Month: November 2021

Klasių kovos doktrina skatina mirtiną pavydo nuodėmę ir yra pagrįsta pražūtinga „mes prieš juos“ nuostata. Priešingai, visi žmonės, nepaisant jų padėties, turėtų būti skatinami bendradarbiauti meilėje.

„Žiūrėkite, Garbingieji Broliai, – įspėja pop. Pijus XI savo 1937 metų enciklikoje „Divini Redemptoris“, – kad tikintieji nebūtų suklaidinti! Komunizmas yra blogas iš esmės, ir nė vienas, saugantis krikščioniškąją civilizaciją, jokiu būdu neturėtų su juo [komunizmu] bendradarbiauti. Tie, kurie leidžiasi apgaunami ir padeda komunizmui įsigalėti savo šalyje, patys pirmieji taps savo klaidos aukomis.“

Pijus XI tiesiog pakartojo tai, ką Bažnyčia mokė apie komunizmą nuo pat XIX amžiaus: kad jis pilnas klaidų, priešingas socialiniai tvarkai ir nesuderinamas su krikščionių religija.

Štai 5 pagrindinės (bet ne vienintelės) priežastys, kodėl Bažnyčia prieštarauja komunizmui:

1) Privati nuosavybė yra natūrali žmogaus teisė;

Privati nuosavybė nėra socialinis konstruktas, kurio, panorėjus, galima būtų atsikratyti. Priešingai, tai yra natūralios socialinės tvarkos dalis; ji būtina, kad visuomenė būtų sveika ir teisinga.

Privati nuosavybė yra natūralus darbo vaisius ir apsaugo žmogaus orumą, nes ji „užtikrina asmens ir jo šeimos autonomijai labai būtiną sritį“. Taigi, ji yra „esminis autentiškos socialinės ir demokratinės ekonomikos politikos elementas, garantuojantis teisingą socialinę tvarką“.

Kaip savo 1891 metų enciklikoje „Rerum Novarum“ perspėjo popiežius Leonas XIII, programos, skirtos eliminuoti privačią nuosavybę, yra „akivaizdžiai neteisingos, nes jos apiplėšia teisėtą savininką, iškreipia valstybės funkciją ir sukuria bendruomenėje visišką sumaištį“.

2) Komunizmas pažeidžia subsidiarumą;

Komunizmas neatsiejamas nuo centralizuotos esminių visuomenės sričių kontrolės. Tai pažeidžia subsidiarumą, vieną svarbiausių katalikiško socialinio mokymo principų.

Kas yra subsidiarumas? Anot pop. Pijaus XI, tai yra „svariausias principas, nepajudinamai įsitvirtinęs socialinėje filosofijoje; jo negalima atsisakyti ar kuo nors pakeisti“. Jis apibrėžiamas taip: „Kaip be galo klaidinga atimti iš individo ir atiduoti bendruomenei tai, ką jis pasiekė savo pastangomis ir darbštumu, lygiai taip pat neteisinga, bloga ir priešinga natūraliai tvarkai priskirti didesnėms organizacijoms tai, ką gali atlikti mažesnės ir joms pavaldžios bendruomenės. Nes bet kokia visuomeninė veikla pagal savo prigimtį privalo padėti socialinio kūno nariams, o ne juos sunaikinti ar praryti.“ (Encikl. „Quadragesimo Anno“, 79.)

3) Bažnyčios persekiojimas;

Kadangi Bažnyčia atmeta komunizmą, žemiško rojaus utopijas, tiki Dievą ir reiškia nepriklausomą nuo valstybės galios centrą, komunistinės šalys visuomet puolė ir mėgino užgniaužti Katalikų Bažnyčią. Vien Sovietų Sąjunga, manoma, nužudė milijonus krikščionių.

Kadangi Bažnyčia yra dievišku būdu pasaulio išgelbėjimui įsteigta organizacija, jos persekiojimas, žinoma, yra mirtinas blogis.

4) Ateizmas

Komunistai paprastai atvirai neigia Dievo buvimą ir ieško būdų sukurti visuomenę šio neigimo pagrindu. Ateizmas, žinoma, yra klaidingas dalykas ir bet kuri juo grįsta pasaulėžiūra yra pasmerkta nesėkmei, neteisingumui ir žlugimui.

5) Klasių kova yra netiesa ir nėra neišvengiama

Klasių kovos doktrina skatina mirtiną pavydo nuodėmę ir yra pagrįsta pražūtinga „mes prieš juos“ nuostata. Priešingai, visi žmonės, nepaisant jų padėties, turėtų būti skatinami bendradarbiauti meilėje.

„Didžioji klaida… yra pažiūra, kad viena žmonių klasė yra natūraliai priešiška kitai žmonių klasei, – moko pop. Leonas XIII enciklikoje „Rerum Novarum“, – ir kad turtingieji natūraliai turėtų gyventi tarpusavio konflikte su paprastais dirbančiais žmonėmis.

