Katalikų Tradicijoje iki šiol nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tikslios elgesio su popiežiumi eretiku tvarkos, dėl kurios būtų pasiektas bent apytikris visuotinis susitarimas. Iki šiol nė vienas popiežius ar ekumeninis susirinkimas nesuformulavo nei atitinkamos doktrininės deklaracijos, nei neišleido privalomų kanoninių normų, apibrėžiančių elgesio su popiežiumi eretiku jo Petro tarnystės vykdymo metu tvarką.
Istorijoje nėra buvę atvejo, kad popiežius dėl erezijos ar kaltinimo erezija būtų netekęs Petro pareigų savo tarnystės metu. Popiežių Honorijų I (625-638 m.) po mirties ekskomunikavo trys ekumeniniai susirinkimai (Trečiasis Konstantinopolio susirinkimas 681 m., Antrasis Nikėjos susirinkimas 787 m. ir Ketvirtasis Konstantinopolio susirinkimas 870 m.) už tai, kad jis palaikė eretišką monotelitizmo skleidėjų doktriną ir taip padėjo šiai erezijai įsitvirtinti. Šventasis Leonas II, popiežius (+682-683 m.), savo laiške, patvirtinančiame Trečiojo Konstantinopolio Susirinkimo nutarimus, paskelbė anatemą popiežiui Honorijui („anathematizamus Honorium“), teigdamas, kad jo pirmtakas „Honorijus, užuot stengęsis apvalyti apaštališkąją Bažnyčią, leido sutepti nesuteptą tikėjimą šventvagiška išdavyste“ (Denzinger-Schönmetzer, Nr. 563).
O. Johnas Chapmanas savo knygoje „Popiežiaus Honorijaus pasmerkimas. „Popiežiaus Honorijaus pasmerkimas“ (The Condemnation of Pope Honorius) (Londonas, 1907) aiškino, kad minimas Konstantinopolio Trečiasis ekumeninis susirinkimas, kuris popiežiui Honorijui paskelbė anatemą, aiškiai atskyrė konkretaus popiežiaus klaidą nuo paties Šventojo Sosto neklaidingumo tikėjime. Laiške popiežiui Agatonui (678-681), prašydami priimti Susirinkimo sprendimus, Konstantinopolio trečiojo ekumeninio Susirinkimo tėvai rašo, kad Roma laikosi neklystančio tikėjimo, kurį visai Bažnyčiai autoritetingai skelbia Šventojo Sosto vyskupai, Petro įpėdiniai. Galima paklausti: kaip Konstantinopolio Trečiasis ekumeninis susirinkimas galėjo taip pareikšti ir kartu pasmerkti popiežių kaip eretiką? Atsakymas į šį klausimą pakankamai aiškus. Popiežius Honorijus I klydo, klydo, buvo eretikas būtent todėl, kad autoritetingai skelbė ne tai, ką turėjo skelbti: Petro tradiciją Romos Bažnyčioje. Jis nesikreipė į šią tradiciją, o tik pritarė klaidingai doktrinai ir prisidėjo prie jos plitimo. Popiežiaus Honorijaus I žodžiai, kai tik jų paneigė jo įpėdiniai, tapo nekenksmingi Šventojo Sosto neklystamumui tikėjime. Jų tikroji vertė sumažėjo, t. y. jie tapo tik popiežiaus asmeninės nuomonės išraiška.
Popiežius šventasis Agatonas neleido sumišti ir sukrėsti savo pirmtako Honorijaus I, prisidėjusio prie erezijos plitimo, apgailėtino elgesio, bet išlaikė savo antgamtinį įsitikinimą dėl Petro Sosto neklystamumo mokant tikėjimo, išreikštą laiške Konstantinopolio imperatoriams: „Štai tikrojo tikėjimo principas, kurio visada tvirtai laikėsi ir kurį visada gynė, džiaugsme ir varge, jūsų nesugriaunamos imperijos dvasinė motina, apaštališkoji Kristaus Bažnyčia (Romos Sostas), kuri, kaip bus įrodyta, visagalio Dievo malonės dėka niekada nenukrypo nuo apaštališkosios tradicijos kelio, ir nebuvo sugadinta pasiduodant eretiškoms naujovėms, bet nuo pat pradžių perėmė krikščioniškąjį tikėjimą iš savo steigėjų, Kristaus apaštalų kunigaikščių, ir išliko nesugadinta iki galo, pagal paties Viešpaties ir Gelbėtojo dieviškąjį pažadą, kurį Jis šventojoje Evangelijoje paskelbė kunigaikščiui iš savo mokinių, sakydamas „Petrai, Petrai, štai šėtonas pareikalavo, kad jūs būtumėte persijoti kaip kviečiai, bet aš už tave pasisakiau, kad tavo tikėjimas neišblėstų. Tu, savo ruožtu, patvirtink savo brolius“ (Ep. ‚Consideranti mihi‘ ad Imperatores).
