Lithuania Catolica
Todėl kviečiame prisijungti prie maldos ir žinoti, kad meldžiamės ne vieni, o kartu.
„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ Mt 18.
O Bažnyčia nugrimzdo į neregėtą chaosą.
Prisiminkime klasikinį šv. Augustino taikos apibrėžimą: tranquillitas ordinis (ramybė tvarkoje). Popiežiaus Pranciškaus valdymo laikotarpiu nebuvo jokios tvarkos ir tikrai jokios ramybės. Sukrėtimai sekė po sukrėtimų; šokas keitė dar didesnį šoką; dviprasmiškumą didino dviprasmiškumas. Kiekvieną epizodą sutikdavo tikinčiųjų katalikų cri de coeur. Ne vienas prestižinis teologas, kitaip garsėjantis knyginiu atsainumu ir akademiniu rezervuotumu, pasirašinėjo po tarptautiniais pareiškimais, baimindamasis, kad popiežius Pranciškus puolė į ereziją.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Paskelbus jo pirmąją encikliką „Amoris Laetitia“, visuotinę Bažnyčią apėmė šaltis. Atrodė, kad depozito saugotojas, leisdamas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams priimti šventąją Komuniją, keičia nuo seno galiojusį Bažnyčios mokymą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežiaus apologetai išsijuosę dirbo, mėgindami įkišti kvadratinį skyrybų kuoliuką į apvalią ortodoksijos skylę. Nieko nepavyko. Žodžiai reiškė tai, kas juose parašyta. Popiežius Pranciškus taip pat neatsitraukė.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus nenuspaudė stabdžių ir oficialiame dokumente Acta Apostolicae Sedis paskelbė pakartotinį pareiškimą, kuriuo abejotinam nukrypimui nuo tradicinės doktrinos apie santuoką suteikė kvazimagisterinį pritarimą. Šis pavojingas pripažinimas pagreitino dabar jau istoriškai garsų vadinamųjų Dubijos kardinolų – Walterio Brandmüllerio, Raymonde‘o Burke’o, Carlo Caffarros ir Joachimo Meisnerio – įsikišimą. Toks rūpestingas ne vieno, o keturių garsių kardinolų prašymas paaiškinti doktriną buvo kažkas naujo. Atrodė, kad katalikų nerimas buvo pagrįstas. Ir jie laukė. Ir laukė. Po daugelio mėnesių pontifikas pateikė atsakymą, bet jis buvo toks pat painus, kaip ir susijusi enciklika.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Be to, popiežius Pranciškus buvo linkęs taikyti drakoniškas drausmines nuobaudas. Net jo apologetai sutriko. Progresyvesnių pažiūrų dvasininkai ilgai manė, kad šios priemonės nemadingos „dialogiškoje“ Bažnyčioje. Ypač pasižyminčioje laissez-faire sinodalumo atmosfera. Vis dėlto jis be paliovos baudė, tildė ir atleidinėjo vyskupus bei kunigus. Atrodė keista, kad tokio tariamo neteisimo popiežius elgėsi kaip vienas iš labiausiai teisiančių. Jo modus operandi buvo panašus į viduramžių popiežių. Mažų mažiausiai keista.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Net ir nešališkiausias stebėtojas galėjo pastebėti, kad popiežius Pranciškus mieliau mėgavosi šių dienų ideologinėmis madomis, o ne nemadingu tikėjimo depozito griežtumu.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nė vienas popiežius pastaruoju metu nebuvo pašalinęs tiek daug vyskupų iš savo vyskupijų, net ekskomunikuodamas iš pažiūros nekaltus kunigus. Atrodė, kad jo taikiklyje atsidūrė tik tie, kurie palaikė Apreikštąjį mokymą. Tai buvo sunku pateisinti, turint galvoje jo pasyvumą, kai Vokietijos vyskupai ir kiti panašūs prelatai visame pasaulyje demonstravo atkritimą nuo tikėjimo.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Katalikai kraipė galvas, kai jis į Šventojo Petro baziliką įnešė pagoniškus stabus. Jis mielai priimdavo žinomus Bažnyčios priešus į savo audiencijas ir propagavo progresyvias temas, tokias kaip ekologinis teisingumas ir transseksualų teisės. Taip, įtraukime Bažnyčios priešus. Bet kaip su viešumu? Visi žino, kad nuotrauka verta daugiau nei tūkstantis žodžių.
