Homoseksualumas Šv. Rašte ir katalikiškoje tradicijoje

Lietuvos katalikai eilinį kartą susiduria su iš išorės primetama brutalia ideologija. Homoseksualų buvo visais laikais ir visose kultūrose, tačiau po II pasaulinio karo atsiradusi gėjų ideologija ir ja besiremiantis klubų, lobistinių grupių, visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos tinklas yra unikalus reiškinys žmonijos istorijoje.

Niekuomet nebuvo taip agresyviai ir begėdiškai skleidžiama tokia akivaizdžiai klaidinga ir amorali idėjų sistema, kurią popiežius Jonas Paulius II pavadino „blogio ideologijos dalimi“[1]. Nors po nacizmo ir komunizmo žlugimo buvo kalbama apie ideologijų (kaip dirbtinių, totalių, realybę iškreipiančių ir jėga platinamų religijos pakaitalų) mirtį, tačiau gėjų ideologijos iškilimas rodo, kad visuomenės dauguma mąsto ideologiškai ir pasiduoda manipuliacijai. Šiai tendencijai galime pasipriešinti tik prisiminę sveikos filosofijos principus, o ypač Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymą.

„Blogio ideologija“

Visais laikais buvo žmonių, jaučiančių lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims (homoseksualus polinkis); atliekančių iškreiptus lytinius aktus su savo ar kitos lyties žmonėmis (sodomija); dėl organinių ar grynai psichinių priežasčių nepakenčiančių savo lytiškumo ir norinčių pakeisti lytį (transseksualumas, kuris nebūtinai yra homoseksualus); pasidavusių obsesiniam, įkyriam rafinuotų lytinių potyrių ieškojimui. Šie reiškiniai, priešingi sveikai prigimčiai ir lytiškumo paskirčiai, sveikos sąžinės visuomet laikyti amoraliais ir smerktinais, jiems nepritaria nė viena iš didžiųjų pasaulio religijų.

Modernioji psichologija ir psichiatrija nuo pat homoseksualaus polinkio tyrimų pradžios XIX a. viduryje jį laikė psichinio pobūdžio anomalija, asmenybės sutrikimu, „sindromu“, kurį galima ir reikia gydyti. Tačiau XX a. pabaigoje šis polinkis ne tik „reabilituotas“, bet ir apipintas įvairiomis pateisinančiomis idėjomis.

Gėjų ideologija skelbia dvi teorijas: „esencializmą“ (nepriklausomai nuo kultūros dalis žmonių turi genų, smegenų veiklos nulemtą, įgimtą orientaciją, kuri lemia lyt. elgseną) ir „konstrukcionizmą“ (visi žmonės turi daugiau ar mažiau homoseksualumo, seksualinis elgesys yra be galo įvairus, visuomenės kultūrinės ir moralinės nuostatos „konstruoja“ įvairius to elgesio tipus, vienus laiko „normaliais“, kitus smerkia, bet tai tik paprotys ir susitarimas). Abi teorijos sutaria, kad homoseksualus polinkis priklauso sveikai žmogaus prigimčiai ir esąs normalus psichiniu bei moraliniu požiūriu. Remiantis esencializmu, sukurta teisinė „seksualinės orientacijos“ sąvoka, susikūrė specifinė gėjų subkultūra, o remiantis konstrukcionizmu, neigiama nekintamos žmogaus prigimties ir kartu prigimtinės teisės samprata, homoseksualus elgesys platinamas viso jaunimo tarpe, pvz., propaguojant Unisex madą, skatinamas „laisvas eksperimentavimas“ su savo lytiškumu. Šių teorijų paneigimas yra daugiau filosofijos ir kitų mokslų užduotis, apsiribosime tik citatomis iš Šv. Sosto dokumentų, natūralioje plotmėje ginančių sveiką žmogaus prigimties supratimą.

Kalbant apie bandymus psichologiškai paaiškinti homoseksualumą, tik paminėsime profesorius Popiežiškajame Laterano un-te Gianfrancesco Zuanazzi dėstomą[2] daugelio tyrinėtojų (Miller, Socarides, Giese ir kt.) įsitikinimą, kad homoseksualus polinkis kyla iš „narcisizmo“[3], nesveiko giluminio koncentravimosi į save, trukdančio užmegzti papildantį ryšį su kita lytimi. Seniau tai vadinta „inversiniu seksualumu“. Šis sutrikimas savo pobūdžiu skiriasi nuo paprasto egoizmo, tokio dažno ir tarp heteroseksualų. Dėl narcisizmo homoseksualai ypač linkę į autoerotizmą, pedofiliją, dažną partnerių keitimą, fetišizmą, jie negali sukurti į šeimą panašios sąjungos, kurioje iš tiesų mylėtų „kitą“, o ne vien save. Tai paaiškina faktą, kad jokioje kultūroje, toleravusioje homoseksualumą, nėra buvę pastovių homoseksualių „santuokų“ – savo geismui patenkinti nuolatinė socialinė institucija nereikalinga. Net ir daugelis šiandieninių gėjų pripažįsta, kad „santuokos“ įteisinimas jiems nereikalingas, jie pratę ieškoti atsitiktinių ir neįpareigojančių ryšių. Gėjų subkultūra plečiasi nuolatinio verbavimo, ypač paauglių suvedžiojimo keliu.

Nesigilinsime ir į homoseksualumo istoriją įvairiose pasaulio kultūrose, tik paminėsime žinomiausius faktus, kuriais mėgsta „didžiuotis“ gėjai. Jie turi sutikti, kad daugumoje pasaulio kultūrų homoseksualūs santykiai smerkti ar laikyti anomalija. Žinomos tik kelios išimtys, kurias galima paaiškinti pagonybės tamsos skatinamu nukrypimu nuo prigimtinės teisės (panašiu į žmonių aukas, kanibalizmą, vergiją). Tarp Amerikos indėnų buvo vyrų ir moterų transseksualų, vadintų „turinčiais dvi sielas“ (angl. two-spirit). Europos tyrinėtojai juos pavadino „berdašais“ (isp. bardaxa, pranc. bardache). Jie perimdavo kitos lyties aprangą, elgseną ir darbus, dažnai užsiimdavo šamanizmu. Moterys berdašės kariaudavo ir medžiodavo – jas XVI a. Brazilijoje stebėjo portugalai, todėl Amazonės upė pavadinta legendinių graikų moterų-karių vardu. Iš esmės tai nereiškė homoseksualumo pripažinimo: indėnai berdašus laikė trečiąja lytimi, jų elgesys buvo aiškiai reglamentuotas. Neberdašai homoseksualių santykių nepalaikydavo.

Kai kuriose primityviose kultūrose gyvavo pederastija kaip berniukų įvesdinimo į vyrus paprotys, esą skatinantis berniukų subrendimą. Pabrėžtina, kad tai buvo homoseksuali elgsena, o ne nuolatinė „orientacija“, suaugę berniukai sukurdavo šeimas, vyrai nepalaikydavo homoseksualių santykių su suaugusiais. Be to, iniciacija būdavo griežtai reglamentuota ir ritualizuota, niekur nebūdavo pripažįstamas nevaržomas lytinis palaidumas, skelbiamas gėjų ideologijos.

Panaši iniciacija dėl nežinomų priežasčių išliko ir klasikinėje Graikijoje. Berniukų (pais) auklėjimas (pedagogika) buvo siejama su erotiniais santykiais tarp vyro (erastes) ir 12–17 m. paauglio (eromenos). Paiderasteia buvo griežtai reglamentuota: neleisti santykiai su jaunesniais berniukais, santykiai vykdavo tik tarp laisvųjų piliečių, su berniuko tėvo sutikimu. Erastes dažniausiai būdavo vedęs, eromenos pasiekęs brandos taip pat vesdavo, todėl jų negalima laikyti „gėjais“ šiandienine prasme – tai ne homoseksuali „orientacija“, o tik elgsena. Vyrų prostitucija būdavo baudžiama. Apie moterų homoseksualumą nieko nežinoma, tėra spėliojimų remiantis Sapfo (VI a. pr. Kr.) poezija. Platono filosofija, klasikinė graikų literatūra ir mitologija aukština vyrišką „meilę“ kaip tobulesnę už įprastą šeimyninę. Šis papročių ir filosofijos iškrypimas senovės krikščionių apologetams pasitarnavo kaip argumentas prieš pagonybę.