„O. Prosperas Guerangeris trumpai ir aiškiai teologiškai bei dvasiškai paaiškino šį konkretų popiežiaus eretiko rašto atvejį: „Kokia euforija skambėjo bedugnėje, kai vieną liūdną dieną pamatėme, kaip [popiežius Honorijus], Vikaras To, kuris yra Šviesos esmė, akimirką pasirodė esąs šališkas tamsos jėgoms, atnešdamas debesį, pakibusį tarp Dangaus ir Dievo kalvų, kur Jis gyvena su savo Vikaru, tačiau labai tikėtina, kad kaip tik tada bendruomeninė užtarimo galia pasirodė esanti silpnesnė, nei turėjo būti“ (The Liturgical Year, London 1900, Vol. 12, p. 377).
Nepaisant to, labai reikšmingas faktas yra tai, kad per du tūkstančius metų nepasitaikė atvejo, kad popiežius būtų pašalintas iš pareigų už ereziją. Popiežiui Honorijui I anatemą uždėjo tik po jo mirties. Paskutinis eretiško ar pusiau eretiško popiežiaus atvejis buvo Jonas XXII (1316-1334 m.), kuris mokė savo teorijos, kad šventieji sulauks paėmimo į dangų regėjimo tik po Paskutiniojo teismo per antrąjį Kristaus atėjimą. Šio konkretaus atvejo nagrinėjimo procedūra buvo tokia: vyko vieši raginimai (Paryžiaus universiteto ir Prancūzijos karaliaus Pilypo IV), klaidingų popiežiaus teorijų atmetimas, pasitelkiant teologinius leidinius, ir broliškas kardinolo Jacques’o Fournier, kuris vėliau pakeitė Joną XXII kaip popiežius Benediktas XII (1334-1342), pataisymas.
Labai retais ir išskirtiniais atvejais Bažnyčia galėtų susitaikyti su tuo, kad popiežius klydo teologiškai ar erezijos srityje. Iki šiol Bažnyčia galutinį sprendimą dėl eretiško popiežiaus palikdavo jo įpėdiniams arba būsimam ekumeniniam susirinkimui, kaip buvo popiežiaus Honorijaus I atveju. Tas pats tikriausiai būtų nutikę ir popiežiui Jonui XXII, jei jis nebūtų atšaukęs savo klaidos.
Popiežius kelis kartus iš pareigų pašalino pasaulietinės jėgos arba nusikalstami klanai. Ypač tai atsitiko vadinamaisiais tamsiaisiais amžiais (X ir XI a.), kai vokiečių imperatoriai nuvertė kelis nevertus popiežius ne dėl jų erezijos, bet dėl jų skandalingo, amoralaus gyvenimo ir piktnaudžiavimo valdžia. Pažymėtina, kad jie niekada nebuvo pašalinti iš pareigų pagal kokią nors kanoninę procedūrą, nes dėl dieviškosios Bažnyčios struktūros tai neįmanoma. Popiežius savo valdžią gauna tiesiogiai iš Dievo, o ne iš Bažnyčios, todėl Bažnyčia dėl kokių nors priežasčių negali jo pašalinti iš pareigų.
Jei popiežius skleidžia doktrinines klaidas ar erezijas, dieviškoji Bažnyčios struktūra automatiškai numato prevencines priemones: vyskupų atstovų papildomą tarnystę ir nenugalimą tikinčiųjų sensus fidei. Mums pakanka, kad net keli vyskupai skelbtų tikėjimo doktrinos vientisumą ir taip taisytų eretiškojo popiežiaus klaidas. Pakanka, kad vyskupai pamokytų ir apsaugotų savo kaimenę nuo eretiškojo popiežiaus klaidų ir kad tą patį darytų kunigai bei tėvai katalikiškose šeimose. Be to, kadangi Bažnyčia taip pat yra antgamtinė ir mistinė tikrovė, unikalus antgamtinis organizmas, mistinis Kristaus Kūnas, vyskupai, kunigai ir tikintieji pasauliečiai – be pataisymų, kreipimųsi, tikėjimo išpažinimo ir viešo pasipriešinimo aktų – taip pat turi atlikti atgailos veiksmus dieviškajai Didybei ir atgailos aktus už eretiškus popiežiaus veiksmus.
