Vilniaus universiteto sociologas ir istorikas Tomaš Božerocki interviu laikraščiui „Kurier Wileński” išsakė savo nuomonę apie vietinius Kalėdų eglutės šventinius papročius ir jų turinį.
Ilona Lewandowska: Savo laidose keliate Mikalojaus klausimą Vilniaus regione informacinio karo kontekste. Kodėl jus domina ši tema?
Tomaš Božerocki: Jau kelerius metus stebiu Kalėdų šventes Vilniaus regione ir turiu prisipažinti, kad mane stebina, kodėl mūsų regione Kalėdų Senelis eina su anūke. Snieguolė, Mikalojaus anūkė, kaip ją bevadintume, pasirodo daugelyje, drįsčiau sakyti, daugumoje kalėdinių vakarėlių Vilniuje. Ar tai yra lenkų katalikų tradicijos dalis? Ar vakarietiškos, komercializuotos šventojo Mikalojaus versijos dalis? Ne, tai rodo, kad Senelis Šaltis, kuris ateina kartu su Snieguole, vis dar gyvas mūsų sąmonėje. Nors sovietiniai laikai praėjo, akivaizdu, kad sovietinė propaganda vis dėlto sėkmingai formavo mūsų kalėdinius ritualus. Kodėl Vilniaus krašto lenkai, deklaruojantys prisirišimą prie katalikiškos tradicijos, taip prisirišo prie Senelio Šalčio? Verta priminti, kad tai pasaulietinis Kalėdų senelio atitikmuo, išpopuliarėjęs stalinizmo laikais Sovietų Sąjungoje. Jis turėjo pakeisti krikščioniškąją Kalėdų tradiciją. Naujųjų metų dieną jis ateidavo su savo anūke Snieguole įteikti vaikams dovanų. Stalinizmo laikais Senelis Šaltis, Snieguolė ir Naujieji metai (vaiko pavidalu) pasirodydavo tipiškose komunistinėse Kalėdų prakartėlėse ir vaidinimuose, kuriuose atlikdavo analogiškus Šventosios šeimos vaidmenis. Tai, kad mūsų kalėdiniuose spektakliuose rodomos snaigės, rodo, jog nesugebame išsilaisvinti nuo sovietinės kultūros ir jos simbolikos. O tai savo ruožtu turi labai rimtą reikšmę dabarčiai. Mūsų tradicijos, papročiai taip pat yra informacinio karo dalis. Per juos esame susiję su Vakarų kultūra, t. y. su lenkų, lietuvių, katalikų ar rusų pasaulėjauta. Šiandien negalima būti abejingam tokiems reiškiniams.
Ar yra kitų tokių reiškinių pavyzdžių?
Man, žinoma, ryškiausia yra vadinamoji Žmogaus diena, švenčiama vasario 23 d., arba Sovietų armijos diena. Kokia prasmė švęsti okupacinės kariuomenės dieną? Žinoma, jų nėra, ir, deja, tai vyksta ir mūsų mokyklose. Pradėjus dirbti mokytoju, man nutiko, kad šią dieną sulaukiau palinkėjimų. Tai rodo, kad dažnai nereflektuojame savo tradicijų. Jei norime prisiminti šią dieną, žinoma, tai galima daryti išmintingai, sąmoningai, nes juk labai daug vilniečių vis dar tarnavo toje sovietų armijoje. Tačiau ar tai yra priežastis švęsti? verčiau apmąstyti mūsų istoriją. Kita tokia šventė, žinoma, yra gegužės 9 d. Ir šiuo atveju švęsdami apibrėžiame, su kuria pasaulio dalimi norime tapatintis.
Jūs dalyvaujate istorinėje atmintyje kaip tyrinėtojas. Ar yra kokių nors tyrimų šia tema, kuriuos verta perskaityti?
Man įdomiausi yra Geerto Hofstede’s atlikti tyrimai. Savo darbuose jis nagrinėja tokius reiškinius kaip pati kultūra, vertybės, normos, simboliai, nacionalinė kultūra, kokios yra praktinės kultūrinių skirtumų pasekmės ir kaip jas įveikti. Remdamasis labai išsamiais tyrimais, jis įrodo, kad kultūra, tradicijos formuoja mūsų tikrovės suvokimą, galima sakyti, programuoja mūsų smegenis. Mūsų tradicijos, tai, kaip švenčiame, yra mūsų tapatybės dalis. Tai, kokias šventes švenčiame, parodo, kas esame. Šiuo aspektu „Snaigė” tampa informacinio karo dalimi, nes parodo skirtumus tarp Rytų ir Vakarų, kuria ryšį su rusų kultūra, kurios dalis ji yra, ir kartu verčia mus jaustis nutolusiais nuo Vakarų kultūros. Kalėdų eglutės vakarėlius paprastai rengia vietinės kultūros organizacijos. Manau, kad galime tikėtis, jog jie tai geriau supras ir ne tik nereflektuotai pakartos modelius.
JŠ pagal www.kurierwilenski.lt