„Romėnai vadino vyrų homoseksualizmą, praktikuotą su paaugliais… „graikiška yda“ (Horacijus, Ep. 2, 1, 156). Jie teisingai sakė, kad ji nežinota senesniais Romos laikais. Ji buvo kažkas visiškai svetima tradiciniam romėniškam mentalitetui, todėl jie absoliučiai ją smerkė. Tačiau jau Horacijaus laikais ji ėmė įsitvirtinti Romoje…“[4]. Senoji Romos teisė (Lex Scatinia) draudė pederastiją ir vyrų prostituciją, homoseksualumas gyvavo kaip visuomenės smerkiama blogybė.

Gėjų ideologai godžiai rankioja visus homoseksualumą bent primenančius atvejus iš pasaulio istorijos, valdovų, menininkų gyvenimo, siekdami sudaryti įspūdį, kad iškrypimas buvo visuotinai pripažįstamas, o jo smerkimas – greičiau išimtis. Žvelgdami per savo idėjos akinius, jie visur mato tai, kuo patys serga, nepagrįstais įtarinėjimais nesidrovi suteršti žymių žmonių ir net šventųjų atminimą. Kaip tendencingos, antikrikščioniškos gėjų propagandinės literatūros pavyzdį galima pateikti knygą „Homoseksualumo prigimties istorija“[5], beje, mūsų šalyje išleistą finansuojant Atviros Lietuvos Fondui.

Gėjų ideologija yra neatskiriama vadinamosios 1968-ųjų „kultūrinės revoliucijos“ dalis. Šios revoliucijos veikėjai kovai prieš krikščionybę, šeimą, dorovę ir socialinę tvarką mobilizavo marksizmą, psichoanalizę, sociologiją, seksologiją, feminizmą, budizmą, kovą už aplinkos apsaugą ir gyvūnų teises, ezoteriką, neopagonybę, roko muziką, jaunimo subkultūras, „neautoritetinę“ pedagogiką ir kitus reiškinius. Revoliucionieriai ėmėsi „žygio per institucijas“ ir dabar įtvirtina savo pasiekimus tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje. Katalikų Bažnyčia (žr. Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentus) teigia, kad šiai revoliucijai „katalikas privalo prieštarauti visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą“. Šiam pasipriešinimui gali būti naudojamos visos moralinės teologijos ir tarptautinės teisės leidžiamos pilietinio nepaklusnumo formos.

Moralinė teologija apie gašlumą ir sodomiją

Homoseksualizmas pirmiausia yra moralinė problema, ir principus teisingam jos sprendimui gali duoti tik sveika etika bei Apreiškimu besiremianti moralinė teologija.

Pirmiausia turime skirti homoseksualų asmenį kaip žmogų ir kaip nusidėjėlį, po to – pirminį, iš dvasinio sutrikimo kylantį homoseksualų potraukį ir vidinį pritarimą jam, iš kurio kyla nuodėmė. Visi žmonės yra sutverti Dievo, už visus juos savo Kraują išliejo Jėzus Kristus, todėl jie verti pagarbos. Taigi gerbiame homoseksualą kaip žmogų, bet ne kaip gėjų. Gėjus kaip gėjus nusipelno tik pasmerkimo, tačiau visų žmonių, taip pat ir nusidėjėlių atžvilgiu galioja artimo meilės įsakymas bei pareiga jiems padėti atsiversti. Šia prasme galime pripažinti „homofobijos“[6] nekrikščioniškumą – negalima homoseksualų „nurašyti“ ir prakeikti, nieko nepadės emocinga neapykanta prieš „vištgaidžius“ ar „fags“. Homoseksualas yra ypatingas nusidėjėlis, jo nuodėmė kelia pavojų visuomenei, tačiau jis yra ir savo nuodėmės auka, nelaimingas žmogus. „Homofobijos“ skleidimas tik stiprina gėjų ideologiją, gėjai gali save vaizduoti kultūringu, pažangiu elitu, padugnių ir radikalų persekiojama mažuma, kurią visuomenė turi ginti taip pat, kaip žydus nuo antisemitų ar juodaodžius nuo rasistų.

Pradinis, dažniausiai paauglystėje pajuntamas ir savaime praeinantis potraukio tos pačios lyties žmonėms „atradimas“ dar nėra nuodėmė, tai tik sutrikimas, kurį privaloma tuoj pat pradėti koreguoti dvasinėmis ir psichoterapinėmis priemonėmis. Vidinis sutikimas su šia tendencija, pritarimas homoseksualioms mintims, jų išreiškimas elgsena ir bendravimu jau yra nuodėmingi veiksmai, už kuriuos žmogus atsakingas. Tai veda į sodomijos aktus ir įpratimą prie jų – sodomijos ydą.

Homoseksualus aktas yra nuodėmė, kuri priklauso gašlumo arba palaidumo, ištvirkimo (luxuria) ydai. Gašlumas yra priešingas vienai iš keturių pagrindinių (kardinalinių) dorybių – saikingumui arba susivaldymui. Saikingumas (temperantia) randa teisingą vidurį žmogui naudojantis savo geismais ir troškimais, ypač lyties, valgio, gėrimo, juslinių malonumų srityse. Žinoma, saikingumas nėra pati aukščiausia ir svarbiausia dorybė: daug svarbesnės taip vadinamos dieviškosios, mūsų santykius su Dievu reguliuojančios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, o iš kardinalinių dorybių svarbesnis protingumas ir teisingumas. Todėl luxuria pati savaime nėra didžiausia yda, jos aktai – ne sunkiausios nuodėmės: nuodėmės prieš Dievą (netikėjimas, stabmeldystė, vilties netekimas ir kt.) yra daug sunkesnės, o žmonių tarpusavio santykiuose didesnės nuodėmės yra žmogžudystė, didelis neteisingumas ir kt. Tačiau dėl gimtosios nuodėmės, kuri sužeidė mūsų prigimtį, ištvirkimas turi savyje nepaprastą galią užvaldyti visą žmogaus esybę, įtraukti į visų kitų rūšių nuodėmes. Todėl šventieji įsitikinę, kad būtent dėl šios ydos daugiausia sielų, net iš krikščionių tarpo, patenka į pragarą.

Šv. Grigalius Didysis[7] ir juo sekdamas šv. Tomas Akvinietis[8] skiria septynias didžiąsias arba kapitalines (iš lot. caput – galva) ydas: puikybę, gobšumą, gašlumą, pavydą, godumą, rūstumą ir tingumą. Iš šių ydų kaip slibino galvos auga visos kitos nuodėmės ir ydos. Ištvirkimas ar gašlumas, priešingas saikingumo dorybei priklausančiam skaistumui (castitas), yra netvarkingas lytinio malonumo geidimas. Lytinis geismas yra Dievo duotas potraukis, skirtas lengvesniam Jo palaiminimo vykdymui: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1,28). Tvarkingas, Dievo valią atitinkantis lyties naudojimas vyksta tik teisėtoje vieno vyro ir vienos moters santuokoje, kai aktas vykdomas natūraliai ir nedarant kliūčių naujos gyvybės pradėjimui. Visoks kitoks lyties geismo sužadinimas ir panaudojimas yra nuodėmė, dažniausiai sunki (mirtina). Tai nuodėmė prieš skaistumą, o kartais ir prieš teisingumą (svetimavimo atveju), sunkus nusižengimas šeštajam ir devintajam Dievo Įsakymams.

Katalikų moralės teologas Dominicus M. Prümmer OP perduoda visuotinį katalikišką mokymą, kad „tiesiogiai norimas lytinis geidimas ne teisėtoje santuokoje yra mirtina nuodėmė visa savo apimtimi, kurioje negali būti menkos materijos“[9]. Ką tai reiškia?