Kai dėl neišreiškiamos Dievo malonės tam tikru istorijos momentu ir labai retais atvejais popiežius savo kasdieniniu ir įprastiniu neklaidingu magisteriumu skleidžia klaidas ir erezijas, dieviškoji Apvaizda tą pačią akimirką pažadina kai kurių vyskupų kolegijos narių ir tikinčiųjų liudijimą, kad kompensuotų laikinas popiežiaus magisteriumo klaidas. Reikia pasakyti, kad tokios situacijos pasitaiko labai retai, tačiau, kaip rodo Bažnyčios istorija, jos nėra neįmanomos. Bažnyčia iš tiesų yra vienas organiškas kūnas, ir kai susilpnėja ar trūksta kūno galvos (popiežiaus), likusioji kūno dalis (tikintieji) arba iškilios kūno dalys (vyskupai) kompensuoja laikinas popiežiaus klaidas. Vienas garsiausių ir tragiškiausių pavyzdžių įvyko per arijonų krizę IV a., kai tikėjimo grynumą, kaip taikliai pasakė palaimintasis Johnas Henry Newmanas, išsaugojo ne tiek ecclesia docens (popiežius ir episkopatas), kiek ecclesia docta (tikintieji).
Teorija ar teologinė nuostata, kad popiežius-eretikas gali būti nuverstas nuo sosto ar netekti savo pareigų, buvo svetima pirmajam tūkstantmečiui. Ji gimė tik vėlyvaisiais viduramžiais, kai papocentrizmas buvo pasiekęs tam tikrą viršūnę, kai popiežius buvo nesąmoningai tapatinamas su pačia Bažnyčia. Savo prielaidomis tai jau buvo absoliutaus valdovo laikinojo požiūrio apraiška pagal šūkį „L’État, c’est moi!“ arba, mutatis mutandis, „Bažnyčia – tai aš“.
Nuo vėlyvųjų viduramžių iki XX a. plačiai paplito nuomonė, kad popiežius eretikas ipso facto netenka savo pareigų. Ji tebėra teologinė nuomonė, o ne Bažnyčios mokymas, todėl negali pretenduoti į nekintamo, amžino Bažnyčios mokymo, kaip tokio, statusą, nes nė vienas ekumeninis Susirinkimas ir nė vienas popiežius aiškiai nepatvirtino tokios nuomonės. Tuo tarpu Bažnyčia pasmerkė eretiškąjį popiežių, tačiau tai padarė tik po jo mirties, o ne jam einant Petro pareigas. Net jei kai kurie šventieji Bažnyčios daktarai (pvz., šventasis Robertas Bellarminas, šventasis Pranciškus Salezas) pritarė minėtai nuomonei, tai neįrodo jos tikrumo ir neįrodo doktrininio sutarimo dėl jos. Yra žinoma, kad net Bažnyčios daktarai klydo; iškalbingas to pavyzdys yra šventasis Tomas Akvinietis, kuris klydo dėl Nekaltojo Prasidėjimo, kunigystės sakramento klausimo ar vyskupo šventimų sakramentinio pobūdžio.
Teorija, kad popiežius eretikas dėl erezijos ipso facto nuverčiamas nuo sosto ar netenka pareigų, tėra teologinė nuomonė, neatitinkanti būtinų teologinių senumo, visuotinumo ir visuotinio sutarimo kriterijų (semper, ubique, ad omnibus). Nėra jokių visuotinio ordinarinio magisteriumo ar popiežiaus magisteriumo pareiškimų, kurie patvirtintų popiežiaus-eretiko detronizacijos ar jo pareigų netekimo ipso facto dėl erezijos teorijas. Pagal viduramžių kanoninę tradiciją, kuri vėliau buvo surinkta Corpus Iuris Canonici (kanonų teisė, galiojusi Lotynų Bažnyčioje iki 1918 m.), popiežius galėjo būti teisiamas erezijos atveju: „Popiežius negali būti niekieno teisiamas, nebent būtų įrodyta, kad jis nukrypo nuo tikėjimo“ (Decretum Gratiani, Prima Pars, dist. 40, c. 6, 3 pars). Tačiau 1917 m. Kanonų teisės kodekse buvo panaikinta Corpus Iuris Canonici esanti norma, kurioje buvo kalbama apie popiežių eretiką. 1983 m. Kanonų teisės kodekse tokios normos taip pat nėra.
