Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Ar Vatikanas ruošiasi visiškai uždrausti tradicines lotyniškas Mišias?

Keletas patikimų šaltinių tradicinei katalikiškai žiniasklaidai pranešė, kad Vatikanas planuoja paskelbti dokumentą, kuriuo būtų uždraustos tradicinės lotyniškos Mišios, o šaltinis LifeSiteNews informavo, kad tai greičiausiai įvyks liepos 16 d.

„Stengiamasi kuo greičiau įgyvendinti Vatikano dokumentą su griežtu, radikaliu ir galutiniu sprendimu, draudžiančiu tradicines lotyniškas Mišias“, – pirmadienį pranešė Rorate Caeli, kuris šią žinią priskyrė „patikimiausiems šaltiniams skirtinguose žemynuose“, taip pat „artimiems“ kardinolui Arturui Roche, Dieviškojo kulto dikasterijos prefektui.

Šie šaltiniai esą yra „tie patys… kurie pirmieji atskleidė, kad toks dokumentas kaip Traditionis Custodes bus“.

Planuojantys šį „galutinį“ tradicinių lotyniškų Mišių uždraudimą, pasak Rorate, yra „nusivylę“ popiežiaus Pranciškaus „akivaizdžiai lėtais rezultatais“, pasiektais įgyvendinant šias Mišias ribojantį dokumentą Traditionis Custodes, ypač JAV ir Prancūzijoje.

Kardinolas Raymondas Burke‘as neseniai pastebėjo, kad Traditionis Custodes politika daug kur davė priešingą rezultatą nei tikėtąsi – tik dar labiau padidino susidomėjimą tradicinėmis lotyniškomis Mišiomis. Pastaraisiais metais stebimas itin didelis šias Mišias lankančių tikinčiųjų, ypač jaunimo, skaičiaus augimas daugelyje šalių.

„Tai neturėtų stebinti. Užtenka tik pagalvoti, kad neįmanoma, jog būtų uždraustas ar iš Bažnyčios gyvenimo eliminuotas Romos ritualas, taip puoselėtas ir užauginęs tokią gausybę šventųjų“, teigė kardinolas.

Pats popiežius Benediktas XVI savo motu proprio Summorum Pontificum paaiškino, kad lotyniškosios Mišios niekada nebuvo panaikintos ir kad jokiam kunigui nereikia vyskupo leidimo jas aukoti: „Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma žalinga.“

Vadovaudamasis šia mintimi, liturgijos tyrinėtojas dr. Peteris Kwasniewskis rašė, kad kunigai turi priešintis bandymams apriboti lotyniškąsias Mišias, įskaitant Traditionis Custodes ir ją lydinčius Responsa ad dubia, „nepaisant grasinimų ar bausmių“, nes paklusnumas šiems dokumentams pakenktų pačiai šventosios Katalikų Bažnyčios misijai.

„Tradicinės Mišios priklauso pačiai intymiausiai Bažnyčios bendrojo gėrio daliai. Jų ribojimas, stūmimas į getus ir galiausiai planavimas jas sunaikinti negali būti teisėtas. Šis įstatymas nėra Bažnyčios įstatymas, nes, kaip sako šventasis Tomas [Akvinietis], įstatymas, nukreiptas prieš bendrąjį gėrį, nėra galiojantis įstatymas“, – teigė dr. Kwasniewskis.

Tikrasis paklusnumas „visada yra paklusnumas DIEVUI, nesvarbu, ar jis būtų tiesioginis, ar netiesioginis“, – aiškino Kwasniewskis. Todėl, jei kokia nors valdžia įsako ką nors, kas prieštarauja dieviškajam ar prigimtiniam įstatymui, „turime labiau klausyti Dievo nei žmonių“.

Kwasniewskis pabrėžė, kad „tradicinis Bažnyčios liturginis kultas, jos lex orandi (maldos įstatymas)“, yra „esminė“ jos lex credendi (tikėjimo įstatymo) „išraiška, kuriai negalima prieštarauti, kurios negalima panaikinti ar smarkiai perrašyti, neatmetant Dvasios vadovaujamo visos Katalikų Bažnyčios tęstinumo“.

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
Bez kategorii

Prancūzija – vieta, kur norėjo ateiti Švenčiausioji Jėzaus Širdis!

Per Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventę, verta dar kartą prisiminti šio šlovingo ir visais laikais labai reikalingo kulto ištakas.

Pirmiausia turime grįžti į XVII a., kai dvidešimt ketverių metų notaro duktė šventoji Margarita Marija Alakok įstojo į Vizitiečių vienuolyną Paray-le Monial. Ji buvo viena iš tūkstančių kuklių vienuolių, norinčių savo gyvenimą atiduoti Dievui. Tačiau būtent ji 1673-1675 m. turėjo apsireiškimų, kuriuose Jėzus prašė jos perteikti tiesą apie Jo dieviškąją Širdį pripildžiusią didžiulę deginančią meilę žmonėms.

