualizmo propagavimo

Novakas Džokovičius nenori būti spaudžiamas skiepytis: “Manau, kad tai turėtų būti asmeninis sprendimas, ar norite skiepytis, ar ne. Tikiuosi, kad taip ir liks”, – sakė Džokovičius.

Jau 2020 m. balandžio mėnesį tiesioginiame „Facebook“ pokalbyje N.Džokovičius sakė: „Aš asmeniškai esu nusiteikęs prieš vakcinaciją ir nenorėčiau, kad kas nors mane priverstų pasiskiepyti tam, kad galėčiau keliauti ir žaisti“.

Dabar Džokovičius dar kartą išreiškė savo nuomonę laikraštyje Tennis World USA: “Vakcina turėtų būti asmeninis pasirinkimas ir tikiuosi, kad taip ir liks”.

JŠ pagal www.15min.lt ir Tennis World USA

Prof. Rasa Čepaitienė: “Tai nėra situacija arba/arba, kai tiesiog nebūtų kitokio pasirinkimo tarp nepatvirtinto eksperimentinio preparato ir neišvengiamos staigios mirties, kaip kad bando vaizduoti prievartinių skiepų šalininkai. Todėl vis dar liekame laisvos valios erdvėje. O laisva valia, kartu su protu, yra aukščiausios žmogaus savybės.”.

1. Biologinis. Tiek „vakseriai“, tiek „antivakseriai“, ar bent dalis jų, suvokia, kad bet kuris iš turimų pasirinkimų neša riziką. Eksperimentinis preparatas, kurio efektyvumas mažesnis, nei tikėtasi, ką jau parodė Izraelio pavyzdys, o ilgalaikės pasekmės sveikatai nežinomos versus rizika apsikrėsti ir susirgti su letaliniu rezultatu.

Niekas nežino, kuris sprendimas geresnis, ypač ilgojoje perspektyvoje. Tačiau, jei pažvelgtume į tam tikrą žmonių grupę, kaip tauta ar šalies gyventojai, kaip į biologinį organizmą, tai jo svarbiausias tikslas visuomet yra išlikti. Vadinasi, didesnė pasirinkimų įvairovė ir laisvė šioje situacijoje užtikrintų didesnę išlikimo galimybę ateityje. Dirbtinis politinis spaudimas rinktis vieną pusę smarkiai susiaurina įvairovę, o tuo pačiu ir išlikimo galimybes.

2. Teologinis. Tai nėra situacija arba/arba, kai tiesiog nebūtų kitokio pasirinkimo tarp nepatvirtinto eksperimentinio preparato ir neišvengiamos staigios mirties, kaip kad bando vaizduoti prievartinių skiepų šalininkai. Todėl vis dar liekame laisvos valios erdvėje. O laisva valia, kartu su protu, yra aukščiausios žmogaus savybės.

Dievas leidžia mums svarstyti, priimti sprendimus ir net klysti (ko prievartaudama nebeleidžia vyriausybė). Neklysta tik Dievas.

Ar vyriausybė prisiima sau Dievo vaidmenį, tiek teigdama, kad ŽINO kaip geriau, tiek ir versdama kitus priimti tą žinojimą? Tačiau iš kur mes žinome, kad ji žino?

Galbūt jos žinojimas ir nuoširdus, o ne motyvuotas BigFarma „patepimų“ ar aukštesnių viršininkų daromo spaudimo, tačiau, naudodama prievartą, ji peržengia savo kompetencijų ir suverenumo galias, įsiverždama į sritį, kurioje visuomet yra pamatinė asmens ir Dievo laisvė.

3. Politinis filosofinis. Esama žmonių, iškeliančių individo laisvę aukščiau kolektyvo interesų, ir atvirkščiai. Vieni, galbūt intuityviai yra liberalai (bent šiuo klausimu), kiti labiau socialistai ar net komunistai.

Vyriausybė išreiškė rūpestį visuomenės sveikata, užimdama paternalistinę poziciją, tačiau tas jos geranoriškumas kelia tam tikrų abejonių ir nepasitikėjimo, nes jam praeityje beveik nėra precendentų. Priešingai, iki šiol valdžia skatino individualizmą ir griovė kolektyvizmą, tad iš kur toks rūpestis piliečiais ir jų primygtinė globa dabar?

4. Istorinis kultūrologinis. Pototalitarinėje visuomenėje vieni valdžios prievartą priima kaip normalų ir natūralų dalyką ir paklūsta bei prisitaiko, tačiau kitiems čia automatiškai įsijungia pasipriešinimo mechanizmas, skatinantis ginti asmens autonomiją, nepaisant sankcijų ir represijų.

Jūsų teisė rinktis. Vis dar.

profesorė Rasa Čepaitienė

pagal www.pozicija.org

Bet kokia kritika negerovėms, bet kokia diskusija dėl kontraversiškų reiškinių šiandien Lietuvoje tuoj pat siejama su „tarnavimu“ Rusijos, Maskvos, Putino interesams. Nors tai daro visai normalūs, patriotiški piliečiai, kuriems ne vis vien, kas vyksta valstybėje.

Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta Rusijos – ir dėl asmeninių neigiamų patirčių, ir dėl Lietuvos istorinės patirties. Ne konkrečių rusų tautybės žmonių nemėgstu, krikščionis neturėtų to sau leisti. Bet tos valstybės visumos su vyraujančiais agresijos, šovinizmo bruožais – nemėgstu.

Aršesni kritikai pavadina mane „rusofobu“, nors savęs tokiu nelaikau. Manau, kad iš objektyvios tikrovės darau pagrįstas išvadas.

Tačiau, ką matau dabarties mūsų politikų ir masinės žiniasklaidos veikloje – bijau, kad gali duoti naudos ne Lietuvai, o informacinio karo „troliams“. Bet kokia kritika negerovėms, bet kokia diskusija dėl kontraversiškų reiškinių šiandien Lietuvoje tuoj pat siejama su „tarnavimu“ Rusijos, Maskvos, Putino interesams. Nors tai daro visai normalūs, patriotiški piliečiai, kuriems ne vis vien, kas vyksta valstybėje.