Bažnyčia visada mokė, kad net ir eretikas, automatiškai ekskomunikuotas dėl formalios erezijos, gali teisėtai švęsti sakramentus ir kad eretikas ar formaliai ekskomunikuotas kunigas ypatingais atvejais gali atlikti valdžios veiksmus suteikdamas sakramentinį atleidimą penitentui. Popiežiaus rinkimų normos, galiojusios iki Pauliaus VI pontifikato, leido net ekskomunikuotam kardinolui dalyvauti konklavoje ir jį išrinkti popiežiumi. „Nė iš vieno kardinolo rinkėjo negali būti atimta aktyvioji ir pasyvioji teisė rinkti Aukščiausiąjį Ganytoją dėl ekskomunikos, suspendavimo, interdikto ar kitos bažnytinės bausmės arba jų pretekstu. Visos šios cenzūros laikytinos sustabdytomis, kiek tai susiję su popiežiaus rinkimais (Paulius VI, Apaštališkoji konstitucija Romano Pontifice eligendo, Nr. 35). Šis teologinis principas taip pat turi būti taikomas vyskupui eretikui ar popiežiui eretikui, kurie, nors ir patekę į ereziją, gali teisėtai vykdyti bažnytinės valdžios veiksmus ir todėl dėl erezijos ipso facto nepraranda savo pareigų.
Teorijos ar teologinės nuomonės, leidžiančios popiežių-heretiką nuversti nuo sosto arba dėl erezijos ipso facto netekti pareigų, neįmanoma taikyti praktiškai. Jei ji būtų taikoma praktiškai, susidarytų situacija, panaši į Didžiąją schizmą, kurią Bažnyčia taip dramatiškai išgyveno XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje. Iš tiesų visada bus dalis Kardinolų kolegijos ir didelė dalis pasaulio episkopato bei tikinčiųjų, kurie nesutiks, kad tam tikra popiežiaus klaida (ar klaidos) būtų priskirta (-os) oficialiai erezijai (-oms), ir dėl to ir toliau pripažins dabartinį popiežių vieninteliu teisėtu popiežiumi.
Formali schizma su dviem ar daugiau kandidatų į popiežiaus sostą – o tai visada bus neišvengiama popiežiaus nušalinimo nuo sosto pasekmė, net jei nušalinimas nuo Petro pareigų būtų atliktas kanoniškai – neišvengiamai padarys didesnę žalą Bažnyčiai kaip organizmui negu labai retas ir palyginti trumpas laikotarpis, kai konkretus popiežius skleidžia doktrinines klaidas ar erezijas. Eretiško popiežiaus pontifikatas visada bus palyginti trumpas, palyginti su dviem tūkstančiais Bažnyčios gyvavimo metų. Šiuo retu ir subtiliu atveju iniciatyvą reikia palikti dieviškosios apvaizdos rankose.
Bandymas bet kokia kaina pašalinti popiežių eretiką yra tipiškai žmogiško elgesio apraiška, kuri galiausiai pasireiškia nenoru nešti laikiną popiežiaus eretiko kryžių. Galbūt tai yra tipiškai žmogiškos pykčio emocijos vaisius. Bet kuriuo atveju tai yra tipiškai žmogiškas sprendimo būdas ir kaip toks šiek tiek primena elgesį, pažįstamą iš politikos. Bažnyčia ir popiežystė yra tikrovės, kurios yra ne tik žmogiškos, bet ir dieviškos. Popiežiaus eretiko kryžius – net jei ir ribotas laike – yra didžiausias įsivaizduojamas visos Bažnyčios kryžius.
Tragišku popiežiaus eretiko atveju visi Bažnyčios nariai, pradedant vyskupais ir baigiant eiliniais tikinčiaisiais, privalo panaudoti visas teisėtas priemones, pavyzdžiui, privačiai ir viešai pataisyti klystantį popiežių, nuolat karštai melstis ir viešai išpažinti tiesą, kad Šventasis Sostas galėtų iš naujo aiškiai išpažinti dieviškąsias tiesas, kurias Viešpats patikėjo Petrui ir visiems jo įpėdiniams: „Juk Šventoji Dvasia pažadėta šventojo Petro įpėdiniams ne tam, kad jie skelbtų naują doktriną su Jo apreiškimu, bet kad šventai saugotų ir ištikimai aiškintų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą“ (Vatikano Susirinkimas Petro įpėdiniams Šventoji Dvasia buvo pažadėta ne tam, kad jie su Jo apreiškimu skelbtų naują doktriną, bet kad su Jo pagalba šventai saugotų ir ištikimai aiškintų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą“ (Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Pastor aeternus, 4 skyrius).