– Nuodėmė yra mirtina, kai žmogus atlieka dieviškajai teisei priešingą aktą gerai suprasdamas protu, norėdamas valia ir sunkiame dalyke (materijoje). Pavyzdžiui, pasisavinti kelis centus nėra mirtina vagystės nuodėmė, o didelę sumą – sunkus nusižengimas. Kiek supykus pastumti – lengvoji nuodėmė, o išmušti dantis ar net suluošinti – sunki. Lyties srityje tokio materijos menkumo ar lengvumo nėra, kadangi lytinis potraukis yra pats stipriausias žmogaus instinktas ir dėl gimtosios nuodėmės atnešto silpnumo greičiausiai išsprūstantis iš proto ir valios kontrolės, greičiausiai pavergiantis visą asmenį. „Kūno darbai žinomi: tai ištvirkavimas, gašlumas… Tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5,19–21).

– „Netiesiogiai norimas“ lytinis geidimas yra sunkiai apibrėžiamas. Tai valios aktas ir veiksmas, neturintis tiesioginio tikslo sužadinti lytinį geismą, tačiau žinant, kad tai bus betarpiška proga tokiam pavojui kilti, pvz., ėmimas skaityti blogos knygos ar laikraščio, ėjimas į blogą draugiją ar pasimatymą, nekuklumas aprangoje ar elgesyje ir kt. Tokiais atvejais gali būti menka materija, nesunki nuodėmė, tačiau ji panaši į vaikščiojimą bedugnės pakraščiu.

– Tiesiogiai norimas neleistino lytinio geismo sužadinimas net mintyse ilgesnį laiką, jau nekalbant apie įvykdytus aktus, ne santuokoje (arba ir santuokoje, jei sąmoningai užkertamas kelias gyvybės pradėjimui, pvz., naudojant kontracepciją), yra mirtina nuodėmė. Kas yra mirtina nuodėmė? Tai sunkus Dievo valios pažeidimas, žmogų sukūrusio ir savo Krauju atpirkusio Viešpaties Dievo atmetimas ir paniekinimas, kurio tiesioginė pasekmė – dvasinė sielos mirtis, visiškas malonės ir visų antgamtinių dorybių (išskyrus tikėjimo ir vilties, jei nuodėmė ne tiesiogiai prieš šias dorybes) praradimas. Jei žmogus padaro vieną vienintelę mirtiną nuodėmę ir tokioje būsenoje miršta be atgailos, jis pats save pasmerkia amžinai pragaro bausmei – amžinam ir neatšaukiamam atsiskyrimui nuo Dievo ir baisioms fizinėms bei dvasinėms kančioms.

„Kas tada galės išsigelbėti?“ (Mk 10,26). Taip, visi mes turime sieloje „geismo žaizdą“ (vulnus concupiscentiae), kuri mus nuo paauglystės iki senatvės traukia į gašlumo nuodėmes, ir kova prieš šią ydą yra viena iš sunkiausių dvasinio gyvenimo kovų. Ją laimėti galime tik su nuolatine Viešpaties malonės, Jo sakramentų (Sutvirtinimo, Atgailos, Santuokos, o ypač Eucharistijos) pagalba: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10,27). Deja, šiandien skelbiama idėja, kad nežabotas ir santuokos nevaržomas lytinių geidulių kurstymas yra pats natūraliausias dalykas, priklausantis žmogaus prigimčiai ir būtinas psichinei sveikatai.

Teorinis seksualinio palaidumo teisinimas ir ypač gėjų ideologija iš esmės remiasi religine klaida, erezija, neigiančia vieną iš esminių krikščionybės dogmų – tikėjimą į gimtąją nuodėmę. „Aš gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51,7) – visais laikais žmonės jautė, kad visų jų nuodėmių ir kaip bausmė už jas ateinančių nelaimių bei kančių priežastis yra esminis žmonių giminės nuodėmingumas. Mūsų prigimties sugedimas ir ligotumas yra betarpiška kiekvieno žmogaus patirtis, ją neigti gali tik apakęs, puikybe paremtai filosofijai pasidavęs žmogus. Dievo Apreiškimas paaiškino šio nuodėmingumo kilmę – tai pirmųjų žmonijos tėvų Adomo ir Ievos nuodėmė rojuje, dėl kurios jie neteko Dievo malonės ne tik sau, bet ir visiems savo palikuonims. „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5,12). Žinoma, šios gimtosios nuodėmės kiekvienas žmogus nepadaro suprasdamas protu ir norėdamas valia, tačiau tai yra „jo“ nuodėmė, nes jis negavo iš pirmųjų tėvų tos malonės, kurią galėjo gauti. Šv. Anzelmas rašo: „Asmuo [Adomas] padarė prigimtį nusidėjėle, o prigimtis daro asmenis [jo palikuonis] nusidėjėliais“[10]. Vos gimęs kūdikis jau yra nusidėjėlis, kuris negali patekti į amžinąjį gyvenimą su Dievu, jei nebus per Krikštą Jėzaus Kristaus išvaduotas nuo šios nuodėmės. Užaugęs jis tuoj pajus gimtosios nuodėmės pasekmes – kūno ir sielos galių nusilpimą, vidinę netvarką, su kuria reikia nuolat kovoti malda ir apsimarinimu. Visi turime „darbuotis savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2,12). Kiekvienas esame įtrauktas į šią kovą, bet visais laikais daugelis žmonių ją pralaimėdavo, o šiandien imtas neigti net jos reikalingumas. Todėl reikia priminti, kad griežtas Bažnyčios požiūris į visas su lytimi susijusias gyvenimo sritis kyla ne iš „paniekos kūnui“, „nesveiko puritonizmo“, o iš realistinio suvokimo, kad kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje bombą, kuri gresia sprogti.

Jei bet koks paleistuvavimas yra mirtina nuodėmė, tai gal homoseksualūs aktai nėra kažkoks ypatingas blogis? Ne, mirtinos nuodėmės taip pat skiriasi viena nuo kitos sunkumu, priešinimosi Dievo valiai lygiu, taip pat savo pasekmėmis nusidėjėliui ir kitiems žmonėms. Visiškai aišku, kad tarp gašlumo nuodėmių veiksmai yra sunkesnė nuodėmė už netyras mintis ar žodžius, kad nuodėmės pagal lyties prigimtį (tarp vyro ir moters) nėra tokios sunkios kaip nuodėmės prieš prigimtį, iš kurių labiausiai paplitusi yra sodomos nuodėmė. Šv. Tomas rašo[11]:

„Yda prieš prigimtį yra didžiausia iš gašlumo nuodėmių. Taip sako jau Augustinas: „Iš visų tų [nuodėmių] blogiausia yra ta, kuri vyksta prieš prigimtį“[12]… Prigimties tvarka yra iš paties Dievo. Todėl nuodėmėse prieš prigimtį, kuriose pažeidžiama pati gamtos tvarka, padaroma neteisybė pačiam Dievui, gamtos Tvarkytojui“.

Sodomos nuodėmę galima pavadinti įžūliausiu spjūviu Dievui į veidą, nes ji nukreipta prieš pačius žmogaus būties pamatus, švenčiausią sritį, betarpiškai susijusią su Dievo Sūnaus Įsikūnijimo paslaptimi. Todėl sodomija priskiriama ypatingai grupei nuodėmių, kurios pagal Šv. Rašto liudijimą „šaukiasi dangaus keršto“. Šios nuodėmės yra keturios: žmogžudystė (Pr 4,10), sodomija (Pr 18,20), našlių ir našlaičių engimas (Iš 22,22) ir nesumokėjimas algos už darbą vargšui (Iš 24,15). „Jos vadinamos nuodėmėmis, besišaukiančiomis dangaus, kadangi jų blogis ir ypač dėl jų daromas visuomenės tvarkos griovimas šaukia dangaus, prašydami teisingo keršto, ir būtent jau šioje žemėje“[13]. Sodomija tiesiogiai provokuoja Dievo bausmę dar šiame gyvenime, šiomis dienomis tokia bausme nedvejodami galime vadinti nepagydomą AIDS ligą, išplitusią pirmiausia dėl prigimčiai priešingų santykių. Žinoma, dabar AIDS suserga ir nekalti vaikai, bet tai tik viena iš baisių visuomenės sugedimo pasekmių. Deja, žmonės panaudoja šią ligą kitos nuodėmės – kontracepcijos naudojimo – propagavimui.

