Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

2025 m. Fatimos kalendoriaus išankstinis užsakymas!

„365 dienos su Marija” – taip pavadintas unikalus kalendorius, kurį kasmet advento laikotarpiu siunčiame mūsų aukotojams. Šis kalendorius leidžiamas jau šeštą kartą Lietuvoje ir ankstesniais metais jo tiražas siekė net iki 20 000 egzempliorių. Šis ypatingas kalendorius savyje suderina mažiausia tris dalykus, reikšmingus kiekvieno kataliko gyvenime.

Pirma, tai liturginis kalendorius, kuriame rasite visas svarbiausias metų šventes, minėtinas dienas ir atlaidus, išskirtinį dėmesį skiriant Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir su Ja susijusioms datoms.

Antra, jo vaizdai yra neįprasto turinio. Rodome katalikišką Didžiosios Lietuvos kelią. Šį kartą geografiškai apimame senąsias pietų Lietuvos žemes: Nesvyžių, Mirą, Gardiną, Naugarduką. Tai buvo valstybė, kuri tūkstančius kilometrų nuo savo sostinės Vilniaus nešė ir vėliau gynė mūsų Šventąjį Katalikų Tikėjimą!

Trečia, kalendorių puošia mūsų Tėvynės Lietuvos vaizdai, primenantys Dievo sukurto pasaulio grožį ir žmonių kūriniams. Šį kartą pristatome gražiausių Lietuvos pilių ir rūmų apžvalgą. Rūmai ir pilys – tai senosios kultūros, neatsiejamos nuo šventojo katalikų tikėjimo, vieta. Tiesą sakant, kultūra gali būti tik katalikiška. Ir jei dabar norime į ją sugrįžti, kelias veda tik per senąjį šios kultūros grožį, deja, beveik sunaikintą per XX ir XXI a. revoliucinius įvykius.

Kaip visada, vėl išskyremė kiekvieno mėnesio 13-tą dieną – Marijos dieną, švenčiamą po Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų 1917 m. Kiekvieno mėnesio 13-tą dieną Jūsų lauks dovana – Tradicinė Romos Mišių Liturgija Jūsų intencijomis.

Šiais metais negalėsime išspausdinti kalendoriaus be Jūsų paramos. Deja, šį kartą spaustuvėms reikia tik pilno išankstinio apmokėjimo. Todėl pradedame išankstinio užsakymo kampaniją.

Norėdami užsisakyti kalendorių, užpildykite šią formą ir paaukokite pagal savo nuožiūrą. Tikimės, kad pirmąją kalendorių partiją paruošime iki lapkričio pabaigos. Tačiau tai priklauso ir nuo Jūsų, todėl prašome siųsti mums užsakymus kuo greičiau!

Esame tikri, kad šis kalendorius – puiki dovana Jūsų artimiesiems ir draugams, radusiems ar ieškantiems tikėjimo. Tai vienu metu namų puošmena ir praktiškas įrankis, naudingas kiekvieno kasdienybėje. Galiausiai tai priminimas, kad kiekvieną dieną mus lydi Viešpaties ir Marijos globa.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Švč. Mergelės Marijos Globa – Vilniaus Aušros Vartų atlaidai

Neapleiski mūsų, Motinėle, Kuri neapleidi Aušros Vartų. Mums širdis sopančias išgėlė:

Užtark, užtarus mus tiek kartų.Taip daug gali pas Visagali, Užtark vargingą mūsų šalį.

Per amžius Vilniuj Stebuklingai Globojai mūs tėvus ir gynei, Būk ir vaikams jų maloninga,

Laisvės dienas grąžink tėvynei. Užtark, užtark, pas Visagali, Kad Jis palengvintų mūs dalią. 

(Maironis)

Kai taurusis, švento gyvenimo vyras, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu, ingreso dieną (1918 metų gruodžio 8 dieną, šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje) Vilniaus katedroje sakytąjį savo pirmąjį pamokslą taip užbaigė:

„Šventoji Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, kuri Aušros Vartuose švieti ir mus gini ir globoji! Pavedu Tau save ir savo aviją. Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė! Sutaikink mus su savo Sūnumi, kad amžinai linksmintumės danguje…“

Ne vien lietuvis arkivyskupas su tokiu pasitikėjimu, su tokia meile kalbėjo į Aušros Vartų Mariją. Ta šventovė yra brangi visai lietuvių tautai. Prie Aušros Vartų laisvėje plaukė maldininkų minios, gatvėje suklaupusios šventas giesmes giedojo. Pro Aušros Vartus nepraėjo nei žydas, nei maskolius kepurės nenusiėmęs. Aušros Vartų Paveikslėlis drauge su rūtų šakelėmis puošė lietuvaičių maldaknyges, prie Aušros Vartų skriejo ir tebeskrieja lietuvių maldos ir svajonės.

