Month: February 2023

Vasario 18 d. tūkstančiai protestuotojų šeštadienį susirinko Oksfordo centre, kad pasipriešintų naujiems itin prieštaringai vertinamiems transporto planams, pagal kuriuos miestas būtų padalytas į šešis rajonus.

Planuose siūloma blokuoti gyvenamųjų namų gatves, kad automobiliai nevažiuotų pro jas, ir sukurti šešis eismo filtrus, kad būtų sumažintas nereikalingų kelionių skaičius.

Kai kurie teigia, kad pasiūlymai neleis gyventojams išvykti iš savo vietovės, nes tai bus “klimato blokavimo” dalis, ir tvirtina, kad tai susiję su platesniu planu apriboti judėjimo laisvę ir kontroliuoti žmones.

Pasak “The OxStu”: Vienas iš protesto organizatorių, kuris sakė: “Mes susirinkome čia, kad pasakytume “ne” 15 minučių miestams, susirinkome, nes esame nepaprastai susirūpinę dėl pasikėsinimo į mūsų teises, judėjimo laisvę ir viską, kas kyla iš judėjimo laisvės… Dauguma žmonių, su kuriais čia kalbėsite, pasisakys už grįžimą prie vietinės ekonomikos. Bet tai nepadės to pasiekti, o tik apribos žmonių teises.”  

Kitas protestuotojas iš Jungtinės Karalystės organizacijos “Stand in the 

Park U.K.” teigė: “Mes norime, kad būtų leista laisvai judėti: “Mes akivaizdžiai nepritariame 15 minučių miestų įvedimui ir pasekmėms, kurias tai reiškia, kai žmonės faktiškai uždaromi į zonas savo gimtuosiuose miestuose. Tai skamba kaip nuostabi idėja, nes būtų fantastiška, jei turėtume visus šiuos gražius mažus bendruomenių centrus su patogumais, kurie būtų netoli, tačiau iš tikrųjų tai reiškia, kad esate stebimi ir sekami savo mieste. Norint išvykti iš zonos, kurioje atsidūrėte, reikės turėti leidimus.”

Šie komentarai atspindi nuotaikas, kurias dažnai išsako “Reclaim Party” lyderis, “GB News” laidų vedėjas ir buvęs aktorius Laurence’as Foxas (Laurence Fox), taip pat dalyvavęs protesto akcijoje. L. Foxas anksčiau yra išreiškęs susirūpinimą, kad 15 minučių kvartalai yra platesnio plano kontroliuoti žmones dalis, dažnai į šį planą įtraukdamas ir raginimą skiepytis. Oksfordas šioms idėjoms pritariančius asmenis ypač sudomino dėl šių naujų transporto planų, kurie buvo laikomi puikiu šio “išpuolio” prieš laisves pavyzdžiu.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Vaivorykštė, visų iš Šventojo Rašto kilusių religijų, įskaitant krikščionybę, šventasis simbolis, buvo LGBT šalininkų pasisavinta ir yra naudojama puolant Tikėjimą ir tradicinę šeimą. Ji tapo neomarksistinės pasaulėžiūros revoliucijos, paremtos vulgariu seksualumu alsuojančia propaganda, ženklu. Šio judėjimo nariai skelbia, kad spalvota vėliava yra jų simbolis. Iš tikrųjų gi jos spalvos neturi nieko bendra su tikrąja vaivorykšte – Dievo Sandoros su žmonėmis simboliu.

Biblinės vaivorykštės tikroji reikšmė

Nuo pat pradžių bandymai, pirma homoseksualų judėjimų, pasisavinti vaivorykštės simboliką buvo grindžiami apgaulingai ir melagingai prisidengiant tikrąja šio ženklo prasme. Nors įprasta sakyti „vaivorykštinė vėliava“, tačiau iš tikrųjų LGBT simbolį sudaro tik šešios spalvos, o ne – kaip tikrąją vaivorykštę – septynios. Krikščioniškojoje kultūroje vaivorykštė turi labai aiškiai apibrėžtą ir svarbią reikšmę. Pirmąkart ji minima Pradžios knygoje, kai Dievas sudaro sandorą su žmonėmis: „Tuomet Dievas tarė Nojui: „Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje“ (Pr 9,17). Biblinis aprašymas byloja, kad vaivorykštė buvo Nojui ir jo šeimai visiškai naujas reiškinys ir būtent todėl ji buvo jam duota kaip išskirtinis ženklas. Vaivorykštė turi priminti Nojui, bet ir pačiam Dievui sandoros esmę. „Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės“ (Pr 9,16), – rašoma Šv. Rašte.

Sandora, nors ir buvo sudaryta su Nojumi dėl jo tikėjimo, apėmė visus gyvus padarus, iki pat žemės pabaigos. Pastebėtina, kad tai buvo besąlygiška sandora, kurioje nė karto neminimas sąlygą reiškiantis žodis „jeigu“. Dievas sako: „Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės“ (Pr 9,11). Todėl danguje pasirodanti vaivorykštė rodo beribį gailestingumą ne tik žmogui, bet ir visoms žemiškoms būtybėms. Tikroji vaivorykštė yra Dievo teisingumo simbolis. Tai matomas ženklas, kuris primena mums apie tvano priežastis, t.y. didžiulį žmonių piktavališkumą ir moralinį nuosmukį žymintį seksualinį palaidumą. Už moralinį nuosmukį, kuris įgaus po tam tikro laiko su žmogaus prigimtimi nederančių Sodomos nuodėmių formą, Dievas dar kartą įtikinamai įspės žmones, kai „paversdamas Sodomos bei Gomoros miestus pelenais, pasmerkė juos nuvertimu, padarydamas juos pavyzdžiu tiems, kurie po to gyvens bedieviškai ir išgelbėjo teisųjį Lotą“ (2 Pt 2, 4-7,9).