Kritikuoja kas nors karantino valdymo priemones – Rusijos ranka; pasisako krikščionys prieš visuomenės daugumai svetimą Stambulo konvenciją, agresyvų „gėjų programos“ brukimą į įstatymus – Rusijos ranka; dabar daug kam iš patriotų neramu dėl ministrės Evelinos Dobrovolskos siūlomos Vilniaus krašto polonizacijos, primenančios 1991 metų „autonomininkų“ veiklą – žiūriu Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis atkerta susirūpinusiems, kad jų išreikštas protestas „naudingas Rusijai“, nes, esą kiršina lenkus ir lietuvius.

Atrodo, kad viso mūsų, lietuvių, viešojo gyvenimo atskaitos taškas – Rusija, jos galimas poveikis, jos galima įtaka. Ne Lietuva centre, ne jos pačios gerovė ar jai naudingiausi sprendimai, o tai, „ar nepasinaudos Rusija“.

Žinoma, kad ji nedraugiška mums valstybė, žinoma, kad, kur tik galės, sieks dalykus pakreipti savo naudai. Bet ar dėl to ji turi tapti tarsi ta „saule“, apie kurią nenoromis vis dar sukasi buvusių kolonijų egzistencija? Tai, nelyginant, lyg tikintysis savo mąstymui ir elgesiui atskaitos tašku imtų ne Dievo meilę, o Velnią, jo pavojų ir blogį…

Suprantu, informaciniame kare kažkaip reikia atreminėti Rytų kaimyno išpuolius. Bet kai visur – kaip matome, netgi vidaus politikoje, Lietuvos partijų konkurencinėse kovose, rinkimuose – nuolat mušamasi „tarnavimo Rusijai“ vėzdu, jaučiu, kad ir geriems žmonėms tai ima kelti alergiją. Darosi neįtikinama.

Ir Rusijos grėsmės įspėjimai gali nesuveikti, kai tikrai to reikės, kai bus realios grėsmės. Pagal tą pasaką apie piemenuką, kuris gąsdino kaimą šaukdamas „vilkas, vilkas“, o kai vilkas iš tiesų užpuolė, niekas šaukiančiu pagalbos nebetikėjo…

Žodžiu, gal reiktų ir Lietuvos Respublikos kovai su Rusijos propaganda tam tikro solidumo ar subtilumo.

Kunigas Robertas Grigas

pagal www.pozicija.org

Meistriškai inkorporavusi liberalizmo ideologiją bei ja prisidengdama, užgimė nauja, neomarksistinė, tikrąsias liberalizmo idėjas iškraipiusi ideologija – genderizmas. Šios ideologijos sekėjai propaguoja jau tiek kartų savo neveiksmingumą įrodžiusias marksizmo idėjas, skatina įtampas tarp lyčių ir rasių, smerkia bet kokias patriotizmo apraiškas bei propaguoja ateizmą kaip vienintelę „logišką“ tiesą.

Genderzimas

Šie jų veiklos apibūdinimai toli gražu nėra išsamūs; apie kiekvieną jų būtų galima parašyti dešimtis knygų ir net tokiu atveju vis tiek liktų neištirtų šio ideologinio „auglio“ aspektų. Lietuvai ir mus apimančiam centrinės-rytų Europos regionui būtent ši ideologija ir ją įgalinanti radikalaus socialinio konstruktyvizmo teorija bei iš jos kylantys socialiniai veiksniai suponuoja itin aktualią problematikos sritį. Taip yra dėl šiame regione vyraujančio rasinio ir kultūrinio homogeniškumo bei vis dar gyvų „socialistinio rojaus“ prisiminimų, apibrėžiančių parankiausias visuomenės skaldymo vektorių kryptis.

Gendreristų propaguojamas socialinis konstruktyvizmas (jau įsitvirtinęs ir Lietuvos universitetuose) yra neatsiejamas nuo ateizmo, mat ši idėja neigia objektyvią tvarką (taip prieštaraudama bet kokiai religijai). Neigdami objektyvios tvarkos egzistavimą, socialinio konstruktyvizmo teoretikai teigia, jog iš esmės viskas mūsų visuomenėje, pradedant lyčių vaidmenimis ar tautos, valstybės samprata ir baigiant pačios lyties samprata, tėra socialinis konstruktas, t.y nuostata, kuri egzistuoja tik dėl visuomenės tikėjimo jos vertingumu. Ši teorija „pagimdė“ neribotą lyčių skaičių teigiančią „gender“ ideologiją. Nesunku numanyti, kokiu būdu šios idėjos paskatino neregėto masto sąmyšį visuomenėje.

Savaime suprantama, tai liečia ne vien lyties, bet ir orientacijos klausimą, mat ši ideologija neigia ir tradicinės šeimos vertę. Tampa aišku, kad šios destruktyvios idėjos įgalino LGBT ideologiją, kurios demonstruojama kova prieš homofobiją (LGBT ideologijos inkorporuotą terminą, iš esmės reiškiantį ankstesniais šimtmečiais egzistavusią bei dabar tam tikruose sluoksniuose teberusenančią kitoniškumo baimę, tačiau nūnai iš esmės skirtą diskredituoti bet kokiam pasipriešinimui LGBT sklaidai bei legitimizuoti jo atstovaujamų žmonių proletariškąjį statusą) iš siekio būti socialiai integruotiems peraugo į siekį save propaguoti, plėsti ir įsitvirtinti tolygiu atitikmeniu heteroseksualumui.

Ši ideologija itin sėkmingai veikia įvairiose vakarų šalyse, iš ten plisdama į rytus; visgi kai kurios rytų valstybės, konkrečiai – Lenkija ir kitos jai idėjiškai artimos šalys, – ryžosi pasipriešinti šiam destruktyviam procesui.