Toks požiūris visiškai iracionalus ir klaidingas. Tiesa yra ta, kad vienas negali be kito: kapitalas negali egzistuoti be darbo, o darbas – be kapitalo. Bendras sutarimas veda prie geros tvarkos grožio, o amžinas konfliktas būtinai sukels sumaištį ir laukinį barbariškumą.“

Melskimės už komunistų atsivertimą!

JŠ pagal: www.fsspx.lt ir www.churchpop.com

Damienas Le Guay yra šiuolaikinis prancūzų katalikų mąstytojas ir autorius dviejų svarbių knygų, kurios, deja, dar nėra išverstos į anglų kalbą (taip pat ir į lietuvių kalbą, vert. past.). Knygoje Qu’avons-nous perdu en perdant la mort? (Ką mes praradome prarasdami mirtį?) kalbama apie tai, kaip šiandieniniai laidotuvių papročiai iš žmogaus sąmonės ištrynė mirtį.

Kitoje knygoje La mort en cendres: la crémation aujourd’hui, que faut-il en penser? (Mirtis pelenuose: šiuolaikinė kremacija – ką apie tai turėtume galvoti?) argumentuojama, jog masinis kremavimo kaip priimtino būdo elgtis su žmogaus kūnu priėmimas – net tarp krikščionių – parodo radikaliai pasikeitųsį mūsų požiūrį į įsikūnijimą, ir to svarbos mes vis dar neįsisąmoninome.

Kadangi lapkričio mėnesį katalikai daugiau galvoja apie krikščionišką mirtį, remdamasis Le Guay mintimis norėčiau mesti iššūkį naujoms mūsų taip lengvai prisiimtoms prielaidoms apie tinkamą elgesį su mirusio žmogaus kūnu.

Jau anksčiau kritikavau kremavimą dėl daugybės priežasčių, šiuos tekstus galite rasti ČIA, ČIA, ČIA ir ČIA. Šio mano straipsnio tikslas – nušviesti kremavimą kaip sąmoningą žmogaus kūno naikinimo aktą.

Pagrindinis skirtumas tarp įprasto palaidojimo ir kremavimo slypi tame, kaip žmonija tarpininkauja nykstant mirusio žmogaus kūnui. Mirusių nuodėmingų vyrų ir moterų kūnai suirs ir supus (išskyrus labai retus kūno negendamumo stebuklus). Bet šis procesas yra absoliučiai skirtingas, kai lyginame įprastą palaidojimą ir kremavimą. Po žeme palaidotas kūnas suirsta savaime pagal savo „natūralų“ tempą. Tuo tarpu kremavimas neišvengiamai į sąmoningą kūno naikinimo procesą įtraukia kitų žmonių tarpininkavimą, tam tikrą tiesioginio smurto kiekį, taip žmogaus palaikus eliminuojant ne natūraliu būdu ir net nebūtinai po šio akto išvis paliekant kažkokius kūno likučius. Kaip ir visur šiuolaikinėje mirties kultūroje, sukūrėme neologizmą, norėdami užmaskuoti tai, ką iš tiesų darome: po kremavimo likę pelenai angliškai vadinami „cremains“ (žodžių „kremuoti“ (cremated) ir „palaikai“ (remains) junginys, vert. past.), tarsi pamirštant, jog po sąmoningų naikinančių žmogaus veiksmų šių „palaikų“ lieka žymiai mažiau nei turėtų būti.

Žinoma, dažnai pelenai yra sudedami į urną, kuri pastatoma į amžinojo poilsio vietą kolumbariume: vyskupijų kapinės [Jungtinėse Amerikos Valstijose] išvystė ištisą naują (ir turbūt labai pelningą) verslo liniją. Greičiausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl Bažnyčia taip nenori kritikuoti kremavimo.

Tačiau pats faktas, kad kažkas nusprendė, jog nėra nepaneigiamos pareigos gerbti žmogaus kūno integralumą po mirties, reiškia, kad pats pelenų išsaugojimas ir palaidojimas virsta vienu iš galimų pasirinkimų, o ne pareiga. Šeimos nariai gali palaidoti velionį į amžinojo poilsio vietą, bet gali ir nepalaidoti.

Jie gali nuspręsti, kad mamos vieta ant židinio. Taip pat jie gali nuspręsti, kad kadangi palaidojimo kaina yra „per didelė“, dėdę Džo bus geriausia palikti spintos lentynoje. Prisižiūrėję per daug Holivudo filmų, jie gali nuspręsti, kad pusbrolį Mitčą geriausia išbarstyti jo mėgstamiausiame paplūdimyje, žvejybos ar kitoje panašioje vietoje. Arba, kadangi šeima nori visados turėti mamą „šalia“, jie galipaversti jos pelenus į juvelyrikos dirbinį, kas yra paskutinė „laidotuvių industrijos“ mados tendencija.

Noriu pasakyti, kad kremavimas ne tik nužemina vidinį fizinį kūno integralumą, bet ir įgalina kažką kitą taip daryti.