Šv. Tomas Akvinietis[14], sekdamas šv. Grigaliumi Didžiuoju[15], skiria aštuonias „gašlumo dukras“, šios ydos pasekmes: 1. Proto užtemimas; 2. Skubotumas veiksmuose; 3. Veiksmų neapgalvojimas; 4. Valios nepastovumas ir neatsparumas pagundoms; 5. Besaikė savimeilė; 6. Neapykanta Dievui, draudžiančiam nuodėmę; 7. Aistringa šio pasaulio meilė ir 8. Amžinojo gyvenimo baimė. Šios dukros ypač matomos sodomijai pasidavusio žmogaus sieloje: kažkoks užsispyręs apakimas, nenoras pripažinti savo ydos blogumo, nors jis akivaizdus; visiškas valios nusilpimas, pasinėrimas į vis rafinuotesnių geidulių bedugnę; narciziška savęs meilė, savo kūno ir grynai fizinio pasitenkinimo pavertimas gyvenimo tikslu; begalinė neapykanta Dievui ir visai Jo nustatytai pasaulio tvarkai, o ypač „normalams“, šeimoje gyvenantiems žmonėms.

Senasis Testamentas smerkia Sodomos nuodėmę

„Pradžios knygoje pateikiama kūrimo teologija duoda pagrindą tinkamam homoseksualumo problemų supratimui… Pagal savo paveikslą ir panašumą jis [Dievas] padaro žmogų kaip vyrą ir moterį. Taigi žmonės yra ne kas kita, kaip paties Dievo darbas, o per savo lyčių papildomumą jie yra pašaukti atspindėti vidinę Kūrėjo vienybę. Jie vykdo šį uždavinį ypatingu būdu: bendradarbiauja su juo perduodami gyvybę, kaip sutuoktiniai atiduodami save vienas kitam“[16].

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!““ (Pr 1,27–28).

Šis palaiminimas nereiškia įsakymo tuoktis – Dievui pašvęsta mergystė krikščionių visuomet laikyta kilnesne už santuoką, nes ji daro žmogų panašesnį į Viešpatį Jėzų Kristų ir Nekaltąją Mergelę Mariją[17]. Bažnyčia nuo seniausių laikų įsakė visiems gavusiems aukštesniuosius (subdiakonato, anksčiau – diakonato) šventimus laikytis celibato – nebegyventi su žmona (jei buvo anksčiau vedę; žinoma, reikalingas žmonos sutikimas) ir nebeturėti su ja lytinių santykių. Visuomet drausta jau įšventintiesiems vesti. Dievui pašvęstas vienuolių ir dvasininkų luomas visais laikais buvo didžiausias Bažnyčios šventumo šaltinis, pasitaikydavusios dvasininkų nuodėmės, taip pat ir homoseksualizmas, tebuvo laikino nuosmukio ženklas, su kuriuo griežtai kovota. Šiandieninis homoseksualizmo išplitimas klero tarpe yra ne celibato, o destruktyvios Vatikano II Susirinkimo „reformos“, ypač visuotinio disciplinos nuosmukio vaisius. Protestantų naudojami „bibliniai“ argumentai prieš „celibatą, vedantį į homoseksualizmą“ reiškia Biblijos supriešinimą su visa krikščionijos tradicija, jie netiesiogiai skatina šventvagiškas gėjų teorijas, kad ir „celibato“ besilaikę Jėzus Kristus bei apaštalas Jonas linko į tai[18].

Dievas nuodėmes prieš prigimtį baudė ypač griežtai:

„Tuomet Viešpats tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas“ (Pr 18,20–21).

„Jiems dar nesugulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“… Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų čia turi?.. Mes šią vietą tuojau sunaikinsime. Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs Viešpatį, pasidarė toks garsus, kad Viešpats atsiuntė mus jos sunaikinti“… Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pr 19,4–25).

„Nėra jokios abejonės, kad čia morališkai pasmerkiami homoseksualiniai santykiai“, – moko Bažnyčia[19]. Tai vieninga žydų[20] ir krikščionių tradicija, nors gėjų teologai bando sumenkinti šios vietos reikšmę (esą Dievas baudė nesvetingumą, seksualinę prievartą apskritai). Sodoma ir Gomora tampa priešingumo Dievui simboliu visose ST knygose, nuolatiniu įspėjimu išrinktajai tauta ir jos kaimynams:

„Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta… jie didžiuojasi savo nuodėmėmis kaip Sodoma ir neslepia jų. Vargas jiems! Jie patys užsitraukia nelaimę“ (Iz 3,8–9).

„Babilonas, karalysčių pažiba, chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas, bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora“ (Iz 13,19).

„Bet ką matau tarp Jeruzalės pranašų, tai tikrai baisu: jie svetimauja, veidmainiauja… Man jie visi kaip Sodoma, jos gyventojai kaip Gomora“ (Jer 23,14).

„Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos“ (Raud 4, 6).

„Todėl, kaip aš gyvas, – tai Galybių Viešpaties, Izraelio Dievo žodis, – Moabas bus kaip Sodoma, o Amonas kaip Gomora: dilgėlių laukas, druskos dauba, amžina dykynė… Tai bus už jų išdidumą, nes jie tyčiojosi ir didžiavosi prieš Galybių Viešpaties tautą“ (Sof 2,9)[21].

Gėjų teologai teigia, kad nei vienoje iš šių įspėjančių vietų aiškiai nepasakyta, kad Sodoma bausta už homoseksualius santykius, kalbama apie „svetimavimą, veidmainiavimą“ (Jer 23,14), „išdidumą, tyčiojimąsi iš žydų tautos“ (Sof 2,9), neišmintingumą (Išm 10,6–8). Taip pat jie cituoja:

„Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija…, o tavo jaunesnioji sesuo, gyvenusi į pietus nuo tavęs, yra Sodoma ir jos dukterys. Tu ne tik ėjai jų keliais ir elgeisi pagal jų bjauriuosius nusikaltimus, bet ir bemat tapai labiau ištvirkusi negu jos visuose savo keliuose. Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – tavo sesuo Sodoma ir jos dukterys nedarė taip, kaip tu ir tavo dukterys. Išties tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui. Būdamos išdidžios, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl ir pašalinau jas, kaip matei… Sugrąžinsiu jų tremtinius, Sodomos bei jos dukterų tremtinius, Samarijos bei jos dukterų tremtinius… Argi tavo sesuo Sodoma nebuvo priežodis tavo lūpose tavo įžūlaus išdidumo dieną, kol dar nebuvo žinomas tavo išdidumas?“ (Ezech 16, 46–57).

Taip, čia kalbama apie „išdidumą“, tačiau ir apie „ištvirkimą, bjaurius nusikaltimus“, apie kuriuos detaliai gėda ir kalbėti. Sodoma gyveno pertekliuje (todėl Lotas joje ir apsigyveno), iš kurio kilo puikybė ir pasileidimas, vedęs iki iškrypusių veiksmų – ir šiandien homoseksualizmas yra daugiausia turtingųjų šalių liga. Tai, kad Sodomoje neatsirado nė dešimties teisiųjų (Pr 18,32), žodžiai „visi žmonės iki paskutinio“ (Pr 19,4) tikriausiai nereiškia, kad visi Penkių miestų žmonės buvo homoseksualūs, tiesiog ši yda buvo priimtina visuomenės nesmerkiamai grupei, kuri grasino seksualine prievarta vyrams. Tai buvo lyg visų šios sugedusios visuomenės ydų (puikybės, negailestingumo vargšams ir kt.) viršūnė, Dievo kantrybės viršijimas.

Tai, kad išrinktosios tautos nuodėmės (tikriausiai turima omeny ir Baalio kulte praktikuota vyrų prostitucija[22]) virš ydavo (plg. Raud 4, 6; Ezech 16, 47) Sodomos nuodėmes, bet Izraelis nebūdavo taip baisiai nubaudžiamas, liudija tik begalinį Dievo gailestingumą. Tiesa, kai buvo atliktas analogiškas nusikaltimas Gibėjoje, bausmė įvyko, nors ir ne betarpiškai iš Dievo:

„Įsismaginus jų [levito iš Betliejaus ir jį vaišinančio šeimininko] širdims, žiūri, miesto vyrai, šlykštūs niekšai, apsupo namus ir ėmė belstis į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įžengė į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras… tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Tas vyras – mano svečias, tad nedarykite jam šlykštaus smurto. Žiūrėkite, štai mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums atvesti… Tad vyras stvėrė savo sugulovę ir išvarė pas juos. O jie prievartavo ją, elgdamiesi su ja ištvirkėliškai visą naktį iki pat ryto“ (Teis 19, 22–25).

