Month: August 2022

Žurnale „The Atlantic“ išspausdintame straipsnyje teigiama, kad rožinis Jungtinėse Valstijose tapo smurtinio dešiniojo ekstremizmo simboliu.

Straipsnis sukėlė katalikų reakcijų virtinę – nuo juoko iki didelio susirūpinimo dėl to, ką kai kurie laiko antikatalikiškomis nuotaikomis.

Vėliau žurnalas pakeitė straipsnio antraštę iš „Kaip rožinis tapo ekstremistiniu simboliu“ į „Kaip ekstremistinė ginkluota kultūra bando kooptuoti rožinį“. Be kitų teksto pakeitimų, kulkų skylių, sudarančių rožinio formą, vaizdas buvo pakeistas rožinio paveikslėliu.

Vis dėlto šie redakciniai pakeitimai paliko nepakeistą straipsnio tezę, kad egzistuoja ryšys tarp rožinio ir ekstremizmo.

Autoriaus tezė iš dalies buvo pagrįsta jo pastebėjimais apie rožinio naudojimą socialinėje medijoje bei rožinius, parduodamus internetu.

„Rožinis radikaliai tradiciniams (arba „rad trad“) katalikams įgijo militaristinę prasmę“, – rašo Danielis Pannetonas (Danielis Penetonas) apie šimtmečius katalikų maldai naudotą sakramentaliją.

„Karinga kultūra, Vakarų civilizacijos fetišizmas ir maskulinistinis nerimas tapo JAV kraštutinių dešiniųjų atramos taškais, o „rad-trad“ katalikai dabar apsigyveno šioje kompanijoje“, – rašo D. Pannetonas, kurio straipsnyje pateikiamos trys nuorodos į internetinę parduotuvę „Roman Catholic Gear“, kurioje prekiaujama rožiniais.

Jis aprašo rožinio karolių, „pagamintų iš šovinių dėžučių ir esančių su ginklų metalo apdailos kryželiais“, nuotraukas, taip pat karių tematikos memus ir turinį, skirtą besidomintiems išgyvenimo itin sudėtingomis sąlygomis tema.

Katalikų reakcija

Paprašytas pakomentuoti straipsnį, JAV Prinstono universiteto politinės teorijos profesorius, buvęs Jungtinių Valstijų Tarptautinės religijos laisvės komisijos (USCIRF) pirmininkas Robertas P. George’as žurnalistams sakė: „Man atrodo, kad žmogus, kuris politizuoja rožinį ir laiko jį ginklu kultūriniame kare, yra… Danielis Pannetonas. Apie šį vaikiną nežinau nieko, išskyrus tai, ką jis rašo straipsnyje. Anksčiau apie jį nebuvau girdėjęs. Nors straipsnyje sunku nepastebėti klasikinių antikatalikiškų tropų, galbūt iš tikrųjų jis nėra fanatikas. Gal jis tiesiog pervargęs ir jam reikia išgerti aspirino tabletę ar dvi ir kurį laiką pagulėti“.

Amerikos katalikų universiteto teologijos profesorius Chadas Pecknoldas (Čadas Peknoldas) sakė, kad straipsnio publikavimas rodo „teopolitinį“ konfliktą kultūroje.

„Kairiosios liberaliosios žiniasklaidos politinio elito branduolys nekenčia Vakarų civilizacijos ir ketina nuversti kiekvieną jos natūralų ir antgamtinį ženklą. Štai kodėl jiems nepakanka tiesiog paskelbti straipsnį apie dešiniųjų ginklų kultūrą, bet jie privalo jį susieti su kažkuo, kas teologiškai svarbiausia civilizacijai, kuri, jų manymu, kelia didžiausią grėsmę jų progresyviajam zikuratui. Tai ženklas teopolitinio konflikto, kuris dabar mus apėmęs; net ir šiuo atveju jie smarkiai nuvertina Dievo Motinos galią viešpatauti nugalint blogį“, – sakė Ch. Pecknoldas.

Tėvas Pijus Pietrzykas OP, dominikonų kunigas iš Šventojo Juozapo provincijos, sakė: „Straipsnis yra ilgai besitęsiantis netikslumų, loginių klaidų ir iškraipymų srautas“.

Pasak jo, autorius nesupranta, kad „dvasinės kovos“ sąvoka Bažnyčioje gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Prisiminkime, kad tradicinis požiūris į Sutvirtinimą yra tas, kad jis žmogų padaro „Kristaus kareiviu“.

„Problema ta, kad „The Atlantic“, regis, nesupranta, ką reiškia metafora. Rožinio kaip „kovos“ sąvoka jokiu būdu nereiškia fizinio smurto“, – pridūrė P. Pietrzykas.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Buvusi pirmoji pasaulio vyrų teniso raketė Novakas Djokovičius (Novakas Džokovičius) pareiškė, kad nežais pirmadienį prasidedančiame turnyre „US Open“, nes dėl reikalavimo būti pasiskiepijus nuo COVID-19 negali nuvykti į Jungtines Valstijas.