Svarbią vaivorykštės reikšmę krikščionybei pabrėžia ir šv. Jonas savo apokaliptinėje knygoje „Apreiškimas“, kurioje vaivorykštę pristato juosiančią danguje Dievo sostą: „Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą“ (Apr 4,3), ji yra vaizduojama ir virš Kristaus galvos: „Aš išvydau dar vieną galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jo galvą supo vaivorykštė, veidas švytėjo kaip saulė ir kojos-tarsi ugnies stulpai“ (Apr 10,1). Tai Dievo Gailestingumo simbolis, užtikrinantis, kad Jėzus Kristus užtaria kiekvieną žmogų ir nurodo debesį supančią vaivorykštę kaip beribio Dievo Gailestingumo ir atjautos kiekvienam pasiklydusiajam įrodymą. Jėzus Kristus nieko nesmerkia ir kiekvienam suteikia dar vieną galimybę gyventi be nuodėmės. Mes, krikščionys, taip pat nesmerkiame LGBT asmenų ir broliškai užjaučiame kiekvieną. Tačiau negalime tylėti ir leisti, kad LGBT bendruomenė akivaizdžiai pažeistų Sandoros, kurią Dievas sudarė su žmonėmis, simbolį. Mūsų krikščioniškoji pareiga yra perspėti apie vieną ar kitą klystkelį – nieko nevertinant ir nesmerkiant. Tokios pozityvios nuomonės, atveriančios akis į klausimo esmę, laikosi Vilniaus krašto gyventojai. Vaivorykštės simbolis yra savo esme teigiamas ženklas, nes suteikia tikintiesiems saugumo garantiją. Laisvė nuo nuodėmės tiesiogiai sietina su žmonių išganymu. Kadangi vaivorykštė vaizduojama šalia Kristaus sosto, ją reikėtų vertinti kaip vieną iš išganymo ženklų, tuo tarpu septynios vaivorykštės spalvos simbolizuoja Šventąją Dvasią ir jos septynias dovanas.

LGBT išniekino vaivorykštę – Dievo Sandoros ir moralinio atsinaujinimo simbolį

LGBT veikėjai, t.y. „lesbietės, gėjai, biseksualai ir transvestitai“, pasisavindami vaivorykštės simboliką, apgaulingai, melagingai ir tikslingai iškreipė jos pirminę esmę i reikšmę, išniekino Sandoros ženklą. Šiuo klausimu oficialų pareiškimą išplatino ir Lenkijos žydų forumas, pareikšdamas, jog „Argumentas, kad LGBT judėjimą simbolizuojanti vaivorykštė kokiu nors būdu yra suderinama su biblinės Sandoros simboliu, yra melagingas arba mažiausiai klaidinantis; šiuos du simbolius skiria kultūrinis konfliktas“. Vaivorykštė juk reiškė naujus, geresnius laikus, kurie atėjo po moralinio nuosmukio, seksualinio iškreipimo ir paleistuvystės eros. Prisidengė ja, gerumo ir moralinės skaistybės ženklą paversdami jo priešingybe, t.y. amoralumo ženklu, skatindami ir reklamuodami viešojoje erdvėje įvairiausių atmainų netinkamą elgesį, kuriam Dievas nepritarė prieš tvaną ir Sodomoje.

Štai tokiu būdu vėlyvaisiais XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio metais padirbta vaivorykštė tapo homoseksualių organizacijų simboliu. Jai greitai pavyko įleisti šaknis į vakariečių sąmonę. Lyg to būtų maža, LGBT agitatoriai bolševikiniais metodais, žingsnis po žingsnio, dešimtmetis po dešimtmečio, primetė žiniasklaidai ir politikams savo naratyvą ir politinį korektiškumą, kiekvieną kitamintį vadindami homofobu. Įžūlios propagandos priemonėmis jie kovoja su krikščioniškosiomis vertybėmis, puola santuokos institutą ir tradicinę šeimą. Su savo pažiūromis įkyriai ir begėdiškai braunasi į darželius ir mokyklas, demoralizuodami vaikus ir jaunimą. Smogia visuomenės moralei rengdami „juoduosius maršus“, taip vadinamuosius lygybės paradus, kurių metu skatina ir primeta amoralų elgesį, ištvirkusį seksualumą, pažeisdami tokiu būdu galiojančias etikos normas. O iki šiol galiojusią taisyklę, kad intymus gyvenimas yra privatus reikalas, paverta gatvės orgijomis.