Katalikus apėmė sumišimas, nes jis rodė neįprastą aistrą mažytėms, seksualinėms nišinėms mažumoms, tuo pat metu būdamas visiškai abejingas ištikimiems katalikams, kenčiantiems nuo bažnytinių sukrėtimų. Į galvą ateina vienas dramatiškas pavyzdys: Kinijos katalikai, tarp jų kardinolai, vyskupai ir pasauliečiai, kurie šiuo metu kenčia persekiojimus ir pūva požemiuose.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Apstulbimas apėmė katalikus, kai jis propagavo religijų lygybę ir klaidingai aiškino, kad tautos neturi teisės ginti savo sienų nuo svetimšalių. Jis trimituodavo apie įvairias kairiosioms partijoms brangias temas ir dažnai peikdavo katalikus dėl pernelyg didelio „prozelitizmo“, palikdamas juos apstulbusius. Kieno įgaliojimais jie turėtų vadovautis – Kristaus ar jo?
Ir vėl atrodė, kad už nesutikimą atlyginama, o už ištikimybę baudžiama. Popiežius Pranciškus atrodė pasiryžęs užgniaužti bet kokį autentiško tikėjimo augimą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Didžiausią nerimą kėlė jo nesiliaujantis puolimas prieš tradicines Mišias, kurios dabar Bažnyčioje plinta neįtikėtinu greičiu. Judėjimas už tradicines Mišias tampa gausių šeimų, tvirtos ištikimybės tikėjimui ir daugybės pašaukimų į kunigystę bei religinį gyvenimą namais. Nuoširdūs katalikai buvo suglumę, kai popiežius Pranciškus surengė visišką pogromą prieš grupę katalikų, kurie rodė didžiausią pagarbą jo tarnystei ir besąlygišką ištikimybę katalikiškai doktrinai.
Ši naikinanti programa reiškė ryžtingą ir ryškų lūžį tiek su Ecclesia Dei Adflicta, tiek su Summorum Pontificum, jo pirmtakų ištaisytais Montinio/Bugninio draudimais senųjų Tradicinių Mišių atžvilgiu.
Jis buvo aiškiai prisirišęs prie diskredituotos liturginės paradigmos, kuri veikė kaip XX a. pirmosios pusės laukinių sekuliarizmo motyvų nešėja. Kaip tik tuo metu, kai ėmė formuotis Jono Pauliaus ir Benedikto liturgijos perkvalifikavimas, popiežius Pranciškus nusprendė jį palaidoti.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Kalba po kalbos jis piktinosi seminaristais ir kunigais, kurie pirmenybę teikė klasikiniam drabužiui per šventąsias Mišias arba sutanai. Ir vėl keista. Pirma, kad jis mielai užgožė naujų seminaristų ir ką tik įšventintų kunigų entuziazmą (kurių, jei nepastebėjo, labai trūksta). Antra, jis išreiškė neslepiamą panieką šimtmečiais Bažnyčioje gyvavusiai liturginei išraiškai.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Jis skatino vyskupus, kurie prieš tradicines tikėjimo apraiškas ėmėsi represyvios disciplinos ir kartu agresyviai propagavo tikėjimui prieštaraujančias ideologijas. Popiežius Pranciškus pritarė naujoms liturginėms formoms, pavyzdžiui, Amazonijos apeigynui, kuris mažų mažiausiai užgožė tikėjimą. Atrodo, kad popiežius Pranciškus mus paliko užgriuvusioje šachtoje, iš kurios išsikasti galima tik šaukšteliais.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus iš tiesų ištesėjo savo pažadą „sukurti netvarką“. Su ta „netvarka“ atėjo ir taikos Bažnyčioje žlugimas. Prasidėjo frakcionizmas. Augo įtampa. Nemažai katalikų priėmė ekscentriškas sedevakantizmo idėjas.