Tai jau antrasis „Didžiojo kirčio“ (Grand Slam) serijos turnyras, kurį 35 metų serbas praleis, nes nėra pasiskiepijęs nuo koronaviruso. Šių metų pradžioje jis buvo deportuotas iš Australijos prieš turnyrą „Australian Open“.

„Deja, šį kartą negalėsiu vykti į „US Open“ Niujorke“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė triskart „US Open“ laimėjęs N. Djokovičius.

Apie tokį sprendimą, kurį nuspėjo daugelis apžvalgininkų, tenisininkas pranešė likus kelioms valandoms iki paskutinio sezono turnyro burtų traukimo.

Teniso legenda Johnas McEnroe (Džonas Makenro) pasmerkė draudimą atvykti N. Djokovičiui, pavadinęs jį „nesąmone“.

„Dabar, kai pandemija tęsiasi jau pustrečių metų, manau, kad žmonės visuose pasaulio kampeliuose daugiau apie ją žino, todėl faktas, kad jis negali atvykti čia žaisti, mano galva, yra nesąmonė“, – sakė J. McEnroe.

Ironiška, bet per patį pandemijos įkarštį 2020 ir 2021 metais N. Djokovičiui buvo leista varžytis Niujorke, kur jis tapo nugalėtoju 2011, 2015 ir 2018 metais.

Serbas nežaidžia nuo praėjusio mėnesio, kai iškovojo septintąjį čempiono titulą Vimbldone. Ta pergalė leido N. Djokovičiui pasiekti 21-ą pergalę „Didžiojo kirčio“ turnyruose ir šiuo metu jis vienu laimėjimu atsilieka nuo Rafaelio Nadalio rekordo – 22 pergalių.

Dar praėjusį mėnesį N. Djokovičius teigė, kad „ruošiasi žaisti“ „US Open“. Šio turnyro finalą jis pernai skaudžiai pralaimėjo Danilui Medvedevui, o tas rezultatas sužlugdė serbo viltis laimėti visus keturis „Didžiojo kirčio“ turnyrus.

N. Djokovičius savo „Twitter“ žinutėje išreiškė viltį artimiausiu metu sugrįžti į teniso kortą.

„Sėkmės mano kolegoms žaidėjams! Palaikysiu gerą formą ir teigiamą nuotaiką, laukdamas galimybės vėl varžytis, – parašė teniso žvaigždė. – Iki greito pasimatymo teniso pasaulyje!“

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Lenkijos teisinės kultūros institutas įspėja apie ES rengiamą prievartinį Stambulo konvencijos įdiegimą į valstybių teisines sistemas. ORDO IURIS atsiųstame mums laiške įspėjama dėl patyliukais rengiamos ES privalomos direktyvos, kuria bus faktiškai uždrausta žodžio laisvė. Laiške rašoma:

Galingas smūgis valstybių suverenitetui ir piliečių laisvei

Brangūs draugai,

šiuolaikiniai ideologai negali susitaikyti su tuo, kad kai kurios Europos tautos nenori sprendimų, prieštaraujančių nacionalinei kultūrai, tradicijoms ir normalumui. Todėl jie siekia apriboti valstybių suverenitetą ir sustiprinti ES institucijas, kad, nepaisant piliečių ir vyriausybių pasipriešinimo, būtų galima įvesti dar daugiau absurdiškų dalykų.

Gegužės mėn. konferencijoje dėl Europos ateities Europos Parlamentas pritarė “radikaliam Europos Sąjungos pertvarkymui“, ragindamas panaikinti veto teisę, sukurti ES kariuomenę ir viršvalstybinius Europos Parlamento rinkimų sąrašus. Birželio mėn. Europos Komisija patvirtino, kad ES lėšos bus skiriamos tik tuo atveju, jei bus pasiekti svarbiausi tikslai, tarp kurių – lyčių politikos įgyvendinimas kultūros, meno, televizijos ar teatro srityse. Anksčiau Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino įtraukti abortus į Pagrindinių teisių chartiją.

Dabar ES pareigūnai nusprendė palaužti daugelio šalių pasipriešinimą Stambulo konvencijai. Europos Komisija priėmė teisiškai privalomos direktyvos projektą, kuriuo siekiama “pro užpakalines duris“ įvesti Konvencijoje numatytus lyčių lygybės sprendimus.

Direktyvoje ne tik pakartojamas Stambulo konvencijos turinys. Tai priemonė, priimta virš mūsų galvų, pažeidžiant tautų apsisprendimo ir valstybių suverenumo principus, kuri leis Europos Komisijai taikyti finansines sankcijas už visų Konvencijos nuostatų neįgyvendinimą.

Be to, direktyvos projekte visos ES valstybės narės įpareigojamos bausti savo piliečius už lyčių doktrinos kritiką.

Todėl “Ordo Iuris“ parengė direktyvos projekto analizę, skirtą Europos Parlamento nariams, kurie balsuos dėl šio dokumento, ir Europos Sąjungos Tarybos nariams.

Be to, direktyvos projekte visos ES valstybės narės įpareigojamos bausti savo piliečius už lyčių doktrinos kritiką.