Iš Aušros Vartų Marija daug slaptų ašarų išdžiovino, daug atodūsių nuramino, daug dyglių iš širdies ištraukė; o jei kam ir ilgėliau pasiliko žaizda ir kančia krūtinėje, tai ir ta kentėjimų siela nekartą per Aušros Vartų Marijos užtarimą, maldų vizijose buvo paguodos pragiedruliais nušviesta.

Kun. Juozas Prunskis   Publikuota iš: Kun. Juozo Prunskio knygos „Aušros Vartai Vilniuje“ (Čikaga, 1949 m.)

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tavo uždavinys yra padėti skaistykloje kenčiančioms vėlėms!

I. Tavo uždavinys yra padėti skaistykloje kenčiančioms vėlėms

Užtenka prisiminti skaistyklos ugnį, kuri degina ten esančias vėles, kad mūsų širdyje sukiltų meilės ir gailestingumo jausmai. Skaistyklos kančios beveik prilygsta pragaro kančioms. Tavo uždavinys yra užgesinti tą ugnį, palengvinti tas kančias. Argi nepasigailėsi vėlių, esančių didžiausioje nelaimėje, ir jas apleisi?

Sunkiausia tų vėlių kančia yra ne ugnis, bet kas kita. Tai yra jų atskyrimas nuo Dievo, dangaus linksmybių šaltinio. Stipriau nei magnetas prie Dievo jas traukia nematoma jėga, kurios neįmanoma sulaikyti. Bet veltui, neišvys Dievo, kol neatsiteis už kaltes. O apgailėtinas jų likime!

Ar mes nebūtume apgailėtini, jeigu nenorėtume ateiti joms į pagalbą, kada jos pačios sau niekuo nebegali padėti? Jų padėtis yra labiau apgailėtina nei to stabo ištikto žmogaus, gulinčio prie gydančio vandens šaltinio: arti yra gydantis vaistas, bet jo pasiekti ligonis neįstengia. Pasiklausyk jų atodūsių ir dejavimų: „Neturime žmogaus. Nėra žmogaus, kuris sutraukytų mūsų kančių pančius. Negirdi jis mūsų šauksmų, nesugraudina jo mūsų dejavimai. Krikščioniškoji siela, pasigailėk mūsų!“

Tave prašo, tavo pagalbos šaukiasi tavo brolis, draugas, pagaliau tavo tėvas ir motina, kurie gal dėl tavo kaltės turi taip sunkiai kentėti. Tačiau tu nekreipi dėmesio į tuos šauksmus ir dejavimus, ir tavo širdis nė kiek nesusijaudina. Toks tu sūnus! Toks draugas! Nenori pasigailėti tų, kurie yra padarę tau tiek gera. Vėlėms iš skaistyklos išgelbėti nesigailėk nieko, ko iš tavęs reikalauja meilė ir teisingumas.

II. Yra naudinga gelbėti skaistykloje esančias vėles

1. Taip darydamas kilsi tobulume. Daugiau bijosi kasdienės nuodėmės, už kurią Dievas taip sunkiai baus. Su didesniu noru atgailausi už nusidėjimus, už kuriuos turėtum sunkiai kentėti skaistykloje. Dažniau mąstysi apie mirtį, todėl geriau atliksi savo pareigas.

2. Įsigysi daug draugų, nes kiek bus išgelbėta sielų, tiek turėsi draugų. Dievas nieko nepalieka be užmokesčio. Tavo maldomis iš skaistyklos išvaduotos vėlės, pasiekusios dangų, iš dėkingumo prašys Viešpatį Dievą, kad tau už tai gausiai atlygintų, ir Dievas išklausys jų prašymus. Jeigu užmirši tas skaistykloje esančias vėles, tai ir jos tave užmirš, jei tave ištiks toks pat likimas kaip ir jas. Tau bus atseikėta tokiu pat saiku, kokiu kitiems seikėjai. Jeigu turi nors kiek tikėjimo, eik į kapines, žiūrėk ir klausykis: matai tūkstančius į tave ištiestų rankų, girdi tūkstančius balsų, šaukiančių: „Pasigailėk mūsų! Būk mūsų išganytojas, ir mes būsime tavo užtarėjos!“ Nesipriešinkime jų prašymams. Jų gerovė mums turėtų rūpėti labiau negu mūsų pačių nauda.