Lenkija

Konservatyvi Lenkijos visuomenė išsirinko išties motyvuotą valdžią, nebijančią atsispirti ekspansyviai leftistinei ideologijai. Jų valdžios atstovai nesivaržydami teigia, jog LGBT ideologija yra destruktyvi jėga, prisidengianti žmogaus teisėmis. Dalis Lenkijos miestų netgi pasiskelbė esantys „laisvomis nuo LGBT zonomis“.

Visgi būtent pastarasis žingsnis yra itin pastebėtinas, mat yra taktinės klaidos ir gebėjimo ją spręsti pavyzdys. „Laisvę nuo LGBT“ deklaruojantys teiginiai sukuria tvirtą pagrindą „homofobų“ etiketės suteikimui.

Konkrečioje situacijoje trūksta aiškios diferenciacijos tarp buvimo laisvu nuo LGBT ir buvimo laisvu nuo homoseksualų ir transseksualų; pirmuoju atveju kovojama prieš ideologiją, antruoju – prieš asmenis.

Savaime suprantama, Lenkijos valdžia kovoja prieš agresyvų homoseksualumo ir transseksualumo propagavimą visuomenėje ir tikrai nesiekia kaip nors engti konkrečių asmenų, kurie tiesiog trokšta ramiai gyventi esamu statusu.

Visgi mažiau į politiką įsigilinusiems ar indoktrinuotiems visuomenės nariams gali atrodyti visai priešingai; tuo pasinaudodama „mainsteaminė“ LGBT ideologiją jau integravusių šalių žiniasklaida užsipuolė Lenkiją.

Būtent šioje situacijoje lenkai parodė suprantantys tarptautinio žaidimo taisykles ir gebantys mokytis iš klaidų. Daugelyje miestų atšauktas „laisvų nuo LGBT“ zonų statusas, patikinant, jog visų piliečių konstitucinės teisės bus užtikrintos, tačiau agresyvaus homoseksualumo propagavimo draudimai išliko. Kitaip tariant, liko geras turinys, tačiau atsisakyta kontraversiško viršelio.

Žinoma, negalima teigti, kad homofobijos blogąja prasme, kaip į represyvumą linkusios neapykantos kitoniškumui, Lenkijoje nėra, nes visose šalyse esama asmenų ar visuomenės grupių, kurios sutapatina, jų pažiūromis, blogą veiksmą (krikščioniškuoju požiūriu – nuodėmę) su ją atliekančiu asmeniu. Tai elementari išprusimo ir išminties stoka, plačiai paplitusi visose politinio spektro pusėse, taip pat ir civiliniame gyvenime.

Lenkijos politikai nepajėgs pasipriešinti genderizmo plėtrai vieni – tai aišku tiek pašaliniam stebėtojui, tiek pačiai Lenkijos valdžiai. Siekdami įgyti realių šansų šioje kovoje, jie siekia kurti ir stiprinti ryšius su panašias idėjas išpažįstančiomis kitų šalių bei tarptautinėmis institucijomis.

Alternatyva Stambulo konvencijai

Šio tikslo jie siekia kurdami alternatyvą pagrįstai „Trojos Arkliu“ laikomai Stambulo konvencijai. Naujoji alternatyva, žinoma kaip „Šeimos teisių sutartis“, siekia ne tik užkirsti kelią destruktyviems Stambulo konvencijos elementams (tokiems kaip socialinės lyties sampratos įvedimas), bet ir užtikrinti tinkamų jos elementų pritaikymą.

Užbaigus įžangą, kurioje įtvirtinamas šeimos vaidmuo, alternatyvioji konvencija daugybę formuluočių nurašė nuo Stambulo konvencijos, ypač tas, kurios susijusios su kova prieš smurtą namuose. „Tai rodo, jog nesame radikalai, bet iš tiesų norime padėti smurto aukoms, tad matydami pasiūlymą, kuris veikia, mes jį panaudojame savo dokumente“ – sako Karolina Pavlovska, tarptautinio teisės centro „Ordo Iuris“, kūrusio minimą konvenciją, direktorė.

Alternatyvios konvencijos autoriai teigia, jog tikrosios smurto priežastys nėra susijusios su struktūrine (socialinės) lyties nelygybe; jų priežastys greičiau yra įvairios „patologijos“ – alkoholizmas, socialinis skaldymas, pornografija, nutrūkę šeimų ryšiai bei agresyvus moterų seksualizavimas viešojoje erdvėje.

Lenkijos Ministras Pirmininkas Moravieckis šias mintis pakartojo praėjusių metų liepos pabaigoje vykusioje spaudos konferencijoje. Visgi aptariama konvencija neapsiriboja vien Stambulo konvencijoje nagrinėjamų temų spektru, į „Ordo Iuris“ pasiūlymą įtraukti straipsniai apie tos pačios lyties partnerystę ir abortus, mat šios temos yra itin svarbios pasiūlymo autoriams, tačiau jų nėra Stambulo konvencijoje.

Pavyzdžiui, 9-ame straipsnyje pabrėžiama, jog pasirašiusios šalys „nepripažįsta teisinių tos pačios lyties santykių įgaliojimų, kurie sudaromi bet kokiu būdu viduje ar užsienyje“ ir iš „jų (šalių) negalima reikalauti imtis jokių priemonių, palengvinančių tos pačios lyties santykius užsienyje.“ 37 straipsnis siūlo reglamentuoti tarptautinį bendradarbiavimą užtikrinant baudžiamąją atsakomybę vykdantiems nelegalius abortus; 14 straipsniu kreipiamasi į valdžios įstaigas su prašymu „jokiu būdu nepaveikti vaisingumo sumažėjimo ir nesukelti sunkumų šeimoms turėti vaikų“.