Mūsų pasipriešinimas ideologinei konvencijai nėra pavienis. Iki šiol jos nepasirašė, pavyzdžiui, Vengrija, Čekija, Slovakija, Lietuva ir Latvija. Bulgarijoje Konstitucinis Teismas pripažino Konvenciją nesuderinama su Pagrindiniu įstatymu dėl to, kad lytis suprantama kaip kintanti konstrukcija, priklausanti nuo subjektyvių jausmų.

– “Lyties“ kaip socialinio konstrukto (gender) įrėminimas lemia biologinės lyties reliatyvizavimą. Jei visuomenė praranda gebėjimą atskirti moterį nuo vyro, kova su smurtu prieš moteris tampa neįgyvendinama pareiga, sakoma Bulgarijos KT sprendime.

Tais atvejais, kai Konvencija buvo ratifikuota, prieš jos priėmimą dažnai kildavo didelis visuomenės pasipriešinimas. Keturis milijonus gyventojų turinčioje Kroatijoje į protestą prieš Konvenciją susirinko daugiau kaip 100 000 žmonių.

Todėl Europos Komisija nusprendė Konvencijos principus įtraukti į privalomą ES teisę. Jau įžangoje galima perskaityti, kad Stambulo konvencija yra “svarbus atskaitos taškas“ direktyvos projektui, kuriuo “siekiama Konvencijos tikslų“, ir kad “reikia imtis veiksmų tiek Stambulo konvenciją ratifikavusiose, tiek jos neratifikavusiose valstybėse narėse“. Tokiu būdu visos ES valstybės bus priverstos pritaikyti savo įstatymus prie lyčių požiūriu pagrįstos kovos su smurtu vizijos. 

Kaip ši vizija atrodo? Dokumente gausu teiginių, iš kurių išplaukia absurdiška “smurto prieš moteris“ kaip dešiniųjų ekstremistų, persekiojančių “LGBT asmenis“, smurto vizija. Vienintelis būdas sustabdyti šią “smurto bangą“ esą yra “panaikinti stereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis“, pirmiausia motinos ir tėvo vaidmenį, ir pageidautina jau vaikų darželyje…..

Kiekvienai ideologijai reikia cenzūros, o tiesa ir sąžininga kritika jai kelia mirtiną grėsmę. Autoriai teigia, kad “viešai kurstoma smurtauti ir neapykantą internete dėl metrinės ar socialinės ir kultūrinės lyties“. Jie siūlo cenzūros priemones, gerai žinomas iš istorijos, ir nori, kad už tokį kurstymą būtų baudžiama kaip už nusikaltimą.

Iš patirties žinome, kad “neapykantos kalba“ arba “neapykantos kurstymas“ yra teisinė gudrybė siekiant cenzūruoti bet kokią kritiką. Ši sąvoka nėra tiksliai apibrėžta jokiame privalomame tarptautinės teisės akte, o Europos Komisija, rašydama savo dokumentuose apie “neapykantos kalbos“ reiškinio mastą, rėmėsi… “Facebook“ statistika, kurio “Bendrijos standartuose“ neapykantos kalba laikomi “išsireiškimai, kuriuose kalbama apie tai, kad esi mažiau nei tinkamas“, “išsireiškimai, kuriuose kalbama apie nukrypimą nuo normos“, “netolerancijos pripažinimas dėl saugomų savybių, įskaitant, bet neapsiribojant: “homofobija, islamofobija“ arba, galiausiai, “turinys, kuriuo išreiškiamas nepritarimas, įskaitant, bet neapsiribojant: nepripažįstu, nepatinka, nerūpi“.

Jei teiginys “man nerūpi“ bus laikomas neapykantos kalba, tuomet šios sąvokos aiškinimo laukas ir cenzūros galimybės bus neribotos. Į projektą taip pat įtrauktas šis sakinys:

“Tokio pobūdžio neapykantos kalbose vartojami žodžiai ne visada tiesiogiai susiję su asmenų, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, metrika ar socialine ir kultūrine lytimi, tačiau apie šališkus motyvus galima spręsti iš bendro kalbos turinio ar konteksto.“

“Tokio pobūdžio neapykantos kalbose vartojami žodžiai ne visada tiesiogiai susiję su asmenų, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, metrika ar socialine ir kultūrine lytimi, tačiau apie šališkus motyvus galima spręsti iš bendro kalbos turinio ar konteksto.“

Tai ne pokštas. ES nori apriboti žodžio laisvę, nes “spėja“ mūsų “šališkus motyvus“. Tai akivaizdi antiutopijos, aprašytos garsiojoje Orwello knygoje “1984“, kuri netrukus gali tapti įstatymu, pranašystė.

Visoje direktyvoje ne tik gausu absurdiško ir pavojingo turinio, bet ja taip pat bandoma apeiti ES sutartis, kuriose numatyta, kad valstybių narių baudžiamieji įstatymai turi būti suvienodinti vienbalsiai. Tuo tarpu direktyva priimta pagal įprastą teisėkūros procedūrą, o tai reiškia, kad valstybės narės neturi veto teisės.