Apie tikruosius LGBT judėjimo ketinimus naikinant krikščioniškojo pasaulio vertybes, liudija gėdingi pavyzdžiai iš daugelio valstybių: dvasininkų puolimai, bažnyčių niokojimai, Dievo Motinos vaizdavimas su šešiaspalve aureole tualetuose ir kitos nesąmonės. Toks elgesys yra agresyvus ir diskriminuoja tikinčiuosius. Jis liudija LGBT judėjimo bei asmenų, laikančių rankose šešiaspalves šiuolaikinių revoliucionierių vėliavas, mėgdžiojančias vaivorykštę, sulaukėjusią dorovę ir moralės nuopuolį. Privalome pasipriešinti šiam netinkamam elgesiui. Juk tai yra dalis amžinos gėrio ir blogio dvikovos, kovos už vaikų ir jaunimo sielas, nes juk tai nuo jų priklausys pasaulio ateitis. Negalime pasyviai stebėti šios kovos, privalome rodyti gerumą ir tiesą, saugoti vertybes ir principus, kurie suformavo mūsų civilizaciją. O pradėti reikėtų nuo tiesos sakymo apie LGBT pasisavintą vaivorykštės simbolį. Būtina visų pirma pabrėžti, kad LGBT simbolika neturi nieko bendra su vaivorykšte, kurią stebime danguje baigus lyti ir kuri daug kartų minima Šv. Rašte kaip Dievo šlovės ir Gailestingumo simbolis, kaip Dievo sandoros su žmonėmis ženklas. Dar kartą būtina pabrėžti, kad mes netgi mintyse nesikišame į kitų žmonių, įskaitant LGBT, intymų gyvenimą, tačiau ir nenorime, kad per viešą demonstravimą, skatinimą ar netgi per savo pasaulėžiūros primetimą būtų demoralizuojami mūsų vaikai.

Waldemar Tomaszewski

Skelbiama pirmą kartą: www.l24.lt

Ideologiškai motyvuota automobilių pramonės revoliucija pirmiausia paveiks ne visuotinio atšilimo padarinius, o mūsų pinigines, mobilumą kaip tokį ir mūsų prisirišimo prie privačios nuosavybės jausmą.

Padrąsinimas kuriant bjaurų įvaizdį

Esame verčiami atsisakyti savo automobilių klastingais ir gana niekingais būdais. Vienas iš jų – administraciniais sprendimais, pavyzdžiui, sąmoningai susiaurinant gatves miestų centruose arba panaikinant automobilių stovėjimo aikšteles, apsunkinti gyvenimą. Susidaro spūstys, ilgiau užtrunka važiuoti. Todėl žmonės pradeda ieškoti alternatyvų. Tokia yra “žaliojo mobilumo” entuziastų logika.

Kita vertus, jie kalba apie “fiskalinių mokesčių mechanizmų” poreikį, t. y. užslėptą terminą, kuriuo paprasčiausiai didinami mokesčiai, smogiantys degimo varikliams. Galima paminėti Norvegiją, kur nuo 2025 m. vyriausybė nori padaryti taip, kad nuo to laiko tradicinių automobilių naudojimas taptų tiesiog nepelningas. Na, galbūt gyventojai, uždirbantys vidutiniškai 35 000 kronų per mėnesį (3 400 eurų), gali sau tai leisti. O mes?

Kitas argumentas – išlaidos. Susiduriame su didžiausia per daugelį metų ekonomikos krize. Šiuo metu net 10 metų senumo automobilių kaina yra tam tikras absurdas, jau nekalbant apie visiškai naujus iš salono ar elektrinius automobilius. Ir jei ES iš tikrųjų uždraus nuo 2035 m. gaminti vidaus degimo varikliais varomus automobilius, keturračiai tikrai taps prabangos preke.

Apskritai su šia elektra yra tik problemų. Pavyzdžiui, elektros energijos tiekimo klausimas. Jei vairuotojas neturi privačios vietos garaže, jis turi naudotis greitojo įkrovimo stotimi. Be to, reikia žinoti, kad greitasis įkrovimas yra “daug brangesnis”.

Žinoma, pirmiausia turite pasiekti įkroviklį. Automobilį vis tiek galite įkrauti įmonėje (jei viršininkas sutinka) arba prekybos centre. Tačiau problema ta, kad naktį, kai tai būtų patogiausia, ir vienas, ir kitas paprastai lieka uždaryti.

Tačiau nenusimink, žaliojo automobilio vairuotojas! Kaip pranešama, miestuose bus įrengtos specialios automobilių stovėjimo aikštelės, kuriose “bus galima užsisakyti vietą su įkrovimo stotele”. Žinoma, už atitinkamą mokestį.

Nieko neturėsi ir būsi laimingas!

Pasirodo, visas minėtas problemas tarsi stebuklingai išsprendžia labai paprastas sprendimas: atsisakyti automobilio, net ir elektrinio.

Visiškai atsisakysime nuosavybės. Išsinuomosime automobilį iš gatvės, juo pasinaudosime ir pastatysime ten. Įkrovimu rūpinsis kas nors kitas.

Klientai pirmiausia naudoja ilgalaikę nuomą. Po trejų metų jie grąžins automobilį, kuris bus išnuomotas kaip naudotas automobilis už mažesnę kainą, o vėliau jis tikriausiai bus naudojamas trečią kartą. Tai vadinama “uždaro ciklo ekonomika”.

