Month: September 2022

Karas, seksas, elektra. Šiandien tai trys svarbiausi klausimai. Ir neskubėkite juoktis dėl sekso.

Karas Ukrainoje yra ar bent turėtų būti svarbiausias klausimas visam pasauliui. Nors jame tiesiogiai dalyvauja vos dvi šalys, jo pasekmes įvairiais būdais jaučia visas pasaulis. Šiaurės Amerikos šalims tai resursų eksporto ir ginklų tiekimo laikas. Europai – energetinio karo iššūkiai ir dar viena pabėgėlių banga. Trečiajam pasauliui – uždarytų Ukrainos uostų sukeliama maisto krizė. Net Kinijai tai suvokimo metas. Suvokimo, kad Rusija, kurią laikė bent laikinu partneriu prieš JAV dominavimą, iš tiesų yra per silpna ir pačiai Kinijai nereikalinga.

Karas tad svarbus ir paliečiantis visus, net to nesuprantančius. Karo eigoje pastarosiomis savaitėmis vyksta labai reikšmingi pokyčiai. Ukraina ėmėsi labai sėkmingo puolimo ir labai greitai atgavo dešimtąją dalį Rusijos okupuotų teritorijų. Puolimas sustojo, bet dėl to, jog reikia išlaikyti tiekimo grandines ir užvaldyti atgautas žemes, o ne dėl Rusijos pasipriešinimo. Rusai bėgo palikdami ir garbę, ir techniką. Net Kremliaus propagandiniai kanalai negalėjo to nuslėpti, bet vadino žavingai – strateginiu atsitraukimu.

Rusijoje tuo tarpu prasidėjo mobilizacija, pavadinta daline, bet akivaizdžiai visuotinė – šaukiami ir kariuomenėje netarnavę, ir per seni ir kitaip neva nepapuolantys po daline mobilizacija. Prašosi keli akcentai. Pirma, Putinas labai nenorėjo mobilizacijos, kitaip nebūtų jos tiek atidėliojęs. Antra, nenorėjo, nes ji akivaizdžiai užkuria visai kitas, nebe visuotinio palaikymo, nuotaikas pačioje Rusijoje. Nors tai nereiškia režimui pavojingų protestų, bet iš šalies bėga milijonai (ir Lietuva neturėtų įsileisti nė vieno). Trečia, mobilizacija vyksta trūkstant visko, išskyrus žmones: nėra logistinių pajėgumų, nėra priemonių kariams kokybiškai apginkluoti, nėra karininkų jiems kokybiškai paruošti. Ketvirta, visgi žmonių netrūksta, tad kiek rusų bepabėgtų nuo mobilizacijos, Putinas surinks milžinišką masę ir tikriausiai paskubomis, be didelio parengimo siųs ją į Ukrainą.

Ukrainai tai bus milžiniškas iššūkis. Pati savaime ši karių masė negali laiduoti Rusijai pergalės ar net perimtos iniciatyvos. Tačiau karo eiga priklausys nuo NATO šalių reakcijos. Jos gali susigūžti prieš dar metus truksiančio karo perspektyvą ir šantažuodamos pagalba spausti Ukrainą daryti nuolaidų. Tai būtų išdavystė ir tragedija. Kita vertus, jos gali reaguoti adekvačiai ir apie penkis kartus padidinti siunčiamą karinę pagalbą. Nėra abejonių, kad ypač JAV karinės technikos turi užtektinai. Po Rusijos mobilizacijos galutinai pagrįsta mesti ją prieš Kremlių Ukrainoje.

Visai kitas karo frontas vyksta Europoje, kuri liko faktiškai be pigių Rusijos dujų, šių kainos šoko į viršų, o kartu nusitraukė ir elektros kainas. Daug kalbėta apie tai, kad jeigu dujų ir šildymo kainas Rusijos veiksmai ir jai taikomos sankcijos lemia tiesiogiai, tai elektros kainų ne. Elektros kainos paveikiamos iš esmės tik dėka ES elektros rinkos taisyklių, numatančių elektros pirkimą biržoje už brangiausio gamintojo kaštus. Tas brangiausias gamintojas visada kūrena dujas, o tie kaštai nulemti dujų kainos. ES gali ir privalo atsieti dujas nuo elektros, t.y. atsisakyti ribinių kaštų taisyklės. ES narių vyriausybės privalo to reikalauti.