Išganytojas taip pat pasakė, kaip atlikti pamaldas Jo Širdžiai, pažadėjo daugybę malonių Savo garbintojams ir užtikrino, kad yra pasirengęs atleisti atgailaujančių nusidėjėlių kaltes. Jis taip pat liepė nutapyti paveikslą, vaizduojantį Jo Širdį, apsuptą erškėčiais, vainikuotą liepsna ir su įbestu kryžiumi.

Švenčiausiosios Širdies ir jos atvaizdo kultas sparčiai plito tiek Prancūzijoje, tiek visame katalikiškame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, ir visiems laikams tapo savotišku prancūzų katalikybės ženklu.

Tačiau kukliai vienuolei Margaritai Marijai Alakok, besimeldžiančiai už savo vienuolyno klauzūros, buvo patikėta atlikti dar vieną svarbią misiją. 1689 m. ji patyrė apsireiškimą, per kurį Jėzus paprašė jos perduoti karaliui Liudvikui XIV norą: kad jis pašvęstų Prancūziją ir visą savo šeimą Jo Švenčiausiajai Širdžiai.

Karalius taip pat turėjo pastatyti bažnyčią pagal šį paliepimą, skleisti pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai tarp kariuomenės ir papuošti karališkąsias vėliavas degančios Jėzaus Širdies ženklu. Prancūzija turėjo skleisti Švenčiausiosios Širdies kultą visame pasaulyje, o Viešpats Dievas pažadėjo ją remti visose jos pastangose ir apdovanoti visomis reikalingomis malonėmis. Deja, karalius, vadinamas Saule, valdęs galingiausią to meto Europos šalį, neklausė šventosios Margaritos Marijos Alakok perduoto Dievo balso.

Tuo metu Prancūzijoje ėmė dygti antikrikščioniškos intelektualinės srovės, kurios vėliau iškilo su didžiule jėga, atvirai priešindamosi Dievui, Bažnyčiai ir katalikiškam savo tėvynės paveldui. Praėjus lygiai šimtui metų po šio apreiškimo, kilo žiauri revoliucija, paskandinusi kraujyje ne tik aristokratus ir su valdžia susijusius žmones, bet ir prasidėjo negailestingas dvasininkų bei vienuolių persekiojimas.

Šešiolika Compiegne karmeličių vienuolių, kurios pasiaukojo, kad sustabdytų terorą, patyrė kankinystę ant ešafoto. Nusikalstamą Saulės karaliaus dvasinį aklumą ištaisė jo vaikaitis Liudvikas XVI. Būdamas įkalintas Templės tvirtovėje, jis paaukojo Prancūziją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau, kaip Dievo Motina pasakė Liucijai, vieninteliam Fatimos vaikui, sulaukusiam pilnametystės, – buvo per vėlu.

Prancūzija ne tik nesugebėjo paskleisti Švenčiausiosios Širdies kulto, bet, atvirkščiai, užnuodijo pasaulį visomis pagoniškosios (anti)prancūzų revoliucijos klaidomis. Šios klaidos lėmė vėlesnę bolševikų revoliuciją, kurios padariniai jaučiami ir šiandien.

Praėjus maždaug šimtmečiui po revoliucijos prancūzų katalikai pastatė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką kaip votyvinę padėką už Paryžiaus išgelbėjimą Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Graži intencija ir graži bazilika, bet kaip tai maža, lyginant su tuo, kad visas pasaulis šlovina Jo Švenčiausiąją Širdį?

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Šventosios Širdies mėnuo ir “Pasididžiavimo mėnuo”

Pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai yra vienas geriausių būdų kovoti su sodomijos ideologija. Birželis yra mėnuo, kurį Šventoji Motina Bažnyčia skiria Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau pasaulis šį šventą ir gražų mėnesį taip pat išnaudoja didėjančiai sodomistinės ideologijos įtakai propaguoti, tiesiogiai prieštaraudamas tyriausiai meilei, kylančiai iš Švenčiausiosios Širdies.

Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai

Pamaldumo į Švenčiausiąją Širdį įrodymų galima rasti Bažnyčios tėvų raštuose, pavyzdžiui, šventojo Ireniejaus “Adversus Haereses”, šventojo Justino Kankinio ir šventojo Jono Auksaburnio raštuose. Pamaldumas į Švenčiausiąją Širdį taip pat išaugo iš pamaldumo į Penkias Jėzaus žaizdas. Vieša pasauliečių ir dvasininkų praktika buvo tokia paplitusi, kad 1353 m. popiežius Inocentas VI įsteigė Mišias, skirtas gražiam Švenčiausiosios Širdies slėpiniui pagerbti.