Toleruoti popiežių-heretiką kaip kryžių tikrai nereiškia pasyvumo ar pritarimo jo netinkamam elgesiui. Reikia daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išspręsta popiežiaus eretiko situacija. Nešti popiežiaus eretiko kryžių jokiu būdu nereiškia pritarti jo erezijoms ar likti pasyviam. Panašiai žmonės turi nešti kaip kryžių, pavyzdžiui, nedorą ar ateistinį režimą (kiek katalikų gyveno po tokio režimo batu Sovietų Sąjungoje ir atgailos dvasia kentė padėtį kaip kryžių), panašiai tėvai turi nešti kaip kryžių suaugusį vaiką, kuris nustojo tikėti į Dievą arba pradėjo gyventi amoraliai, panašiai šeimos nariai turi nešti, pavyzdžiui, tėvo alkoholiko kryžių. Tėvai negali „pašalinti“ klystančio vaiko iš šeimos, kaip ir vaikai negali „pašalinti“ klystančio tėvo iš šeimos ir negali atimti iš jo „tėvo“ titulo.
Tikresnis kelias nepašalinti popiežiaus eretiko atspindi antgamtiškesnį požiūrį į Bažnyčią. Toks kelias, pasižymintis praktinėmis, konkrečiomis priemonėmis ir taisomaisiais veiksmais, jokiu būdu nereiškia pasyvumo ar kolaboravimo su popiežiaus klaidomis, bet labai aktyvų įsipareigojimą ir nuoširdžią užuojautą Bažnyčiai, išgyvenančiai savo Golgotos valandas, kai ją valdo popiežius-heretikas ar pusiau heretikas. Kuo labiau popiežius skleidžia doktrinines dviprasmybes, klaidas ar net erezijas, tuo labiau Bažnyčioje spindi tikrasis mažųjų katalikų tikėjimas: nekaltų vaikų, vienuolių, ypač paslėptų Bažnyčios brangakmenių – klauzūrinių vienuolių tikėjimas, didvyriškų ir dorų tikinčiųjų pasauliečių iš visų visuomenės sluoksnių tikėjimas, atskirų kunigų ir vyskupų tikėjimas. Tyra katalikų tikėjimo liepsna, dažnai įžiebiama aukomis ir atgailos darbais, degs skaisčiau už popiežiaus ereto bailumą, neištikimybę, dvasinį bejėgiškumą ir aklumą.
Dėl dieviškosios Bažnyčios prigimties ji gali kurį laiką egzistuoti ir gyventi nepaisydama viešpataujančio popiežiaus-heretiko būtent dėl tiesos, kad popiežius nėra Bažnyčios sinonimas, nėra su ja tapatus. Dieviškoji Bažnyčios prigimtis yra tokia, kad net popiežius-heretikas negali sugriauti Bažnyčios, net jei jis labai griauna Bažnyčios gyvenimą; jo veiksmai yra apriboti laike. Visos Bažnyčios tikėjimas yra didesnis ir stipresnis už popiežiaus-heretiko klaidas, ir šio tikėjimo negali įveikti net popiežius-heretikas. Visos Bažnyčios nekintamumas yra didesnis ir patvaresnis už palyginti trumpalaikę nelaimę, kokia yra popiežius-heretikas. Tikroji uola, ant kurios pastatytas Bažnyčios tikėjimo ir šventumo nesunaikinamumas, yra pats Kristus; popiežius yra tik Jo įrankis, kaip ir kiekvienas kunigas ar vyskupas yra tik Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, įrankis.
Bažnyčios doktrininė ir moralinė sveikata nepriklauso vien nuo popiežiaus, nes ypatingais popiežiaus eretiko atvejais Bažnyčios doktrininę ir moralinę sveikatą garantuoja vyskupų mokymo ištikimybė, o galiausiai ir visų tikinčiųjų pasauliečių ištikimybė, kaip veiksmingai įrodė palaimintasis Jonas Henrikas Niumanas (John Henry Newman) ir kaip įrodė istorija. Iš tiesų Bažnyčios doktrininė ir moralinė sveikata ne tiek jau daug priklauso nuo santykinai trumpalaikių vieno popiežiaus doktrininių klaidų, kad būtų galima jį nušalinti nuo pareigų. Kaip Bažnyčia gali išgyventi laiką be popiežiaus, kas istorijoje jau yra nutikę iki septynerių metų laikotarpio, taip ir Bažnyčia Dievo sprendimu yra pakankamai stipri, kad išgyventų trumpalaikį [pontifikatą] popiežiaus eretiko.
2019 m. kovo 20 d.
Atanazijus Šneideris (Athanasius Schneider),
Švč. Marijos arkivyskupijos vyskupas augziliaras Astanoje
Pagal www.pch24.pl