Kol kas Europos Komisija paskelbė nesiimsianti šio būtino žingsnio ir ribinių kaštų taisyklės neatsisakysianti. Vietoje to siūloma įvesti dvišales sutartis, kurias pirkdamos elektrą tarpusavyje sudarinėtų ES valstybės. Potencialiai tai keli šimtai galimų sutarčių – visiškas chaosas, vietoje tvarkos ir aiškumo. Rusijos veiksmai toliau turės didžiulę įtaką elektros kainoms, nors buvo galima ir būtina to išvengti. Europos Komisija kol kas pralaimi energetinį karą grubiomis klaidomis.

Europos institucijoms miegant, šalys ieško sprendimų pačios: Lenkija degina mazutą, Estija skalūnus, Portugalija ir Ispanija kompensuoja dujas elektros gamybai (tai daug efektyviau nei tiesiog kompensuoti galutinę elektros kainą), kai kurios šalys tiesiog pačios pasigamina daug pigios elektros. Lietuva už gerą kainą pasigamina tik trečdalį reikiamos elektros, tad privalo pirkti ir priklauso nuo rinkos, kurią iškreipia ES taisyklės. Lietuva galėjo turėti savo pajėgumus ir ne tik dėl atominės. Dalinai privatizuota „Ignitis gamyba“ metų metus investavo į elektros gamybą kitose Europos šalyse, kur nusimatė didesnis pelnas. Ministras Kreivys kartoja, kad elektros rinkos liberalizavimas buvo naudingas gyventojams. Tiesa, priešinga – ji sudarė sąlygas kelti kainas visiems vartotojams, ką jie bepasirinktų.

Tačiau nei karas, nei elektros kainos nėra svarbiausios Seimo valdantiesiems problemos. Seimo valdantiesiems labiausiai rūpi gėjai ir seksas. Gėjai, nes vienalyčių „šeimų“ įteisinimo projektas, pramintas civiline sąjunga, buvo pats pirmasis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto rudens darbotvarkėje. Pirmo posėdžio, pirmas klausimas.

Sakytume, tai tik Raskevičiaus prioritetai, bet ir konservatorius Stasys Šedbaras antrina, kad valdantieji nori šį klausimą spręsti kuo greičiau ir, pageidautina, kuo tyliau. Tylos reikia, nes net trys ketvirčiai Lietuvos vienalytėms „šeimoms“ aiškiai nepritaria. Valdantieji šią problemą sprendžia kartodami demagogiją, kad būti prieš gėjų „šeimas“ reiškia būti už Putiną, Rusiją ir jų propagandą. Jeigu konservatyvus požiūris į šeimą būtų Rusijos propaganda, o ne sveikas protas, valdantieji galėtų paaiškinti, kodėl Ukrainoje vienalyčiams santykiams nepritaria apie 90 procentų žmonių. Ar ir ten lemia Rusijos propaganda?

ES vadovų, o konkrečiai Nyderlandų premjero spaudimas lėmė, jog ta pati Ukraina skubiai ratifikavo Stambulo konvenciją mainais į narystės ES perspektyvą. Ukraina dar turės rasti būdą, kaip apeiti šios konvencijos nuostatas. Ją seniausiai ratifikavusi, bet visiškai netaikanti Turkija galės pamokyti.

Būtent Stambulo konvencijos nuostatos yra perkeliamos į Lietuvos teisę liūdnai, nors su daug juoko nuskambėjusiu valdančiųjų siūlymu leisti seksą tik po aiškiai išreikšto sutikimo. Kaip komentavo minėtasis Raskevičius, siekiama, kad „galimai smurtavęs asmuo turėtų įrodyti, kur, kaip ir kada tą sutikimą [santykiauti] gavo.“ Kas reiškia, kad įrodymo našta tenka tam, kurį kaltina, nekaltumo prezumpcijos nėra, o žodinis sutikimas yra nieko vertas, mat jį visada galima paneigti ir liks tik kaltinamojo žodis prieš galimos aukos žodį.

Daugelis pagrįstai ir natūraliai juokėsi iš to, kaip iš nesąmonės, bet tai visiškai rimta. Kaip pripažino pati jo autorė Morgana Danielė, tai Stambulo konvencijos nuostatų perkėlimas į Lietuvos teisę. Karo ir artėjančios krizės fone valdantieji užsimoja dar neregėtam kišimuisi į privačiausius įmanomus santykius. Teisinga kovoti su seksualine prievarta, tačiau ne absurdiškomis priemonėmis.