Kova su cenzūra

Itin pažymėtini Lenkijos žingsniai, kuriais siekiama užkirsti kelią vakarų visuomenėje (ne tik vakarų, bet čia kalbama apie konkrečią vakarams būdingą formą) išplitusiam „brain drain“ efektui. Šis efektas pasireiškia leftistinės ideologijos persmelktų universitetų vykdoma indoktrinacija bei žiniasklaidos ir socialinių tinklų vykdoma politika, marginalizuojančia visas pažiūras, kurios oponuoja „mainstreaminėms“ idėjoms.

Siekdami užkirsti tam kelią, lenkai sukūrė naują įstatymą, kriminalizuojantį cenzūrą turinio, neprieštaraujančio Lenkijos įstatymų reglamentuotai tvarkai. Remiantis šiuo įstatymu, bet kuris Lenkijos pilietis turės teisę parašyti skundą dėl jį diskriminuojančios socialinės platformos veiklos, jei turinys, kurį pašalino socialinių tinklų administratoriai ar algoritmai, neprieštarauja Lenkijos įstatymams.

Taipogi įtakingas katalikiškų pažiūrų Lenkijos teisinis institutas „Ordo Iuris“ Gegužės 28 Varšuvoje atidarė universitetą, kurio tikslas – ugdyti naujos kartos konservatyvių pažiūrų teisininkus Centrinėje Europoje. Jo steigėjų teigimu, šia ugdymo įstaiga siekiama įtakoti Europos kultūrą ir sukurti alternatyvą leftistinės ideologijos uzurpuotai aukštojo švietimo sistemai.

Lenkijos valdančiųjų veiksmai teikia vilties, jog kultūrinio marksizmo ir jo elemento – genderistinės ideologijos plėtrą įmanoma pristabdyti. Niekas nėra ir negali būti tobulas, tad savaime suprantama, kad ir Lenkijos politiniai sprendimai tokie nebus, tačiau aptariamos priemonės parodo, kad įmanomi minėtą plėtrą kontroliuojantys ir sulaikantys politiniai veiksmai.

Tai, kas sėkminga Lenkijoje, gali būti pritaikyta ir pas mus. Turime tam tikrą pranašumą eidami Lenkijos išbandytu keliu, tačiau bet koks organizuotas pasipriešinimas genderizmui įmanomas tik visuomenėje vyraujant suvokimui apie destruktyvią jo prigimtį.

Šia proga noriu paraginti visus skaitančius išsamiau bei visapusiškiau pasidomėti genderizmu ir susimąstyti, ar jo idėjos neprasilenkia su sveiku protu, psichoanalitine bei medicinine tikrove ir krikščioniškosios moralės normomis.

Simonas Kaunelis

autorius yra komunikacijos specialistas, Nacionalinio susivienijimo narys

Pagal www.pozicija.org

Seimo narė dėkoja į mitingą prie Seimo susirinkusiems Lietuvos piliečiams: Brangūs Lietuvos žmonės! Ačiū Jums už pilietiškumą ir už tai, kad šiandien buvote prie Seimo. Jie šiandien sako, kad čia susirinkę žmonės – ne visa tauta. Jie šiandien sako, kad mes esame tik grupė nepatenkintų žmonių, kuri pakentės iki kitų rinkimų.Bet kas, jei ne mes, kūrėme, kuriame ir kursime šitą valstybę?

Savo paskyroje feisbuke Beata Petkevič rašė: “Valstybę, kurią šiandien nori iš mūsų atimti laikinai prie valstybės vairo atsidūrusi „šaika“, laikanti valstybę ir mus savo nuosavybe.

Per ilgai tylėjome, todėl šiandien iš mūsų norima atimti pagrindines žmogaus ir piliečio vertybes – laisvą valią, orumą, teisę patiems priimti sprendimą dėl savo kūno, dėl savo ir dėl mūsų vaikų ateities. Ar leisime sutrypti mūsų vertybes?

Jei pasiduosime melui, žmonių segregacijai ir priespaudai šiandien, rytoj atsibūsime nebe mūsų Lietuvoje… Atsibusime šalyje, kur valdžia šeimininkauja kaip bolševikai 1920 m. arba fašistai 1933 –aisiais… Atsibusime šalyje, kurioje nebebusime piliečiais, o tik vergais, QR kodais ir numeriais.

Smerkiame tokią valdžią, kuriai savo piliečiai yra tik fonas geopolitiniams žaidimams!

Smerkiame tokią valdžią, kuriai nerūpi šeima, kuriai nerūpi piliečių nuomonė ir jų teisėti interesai!

Smerkiame tokią valdžią, kuri kiekvieną dieną įrodo, kad yra nepajėgi valdyti ištikusias valstybę ir jos piliečius bėdas!

Smerkiame tokią valdžią, kuri prieš savo piliečius naudoja smurtą, manipuliacijas ir provokacijas!

Smerkiame valdžią, kuri naudoja jėgos argumentą, o ne argumentų ir dialogo galią!

Mes, Lietuvos piliečiai: lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai – norime tikros demokratijos, ne fasadinės!

Norime kurti ateitį ir gerovę visai tautai – ne šaikiniam elitui!

Norime pagaliau jaustis savo gimtinėje ne priedu prie valdžios, o šeimininkais – tuo, kuo iš tikrųjų esame šioje Marijos žemėje!

Taigi kelkis Lietuva ir tepadeda mums Dievas!”.

Beata Petkevič

Prie Seimo susirinkę žmonės buvo taikūs, nerodė jokios agresijos apraiškų, nesmurtavo ir neniokojo turto bei neketino to daryti – nurodytoje vietoje susirinkę žmonės prašė, kad su jais susitikti išeitų ir į žmonėms rūpimus klausimus atsakytų tuo metu Seimo pastate buvę Tautos atstovai.

Alvydas Mozeris gerai apibūdino įvykius rugpjūčio 10, prie Seimo teisiniu požiūriu: “Kaip girdėjote, Policijos generalinis komisaras R. Požėla pareiškė, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vakar prie Seimo kilusių riaušių organizavimo. Taigi šio ikiteisminio tyrimo metu bus siekiama nustatyti, kokie asmenys (su)organizavo vakar prie Seimo kilusias riaušes.