Todėl siunčiame “Ordo Iuris“ memorandumą visiems Europos Parlamento nariams, kuriame atkreipiamas dėmesys į direktyvos keliamus pavojus ir ES institucijų piktnaudžiavimą įgaliojimais.

__________________________

Kviečiame pasirašyti Europos Sąjungos piliečių peticiją, reikalaujančią atmesti šį direktyvos projektą. Pasirašyti galima ČIA:

stophatespeechdirective.org/en

JŠ pagal www.kaunoforumas.com

Savo interviu buvęs lenkų europarlamentaras ir buvęs Seimo pirmininkas Marekas Jurekas aiškina, kodėl Lenkija turėjo paremti Ukrainą bei pasipriešinti ciniškam ES karo laikų spaudimui ratifikuoti Europos Tarybos „Stambulo konvenciją“, skatinančią lyčių ideologiją ir siekiančią sugriauti tradicinės šeimos modelį.

Birželio mėnesį Stambulo konvenciją, kuria skatinama lyčių ideologija, nepaisant visų Ukrainoje veikiančių Bažnyčių kritikos, ratifikavo Ukrainos parlamentas. Neseniai Lenkijos savaitraštyje „Do Rzeczy“ paskelbtame straipsnyje iš dalies dėl to kaltinate Lenkiją. Kodėl?

-Nekaltinu Lenkijos, kaltinu Europos Sąjungą, nors, žinoma, apgailestauju, kad neparėmėme Ukrainos pasipriešinti Europos spaudimui.

Ukraina 10 metų labai drąsiai priešinosi Stambulo konvencijai. Ukrainos vyriausybė iš tiesų pasirašė konvenciją prorusiško V. Janukovyčiaus prezidentavimo pradžioje, tačiau prezidentas P. Porošenka jos neratifikavo, kaip ir prezidentas V. Zelenskis iki pat karo pradžios.

Prieš Stambulo konvenciją griežtai ir su dideliu viešu rezonansu pasisakė krikščionių autoritetai, ypač atstovaujantys patriotiškiausioms Bažnyčioms, visų pirma Graikų katalikų Bažnyčiai ir autokefalinei Ortodoksų Bažnyčiai, kurios vadovas yra metropolitas Epifanijus.

EUROPOS SĄJUNGA ITIN CINIŠKAI PASINAUDOJO UŽPULTOS IR IŠ DALIES OKUPUOTOS ŠALIES, NUNIOKOTOS KARO IR REIKALAUJANČIOS PAGALBOS, DRAMA.

Politinė valdžia pritarė Ukrainos krikščionių nuomonės suformuluotiems argumentams, kol Europos Sąjunga itin ciniškai pasinaudojo užpultos ir iš dalies okupuotos šalies, nuniokotos karo ir reikalaujančios pagalbos, drama. Šį pagalbos poreikį Europos Sąjunga panaudojo spausdama Ukrainos valdžios institucijas atsisakyti savo ilgalaikės politikos.

Tačiau kokį vaidmenį čia galėjo suvaidinti Lenkija?

-Stambulo konvencijos neratifikavo beveik ketvirtadalis Europos Sąjungos šalių, įskaitant pusę Vidurio Europos šalių (Lietuvą, Latviją, Slovakiją, Vengriją, Čekiją ir Bulgariją).

Bulgarijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad konvencija nesuderinama su konstitucinėmis šeimos teisėmis. Slovakijos parlamentas pareikalavo oficialaus Slovakijos prezidento pareiškimo, kad Slovakija galutinai atsisako ratifikuoti šį dokumentą. Ir Zuzana Čaputova, norėdama ar nenorėdama, turėjo tam paklusti.

Taigi yra nemaža grupė šalių, atsisakančių ratifikuoti šią konvenciją. Lenkija turėjo prisijungti prie tos grupės, ir tikiuosi, kad kada nors tai padarysime.

Mūsų šalyje konvenciją ratifikavo liberali Ewos Kopacz (Evos Kopač) vyriausybė prieš pat Teisės ir teisingumo partijai ateinant į valdžią 2015 m. Tai, kad ji kelia esminių konstitucinių prieštaravimų, rodo prieš dvejus metus ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio (Mateušo Moravieckio) Konstituciniam Teismui pateikta byla.

Vien dėl šios priežasties mūsų valdžios institucijos turėjo paremti Ukrainą, prieštaraujančią konvencijai, aiškiai nurodydamos, kad Ukraina, kaip kandidatė į ES, turi teisę laikytis tokios pat pozicijos, kaip Bulgarija ar Slovakija arba turėti tokių pat abejonių kaip Lenkija. Lenkija iki šiol konvencijos nepasmerkė, kas būtų sustiprinę argumentą gerbti šalių, kurios formaliai laikosi kitokios nei mes, poziciją.

Nežinau, ar dėl mūsų paramos Ukraina būtų atsispyrusi ES spaudimui, tačiau aš, kaip lenkas, pirmiausia esu suinteresuotas, kad Lenkija darytų viską, ką gali, siekdama sukurti sveiką ir saugią geopolitinę aplinką mūsų šaliai, ir prisidėtų prie Europos, gerbiančios savo civilizacijos pamatus, skatinimo.

