Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar “tautinio atgimimo švyturiai” buvo geri katalikai?

Masonų ložės ir Lietuvoje jungė, atrodytų, įvairiausių pakraipų politines jėgas. 1899 m. T. Vrublevskis ir jo bendraminčiai įsteigė Neošubravcų ložę, besirėmusią dar XIX a. pradžios Lietuvos šubravcų organizacijos masoniškomis tradicijomis. Vargu, ar atsitiktinumas buvo ši faktų virtinė jau sekančiais metais: 1900 m. Paryžiuje, vykstant pasaulinei parodai, posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis taikos kongresas, bet ir Prancūzijos Didieji Rytai – masonų aukšto lygio struktūra – buvo sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą, kuriame buvo siekiama užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Vienas iš darbotvarkės klausimų buvo apie konfesines mažumas. Jis buvo ypač aktualus Rusijos imperijos tautoms, taip pat ir Lietuvai[1]. Nors atrodytų, kad tai buvo geras tikslas – juk buvo ginama ir katalikų tikėjimo laisvė Rusijos imperijos teritorijoje, tačiau ją gindami masonai anaiptol nesiekė katalikų tikėjimo įtvirtinimo, o klaidingos visų religijų laisvės.

Anot A. Lednickio, Neošubravcų ložei galima priskirti vadovaujantį vaidmenį Vilniaus politiniame gyvenime[2]. Ne veltui Mykolas Riomeris, pats buvęs masonu, neošubravcus vadina „patentuota miesto tėvų filisterija“[3]. Tarp neošubravcų būta įvairių pakraipų veikėjų, nuo lenkų dešiniųjų nacionalistų (endekų), kurių partija garsiai skelbė savo katalikiškumą, iki vadinamųjų krajovcų – liberalių politikų, siekusių viena ar kita forma atkurti LDK – tokių kaip T. Vrublevskis, laikęs save istorinės Lietuvos sūnumi.

Bet kuo čia dėti lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai? Kažin, ar sutapimas buvo tai, kad T. Vrublevskis vadovavo ir kairiosios pakraipos įvairių tautybių veikėjų susirinkimams, kuriuose dalyvavo tiek neošubravcų atstovas J. Klotas, tiek ir nemažai masonų ložės „Litwa“ (nuo 1908 m.) narių. Šiai ložei priklausė daug lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų: M. Biržiška, A. Janulaitis, S. Matulaitis, A. Bulota, Lukauskis, Valiukas, Bielskis, Venclauskis, M. Šleževičius, D. Malinauskas, V. Čepinskis ir kt.

Kaip tų veikėjų principai reiškėsi visuomenėje? V. Čepinskis su kitais socialdemokratais savo konferencijoje 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad „visuotina“ revoliucija, prasidėjusi Rusijoje ir kylanti Vakarų Europoje, turės „iš pamatų išgriauti senąją politikinę, ūkio ir visuomenės tvarką, pašalinti iš gyvenimo turtingųjų luomų viešpatavimą“. Vadovaujantį vaidmenį joje turėsiąs atlikti Vakarų Europos proletariatas. A. Janulaitis ir S. Matulaitis skleidė etinio reliatyvizmo idėjas – kad nėra amžinų ir visiems privalomų Dievo nustatytų moralės normų[4] ir t. t.

Šalia šių lietuvių veikėjų ložėje posėdžiavo kitą būsimos Lietuvos viziją turėję „lenkakalbės kultūros lietuviai“, pavyzdžiui, M. Riomeris, vėliau tapęs „lietuviakalbiu lietuviu“, tarpukaryje gyvenusiu „Kauno Lietuvoje“, nors jis niekada neišsižadėjo bajoriškumo, jausmingų simpatijų LDK atkūrimui ir lenkų kalbai.

Jis, pasaulinio lygio teisininkas, išmokslinęs ištisą virtinę teisininkų, išplatino Lietuvoje masonišką požiūrį į istoriją, valstybę ir teisę. Jo valstybės teisės vadovėlyje skaitome: „Didžioji prancūzų revoliucija… kaip tik ir buvo likimo pašaukta likviduoti pasenusių ir parazitiškais virtusių viduramžių visuomenės padarinių būklę“[5], ir panašius teiginius. Žinoma, kai kurios Prancūzijos institucijos XVIII a. buvo arba pernelyg sustabarėję arba iškrypę, bet daugiausiai dėl ateistų „apšviestojo“ absoliutizmo, iškraipiusio sveiką organišką viduramžių monarchiją, kurioje joks karalius dar nedrįso sakyti: „Valstybė – tai aš“ (kaip Liudvikas XIV „apšvietos“ amžiuje) ir jautėsi pavaldus Dievui bei turintis vadovautis Jo Bažnyčios skelbiamais politiniais principais.