Pagal siūlomą pataisą, „sutikimas“ bus toks pats teisiškai neapibrėžtas, kaip D. Šakalienės vaiko teisių reformoje buvo „smurtas“. Formuojamas mąstymas, kad vyrai yra savaiminiai smurtautojai, lygiai kaip Šakalienės reforma vaizdavo visus tėvus. Demonizuojami patys heteroseksualūs santykiai. Formalizuojami intymiausi santykiai, kur formalumui išvis negali būti vietos. Pararelės su Šakalienės reforma ne atsitiktinės – šis siūlymas (kaip ir „neapykantos kalba“) yra dar vienas žingsnis link vis didesnio valstybės kišimosi į piliečių privatų gyvenimą. Būtent privatų piliečių gyvenimą tenka vis labiau ginti nuo tariamai liberalios valdžios.

Vytautas Sinica, politologas, partijos Nacionalinis susivienijimas vicepirmininkas

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Rugsėjo 21 d. Lietuvos šeimų sąjūdis (toliau – LŠS) išplatino viešą pareikimą dėl ES Komisijos ir Tarybos bandymo priimti privalomas visoms šalims Stambulo konvencijos nuostatas.

ET Stambulo Konvencija „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“ Nr. 1K-1315, (toliau – Konvencija) prieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintoms prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms bei yra nesuderinama konstitucine šeimos samprata. Šios konvencijos ratifikavimui prieštarauja didžioji dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, teigia LŠS.

Jis primena, kad Konvencijos neratifikavo Lietuva, Bulgarija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Latvija, iš jos pasitraukė Turkija. Nepavykstant priversti visų valstybių ir visuomenių sutikti Konvencija, šiuo metu centralizuotai imamasi teisinės prievartos priemonių tą padaryti Europos Sąjungos mastu.

Sąjūdis rašo, kad kovo 9 d. parengtas Europos Parlemento ir Tarybos direktyvos „Dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje“ projektas, dėl kurio greitai bus balsuojama. Šioje direktyvoje aiškiai ir atvirai nurodoma, kad ji skirta Konvencijos įgyvendinimui. Direktyvoje „siekiama Konvencijos tikslų ES kompetencijos ribose papildant galiojantį ES acquis ir valstybių narių nacionalinės teisės aktus Konvencijos taikymo srityse“. Nustatoma, kad „veiksmų reikia imtis ir Stambulo konvenciją ratifikavusiose valstybėse narėse, ir valstybėse narėse, kurios to nepadarė“.

Pasak LŠS, direktyvoje įvedamos pasirenkamos „socialinės lyties“ (gender) ir „smurto pagal lytį“ sąvokos ir teigiama, kad „didesnė rizika patirti smurtą dėl lyties visų pirma kyla lesbietėms, biseksualioms, translytėms, nebinarinio seksualumo, interseksualioms ir queer (LBTIQ) moterims“. Įvedama „priekabiavimo kibernetinėje erdvėje“ sąvoka, pagal kurią „įžeidžiančios medžiagos“, padariusios „psichologinę žalą“ publikavimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu ir tai „baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme“.

Lygių galimybių institucijoms numatoma suteikti teisę veikti fizinių asmenų vardu ir juos remti teismo procese, teikti prašymus atlyginti žalą ir pašalinti turinį internete. Kad šios įstaigos galėtų veiksmingai vykdyti užduotis, valstybės narės įpareigojamos skirti joms „pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių“. Nurodymai blokuoti ir trinti turinį internete būtų teikiami „gavus pakankamai motyvuotą ir pagrįstą aukos prašymą“ ir net nelaukiant tyrimo užbaigimo. „Įsižeidusiems“ turėtų būti suteikta galimybė gauti žalos atlyginimą dar net nesibaigus teismui, baudžiamojo proceso metu, o mokamas žalos atlyginimas „neturėtų būti ribojamas nustatant maksimalią ribą“.

