Atkreipdamas dėmesį į žiniasklaidos diskusiją dėl tos pačios lyties partnerystės, kyla klausimas: ar valstybė apskritai turėtų pasilikti teisę į tokius santykius. Organizacijos „Tradicija, Šeima ir Nuosavybė“ ekspertų grupės prieš metus atlikta analizė rodo, kad valstybė neturi šios teisės, ir ne tik dėl religinių priežasčių.
2003 metų lapkričio 18 d. aukščiausias Masačūsetso teismas byloje Goodridge prieš Sveikatos depar tamentą nusprendė, kad du vyrai arba dvi moterys turi teisę į santuo ką pagal Bay valstijos konstituciją.
Kaip ir Lawrence, Masačūsetso Goodridge bylos sprendimas nuaidė jo per visą šalį. Jis padidino problemas, iškeltas prieš penkis mėnesius Aukščiausiojo teismo sprendimu ir prikaustė visų dėmesį prie deba tų homoseksualumo tema.
Abu sprendimai buvo gyvybiškai svarbūs homoseksualų judėji mui. Iš tiesų judėjimas turi paveikti viešąją nuomonę, kad homosek sualumas yra normalu, nors ir skirtinga. Vis dėlto, homoseksualumas niekada nebus priimtas kaip normalus tol, kol homoseksualūs partne riai negali „susituokti”. Taigi judėjimas stengiasi palaipsniui įveikti šį psichologinį etapą. Kadangi jis negali pasiekti tos pačios lyties „san tuokos” tuojau pat, judėjimas siekia civilinių sąjungų, namų partne rystės ar partnerystės išmokų, visu tuo sudarydamas nuolaidžiavimo įvaizdį, tačiau iš tiesų klodamas brastos akmenis per viešosios opo zicijos upę.
Pirmą kartą istorijoje Vakarų krikščionių, o gal ir visos žmonijos, visuomenė susiduria ne su tiesiog padrikomis įtakingų ho moseksualų grupėmis, bet su aiškiu organizuotu judėjimu viešai pri pažintų homoseksualų, kurie ne tik didžiuojasi savo įpročiais, bet vie nijasi mėgindami primesti visuomenei savo ideologiją.
Tai homoseksualų judėjimas – platus organizacijų, spaudimo grupių, radikalių intelektualų ir aktyvistų tinklas. Jų siekis yra pakeisti įsta tymus, papročius, dorovę ir mentalitetą, kad homoseksualumas ne tik taptų toleruojamas, bet ir priimamas kaip geras ir normalus dalykas. Judėjimo aktyvistai spaudžia visuomenę, kad būtų legalizuota homo seksualumo praktika ir viešos manifestacijos, tokios kaip homoseksu ali „santuoka”, tuo pačiu metu negailestingai atakuodami tuos, kurie gina tradicinę moralę.
Daugelis tiki, kad kultūrinė kova dėl homoseksualumo yra griež tai pilietinių teisių klausimas. Homoseksualų judėjimas neatmeta tak tinio privalumo, kurį toks pažiūris užtikrina. Tačiau jis siekia daug daugiau: visiškos visuomenės moralės inversijos. Rašydamas į Chicago Free Press homoseksualų aktyvistas Paul Varneli tvirtina:
…Net jei gėjai pasiektų antidiskriminacinių įstatymų, įstatymų prieš nusikaltimus, kylančius iš neapykantos, ir namų partnerystės pa šalpas, tai nedaug tepadės pasipriešinti esančiam moraliniam smerkimui, kuris ir toliau liks pūliuojanti žaizda anapus įstaty mo, ir toliau kels priešiškumą, kurstys neapykantos nusikaltimus, palaikys konversines terapijas, skatins jaunų gėjų savižudybes ir varžys visišką socialinį priėmimą, kurio mes siekiame…Taigi gėjų judėjimas, pripažįstame mes tai ar ne, nėra pilietinių teisių judėjimas, net ne seksualinio išlaisvinimo judėjimas, bet moralinė revoliucija…
Atrodo, kad priešingai tam, kas įprastai girdima apie homosek sualų judėjimo pagrindinius tikslus siekiant tos pačios lyties „santuo kos” įteisinimo, su juo iš tiesų siejasi visai ne santuokinės finansinės
ar sveikatos lengvatos. Tai net ne homoseksualinių santykių stabilu mo ar uždarumo paieška. Pagrindinis tikslas, siekiant tos pačios lyties „santuokos”, yra galingo psichologinio ginklo įsigijimas, su kuriuo, gal kiek per prievartą, bet šiuo metu visuomenėje atmetamas homo seksualumas galės būti laipsniškai priimtas.
Jei viešoji nuomonė nepritars pačios „santuokos” legalizavimui, homoseksualų judėjimas pasitenkins „civilinės sąjungos”, „namų par tnerystės” ar bet kokiu kitu eufemizmu.
Nelaimei, daugelis žmonių traktuoja tokių etikečių priėmimą kaip nuolaidžiavimą judėjimui. Jie nemato to fakto, kad teisinis ir sociali nis šių eufemistinių etikečių priėmimas yra teisinis ir socialinis ho moseksualų sąjungų priėmimas per se. Tai ne nuolaida, o priemonė, leidžianti judėjimui pasiekti taip geidžiamo tikslo – tos pačios lyties „santuokos”, tik vėliau.
Dėl tos pačios lyties „santuokos”, Lambda Legal į savo internetosvetainę įdėjo tokią „Santuokos rezoliuciją”:
Kadangi santuoka yra bazinė žmogaus teisė ir TVIRTAS asme ninis apsisprendimas, valstybė neturėtų trukdyti tos pačios lyties poroms, apsisprendusioms susituokti ir visiškai lygiai dalytis at sakomybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę.
Būdama „bazine žmogaus teise”, teisė į santuoką kyla iš žmo gaus prigimties ir todėl jos egzistavimas yra pirmesnis negu Bažny čios ar valstybės. Be to, ta pati žmogaus prigimtis, būdama šios „bazi nės žmogaus teisės” pagrindas, taip pat reikalauja, kad santuoka būtų sąjunga tarp vyro ir moters, kadangi pagrindinė santuokos paskirtis, kuri yra vaikų prokreacija ir auginimas. Civilinė dviejų tos pačios ly ties individų „santuoka” nesiremia žmogaus prigimtimi. Taigi ji ne gali būti santuoka, taigi nėra jokios „bazinės žmogaus teisės” į tos pa čios lyties „santuoką”.
Tas faktas, kad santuoka yra „asmeninis apsisprendimas” nereiš kia, kad bet koks sąjungos tarp dviejų individų tipas gali būti pavadin tas santuoka, ar kad tokios santuokos gali „visiškai lygiai dalytis atsa komybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę”. Santuoka yra daugiau nei vien dalykinė partnerystė, kur kontrakto trukmė ir prigimtis priklauso vien nuo susitariančių šalių valios.
Galiausiai teiginys, kad „valstybė neturėtų trukdyti šiam apsis prendimui” taip pat yra klaidingas. Kuomet valstybė draudžia sąjungą tarp dviejų tos pačios lyties individų, ji nepažeidžia nei bazinės žmogaus teisės į santuoką, nei asmens teisės laisvai pasirinkti sutuok tinį, nes ši sąjunga nėra santuoka. Negana to, priimdama įstatymus, leidžiančius homoseksualams sudaryti tos pačios lyties „santuoką”, valstybė pažeistų savo pačios paskirtį užtikrinti bendrą visuomenės gėrį ir apsaugoti jos moralumą.
Daugiau skaitykite: Prodeoetpatria.lt