Tačiau viena didžiausių šio laikotarpio tragedijų yra tyla. Ganytojų tyla. Kenčiantys katalikai žvelgė į juos ieškodami patarimo, o sulaukė neaiškių, išskydusių pamokymų. Ganytojai arba apskritai vengė kalbėti apie neramumus, arba intonavo „viskas gerai“. Jų gėdinga tyla paliko Kristaus „mažutėlius“ bejėgiškai klajoti, brendant pro doktrininės sumaišties sukeltus plyšius. Ar istorija su šiais nebyliais prelatais pasielgs taip, kaip su vyskupais Henriko VIII laikų Anglijoje ar 1930 metų Vokietijoje?
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nors daugelis katalikų jautėsi dreifuojantys nesusipratimų jūroje, Dievo malonė išsilaikė. Įspūdingas skaičius žavių katalikų leido laisvam kritimui išstangrinti savo tikėjimą. Su didvyrišku atkaklumu jie liko ištikimi nekintamam Motinos Bažnyčios mokymui ir amžinoms pamaldumo praktikoms. Ateities kartos plos šioms didvyriškoms sieloms ir rašys jas šlovinančius testamentus. Jie buvo ištikimi, kai neištikimybė buvo karalystės moneta.
Ar galėjo juos įkvėpti paveiki T. S. Elioto Keturių kvartetų poezija: „Mums yra tik bandymas, / visa kita – ne mūsų reikalas“?
Arba, galbūt, šv. Džonas Henris Niumanas, sakydamas savo tvirtus žodžius:
„Krikščionybė nuo pat pradžių yra tik viena bėdų ir sutrikimų virtinė. Kiekvienas šimtmetis panašus į kitą, ir tiems, kurie jame gyvena, atrodo blogesnis už visus prieš tai buvusius laikus. Bažnyčia nuolat serga, religija, regis, vis labiau nyksta, vyrauja skilimai, tiesos šviesa gęsta. Jos šalininkai išsibarstę. Kristaus reikalas nuolat išgyvena paskutinę agoniją… Tačiau Bažnyčia panaši į Nojaus arką, kuri nesustabdė ir nesunaikino tvano, bet plaukė pasroviui, išsaugodama žmonių giminės viltis savo trapiame plane.“
Visi melskimės už nemirtingą popiežiaus Pranciškaus sielą. Pagarbiai laikykimės devynių dienų, skirtų jo palaikų laidotuvėms. Mišias po Mišių aukokime už jo laimingą poilsį.
Tačiau po viso to popiežius Pranciškus vis dar palieka mus sutrikusius.
Bet ne Dievas.
Autorius: Kun. John A. Perricone Versta iš: Crisismagazine.com
Pagal www.katalikutradicija.lt
Pirma, Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tai, ko neišdrįso padaryti nei Pijus XII, nei Paulius VI, nei Jonas Paulius I, nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI, išdrįso padaryti „liaudiškas, lotynų-amerikietiškas” popiežius iš Argentinos.
Antra, nepaisant sumaišties, kurią sukėlė sielovadoje, popiežius Pranciškus abortus nuosekliai vadina „pasamdytu žudiku“.
Trečia, popiežius Pranciškus iki galo atkakliai ėjo savo nepaprastai sunkias pareigas. Kaip ištikimas Kristaus kareivis jis vykdė įsakymą. Nesuteikdamas jokios galimybės liberalams vėl sukti savo samprotavimus, kad jis turėtų atsistatydinti ir užleisti vietą „jaunesniam“, „veiksmingesniam“ ir pan.
Todėl melskimės už popiežiaus Pranciškaus sielą, kad Viešpats Dievas maloningai susidorotų su jo klaidomis teologinėje ir sielovadinėje srityse, tačiau atsižvelgtų į didelį gėrį, kuris neabejotinai bus pasiektas dėl Rusijos paaukojimo.
Dabar įvairios žiniasklaidos priemonės rašo apie tuos, kurie gali būti išrinkti kitu popiežiumi. Mes neteikiame ypatingos reikšmės šioms spėlionėms, nes tai tik žmogiški svarstymai. Šventoji Bažnyčia vadovaujasi Šventąja Dvasia.