Nustatoma, kad „ES prisijungimo prie Konvencijos proceso užbaigimas tebėra Komisijos prioritetas“ ir numatoma griežtai kontroliuoti, kaip šalys vykdys šią direktyvą. „Valstybės narės turės perkelti direktyvą į nacionalinę teisę praėjus dvejiems metams nuo jos įsigaliojimo. Jos turės pranešti Komisijai apie nacionalines įgyvendinimo priemones. Be to, praėjus 7 metams nuo direktyvos įsigaliojimo, valstybės narės turės pateikti Komisijai jos įgyvendinimo ataskaitas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, ataskaitos turi būti teikiamos reguliariai, pateikiant valstybėms narėms klausimyną.“

Direktyvos 39 straipsnyje nustatytas reikalavimas valstybėms narėms paskirti arba įsteigti oficialią įstaigą, kuri koordinuotų ir prižiūrėtų šios srities politiką. Reikalaujama, kad pagrindinę veiklą pagal šią direktyvą vykdytų nevyriausybinės organizacijos, kurios Lietuvoje daugiausia finansuojamos ir jų veikla kontroliuojama iš užsienio valstybių.

Visi tikrojo smurto prieš moteris klausimai yra išspręsti nacionalinėje teisėje ir esant būtinybei ją galima papildyti reikalingomis nuostatomis. Iš tikrųjų, prisidengiant karo sąlygomis, siūlomoje ES direktyvoje bandoma įteisinti skirtingas nuo biologinės lytis Lietuvos ir kitų valstybių teisinėse sistemose, nustatyti seksualinių mažumų teisių diktatūrą ir visuomenės nuomonės cenzūrą, faktiškai kriminalizuojant tradicinių ir prigimtinių pažiūrų reiškimą lyties tapatumo klausimais.

Anot LŠS, mūsų šalies institucijos žinojo apie šią direktyvą ir aktyviai dalyvavo ją rengiant, tačiau visuomenės apie tai neinformavo ir nuslėpė nuo savo piliečių jų esmines teises pažeidžiantį dokumentą. Direktyva slaptai buvo apsvarstyta 2022 m. birželio 15 d. Žmogaus teisių komiteto uždarame posėdyje (pateikėjas T. V. Raskevičius).Tai vienareikšmiškai galima vertinti kaip klastą ir apgaulę savo valstybės žmonių atžvilgiu.

LŠS konstatuoja, kad šeimos santykiai, kuriuos siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Stambulo konvencija, pagal Stojimo į Europos Sąjungą sutartį yra šalies narės prerogatyva ir negali būti reguliuojami Europos Sąjungos institucijų, todėl ES direktyva, kuria siekiama įteisinti Stambulo konvenciją be pačių valstybių konstitucinių valdžios organų sprendimo yra neteisėta.

LŠS teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos Tautos referendumu, pagrindinės nuostatos dėl šeimos ir žmogaus teisių gali būti keičiamos tik referendumu.

Sąjūdis reikalauja Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininkės ir Ministrės pirmininkės besąlygiškai užtikrinti, kad Lietuvos atstovai Europos Sąjungoje balsuotų prieš Europos parlamento ir Tarybos direktyvą „Dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje“

LŠS ragina šalies piliečius, Seimo ir savivaldybių tarybų narius, šeimų ir žmogaus teisių organizacijas, politines partijas paremti šį pareiškimą ir kreiptis į valdžios institucijas, reikalaujant padaryti viską, kad minėta Direktyva nebūtų priimta.

JŠ pagal LIETUVOS ŠEIMŲ SĄJŪDIS

Lietuvos demografinė situacija šiuo metu yra prasčiausia istorijoje. Dar niekada nuo pat tarpukario laikų nebuvo fiksuota tokio mažo gimstamumo. 2021 m. vienai moteriai teko 1,34 vaiko, kai tuo tarpu kartų kaitai užtikrinti reikalingas rodiklis – bent 2,1 vaiko. Tai – vienas žemiausių skaičių ir Europos Sąjungoje, esantis žemiau jos vidurkio.

Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai – bene pagrindiniai tautos gyvybingumą ir galimybę išlikti rodantys skaičiai. Akivaizdu, kad čia turi būti valstybės prioritetas ir visos politikos centras, apie kurį sukasi visi kiti sprendimai. Paprastai žiniasklaidos eterį užima mažareikšmiai vienadieniai skandalai arba politikų priimami trumpalaikiai sprendimai. Visa tai neturi didelės reikšmės, jeigu sparčiai senėjame ir nykstame. Palyginus su šia nykimo perspektyva, visa kita yra smulkmenos.

Valstybė vaikus auginančioms šeimoms skiria šiokią tokią finansinę paramą. Tai svarbu. Tačiau ne taip svarbu, kaip visuomenėje vyraujantis požiūris į šeimas ir vaikų auginimą. Kol požiūris į vaikų turėjimą ir auginimą bus išskirtinai neigiamas ir net smerkiantis, tol finansinės paskatos duos tik labai ribotą efektą.