Sugulovė mirė, levitas pasipiktinęs ją supjaustė ir gabalus išsiuntinėjo po visą Izraelio žemę. Izraelitai pakilo į karą su Benjaminu ir jį sumušė. Tai gera iliustracija tų laikų visuomenės būklei: „Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko“ (Teis 21, 25). Panašūs laikai šiandien, kai Sodomos gyventojų sekėjai nevaržomai skelbia savo „išdidumą“ (Gay Pride), lyg provokuodami Dievą įsikišti.

Senojo Testamento įstatymas vienareikšmis:

„Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu ir nesuterši savęs gyvuliu… Tai begėdiškas iškrypimas. Nepasidarysite nešvarūs nė vienu šių papročių, nes tokiais papročiais susiteršusios tautos, kurias išvarau jūsų akyse. Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus… Kas padaro vieną šių pasibjaurėtinų dalykų, bus pašalintas iš savo tautos… Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 18,22–30).

„Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir mirs mirtimi, jie užsitraukė kraujo kaltę“ (Kun 20,13).

„Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras rengsis moteriškais drabužiais, nes, kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą Viešpačiui, tavo Dievui“ (Pak 22, 5).

Nors šiuose įstatymuose pirmiausia matomas Dievo rūpinimasis religiniu išrinktosios tautos atskyrimu nuo kaimynų ir jų papročių, taip pat ritualiniu, kultiniu švarumu, aišku, kad šiam švarumui pirmiausia kenkia pačiai prigimčiai priešingi dalykai – būtent todėl Dievas juos ir uždraudžia. Todėl aiškiai nepagrįstas gėjų argumentas, kad jei nebegalioja kai kurie ritualinio švarumo draudimai (plg. Kun 15), tai negalioja ir įsakymas „nesugulsi su vyriškiu“.

Dovydas ir Jonatanas

Gėjų teologai su pasimėgavimu cituoja šias Šv. Rašto vietas:

„Jis [Dovydas] buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos“ (1 Sam 16,12).

„Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jonatano [karaliaus Sauliaus sūnaus] širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jonatanas jį kaip save patį. Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus. O Jonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį. Jonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu“ (1 Sam 18,1–4).

„Iš meilės Dovydui Jonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip save patį“ (1 Sam 20,17).

„Saulius įtūžo ant Jonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! – šaukė jis. – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus…“ Pykčio įniršyje Jonatanas pakilo nuo stalo ir… nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs“ (1 Sam 20,30–34).

„Jis [Dovydas] puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė [Jonatanui]. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau“ (1 Sam 20,41).

„Jonatanas guli nužudytas tavo aukštumose. Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę“ (2 Sam 1,25–26).

Bučiavimasis yra įprastas draugiškumo ženklas tarp vyrų Rytų kultūrose, be to, čia jis vyksta ritualizuoto viršenybės pripažinimo scenoje (puolimas ant žemės, nusilenkimas), o ne šiaip intymiai bendraujant. Skraistė, rūbai ir ginklai yra princo statuso ženklai, jų perdavimas yra ritualizuotas politinės sąjungos liudijimas. Šv. Raštas ir panaši kitų orientalinių tautų raštija hiperbolizuotai naudoja žodį „meilė, mylėjo“ skaisčiai draugystei pažymėti. Ši draugystė čia pabrėžiama norint pagrįsti Sauliaus įpėdinio Jonatano valdžios atsisakymą naujo karaliaus Dovydo naudai. Sauliaus žodžiai „savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai“ nereiškia aliuzijų į Dovydo ir Jonatano santykių dviprasmiškumą, tai nuoroda į jo karališką kilmę, kuria esą pasinaudoja konkurentas Dovydas.

Nėra jokių kitų nuorodų į Dovydo homoseksualumą, jis buvo vedęs daug žmonų, viena iš jų – Jonatano sesuo Mikalė. Dovydas griežtai paiso ritualinio švarumo įstatymų: 1 Sam 21 skaitome, kaip Dovydas iškart po susitikimo su Jonatanu prašo kunigo pašventintos šventyklos duonos. Kunigas sutinka duoti, jei kariai yra susilaikę nuo moterų. Dovydas tai garantuoja: „Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti“ (21, 6) – juo labiau jis negalėjo būti susitepęs santykiais su vyru, kuriuos draudžia Įstatymas.

„Reikia pažymėti, kad senojoje žydų tradicijoje nėra jokių užuominų į homoseksualią šios istorijos interpretaciją. Trumpai tariant, tekstai, kalbantys apie santykius tarp Dovydo ir Jonatano, yra liudijimas stiprios, nuoširdžios draugystės patyrimo, kuris nesiskiria nuo kitų klasikinių tekstų apie Oresto ir Pylado, Euryalo ir Niso, Cloridano ir Medoro draugystę, o pačiame Senajame Testamente – nuo dviejų moterų Naomės ir Rūtos (plg. Rut 1,16) sąjungos. Kita vertus, santykiai tarp Dovydo ir Jonatano yra paremti ir karine sąjunga, sudaryta Viešpaties vardu (Plg. 1 Sam 18, 4; 20, 8; 20, 14–16)“[23].

Viešpaties Jėzaus Kristaus ir apaštalų žodis

Gėjai sugeba pasiremti net Jėzaus autoritetu: Jis esą niekada nesmerkęs homoseksualių santykių ir Sodomą pateikia ne kaip palaidumo, o kaip netikėjimo nuodėmės simbolį:

„Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui“ (Mt 10,14–15,analogiškaiLk10,11–12).

„Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“ (Mt 11,23–24).

Viešpaties Evangelija yra ne kriminalinis teisynas, kaip dalis ST Įstatymo, joje nebūtinai minimos visos nuodėmės. Šie žodžiai tik parodo mūsų minėtą principą, kad netikėjimo nuodėmė savyje yra sunkesnė už gašlumo nuodėmes, neteigiama, kad Sodoma nusidėjo tik netikėjimu. Kiti Viešpaties žodžiai skamba kaip aiškus įspėjimas šių laikų savimi pasitikintiems iškrypėliams, ypač vaikų suvedžiotojams:

„Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis ir siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus“ (Lk 17,28–30).

„Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį“ (Mt 18,6–8).

Apaštalas Paulius autoritetingai moko, kad ir Naujajame Testamente sodomitai yra verti mirties:

„Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus… Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama… Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1,24–32).

„Laiške romiečiams (Rom 1,18–32), tebesiremdamas moraline savo protėvių tradicija, tačiau atsižvelgdamas į naują savo dienų krikščionių ir pagonių visuomenės susidūrimo kontekstą, šv. Paulius traktuoja homoseksualų elgesį kaip žmoniją užvaldžiusio aklumo pavyzdį. Stiprus stabmeldystės iškrypimas, pakeitęs pirmapradę darną tarp Kūrėjo ir kūrinių, nuvedė į visokeriopą moralinį nesaikingumą. Šv. Paulius įžvelgia aiškiausią šios nedarnos pavyzdį homoseksualiniuose ryšiuose“[24]. Tai jis kartoja daugelyje savo laiškų:

„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais… nepaveldės Dievo karalystės… Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui… Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Viešpaties nariai?“ (1 Kor 5,9–15).

„Ištvirkimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems… Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės… Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“ (Ef 5,3–12).

„Įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištininkams…, paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, vergų pirkliams… ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui“ (1 Tim 1,8–10).

Šventasis Petras negaili rūsčių žodžių kalbėdamas apie „netikrus pranašus“, bet taip pat ir apie gašlumo skatintojus:

„Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, [Dievas] pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams. Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio; mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų. Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei, ypač tuos, kurie, pasidavę kūnui, pasineria nešvankiuose geismuose ir paniekina Viešpatystę. Įžūlūs akiplėšos!.. Jie, kaip neprotingi gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir todėl pražus savo sugedime… Jie purvini ir iškrypę, kai, vaišindamiesi su jumis, mėgaujasi apgavystėmis. Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas“ (2 Pt 2,1–14).

