“Nors visi darome klaidų, kaip politikai ir katalikai turime rodyti pavyzdį ir savo gyvenime vadovautis Dekalogu,” – sako parlamento narė Beata Petkevič, vadovaujanti parlamentinei maldos grupei.
Politika ir tikėjimas – tai klausimai, kuriuos, atrodytų, skiria praraja. Ar politikai turi laiko ar noro melstis?
Manau, kad tikinčiam žmogui noras visada yra. Nors tikėjimas ir politika atrodo sunkiai suderinami dalykai, juos galima suderinti. Jau socialiniame Bažnyčios mokyme sakoma, kad politinė veikla yra viena iš daugelio socialinės veiklos formų. Katalikas privalo dalyvauti šiame socialiniame ir politiniame gyvenime, kitaip jis nebus matomas. Krikščioniškosios vertybės nebus matomos, nebus matomas šiomis vertybėmis grindžiamas troškimas tarnauti visuomenei. Kai kalbame apie krikščioniškąsias vertybes, dažnai manome, kad tai pasaulėžiūriniai klausimai, susiję tik su šeima.
Tačiau Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas sako, kad tai platesnė sąvoka. Ji apima tiesą kaip vertybę, teisingumą, taip pat asmens laisvę ir meilę, suprantamą kaip gėrio darymą. Tai keturios pagrindinės krikščioniškosios vertybės, kuriomis turėtų būti grindžiama valstybės tarnyba, politika. Kaip sakė popiežius Pranciškus, katalikas turi būti matomas socialiniame ir politiniame gyvenime. Esame atsakingi už savo visuomenę ir kitaip negali būti.
Ar Lietuvos Respublikos Seimo nariai noriai naudojasi dalyvavimo maldos grupėje teikiamomis galimybėmis?
Politikas, kuris nori, visada ras tam laiko. Visada susitinkame ryte, kartą per mėnesį, prieš prasidedant darbo dienai. Tie, kurie gali, visada ateina. Tai mus džiugina. Iš 141 Lietuvos Respublikos Seimo nario man pavyko suburti 33 žmonių grupę. Prisijungia ir Seimo kanceliarijos darbuotojai. Jono Pauliaus II salėje susitinkame kartu pasimelsti ir pasikalbėti įvairiais mums svarbiais klausimais. Visada skaitome Šventąjį Raštą, jis yra atramos taškas mums ir mūsų politiniam gyvenimui. Šios gairės, kurių laikomės, yra nepaprastai pamokančios.
Kokios aplinkybės paskatino parlamentinės maldos grupės susikūrimą?
Maldos grupė buvo įkurta 2008 m. iš vidinio kelių parlamento kanceliarijos darbuotojų poreikio, vėliau prie jos prisijungė parlamento nariai. Be to, Prezidento Valdo Adamkaus laikais buvo pradėta nacionalinių maldos pusryčių tradicija – ją dar 1953 m. JAV pradėjo prezidentas Dwightas Eisenhoweris. Ši tradicija rado derlingą dirvą ir Lietuvos Seime.
Kaip Jums kilo pasiūlymas į maldos grupę įtraukti daugiau parlamentarų?
Iš pradžių gavau Astos Kubilienės pasiūlymą imtis vadovauti šiai grupei. Labai noriai sutikau. Iš pradžių nežinojau, kaip jai vadovausiu, bet kreipiausi į kiekvieną Seimo narį, pakviečiau kartu pasimelsti. Tai buvo labai įvairiai priimta. Kažkas iš karto pareiškė esąs netikintis, kažkas dvejojo, o kažkas labai noriai prisijungė.
Man pavyko pradėti tradiciją prieš Kalėdas melstis kartu. Ši malda pasirodė esanti labai reikalinga. Toks bendras susitikimas pirmą kartą įvyko 2021 m., ir iškart po jo sulaukiau tikrai daug padėkų ir labai daug asmeninių apmąstymų. Darbuotojai tai giliai išgyveno. Tai suteikė man jėgų tokį susitikimą organizuoti ir kitais metais, 2022 m. Kai matau, kad žmonėms to reikia, labai džiaugiuosi.
Kas paprastai vadovauja maldos susitikimams Seime?
Tai dominikonas t. Bernardas Verbickas, kurį mums rekomendavo Vilniaus arkivyskupas. Tai labai atsakingas žmogus, jis mus drąsina, motyvuoja ir, nepaisant jauno amžiaus, duoda vertingų patarimų. Džiaugiamės turėdami tokį kunigą, kuris supranta vietos, kurioje meldžiasi, specifiką. Žinome, kad atvykti į tokią vietą kaip Seimas ir duoti patarimų nėra lengva užduotis ir tikrai ne kiekvienas kunigas imtųsi tokios užduoties. Tai sunki misija.
O žvelgiant iš politiko pozicijų – kaip jums pavyksta suderinti politiką ir tikėjimą?
Sunku, esame vieši asmenys. Tai priklauso ir nuo to, kaip norime būti suvokiami. Pasak kai kurių, malda yra intymi ir asmeninė sritis, aš taip visiškai nemanau. Žmonės taip pat atkreipia dėmesį į tai, koks yra politiko dvasinis gyvenimas. Jie tikisi, kad jei politikas yra tikintis žmogus, pavyzdžiui, katalikas, jis savo gyvenime vadovausis krikščioniškais principais. Kartais būna sunku atitikti rinkėjų ar Katalikų Bažnyčios reikalavimus. Nors visi darome klaidų, kaip politikai ir katalikai turime rodyti pavyzdį ir savo gyvenime vadovautis Dekalogu.
Ar savo prisirišimą prie tikėjimo kildinote iš šeimos namų?
Žmogus, kuris mus supažindino su malda ir suvienijo visą mūsų šeimą aplink maldą, buvo mano mirusi močiutė. Būtent ji man ir kitiems šeimos nariams įskiepijo tikėjimo poreikį. Nors močiutės nebėra su mumis, o mes visi užaugome ir sukūrėme savo šeimas, vis dar jaučiame bendrumą.
Anna Pieszko
JŠ pagal www.kurierwilenski.lt