LIEPOS 16 D. ŠVENTĖ
Vieną dieną, labai seniai, vaikščiodami Romos gatvėmis, susidūrė trys iškilūs Dievo vyrai. Brolis Dominykas Guzmanas, kuris verbavo narius į savo įkurtą pamokslininkų ordiną, vėliau pavadintą “dominikonais”. Brolis Pranciškus “Poverello” iš Asyžiaus kaip tik rinko vyrus tarnauti bažnyčiai, kurią jis vadino Skurdo Motinos bažnyčia. Trečiasis iš jų, didis pamokslininkas brolis Angelo, kilęs iš Karmelio kalno Palestinoje, buvo pašauktas į Romą.
Šie trys, Šventosios Dvasios apšviesti, atpažino vienas kitą ir per pokalbį išsakė daug pranašysčių. Pavyzdžiui, šventasis Angelas pranašavo, kad Dievas suteiks šventajam Pranciškui stigmas. O šventasis Dominykas pranašavo:
“Vieną dieną, broli Angele, mūsų Švenčiausioji Motina suteiks tavo karmelitų ordinui pamaldumą, kuris bus vadinamas ruduoju škaplieriumi, o mano pamokslininkų ordinui – pamaldumą, kuris bus vadinamas rožančiumi. Ir vieną dieną jis išgelbės pasaulį per rožinį ir škaplierių”.
Šio susitikimo vietoje buvo pastatyta koplyčia, kuri iki šiol tebestovi Romoje.
Karmelio motina ir didybė
Būtent ant garsiojo Karmelio kalno Palestinos pakrantėje šventasis Elijas, ” Ugnies pranašas”, pamatė mažą debesėlį, kuris didelės sausros metu pranašavo, kad ant išdžiūvusios žemės užklups taip trokštamas lietus.
Pasitelkęs antgamtinę intuiciją, jis atspėjo, kad paprastas debesėlis, turintis žmogaus pėdsako pavidalą, simbolizavo tą palaimintą moterį, kurią vėliau pranašas Izaijas paminėjo 7 skyriaus 14 eilutėje (“Štai mergelė pradės ir pagimdys Sūnų…”) ir kuri bus Atpirkėjo Motina.
Iš jos mergeliškų įsčių turėjo gimti Tas, kuris, savo krauju nuplovęs nuodėmės nusausintą žemę, atvers žmonijai malonės gyvenimą.
Pasak tradicijos, Karmelio ordinas, kurio Motina ir puošmena yra Marija, gimė iš Elijo ir jo įpėdinių sekėjų.
Ir pagal Izaijo žodžius: “Jai suteikta Libano šlovė, Karmelio ir Sarono papuošalas. (Iz 35, 2).
Iš Palestinos Karmelio kalno eremitai persikėlė į Europą, įleisdami šaknis keliose šalyse, tarp jų ir Anglijoje, kur gyveno šventasis Simonas Stockas.
Šventasis Simonas Stockas: kilnus ir šventas
Šventasis Simonas gimė 1165 m. Harfordo pilyje, Kento grafystėje, Anglijoje. Jis gimė pamaldžių tėvų, kurie abu buvo labai dorybingi ir kilę iš aukščiausios bajorų giminės, maldų dėka. Kai kurie autoriai mano, kad jie buvo susiję su karališkąja šeima.
Jo motina dar prieš jam gimstant paskyrė jį Švenčiausiajai Motinai. Prieš maitindama jį krūtimi, dėkodama už laimingą gimdymą ir prašydama ypatingos apsaugos savo sūnui, jaunoji motina paaukojo jį Dievo Motinai ir ant kelių sukalbėjo tris “Sveika, Marija”. Kokia graži tokios kilnios damos laikysena!
Berniukas išmoko skaityti būdamas labai jaunas. Kaip ir jo tėvai, jis pradėjo melstis Mažąja Dievo Motinos oficija, o netrukus ir Psalmynu. Būdamas septynerių metų, jaunasis genijus Oksfordo koledže pradėjo studijuoti vaizduojamuosius menus ir jam taip sekėsi, kad jo profesoriai buvo nustebę. Tuo metu jis taip pat priėmė Pirmąją Komuniją ir paaukojo savo nekaltybę Švenčiausiajai Motinai.