Viešoje erdvėje pastoviai pateikiama tendencinga nuomonė, neva žmonės, nusprendžiantys neturėti vaikų, yra diskriminuojami ir ujami. Vienas tokių pavyzdžių – visai neseniai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, norėdama pabrėžti neva įsiviešėjusią diskriminaciją „dėl šeiminės padėties“, inicijavo įstatymo pakeitimą, pagal kurį šeimai skirtos mašinų statymo vietos prie prekybos centrų būtų laikomos įstatymo pažeidimu, nes esą diskriminuoja bevaikes šeimas. Nors akivaizdu, kad jau seniai yra atvirkščiai ir niekas bevaikių šeimų ar viengungių nebado pirštais ir neužgaulioja. Veikiau priešingai. Būtent vaikų turinčios šeimos, ypač auginančios keletą jų, pateikiamos kaip tokios, kurioms reikia užuojautos, mat vaikų auginimas siejamas su savirealizacijos, išsilavinimo, kompetencijų stoka.

Štai „Kauno dienos“ portale paskelbtas LNK reportažas su labai iškalbinga antraše: „Šeimų psichologas: vaikai yra skurdas – kuo jų daugiau, tuo prasčiau žmonės gyvena“. Straipsnyje pateikiama keletas trumpų fragmentinių vaikus auginančių šeimų istorijų ir daroma skubota ir vienkryptė išvada: kaip siaubinga yra turėti vaikų, mat jų auginimas siejamas išskirtinai su skurdu ir depresija, jame nepateikiamas nei vienas pozityvus vaikų auginimo aspektas.

Čia žinoma influencerė F. M. Leščiauskaitė dalinasi nuoskaudomis, kaip jai sunku gyventi visuomenėje, kur giminės vis klausinėja, kada gi ji turės vaikų, nors ji sąmoningai pasirinko jų neturėti. Toliau pateikiama baisi statistika (nors duomenų rinkimo, tyrimo atlikimo metodika abejotina), kad kas ketvirta gimdžiusi moteris serga pogimdyvine depresija, o šeimų psichologas aiškina, jog vaikai neišvengiamai reiškia skurdą. Publikacijoje vaikų auginimas supriešinamas su „ekonomiškai tvirtu pagrindu“, „savęs realizavimu“ bei laime apskritai.

Taigi sukeliamas įspūdis, kad vaikus auginantys tėvai yra pastoviai depresuoti, įkalinti tarp keturių sienų, neturintys „normalaus“ gyvenimo. Juk „normalus“ gyvenimas – sėdėjimas biure, kur taip pat leidi laiką tarp keturių sienų, bet gi kiekvieną dieną „realizuoji save“, 8-9 valandas per dieną praleidi ne su įgrisusia šeima, o su pastoviai stebinančiais kolegomis. Aišku, realybė kitokia ir mes visi tai žinome.

Iškreipta realybė

Siūlau nuoširdžiai užduoti sau kelis klausimus. Ar išauginti vaiką doru žmogumi nereikia ypatingo talento, išradingumo, nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo? Negi tikrai daugiau išmonės reikia tipiniame biure – pildant lenteles, stumdant tarp įstaigų raštus, priimant prekes, jas rūšiuojant, bendraujant su piktais klientais?

Ar tikrai vaikų auginimas yra nuolatinis stresas, savo pomėgių išsižadėjimas, savo gyvenimo atsisakymas? O gal darbe tik ir užsiimi savo pomėgiais, gerai atsipalaiduoji, neišgyveni jokios nuobodžios rutinos? Tikriausiai dauguma žmonių dirba tik mėgstamą darbą, kur gali realizuoti savo talentus, kur šaunūs kolegos, jaukus kabinetas, lanksčios darbo valandos ir didelis atlyginimas? Būkime atviri – gerokai dažniau viskas yra atvirkščiai: aštuonias valandas reikia sėdėti mažame kabinete ir kęsti kolegas, su kuriais šiaip gyvenime nesiveržtum bendrauti, dirbti darbą iš būtinybės, o ne dėl „savęs realizavimo“, kentėti nedėkingą ir susireikšminusį vadovą.

