Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.
Prieš 700 metų, 1251 metų pradžioje, Lietuvos valstybės kūrėjas didysis jos kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo su savo šeima ir dideliu lietuvių būru. Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum).
Apie savo krikštą Mindaugas painformavo popiežių, pasiųsdamas delegaciją ir prašydamas priimti jį bei visą lietuvių tautą į savo globą. Popiežius Inocentas IV 1251 metų liepos mėn 17 dienos raštu pareiškė, kad jis su džiaugsmu sutinka globoti Mindaugą ir visus jo krikščionis. Popiežius kreipėsi ir į kaimyninius vyskupus, kad jie paremtų Mndaugo pradėtą Lietuvos krikščioninimo darbą.
Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis Kristijonas, o jam talkininkavo pranciškonai ir domininkonai. Maždaug tuo pačiu laiku buvo paskirtas ir kitas vyskupas domininkonas Vitas, kurį įšventino Gniezno arkivyskupas. Pirmoji vyskupija buvo įkurta Žemaitijoje Raseinių ir Betygalos srityse, o antroji pietinėje Lietuvoje, jotvingių žemėje, apie Veisiejus.
Iš abiejų vyskupijų Mindaugas pasiryžo sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiog priklausančią nuo šv. Sosto. Inocentas IV šį Mindaugo norą nuoširdžiai parėmė. Vyskupas Kristijonas prisiekė ištikimybę pačiam popiežiui. Popiežius įgaliojo vyskupą Kristijoną vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Vainikavimo iškilmės įvyko 1253 metais.
Šie faktai rodo, kad Lietuvos krikšto klausimas buvo išspręstas iš pačių pagrindų. Priimdamas krikštą ir karūnuodamasis Lietuvos karlium, Mindaugas įsijungė su visa tauta į Katalikų Bažnyčią ir krikščioniškųjų tautų šeimą. Taigi, formaliai viskas buvo atlikta, kad krikščionybė galėtų toliau plėstis Lietuvoje.
Ar Mindaugas išliko katalikas?
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.
Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia. Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas. Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas. Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios.
Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs. Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.
Ar krikščionybė nežuvo drauge su Mindaugu?
Ne tik karalienė Morta liko ištikima savo naujam tikėjimui, bet ir kiti apkrikštytieji. Jų skaičius per dvyliką tolimesnio nekliudomo apaštalavimo metų turėjo išaugti gana didelis. Po Mindaugo mirties sąlygos, be abejo, pasikeitė. Lietuvoje prasidėjo atskirų kunigaikščių kivirčai ir varžytinės dėl sosto. Tose vietose, kur įsigalėjo smarkesni Mindaugo priešai, turėjo būti sukliudytas naujųjų vyskupijų veikimas. O tose srityse, kur vyravo Mindaugo šalininkai, vienuoliai pranciškonai ir domininkonai galėjo savo darbą tęsti toliau. Taigi, katalikų jėgos, mirus Mindaugui, nebuvo visiškai palaužtos. Pavyzdžiui, Mindaugo žudikas kunigaikštis Trainiota, persekiojęs Mindaugo šalininkus ir krikščionis, po dvejų metų pats buvo jų įveiktas ir pašalintas. Vadinas, Mindaugo įvesta tvarka ir krikščionybė stengėsi išsilaikyti.
Po Mindaugo mirties ir po vidaus kivirčų visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant Traideniu ir baigiant Kęstučiu, nebestatė klausimo, ar krikščionybę įvesti, bet rūpinosi, kaip ją krašte išplėsti. Jie nekovojo su krikščionybe valstybės viduje, priešingai, buvo susirūpinę, kaip gauti kunigų ir vienuolių, kurie skleistų naująjį tikėjimą, nesikėsindami į pačią valstybę, kaip darė kryžiuočiai. Pavyzdžiui, Vytenis po gero puskapio metų nuo Mindaugo mirties prašė ordiną atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet šis atsiuntė ne kunigus, o kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjo kunigus, vykstančius į Lietuvą.
