Spalio 7 d. minime 450-ąsias žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines. Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų. Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.
Galerų mūšis prie Lepanto
Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.
Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.). Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę. Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų – Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų. Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.
1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų. 1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos. Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą. Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V. Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą. Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų. Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą – nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis. Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės. Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.
Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų. Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus – galeasus. Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.
1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija). Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną – beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas). Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas – sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos. Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims. Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų. Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių. Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.
Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai. Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“
1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą. Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams. Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių. Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti. Be to – ir tai daug svarbiau – Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų. Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu – iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos. Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.
Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje. Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“. Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę apie Lepanto mūšį, o dailėje mūšį įamžino daugybė garsių dailininkų, iš kurių žymiausi yra Venecijos mokyklai atstovaujantys Ticianas, Tintoretas ir Paolas Veronezė.
Grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet už kūną ir kraują
„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. […] O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“ (Ef 6, 12-18)
1571 m. birželio 11 d. Markas Antonijus Kolona, Popiežiaus valstybės laivyno vadas, prieš išvykdamas į mūšį, popiežiaus koplyčioje davė ypatingą priesaiką ir iš šventojo popiežiaus rankų gavo raudono šilko vėliavą. Ant šios vėliavos buvo išsiuvinėtas Kristus, nukryžiuotas tarp apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus, o vėliavos apačioje buvo Pijaus V herbas ir toks šūkis: „In hoc signo vinces“ (šie žodžiai „su šiuo ženklu užkariausi“ kartu su kryžiaus ženklu prieš vieną mūšį buvo apreikšti Romos imperatoriui Konstantinui Didžiajam ir lėmė jo vėlesnį atsivertimą).
Savo ruožtu Genujos admirolas Giovanni Andrea, prieš išplaukdamas į mūšį, ant savo laivo stiebo pakabino vėliavą su Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdu, kuri prieš tai buvo priliesta prie originalaus Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo. Laivynui pajudėjus iš Mesinos uosto rugsėjo 16 d., visi kariai su savimi turėjo rožančius. Žinoma, ne tik turėjo, bet ir kartu meldėsi Rožančių – net ir paskutinę naktį prieš mūšį, o, pasak kai kurių liudijimų, ritmingą maldą kartojo ir prieš pat laivų susidūrimą, kas išgąsdino turkus. Tuo tarpu Romoje likęs popiežius, kartu su miesto tikinčiaisiais, žygiavo Rožančiaus procesijoje, prašydamas Švč. Mergelės Marijos vadovauti krikščionių laivynui ir pelnyti pergalę Kristui. Popiežius taip pat pakvietė Rožančių melstis visus tikinčiuosius; šie išgirdo kvietimą ir mūšio dieną rinkosi į Europos miestų bei kaimų bažnyčias bendrai Rožančiaus maldai.
Šv. Pijus V, gavęs stebuklingą apreiškimą apie laimėtą pergalę, netruko ją priskirti ne vien krikščionių karių narsai (nors ja tikrai neabejojo), o pirmiausia Švč. Mergelei Marijai. Tais pačiais metais popiežius, siekdamas pagerbti stebuklingą pergalę, į katalikų kalendorių spalio 7 d. įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, taip pat į Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją įterpė naują titulą – Krikščionių Pagalba. Praėjus dviems metams, popiežius Grigalius XIII šventę pervadino Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Lietuvoje liaudyje vadinamos Rožančine) vardu. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau popiežius šv. Pijus X, siekdamas išsaugoti Lepanto mūšio ir Švč. Mergelės Marijos laimėtos pergalės atminimą, sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 dieną. Įdomu, kad Lepanto mūšio ilgalaikės pasekmės buvo ne vien karinės ar politinės. Dažnai pamirštama, jog būtent po Lepanto mūšio galutinai išpopuliarėjo šv. Rožančiaus malda, įvesta Rožančinės šventė, o spalio mėnuo paskirtas Rožančiui. Lepanto mūšis Dievui tapo įrankiu įtvirtinti Rožančių kaip efektyviausią paprastų tikinčiųjų dvasinį ginklą.