Kaip manote, ką, be Stambulo konvencijos pasmerkimo, Lenkija turėtų daryti dabar, kai ją ratifikavo ir Ukraina, kad ši šalis, jeigu įstos į ES, vis dėlto galėtų sustiprinti konservatyvią stovyklą?

-Pirmiausia reikia aiškiai deklaruoti, kad pasisakome už krikščioniškąją civilizaciją.

Prisiminkime, kad pokario laikotarpiu buvo laikai, kai, pavyzdžiui, Éamono de Valeros vadovaujama Airija oficialiai teigė, kad pagrindinis jos tarptautinės politikos principas – remti tautų teises ir krikščioniškąją civilizaciją, būtent tai Lenkija turėtų aiškiai pasakyti ir šiandien.

Tam tikra prasme mes iš tikrųjų tai darome. Tačiau taip pat reikia tai paaiškinti ir ieškoti praktinių krikščioniškosios civilizacijos principų įgyvendinimo formų, kad būtų sukurti tarptautiniai faktai ir tarptautinė nuomonė tam.

Geriausias būdas vykdyti tokią politiką šiandien būtų tarptautiniu mastu pristatyti ir sudaryti tarptautinę konvenciją dėl šeimos teisių kaip alternatyvą Stambulo konvencijai.

Tokio dokumento projektą parengė Respublikos dešiniųjų partija (Prawica Rzeczypospolitej) ir Ordo Iuris institutas, ir aš jį pristačiau konferencijoje Prancūzijos nacionalinėje asamblėjoje, Zagrebe, Europos Parlamente ir kt. Ministras Pirmininkas Morawiecki prieš dvejus metus paskelbė, kad Lenkija parengs ir pateiks konvencijos projektą ta pačia dvasia.

ŠEIMOS TEISĖS ŽIAURIAI PUOLAMOS TARPTAUTINIU MASTU, O VALSTYBĖMS, KURIOS JAS KONKREČIAI GINA SAVO ĮSTATYMAIS, REIKIA TEISINIO PAGRINDO IR ORGANIZACINĖS SISTEMOS, KAD JOS GALĖTŲ VIENINGAI VEIKTI TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE.

To nereikėtų atidėlioti jau vien dėl to, kad, visų pirma, šeimos teisės žiauriai puolamos tarptautiniu mastu, o valstybėms, kurios jas konkrečiai gina savo įstatymais, reikia teisinio pagrindo ir organizacinės sistemos, kad jos galėtų vieningai veikti tarptautinėse organizacijose, kuriose esame ir kuriose šeimos teisės yra puolamos.

Todėl būtina veikti aktyviai, o ne tik reaguoti.

Man tik įdomu, ar Lenkija dar turi erdvės manevruoti ideologinėje srityje po to, kai Lenkijos vyriausybė sutiko su vadinamuoju teisinės valstybės mechanizmu ir, be to, dabar įsipareigojo įvykdyti 116 vadinamųjų orientyrų, kad gautų ES lėšas. Juk visi žinome, kad Europos Komisijos šantažas yra ideologiškai motyvuotas.

-Pirmiausia pagrindinių teisių sritis neturėtų būti traktuojama kaip ideologinis klausimas, nes tai nėra ideologijos sritis. Šeima nėra postulatas, ji yra tikrasis visuomenės pagrindas. Teisė į gyvybę yra visų kitų teisių įgyvendinimo sąlyga.

Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis 2020 m. labai teisingai pasakė, kad pasirinkimo laisvė yra svarbus principas, tačiau negimęs žmogus neturi pasirinkimo.

Tai reikėtų pabrėžti ir dėl to, kad mūsų oponentai, kvestionuojantys visuomenės pagrindus, nesako, kad jų pozicija yra ideologija, bet pateikia ją kaip akivaizdžią „žmogaus teisių“ išraišką. Jei taip, šioje srityje reikėtų pradėti esminę diskusiją ir idėjų konfrontaciją.

Antras dalykas – ekonominis šantažas, deja, tapo nuolatiniu Europos Sąjungos politikos principu.

Tai, žinoma, yra visiškas teisinės valstybės principo, apie kurį kalba ES, paneigimas. Lenkijos negalima kaltinti demokratinių principų ir Europos Sąjungos „vertybių“ pažeidimu, kai šių kaltinimų, nepaisant Europos Komisijos prašymo Lenkijai, nepatvirtino Europos Vadovų Taryba.

Europos Vadovų Taryba niekada nepradėjo preliminarios procedūros, kad nustatytų, ar iš viso kilo grėsmė šiems principams. Ji nenustatė, kad tokia grėsmė buvo iškilusi nei pirmininkaujant Donaldui Tuskui, nei šiuo metu pirmininkaujančiam Charlesui Micheliui.

Tai, kas vyksta, prieštarauja teisinės valstybės principams ir rodo, kad Europos Sąjungos politika vis labiau kenkia mūsų regiono šalių nepriklausomybei ir jų gebėjimui vykdyti savarankišką politiką.