Masonų ložėje „Litwa“ buvo ir garsusis socialistas M. Pilsudskis, nemėgstamas nacionalistinio lietuvių sparno, bet mylimas LDK atkūrimo šalininkų vos ne kaip „paskutinis LDK etmonas“, bandęs atkurti Kunigaikštystę kuria nors forma. Vis dėlto, nors instinktyviai išsaugojęs prisirišimą prie daugelio tradicinės visuomenės principų, kad ir turėjęs meilę Aušros Vartų Dievo Motinai, matytas prie Jos paveikslo klūpantis ir miręs su paskutiniais sakramentais[6], visuomeninėje srityje jis buvo toli gražu ne katalikiškos orientacijos politikas.

Tačiau „LDK krypties“ politikų pažiūrų analizė iš katalikiškos perspektyvos reikalauja atskiros studijos. Čia galima tiktai konstatuoti faktą, kad į masonų ložes buvo stengiamasi įtraukti tiek lietuviško, tiek lenkiško nacionalizmų, tiek LDK paveldo šalininkus, tiek „dešiniuosius“, tiek „kairiuosius“ ir net bandoma infiltruoti gana katalikiškas organizacijas (pavyzdžiui, endekus). Tai tipiška masonų taktika.

Masonai, infiltruodami įvairias jėgas, stengėsi daryti įtaką krašto politikai. 1905 m. vadinamajame Vilniaus autonomistų ratelyje, siekusiame suderinti bene visų minėtų pakraipų poziciją Lietuvos ateities klausimu ir jų pastangas siekiant didesnio Lietuvos savarankiškumo Rusijos imperijoje, lemiamą vaidmenį vaidino T. Vrublevskis ir jo vadovaujamų masonų ložių atstovai J. Klotas, L. Krzywickis ir kiti, visuomenėje žinomi kaip liberalieji „krajovcai“. Su jais prie politinių diskusijų stalo tada susėdo su Lietuvių socialdemokratų partija bei Tautinių lietuvių demokratų partija susiję veikėjai F. Bortkevičienė, J. Vileišis (beje, nuo 1898 m. dirbęs pas T. Vrublevskį padėjėju[7]), P. Višinskis, iš dalies, netiesiogiai, A. Smetona – tie, nuo kurių išties labai priklausė būsimos Lietuvos pavidalas[8]. Nors vėliau trumpam susiėję 1905 m., krajovcai ir lietuvių tautinė srovė, atrodytų, nuėjo savais keliais, gali būti, kad ateities politinis vyksmas buvo tam tikru laipsniu planuojamas labiau konfidencialiuose masonų vedamo „autonomistų ratelio“ susitikimuose, kurių eiga neskelbta plačiajai visuomenei.

Įdomu, kad minėti masonų ložių nariai vėliau užėmė esminius visuomenės ir valstybės postus. M. Šleževičius 3 kartus tapo ministru pirmininku, 4 kartus – seimo nariu ir t. t., M. Biržiška ir vėliau V. Čepinskis – Lietuvos Respublikos švietimo ministrais M. Šleževičiaus kabinetuose, D. Malinauskas – nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, vėliau – Estijoje, J. Vileišis – vidaus reikalų, vėliau – finansų ministru M. Šleževičiaus kabinetuose. Tai jam nesutrukdė „dešiniojo“ Smetonos režimo metais būti ilgamečiu Valstybės tarybos nariu. Šį sąrašą galima ir tęsti.

4.3. Kaip vertinti A. Smetoną?

Bene labiausiai vėliau, tarpukaryje, Lietuvos valstybės pobūdį lėmusi asmenybė buvo A. Smetona. Kol kas sunku vienareikšmiškai teigti, ar A. Smetona buvo masonas. Nors pats A. Smetona ir jo vadovaujami tautininkai rinkosi „vidurio kelią“ tarp „klerikalų“ ir liberalų, tačiau jis neišvengiamai krypo į „antiklerikalizmą“.