Todėl karštai melskimės, kad būtų išrinktas toks popiežius, kuris drąsiai vestų Bažnyčią į ateitį pagal amžiną tradicinę doktriną.
Aleksandras Stralcou
Tegul šią džiugią dieną pasitraukia mūsų vargai ir rūpesčiai, nors dažnai būna labai sunku. Tačiau prisikėlęs Kristus teikia mums viltį dėl mūsų ir mūsų brangios Tėvynės – Lietuvos išganymo.
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
Rom 8, Himnas Dievo meilei
31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! 32 Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! 33 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! 34 Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! 35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
36 Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis.
37 Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. 38 Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, 39 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Todėl esame pateisinami Dieve, jei gyvename su Dievu. Švenčių laikotarpiu melskimės, kad prisikėlęs Kristus sujaudintų netikinčiųjų, prieš Jį kovojančiųjų širdis, kad tada Jis galėtų viešpatauti mūsų žemiškajame pasaulyje kaip Kristus Karalius!
Pakartokime meksikiečių Cristeros pavyzdžiu – Tegyvuoja Kristus Karalius! Viva Cristo Rey!
Aleksandras Stralcou
Pasirinkite patogiausią būdą prisijungimui. Prisijungę prie deklaravimo sistemos puslapio apačioje paspauskite Forma elektroniniam pildymui (t. y. paspauskite ant mėlynos gaublio ikonėlės).
Prisikėlimas yra amžinas ir galutinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus triumfas, visiškas priešininkų pralaimėjimas ir aukščiausias mūsų tikėjimo argumentas. Šventasis Paulius sakė, kad jei Kristus nebūtų prisikėlęs, mūsų tikėjimas būtų tuščias. Visas mūsų tikėjimo statinys remiasi ant antgamtinio Prisikėlimo pamato. Taigi apmąstykime šią didžiąją temą.
Kristus nebuvo prikeltas. Kristus prisikėlė. Lozorius buvo prikeltas – tai kažkas kitas, šiuo atveju Viešpats Jėzus, jį vėl pašaukė į gyvenimą. Kalbant apie dieviškąjį Atpirkėją, Jo niekas neprikėlė. Jis prisikėlė pats, Jam nereikėjo, kad kas nors Jį prikeltų naujam gyvenimui. Jis susigrąžino savo gyvybę, kai pats to norėjo.
Visa, kas pasakyta apie Viešpatį Jėzų, galima analogiškai pritaikyti ir Šventajai Katalikų Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčios istorijoje dažnai matome, kad kaip tik tada, kai ji atrodė negrįžtamai prarasta ir kai atrodė, kad baisūs katastrofos simptomai ją galutinai pakirs, vyko įvykiai, kurie, priešingai nei tikėjosi jos priešininkai, išlaikė Bažnyčią gyvą.
Įdomu tai, kad kartais į pagalbą Bažnyčiai ateina jos priešai, o ne draugai. Taip buvo, pavyzdžiui, labai jautriu katalikybei laikotarpiu – Napoleono laikais. Ką gi, įvyko itin neįprastas epizodas: buvo sušaukta konklava, turėjusi išrinkti Pijų VII. Ši konklava vyko saugoma rusų kariuomenės, kuri visa buvo schizmatinė ir kuriai vadovavo schizmatinė valdžia.
Pačioje Rusijoje katalikų religijos praktikavimas buvo varžomas tūkstančiais būdų. Tačiau Italijoje būtent rusų kariuomenė užtikrino laisvą popiežiaus išrinkimą tuo metu, kai Šventojo Sosto vakavimas būtų padariusi tokią didelę žalą Šventajai Bažnyčiai, kad, žmogiškai kalbant, niekada nebebūtų buvę įmanoma jos atstatyti.
Paminėjau tai, kad prisimintume, jog esama stebuklingų priemonių, kurias dieviškoji Apvaizda pasitelkia, kad parodytų, jog Dievas turi aukščiausią galią visiems dalykams. Taigi nemanykime, kad Bažnyčia už savo išgelbėjimą skolinga Konstantinui, Karoliui Didžiajam ar rusų kariuomenei.