Pirmiausia norėčiau, kad susipažintume su Baudžiamojo kodekso 283 str.: “Tas, kas organizavo ar išprovokavo žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką, taip pat tas, kas riaušių metu smurtavo, niokojo turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, yra baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.”.

Na, o kalbant populiariai, riaušės yra viena iš pilietinio nepaklusnumo formų, pasireiškianti spontanišku smurto, vandalizmo ar nusikaltimų protrūkiu. Įsidėmėkime visa tai.Bet kas gi iš tiesų, mano nuomone, vakar įvyko prie Seimo? Toliau kalbėsiu apie įvykius, prasidėjusius vakar vakare apie 19 val. 30 min. Šie įvykiai pakankamai tiksliai ir aiškiai yra užfiksuoti šiame video įraše, kurio pirmas 35-ias minutes toliau ir aptarsiu (video čia: https://www.facebook.com/adelina.sabaliauskaite/videos/791750608185624/. ).

Taigi iš video įrašo matyti, kad nurodytu laiku prie vieno iš įvažiavimų/išvažiavimų į Seimo teritoriją yra susirinkę žmonės. Jokios galimos agresijos, vandalizmo ar nusikaltimo apraiškų yra nematyti – susirinkę žmonės tiesiog kažko lūkuriuoja ir tarpusavyje šnekučiuojasi. Iš toliau video įraše girdimų komentarų galima suprasti, kad susirinkę žmonės pageidauja, jog Seime esantys Tautos atstovai išeitų ir atsakytų į klausimus, į kuriuos žmonės nori išgristi atsakymus.

Sutiktina, kad kartas nuo karto (iš pačių susirinkusiųjų – past.) pasigrista prašymas žmonėms atsitraukti nuo įvažiavimo tam, kad galėtų būti atidaryti vartai, pro kuriuos būtų leista išvažiuoti Seimo nariams. Kita vertus, nors žmonės šiek atsitraukia (manau, kad pakankamai, jog vartai galėtų būti atidaryti), vartai taip ir neatsidaro. Neatsidaro, o ir kam jiems atsidaryti – prie vartų paprasčiausiai nėra matyti automobilio, kuris ketintų išvažiuoti.

Toliau įvykiai klostosi taip: prie Seimo atvyksta papildomi policijos automobiliai, o iš jų (kaip girdime iš komentarų), išlipa specialiųjų policijos pajėgų pareigūnai. Visi žmonės sutartinai pasisuka į atvykusiųjų pusę. Kita vertus (tai, manau, labai svarbu) video įraše negirdime policijos pareigūnų teisėto nurodymo išsiskirstyti ir įspėjimo, kad, jei tai nebus padaryta, žmonių atžvilgiu bus panaudota fizinė prievarta ir/ar specialiosios priemonės. (atskiro aptarimo verta detalė: tuo pačiu metu, kaip ir specialiosios pajėgos, prie Seimo pasirodo ir sisteminės žiniasklaidos atstovai…).

Seimo narys V. Bakas kreipiasi į prie vartų esančius žmones klausdamas jų panašiai taip: “Žmonės, tai ko jūs norite? Kas atsitiko?”. Į tai yra atsakoma: “Mes norime, kad Seimo nariai (išvardinama – past.) išeitų ir atsakytų į klausimus. Mes nesiruošiame jų mušti, barti ar panašiai.”.

Praktiškai tuo pat metu, iš kitos, nei yra nukreiptos visų žmonių akys, pusės prie žmonių (jiems iš nugaros) priartėja specialiosios policijos pajėgos ir akimirksniu įsižiebia konfliktas – kitaip tariant, būtent tuo metu kyla riaušės…

Kokias išvadas pats sau darau visa tai pamatęs?

1. Prie Seimo susirinkę žmonės buvo taikūs, nerodė jokios agresijos apraiškų, nesmurtavo ir neniokojo turto bei neketino to daryti – nurodytoje vietoje susirinkę žmonės prašė, kad su jais susitikti išeitų ir į žmonėms rūpimus klausimus atsakytų tuo metu Seimo pastate buvę Tautos atstovai.

2. Taip, aš sutinku – žmonių susirinkimas nurodytu metu nurodytoje vietoje pažeidė Susirinkimų įstatymo reikalavimus, todėl toks pažeidimas jį padariusiems asmenims užtraukia administracinę atsakomybę pagal Administracinių nusižengimų kodekso 494 straipsnio 1 dalį – baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt iki šešių šimtų eurų. Kita vertus, video įraše nematau nė vieno policijos pareigūno, kuris apklaustų susirinkusiuosius tikslu nustatyti jų asmenybę tam, kad už šį administracinį nusižengimą būtų surašytas administracinių nusižengimų protokolas. Turiu mažai abejonių ir dėl to, kad tokie protokolai po 17 val. (oficialus mitingo pabaigos laikas) apskritai kam nors buvo surašyti. Manau, kad tai yra svarbu ir štai kodėl. Pirma, visa tai gali reikšti, jog policijos pareigūnai de facto neturėjo tikslo bausti ir tokiu būdu įspėti žmones, jog šie daro pažeidimą. Tačiau nepriimkime to, kaip pozityvaus dalyko – policijos pareigūnai, nesiimdami pirmiau nurodytų aktyvių veiksmų (kuriuos, mano vertinimu, jie privalėjo atlikti), šiuo neveikimu žmonėms leido suprasti, kad jų buvimas prie Seimo nepažeidžia jokių taisyklių, už kurių sulaužymą jiems bus taikoma atsakomybė. Taigi darau išvadą – savo savo pasyviu elgesiu, kuris tęsėsi ne vieną valandą, o net kelias (mitingo pabaigos oficialus laikas – 17 val.) policijos pareigūnai tam tikra prasme legalizavo susirinkusiųjų veiką. Įvertinkime ir tai, kad visą dieną prie Seimo praleidę žmonės buvo pavargę tiek fiziškai, tiek emociškai.