Įdomu, kad A. Smetona 1907 m. buvo pakviestas į katalikišku laikraščiu norėtą padaryti „Vilniaus žinių“ redakciją su konfidencialia instrukcija kontroliuoti redaktoriaus J. Tumo-Vaižganto veiklą ir „neprileisti klerikalizmo“[9]. Jo „neprileido“ ir pats J. Tumas – jis net neįrašė į laikraščio programinį straipsnį vyskupo reikalauto pasižadėjimo vesti laikraštį „sulig Leono XIII enciklikomis“[10]. Redakcijoje J. Tumas suartėjo su Smetona, bet nutolo nuo krikščionių demokratų, tapdamas vienu iš liberaliosios katalikybės, vis tolstančios nuo Bažnyčios mokymo, pradininkų Lietuvoje. Šiai krypčiai priklauso ir dabartinės krikdemų partijos, kurioms visai netrukdo protestantai jų gretose ir nekatalikiški liberalūs principai programose.

Nors Smetonos režimas tarpukario Lietuvoje, palyginus ją su liberalizmo, socializmo, fašizmo, nacizmo ir kitokių „izmų“ niokojama Europa, buvo neabejotinai labai švelni ir palyginti nuosaiki diktatūros forma, dalinai net palanki katalikybei, daug geresnė už liberaliosios „demokratijos“ diktatūrą, vis dėlto tautininkų stovykla neišvengė tautos ir valstybės suabsoliutinimo, jos iškėlimo virš, o kartais ir prieš Katalikų Bažnyčią. Tautininkai stengėsi bet kokiomis priemonėmis išstumti iš valdžios tada dar palyginti tradicinius katalikus – krikdemus, o iš visuomenės gyvenimo – katalikų organizacijas. 1933 m. tautininkų suvažiavime A. Smetonai pasakius programinę kalbą, vienas tautininkų veikėjas B. Raila tarė: „1933 m. gruodžio 15 diena suteikė naują formą ir būdą naujajai Lietuvos santvarkai… Tenka visu platumu realizuoti ir konkretizuoti mintį, kad viskas valstybei, nieko viršum valstybės, nieko šalia jos ir nieko prieš ją“[11]. Tai dar viduramžių fraticelli klaidų aidai. Fraticelli – broliukai, nuo pranciškonų atskilusi sekta, skelbė ereziją, suabsoliutinusią valstybės galią, iškėlusią ją virš Dievo ir Jo Bažnyčios įstatymų. Iš šios erezijos išaugo t. Hobeso doktrina apie viską ryjančią „valstybę-leviataną“, absoliutinė monarchija, vėliau – fašistinė ir liberalistinė diktatūra, primetanti visuomenei antikrikščioniškus įstatymus. Buvo paneigta Dievo duota Bažnyčiai teisė diktuoti valstybei pagrindinius principus, kurių pastaroji privalo laikytis.

Kad ir švelniau nei kitur, ši klaida reiškėsi ir tarpukario Lietuvoje. 1930 m. buvo uždaryta ateitininkų organizacija. Vatikanas protestavo. Problema buvo išspręsta… išsiunčiant Vatikano atstovą iš Lietuvos. Spaudos atstovų paklaustas, ar moksleivių ateitininkų organizacijų uždraudimas nesikerta su konkordatu ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius tiesmukai atsakė: „Apaštališkasis Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie istorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, turinti reikšmės tik viduje“[12]. Tai būdinga naujųjų laikų nuostata – Bažnyčios mokymas esą saisto ne valstybes ir visuomenę, o tik atskirų individų sąžines, ir tai – tik tų, kurie to nori. Tai laicizmo klaida, pasmerkta tradicinio Bažnyčios mokymo. Tikėti ar netikėti – grynai asmeninio sentimento reikalas, nes tikėjimas esą kyla ne iš Dievo apreiškimo, o iš žmogaus „Dievo ieškojimo“ – tai jau kita, modernizmo klaida, viešpataujanti šių laikų protuose.

Šarūnas Pusčius

[1] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[2] Lednicki A., Tadeusz Wróblewski, cit. iš: ten pat p. 164.

[3] Römer M., Dziennik. Rok 1916, t. 19.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika…, p. 69–70.

[5] Römeris M., Valstybė. Vilnius, 1995, p. 31.

[6] Meysztowicz W., Pašnekesiai apie laikus ir žmones. Vilnius, 2004, p. 200.

[7] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 7. Vilnius, 1994, p 162.

[8] Aleksandravičius E., XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993, p. 147.

[9] Tumas J., Kaip aš… // „Krivulė“, 1924, Nr. 4, p. 14. Cit iš: Laukaitytė R., Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[10] Laukaitytė R. Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[11] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 350.

[12] Girnius J., Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975, p. 413. Cit. iš: Eidintas A., Antanas Smetona. Vilnius 1990. p. 115-116.