Šiuose Lietuvos rinkimuose, kaip visada, daug dėmesio skiriama materialiems dalykams: saugumui, šeimai, LGBTQ+ partnerystei, migracijai, demografijai, darbo užmokesčiui ir pašalpoms ir t. t.
Vienintelis klausimas, kurio nėra, yra tas, kuris tiesiogiai susijęs su pagrindine „žmogaus teise“, šeima, demografija, galiausiai civilizacija. Ne visiems Lietuvoje suteikiama teisė ir galimybė gimti. Lietuvoje yra „untermenšai“, kuriuos nelaimingos motinos nužudo savo įsčiose. Į tai abejingai, o neretai ir su palaikymu žiūri jų tėvai ir platesnė šeima.
Kaip tai galima suprasti? Mano nuomone, to neįmanoma suprasti. Įdomu tai, kad Lietuvos valstybė tam pritaria. Valstybė, kurios atstovai taip dažnai giriasi savo antikomunistine ir antisovietine pozicija. Šimtai tūkstančių būsimų Lietuvos piliečių, nužudytų nepriklausomoje Lietuvoje, liudija, kad toks požiūris yra tiesiog teatras.
Taip, panaikinsime išorinius simbolius, bet ten, kur patogu sovietinis įstatymas – palikime, juk tai „visos visuomenės labui“. Lietuvos visuomenė čia taip pat nėra nekalta. Juk valdantieji, svarstydami šį klausimą, visada sako, kad dauguma Lietuvos piliečių pasisako už tokią teisinę tvarką.
Baisiausia ir kartu juokingiausia, kai prasideda diskusijos apie demografiją ir migraciją. Abortų argumentas šiuose svarstymuose visiškai nefigūruoja, nors yra žinoma, kad Lietuvoje nuo 1990 m. (Lietuvos sveikatos statistika 2022 m.) buvo atlikta daugiau kaip 500.000 (!!!) abortų, t. y. žmogžudysčių motinų įsčiose. Prie to reikia pridėti daugiau nei 250.000 potencialiai negimusių vaikų, nes palaipsniui mažėjant Lietuvos piliečių skaičiui, dėl žmogžudysčių per vadinamuosius „abortus“.
Kur yra šie argumentai? Kodėl žmogžudyste laikomas kūdikio – žmogaus, kuris, tarkime, žemėje pragyveno 1 ar daugiau dienų – nužudymas? O „abortas“, atliktas keliomis savaitėmis anksčiau, tokiu nusikaltimu nelaikomas? Ar Lietuvos teisės pagrindai šioje srityje, šiuo svarbiausiu vadinamųjų „žmogaus teisių“ klausimu – teisės gimti, yra tikrai teisingi? Tegul kiekvienas pagal sąžinę tai įvertina pats.
Tačiau Lietuvos politikai šiuo klausimu nediskutuoja. Taip, jiems rūpi mažas Lietuvos šeimų gimstamumas. Kai kurie čia siūlo įvairias lengvatas ir pusiau priemones. Jie nesako, kad pirmoji priemonė – sustabdyti jaunų lietuvių žudymą!
Daugelis šalių taiko įvairias paskatas, kad padidintų šeimų gimstamumą. Tačiau dažnai tai neduoda reikšmingo efekto. Europa vis dar išmiršta.
Tačiau žinoma, kur ieškoti didelio gimstamumo. Kviečiu apsilankyti bažnyčiose, kuriose celebruojamos Tridento Mišios. Ten pamatysite daug daugiavaikių šeimų. Tai reiškia, kad pronatalistinis (pasisakantis už didelį vaikų skaičių) ir prieš abortus nukreiptas požiūris priklauso ne nuo finansinės paramos sumų, bet nuo sąmoningo žmogaus pasirinkimo, nuo to, kiek jis nori bendradarbiauti su Dievo valia teisingos tvarkos kūrimo darbe, tikros civilizacijos kūrimo darbe!
Nereikėtų pamiršti ir antgamtinių šios praktikos padarinių. Tai nuodėmė, šaukiasi Dangaus keršto. Tai nekaltųjų kraujas; Dievas už tai nubaus Lietuvą, ir Jis nubaus ją griežtai!
Austrijoje rožančiaus stebuklas panašioje situacijoje įvyko šeštajame dešimtmetyje, o tada t. Peteris Pavliczekas, grįžęs iš nelaisvės, atliko padėkos maldinę kelionę į Marijos šventovę Mariazellį. Jis klausė Dievo Motinos, ką reikėtų daryti, kad šalis būtų išgelbėta, ir išgirdo vidinį balsą: „Kasdien kalbėkite Rožančių, ir ateis taika“.
Ar norime išvengti karo? Sustabdykime liūdnai pagarsėjusį nekalto kraujo liejimą mūsų tėvynėje ir melskimės Rožančių!
Aleksandras Stralcou