Jean Chapuis, S.J.   Publikuota iš: Kun. Jean Chapuis, Kiekvienos metų dienos apmąstymai

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Visų šventųjų šventė

Čia pateikiame ištrauką iš kun. Leonardo Goffine knygos „Bažnyčios metai“ su paaiškinimu apie Visų šventųjų šventę ir aštuonis palaiminimus.

Kodėl Bažnyčia įsteigė šią šventę?

1. Kad pašlovintų Dievą Jo šventuosiuose (101 psalmė) ir kad suteiktų patiems šventiesiems garbę, kurią jie pelnė savo gyvenimą paskirdami Dievo garbei.

2. Kad gyvai primintų mums, jog esame nariai Katalikų Bažnyčios, tikinčios šventųjų bendravimu, t. y. bendravimu visų tikrų krikščionių, priklausančių arba triumfuojančiai Bažnyčiai danguje, arba kenčiančiai Bažnyčiai skaistykloje, arba kovojančiai Bažnyčiai žemėje; o ypač ‒ kad paskatintų mus apmąstyti dangaus šventųjų bendravimą su mumis, vis dar kovojančiais šioje žemėje.

3. Kad paskatintų mus, ypač šią dieną, pakelti savo akis ir širdis į dangų, kur prieš Dievo sostą susirinkusi nesuskaičiuojama daugybė visų šalių, epochų, tautybių ir luomo šventųjų, ištikimai sekusių Kristų ir palikusių mums šlovingų dorybės pavyzdžių. Mes galime jais sekti, nes šventieji irgi buvo silpni žmonės, kovoję prieš savo ydas ir nugalėję jas tik padedami Dievo malonės, kuri nebus atsakyta nė mums.

4. Kad pagerbtume tuos šventuosius, kuriems Bažnyčia liturginiuose metuose nėra skyrusi atskiros šventės. Galiausiai, kad atsižvelgdamas į tiek daug užtarėjų Dievas suteiktų mums visišką atleidimą, leistų dalytis jų nuopelnais ir duotų malonę vieną dieną kartu su jais džiaugtis dangaus palaima.

Kas įsteigė šią šventę?

610 m. popiežius Bonifacas IV įsakė, kad Panteonas, pagoniška visoms dievybėms skirta Romos šventykla, būtų paversta krikščioniška bažnyčia ir kad šventųjų relikvijos, išsibarsčiusios po įvairias Romos kapines, būtų surinktos ir padėtos ten. Tada popiežius pašventino bažnyčią Švč. Mergelės Marijos ir visų kankinių garbei ir pirmą kartą šventė Visų Šventųjų šventę. Jis liepė nuo šiol ją švęsti Romoje kiekvienais metais. Popiežius Grigalius IV įsakė ją švęsti visai Katalikų Bažnyčiai ir paskyrė tam dieną ‒ lapkričio 1-ąją.

Per INTROITĄ Bažnyčia gieda:

Džiaukimės visi Viešpatyje, švęsdami šventę visų Šventųjų garbei; jų iškilme džiaugiasi Angelai ir drauge garbina Dievo Sūnų.
Ps 32, 1. Džiūgaukite, teisieji Viešpatyje: dera, kad dorieji jį šlovintų.

KOLEKTA:

Visagali amžinasis Dieve, kuris visų Šventųjų nuopelnus liepei minėti viena iškilme, meldžiame Tave, kad daugelio užtarimu suteiktumei mums trokštamą savo gailestingumo gausybę. Per mūsų Viešpatį…

SKAITINYS:

Skaitinys iš šventojo apaštalo Jono Apreiškimo knygos. (Apr 7, 2–12)

Anomis dienomis: Aš, Jonas, išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių: Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių, iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių, iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių, iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų. Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!

PAAIŠKINIMAS:

Šis skaitinys tiesiogiai kalba apie Dievo bausmę Jeruzalei ir žydų tautai ‒ taip, kaip tai buvo apreikšta Jonui. Tačiau gilesne, netiesiogine prasme jis kalba apie Paskutinį teismą. Tame teisme bus išrinktųjų iš visų dvylikos Izraelio giminių. Tačiau kad nebūtų pagalvota, jog išrinktieji bus tik krikščionių atsivertėliai iš judaizmo, šv. Jonui buvo parodyta nesuskaičiuojama minia krikščionių iš pagoniškų šalių, taip duodant suprasti, kad Kristaus Bažnyčią danguje daugiausia užpildys ne žydai.