Jiems pritaria ir apaštalas Judas:

„Vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą… Aš norėčiau jums priminti, nors jūs jau viską žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto, paskui pražudė netikinčius… Taip pat ir Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes. Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems“ (Jud 4–8).

Homoseksualumo smerkimas ankstyvojoje Bažnyčioje

Gėjų teologai tvirtina, kad katalikybė „homofobišką“ nusistatymą perėmė ne iš Senojo Testamento ar Kristaus mokymo, o iš lytiškumui ir apskritai jausmams priešiškos stoicizmo filosofijos. Tiesa, kad stoicizmas įtakojo II–III a. Romos visuomenę ir imperatorius, tuo metu buvo bandoma grįžti prie senųjų romėniškų dorybių ir šeimos vertybių, atsikratyti morališkai gadinančios Rytų įtakos, tame tarpe ir „graikiškos ydos“. Bažnyčios tėvai aiškiai kritikavo klaidingas stoicizmo koncepcijas, iš visos antikinės filosofijos perėmė tik tai, kas sutinka su Apreiškimu.

Romos imperatoriai Konstancijus ir Konstantas 342 12 06 išleido įstatymą: „Jei vyras veda, atsiduodamas vyrui moterišku būdu (quum vir nubit in feminam viris porrecturam)…, mes įsakome, kad būtų laikomasi normos, jog įstatymas naudotų baudžiantį kalaviją ir šie nedori asmenys… gautų aukščiausią bausmę“[25]. Imperatoriaus Valentinijono II 390 08 06 įstatymas: „Visi asmenys, turintys gėdingą įprotį pasmerkti vyrišką kūną moters vaidmeniui… (jie atrodo nesiskiriantys nuo moterų) išpirks tokios rūšies nusikaltimą baudžiančiose liepsnose priešais liaudį“[26], t. y. pasyvūs sodomitai, ypač vyrai prostitutės, baudžiami sudeginimu. 438 m. šie įstatymai perimti į krikščionio imp. Teodozijaus kodeksą, romėnų teisė tapo bažnytinės kanonų teisės pagrindu.

Su „graikiška yda“ kovota ir graikiškoje Rytų Romos imperijoje. Krikščioniškasis imperatorius Justinijonas 533 12 30 paskelbė įstatymą: „Baudžiamųjų bylų atveju, viešas persekiojimas vadovausis įvairiais statutais, įskaitant įstatymu Julia de adulteris…, kuris baudžia nukirsdinimu ne tik tuos, kurie pažeidžia kitų santuoką, bet ir tuos, kurie įvykdo gėdingo geismo aktus su kitais vyrais“[27]. Kitame, 538 m. Justinijono įstatyme sakoma:

„Kadangi kai kurie vyrai, nugalėti velniškos pagundos, vykdo tarp savęs labiausiai gėdingas nešvankybes ir aktus, priešingus prigimčiai, mes juos raginame bijoti Dievo bei ateinančio teismo ir susilaikyti nuo tokių neleistinų ir velniškų praktikų, kad teisingas Dievo pyktis nekristų ant jų dėl šių pagoniškų aktų ir miestai nežūtų su visais jų gyventojais… Kadangi tokios nuodėmės yra bado, žemės drebėjimų ir maro priežastis, mes įspėjame vyrus susilaikyti nuo šių veiksmų ir nepražudyti savo sielų. Tačiau jei po šio mūsų įspėjimo bus rasta, kad kuris nors lieka tokioje nedorybėje, jis pasirodys nebevertas Dievo gailestingumo ir toliau bus skirtas įstatymo numatytai bausmei. Todėl mes įsakome šviesiausiajam sostinės prefektui suimti tuos, kurie pasilieka minėtuose neleistinuose ir nedoruose veiksmuose… ir skirti jiems pačias griežčiausias bausmes…“[28]. Ši bausmė paprastai reikšdavo kastraciją ir viešą sudeginimą. Tais laikais valdovai rimtai manė, kad „dangaus keršto besišaukiančios“ nuodėmės gresia valstybės išlikimui ir Sodomos bausmė gali pasikartoti.

Bažnyčios mokymas taip pat buvo griežtas. Elviros sinodas (305–306) draudžia suteikti Komuniją, net mirties valandą, berniukų gadintojams (stupratores puerorum). Ankyros sinodo (314) 17 kanonas pasmerkia tuos, „kurie… susiteršia su gyvuliais ar vyrais“[29]. Sinodas nutaria:

„Tie, kurie padarė tokius nusikaltimus prieš sulaukę dvidešimties, po penkiolikos metų atgailavimo bus priimti atgal į maldos bendrystę. Tuomet, jiems išbuvus penkis metus bendrystėje, leiskite jiems priimti aukos paslaptis [šv. Komuniją]. Tačiau ištirkite jų gyvenimą, kad nustatytumėte, kokio ilgio atgailą jie turėtų atlikti, kad gautų atleidimą. Jeigu jie nesusilaikydami atsiduodavo šiems nusikaltimams, liepkite jiems skirti daugiau laiko atgailos darymui. Tačiau tiems, kurie sulaukę dvidešimties metų ar daugiau ir yra vedę, jeigu jie padaro šiuos nusikaltimus, liepkite jiems atgailauti dvidešimt penkis metus, prieš priimdami į maldos bendrystę. Jiems išbuvus joje penkis metus, galiausiai leiskite jiems priimti aukos paslaptis. Toliau, jei tie, kurie yra vedę bei daugiau kaip penkiasdešimties metų ir padaro šiuos nusikaltimus, suteikite jiems bendrystės malonę tik jų gyvenimo pabaigoje“[30].

Pop. Siricijus (384–399) uždraudė priimti į klero tarpą ir suteikti šventimus žmonėms, buvusiems atgailautojo būklėje, taigi ir buvusiems sodomitams. Toledo XVI susirinkimo (693) atidarymo kalboje vestgotas Ispanijos karalius Egica kalba: „Žiūrėkite, kad nutartumėte išrauti tą begėdišką nusikaltimą, atliekamą tų, kurie guli su vyrais, kurių pasibaisėtinas elgesys suteršia padoraus gyvenimo grožį ir šaukiasi iš dangaus Aukščiausiojo Teisėjo pyktį“[31].

Kelios citatos iš Bažnyčios tėvų raštų.

Dar Evangelijų rašymo laikais (74 m.) Pseudo-Barnabo laiškas (10) ragina: „Nepasidarysi, sako, berniukų tvirkintojas, nei panašus į tokius… Nepasidarysi nei ištvirkėlis, nei vyrų mylėtojas, nei panašus į tokius“. 90 metais parašyta Didache (2, 2) taip pat įsako: „Nedarysi žmogžudystės, nesvetimausi, neužsiimsi pederastija, neužsiimsi paleistuvyste, nevogsi, neužsiimsi magija, neraganausi, nežudysi kūdikio abortu ir nežudysi to, kuris yra gimęs“.

Pirmieji bažnytiniai rašytojai buvo krikščionybės apologetai, todėl smerkia iškrypimus pirmiausia norėdami parodyti pagonybės nedorumą, ragindami atsiversti. II a. rašytojas Tertulijonas pabrėžia krikščionių skaistumą: „Visokį kitokį geismo siautėjimą, peržengiantį prigimties įstatymus ir paniekinantį tiek kūnus, tiek pačią lytį, mes išvejame… iš Bažnyčios pastogės, nes tai ne šiaip nuodėmės, o greičiau išsigimimas“[32]. Apie 150 m. šv. Justinas rašo:

„Mes sužinojome, kad atiduoti naujagimius yra nedorų žmonių darbas… Beveik visi atiduotieji (ne tik mergaitės, bet ir berniukai), yra užauginami prostitucijai. Ir šiam susiteršimui kiekvienoje tautoje randame daugybę moterų ir hermafroditų, ir tokių, kurie daro žodžiais nenusakomas nedorybes. Ir jūs už juos gaunate samdos mokestį, prievoles ir mokesčius iš jų, nors turėtumėte juos išnaikinti iš savo valdų… Yra tokių, kurie naudoja prostitucijai net savo vaikus ir žmonas, o kai kas yra kastruojami dėl sodomijos – ir jie susieja tai su misterijomis dievų motinai“[33].