3. Maža to, kad policijos pareigūnai ne(su)drausmino susirinkusiųjų administracinių nusižengimų protokolais (už Susirinkimų įstatymo pažeidimą), video įraše aš nė karto neišgirdau teisėto policijos pareigūnų reikalavimo išsiskirstyti, kaip ir neišgirdau (tai labai svarbu) žmonėms skirto įspėjimo, kad tuo atveju, jei šis reikalavimas nebus įvykdytas, žmonių atžvilgiu bus panaudota fizinė jėga ir specialiosios priemonės. Sutinku, kad toks įspėjimas gal ir būtų perteklinis, jei žmonės jau būtų pradėję smurtauti, niokoti turtą, kėsintis į kitų žmonių sveikatą ir/ar gyvybę. Tačiau taip juk nebuvo – žmonės (pasikartosiu) buvo ramūs, pakankamai santūrūs, o tie kilę pasistumdymai su žurnalistais (kurie, beje, ir yra už tai atsakingi) buvo operatyviai suvaldyti be specialiųjų pajėgų įsikišimo.

4. O dabar prisiminkime Baudžiamojo kodekso 283 str., kuriame numatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako ne tik tas, kuris organizavo, bet ir tas, kuris IŠPPROVOKAVO žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką.

Prisiminkime tai, o kartu ir užduokime sau šiuos klausimus:

Pirma, ar Tautos atstovai, neišeidami ir neatsakydami susirinkusiems žmonėms į klausimus, neprisidėjo prie to, kad žmonės po 17 val. neišsiskirstė, o toliau kantriai laukė prie įvažiavimo į Seimo rūmų teritoriją?

Antra, ar policijos pareigūnai, nesiimdami prevencinių priemonių, t. y. nebausdami susirinkusiųjų už Susirinkimų įstatymo pažeidimą, neleido žmonėms suprasti, kad jų buvimas (būriavimasis) prie Seimo rūmų yra teisėtas?

Ar taip susirinkusieji nebuvo specialiai provokuojami toliau likti prie Seimo, idant būtų kaitinama situacija tam, kad vėliau būtų galima pateisinti specialiųjų pajėgų parodomąją akciją su karinės technikos panaudojimu?

Trečia, jei policijos pareigūnai iš tiesų neturėjo ketinimų panaudoti specialiąsias priemones prieš žmones, kodėl policijos pareigūnai, kurie panaudojo fizinę jėgą ir specialiąsias priemones prieš susirinkusiuosius, prieš tai jų neįspėjo apie galimą jų panaudojimą?

O jei iš anksto neįspėjo apie šių priemonių panaudojimą (jei žmonės nevykdys reikalavimo, kuris taip ir nebuvo pagarsintas), ar atmestina tai, kad policijos pareigūnai turėjo tikslą šias priemones panaudoti ir tai buvo daroma turint tikslą pademonstruoti savo galią ne tik susirinkusiems, bet ir visiems kitiems, kurie šį valdžios galios demonstravimą vėliau stebės?

Bičiuliai, tai tik subjektyvi mano nuomonė. Subjektyvi nuomonė apie objektyvia forma pasireiškusį režimo galios demonstravimą.

Alvydas Mozeris

Rugpjūčio 10 d. į mitingą prie Seimo susirinko daugiatūkstantinė minia. Aktyvūs piliečiai piktinosi neseniai Vyriausybės paskelbtais planais Galimybių paso neturintiems asmenims apriboti kontaktines paslaugas. Žmonės įsitikinę – jie turi teisę dėl savo sveikatos apsispręsti patys, o jeigu Seimas ir Vyriausybė šią teisę ketina atimti, piliečiai reikalaus valdžios trauktis.

Nuo ankstyvo ryto prie Seimo plūdo minios žmonių ne tik iš Vilniaus, bet ir iš įvairių Lietuvos miestų. Iki pietų prie Seimo esanti Nepriklausomybės aikštė prisipildė mitinguotojų, Gedimino prospekte buvo sustabdytas eismas, čia taip pat būriavosi daugybė žmonių, nešinų Trispalvėmis, Lietuvos istorinėmis arba savo krašto vėliavomis.

Žodžius „Seimą lauk”, „Vyriausybę lauk” bei „Gėda” mitinge susirinkusi minia skandavo daugybę kartų. Taip pat leido dūmus, norėdami Seimą simboliškai išrūkyti, ir skleidė didžiulį triukšmą, siekdami pasakyti, kad Tautos nuomonė – ne foninis triukšmas.

Ant scenos kalbėjusi visuomenininkė Nida Vasiliauskaitė pabrėžė, kad mitingas taikus ir čia susirinkusieji nėra nusiteikę nei prieš pasiskiepijusius, nei prieš nepasiskiepijusius asmenis.

„Mes nesame antivakseriai, nesame prieš pasiskiepijusius, nesame mokslo neigėjai. Esame čia todėl, kad atstovaujame visos Lietuvos interesui, taip pat ir tiems, kurie džiugiai ima Galimybių pasą ir dabar iš mūsų kikena. Nes visi, kurie mano, kad tai jų neliečia, sutinka, kad Lietuvoje prigimtinės žmogaus teisės nebeegzistuoja, jų nebėra. Šiandien esame situacijoje, kai valstybė atima mūsų prigimtines teises, kurių ji nesuteikia ir neturi teisės atimti. Šiandien niekas nesibaigia, o tik prasideda. Jeigu nesugebėsime pasipriešinti, mūsų prigimtinių teisių nebeliks”, – sakė N.Vasiliauskaitė.

Baigusi kalbėti N.Vasiliauskaitė sužinojo, kad yra užblokuota socialiniame tinkle „Facebook” dėl savo įrašo, kuriame kvietė gyventojus dalyvauti mitinge. Pasirodo, toks visuomenininkės įrašas neatitinka „Facebook” bendruomenės standartų. Ji taip pat pastebėjo, kad mitingo metu aikštėje buvo itin blogas interneto ryšys. „Jis arba blokuojamas, arba yra labai lėtas. Kokioje šalyje mes gyvename?” – stebėjosi visuomenininkė.