Tai dar viena priežastis Vidurio Europos šalims imtis tiesioginio bendradarbiavimo. Vadinamasis tvirtesnis bendradarbiavimas yra viena iš Europos sutartyse numatytų institucijų, todėl šeimos teisių srityje ar kitose srityse, įskaitant infrastruktūrą ar užsienio politikos iniciatyvas, mūsų regiono šalys turėtų pasinaudoti šia sutartimis pagrįsta priemone.

Tai būtina sąlyga siekiant atkurti pusiausvyrą Europos Sąjungoje, užtikrinti normalų jos veikimą ir sustabdyti šiandien matomą destruktyvią beprotybę.

Vyksta karas, kai kurių ES šalių, ypač Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, sienoms gali kilti grėsmė, tačiau Europos Sąjunga vykdo išpuolius prieš savo pačios valstybes nares.

Tai dar gėdingiau, turint omenyje, kad Prezidentas E. Macronas vykstant karui Ukrainoje ragino nesiekti „pažeminti“ Rusijos, nes ji yra didi tauta. O kaip dėl mūsų tautos, Lenkijos? Ar ji turėtų būti pažeminta?

Prezidentui E. Macronui ir Europos vadovams laikas pasakyti, kad bet kokie Lenkijos ir Europos Sąjungos valdžios institucijų nesutarimai negali baigtis mūsų šalies pažeminimu, nes Europos bendradarbiavimas negali būti susijęs su bet kurios tautos pažeminimu.

Kaip šiame kontekste vertinate neseniai Varšuvoje apsilankiusį Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitetą, kurio misija – pirmoji tokio pobūdžio per visą istoriją – buvo ištirti ES lėšų panaudojimą Lenkijoje?

-Visi šie veiksmai yra dalis spaudimo mūsų šaliai, todėl jau daugelį metų raginu mūsų valdžios institucijas tvirtai laikytis Sutartyje numatytų teisių ir nesutikti su jokiais neoficialiais ES veiksmais. Tyliai įteisindami tokią ekonominę prievartą, mes sutinkame, kad ji taptų ES veiklos principu. Turėtume nedelsdami pasitraukti iš šio kelio.

Jūsų nuomone, ar Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis teikia pakankamai reikšmės konservatyvioms ir krikščioniškoms vertybėms, kad iš tikrųjų sugriežtintų savo poziciją ir rizikuotų prarasti ES lėšas šioms vertybėms ginti?

-Tai pokytis, kurio katalikiška viešoji nuomonė ir jai atstovaujančios institucijos reikalauja jau daugelį metų.

Iki šiol pagrindinių teisių, susijusių su krikščioniškuoju identitetu, moraline tvarka, šeimos teisėmis ir teise į gyvybę, sritis buvo laikoma kultūriniais klausimais, neturinčiais realių politinių pasekmių. Tuo tarpu šios teisės paneigiamos, nes nėra realaus politinio atsako. Tai turi pasikeisti, ir šis pokytis dar laukia mūsų.

Mūsų valdžios institucijos mato ir supranta šią tikrovę, tačiau jos nepadarė reikiamų išvadų, ir atėjo laikas jas padaryti.

Geras akstinas tam yra pastarojo meto įvykiai Jungtinėse Valstijose, kai Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Roe vs Wade, kuriuo valstijoms sugrąžinta teisė saugoti gyvybę nuo pradėjimo.

Tai ilgalaikės ir nuoseklios politikos rezultatas. Žinoma, tai didelė pergalė ir Donaldo Trumpo prezidentavimo vainikavimas, nes jis paskyrė daugumą teisėjų, balsavusių už gyvybę, tačiau tai nebūtų buvę įmanoma, jei ne ankstesnių prezidentų ir Respublikonų partijos konservatorių politika.

Sprendimą parašė teisėjas Samuelis Alito, kurį paskyrė George’as W. Bushas, už sprendimą balsavo ir  teisėjas Clarence Thomas, kurį paskyrė dar George’as Bushas vyresnysis. Vertinant prezidento D. Trumpo nuopelnus ir pagrindinį vaidmenį, verta pažymėti, kad jis pasiekė savo tikslų, nes sugebėjo sustiprinti ir tęsti daugelį metų konservatorių vykdytą politiką.

TAI YRA PRIEŠINGA SITUACIJA, NEI MATOME EUROPOJE. DEŠINIEJI (ARBA TAI, KAS BUVO DEŠINIEJI) NUOLAT TRAUKIASI, O ES VALDŽIOS INSTITUCIJOS TAMPA VIS RADIKALESNĖS

Tai yra priešinga situacija, nei matome Europoje. Dešinieji (arba tai, kas buvo dešinieji) nuolat traukiasi, o ES valdžios institucijos tampa vis radikalesnės. Liepos 7 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas ne tik nurodo Lenkijai ar Vengrijai, ką daryti, bet ir ragina pusę JAV valstijų įstatymų leidėjų atšaukti gyvybę saugančius teisės aktus.