Apie 190 m. šv. Klemensas Aleksandrietis tyčiojasi iš graikų mitologijos:

„Tuomet nėra neprotinga, kad poetai vadina jį [Heraklį] žiauriu niekšu ir gėdingu nenaudėliu. Būtų pernelyg bjauru vardinti visokias jo paleistuvystes ir ištvirkavimus su berniukais. Nes jūsų dievai nesusilaiko net nuo berniukų, vienas mylėdamas Hilą, kitas Hiacintą, kitas Pelopą, kitas Chrisipą, kitas Ganimedą. Tegul tokius dievus pagarbina jūsų žmonos, tegul jos meldžiasi, kad jų vyrai būtų į juos panašūs, tokie susivaldantys, kaip jie! Tuomet, mėgdžiodami juos tokiuose veiksmuose, jie taps kaip dievai. Mokykite savo berniukus garbinti tokius dievus, kad jie užaugtų vyrai su iš dievų gautu prakeiktu polinkiu, kad su jais būtų ištvirkaujama“[34].

„Netikintiems, kurie su panieka neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, įklimpdami svetimavime, paleistuvystėse, ištvirkavime su vyrais, nedoroje stabmeldystėje, godulyje, teks pyktis, rūstybė, sielvartas ir suspaudimas (Iš 4,11). Tokių laukia galas amžinoje ugnyje“, – grasina II a. pabaigoje šv. Teofilis Aleksandrietis[35].

Deja, pagoniškos ydos nebuvo lengvai išraunamos. Kaip ir šiandien, jas labiausiai platino pramogų industrija – tuomet tai buvo iš antikos paveldėtas teatras. Šv. Kiprijonas Kartaginietis rašo:

„Atkreipkite žvilgsnius į ne mažiau apverktinas baisybes kituose vaidinimuose… Vyrams atimamas vyriškumas, visas jų lyties pasididžiavimas ir galia yra sumoteriškėjusi, paniekinant jų suglebusius kūnus. Čia [teatre] labiausiai mėgstamas tas, kuris labiau palaužė savo vyriškumą ir sumoteriškėjo. Jis tuo labiau giriamas, kuo didesnis jo nusikaltimas, ir kuo labiau jis smukęs, tuo meistriškesniu jis laikomas. Būtent į tokį žiūrima ir – kokia gėda! – žiūrima su malonumu… Ir šiai baisybei netrūksta gundančio autoriteto…, nes jų Jupiteris yra aukščiausias ne tik valdyme, bet ir ydoje, degdamas žemiška meile tarp visų savo griausmų…, padedamas paukščių, jis išvyksta gadinti berniukų skaistumo. O dabar paklauskime: ar gali žiūrintis į tokius dalykus būti sveikos nuovokos ar padorus? Žmonės mėgdžioja dievus, kuriuos jie garbina, ir tokiems niekingiems nusikaltimams skatina jų religija“[36].

Šventoji Bažnyčia nuo pat pradžių savo tarpe turėjo ir nusidėjėlių, netgi pačių baisiausių. Bijodami pragaro, daugelis jų patys bėgo į tyrus, tapdavo uoliais atgailautojais atsiskyrėliais. Vėliau vienuolių uolumas mažėjo, jau dykumos tėvų tarpe pasitaikydavo sodomijos atvejų. IV a. Bažnyčios mokytojas šv. Bazilijus, vienos seniausių vienuolių regulų autorius, bando palaikyti discipliną:

„Klieriką ar vienuolį, kuris tvirkina jaunuolius ar berniukus, arba buvo pagautas bučiuojantis ar atliekant kokią begėdystę, reikia viešai išplakti, atimti jam tonzūrą [priklausymo dvasininkų ar vienuolių luomui ženklą] ir, nuskutus galvą, jo veidą apspjaudyti. Jis turi būti surištas geležies grandinėmis, pasmerktas šešiems mėnesiams kalėjimo, maitinamas tik sausa duona vienąkart per dieną vakare, triskart per savaitę. Praleidęs tuos šešis mėnesius atskiroje celėje, saugomas išmintingo vyresniojo su didele dvasine patirtimi, jis turi gauti maldų, vigilijų [bemiegių naktų] ir rankų darbo, visuomet saugomas dviejų dvasinių brolių, ir jam neturi būti leidžiama turėti jokių santykių… su jaunuoliais“[37].

Gėjai savo ydos atstovų ieško net šventųjų tarpe. John E. Boswell nesidrovi teršti, pvz., šventųjų kankinių Sergijaus ir Bakcho atminimo – šie 303 m. Sirijoje nukankinti romėnų armijos karininkai buvo draugai, palaikę vienas kito tikėjimą, nėra nė menkiausių nuorodų, kad jie buvo homoseksualūs. Gėjai perima kai kurių psichoanalizės atstovų „panseksizmą“, bet kokiuose draugystės ar meilės santykiuose (ne tik tarp vienos lyties draugų, bet net ir tarp vaikų ir tėvų) įžvelgia „lytinę dimensiją“. Geriausias pavyzdys – Bažnyčios mokytojo šv. Augustino šmeižimas. Savo apie 400 m. parašytuose „Išpažinimuose“ Augustinas kaltina save paauglystėje pasidavus ištvirkavimo nuodėmei (I, 13; II; III, 3 ir kt.). „Užsidegiau kitados jaunystėje troškimu pasisotinti pragariškais dalykais, ir drįsau apaugti įvairiausiomis tamsiomis meilėmis, ir išnyko man grožis, ir tapau puvėsiu tavo akyse, norėdamas patikti sau ir žmonėms“ (II, 1). Kai kurie autoriai paskutinį žodį (hominibus, žmonėms) net cituodami iškreipia į „vyrams“. Nė iš vienos „Išpažinimų“ citatos negalima daryti prielaidos, kad jaunojo Augustino ištvirkimo nuodėmės buvo homoseksualios, tokia mintis nekilo nė vienam jo komentatoriui. IV, 2 Augustinas rašo, kaip susirado moterį sugyventinę, ir tai atliko „vedamas beprotiškos aistros“. IV, 4 jis pasakoja apie savo nuoširdžią draugystę su krikščioniu Alipijumi ir savo liūdesį jam mirus – jis aukština šią draugystę ir niekaip nesieja jos su ką tik išpažintomis ištvirkavimo nuodėmėmis. Tiesa, Augustinas tai draugystei aprašyti naudoja jausmingus žodžius: „mano siela negalėjo būti be jo“, „mūsų draugystė vos tebuvo trukusi metus, kurie man buvo saldesni už visas ankstesnio mano gyvenimo saldybes“, „jis yra mano sielos dalis“ ir pan., tačiau visi komentatoriai sutaria, kad tiek aprašydamas savo nuodėmes, tiek šią draugystę, Augustinas – profesionalus oratorius – naudoja aiškiai perdėtus, oratoriškai hiperbolizuotus posakius. Ar jo pasileidimo nuodėmės tikrai buvo tokios baisios, galime spręsti jau iš to, kokiais tragiškais žodžiais jis čia pat aprašo „siaubingą“ kriaušių vagystės nusikaltimą (II, 4).

Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ (III, 8) griežtai pasmerkia sodomijos nuodėmę (ir niekur nesako, kad pats buvęs dėl jos kaltas):

„O begėdiški poelgiai, kurie prieštarauja prigimčiai (tokie buvo Sodomos nusikaltimai) visur ir visada laikomi smerktinais ir baustinais. Jeigu visos tautos tai būtų dariusios, pagal dievišką įstatymą už tokį nusikaltimą būtų buvusios nubaustos, nes Dievas sukūrė žmones ne tam, kad jie taip elgtųsi. Mat tokiu būdu pažeidžiamas pats bendradarbiavimas, kuris mus privalo sieti su Dievu, nes iškreipta aistra išniekina prigimtį, kurią [Dievas] sukūrė… Tu baudi žmones už tai, ką jie padaro prieš save, nes kai nusideda tau, jie nedorai pakenkia savo sieloms, gadindami ir iškreipdami savo prigimtį, kurią tu sukūrei ir sutvarkei. [Jie kenkia sau] ir nesaikingai naudodamiesi leistinais dalykais arba degdami noru naudotis tuo, kas neleistina ir kas prieštarauja prigimčiai (Rom 1,26)“.