Gal vaikų neauginantys žmonės neserga depresija, visada yra patenkinti savo gyvenimu? Ar pogimdyvinė depresija yra vienintelė depresijos forma? Vaikai niekada nepasako ačiū, yra egoistai, tik siurbiantys tėvų syvus? O karjeroje juk viskas kitaip? Kad kažko pasiektum, nereikia sunkiai dirbti, vadovas visada maloningai dėkoja už įdėtas pastangas ir negaili paskatinimų? Pelno siekiantis darbdavys tikrai nėra egoistas, jam nuoširdžiai labiausiai rūpi ne pelno didinimas, o jūsų gerovė?!

Aišku, kad darbe nėra visada taip blogai, kaip rašau. O ar šeimoje yra visada taip blogai, kaip rašoma kryptingai negatyviose publikacijose? Jauni žmonės viešosios erdvės formuojami brukant iliuziją, kad pasirinkę šeimą bus prislėgti, o pasirinkę karjerą – laimingiausi žmonės pasaulyje. Galime rankioti ekstremalius nelaimingumo ir nedarnos šeimoje atvejus ir juos eksponuoti, bet gal geriau tiesiog pripažinti – kiekviena šeima turi savo džiaugsmų ir savo vargų, vaikų auginime yra daug sunkių akimirkų, bet yra ir tokių laimės momentų, kurių niekada neišgyvens vaikų neturintys.

Žmogus vertingas tol, kol yra darbo arklys?

Ši vienakryptė propaganda susijusi su platesniu požiūriu, kad žmogaus vertė yra proporcinga jo padarytai karjerai. Mūsų visuomenėje vyrauja madingas, bet nepaprastai kvailas įsitikinimas, jog tai, kas žmogui (ne tik moteriai) suteikia vertę ar pagarbą kitų žmonių, o taip pat ir valstybės akyse yra jo užimamos pareigos ir karjeros pasiekimai. Ši moteris yra ĮMONĖS DIREKTORĖ, o ne kokia nors ten penkių vaikų motina. Motinos, auginančios vaikus ir liekančios namuose, yra laikomos lyg kokiomis parazitėmis, siurbiančiomis mokesčių mokėtojų pinigus ir neįnešančiomis savo indėlio į bendrą valstybės katilą.

Negali būti nieko labiau apgailėtino ir neteisingesnio už tokį požiūrį. Pažvelkime į visa tai valstybės akimis. Gerai žinomi ir dažnai kartojami mūsų Konstitucijoje įrašyti žodžiai: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Bet vis tiek raštus biure stumdančią moterį laikome dirbančia svarbesnį darbą nei vaikus namuose auginančią motiną. Arba daug pinigų uždirbantį ir su gera mašina važinėjantį vyrą laikome sėkmingu, o atsakomybę už savo šeimą prisiimantį, gal dėl to, kad daugiau laiko praleistų su šeima, verslo planų atsisakantį vyrą laikome silpnu.

Kas svarbiau valstybei – ar doro piliečio, kuris vėliau atsakingai atliks savo pareigas valstybei, užauginimas, ar kuo greitesnis motinos integravimasis į darbo rinką? Ar valstybė į savo piliečius žiūri kaip į žmones, kuriems išsiskleisti augant reikalingos tam tikros sąlygos, ar tik kaip į ekonominius vienetus? Juk žinome, kad vaikui tėvų nepakeis niekas. O bet koks darbuotojas – kad ir koks geras būtų – gali būti pakeistas įmonei nežlungant.

Taip, taip, tikrai mes visi dirbame ypatingai prasmingą darbą, be kurio pasaulis sugriūtų. O dėl nedarbo šeimoje, jos apleidimo tikrai gali sugriūti pasaulis bent jau keletui žmonių. Be to, aplaidžiai auginti vaikai užaugę dažniausiai griauna pasaulį toliau ir iš tiesų tampa našta valstybei. Taip valstybes, kurioms pagrindas yra darbo rinka ir jos sraigteliai, o ne šeima – kaip parašyta mūsų Konstitucijoje – ilgainiui ima sudaryti tokie piliečiai, kurie ir dirbti nebenori ar nebesugeba. Tai lyg užburtas ratas – jeigu investuojame (ne vien finansiškai) į šeimas, galiausiai tampame darbščia, atsakinga tauta. Jeigu investuojame į kuo ankstesnį vaikų pridavimą į darželius, negatyvų požiūrį į šeimą ir ciniškai ekonomistinį mąstymą, galiausiai nebetenkame ir tos normalios darbo rinkos, virstame senelių valstybe su didele socialine našta dar likusiems jauniesiems.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas

Tad ar ir toliau publikacijose bus kalbinamos influencerės, kurios net nebandė auginti vaikų, bet jau žino, kad tai vien našta, negatyvas ir gyvenimo žlugdymas, ar visgi bus suteiktas žodis ir, pavyzdžiui, kelis vaikus auginantiems tėvams, savo darbštumo dėka sugebantiems tiek pasirūpinti vaikais, tiek panaudoti savo talentus darbinėje veikloje?