Ir tai nėra tik parlamento retorika, nes šią rezoliuciją parėmė Europos Komisija. Komisijos narė Helena Dalli Europos Komisijos vardu aiškiai pasakė, kad, pirma, abortai, kaip ji sakė, yra Europos Sąjungos vertybių pagrindas, ir, antra, kad Europos Sąjunga vykdys įvairiapusę pasaulinę abortų politiką.

Žodis „daugialypė“ čia reiškia, kad ES abortų politika apjungia finansinę paramą abortų revoliucijai atskirose šalyse ir, žinoma, paramą panašiems tarptautinių institucijų veiksmams.

Taigi tai nėra teorinis ginčas, vykstantis laikraščiuose, mokslinėse konferencijose ar socialiniuose kongresuose. Tai realus ir politinis civilizacinio pasirinkimo klausimas, reikalaujantis politinio atsako, taigi ir konkrečių iniciatyvų bei veiksmų.

Štai kodėl taip svarbu įgyvendinti ministro pirmininko Morawieckio paskelbtą Lenkijos iniciatyvą sudaryti Tarptautinę šeimos teisių konvenciją.

Beje, kai dalyvavau susitikime Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje, Louis Alliot, kuris šiuo metu kandidatuoja į Le Pen partijos (RN) vadovus, taigi yra vienas iš Prancūzijos opozicijos lyderių, paskelbė, kad jei vieną dieną jo partija ateis į valdžią, Prancūzija priims Tarptautinę šeimos teisių konvenciją. Kiekvienas toks pareiškimas yra mažas žingsnis atkuriant konservatyviąją nuomonę Europoje, tačiau pirmiausia iš mūsų, iš Vidurio Europos, turėtų kilti iniciatyvos, dėl kurių Europos konservatyvioji nuomonė galėtų susivienyti.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Dvi Danijos politinės partijos siekia išplėsti abortų apribojimus.

Pasak Raudonųjų ir žaliųjų partijos atstovės lygybės klausimais Pernille Skipper (Pernil Skiper), diskusijos yra būtinos, nes Danijoje ir kitose šalyse veikia „priešiškai nusiteikęs ir ultrakonservatyvus judėjimas, kuris prieštarauja LGBT teisėms, moterų teisėms į savo kūną ir abortus“. Todėl, pasak P. Skipper, politikams būtina aptarti, kur Danijos teisės aktuose turėtų būti nubrėžtos ribos, susijusios su abortų ribojimu.

Šiuo metu šalyje abortai leidžiami iki dvyliktos nėštumo savaitės.

Raudonųjų ir žaliųjų partija Enhedslisten ir liberalioji partija Venstre kartu per 2019 m. visuotinius rinkimus surinko 30,3 proc. balsų.

Danijos politikai seka Norvegijos pokyčius diskusijose dėl abortų. Ten vyriausybė neseniai paskyrė abortų komitetą, kuriam pavesta ištirti abortų apribojimų išplėtimo privalumus ir trūkumus.

Liberalų atstovė lygybės klausimais Maja Torp (Maja Torp) laikraščiui „Jyllands-Posten“ sakė, kad jai įdomūs komiteto argumentai ir kad partija stebės jo išvadas. Ji tikisi, kad komiteto išvada bus geras dabartinių laikų rodiklis.

Reakcija į pasaulinę diskusiją apie abortus

Dėl 12 savaičių apribojimo Danija turi vieną griežčiausių abortų įstatymų Vakarų Europoje, rašo „Jyllands-Posten“. Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, abortas leidžiamas iki 24 nėštumo savaitės. 2007 m. Danijos etikos taryba svarstė galimybę pratęsti šią ribą, tačiau buvo nuspręsta jos nekeisti. Nuo to laiko šis klausimas nebuvo keliamas.

Diskusiją Danijoje galima laikyti reakcija į pasaulines diskusijas dėl abortų po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo. Pasak norvegų ekspertės Skandinavijos klausimais Hilde Sandvik (Hidės Sandvik), teologinė įtaka debatams dėl abortų Danijoje buvo gana didelė. Todėl, jos teigimu, ši šalis yra atsilikusi nuo kitų šalių abortų teisės aktų. „Danijos etikos taryba priėmė kritiką, kad abortų klausimu ji nebuvo priekyje. Jie 15 metų nesvarstė abortų klausimo“, – laikraštyje „Vart Land“ teigia Sandvik.

Skaldantis klausimas

Praėjusiais metais dėl abortų kilo vidinis Krikščionių demokratų partijos ginčas, kaip anksčiau pranešė „CNE.news“. Partijos lyderė Isabella Arendt (Izabela Arent) atsistatydino, nes nesutiko su partijos pozicija dėl teisės į abortą. Ji norėjo griežtesnio požiūrio, tuo tarpu kiti partijos nariai pasisakė labiau už pasirinkimo galimybę. Nors A. Arendt pasisakė už laisvą abortų prieinamumą, ji teigė, kad visuomenė turėtų labiau stengtis užkirsti kelią nepageidaujamam nėštumui. „Tobulame pasaulyje nėštumas visada yra aktyvus pasirinkimas. Tinkamai mokydami, naudodami kontracepciją ir pokalbius, galime nueiti labai toli“, – tada sakė ji.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Italijos kraštutinių dešiniųjų „Brolių“ partijos lyderė Giorgia Meloni, deklaruojanti vertybinį požiūrį, ir turinti didelį visuomenės palaikymą užtikrintai veda dešiniuosius jį valdžią. Apie tai rašo Euractiv.

