Istoriniuose šaltiniuose adventas pirmą kartą paminėtas IV a. pabaigoje. Šis pasiruošimo Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimui laikas yra turtingas įvairių simbolių ir tradicijų. Kiekviena tauta ar šalis turi kažką savito.
Gražiausia ir žinomiausia tradicija Lietuvoje yra rarotinės Mišios. Ši liturgija švenčiama auštant. Seniau šiose Mišiose gausiai dalyvaudavo vaikai, kurie liturgijos pradžioje eidavo procesijoje ir eidavo su uždegtomis žvakėmis ar žibintais.
Rarotų Mišių grožis labiausiai atsiskleidžia senovinėje ekstraordinacinėje apeigoje. Mišios laikomos tik žvakių šviesoje, kol pradeda švisti. Jaudinanti giesmė „Rorate caeli” suteikia toną visai liturgijai. Visą sielą persmelkia stebuklo paslapties jausmas, kuriam mus ruošia liturgija.
Pavadinimas „Rarotų” kilęs iš įprastinės įžanginės giesmės (introito), prasidedančios žodžiais „Rorate caeli desuper”. – „Nusileiskite dangaus rasą”.
Rarotų Mišios, Švenčiausiosios Mergelės Marijos votyvinės Mišios per adventą, yra senovinio Viešpaties Apreiškimo šventės šventimo per adventą – gruodžio 18 d. – pėdsakas.
Senovės ir viduramžių liturginėse knygose rekomenduojama šias Švenčiausiosios Mergelės Marijos Mišias švęsti likus savaitei iki Kalėdų ar net per visą adventą. Toks išskirtinis Dievo Motinos buvimas advento metu turi gilią prasmę.
Mergelė Marija yra advento laukimo meistrė. Kaip Izraelio duktė, Viešpaties Jėzaus Motina ir Bažnyčios Motina. Kartu su Izraeliu ji laukė Mesijo, o kai angelas jai pranešė, kad ji pradės ir pagimdys Sūnų Emanuelį, ji laukė Gyvybės, kuri stebuklingai augo joje.
Kartu su Bažnyčia ji laukia šlovingojo, pašlovintojo Kristaus atėjimo ir, viešpataudama danguje kartu su Juo, palaiko Bažnyčią laukiant galutinės Viešpaties dienos.
Mūsų protėviai Adventą laikė itin šventu laikotarpiu, kurio metu buvo svarbus susikaupimas, buvo vengiama linksmybių ir, žinoma, laikomasi pasninko. Jei šių dienų dažnas žmogus Advento laikotarpiu pasninko laikosi tik penktadieniais, tai seniau žmonės pasninko laikydavosi tris dienas per savaitę – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Tomis dienomis jie stengdavosi nevalgyti mėsos ir pieno produktų.
Prasidėjus adventui, nors pagrindiniai namų ruošos darbai buvo baigti, pirmąją savaitę reikėjo sutvarkyti namus, atlikti visus būtinus darbus ir pasiruošti artėjančioms šventėms.
Jauni ir seni susirinkdavo į didesnį kambarį ir praleisdavo vakarą giedodami giesmes bei kartu dirbdami įvairius smulkius darbus: moterys verpdavo ir audė, jaunimas padėdavo ištekėjusiai merginai paruošti kraitį – plėšė plunksnas pagalvėms, siuvo marškinius, audė juostas, o vyrai verpė virves, pynė virves ir drožė grėblius.
Po rožinio giedojimo jie minė mįsles, aptarinėjo praėjusios dienos ir būsimus darbus, dalijosi naujienomis. Jie taip pat mėgavosi bulvių koše. Mėsa buvo draudžiama, todėl bulvių košė buvo „pagardinama” sėmenų aliejumi.
Advento giesmės, dažnai vadinamos himnais, yra lėto tempo, iškilmingos, ramios ir santūrios. Šokdami advento ratu berniukai ir mergaitės laikosi atokiau vienas nuo kito, vengia laikytis už rankų ir šokti poroje. Tokie šokiai labiau primena ceremoniją nei žaidimą.
Advento giesmių ir ratelių temos dažniausiai susijusios su jaunimu, šeimos santykiais, priešvestuviniu laikotarpiu, sužadėtuvėmis ar vestuvėmis. Dažnai giesmėse mergelė ir jaunikis minimi ne tiesiogiai, bet pasitelkiant gyvūnų, augalų ar paukščių įvaizdžius.
Vakarėliai būdavo santūrūs, laikantis bažnyčios draudimų, ir jaunuoliai kruopščiai ieškodavo poros, tačiau sužadėtuvės prasidėdavo tik po Trijų Karalių.
Dabar daugelis gyventojų savo namuose pina advento vainikus, į kuriuos įkomponuoja 4 žvakes. Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį. Keturios žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites.
Viena po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes degti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką. Žvakės turi būti dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui.
Neįmanoma aprašyti visų advento papročių, nes keičiasi laikas, keičiasi mūsų darbo pobūdis, keičiasi ir papročiai. Svarbu tik prisiminti, kad advento metas yra proga su Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagalba ruoštis Dievo atėjimui.
JŠ pagal www.kontrastas.lt