Net tada, kai atrodo, kad ji visiškai apleista ir kai jai trūksta būtiniausių išteklių išgyventi, būkime tikri, kad Šventoji Bažnyčia nemirs. Kaip ir Viešpats Jėzus, ji prisikels savo dieviškomis jėgomis. Ir kuo labiau nepaaiškinamas žmogiškuoju požiūriu atrodys Bažnyčios prisikėlimas (priešingai nei Viešpats Jėzus, Bažnyčia vis dėlto niekada nemirs tikra mirtimi), tuo šlovingesnė bus jos pergalė.
Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“
Jei Fatimoje prieš Dievo Motiną ėjo Portugalijos angelas, tai galime daryti prielaidą, kad kiekvienai šaliai yra paskirtas savas angelas. Tautas čia suprantame pilietine, o ne etnine prasme. Ši, siaurai etninė, yra „(Anti)Prancūzijos Revoliucijos“ rezultatas ir XIX a. vaikas.
Taigi galime melstis ir Lietuvos angelui, kuris tikriausiai egzistuoja. Tačiau prieš melsdamiesi turime apibrėžti intenciją. Ko Viešpats Dievas nori pasiekti su Lietuva ir ko iš jos reikalauja? Iš esmės šie reikalavimai yra skirti mums visiems.
Šie reikalavimai niekuo nesiskiria nuo Dekalogo, skirtumas tik tas, kad jie taikomi socialinei, o ne individualiai sferai. Nors kiekviena asmeninė nuodėmė turi poveikį socialinei sferai, jos sunkumas, jei ji daroma slapta, ne visada, bet dažnai būna mažesnis, nes ji neturi papildomų padarinių: kitų žmonių gundymo ir piktžodžiavimo įžeidžiant mūsų Viešpaties viešpatavimą čia, žemėje, kaip Kristaus Karaliaus, pavidalu.
Todėl socialiniuose reikaluose, kurie liečia visą Lietuvą, labai svarbus viešasis aspektas. Čia įžengiame ir į teisės sritį, nes visuomeninius santykius reguliuoja teisė. Būtent dėl to mūsų Šventasis Katalikų Tikėjimas yra aukštesnis už kitus tikėjimus, nes netoleruoja teisinio nuodėmės pripažinimo, kuri nuo šiol tampa viešąja nuodėme.
Šį aspektą labai dažnai klausimų forma kelia ateistai ir kitų tikėjimų žmonės: „Kodėl jums, katalikams, visada reikia daugiau? Kodėl negalite pripažinti, kad kiti žmonės ir grupės taip pat turi teisę viešai reikšti savo įsitikinimus, kaip ir jūs? Kodėl jus taip piktina viešos LGBTQ+ grupių eitynės? Kuo ji skiriasi nuo, pavyzdžiui, jūsų Kristaus Kūno procesijos?“
Visi šie klausimai yra pagrįsti, jei darytume prielaidą, kad šalyje galioja grynai sekuliarinė teisinė ir viešoji tvarka. Tačiau mes, katalikai, kaip tik negalime sutikti su tokia tvarka, nes tai prieštarauja Viešpaties Jėzaus reikalavimui socialiai viešpatauti kaip Kristui Karaliui. Štai kodėl esame „tolerantiški“ tik privačiai padarytoms nuodėmėms, kuriose mes ir valstybė, kaip mūsų įgaliota institucija, nedalyvauja.
Taip suprasdami valstybę, galime daryti išvadą, kad esama sričių, kuriose nuodėmė masiškai vykdoma su valdžios institucijų pritarimu. Lietuvoje aktualiausia nuodėmė, žinoma, yra abortai. Abortas – tai žmogaus nužudymas ir Dievo, sukūrusio šį žmogų – davusio jam sielą, įžeidimas.
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Antroji visuomenės nuodėmės sritis – leidimas neribotai viešai propaguoti sodomijos nuodėmę genderizmo ideologijos pavidalu. Mūsų oponentai sako, kad „tai ne ideologija – tai žmonės“. Taip, žmonės, kurie laikosi tam tikros ideologijos, neparemtos mokslu. Ši ideologija teigia, kad Dievo nustatytą santuokos instituciją prilygina vadinamajai partnerystei. Tai ne tik nevaisinga gamtiniu požiūriu, bet ir įžeidžia Dievo planą, kuris sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį žmonijos dauginimosi tikslais.