Jos partija pirmauja nuomonių apklausose, o pačios G. Meloni reitingai yra aukščiausi tarp visų partijų vadovų, todėl ji iškėlė savo kandidatūrą į ministres pirmininkes, jei rugsėjo 25 d. rinkimuose „Italijos broliai“ užims pirmąją vietą.

Nedidelio ūgio, tiesių šviesių plaukų, gilaus balso ir ryžtingos kalbėjimo manieros 45 metų Meloni patraukė italus savo šūkiu „Dievas, valstybė ir šeima“.

2018 m. rinkimuose jos partija gavo vos kiek daugiau nei 4 proc. balsų, tačiau dabar ji renka apie 23 proc. balsų ir pirmauja savo dešiniajame aljanse, kurį sudaro Matteo Salvini „Lyga“ ir Silvio Berlusconi „Forza Italia“.

Ji patraukė daug rinkėjų, nepatenkintų esama padėtimi, Europos Sąjungos „diktatu“, didelėmis pragyvenimo išlaidomis ir ribotomis Italijos jaunimo vystymosi galimybėmis.

Meloni pažadėjo mažinti mokesčius ir biurokratiją, didinti išlaidas gynybai, uždaryti Italijos sienas, kad šalis būtų apsaugota nuo „islamizacijos“, iš naujo derėtis dėl Europos sutarčių, kad Romai būtų grąžinta daugiau galių, ir kovoti su „LGBT lobistais“.

Ji taip pat nori sustabdyti Italijos gyventojų skaičiaus mažėjimą skatindama gimstamumą, bet neleisdama natūralizuotis imigrantams, – dar 2016 m. ji įspėjo apie Italijoje vykstantį „etninį pakeitimą“.

„Apskritai, Meloni yra protesto, nepasitenkinimo atskaitos taškas“, – pareiškė Bolonijos universiteto politikos mokslų profesorė Sofija Ventura.

O kadangi kitos pagrindinės Italijos antisisteminės partijos – Penkių žvaigždučių judėjimas ir Lyga – praėjusiais metais prisijungė prie ministro pirmininko Mario Draghi vyriausybės, ji vienintelė į rinkimus eina pradėdama nuo švaraus lapo.

Kaltinimus fašizmu ji atremia taip: „Italijos dešinieji jau ne vieną dešimtmetį yra palikę fašizmą istorijai“, – sakė ji šią savaitę savo tarptautiniams kritikams skirtame vaizdo pranešime.

Krikščionė, motina, Italija

2006 m. ji buvo išrinkta į žemesniuosius parlamento rūmus, Deputatų rūmus, ir tapo pirmininko pavaduotoja. Po dvejų metų S. Meloni buvo paskirta S. Berlusconi vyriausybės jaunimo reikalų ministre, o būdama 31 metų tapo jauniausia ministre pokario Italijoje.

2012 m. ji įkūrė organizaciją „Italijos broliai“, o jos jaunystė ir pasitikėjimas savimi, taip pat tai, kad ji buvo moteris ir motina leido jai išsiskirti iš kitų.

„Aš esu Giorgia, aš esu moteris, aš esu motina, aš esu italė, aš esu krikščionė“, – pareiškė ji per 2019 m. mitingą Romoje, kuris visuotinai paplito paplitęs po to, kai buvo remiksuotas į šokių muzikos kūrinį.

Jos partija vienintelė iš pagrindinių partijų atsisakė prisijungti prie 2021 m. vasarį Mario Draghi sudarytos nacionalinės vienybės vyriausybės, ir ši opozicinė pozicija padėjo jos apklausų reitingams šoktelėti į viršų.

Meloni priešinosi griežtoms Draghi koronaviruso suvaldymo priemonėms, ypač vadinamajam „Žaliajam pasui“, kuriuo buvo reikalaujama, kad darbuotojai būtų suskiepyti.

Priešingai nei M. Salvini ir S. Berlusconi, kurie jau seniai palaiko ryšius su Maskva, ji palaikė tvirtą M. Draghi paramą Ukrainai po Rusijos invazijos.

Tačiau ji aštriai kritikuoja Europos Sąjungą ir yra Europos konservatorių ir reformistų partijos (ECR), kuriai priklauso Ispanijos „Vox“ ir Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partijos, pirmininkė.

Ir panašu, kad kraštutinių dešiniųjų atėjimas į valdžią nebus vien Italijos išimtis – pastaraisiais metais kairiųjų vykdyta politika ir jos apverktini rezultatai visoje Europoje ir kitur pasaulyje, privertė rinkėjus kitaip pažvelgti į jų deklaruojamas „demokratines Vakarų vertybes“, kurios nieko daugiau kaip nusivylimo neatnešė niekur.

JŠ pagal www.infa.lt