Naujo krikšto klausimas nebuvo aktualus, nes krikščionybė dar buvo gyva, reikėjo tik ją palaikyti ir plėsti. Bet politinės sąlygos tam buvo labai nepalankios. Net ir Gediminas, kurs rimtai svarstė pravesti Lietuvos krikščioninimą platesniu mastu, pagaliau turėjo nuleisti rankas. Popiežiaus pasiuntiniams jis tik tiek tepasakė, kad Lietuvoje krikščionims yra duota visiška laisvė ir čia yra daug vienuolių pranciškonų bei domininkonų, kurie turi savų bažnyčių ir laisvai skelbia krikščionybę. Jis prašė popiežių ir toliau siųsti į Lietuvą kunigų ir vienuolių, kuriems užtikrina visišką veikimo laisvę. Iš istorijos žinome, kad vienas kitas vienuolis dirbo net didžiųjų Lietuvos kunigaikščių raštinėse.
Istorikas kan. A. Alekna tvirtina, kad panaši katalikų tikėjimo laisvė buvusi ir Kęstučio — Algirdo laikais. Algirdo didikas lietuvis Goštautas parvežęs iš Lenkijos 12 pranciškonų ir pastatęs jiems Vilniuje vienuolyną. Istorikai šiandien paneigia spėjimą, kad šie pranciškonai būtų buvę pagonių užpulti ir išžudyti. Bendrai apie tokius krikščionių persekiojimus, kokie yra buvę kituose kraštuose, istorijos šaltiniai ir kronikos nieko nesako.
Tokia krikščionybės padėtis truko iki Vytauto ir Jogailos laikų, kai antrą kartą ir galutinai Lietuva buvo įjungta į Katalikų Bažnyčią. Tai nebuvo naujas krikštas, bet, anot mūsų istoriko Zenono Ivinskio, “antras Lietuvo krikšto etapas”. Tai buvo jau masinis, kiek pavėluotas, bet ne pirmasis tautos krikštas. Pirmasis kryžiaus ženklas lietuvių tautai buvo įspaustas karaliaus Mingo ir niekad jis nebuvo išnaikintas. Jis pasiliko apsikrikštijusių lietuvių sielose iki antrojo krikšto. Dėl to pirmuoju Lietuvos krikštu yra laikytinas Mindaugo krikštas.
Kitų tautų pavyzdžiai
Lenkai istorikai vis dar mums pakiša mintį laikyti Lietuvos krikščionybės pradžią nuo lietuvių — lenkų unijos užuomazgos. Bet patys lenkai savo tautos krikščionybės pradžią skaito nuo Mieszko I, apsikrikštijusio 967 metais, nors karaliaus vainiką yra gavę ir bažnytinę administraciją sutvarkę tik jo įpėdiniai. O pagonių kunigaikščių pasipriešinimas buvo įveiktas ir krikščionybė sustiprinta tik maždaug po šimto metų.
Savo krikštą lenkai gavo iš čekų. Tačiau ir čekų krikščionybė turėjo panašių sunkenybių. Pirmą kartą aštuoniolika jų kunigaikščių su savo tarnais apsikrikštijo Regensburge (Vokietijoje) 845 metais. Šis įvykis laikoma oficialia krikščionybės pradžia čekų tautoje, nors dar turėjo praeiti 150 metų iki buvo įsteigta pirmoji čekų vyskupija Prahoje. Net toks gerai žinomas Vengrijos karalius šv. Steponas, jų valstybės kūrėjas ir krikštytojas (997) turėjo nepaprastai daug kovoti su kitų kunigaikščių pasipriešinimu ir pagonių reakcija. Jam mirus, karalius Vladislovas I turėjo vėl daug ką pradėti iš naujo, kad krikščionybė galėtų išsilaikyti.