Tačiau šventoji Margarita Marija Alacoque yra šventoji, kuri mums labiausiai asocijuojasi su pamaldumu į Švenčiausiąją Širdį. Nuo 1673 m. gruodžio mėn. ji patyrė keletą Jėzaus Kristaus regėjimų, kuris jai atskleidė šio pamaldumo prigimtį ir troškimą įsteigti šventę Jo Švenčiausiosios Širdies garbei. Po jos mirties 1690 m. šis pamaldumas vis labiau populiarėjo, kol 1765 m. Prancūzijoje jis buvo įteisintas kaip šventė. Galiausiai 1873 m. pamaldumą visame pasaulyje patvirtino popiežius Pijus IX, o 1899 m. popiežius Leonas XIII paragino Bažnyčios vyskupus švęsti šią šventę savo vyskupijose.

Popiežius Pijus XII, komentuodamas šio pamaldumo priežastis, mini, kad Kristaus Širdis yra didingiausia žmogaus prigimties dalis, hipostatiškai sujungta su Žodžio Asmeniu. Todėl Jo Širdžiai privalome atiduoti deramą pagarbą, kokią atiduotume pačiam Dievo Sūnui. Popiežius taip pat pamini, kad “Jo Širdis, labiau nei visi kiti Jo kūno nariai, yra natūralus Jo neišmatuojamos meilės žmonijai ženklas ir simbolis”.

Kaip ir kiekvieno žmogaus širdis laikoma meilės kitam žmogui simboliu; popiežius moko, kad tas pats pasakytina ir apie Kristų. Todėl pagrindinis Kristaus meilės Tėvui ir žmonijai ženklas yra Jo Švenčiausioji Širdis.

Šia plakančia širdimi, giliausios ir tobuliausios meilės simboliu, Kristus myli savo Tėvą ir paklydusį žmogų. Šios neišmatuojamos meilės neįmanoma nei suvaldyti, nei paslėpti. Todėl Jo Švenčiausioji Širdis yra šios meilės simbolis, kaip moko popiežius Pijus XII. Garbindami šią Širdį, mes garbiname Kristų ir tampame labiau su Juo susivieniję.

Meilė Švenčiausiajai Širdžiai grindžiama nuolankumu

Iš tiesų šis pamaldumas grindžiamas nuolankumu. Garbindami Švenčiausiąją Širdį pagerbiame tyriausią ir tobuliausią tikrosios meilės aktą – Kristaus mirtį ant kryžiaus, kuri buvo pagrįsta ne savanaudiškumu ar jausmingumu, bet nesavanaudišku pasiaukojimu. Mylėdami Švenčiausiąją Širdį, mylime “atperkamojo kraujo, kuris panaikino pasaulio nuodėmes, šaltinį”, – rašo t. Ewaldas Bierbaumas savo “Šešiuose pamoksluose apie pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai”.

Todėl Bažnyčia rekomenduoja pamaldumą tai plakančiai Širdžiai, kuri buvo perdurta ant kryžiaus ir kasdien lieja ant mūsų savo palaiminimus. Mylėti Švenčiausiąją Širdį yra tinkamiausias Bažnyčios atsakas į nukryžiavimą – meilė Tam, kuris mus mylėjo taip, kad už mus atidavė savo gyvybę.

Pasididžiavimo mėnuo iškreipia pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai

Tiesiogiai tam prieštaraudami liberalūs sluoksniai siūlo birželį skirti amoralių iškrypimų skatinimui, kaip tai propaguoja LGBT judėjimas. Iš tiesų neatsitiktinai šio judėjimo aktyvistai birželio mėnesį ėmė švęsti savo praktiką. Kaip ir visuose tokiuose šėtoniškuose siekiuose, skatinamas priešingas nusižengimas, veltui bandant nugalėti Bažnyčios siūlomas dorybes.

Todėl LGBTQ judėjimas taikliai apibūdina save ir savo priimtą mėnesį kaip “pasididžiavimą”, prieštaraujantį Bažnyčios apmąstomam nuolankumui ir pasiaukojančiai Švenčiausiosios Širdies meilei. Puikybė, pirminė žmogaus nuopuolio Edeno sode priežastis, tebėra yda, kuria postmodernus žmogus nuolat skatina nuodėmę ir mirtį.

Sodomijos nuodėmėje, vienoje iš keturių nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto, daugiausia dėmesio skiriama savanaudiškumui, geismui, jusliniam potraukiui ir laikinam “malonumui”. Ji nežada gyvenimo, bet jį atima; “puikybės” mėnuo neskatina dorybės, bet reikalauja nenatūralaus nusižengimo. Pasididžiavimo mėnuo nesuteikia “laisvės”, kaip tvirtina jo šalininkai, o tik atneša nuodėmės vergiją.

Pasididžiavimo ideologija grindžiama priešiškumu dvasiniam gyvenimui, prigimtinio proto ir tikrovės neigimu, nuodėmės ir mirties vergija. Pasididžiavimo mėnuo yra tikras šėtoniškas atsakas į Bažnyčios pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai. Pasididžiavimo ideologija priešinasi nesavanaudiškumui, tyrumui, uolumui dėl sielų ir atitikimui Švenčiausiosios Trejybės dieviškajai valiai.

Pagal www.americaneedsfatima.org