Teisininkas Alvydas Mozeris atkreipė dėmesį į Vyriausybės planuojamų griežtinimų nepasiskiepijusiems žmonėms teisėtumą. Pasak jo, po tokių draudimų gyventojai gali „užkimšti” teismus skundais dėl pažeidžiamų teisių: „Matydamas tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, pasakysiu tiesiai – tai yra absoliutus teisinis nihilizmas.

Mes ne pamažu, o septynmyliais žingsniais tampame valstybe, kurioje vienintele žmogaus teise liks teisė turėti pareigas. Ar mes to norime? Todėl čia esame tam, kad šiai „šaikai”, kuri laikinai administruoja Lietuvą, pasakytume, jog mes, Lietuvos žmonės, turime konstitucinę teisę priešintis tam, kas kėsinasi į mūsų valstybės konstitucinę santvarką. Mums ruošiami sprendimai yra antikonstituciniai. Jeigu jie bus patvirtinti, mes „užkimšime” teismus grupiniais ieškiniais.”

Mitinge buvo pasirašyta ir rezoliucija. Joje Vyriausybė raginama atsisakyti žmonių gąsdinimo strategijos ir, užuot naudojusi skaldančią bei į dvi Lietuvas (pasiskiepijusią ir nepasiskiepijusią) visuomenę dalinančią retoriką, nedelsiant vykdyti adekvačią, mokslu ir pozityvia motyvacija grįstą vakcinacijos viešinimo kampaniją; nutraukti nevakcinuotų žmonių diskriminaciją bei atsisakyti planų drausti nevakcinuotiems žmonėms naudotis tomis priemonėmis, kurios yra būtinos įprastiniam asmens funkcionavimui visuomenėje, kaip kad draudimas patekti į prekybos centrus ar viešąjį transportą; nesieti ligos ar kitų išmokų, apmokėjimo už asmens gydymą su žmogaus vakcinacijos faktu.

Rezoliuciją planuojama įteikti Lietuvos Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai.

pagal Justiną Gafurovą www.respublika.lt

Savo drąsiais pasisakymais ir iniciatyvomis jau spėjusi išgarsėti Šiauliuose veikianti „Gustuko picerija“, kuriai po pirmojo pasisakymo apie klientų aptarnavimą terasoje Šiaulių miesto meras Artūras Visockas įteikė miesto vėliavą, kitiems tapo inspiracija.

Vyriausybei paskelbus, kad nuo šių metų rugsėjo 13 dienos verslai savo klientus galės priimti tik su galimybių pasu, socialiniuose tinkluose pradėjo plisti įvairių verslininkų įrašai, nesutinkantys su tokiu valdžios sprendimu.

Savo drąsiais pasisakymais ir iniciatyvomis jau spėjusi išgarsėti Šiauliuose veikianti „Gustuko picerija“, kuriai po pirmojo pasisakymo apie klientų aptarnavimą terasoje Šiaulių miesto meras Artūras Visockas įteikė miesto vėliavą, kitiems tapo inspiracija.

“Humanizmas gali reikštis įvairiais pavidalais. „Gustuko picerija“ yra gyvas to įrodymas. Ačiū ir sėkmės! Jūs patys tikriausi miesto ambasadoriai”, – socialiniuose tinkluose rašė miesto meras A. Visockas.

Po vakar dar vieno oficialaus „Gustuko picerijos“ pareiškimo, kad aptarnaus tik neskiepytus žmones, šiuo pavyzdžiu pasekė ir kiti.

„Gustuko picerija“ savo socialinių tinklų paskyroje rašo: „Oficialiai pranešame – nuo rugsėjo 14 dienos mūsų picerijoje galės lankytis tik Nepasiskiepiję žmonės. Taip prisidėsime prie visų mūsų saugumo, ir išlaikysime galimybę visiems turėti pasirinkimo teisę. Priimsime ir Pasiskiepijusius, bet tik su asmenine atsakomybe, kad neturėsime vieni kitiems pretenzijų. Mes, paprastų tėvų paprasti vaikai, pasiliekame galimybę išlikti Žmonėmis Visiems!”.

Apie tokią pačią poziciją pasiskelbė ir Klaipėdoje esantis „Šeimos baras Neringa“. Cituodami „Gustuko picerijos įrašą jie socialinių tinklų grupėje rašė: „Mes palaikome #gustukopicerija bei taip pat pritariame!”.

Moterų drabužių parduotuvės Klaipėdoje „Apranga Tau“ savininkė Neringa taip pat informavo savo klientus pranešdama: “Kaip daugelis draugų žinote turiu savo verslą, drabužių ir avalynės parduotuvę fizinę ir internetinę. Taigi darau viešą pranešimą, jeigu tęsis toliau žmonių skirstymas nuo rugsėjo 13d, parduotuvė Naujakiemio 26 Klaipėda, nedirbs. Bendrausime “live” susitikimuose ir puslapyje AprangaTau. Kiekvienas klientas rūpi vienodai”.

Panašu, kad fizinės parduotuvės uždarymas šiuo atveju saugesnis sprendimas, nes nesilaikant vyriausybės nurodymo, verslininkams atsirastų nuobaudos rizika už galimybių paso kontrolės stoką paslaugų teikimo vietoje.

Vienaip ar kitaip, šiomis iniciatyvomis jau pradėta diskusija viešoje erdvėje. Tiesa, kiti apie juokauja.

Klaipėdietė verslininkė Irma Kerpė, turinti itališkų baldų parduotuves Vilniuje ir Klaipėdoje reaguodama į tokius pasisakymus pasidalino klientų aptarnavimo rotacijos idėja, kai pasiskiepiję klientai priimami vienomis savaitės dienomis, o nepasiskiepiję klientai kitomis.

