Prieš pirmąjį „Žygį už gyvybę“ Baltijos šalyse, numatytą spalio 4 d., norėtume pakomentuoti kai kurias išsakytas nuomones. „Žygio už gyvybę“ dalyviai dažnai savo dalyvavimą pateisina tuo, kad Lietuvoje nėra diskusijų dėl abortų uždraudimo. Mes norime tik parodyti teigiamus gyvenimo pasirinkimo, o ne mirties, aspektus.
Tai gražu, bet tikrai nepakankama. Agituoti už gyvenimą, o ne mirtį, yra absurdiška loginiu požiūriu. Kiekvienas normalus žmogus turėtų būti už gyvenimą. Kodėl mes to nedarome?
Nuostabi medžiaga apie tai, kodėl abortas yra blogas sprendimas ir kokias pasekmes jis sukelia
Atsakymas paprastas, bet dauguma žmonių bijo jį ištarti. Egoizmas! Moterys ir vyrai (jie taip pat, net jei nieko nesako) nusprendžia darytis abortą ne todėl, kad nežino, jog tai yra žmogžudystė.
Jie galbūt nenori vartoti tokių žodžių, bet jie tikrai žino, kad nauja gyvybė neatsiras šiame pasaulyje, kad naujas žmogus, mergaitė ar berniukas, neatsiras. Manau, kad visi supranta, jog abortas baigiasi tuo, kad nauja gyvybė neatsiranda, o tai reiškia to žmogaus mirtį.
Problema yra ne tai, kad nesuprantama, kas yra abortas. Problema yra tai, kad nesuprantama, kas yra gimtoji nuodėmė, kuri veikia kiekvieną žmogų. Dėl šios nuodėmės kiekvienas žmogus turi iškreiptą prigimtį. Jie yra labiau linkę į blogį nei į gėrį. Jei jie nebendradarbiauja su malone, t. y. jei jie nėra pakrikštyti, nepraktikuoja savo tikėjimo ir pan., šis polinkis į blogį didėja ir tampa vis stipresnis. Žmogus nėra geras iš prigimties. Reikia pasakyti, kad žmogus yra blogas iš prigimties.
O jei jie yra blogi iš prigimties, nenuostabu, kad jie yra savanaudžiai. Abortas kyla iš savanaudiškumo. Kodėl man (mums) reikia šio vaiko? Juk jis trukdo mūsų planams, riboja mūsų karjerą, atima mūsų pinigus, kelia grėsmę mano sveikatai (moterims) ir pan. Visi šie aspektai yra aborto priežastis, o ne kažkoks „nesuvokimas“, ar tai embrionas, ar žmogus. Čia viskas paprasta: kiekvienas žmogus, likdamas žmogumi, kažkada buvo embrionas. Sunaikindami embrioną, jūs nužudote žmogų!
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Panašus mechanizmas veikia ir eutanazijos atveju. Kodėl man reikia šio senolio? Aš neturiu kaip juo pasirūpinti. Jis reikalauja per daug, nei aš, nei kas kitas neturime jam laiko. Jam geriau mirti ir netrukdyti mums. Arba kuo greičiau jis mirs, tuo greičiau galėsime pasidalinti jo turtą. Tai yra karti tiesa apie eutanaziją.
Abiem atvejais taip mąstantys žmonės pamiršta, kad ir jie buvo arba bus panašioje situacijoje. Čia vėl susiduriame su kraštutiniu absurdiškumu, aklumu savo pačių galimo likimo atžvilgiu.
Norėdama to išvengti, Bažnyčia savo klestėjimo laikais visada reikalavo, kad valstybė nustatytų griežtus reikalavimus, ribojančius tokį elgesį ir padedančius žmonėms išvengti patekimo į blogio spąstus.
Iš dalies taip tai veikia ir šiandien. Juk mes nesistebime, kad valstybė baudžia už žmogžudystę. Kodėl ji neturėtų daryti to paties vadinamojo „aborto“ atveju, nes tai taip pat yra žmogaus nužudymas likus kelioms savaitėms iki gimimo? Kodėl ji neturėtų uždrausti eutanazijos, vietoj to, kad teisintųsi „sutikimu su savižudybe“?
Šių „įstatymų“ negalima pateisinti jokiu klasikiniu ar prigimtiniu įstatymu. Šios „įstatymas“ yra tiesiog savanaudiški plebėjų minios reikalavimai. Tai yra barbarų „įstatymas“.
Jei mes, kaip šalis su kelių šimtų metų krikščioniškos istorijos, dabar esame tokioje būsenoje, tai bėda mums! Tada nenuostabu, kad mums gresia karas. Mums turi grėsti bausmė, ir jei mes neatsiversime, tokia bausmė bus teisinga mums.
Aleksandras Stralcou
Ar tautos ir šalys, kurios nevykdo savo misijos, bus sunaikintos? Kas nutiks Lietuvai?