Net ir elektromobiliai nebus privačių asmenų nuosavybė. Jie bus nuomojami pagal prenumeratos principą, panašiai kaip šiandien srautinio transliavimo platformose nuomojami filmai ir serialai. Tai yra ateitis, tačiau ji bus greičiau evoliucija nei revoliucija. Šiuo metu tai yra per daug finansiškai sudėtinga, kad ši prenumeratos kainodara būtų pakankamai konkurencinga.

Ką apie tai mano žmonės?

Taigi, ar tai, kad žmonės prievarta išstumiami iš automobilių rinkos ir kartu pasmerkiami vadinamojo “kolektyv-komo” (kuris gali veikti jų poreikius atitinkančiu lygiu arba ne) malonei, nesukels neigiamos visuomenės reakcijos? Pasirodo, revoliucijos dainininkai rado atsakymą ir į šį klausimą.

Paklausti, ar nori turėti nuosavą automobilį, Z kartos atstovai atsako: Niekada gyvenime! Jie nenori turėti, jie nori naudotis. Jei jiems lengviau grįžti namo iš vakarėlio naktiniu autobusu, jie važiuos atgal autobusu arba užsisakys transportą per programėlę. Požiūrio į nuosavybę skirtumai tarp kartų yra didžiuliai!

Kaip matote, ilgametis mokymas ir socialinė inžinerija atsiperka. Tačiau visuotinis smegenų plovimas yra būtinas, jei norima įtikinti žmones sprendimais, kurie net neatitinka savo pagrindinio tikslo.

Šiandieniniai elektromobiliai yra ekologiški tik tuo atveju, jei atsižvelgiame tik į išmetamųjų teršalų kiekį. Tačiau vadinamasis anglies dioksido pėdsakas, kurį palieka jų gamyba, jau dabar gerokai viršija net ir seniausių benzininių automobilių rodiklius. Ekologiškiausios yra jūsų kojos arba dviračio ratai. Elektromobiliai nėra ekologiškas sprendimas – tai pripažįsta net “ekologiško mobilumo” šalininkai.

Už dolerį per dieną

Baterijų perdirbimas taip pat kelia problemų. Šiuo atveju sąnaudos dažnai viršija išgautos žaliavos vertę. Kalbant apie žaliavas: be aplinkosaugos problemų, į dangų verčia vergiškas ir nežmoniškas elementų, kurie yra ličio jonų akumuliatorių sudedamosios dalys, gavybos būdas. Pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur pagaminama beveik 70 proc. viso pasaulio kobalto, suaugusieji ir vaikai kenksmingas medžiagas išgauna plikomis rankomis.

Iš Afrikos žaliava keliauja į Kinijos gamyklas, kur ji perdirbama ir parduodama Vakarų gamintojams. Didžioji dauguma jų, paklausti apie savo baterijų prietaisų sudedamųjų dalių kilmę, negali įrodyti jų šaltinio.

Atrodo, kad Vakarai nemato problemos. Europos Sąjunga dar tik rengia “kilmės sertifikatą”, pagal kurį bus galima platinti ir perdirbti, jei bus laikomasi tam tikrų standartų. Kol kas tai tik popieriuje. Kaip bus praktiškai – nežinome.

Tačiau aplinkosaugininkai atleidžia gamintojus nuo “aplinkosauginių nuodėmių”. Jie sako: kol pasieksime technologiškai įmanomų galimybių ribą, didelę visuomenės dalį pavyks nukreipti į viešąjį transportą. Taigi galiausiai “iš šių automobilių ir akumuliatorių nebereikės išspausti paskutinių prakaito lašų”.

Ir problema išspręsta!

Piotr Relich, www.pch24.pl

Prasidėjo žemyninis Sinodo apie sinodalumą etapas. Vyskupai ir pasauliečiai iš visos Europos susirinko apibrėžti Bažnyčios krypties, kuria ji eis ateinančiais metais. Šalia vyksta diskusijos dėl LGBT, moterų diakonato ir kunigystės ar celibato. Deja, didžioji žiniasklaida išsamiai nepraneša apie sinodo posėdžius.

Metraštis

Vasario 5-12 d. Prahoje vyks kontinentinis Sinodo apie sinodalumą etapas. Iš viso dalyvauja keli šimtai žmonių. Tai 39 Europos vyskupų konferencijų pirmininkai ir atskirų šalių delegatai, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai.

Kontinentinis etapas yra antrasis iš trijų viso Sinodo dėl sinodalumo etapų. Sinodo procesas prasidėjo 2021 m. rudenį. Keletą mėnesių visame pasaulyje vyko vyskupų ir ganytojų organizuotos konsultacijos su tikinčiaisiais. Vėliau šių konsultacijų rašytiniai rezultatai buvo išsiųsti episkopatams, kurie turėjo parengti galutinį dokumentą, apibendrinantį kiekvienoje šalyje vykusius svarstymus. Šie dokumentai buvo išsiųsti į Vatikaną. Jų pagrindu Šventasis Sostas parengė dokumentą, kuriame būtų apibendrintos diskusijos visame pasaulyje. Šis tekstas, vadinamas žemyno dokumentu, yra atspirties taškas apmąstymams Prahoje ir panašiuose susitikimuose kituose žemynuose.

