Prasideda adventas. Gatvės prisipildo kalėdinių blizgučių, o iš garsiakalbių skamba daina… ” Last Christmas”. Ar taip mūsų protėviai laukė Viešpaties atėjimo ir ar dvasia, kadaise gražiai pasireiškusi liaudies ir tautinėje kultūroje, kartais nepasiklysta tarp šių spalvų ir garsų?
Visi advento papročių tyrinėjimai sutaria, kad nors tai buvo laikas, kuriame netrūko atgailos veiksmų (pavyzdžiui, pasninko trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais), jis visų pirma buvo kupinas apmąstymų ir dvasinio džiaugsmo. Nors buvo sakoma, kad adventas susijęs su pasninku ir šventėmis, tai nebuvo vienintelis Viešpaties gimimo laukimo laikotarpio turinys.
Jau tuo metu kaimuose ir miestų gatvėse pasirodydavo linksmos, spalvingos procesijos žmonių, persirengusių išganymo istorijos personažais ar net čigonais ir žydais.
Pasiruošimas šventiniam laikotarpiui ir žiemai, sutampančiai su adventu, buvo pačiame įkarštyje. Kilmingieji medžiojo, valstiečiai penėjo naminius paukščius, o kaimų namuose merginos, dainuodamos dainas, verpė vilną ant verpimo ratelių.
Gražus paprotys kasdienybės akimirkas praturtinti muzika paįvairindavo šiuos pasiruošimus ir rodo, kad ne taip seniai Lietuvoje dar gyvavo itin ritualizuota, su liturginiu kalendoriumi ir metų laikais harmoningai deranti visuomenė.
Last Christmas vietoj Rorate Caeli…
Koks kadaise buvo advento žavesys? Dėl to, kad jungė tai, kas sudaro unikalų tautinio ar liaudiškojo dvasingumo bruožų rinkinį, su tuo, kas ateina iš šio pasaulio. Grįždamas prie sentikių veiklos ir religinės meninės išraiškos, bet kuris neabejingas protas galėtų apmąstyti tiesą, kad mus sukūrė ir atpirko Dievas, atėjęs Kūdikio pavidalu.
Kai kurie papročiai buvo pasiskolinti ir daugiausia iš Vokietijos. Pavyzdžiui, advento vainikas su 24 žvakėmis buvo ką tik atvežtas iš už vakarų sienos, kaip ir advento kalendoriai (šiandien vaikams žinomi kaip šokoladiniai saldainiai), jau nekalbant apie Kalėdų eglutę. Sakoma, kad net kalėdinių mugių tradicija kilo iš germanų šalių.
Tačiau tai tik istorinės detalės, ir nėra abejonių, kad Kalėdų laukimo būdas – kai buvo valomi rūmai ir sąžinė – giliai įleido šaknis į lenkų tautinę sielą, kurie iki šiol yra pasirengę atsisakyti brangaus žiemos miego, kad galėtų dalyvauti Kalėdų ryto mišiose prieš saulėtekio pradžią.
Tačiau tuo tarpu iš mūsų buvo atimta nacionalinė kultūra, o dabar bandoma išnaikinti religingumo likučius. Jau lapkritį skamba žodžiai “Paskutines Kalėdas aš tau dovanojau savo širdį”, o miestai ir prekybos centrai prisipildo blizgučių – tarsi pasaulis norėtų laukti Kristaus, atmesdamas šventąjį Joną Krikštytoją, raginusį atgailauti, ir tarsi norėtų sėsti prie Paskutinės vakarienės, atmesdamas kančią.
Adventas, bent jau viešojoje erdvėje, virto pseudokalėdine komercija, tarsi viskas, kas liko iš populiariosios kultūros, būtų blizgučiai ir “atmosfera”, redukuota į amerikietiškas klišes. Manau, kad prieš šimtą metų vidutinį kaimo gyventoją šis blizgesys galėjo apakinti, tačiau pažvelgęs giliau į šiuolaikinio žmogaus sielą paklaustų: kas čia tokio tuščio?
Kalbama ne tiek apie tai, koks paprotys gimė mūsų kraštuose ir koks buvo pasiskolintas, kiek apie tai, ką išreiškė mūsų Viešpats, kurio žodžius užrašė evangelistas Lukas… Bet ar Žmogaus Sūnus, kai ateis, ras tikėjimą žemėje?
Verta tai prisiminti ir bandyti savo jėgomis atkurti advento dvasią. Ne bėgti avinėliais į “prekybos centrą”, bet intonuoti pamaldžią giesmę privačioje namų erdvėje, susirinkti į rikiuotę, o svarbiausia – klausti savęs: kaip “de-ritualizuotoje” tikrovėje, kurioje sakralumas neturi teisės egzistuoti (taip pat ir Bažnyčioje, jei pažvelgsime į šiuolaikinę estetiką, dvasininkų elgesį ir naujųjų Mišių pobūdį), vis dėlto galime pasiekti, kad atsirastų tam tikrų viešo atminimo elementų apie tą, kuris gimė ir kuris ateis.
JŠ pagal www.pch24.pl