Dabar įdiegtas požiūris yra toks: karjera – visiems, o vaikų auginimas – tik kai kuriems. O juk normalu yra atvirkščiai: visoms šeimoms auginti vaikus, nes toks yra pirminis šeimos tikslas, o darbui skirti tiek laiko, kiek yra būtina išlaikyti šeimai ir kiek nekenkia jos gerovei. Kai šeimą pastatysime į centrą, o visa kita orientuosime aplink ją, tuomet tikrai išlipsime iš demografinės duobės, į kurią įkritome.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas, kurį galime dirbti dėl savo valstybės, lyginant su kuriuo visos kitos užimamos pareigos yra nesvarbios.

Marius Parčiauskas, politologas

JŠ pagal www.kauno.diena.lt

Lichtenšteino piliečiai referendume atmetė 2-G įstatymą. Naujai įkurta partija “Mensch im Mittelpunkt” sėkmingai dalyvavo referendume.

Jei ateinančią žiemą dėl koronos situacijos prireiktų imtis drastiškų priemonių, Lichtenšteino vyriausybė nebegalės apriboti skiepytų ar sveikstančių asmenų patekimo į viešąsias erdves. Sekmadienį rinkėjai 2-G įstatymą atmetė nedideliu, bet ne netikėtu skirtumu.

Rinkėjų aktyvumas buvo nedidelis – 66,8 proc., 52,7 proc. balsavusiųjų nepritarė vyriausybės leidimui įvesti 2-G sertifikato reikalavimą nepaprastosios padėties atveju. Įstatymas, kuris turėjo nustoti galioti 2023 m. vasaros pradžioje, buvo skirtas tik tam, kad būtų galima taikyti 2-G apribojimus, jei to prireiktų dėl Covid-19 sukeltos epidemiologinės situacijos.

Referendumą dėl įstatymo, kurį vasaros pradžioje paskubomis priėmė vyriausybė ir parlamentas, reikėjo surengti dėl referendumo prieš nepaprastosios padėties apribojimus. Parašus prieš teisines nuostatas rinko naujai įkurta partija “Mensch im Mittelpunkt” (MiM partija).

MiM šalininkai balsavimą “prieš” motyvavo tuo, kad 2-G įstatymo atmetimas reikštų “svarbų žingsnį nuo diskriminacinių brutalios jėgos priemonių link tvaraus ir suderinamo požiūrio į Corona”.

Naujoji partija išaugo iš demonstracijų, kurias praėjusį rudenį ir žiemą pirmadieniais aikštėje priešais vyriausybės ir parlamento pastatą organizavo skiepų priešininkai ir “Corona” apribojimų priešininkai.

Daugumą rinkėjų įtikino MiM partijos argumentai, kad drastiškų priemonių, tokių kaip 2-G taisyklė, reikia bet kokia kaina išvengti, nes jos “akivaizdžiai sukelia didelę šalutinę ekonominę ir socialinę žalą”.

Pasak jų, kolektyvinė priemonė, pagal kurią neskiepyti asmenys priskiriami rizikos grupei, turi būti atmesta. 2-G įstatymo priešininkai taip pat propagavo: Tuo tarpu yra daugiau diferencijuotų sprendimų, kaip išvengti infekcijos pavojaus.

Güntheris Meieris

JŠ pagal Neue Zürcher Zeitung

Europai reikia konservatyvios revoliucijos, pirmadienį Bratislavoje pareiškė Lenkijos Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis ir išreiškė įsitikinimą, kad Vidurio Europa yra “energingoji” žemyno dalis, galinti suteikti vertybių likusiai Europai.

Apie revoliuciją dažnai kalbama kaip apie praeities nutraukimą. Manau, kad šiandien Europai reikia tikros konservatyvios revoliucijos, ir tai nėra oksimoronas”, – pirmadienį Bratislavoje vykusiame antrajame konservatorių aukščiausiojo lygio susitikime sakė M. Morawieckis. – Jis pridūrė, kad mums reikia grįžti prie tradicijų, normalumo, tradicinių normalių vertybių.

Tegul ši konservatyvi revoliucija Europoje įvyksta greičiau. Europa turi rasti drąsos pasukti iš klaidingų kelių ir grįžti prie savo šaknų, prie savęs pačios. Štai šiandien iš Bratislavos šiuos kelius galima pamatyti daug geriau nei iš daugelio kitų Europos šalių”, – vertino jis.

Ministras Pirmininkas išreiškė nuomonę, kad Vakaruose “laisvei iki šiol negrėsė pavojus, todėl jie negalėjo jos tinkamai įvertinti”. – Esu įsitikinęs, kad šiandien Europos sąžinė yra tik mieganti, o ne mirusi, ir kad kartu su geros valios žmonėmis iš Vakarų Europos galime ją atgaivinti, – sakė M. Morawieckis.

Pasak jo, “Lenkijai ir regiono šalims tenka didžiulė atsakomybės našta”, jos “didele dalimi yra graikų, romėnų ir krikščionių tradicijų saugotojos”, todėl “svarbu pripažinti šią didžiulę vertę, kurią Vidurio Europa gali suteikti kitiems”.

“Esame labai svarbi šiandieninės Europos dalis”, – pridūrė vyriausybės vadovas. – Šiandien mes stovime pirmojoje kovos už laisvę linijoje, kad Ukraina galėtų atsikratyti Rusijos, posovietinio, komunistinio jungo, – pareiškė M. Morawieckis.

JŠ pagal www.pch24.pl

“Žinių dienos” ir mokslo metų pradžios proga Vytautas Sinica savo fejsbuke išreiškė nuomonę apie lygių galimybių tarnybą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – tokia ideologinė kontora su 20 darbuotojų, kurių 17 moterys (lygios galimybės) – paskelbė raginimą mokyklų uniformų neskirstyti pagal lytis, ne tik mergaitėms leisti dėvėti kelnes (kas ir taip leidžiama), bet ir berniukams – sijonus. Juk gal berniukai nori sijonų.

Atrodo, pasijuoktume iš tokių „problemų“, bet Vilniaus miesto savivaldybė reaguoja rimtai ir viešai sako, kad būtinai atsižvelgs ir sieks, kad miesto mokyklose uniformos būtų laisvai pasirenkamos. Kad berniukai gautų teisę į savo sijonus.

Tiesa, net Laisvės partijos valdoma savivaldybė pripažįsta, kad tokios „problemos“ iki šiol per 10 Šimašiaus valdžios metų nesprendė, nes nebuvo jokių ženklų, kad kam nors to reiktų – niekas nesiskundė.

Bet gal reikia paskatinimo, gal ir noras atsiras. Kelios ideologijų pagraužtos influencerės, mačiau, jau ir Lietuvoje augina belyčius vaikus, berniukus sijonėliais nuo mažumės rengdamos. Poreikis tad priaugs.

Du dalykus reikia pastebėti šioje situacijoje:

1) savivaldos lygiu taip pat yra ne vien ūkiniai klausimai, šildymas ir šiukšlės, bet reiškiasi ir ideologinės kovos, ypač ryškiai švietimo klausimais. To lengva nepastebėti, bet tai labai svarbu. Bent kol kas nesugebėjus pakeisti mokymo programų pagrindiniai aktyvistų keliai į mokyklas su visokiom seksualinės įvairovės programom vyksta per projektukus ir „svečių paskaitas“. Savivaldybių rankose tai užkardyti.

2) Mažiausiai nuo 2020 metų sakau ir Nacionalinis susivienijimas sako, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kaip vienos ydingos ideologijos įtvirtinimo kontorą, veikiančią už visų piliečių lėšas, reikia tiesiog likviduoti, uždaryti.

Atsidarius jos Facebook, nesunku įsitikinti, kad tai išimtinai kelių mažumų klausimų eskalavimo tarnyba, nors tikroji diskriminacija Lietuvoje susijusi daugiausia su amžiumi, negalia, finansine padėtimi ir vis dažniau su pažiūromis.

Kiek ši kontora atlieka tikrai prasmingų neideologinių funkcijų, jas galėtų ir turėtų pasidalinti kitos tarnybos. Mokslas ir lyčių kaitumo ideologija niekaip nėra suderinami. Rugsėjo 1-oji gera diena prisiminti rinktis mokslo ir tikrovės pažinimo, o ne neigimo kelią.

Vytautas Sinica