Sinodo susitikimas Čekijos sostinėje vyks dviem etapais. Pirmiausia visi dalyviai parengs bendrą dokumentą. Tai bus tekstas, kurį iki vasario 9 d. parengs 200 susirinkime dalyvaujančių dvasininkų ir pasauliečių delegatų, o beveik 400 delegatų susitikime dalyvaus nuotoliniu būdu. Ši dalis bus atvira žiniasklaidai. Vėliau 39 vyskupų pirmininkai svarstys šį dokumentą ir parengs bendrą komentarą. Abu tekstai bus skelbiami kartu.

Šis modus operandi skirtas išreikšti sinodalumą. Viena vertus, „klausomasi” visų, įskaitant pasauliečius, balso, ištikimai perteikiant tai, ką jie sako; kita vertus, vyskupai „išsiskiria” ir taip išryškėja jų atsakomybė už Bažnyčios judėjimo kryptį.

Remdamasis taip parengta žemyno medžiaga, Šventasis Sostas parengs atskirą dokumentą, kuriuo bus grindžiami Sinodo svarstymai Romoje šių metų spalio mėnesį. Sinodas parengs savo tekstą, kad galėtų vėl susirinkti 2024 m. spalio mėn., ir tuomet priims galutines išvadas.

Grėsmės

Problemų, susijusių su kontinentiniu Sinodo dėl sinodalumo etapu, yra daug. Dauguma jų yra susijusios ne tiek su šiuo konkrečiu Sinodo proceso etapu, kiek su jo ideologiniais pagrindais. Sinodo proceso teorinį pagrindą apibrėžia dokumentai, kuriuos Vatikano sinodo sekretoriatas paskelbė 2021 m. rugsėjį.

Pagrindinė jo idėja yra Dievo tautos įgalinimas. Idėja yra ta, kad praktiškai „visa Dievo tauta” turės teisę spręsti Bažnyčios krypties klausimus, turint omenyje tiek administracinę ir drausminę, tiek pastoracinę ir doktrininę erdvę. Esminis sunkumas yra „Dievo tautos” apibrėžimas. Atsižvelgiant į 2021 m. rugsėjo mėn. sinodo dokumentus, galima suprasti, kad tai iš dalies reiškia visus katalikus ir net visus geros valios žmones. Tai yra problema, nes, remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, egzistuoja tam tikra nuostata atpažinti, kas atitinka tikėjimą, o kas ne: sensus fidei fidelium, tikinčiojo tikėjimo jausmas. 

Ortodoksiškai sensus fidei fidelium įgyja tie katalikai, kurie gyvena intensyvų sakramentinį ir maldos gyvenimą ir priima visą Katalikų Bažnyčios mokymą. Tačiau pagrindinė sinodo proceso prielaida yra visų katalikų, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena pagal Bažnyčios įstatymus, ar ne, „įtraukimas” į „Dievo tautą”, turinčią sensus fidei fidelium. Teoriškai siekiama, kad hierarchinė Bažnyčia „įsiklausytų” į visų balsus, kad vėliau galėtų atskirti, kas šiuose balsuose yra autentiška ir atitinka tikėjimą, o kas – ne; kitaip tariant, kuriuose „išplėstinės” Dievo tautos balsuose girdimas pačios Šventosios Dvasios kvietimas, o kuriuose – tik laiko dvasios kvietimas.

Ar toks atskyrimas iš tiesų bus įmanomas? Šis klausimas lieka atviras, turint omenyje daugumos pasaulio episkopatų, ypač Europos, būklę. Mūsų žemyne netrūksta vyskupų, pasisakančių už gilų Bažnyčios doktrininio ir moralinio mokymo, taip pat jos pastoracinės ir drausminės praktikos pakeitimą. Tai gali nelikti nepaneigtas gebėjimas tinkamai „įžvelgti”, juo labiau kad Sinodo sekretoriato parengtas žemyno dokumentas gali suteikti daug peno radikaliems judėjimams.

Čia primenu, kad Sinodo sekretoriato tekste išryškėja nemažai revoliuciniams sluoksniams artimų klausimų. Tarp jų buvo pasiūlymų dėl naujo požiūrio į „LGBT asmenis” arba išsiskyrusius asmenis, taip pat poligamistus. Dokumente kalbama apie tai, kad daugelyje pasaulio šalių jaučiamas poreikis labiau „įtraukti” tokias grupes į Bažnyčią. Kilo klausimas, kaip tai atrodys praktiškai?

Pačioje Europoje per pirmąjį sinodo etapą buvo iškelti konkretūs reikalavimai. Tarp tokių atvejų būtų šventosios Komunijos teikimas homoseksualistams ir išsiskyrusiems asmenims, gyvenantiems santuokoje, ar net tokių santykių laiminimas. Viena iš problemų yra ta, kad kardinolas Jean-Claude Hollerich, Sinodo dėl sinodiškumo generalinis relatorius ir sinodo proceso Europos dalies vicepirmininkas, be kita ko, pasisako už pakeitimus šioje srityje. Hollerichas taip pat pritaria moterų sakramentiniam diakonatui; ši tema taip pat pateikta Kontinentiniame dokumente.

Be to, dokumente siūloma iš esmės keisti kunigystės gyvenimo būdą, kuris praktiškai galėtų būti įgyvendinamas keičiant celibatą arba atimant iš kunigų kai kurias administracines, pastoracines, mokymo ar net liturgines galias – tiesiogiai, taikant apribojimus, arba netiesiogiai, skatinant pasauliečius eiti pareigas ir eiti pareigas, susijusias su užduotimis, kurios iki šiol buvo skirtos tik kunigams.