Ši daugybė palaimintųjų, apsirengusių baltais drabužiais ir rankose laikančių palmių šakeles, stovi priešais Dievo sostą ir priešais Avinėlį, t. y. Kristų. Balti apsiaustai simbolizuoja jų skaistybę; palmių šakos reiškia jų šlovę ir pergalę prieš kūno, pasaulio bei velnio pagundas. Jie adoruos Dievą ir kartu su visomis dangiškomis dvasiomis per amžius giedos jam garbės giesmę, dėkodami Jam už tą galią ir šlovę, kurią Jis jiems suteikė.

Stenkimės gyventi taip, kad vieną dieną būtume tarp šių išrinktųjų.

GRADUALAS:

Ps 33, 10 ir 11. Bijokite Viešpaties, visi jo šventieji, nes nėra stokos tiems, kurie jo bijo. Ieškantiems gi Viešpaties nestinga jokio gerumo.

ALELIUJA

Aleliuja, aleliuja.

Mt 11, 28. V. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu. Aleliuja.

EVANGELIJA

Šventosios Evangelijos pagal Matą tęsinys. (Mt 5, 1–12)

Anuo metu: Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

Kodėl šią dieną skaitoma Evangelija apie aštuonis palaiminimus?

Nes jie yra lyg laiptai, kuriais šventieji drąsiai užlipa į dangų.

Jei nori būti kartu su šventaisiais danguje, turi irgi kantriai bei ryžtingai kopti šiais laiptais, o Dievo ranka tikrai tau padės.

Aštuonių palaiminimų paaiškinimas

1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

Vargdienio dvasią turi tie, kurie, kaip apaštalai, dėl Kristaus palieka visus žemiškus dalykus ir tampa vargšai; tie, kurie dėl nelaimės ar neteisingumo prarado savo nuosavybę, bet kantriai ir atsidavę Dievo valiai kenčia šią stoką; tie, kurie pasitenkina savo vargana ir kuklia padėtimi gyvenime, nesiekia didesnių turtų ar aukštų pareigų ir yra pasirengę verčiau kentėti skurdą nei praturtėti neteisėtomis priemonėmis; tie, kurie būdami turtingi nemyli savo turto ir nėra prie jo prisirišę, bet naudoja jį vargšų labui; o ypač tie, kurie yra nusižeminę, kurie nemano pernelyg gerai apie save, bet puikiai suvokia savo silpnumą ir dvasinį skurdą, kurie menkai vertina save, visada jaučia dvasinį nepriteklių ir todėl kaip elgetos nuolat meldžia Dievą Jo malonės ir pagalbos.

2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

Čia minimi liūdintys yra ne tie, kurie verkia ir sielvartauja dėl savo artimųjų ar draugų mirties, ne tie, kurie sielojasi ištikus nesėkmei ar netekę laikinų gėrybių, bet tie, kurie liūdi, kad Dievas yra taip dažnai įžeidžiamas, taip mažai žmonių mylimas ir gerbiamas, kad pražūva tiek daug brangiuoju Kristaus krauju atpirktų sielų. Tarp šių liūdinčiųjų yra ir tie, kurie gyvena griežtą atgailos gyvenimą ir kantriai pakenčia vargą, nes nuodėmė yra vienintelis blogis, vienintelis dalykas, dėl kurio reikia verkti. Tik tos ašaros, kurios išliejamos dėl padarytų nuodėmių, yra naudingos ašaros. Už jas bus atlyginta amžinu džiaugsmu ir nesibaigiančia paguoda.

3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

Romus yra tas, kuris užgniaužia bet kokį kylantį pykčio, nekantrumo ar keršto jausmą ir mielai priima visa, ką Dievas, norėdamas jį išmėginti, pasiunčia ar leidžia nutikti. Tas, kas save valdo, yra lyg rami, lygi jūra, kurioje nuolat atsispindi dieviškoji Saulė ir kurios nesudrumsčia aistrų bangos. Tas, kas nugali save, yra galingesnis už tą, kuris užkariauja stiprius, įtvirtintus miestus (Pat 16, 32). Jis neabejotinai paveldės dangų bei žemę ir amžinai džiaugsis ramybe, kuria mėgaujasi jau šiame gyvenime (Ps 36, 11).