Trečioji viešosios nuodėmės sritis yra Dievo kaip įstatymo šaltinio atmetimas. Teisingą valstybę galima sukurti tik katalikišku pagrindu. Jėzus Kristus – Visatos Karalius – turi viešpatauti ir atskirose valstybėse. Deja, fanatiški „formalios demokratijos“ ar net mediakratijos šalininkai to nepripažįsta. Dėl to valstybę dažnai valdo nekompetentingi žmonės, o jei kompetentingi, tai labai trumpą laiko tarpą, nes dabartinės santvarkos principas yra kadencijos – neva tam, kad rinkėjai galėtų įvertinti išrinktų politikų rezultatus. Tik ką galima pasiekti per 4-5 metų laikotarpį? Ar galima sukurti stiprią kariuomenę? Ne. Ar galima reformuoti ekonomiką? Ne. Ar galima pagerinti švietimo ir ugdymo sistemą? Ne. Tiesą sakant, jokių rimtų dalykų neįmanoma padaryti. Negalima pastatyti net futbolo stadiono.
Atsižvelgiant į tai, ar nereikėtų atsisakyti šios neveiksmingos sistemos ir pereiti prie šimtmečiais pasiteisinusios monarchijos?
Grįžkime prie einamųjų reikalų. Įvardytos viešosios nuodėmės sritys neabejotinai gali užtraukti mūsų šaliai baisią, bet pelnytą Dievo bausmę. Kad taip neatsitiktų, turime nuolat atlikti atsilyginimo ir permaldavimo darbus, kol situacijos kaip katalikai negalime pakeisti. Ir, žinoma, melstis už mūsų brangios Tėvynės atsivertimą – už mūsų tautiečių atsivertimą ir už tai, kad bent šiame etape būtų atsisakyta gyventi valstybės sankcionuotomis viešomis nuodėmėmis.
Todėl tegul mūsų intencijos šiuo Velykų laikotarpiu būna tokios:
1. Už abortų draudimą Lietuvos valstybėje
2. Už genderizmo ideologijos propagavimo draudimą Lietuvos valstybėje
3. Kad Lietuvoje būtų pripažintas Kristaus Karaliaus viešpatavimas
Linksmų ir palaimintų Velykų visiems mūsų skaitytojams!
Aleksandras Stralcou
Klausyti šio apmąstymo galite čia.
Įžanga
Skausmo kelią išėjęs Jėzau, Kankinių Karaliene, visi dangaus ir žemės kankiniai ir kentėtojai – padėkite man suprasti mūsų išganytojo kančios ir meilės esmę. Padėkite man, mano mylimiesiems ir visai mūsų tautai atrasti savo kelią.
Neteiskite, kad nebūtumėt teisiami.
Aš teisiu, smerkiu, pajuokiu, tyčiojuos, pykstu, keikiu, kerštą nešiojuos, išpasakoju kitų ydas, paslaptis. Taisykime viską tik gerumu. Meilė – geriausia mokytoja. Jai nėra kliūčių. Nėra didesnės meilės už tą, kas guldo gyvybę už savo prietelius. Jėzau, pasigailėk smerkėjų, neteisingų teisėjų, apsaugok nuo brovimosi į kitų reikalus.
Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso.
Už ką kenčiu? Nepavogiau, neužmušiau. Už ką vargai? Alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka, stumdymas, nepatogumai, užmiršimas. Visi, kurie einate keliu, pažiūrėkite, ar yra didesnis skausmas kaip mano? Jėzau, ką nori pasakyti šituo vargu? Duok man gerai suprasti visišką tavo norą visose sąlygose. Štai aš Viešpaties tarnaitė.
Papratimas – antras prigimimas.
Padėkime vaikams, jaunimui švelniu patarimu, pavyzdžiu, apsauga. Sklaidykime piktams sąlygas. Jėzau, saugok mūsų jaunimą nuo pirmo puolimo, o suklupusiems padėk prisikelti. Duok man meilės ir gerumo spinduliavimo.
Du žibintai – saulė ir mėnuo.