Socialiniuose tinkluose po tokiais drastiškais pareiškimais verslininkai susilaukia nemažai grasinimų iš klientų, todėl norisi viltis, kad šie verslai išlaikys savo klientūrą.

Šiandieninėje situacijoje daugumai jau teko uždaryti savo parduotuvių duris dėl nepakeliamos pajamų stokos.

JŠ pagal www.klaipedaassutavim.lt

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Antrojoje Karalių knygoje pasakojama apie Izraelio tautą ištikusias dvi tremtis. Babilono karalius Nebukadnezaras sugriovė net Jeruzalės šventyklą ir per du kartus daug izraelitų išvarė į tremtį. Ši tremtis tęsėsi šešiasdešimt metų – iki to laiko, kai persų karalius Kyras užėmė Babiloną, leido izraelitams grįžti į tėvynę ir padėjo atstatyti Jeruzalės šventyklą.

Prieš aštuoniasdešimt metų panašus likimas ištiko ir mus, lietuvius. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą 1941 m. birželio 14–19 d. vyko pirmoji tremtis. Per 17.000 tūkst. žmonių buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus; vyrai atskirti nuo šeimų – išvežti į lagerius, o moterys su vaikais nutremtos į Altajaus kraštą ir iš ten nuplukdytos į Lenos upės žiotis, kad mirtų nuo bado ir šalčio. Prasidėjęs karas tremtis sutrukdė, bet jam pasibaigus trėmimai buvo atnaujinti.

Masiškiausios pokarinės tremtys buvo trys – 1948, 1949 ir 1951 metais; iš viso jų buvo net dvidešimt; ištremta per 129.475 tūkst. lietuvių. Trėmimais okupantas siekė palaužti žmonių dvasią. Vieni buvo pavadinti liaudies priešais ir ištremti, o likusieji Lietuvoje apiplėšti – nusavinta žemė, ūkiniai pastatai, padargai, arkliai ir žmonės prievarta suvaryti į kolūkius. Tik po Stalino mirties likę gyvi tremtiniai – apie 80 tūkst. – sugrįžo į Lietuvą; paskutinieji sugrįžo tik 1963 m.

Mūsų tremtiniai patyrė be galo daug kančios, daugelis jų mirė nepakėlę nežmoniškų tremties sąlygų, bet vargo keliuose jie išsaugojo žmogiškąjį orumą, tikėjimą į Dievą ir meilę Tėvynei. Dauguma tremtinių buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl juos lydėjo viltis, kad Dievas parves į Tėvynę, o jei mirtų – priims į amžinąsias padangtes.

Paviršutiniškai žvelgiant atrodytų, kad neištremtieji buvo laimingesni; deja, ne visuomet taip buvo. Likusiems Tėvynėje buvo didelis gundymas kolaboruoti su pavergėju; moksleiviai ir studentai buvo gundomi stoti į komjaunimą, vėliau – į komunistų partiją; dar kiti net tapdavo tiesioginiais KGB kolaborantais – už gaunamas privilegijas turėjo daryti kompromisus su savo sąžine. Lietuvai atgavus laisvę kai kurie iš jų padarė atgailą, o kiti tarsi sunkų akmenį nešasi anuomet žengtus klaidos žingsnius. Belieka tik melstis, kad tos naštos nenusineštų į Dievo teismą.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Jau popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie reliatyvizmo ideologijos grėsmę. Juo toliau, juo labiau krikščioniškasis suvokimas apie žmogaus prigimtį, lytiškumą, vyro ir moters kuriamą šeimą yra stumiamas į užribį ir uždegama žalia šviesa genderizmo diktatūrai. Būsi laikomas pažangiu ir šiuolaikišku, jei prisiderinsi prie naujų vėjų, antraip būsi nurašytas kaip atsilikęs ir vakarykštės dienos žmogus.

Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Ką reiškia laisvė be tiesos, tiesa – be Dievo, moralė – be Dekalogo? Tai akligatvis, į kurį esame varyte varomi, ir reikėtų būti dvasiškai akliems, kad šito nematytume. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Ačiū Dievui, yra vilties, kad atsilaikę prieš prievarta bruktą marksizmą atsilaikysime ir šiandien, bet kad taip įvyktų, reikia ruoštis. Pirmasis pasiruošimo žingsnis – ne viską priimti už gryną pinigą, kas yra skelbiama iš aukštų tribūnų, iš oficialių žiniasklaidos kanalų ir pristatoma kaip neginčijama tiesa.

Žmogų laisvą padaro ne demokratiškai kur nors Seime ar kitose valdžios viršūnėse paskelbta, bet dieviškoji – prigimtinė tiesa. Juk sovietiniais laikais marksizmas buvo taip pat pristatomas kaip absoliuti žmogų išlaisvinanti tiesa, nors iš tikrųjų buvo absoliutus melas.

Mūsų Viešpats Jėzus vos gimęs prisiėmė tremtinio dalią. Juozapas, gelbėdamas Kūdikio gyvybę, turėjo palikti savo šalį ir kurį laiką gyventi tremtyje, kol buvo gyvas tironas karalius Erodas. Teduoda Viešpats ir mums drąsos nebijoti, nesigėdyti būti tuo, kuo esame, nebijoti būti ištremtiems į visuomenės paribius. Visi tironai anksčiau ar vėliau miršta; melagingos, prievarta peršamos ideologijos taip pat yra pasmerktos žlugti.

Tik į mūsų prigimtį įspausta ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus apreikšta dieviškoji tiesa yra amžina. Ji vienintelė gali atsilaikyti prieš bet kokią tironiją, tame tarpe ir prieš mūsų dienomis šlovinamą genderizmą, bandantį perkurti žmogaus prigimtį bei prigimtinę šeimą.

Dėkokime Dievui už laisvę ir tėvynę Lietuvą!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Ariogala, 2021 08 07

JŠ pagal Sigitas Tamkevičius