Pergalę Švč. Mergelei Marijai priskirti netruko ir pasaulietinė valdžia: ant Venecijos respublikos Senato pastato užrašyti tokie žodžiai: „Ne narsa, ne kariuomenės, ne vadai, o Švč. Rožančiaus Karalienė atnešė mums pergalę.“ Žinoma, kariai ir jūreiviai turėjo remtis ir savo ištverme, jėga bei sumanumu, bet lemiamą reikšmę turėjo dvasiniai ginklai. Tai sugrąžina mus prie apaštalo Pauliaus žodžių: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje, o kova šioje žemėje yra tik tos kovos atspindys. Tai reiškia, kad norėdami pasiekti fizinių pergalių šiame pasaulyje, turime kovoti ir dvasinę kovą, naudoti ir dvasinius ginklus. Tai labai svarbu atsiminti krikščionims politikams, aktyvistams, menininkams ir visiems, kovojantiems už tradicinių principų išsaugojimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje.“
Mūsų dienomis katalikai kviečiami į kitokio pobūdžio kovą nei XVI a., bet tai taip pat yra kova už katalikišką civilizaciją. Galbūt, skirtingai nei XVI a., dabar jau kovojame nebe už katalikiškos civilizacijos, o greičiau už jos likučių išsaugojimą. Be to, išgyvename situaciją, kai pats Šventasis Tėvas kviečia ne į kovą, o į susitaikymą su pralaimėjimu ir persiėmimą pasaulio dvasia. Ar verta kovoti už tuos katalikiškos civilizacijos likučius, iš pirmo žvilgsnio tik išorinius jos atributus, galbūt nesudarančius katalikybės esmės?
Vatikano I Susirinkimas kaip mūsų tikėjimo tiesą apibrėžė tokį teiginį: „Žmogaus protui įmanoma įsisąmoninti Dievo egzistavimą ir Juo įtikėti einant keliu, kuris veda nuo sukurtųjų dalykų prie Dievo, kaip teigia šv. Paulius: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)
Žymus Bažnyčios istorikas ir teologas Roberto de Mattei išveda tokią analogiją: „Žmogaus siela turi galimybę pažinti ir pamilti Bažnyčią per jos darbus, per krikščionišką civilizaciją, kurios Motina ji yra. Katedros grožio kontempliavimas, grigališkojo choralo ar polifoninės muzikos klausymasis, tokio šedevro, kaip „Dieviškoji komedija“, skaitymas į mūsų sielas įlieja galimybę suprasti, kad visas istorijoje žmonių sukurtas grožis, gėris ir tiesa antgamtiškai kyla iš Bažnyčios, kurią popiežius Pijus XII apibrėžė kaip „svarbiausią žmogiškosios visuomenės pagrindą“.
Vienas žymiausių XX a. katalikų autorių ir aktyvistų Plinio Corrêa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, jog mūsų civilizaciją griaunanti Revoliucija, prasidėjusi protestantizmo sukilimu, vėliau sukėlusi Prancūzų revoliuciją ir bolševikų siautėjimą, pirmiausia taikosi į ryšį, siejantį Bažnyčią su jos civilizacija. Pasak jo, Revoliucija yra procesas, siekiantis sunaikinti krikščionišką materialią tvarką, kad tokiu būdu suduotų mirtiną smūgį Bažnyčiai, kuri yra šios krikščioniškos tvarkos siela. Jo teigimu, Revoliucija stengiasi sutrukdyti Bažnyčiai vykdyti savo sielų išganymo misiją, kurią ji vykdo ne tik per savo tiesioginius dvasinius įrankius, bet ir netiesioginius materialius įrankius.
Didysis šventasis Pijus V ir Lepanto mūšio didvyriai suprato, kokią grėsmę pačiai Bažnyčiai kėlė musulmonų siekis sugriauti Bažnyčios kūną – krikščionišką civilizaciją. Lygiai taip mūsų dienomis kova už laikinuosius krikščionybės sukurtus gėrius reiškia kovą už pačią Bažnyčią ir sielų išganymą, nes kaip žmogų sudaro kūnas ir siela, taip Bažnyčia, būdama pirmiausia Mistinis Kristaus Kūnas, yra ir regima šio pasaulio institucija, besinaudojanti visais jai prieinamais laikinaisiais ginklais, kad nugalėtų savo priešus ir kuo daugiau žmonių atvestų prie Kristaus.
„Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atstatymas. Sakydami „tvarka“, turime omenyje Kristaus taiką Kristaus Karalystėje, t. y. krikščionišką civilizaciją: asketišką ir hierarchišką, fundamentaliai šventą, antiegalitarinę ir antiliberalią“, – teigia Plinio Corrêa de Oliveira. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje „Il fermo proposito“ prideda: „Viską atnaujinti Kristuje reiškia atnaujinti ne tik Bažnyčios dieviškąją misiją vesti sielas pas Dievą, bet ir tai, kas spontaniškai kyla iš šios dieviškosios misijos: krikščionišką civilizaciją su visais ją sudarančiais sudėtingais ar paprastais elementais.“
„Su visais ją sudarančiais elementais“ – reiškia, ginti reikia net katalikiškos civilizacijos likučius, o gal dėl to, kad tai yra likučiai, ginti ir išsaugoti juos reikia dar labiau. Pagalvokime, kodėl Katalikų Bažnyčiai mūsų dienomis taip sunkiai sekasi būti išgirstai, sudominti, atversti? Esu įsitikinęs, kad ne dėl to, jog Bažnyčia neranda modernių būdų komunikuoti ar per mažai prisitaiko prie šio pasaulio. Greičiau atvirkščiai – Bažnyčia nesaugo ir nenaudoja įrankių, kurie gali pakylėti sielas Dievop, o bando naudoti įrankius, kurie simbolizuoja ne katalikiškos civilizacijos Tvarką, o Revoliucijos Netvarką. Tokie ginklai negali pakylėti sielų, o tik jas apakinti. Šių laikų žmonės, savo kasdienybėje beveik nebematydami katalikiškos Tvarkos elementų, praranda tarpininką, visais amžiais vertusį susimąstyti apie dvasinius dalykus.
Keli pavyzdžiai. Architektūra: kokios bažnyčios statomos, ar jos statomos remiantis tūkstantmete Bažnyčios Tradicija ir Tvarka, ar perimant pačias blogiausias Revoliucijos primestas ideologines klišes? Ar moderniose bažnyčiose randame Grožį – vieną iš trijų (kartu su Gėriu ir Tiesa) dieviškų elementų? Dailė: ar ir koks menas remiamas Bažnyčios, koks randasi bažnyčiose, krikščionių namuose? Ar ne toks pats, koks eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre? Politika: ar remiamasi prigimtine žmogaus ir jo teisių samprata bei palaikoma bendrojo gėrio idėja, ar verčiau perimami Revoliucijos primesti emocingi ir sentimentalūs argumentai bei individualistinis žvilgsnis į žmogų ir žmonių bendruomenę?
Pagrindinis mitas, įsivyravęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo – tai nuolatinio progreso ir susitaikymo su juo mitas. Deja, ši klaidinga idėja modernizmo pavidalu atsidūrė ir Bažnyčioje. Atrodo, primiršti du fundamentalūs katalikų tikėjimo dalykai, kuriuos primena Lepanto mūšio metinės. Pirma, grumiamės ne su kūnu ir krauju, tad turime pasikliauti ne šio pasaulio įrankiais ir vyraujančiomis madomis, o dvasiniais ginklais ir jų organiškai išaugintais materialiais vaisiais. Akivaizdžiausias pavyzdys – turint nepajudinamą sielos tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje gimsta nuostabios katedros, nes kūnas valingai tarnauja kaip pamaldžios sielos įrankis. Į centrą čia pastatomas dvasinis sakramentas, tačiau pamaldžios sielos padaro viską, kad parodytų kuo didesnę pagarbą šiam sakramentui ir apvilktų jį jam deramu materialiu grožiu. Ir tai natūraliai veda prie antrojo dalyko, kurį mums primena Lepanto mūšis – turime grumtis dėl katalikybės kūno ir kraujo. Dvasiniai ginklai sukuria regimą katalikišką civilizaciją kaip savo ramstį, vedantį prie jų, todėl išlaikydami šį materialų ramstį taip pat dirbame sielų išganymo darbą. Bet, norėdami išlaikyti šį ramstį, turime naudotis dvasiniais ginklais. Kaip žmogus yra ir kūnas, ir siela, taip dvasiniai dalykai negali gyvuoti be regimos katalikiškos tvarkos visuomenėje, o katalikiška tvarka negali būti sukurta ar išsaugota pamirštant dvasinę kovą.
Marius Parčiauskas
JŠ pagal www.fsspx.lt