Mylimiausias sūnus ir kilniausioji motina susitinka išganymo kely. Dvi širdys išgyvena visą kančios, skausmo kartumą. Dvi širdys yra jautriausios mūsų vargui, nelaimėms. Skausmingoji motina, padėki mums suprasti dabartinio vargo esmę. Padėk mums greitai sugrįžti į tavo numylėtą žemę ir kiekvienam atrasti kelią į laimingą amžinybę.
Kai lankau sergantį, kai padedu liūdinčiam, kai meldžiuos už mirusius, klystančius, kai padedu našlėms, našlaičiams, seneliams, kai savo gyvenimu spinduliuoju. Ir šiandieną padedu Jėzui nešti kryžių. Šventoji Dvasia, duoki man minčių, jėgos, išminties, gerą daryti, sudvasinti save ir kilniai pagarbinti išganytojo kančią. Šventoji Dvasia, leiski kasdien pajusti Dievo mintį.
Savo širdyje tapykime Jėzaus paveikslą, kovodamos už tiesą, gėrį ir grožį. Jėzau, padėki man teisingai suprasti tiesos, gėrio ir grožio vertybes. Leiski man nenuilstamai jų siekti, kad savo asmenybe tarnaučiau Dievui ir tėvynei.
Saugokimės neskaisčių minčių, jausmų. Sudarykime sąlygas klestėti skaistumo dorybei. Padėkime jaunimui pavyzdingu savo gyvenimu. Jėzau, numylėjęs skaistybę, padėk žalių rūtų, lelijų, tulpių kraštui, Marijos žemės vaikams auginti nemarius skaistumo idealus.
Padėti apleistiems kenčiantiems kūno ir sielos sielvartus, padėti sergantiems – reiškia užjausti kenčiantį išganytoją. Jėzau, guodęs Jeruzalės moteris, paguoski šiandien mūsų seseris, dukteris, sužadėtines, žmonas, motinas, skausmo suspaustas dėl savo mylimųjų kančių.
Visiška neviltis. Begalinis dvasinis sausumas, kūno visiškas nusilpimas, senatvės negalios, jėgos, pakerpančios dvasinio skrydžio sparnus. Visiškai nusilpęs Jėzau, padėki man ir maniesiems didžiausiose dvasios ir kūno negaliose.
Kūno begėdystės, dvasios apnuoginimai, visko netekimas – tai mūsų išvilkimas. Išganytojau, apsaugok mus nuo didelio skurdo, kuris veda į nusikaltimus, kuris trukdo dvasinę pažangą.
įžeidimais, blogomis nuotaikomis, pykčiu, neapykanta, kerštu, apkalbomis žudome kitų sielas. Jėzau, mokyki mane kitų laisvės nevaržyti. Duok ištvermės iškęsti visus sielvartus, skausmus, paniekas, užmiršimą. O jei reikės ir karčią mirtį, tik nebausk aimžinuoju pasmerkimu manęs ir mano tautos.
Aš nieko šiame pasaulyje neturiu, kalba Kristus. Šio pasaulio dvasia – puikybė, savimeilė, garbėtroška, godumas, pavydas. Išganytojau, padėk mirti šio pasaulio dvasiai, o padėk pajusti džiaugsmą gyventi nuolankiai, dosniai, pamaldžiai, skaičiai,
Neatstumkime ištiestos į mus rankos.
Išganytojau, maldauju pagalbos artimiesiems, mirusiems. Maldauju paguodos kenčiantiems dėl artimųjų mirties. Maldauju išklausyti šaukiančiųjų prašymus.
Jėzau, pagelbėk tiems, kurie miršta svetimuose kraštuose be bažnyčios, artimųjų, draugų paguodos ir pagalbos.
Pabaiga
Jėzau, savo kančios nuopelnais, Kankinių Karalienės, visų kankinių bei kentėtojų aukomis, mano ir mano tautos troškimais uždenki mano ir mano tautos kaltes ir duok mums visiems atrasti kelią į tave, kad nežūtumėm vargo, bado ir nevilties skurde. Jėzau, išgelbėk pražūtin žengiantį pasaulį. Amen.
Pasimelsti šventojo tėvo reikalais.
Pagal www.katalikutradicija.lt