Be abejo, Hollericho parama tokioms idėjoms nėra pakankama. Tačiau minėtoms idėjoms pritaria ir daugelis vyskupų tokiose šalyse kaip Vokietija, Austrija, Šveicarija, Belgija ir Nyderlandai, taip pat iš dalies Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ar Jungtinės Karalystės hierarchai.

„Vatikano „išlygos

Sausio 28 d. viso pasaulio vyskupams buvo išsiųstas dviejų svarbiausių kardinolų laiškas dėl sinodalumo. Tai buvo Vyskupų sinodo sekretoriato pirmininkas Mario Grechas ir ką tik paskirtas Jeanas-Claude’as Hollerichas. Laiške jie įspėjo apie keletą spąstų, į kuriuos, jų manymu, kai kurie katalikai gali pakliūti arba jau pakliuvo.

Pirma, jie pabrėžė esminį vyskupo, kaip „šventosios Dievo tautos” vienybės principo ir pagrindo, vaidmenį. Jie taip pat pareiškė, kad vyskupai neturėtų primesti sinodui jokios darbotvarkės ir nesinaudoti sinodu tam tikroms idėjoms ar reikalavimams prastumti. Iš tiesų sinodas pirmiausia būtų skirtas pačiam sinodalumui. Todėl šis įsipareigojimas būtų veikiau ekleziologinio pobūdžio. Kardinolai rašė, kad Bažnyčia pirmiausia turi atsakyti į klausimą, kuris buvo keliamas nuo Vatikano II Susirinkimo: „Bažnyčia, ką tu sakai apie save?”.

Skaitytojas pastebės, kad visą Sinodą apie sinodalumą susiaurinti tik iki paties „sinodalumo” klausimo yra absurdiška, nes sinodalumas galiausiai turi kaip nors reikštis.

Daug vyskupų tai supranta taip: jei Bažnyčia turi būti sinodinė, tai reiškia, kad ji turi tapti atviresnė žmonių situacijų įvairovei, turi mažiau teisti, labiau priimti ir teikti gailestingumą kiekvienam, kuris į ją kreipiasi. Kaip tai būtų galima išreikšti? Ypač per eucharistinę discipliną.

Tai neseniai nuoširdžiai parodė San Diego (JAV) kardinolas Robertas McElroy, laikomas popiežiaus Pranciškaus žmogumi Jungtinėse Valstijose. Plačiai nuskambėjusiame straipsnyje McElroy’us ragino, kad sinodo atvirumas konkrečiai pasireikštų seksualiai aktyvių homoseksualų ir antrą kartą santuoką sudariusių išsiskyrusiųjų pripažinimu prie šventosios Komunijos; jis taip pat pasireikštų įvedant naują moterų vaidmenį Bažnyčioje pripažįstančią formą – sakramentinį diakonatą.

Ar tokie reikalavimai sulauks daugumos per sinodo svarstymus Prahoje? Pamatysime. Žvelgiant iš sinodinės mechanikos perspektyvos, kalbant apie formalų principą, tai nėra svarbiausia. Galiausiai svarbiausia bus du Romos sinodai šį rudenį ir kitais metais, kaip bus suformuluotas galutinis dokumentas ir kokius tolesnius sprendimus priims popiežius. Tačiau diskusijų eiga nėra nesvarbi.

Akivaizdi analogija iš naujausios Katalikų Bažnyčios istorijos. Jei vyskupai, kunigai ir pasauliečiai būtų kruopščiai vykdę Susirinkimo tėvų valią, užfiksuotą dokumentuose po Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčioje nebūtų kilęs toks chaosas.

Tačiau vyravo ne Susirinkimo raidė, o jo dvasia. Gali būti, kad ši istorija pasikartos – juo labiau kad sinodalumo sąvoka neturi tikslaus apibrėžimo ir kiekvienas dar gali ją užpildyti turiniu. Daug kas jau vyksta sinodalumo dvasios vardan, pavyzdžiui, Belgijoje, kur įvestas tos pačios lyties porų liturginis palaiminimas. Galime nesunkiai įsivaizduoti, kam sinodaliai nusiteikę hierarchai panaudos naująją dvasią.

Po Vatikano II Susirinkimo Šventajam Sostui trūko gebėjimų imtis posusirinkiminių procesų. Buvo smarkiai sugriauta liturginė praktika. Nors popiežius Benediktas XVI puikiai matė šią problemą, jis vis dėlto nesiėmė jokių ryžtingų veiksmų padėčiai ištaisyti.

Manau, kad, atsižvelgiant į vis stiprėjantį vietinį bažnytinį partikuliarizmą ir didėjantį Vatikano pasyvumą ginant tam tikras esmines moralines ir doktrinines tiesas, iš sinodo dvasios kylantis chaosas savo mastu dar gali nustelbti posusirinkiminį chaosą. Ar taip ir bus, dar neaišku; tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kaip vyks šios „dvasios” formavimas, taigi ir nuo to, kokie reikalavimai ir lūkesčiai bus išreikšti sinodo susitikimo Prahoje dokumentuose.