Simonas, persekiojamas pavydaus vyresniojo brolio ir klausydamasis vidinio balso, kuris jam kėlė troškimą palikti pasaulį, būdamas dvylikos metų paliko namus ir rado prieglobstį miške, kur dvidešimt metų gyveno visiškoje vienatvėje melsdamasis ir darydamas atgailą.
Karmelitų ordinas
Tada Dievo Motina apreiškė šventajam Simonui savo norą, kad jis prisijungtų prie vienuolių, kurie turėjo atvykti į Angliją iš Karmelio kalno Palestinoje, “ypač dėl to, kad šie vienuoliai buvo ypatingu būdu pasišventę Dievo Motinai”. Taigi Simonas paliko savo eremitiją ir, paklusdamas kitam Dangaus nurodymui, studijavo teologiją ir buvo įšventintas į kunigus.
Jis atsidėjo pamokslavimui iki 1213 m., kai pagaliau atvyko du karmelitų vienuoliai. Tuomet jis galėjo priimti šio ordino įžadus Aylesforde.
1215 m., kai šventojo Simono dorybių šlovė pasiekė karmelitų ordino lotyniškojo generolo šventojo Brocardo ausis, jis norėjo Simoną paskirti ordino generaliniu leitenantu. 1226 m. šventasis Brocardo paskyrė šventąjį Simoną visų Europos karmelitų provincijų generaliniu vikaru.
Šventajam Simonui teko susidurti su tikra prieš karmelitus Europoje sukelta audra, kurią velnias pakėlė padedamas žmonių, tariamai uoliai ginančių bažnytines teises. Įvairiais pretekstais šie vyrai norėjo bet kokia kaina panaikinti visą ordiną. Tačiau popiežius išleido bulę, kuria pripažino karmelitų ordino egzistavimą teisėtu ir atitinkančiu Laterano dekretus, ir leido jam toliau steigti naujus namus Europoje.
1237 m. šventasis Simonas dalyvavo ordino generalinėje kapituloje Šventojoje Žemėje. 1245 m. naujojoje kapituloje jis buvo išrinktas šeštuoju karmelitų generaliniu prioru.
TU NEPATEKSI Į PRAGARO UGNĮ
Nors popiežiaus bulė laikinai numalšino Karmelio priešų rūstybę, tačiau visiškai jos nesustabdė. Po tam tikro ramybės laikotarpio persekiojimas vėl prasidėjo dar intensyviau.
Netekęs žmogiškosios pagalbos, šventasis Simonas su visu širdies skausmu kreipėsi į Švenčiausiąją Motiną, prašydamas padėti jo apgultam ordinui ir atsiųsti savo sandoros su juo ženklą.
1251 m. liepos 16 d. rytą jis karštai meldė Karmelio Motinos globos, kalbėdamas savo sukurtą gražią maldą “Flos Carmeli”. Kaip jis pranešė savo sekretoriui ir išpažinėjui t. Peteriui Swayngtonui:
Staiga man pasirodė Mergelė su didžiule palyda ir, laikydama rankoje ordino drabužį, tarė man: “Priimk, mano mylimasis sūnau, šį savo ordino drabužį: tai bus privilegija tau ir visiems karmelitams, kad tas, kuris mirs juo apsivilkęs, niekada nepatirs amžinosios ugnies. . . Tai bus išganymo ženklas, apsauga pavojaus atveju ir taikos pažadas. Kas mirs apsivilkęs šiuo škaplieriumi, niekada nepatirs amžinosios ugnies”.
Ši ypatinga malonė tuojau pat pasklido po vietas, kur buvo įkurti nauji karmelitų ordinai, ir buvo patvirtinta daugybe stebuklų, kad Karmelio kalno Švenčiausiosios Mergelės brolių priešai nutilo.
