Tuomet imperatorius Augustas valdė Rytuose ir Vakaruose. Tautos, kurios buvo taip didžiuojasi savo nepriklausomybe, tokios kaip Italija, Ispanija, Afrika, Graikija, Egiptas, Galija (dabartinė Prancūzija), Didžioji Britanija ir Mažoji Azija, dabar tapo paprasčiausiomis Romos imperijos provincijomis ir turėjo paklusti užkariautojo įstatymams.
Tuo metu didysis imperatorius nusprendė sužinoti tikslią savo valdas ir pavaldinių skaičių. Todėl jis išleido imperatoriškąjį ediktą, kuriuo buvo įsakyta atlikti visų tautų surašymą.
Judėja buvo įtraukta į tą ediktą, nes Erodo karalystė, būdama tik paprasta feodalinė valda, kurią imperatorius galėjo atimti savo valia, priklausė Sirijos valdytojui.
Šeimų galvoms, moterims ir vaikams buvo įsakyta į viešuosius registrus įrašyti savo vardus, amžių, šeimą, gentį, turtą ir viską, kas buvo reikalinga mokesčių sąrašui sudaryti. Be to, kiekvienas turėjo būti įrašytas ne savo gyvenamojoje vietoje, bet toje vietoje, iš kurios kilusi jo šeima, nes tokiose vietose buvo saugomi genealoginiai dokumentai, įteisindami paveldėjimo tvarka teisę į nuosavybę ir paveldėjimą.
Šis paskutinis reikalavimas privertė Juozapą ir Mariją, kurie abu buvo iš Judo giminės ir Dovydo šeimos, keliauti iš Nazareto į Betliejų, savo protėvio Dovydo gimtinę.
Kelyje į Judo kalnus Marija, kuri netrukus turėjo tapti motina, žavėjosi tuo, kaip pats Dievas ją vedė į vietą, kur turėjo gimti Mesijas, ir kaip imperijos ediktas sujudino visas pasaulio tautas, kad būtų išpildytas pranašystė, kurią prieš septynis šimtmečius paskelbė Izraelio pranašas.
Du keliauninkai atvyko į Betliejų išsekę po 66 mylių kelionės. Vakaro saulė skleidė paskutinius spindulius ant Dovydo miesto, kuris tarsi karalienė sėdėjo ant kalvos viršūnės, apsuptas šypsančių kalvų, apsodintų vynuogėmis ir alyvmedžiais.
Tai buvo tikrasis Betliejus, duonos namai, gausių derlių miestas; Efratas, derlinga, riebių ganyklų šalis. Būtent tose vienišose slėniuose jaunas Dovydas ganė savo bandą, kai pranašas Samuelis pasikvietė jį, kad pateptų Izraelio karaliumi.
Žengdami po tą palaimintą žemę, šventieji keliauninkai prisiminė savo tautos, o tiksliau savo protėvių, pamaldžias prisiminimus. Iš miesto namų, iš aplinkinių kalnų ir slėnių jiems atrodė, kad jie girdi balsus, kalbančius apie jų protėvius, ypač apie didį karalių, kurio palikuonys jie buvo.
Bet kas tuo metu pažinojo Nazareto Mergelę, dailidę Juozapą?
Įžengę į Betliejų, jie jautėsi tarsi pasiklydę tarp daugybės svetimšalių, atvykusių čia iš visų karalystės kampelių, kad būtų įtraukti į gyventojų surašymą. Veltui jie beldėsi į kiekvienas duris, ieškodami nakvynės. Niekas jų nepriėmė.
Betliejiečiai, jau priėmę daugybę savo draugų ir giminaičių, atsisakė priimti šiuos svetimus žmones, kurie atrodė tokie vargšai ir nelaimingi. Juozapas ir Marija tada nukreipė savo žingsnius į viešbutį, kur paprastai apsistodavo karavanai, bet ten buvo tiek daug keliautojų ir nešulinių gyvulių, kad jiems nebeliko vietos.
Visur atstumti, šie du šventi žmonės paliko miestą pro Hebrono vartus. Vos žengę keletą žingsnių, jie pamatė netoliese tamsią urvą, iškaltą kalno šlaite. Dievo Dvasia įkvėpė juos į ją įeiti. Įėję, jie pamatė, kad tai buvo tvartas, kuris tarnavo kaip prieglobstis piemenims ir jų bandoms. Jame buvo ėdžios ir šiek tiek šiaudų. Dovydo duktė, po ilgos ir varginančios kelionės, atsisėdo ant akmens bloko, kad šiek tiek pailsėtų.
Netrukus mieste visiškai nutilo triukšmas, ir iškilminga tyla apgaubė miegančius jo gyventojus. Marija viena budėjo apleistame urve ir išliejo savo širdį Visagaliam, kai apie vidurnaktį įsikūnijęs Žodis stebuklingai paliko savo Motinos įsčias ir, tarsi akinantys saulės spinduliai, pasirodė jos nustebusiam ir sužavėtam žvilgsniui.
Kalėdinė meditacija prie šventojo lopšio.
Ji garbino Jį, paėmė į rankas, suvyniojo į skurdžias vystykles ir prispaudė prie širdies. Tada, pamatydama lopšį ar ėdžias, iš kurių paprastai maitindavosi galvijai, ji paguldė Jį ant šiaudų.
Ir iš to tvarto, kuris Jam suteikė prieglobstį, iš tų lopšio, kuris Jam tarnavo kaip lovelė, iš tų šiaudų, ant kurių Jis gulėjo ir kurie skaudino Jo švelnų kūnelį, Kūdikis Atpirkėjas paaukojo dieviškajam Didenybei savo pirmąsias kančias ir pažeminimus. Atsiklaupę šalia Jo, ašaromis apsipylę, Marija ir Juozapas prisijungė prie Jo aukos.
www.returntoorder.org
