Didysis Penktadienis. Šiandien mūsų ir visos žmonijos Karalius kenčia už mus. Ne kaip tolimas valdovas, o kaip Tas, kuris pats įžengia į mūšio lauką, prisiima mūsų kaltę ir leidžia, kad Jo karūna būtų iš erškėčių, o sostas – Kryžius. Ši diena neleidžia tik „pasigrožėti“ Kristaus kančia iš šalies: ji reikalauja atsakymo. Nes jei Karalius taip myli, tai ką reiškia mano ištikimybė?
Senovinė giesmė skelbia: „Karaliaus vėliava išžyguoja“ – Vexilla Regis prodeunt. Tai ne poetinė metafora, o tikrovės apreiškimas. Kryžius čia tampa Karaliaus vėliava: ženklu, po kuriuo renkasi Jo tauta, ir ženklu, kuris skiria du pasaulius – pasaulį, kuris nori išsigelbėti be Dievo, ir pasaulį, kuris klaupiasi prieš Nukryžiuotąjį.
Šiuose žodžiuose telpa viskas. Pirmiausia – mūsų sielų apvalymas Kristaus Krauju. Didįjį Penktadienį Bažnyčia primena, kad išganymas nėra abstrakti idėja ar moralinis patarimas. Jis kainuoja. Jis yra Kraujo kaina. Kristaus Kraujas nuplauna tai, ko pats žmogus niekada nenusiplaus: kaltę, įprotį nuodėmei, širdies kietumą, pasiteisinimus, kuriuos taip lengva susikurti. Todėl šiandien tikras klausimas yra ne „ką jaučiu“, o „ar leidžiuosi būti nuplautas“.
Antra – čia skamba ir karaliaus Dovydo pranašystė. Dovydas giedojo apie Teisųjį, kurį persekios, apie rankas ir kojas, kurias perdurs, apie tautas, kurios bus paveldas. Kryžius, regis, yra pralaimėjimas, bet iš tiesų jis yra Karaliaus pergalės pradžia. Kristus Karalius valdo ne taip, kaip pasaulis: Jo valdžia gimsta iš aukos, Jo teisė – iš tiesos, Jo galybė – iš meilės iki galo.
Ir dar daugiau: giesmė kviečia pamatyti, kad Kristaus Karalystė nėra vien „vidinė“. Ji apima visas tautas ir visą gyvenimą. Jei Jis Karalius, tai Jo įsakymas galioja ir mano namuose, ir mano darbe, ir mano sprendimuose, ir mano baimėse. Didysis Penktadienis nuplėšia iliuziją, kad galima turėti Kristų be Kryžiaus, tikėjimą be atgailos, viltį be paklusnumo.
Todėl šiandien verta sustoti: tylai, maldai, sąžinės sąskaitai. Ir kartu – dėkingumui. Nes Karalius kenčia už mus ne tam, kad mus sugniuždytų, o tam, kad mus išlaisvintų.