Tyla… ir malda

Deja, Sinodas dėl sinodalumo nebuvo lydimas išsamių diskusijų. Sinodo procesas sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio, daugiausia jo pradžioje ir paskelbus nacionalinę sinodo sintezę. Kontinentinis procesas lieka beveik nepastebėtas, nors yra labai svarbus.

Pagrindinėje katalikiškoje spaudoje pasirodė nedaug straipsnių, ir net ir jie jokiu būdu nepateikė viso reiškinio: juose sinodo istorija pasakojama tik iš techninės pusės, visiškai nekalbant apie esminius pavojus ir problemas. Tai tik didina sunkumus, nes kyla pavojus, kad Lenkijos balsas sinode bus išgirstas kur kas mažiau nei kitų šalių, kurių darbotvarkėje yra revoliucinių tikslų, balsai.

Šiomis dienomis būtina karštai melstis už žemyno sinodo proceso pažangą. Reikia melstis už sinodo dalyvius, kad jie „turėtų drąsos ginti mūsų tikėjimo pagrindus”. Duok Dieve, kad žemyninis Sinodo dėl sinodalumo etapas netaptų dar vienos didelės krizės ir užsitęsusio chaoso raugu….

Paweł Chmielewski, www.kontrastas.lt

Autorius – Andrew Klavanas yra „The Daily Wire” laidos „The Andrew Klavan Show” vedėjas. Populiarus politinis satyrikas ir Holivudo scenaristas, taip pat apdovanojimų pelnęs rašytojas. Naujausias jo romanas – „Keistas proto įprotis” (A Strange Habit of Mind), antroji serijos „Kamerono Vinterio paslaptys” (Cameron Winter Mystery) knyga.

Pagrindinis šio podkasto tikslas – suvienyti mūsų tautos žmones ir gydyti mūsų susiskaldymo žaizdas pasitelkiant užuojautą ir supratimą. Ne visai taip. Bet smagu įsivaizduoti.

Ir kartais, žinau, mūsų politinių nesutarimų įkarštyje gali imti atrodyti, kad kairėje politinės arenos pusėje stovintys žmonės yra ne kas kita, kaip degradavusi ir save apgaudinėjanti moralinių iškrypėlių gauja, murkdanti savo iškrypimo purve ir kurianti beprotiškas teorijas, kad paaiškintų savo demonišką blogį, kai juos į isteriško iracionalumo aukštumas skatina intrigantai lyderiai, meistriškai grojantys jų emocinių sutrikimų klaviatūra, kad įtikintų juos, jog dorybė slypi destruktyvioje politikoje, kuri pripildo politikų kišenes geresnių žmonių sunkiai uždirbtais pinigais ir kartu didina korumpuotos valdžios galią, kol Amerikos laisvė išnyks ir žmonija nugrimzta į tūkstantį metų trukusią tamsą, kol vėl bandys įžiebti šventą laisvės liepsną.

Bet kai nusiraminate ir truputį atsitraukiate, galite pradėti suprasti, kad kairieji turi ir gerų dalykų. Kai kurie iš jų dėvi labai gražias kojines. Ir kai kurių jų moterų vardai yra gražūs, pavyzdžiui, Honorija… arba Džimas.

Tačiau jei norite siekti tikro kompromiso ir vienybės, manau, kad padės rimtas ir objektyvus žvilgsnis į kairiųjų filosofiją, kad pradėtumėte suprasti, apie ką šie toksiški dundukai šneka.

Pavyzdžiui, kuo iš tikrųjų tiki kairieji, kai kalbama apie lytį? Kodėl kairieji vyrai dėvi sukneles ir imituoja mėnesines? Kodėl kairiosios moterys neatneša jums sumuštinio, kad nereikėtų nuolat keltis vidury žaidimo? Be to, visas šis vaikų viliojimas? Apie ką tai? Kas jie, iškrypėliai?

Na, taip, jie yra iškrypėliai. Bet taip pat jie turi teoriją, kurią sukūrė didžiausi akademiniai protai, o paskui užrašė pieštuku ant pietų padėklo, kai jau išgėrė vaistų ir atėjo laikas miegoti dienos kambaryje. Pagal kairiųjų lyčių teoriją tarp vyrų ir moterų nėra absoliučiai jokio skirtumo, o vyrai gali tapti moterimis, jei jaučiasi moterimis, kurios yra absoliučiai tokios pat kaip vyrai, todėl jei jie jaučiasi moterimis, jie yra tokie patys kaip vyrai ir gali sutaupyti pinigų nagų lakui. Gėjai yra vyrai, kuriems patinka kiti vyrai, kurie yra tokie patys kaip moterys, todėl gėjai yra heteroseksualūs. Nebent jie yra translyčiai, tokiu atveju jie yra gėjai, kuriems patinka kitos moterys, kurios yra tokios pat kaip vyrai, taigi iš esmės jie yra vyrai, kuriems patinka moterys, ir galėtų tiesiog sukurti šeimą, nekalbėdami viso to lyčių teorijos šlamšto.

O kaip dėl rasės? Esu tikras, kad girdėjote daugelį kairiųjų sakant – mūsų mokyklose nėra dėstoma kritinė rasių teorija. Ir jūs tikriausiai susimąstėte: Kas yra kritinė rasių teorija ir kodėl jie nuolat apie ją meluoja? Na, kritinė rasių teorija teigia, kad rasė yra socialinis konstruktas, kuris iš tikrųjų neegzistuoja ir dėl visko kalti baltieji. CRT teigia, kad su žmonėmis turėtų būti elgiamasi vienodai ir jie neturėtų būti verčiami priimti baltųjų žmonių idėjų, kaip kad „žmonės turėtų būti traktuojami vienodai”.