Šventasis Simonas iki senatvės gyveno nepaprastai šventai, darė daug stebuklų ir gavo kalbų dovaną. Jis atidavė savo sielą Dievui 1265 m. gegužės 16 d.
Šeštadienio privilegija
IŠLAISVINIMAS IŠ SKAISTYKLOS PIRMĄJĮ ŠEŠTADIENĮ PO MIRTIES
Be šios ypatingos amžinojo išganymo malonės, susijusios su škaplieriumi, Dievo Motina suteikė dar vieną, kuri tapo žinoma kaip Šabato (šeštadienio) privilegija. Kitame šimtmetyje, 1322 m. kovo 3 d., Ji pasirodė popiežiui Jonui XXII ir perdavė ją tiems, kurie nešioja škaplierių: “Aš, kaip švelni motina, šeštadienį po jų mirties nužengsiu į skaistyklą, išlaisvinsiu juos ir nuvesiu į šventąjį kalną, kad laimingai gyventų amžinajame gyvenime”.
Kokie yra konkretūs Dievo Motinos pažadai?
1.Kas mirs apsivilkęs škaplieriumi, nepatirs pragaro ugnies.
Ką turėjo omenyje Dievo Motina, sakydama šiuos žodžius? Pirma, duodama šį pažadą, Dievo Motina neturi omenyje, kad mirštantis mirtinoje nuodėmėje žmogus bus išgelbėtas. Mirtis mirtinoje nuodėmėje ir pasmerkimas yra tas pats. Marijos pažadas neabejotinai reiškia šiuos žodžius: “Kas mirs apsivilkęs šiuo škaplieriumi, nemirs mirtinoje nuodėmėje”. Norėdama tai paaiškinti, Bažnyčia prie šio pažado dažnai prideda žodį “pamaldžiai”. “Kas miršta pamaldžiai, tas nekentės pragaro ugnies”.
2.Dievo Motina škaplieriaus nešiotoją iš skaistyklos išlaisvins pirmąjį šeštadienį po mirties.
Nors ši privilegija dažnai aiškinama pažodžiui, t. y. kad asmuo bus išlaisvintas iš skaistyklos pirmąjį šeštadienį po mirties, “Bažnyčia, siekdama paaiškinti šiuos žodžius, keletą kartų oficialiai pareiškė tik tiek, kad tie, kurie įvykdys škaplieriaus privilegijos sąlygas, Dievo Motinos užtarimu bus išlaisvinti iš skaistyklos netrukus po mirties, ypač šeštadienį”.
Bet kuriuo atveju, jei ištikimai laikysimės Dievo Motinos žodžių, Ji daug ištikimiau laikysis savo žodžių, kaip rodo šis pavyzdys:
Škaplierius
Per tam tikrų misijų pamokslavimą vienas malonės paliestas jaunuolis nusprendė atsisakyti savo nuodėmingo gyvenimo ir priimti Škaplierių. Po kurio laiko jis vėl pasinėrė į netvarkingas aistras ir tapo dar blogesnis. Nepaisant to, jis ir toliau nešiojo šventąjį škaplierių.
Švenčiausioji Mergelė, kaip Motina, palietė jį sunkia liga. Ligos metu jaunuolis sapnavo, kad atsidūrė prieš teisingiausią Dievo tribunolą, kuris pasmerkė jį amžinajam pasmerkimui už jo klastingumą ir apgailėtiną gyvenimą.
Veltui nelaimingas jaunuolis įtikinėjo Aukščiausiąjį teisėją, kad dėvi Jo Švenčiausiosios Motinos škaplierių.
“O kur yra papročiai, tinkantys šiam škaplieriui?” – klausė jis. – Dievas jo paklausė.
Nežinodamas, ką atsakyti, nelaimingas jaunuolis kreipėsi į Dievo Motiną.
“Aš negaliu atšaukti to, ką padarė mano Sūnus”, – atsakė Ji.
“Bet, Ponia!” – sušuko jaunuolis, – “aš pasikeisiu!”.
“Ar pažadate?”
“Taip.”
“Tada gyvenk.”