Panašiai ir Danijos krikštas buvo pradėtas 850 metais vokiečių vyskupo šv. Ansgaro. Šie metai yra laikomi Danijos krikščionybės pradžia, nors antrą kartą teko ją su anglo saksų pagalba gaivinti ir galutinai sustiprinti tik po 185 metų. Tokių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau, nes krikščionybės kelias daugelyje tautų buvo panašus. Tai yra visiškai suprantama. Būtų neprotinga norėti, kad krikščionybė, atnešta į pagoniškus kraštus, staiga ir visu platumu išsiskleistų. Neišsiskleidė ji visu platumu ir Lietuvoj net po Vytauto— Jogailos krikšto. Turėjo dar praeiti apie pora šimtų metų iki visa tauta krikščionybę priėmė ir pradėjo su ja susigyventi.
Kadangi Mindaugo įdiegta krikščionybė nebuvo visai nutraukta, tik įvairių sunkumų kliudoma išsiskleisti, dėl to jos ir nereikėtų mums atsisakyti. Mes turėtume pasekti kitas tautas ir savo krikščionybės pradžią jungti su Lietuvos valstybės pradžia. Reikėtų jungti dėl to, kad pirmasis sujungtos tautos valdovas buvo drauge ir pirmasis lietuvių tautos krikštytojas.
Tautos krikštas mus įpareigoja
Šv. Jono Apreiškime yra kalbama apie dideles minias iš visų tautų, giminių ir kalbų, susitelkusias ties Avinėlio sostu, apsivilkusias baltais rūbais ir garbinančias Viešpatį (7,9-10). Mūsų tauta, gavusi tą baltą rūbą Mindaugo laikais ir išnešiojusi jį savo kovose, kančiose ir sielvartuose, jau 700 m. dalyvauja Viešpaties garbinime. Ir lyg kokia milžiniška procesija nuo Mindaugo iki dabar išsitiesia per visą mūsų istoriją, vis gausėdama, vis plačiau išsiliedama. Tačiau jos kelias dažnai yra panašus Kristaus keliui į Kalvarijos kalną. Kankinių kraujas daug kartų laistė mūsų žemę. Pirmasis už katalikiškąjį tikėjimą žuvo pats tautos krikštytojas, du jo sūnūs ir daugelis valstybininkų. Daug kentėti turėjo ir pirmieji du vyskupai ir daugelis tikinčiųjų. Kraujo ir kančios kelias tebesitęsia ir dabar.
Mes esame tolimi ainiai tos pirmosios mūsų krikščionybės. Esame paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu ir net ta pačia kančia. Tautos krikštas yra ryšys, kurs jungia lietuvį su lietuviu ir visą lietuvių tautą su Dievu. Tokiu būdu pakrikštytoji tauta tampa nebeatskiriama nuo savo Dievo ir Bažnyčios. Ir dabar su kiekvienu žudomu lietuviu yra žudoma ir pati krikščionybė mūsų tautoje. Tautos krikšto ženklo nebeužtrinsi, jį gali sunaikinti, tik sunaikinęs gyvą tikintį lietuvį. Mūsų atsakomybė, kurie jaučiame tą gyvą ryšį su krikščionybės pradžia savo tautoje, šiais laikais yra nepaprastai didelė. Nuo mūsų priklauso, ar tą krikščionybę. išlaikysime ir perduosime gyvą, gają ir veiklią tolimesnėms kartoms. Pirmojo tautos krikšto sukaktis mums turėtų priminti šimtmečių kartojamą įpareigojimą tęsti krikščioniškąją kovą toliau, nežiūrint kaip baisūs būtų mūsų priešai ir kaip sunkios kovos sąlygos bei nepalankios aplinkybės, kuriose esame.
Mūsų parapijos, organizacijos ir laikraščiai neturėtų praleisti šios retos ir gražios sukakties, tinkamai jos nepaminėję.
JŠ pagal www.laiskailietuviams.lt