4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.

Alkis ir troškulys čia reiškia karštą troškimą tų dorybių, kurios sudaro krikščionišką tobulumą. Tas, kas nuoširdžiai ir rimtai siekia šio tobulumo, bus pasotintas, t. y. bus Dievo papuoštas nuostabiausiomis dorybėmis ir gausiai apdovanotas danguje.

5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

Gailestingieji yra tie, kurie pagal išgales padeda vargšams, kurie atlieka dvasinius ir kūniškus gailestingumo darbus, kurie kiek įmanoma kantriai pakenčia kitų ydas, visada stengiasi juos pateisinti ir noriai atleidžia patirtas nuoskaudas. Ypač tie yra gailestingi, kurie atleidžia savo priešams ir daro jiems gera, kaip yra parašyta: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5, 44) Gailiaširdžiams pažadėtas didžiulis atlygis, o negailestingųjų laukia griežtas teismas.

6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

Tyraširdžiai yra tie, kurie rūpestingai saugo per Krikštą gautą sielos nekaltybę; kurie stengiasi išlaikyti savo širdį nesuteptą, o sąžinę ‒ švarią; kurie vengia ne tik bet kokių nuodėmingų darbų bei žodžių, bet ir visokių blogų minčių bei troškimų; kurie visais savo veiksmais siekia tik gėrio. Jie jau šioje žemėje regi Dievą visuose Jo darbuose ir kūriniuose, o kitame pasaulyje regės Jį veidas į veidą. Ši kontempliacija teiks jiems ypatingą malonumą, skirtą tik tyroms sieloms, nes kaip akis turi būti švari, kad aiškiai matytų, taip ir sielos turi būti nesuteptos jokia dėmele, jei nori regėti Dievą.

7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.

Taikdariai yra tie, kurie pažaboja savo netinkamus troškimus, kurie gyvena taikoje su savo sąžine ir visada siekia išsaugoti vidinę ramybę, kurie nesikivirčija su savo artimu ir noriai paklūsta Dievo valiai. Jie vadinami Dievo vaikais, nes seka ramybės Dievu (Rom 15, 33), kuris netgi atsidavė savo Sūnų, kad susitaikytų su pasauliu, ir siunčia į žemę ramybę, kurios pasaulis nežino ir negali duoti (Lk 2, 14; Jn 14, 27).

8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.

Tie yra persekiojami dėl teisumo, kurie savo žodžiais, raštais ar gyvenimu gina tiesą, tikėjimą ir krikščioniškas dorybes; kurie tvirtai laikosi Dievo ir niekada nebėga nuo pareigos išpažinti krikščionių tikėjimą ir laikytis savo šventos religijos, nors dėl to iš pasaulio patiria neapykantą, panieką, negarbę, įžeidimus ar neteisybę. Jeigu jie visa tai ištvers kantriai ir ištvermingai ar net, kaip šventieji, džiaugsmingai, patys taps šventi ir gaus dangišką karūną. Jei norime su jais karaliauti, turime su jais kentėti: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2 Tim 3, 12)

OFERTORIJUS

Išm 3, 1, 2 ir 3. Teisiųjų sielos Dievo rankoje ir jų nepaliečia mirties kančios. Neišmintingųjų akims jie rodosi mirštą, tuo tarpu jie yra ramybėje, aleliuja.

SEKRETA

Mes Tau, Viešpatie, atnašaujame savo pamaldumo dovanas, ir tebūna jos Tau malonios visų teisiųjų garbei, o mums dėl Tavo gerumo išganingos. Per mūsų Viešpatį…

PREFACIJA

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes Tau visuomet ir visur dėkotume, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali Dieve, per Kristų mūsų Viešpatį. Per Jį Tavo didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangiškosios kariaunos, taip pat ir palaimintieji serafimai vieningu džiūgavimu drauge aukština. Prašome, liepk, kad į jų tarpą būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu tariantys: Sanctus.

KOMUNIJA

Mt 5, 8–10. Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė.

POSTKOMUNIJA

Meldžiame Tave, Viešpatie, leisk ištikimoms Tau tautoms nuolatos linksmintis minint visus Šventuosius ir gauti paramos iš jų nuolatinio užtarimo. Per mūsų Viešpatį…

JŠ pagal www.fsspx.lt