Pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai yra vienas geriausių būdų kovoti su sodomijos ideologija. Birželis yra mėnuo, kurį Šventoji Motina Bažnyčia skiria Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau pasaulis šį šventą ir gražų mėnesį taip pat išnaudoja didėjančiai sodomistinės ideologijos įtakai propaguoti, tiesiogiai prieštaraudamas tyriausiai meilei, kylančiai iš Švenčiausiosios Širdies.
Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai
Pamaldumo į Švenčiausiąją Širdį įrodymų galima rasti Bažnyčios tėvų raštuose, pavyzdžiui, šventojo Ireniejaus “Adversus Haereses”, šventojo Justino Kankinio ir šventojo Jono Auksaburnio raštuose. Pamaldumas į Švenčiausiąją Širdį taip pat išaugo iš pamaldumo į Penkias Jėzaus žaizdas. Vieša pasauliečių ir dvasininkų praktika buvo tokia paplitusi, kad 1353 m. popiežius Inocentas VI įsteigė Mišias, skirtas gražiam Švenčiausiosios Širdies slėpiniui pagerbti.
Tačiau šventoji Margarita Marija Alacoque yra šventoji, kuri mums labiausiai asocijuojasi su pamaldumu į Švenčiausiąją Širdį. Nuo 1673 m. gruodžio mėn. ji patyrė keletą Jėzaus Kristaus regėjimų, kuris jai atskleidė šio pamaldumo prigimtį ir troškimą įsteigti šventę Jo Švenčiausiosios Širdies garbei. Po jos mirties 1690 m. šis pamaldumas vis labiau populiarėjo, kol 1765 m. Prancūzijoje jis buvo įteisintas kaip šventė. Galiausiai 1873 m. pamaldumą visame pasaulyje patvirtino popiežius Pijus IX, o 1899 m. popiežius Leonas XIII paragino Bažnyčios vyskupus švęsti šią šventę savo vyskupijose.
Popiežius Pijus XII, komentuodamas šio pamaldumo priežastis, mini, kad Kristaus Širdis yra didingiausia žmogaus prigimties dalis, hipostatiškai sujungta su Žodžio Asmeniu. Todėl Jo Širdžiai privalome atiduoti deramą pagarbą, kokią atiduotume pačiam Dievo Sūnui. Popiežius taip pat pamini, kad “Jo Širdis, labiau nei visi kiti Jo kūno nariai, yra natūralus Jo neišmatuojamos meilės žmonijai ženklas ir simbolis”.
Kaip ir kiekvieno žmogaus širdis laikoma meilės kitam žmogui simboliu; popiežius moko, kad tas pats pasakytina ir apie Kristų. Todėl pagrindinis Kristaus meilės Tėvui ir žmonijai ženklas yra Jo Švenčiausioji Širdis.
Šia plakančia širdimi, giliausios ir tobuliausios meilės simboliu, Kristus myli savo Tėvą ir paklydusį žmogų. Šios neišmatuojamos meilės neįmanoma nei suvaldyti, nei paslėpti. Todėl Jo Švenčiausioji Širdis yra šios meilės simbolis, kaip moko popiežius Pijus XII. Garbindami šią Širdį, mes garbiname Kristų ir tampame labiau su Juo susivieniję.
Meilė Švenčiausiajai Širdžiai grindžiama nuolankumu
Iš tiesų šis pamaldumas grindžiamas nuolankumu. Garbindami Švenčiausiąją Širdį pagerbiame tyriausią ir tobuliausią tikrosios meilės aktą – Kristaus mirtį ant kryžiaus, kuri buvo pagrįsta ne savanaudiškumu ar jausmingumu, bet nesavanaudišku pasiaukojimu. Mylėdami Švenčiausiąją Širdį, mylime “atperkamojo kraujo, kuris panaikino pasaulio nuodėmes, šaltinį”, – rašo t. Ewaldas Bierbaumas savo “Šešiuose pamoksluose apie pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai”.
Todėl Bažnyčia rekomenduoja pamaldumą tai plakančiai Širdžiai, kuri buvo perdurta ant kryžiaus ir kasdien lieja ant mūsų savo palaiminimus. Mylėti Švenčiausiąją Širdį yra tinkamiausias Bažnyčios atsakas į nukryžiavimą – meilė Tam, kuris mus mylėjo taip, kad už mus atidavė savo gyvybę.
Pasididžiavimo mėnuo iškreipia pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai
Tiesiogiai tam prieštaraudami liberalūs sluoksniai siūlo birželį skirti amoralių iškrypimų skatinimui, kaip tai propaguoja LGBT judėjimas. Iš tiesų neatsitiktinai šio judėjimo aktyvistai birželio mėnesį ėmė švęsti savo praktiką. Kaip ir visuose tokiuose šėtoniškuose siekiuose, skatinamas priešingas nusižengimas, veltui bandant nugalėti Bažnyčios siūlomas dorybes.
Todėl LGBTQ judėjimas taikliai apibūdina save ir savo priimtą mėnesį kaip “pasididžiavimą”, prieštaraujantį Bažnyčios apmąstomam nuolankumui ir pasiaukojančiai Švenčiausiosios Širdies meilei. Puikybė, pirminė žmogaus nuopuolio Edeno sode priežastis, tebėra yda, kuria postmodernus žmogus nuolat skatina nuodėmę ir mirtį.
Sodomijos nuodėmėje, vienoje iš keturių nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto, daugiausia dėmesio skiriama savanaudiškumui, geismui, jusliniam potraukiui ir laikinam “malonumui”. Ji nežada gyvenimo, bet jį atima; “puikybės” mėnuo neskatina dorybės, bet reikalauja nenatūralaus nusižengimo. Pasididžiavimo mėnuo nesuteikia “laisvės”, kaip tvirtina jo šalininkai, o tik atneša nuodėmės vergiją.
Pasididžiavimo ideologija grindžiama priešiškumu dvasiniam gyvenimui, prigimtinio proto ir tikrovės neigimu, nuodėmės ir mirties vergija. Pasididžiavimo mėnuo yra tikras šėtoniškas atsakas į Bažnyčios pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai. Pasididžiavimo ideologija priešinasi nesavanaudiškumui, tyrumui, uolumui dėl sielų ir atitikimui Švenčiausiosios Trejybės dieviškajai valiai.