Tą akimirką jis pabudo mirtinai išsigandęs to, ką matė ir girdėjo, ir pasiryžo nuo šiol rimčiau nešioti Marijos škaplierių. Iš tiesų jis buvo išgydytas ir įstojo į premonstratiečių ordiną. Po garbingo gyvenimo jis atidavė savo sielą Dievui, rašoma ordino kronikoje.
Škaplierius ir Fatima
AR ŠKAPLIERIUS KAIP NORS SUSIJĘS SU FATIMA?
Taip. Po paskutinio Dievo Motinos apsireiškimo Cova da Iria piemenys matė tris skirtingas scenas. Pirmojoje Dievo Motina pasirodė kaip Rožinio Dievo Motina, stovinti šalia šventojo Juozapo ir laikanti ant kelių kūdikėlį Jėzų. Vėliau ji pasirodė kaip Skausmų Dievo Motina, stovinti šalia kenčiančio Kristaus pakeliui į Kalvariją. Ir galiausiai pasirodė šlovėje, karūnuota dangaus ir žemės Karaliene, kaip Karmelitų Dievo Motina su škaplieriumi rankoje.
“Kaip manote, kodėl Dievo Motina šiame paskutiniame regėjime pasirodė su škaplieriumi?” – 1950 m. buvo paklausta Liucija.
“Taip yra todėl, kad Dievo Motina nori, jog visi nešiotų škaplierius”, – atsakė ji.
“Štai kodėl Rožinis ir Škaplierius, seniausi, labiausiai privilegijuoti, universalūs ir brangūs Marijos sakramentai, šiandien yra svarbesni nei bet kuriuo ankstesniu istorijos laikotarpiu.”
Škaplieriaus kilmė ir istorinė raida
Tiek škaplierius (iš lot. scapulae – rankos), tiek religinė apranga ir liturginiai drabužiai išsivystė iš pasaulietinių drabužių.
Ilgainiui vienuolinis škaplierius evoliucionavo iki XII a., kai pasiekė dabartinę formą, tapdamas neatskiriama beveik visų vienuolinių apeigų, įskaitant karmelitų, dalimi. Tačiau jis neturėjo tokios reikšmės, kokią įgijo vėliau.
Plėtojantis pirmiesiems ordinams (vienuoliams arba broliams), atsirado antrieji ordinai (vienuolės), po jų – tretieji ordinai arba oblatai, kuriuos sudarė vieniši arba vedę pasauliečiai, gyvenantys su šeima.
Trečiųjų ordinų nariai, priklausomai nuo jų būklės, buvo susieti su pirmaisiais ordinais įžadais arba pasižadėjimais ir naudojosi dvasine ordino nauda.
Trečiojo ordino nariams buvo suteikiamas paprastesnis religinis drabužis, kurį jie dėvėjo kasdien arba, kas buvo dažniau, tik sekmadieniais ir švenčių dienomis.
Vėliau pasauliečiams, kurie negalėjo įstoti į Trečiąjį ordiną, buvo sukurtos brolijos.
Pasak t. María Simón Besalduch, Karmelio Dievo Motinos brolija yra tokia pat sena kaip ir škaplierius.
Škaplierius, apsaugojęs jauną moterį nuo velnio
Jauna moteris nuėjo išpažinties pas Arso parapijos kunigą, šventąjį Joną Vianėjų.
Prieš pradėdamas išpažintį šventasis Jonas Vianėjus jai pasakė: “Ar prisimeni, kaip prieš kelias dienas pokylių salėje vienas gražus jaunuolis šoko su visomis merginomis, išskyrus tave? Ir tau buvo gėda? Ir ar prisimeni, kaip matai, kad jam išeinant nuo kojų skriejo kibirkštys? Žinok, kad tai buvo velnias žmogaus pavidalu, o vienintelė priežastis, kodėl jis su tavimi nešoko, yra ta, kad tu dėvėjai škaplierių. Dėkok už tai Švenčiausiajai Motinai”.
Plinio Maria Solimeo
pagal www.polskakatolicka.org