Svarbiausia, kritinės teorijos šalininkai nurodo, kad kai kurie mirę baltieji žmonės, socialinis konstruktas, kuris neegzistuoja, laikė vergais kai kuriuos mirusius juodaodžius, kurie taip pat neegzistuoja, todėl gyvi baltieji žmonės, kurie neegzistuoja, turėtų duoti gyviems juodaodžiams, kurie neegzistuoja, pinigų, nes mirusiems juodaodžiams jų nereikia, o gyvi juodaodžiai norėtų šiek tiek pinigų.

Galiausiai yra abortų klausimas. Kairieji mano, kad moralu daryti abortą iki pat gimimo, nes po gimimo matai kūdikio veidą ir nebegali sau meluoti dėl to, ką darai. Jie mano, kad abortas yra sprendimas dėl sveikatos, nors, aišku, ne dėl kūdikio. Tačiau kūdikis netampa tikru žmogumi, kol negali paskambinti 9-1-1 ir pasakyti: „Padėkite, mano motina bando mane nužudyti.” Prieš tai jis yra tik moters kūno dalis. Tai dalis, kuri yra kūdikis, tikintis, kad jo motina atsitiktinai atsisės ant telefono, kad jis galėtų surinkti 9-1-1 numerį.

Dabar, kai supratote kairiųjų teoriją, esu įsitikinęs, kad kitą kartą, kai pamatysite leftistą, galėsite jį pasveikinti šypsena ir dideliu mojavimu, kuris, tikėkimės, atitrauks jo dėmesį, kol jūs šonu pasišalinsite pro duris ir bėgsite gelbėdami savo gyvybę.

Šiame satyriniame straipsnyje išsakytos autoriaus nuomonės ir nebūtinai atitinka „The Daily Wire” nuomonę.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Buvęs Honkongo vyskupas, 91 metų kardinolas Jozefas Zenas Ze-kiunas, kartu su kitais penkiais žmogaus teisių aktyvistais buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. 

Juos prestižiniam apdovanojimui nominavo grupė JAV politikų, motyvuodami tuo, kad jie yra „aistringi žmogaus teisių gynėjai” Kinijos specialiajame administraciniame regione, pranešė laikraštis „Hon Kong Free Press”.

Pasak JAV politikų, šia nominacija siekiama „pagerbti visus Honkongo gyventojus, kurių drąsa ir ryžtas represijų akivaizdoje įkvėpė pasaulį”.

Be kardinolo Zeno, buvo siūlomi: vienas iš demokratinio judėjimo lyderių Joshua Wongas, katalikų leidėjas Jimmy Lai, tyliosios demonstracijos Tiananmenio aikštėje organizatorius Chow Hang-tungas, žurnalistė Gwyneth Ho ir advokatas Lee Cheuk-yanas. Jų kandidatūras pateikė respublikonų politikai Marco Rubio ir Christopheris Smithas bei demokratai Jamesas McGovernas ir Jeffas Markley.

„Kandidatai atstovauja milijonams Honkongo gyventojų, kurie taikiai pasipriešino Honkongo vyriausybės ir Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybės vykdomam nuolatiniam miesto demokratinių laisvių naikinimui”. – teigė politikai.

Visi kandidatai, išskyrus kardinolą Zeno, atlieka laisvės atėmimo bausmę arba yra sulaikyti iki teismo, kaltinami nusikaltimais nacionaliniam saugumui. Tarp jų – 1989 m. Tiananmenio aikštės žudynių aukų pagerbimo tylos demonstracijų organizavimas.

Kardinolas Zenas, Honkongo vyskupas 2002-2009 m., 2022 m. gegužės mėn. taip pat buvo suimtas pagal Nacionalinio saugumo įstatymą ir paleistas už užstatą. Lapkričio mėn. kartu su kitais penkiais žmogaus teisių aktyvistais jis buvo nubaustas už tai, kad tariamai tinkamai neužregistravo fondo, skirto padėti 2019 m. demokratinių protestų dalyviams. Jis apskundė šį nuosprendį. Kardinolas tebėra stebimas policijos.

Kadangi jo atžvilgiu atliekamas tyrimas dėl galimų Kinijos nacionalinio saugumo įstatymo pažeidimų, teismas neseniai nurodė jam grąžinti pasą. Sausio pirmosiomis dienomis kardinolas Zenas lankėsi Romoje, kur dalyvavo popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių iškilmėse. Kelias dienas trukusios viešnagės metu jį privačioje audiencijoje priėmė popiežius Pranciškus.

Kardinolas Zenas, vienas ryškiausių Kinijos Katalikų Bažnyčios atstovų, ne kartą kritikavo Šventojo Sosto politiką Kinijos atžvilgiu, ypač 2018 m. slaptą susitarimą dėl abipusio vyskupų skyrimų pripažinimo, sakydamas, kad jis „kenkia, o ne duoda naudos vietos katalikams”. Šiuo metu jis gydomas ligoninėje dėl kvėpavimo problemų.

JŠ pagal www.kontrastas.lt