Nors daug žmonių tvirtins, kad tai yra būtent tai, ko dėdė Džo, pusbrolis Mitčas ar mama „būtų norėję“, tiesa ta, kad dažnai elgiamasi pagal dar gyvų žmonių norus, preferencijas, o taip pat pagal laidojimo kainą, turimą laiką, skubant, nes reikia kuo greičiau grįžti prie darbų. Vietoje to, kad mirusysis turėtų „teisę“ į palaidojimą (tai reiškia ir trumpam sutrikdyti kitų žmonių rutiną, kad būtų paminėta jo mirtis) ir į kapą, dabar mirusieji visiškai priklausomi nuo savo „gedėtojų“ nuomonių ir to, kaip greitai nyksta jų atmintis.

Kadangi pelenai stipriai sumažina tai, kas „lieka“ iš mirusio žmogaus, jie taip pat ištrina „amžinojo poilsio vietos“ idėją. Žinau, kur ilsisi mano tėvas, motina ir seneliai. Nežinau, kur ilsisi mano pusbrolis Veinas. Jo pelenus prieš daug laiko išnešiojo vėjas Konektikuto laukuose, kur jie buvo išbarstyti: kremavimas pavertė jį niekuo ir niekur nesančiu.

Kremavimas skatina dabar vyraujantį dualizmą, pagal kurį apie „asmenį“ mąstomą kaip apie idėją ar atsiminimą, nes tai viskas, kas „lieka“ ir „išties svarbu“ (net jeigu nelieka materijos).

Pabrėžiu, kremavimas yra grynai techninis „sprendimas“, kaip tvarkytis su pūvančio žmogaus kūno problema, nes tokiu būdu tvarkomasi su kažkuo. Tai ne kūnas, sukurtas Dievo, vystęsis pagal žmogiškos prigimties dėsnius, o greičiau žmogaus sukurtas to kūno produktas. Vis dėlto, nepaisant žmonių pastangų sumažinti palaikus, kažkas vis dar lieka.

O mes nemėgstame likučių.

Kremavimas atvėrė duris. Jeigu priimtina sąmoningai ir smurtiniu būdu – nes deginimas yra smurtinis būdas – sunaikinti žmogaus kūno integralumą (kad ir po mirties), tuomet tai, kad kremavimas vis dar kažką palieka, yra tik techninis klausimas, kurį reikia išspręsti.

Beveik 20 JAV valstijų dabar leidžiama šarminė hidrolizė kaip teisėtas būdas atsikratyti žmogaus palaikais. Šarminė hidrolizė yra kūno „ištirpinimas“ cheminiu būdu, naudojant aukštą temperatūrą ir iš kūno nepaliekant nieko daugiau, kaip tik skystį („nuotekas“), jeigu nepasirenkama jo sąmoningai kristalizuoti. Spalio 20 d. Dubjuko arkivyskupas Michaelas Jackelsas pareiškė savo pritarimą tokiam metodui, argumentuodamas, kad kol rodome „pagarbą“ tam, ką darome su kūnu, visai nesvarbu, ar „kūnas“ (koks „kūnas“, Jūsų Ekscelencija?) „palaidojamas“ žemėje, vandenyje, ugnyje, ore, kapinėse, ar visai nepalaidojamas.

Kol kas niekas nepasiūlė supilstyti į butelius skysčio, likusio iš tetos Liucijos taip, kaip dėdės Džo pelenai sudedami į urną. Dažniausiai šis skystis tiesiog sutvarkomas kaip nuotekos (nors viena šioje technikoje besispecializuojanti įmonė skelbia, kad tai galėtų būti gera trąša). Mes išsireikalavome teisę sutrinti žmogaus kūną į nieką. Bet kažkokiu būdu turėtume rodyti „pagarbą“ tam, ką darome.

Portalas Deseret News iškėlė amžinai pavėluotą amerikietišką klausimą: ar šarminė hidrolizė peržengia „etikos ribą“? Iš tikrųjų ši etikos riba buvo peržengta jau tada, kai priėmę kremavimą, kartu priėmėme idėją, kad tai, kas buvo „Šventosios Dvasios šventovė“, gali būti sąmoningai sunaikinta žmogaus rankomis. Galbūt Bažnyčioje, kuri uždarinėja ir išpardavinėja parapijas tiems, kas pasiūlo daugiausia pinigų, tai ir nebešokiruoja.

Šiuolaikiniai mūsų „pragmatiški“ ir „kaštus taupantys“ pasiūlymai dažniausiai turi toli siekiančių kultūrinių pasekmių. Žmogaus kūnas nužemintas – gyvenime ir net mirtyje – iki produkto, kurį gali keisti technologijomis tam, kad patenkintum žmonių troškimus, atspindimus didžiuliame kultūros pokytyje, dėl kurio dalinai atsakingi ir naivūs optimistai, atvėrę duris krikščioniškai kremacijai. Tarp Bažnyčios išskiriamų septynių gailestingumo darbų kūnui yra ir darbas „numirėlį palaidoti“, bet laidojimas nėra tik kultūriškai nulemtas paprotys. Tai, kaip elgiamės su žmogaus kūnu, pasako kažką ir apie mūsų žmoniškumą.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt