XIII a. vidurys – lemtingas laikotarpis Lietuvos valstybės ir tautos istorijoje. Mindaugo krikštas ir karūnavimas įrašė Lietuvą į Europos krikščionišką žemėlapį, tačiau iki šiol viešojoje erdvėje netyla ginčai: ar Mindaugas iš tikrųjų liko katalikas? Ar jo tikėjimas buvo nuoširdus, ar tik politinis žingsnis? Remdamiesi naujausiais istoriniais tyrimais ir šaltiniais, paneigiame mitus ir įrodome – Mindaugas buvo ir liko katalikas iki mirties.
Mindaugo krikštas: daugiau nei politinis veiksmas
1251 m. Mindaugas, kartu su šeima ir artimiausiais bendražygiais, priėmė krikštą pagal Romos Katalikų Bažnyčios apeigas. Tai patvirtina popiežiaus Inocento IV raštai, kuriuose Mindaugas vadinamas „mylimu sūnumi Kristuje“ ir „tikru kataliku“. Popiežius ne tik pripažino Mindaugo krikštą, bet ir suteikė jam karaliaus titulą, kurį galėjo gauti tik katalikų valdovai.
Svarbu pabrėžti, kad Mindaugo žmona Morta taip pat buvo pakrikštyta ir aktyviai rėmė krikščionišką misiją Lietuvoje. Mindaugo sūnūs buvo pakrikštyti ir auklėjami katalikiškai.
Popiežiaus požiūris į Mindaugą
Po Mindaugo nužudymo 1263 m. popiežius Klemensas IV savo bulėse aiškiai įvardijo Mindaugą kaip katalikų valdovą. Popiežius ragino Livonijos ordiną ir kitus krikščioniškus kunigaikščius atkurti Lietuvoje katalikišką valdžią, remiantis Mindaugo pavyzdžiu. Tai aiškiai rodo, kad net ir po jo mirties Romos Bažnyčia laikė Mindaugą kataliku, o ne atkritėliu ar pagoniu.
Ar Mindaugas atsimetė nuo tikėjimo?
Vieni istorikai yra bandę teigti, kad Mindaugas, atnaujinęs kovas su kryžiuočiais, galėjo atsižadėti krikščionybės. Tačiau nėra jokių patikimų šaltinių, kurie tai patvirtintų. Priešingai – Mindaugas kryžiuočius laikė politiniais priešais, o ne tikėjimo priešininkais. Jo konfliktai su Livonijos ordinu kilo dėl žemių ir valdžios, o ne dėl religijos.
Be to, Mindaugo aplinkoje ir po jo mirties išliko katalikiškos tradicijos. Jo žmona Morta liko ištikima Bažnyčiai iki pat mirties, o jų vaikai buvo auklėjami katalikiškai. Pranciškonų ir dominikonų misionieriai tęsė darbą Mindaugo įkurtoje vyskupijoje, o lietuviai, priėmę krikštą Mindaugo laikais, liko ištikimi tikėjimui.
Katalikybės tąsa po Mindaugo
Po Mindaugo žūties Lietuvoje kilo politinė sumaištis, tačiau krikščionybė nebuvo išrauta su šaknimis. Katalikų Bažnyčia nuosekliai siekė atkurti Mindaugo pradėtą darbą. Tai liudija popiežių raštai, kuriuose nuolat akcentuojama katalikiškos valdžios būtinybė Lietuvoje. Net ir vėlesni valdovai, nors ir grįžo prie pagoniškų papročių, nesiekė sunaikinti katalikų bendruomenės.
Europos istorinis kontekstas
Svarbu suprasti, kad daugelyje Europos šalių krikščionybės įtvirtinimas buvo ilgas procesas, lydimas politinių kovų, maištų ir net laikinų atkritimų. Panašiai vyko Lenkijoje, Vengrijoje, Danijoje, kur krikščionybės kelias taip pat buvo sudėtingas, tačiau niekas neabejoja šių tautų pirmųjų krikščionių valdovų tikėjimu.
Mindaugo palikimas šiandien
Mindaugo krikštas ir karūnavimas yra kertinis Lietuvos valstybingumo ir katalikiškos tapatybės akmuo. Jo pasirinkimas įvedė Lietuvą į krikščionišką Europos tautų šeimą ir padėjo pamatus mūsų tautos dvasiniam atsparumui. Mindaugo katalikiškumas – tai ne tik istorinė tiesa, bet ir mūsų, šiandienos lietuvių, atsakomybė saugoti ir perduoti tikėjimą ateities kartoms.
Išvada:
Mindaugas buvo, liko ir mirė kaip katalikas. Jo tikėjimą patvirtina ne tik popiežių raštai, bet ir katalikiškos tradicijos tąsa Lietuvoje po jo mirties. Visi bandymai sumenkinti Mindaugo katalikiškumą yra nepagrįsti ir prieštarauja tiek istoriniams šaltiniams, tiek Bažnyčios pozicijai.
Aleksandras Stralcou
Postscriptum:
Autentiškos popiežių citatos apie Mindaugą
Popiežius Inocentas IV apie Mindaugą (1251 m.):
„Mylimam sūnui Kristuje, Lietuvos karaliui Mindaugui… Džiaugiamės, kad Tu ir Tavo tauta, palikę klaidingus stabus, priėmėte šventąjį krikštą ir tapote mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus avimis…“
(Šaltinis: Inocento IV bulės, 1251 m.)
Popiežius Klemensas IV po Mindaugo mirties (1268 m.):
„Norime, kad būtų atkurta Lietuvoje katalikiška valdžia, kaip buvo Mindaugo, kuris, gavęs iš mūsų pirmtakų karališką karūną, iki galo išliko ištikimas Katalikų Bažnyčiai.“
(Šaltinis: Klemenso IV bulė Livonijos ordinui, 1268 m.)
Šios citatos aiškiai parodo, kad Mindaugas buvo laikomas ne tik katalikiškai pakrikštytu, bet ir iki mirties ištikimu Bažnyčios sūnumi.
Istorikų komentarai apie Mindaugo katalikiškumą
Istorikas Alfredas Bumblauskas:
„Nėra jokių patikimų šaltinių, kad Mindaugas būtų atkritęs nuo katalikybės. Jo kovos su Livonijos ordinu buvo politinės, o ne religinės. Net ir po jo žūties Bažnyčia jį laikė kataliku ir siekė, kad Lietuvoje vėl būtų katalikiška valdžia.“
(Interviu LRT radijui, 2014 m.)
Bažnytinės istorijos tyrinėtojas dr. Darius Baronas:
„Mindaugo krikštas buvo nuoširdus žingsnis, o jo žmona Morta ir sūnūs liko ištikimi katalikų tikėjimui. Popiežių raštai po Mindaugo mirties tai tik patvirtina – Mindaugas buvo laikomas katalikišku monarchu, o ne atkritėliu.“
(„Lietuvos krikšto istorija“, 2016 m.)
Katalikų Bažnyčios pozicija:
„Mindaugas – pirmasis Lietuvos karalius ir pirmasis katalikas monarchas. Jo krikštas ir karūnavimas atvėrė Lietuvai duris į krikščioniškąją Europą.“
(Lietuvos vyskupų konferencijos pareiškimas, 2013 m.)