„Antikinis pasaulis, kuriame augo ir vystėsi krikščionybė, žinojo pedofiliją, homoseksualumą, lesbianizmą, bet toks elgesys niekuomet nebuvo laikomas draugyste. Tarp patristinės eros krikščionių randame šių nuodėmių liudijimų, dažnai net tarp pačių asketų, bet jos laikytos iškrypimu ir nemestas net menkiausias įtarimo šešėlis koinobitiniam [vienuoliškam bendruomeniniam] vyrų ir moterų gyvenimui. Tarp krikščioniškųjų Rytų, o taip pat Vakarų vienuolių koinobitų meilė artimui buvo bendro gyvenimo taisyklė, ir ji dažnai tapdavo tvirta draugyste. Bazilijaus Didžiojo ir Grigaliaus Nazianziečio draugystė, Makrinos (Bazilijaus sesers) ir jos pasekėjų, Jono Auksaburnio ir Olimpijaus draugystės tapo krikščioniško sugyvenimo simboliais Rytų Bažnyčioje… Augustinas draugystės sampratą pakylėjo į antropologinį pačios žmogaus egzistencijos lygmenį: […] „Žemiškuose dalykuose žmogui nėra nieko brangaus, jeigu jis neturi žmogaus draugo“ (Ep. 130, 4), „Niekas nepažįsta savęs kitaip, kaip per draugystę“ (Ep. 83, q. 71, 5)“[38].

„Tikra draugystė yra tik ten, kur tu [Dieve] ją įtvirtini tarp susijusių tarpusavyje žmonių, paskleidęs mūsų širdyse meilę, atneštą Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota (Rom 5,5)“[39], – įsitikinęs šv. Augustinas. Kovodami prieš gėjų ideologiją, giname ne tik santuoką ir šeimos instituciją, bet ir paprastą sveiką draugystę tarp žmonių.

Galiausiai pacituosime IV a. Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį. Komentuodamas Laišką Romiečiams (Rom 1,26–27)[40], jis teigia, kad sodomijos geismai yra neatleistinas nusižengimas prigimčiai ir yra dvejopai destruktyvus, nes skatina naudoti lytį prieš jos tikslą pratęsti žmonių giminę ir griauna harmoningą vyrų ir moterų gyvenimą visuomenėje, šeimą. Savo pamoksle apie šį Laišką jis sako:

„Visos aistros yra gėdingos, nes nuodėmė dar labiau sužaloja ir pažemina sielą, nei liga kūną. Tačiau blogiausia iš visų aistrų yra geismas tarp vyrų… Nuodėmės prieš prigimtį yra sunkesnės ir labiau neatleistinos, netgi negalima sakyti, kad jos teikia malonumą, nes tikras malonumas gali būti tik pagal prigimtį. Tačiau kai Dievas apleidžia žmogų, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Todėl ne tik jų [homoseksualų] aistros yra šėtoniškos, bet ir jų gyvenimai velniški… Todėl aš sakau jums, kad jie yra blogesni už žmogžudžius, kad geriau būtų mirti, nei gyventi tokioje negarbėje. Žmogžudys tik atskiria sielą nuo kūno, o jie sunaikina sielą kūne… Nieko nėra, visiškai nieko nėra labiau beprotiško ar labiau žalingo kaip šis iškrypimas“[41].

Bažnyčios laikysena nuo viduramžių

John E. Boswell buvo iškėlęs absurdišką tezę, kad homoseksualumas Bažnyčioje nebuvo smerkiamas iki pat inkvizicijos įvedimo XI a. Jis net teigia suradęs „gėjų santuokos“ palaiminimo apeigas Rytų Bažnyčioje! Jis turi omeny graikų ir slavų bizantinio ritualo apeigynuose nuo IX a. randamą adelfopoiesis (gr. darymas broliais) ceremoniją. Tačiau visiškai aišku, kad tai tėra dviejų ar grupės vyrų dvasinės, krikščioniškos draugystės, sąjungos kokiems nors tikslams siekti palaiminimas. Jį galima paaiškinti kaip pagonybėje paplitusios „kraujo brolystės“ pakaitalą. Šiomis apeigomis būdavo laiminami religinių brolijų nariai, jos buvo veiksminga priemonė sutaikyti priešams, kad nebūtų vykdomas kerštas, taip pat sudarant valdovų politines sąjungas.

Viduramžiais nebūta daug Bažnyčios įstatymų sodomijos klausimu. Daugelis viduramžių vietinių bažnytinių sinodų nutarė, kad išrišimą nuo sodomijos nuodėmės gali suteikti tik popiežius, tik kai kada vyskupas[42]. Įsigalėjo paprotys tokius nusidėjėlius išduoti „pasaulietinei rankai“, kuri dažnai būdavo negailestinga. Ankstyvųjų viduramžių Ispanijos Lex Visigothica už sodomiją numatė kastracijos ir įkalinimo bausmę, frankų Ansegizijaus ir Benedikto Levito kapituliarijai – mirties bausmę nukirsdinant, Liudviko Pamaldžiojo kapituliarijai – sudeginimą ant laužo, kadangi „to reikalauja res publica gerovė, kad dėl tokių nuodėmių ir mes nežlugtume su visa karalyste“.

Išsamiausiai šią temą nagrinėjo 1120 01 23 susirinkęs Naplouse sinodas[43], vedamas Jeruzalės lotynų patriarcho Garmundo ir Jeruzalės karaliaus Baldvino. Žemės drebėjimai, epidemijos ir saracėnų puolimai buvo laikomi Dievo bausme už kryžiuočių prasižengimus, todėl priimti 25 kanonai prieš gašlumo nuodėmes, iš kurių 4 skirti sodomijai. Nutarta sodomijos nuodėmę padariusiems skirti sudeginimo ant laužo bausmę. 1307 Prancūzijos karalius Pilypas pradėjo persekioti tamplierių ordiną, jo nariai kaltinti erezija, baisiomis šventvagystėmis, taip pat sodomija. Jų prisipažinimai išgauti kankinant. 1312 pop. Klemensas V dėl politinio spaudimo paleido tamplierių ordiną (iš esmės sujungė su joanitais), bet jo kaip vienuolijos nepasmerkė. Daugelį amžių vyko istorikų ginčai dėl tamplierių kaltės, ji yra neįrodyta. Nepaisant to, masonai, o šiandien ir gėjų ideologija tamplierius laiko savo „kankiniais“.

Laterano III Susirinkimas (1179) savo 11 kanone skiria gana švelnias bausmes:

„Kiekvienas, pagautas atliekant nuodėmę prieš prigimtį, dėl kurios ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis (Ef 5,6), jeigu jis klierikas, tebūna pašalintas iš savo luomo ir uždarytas į vienuolyną atlikti atgailai; jeigu pasaulietis, tebūna ekskomunikuotas ir laikomas griežtai atskirtas nuo tikinčiųjų bendrystės“[44].

Atradus Ameriką, kolonistai ispanai ir portugalai negailestingai naikino transseksualus berdašus, berdašizmo reiškinys praktiškai išnyko. 1583 Peru III provincialinis sinodas nusprendė:

„Sodomija, ar su kitu vyru, ar su berniuku, ar su gyvuliu… užsitraukia mirties bausmę… Priežastis, kodėl Dievas leido, kad jūs, indėnai, būtumėte nubausti ir varginami kitų tautų, yra ši yda, kurią turėjo jūsų protėviai ir daugelis iš jūsų dar turite“.

Renesanso epocha, susižavėjusi antika, atnešė ir „graikiškosios ydos“ atgimimą, todėl prireikė nuosekliai kovoti prieš sodomiją. 1453 pop. Mikalojus V įgalioja Ispanijos inkviziciją persekioti sodomitus, prasideda procesai ir Italijoje bei kitose šalyse. Ypač uoliai prieš sodomiją kovojo didysis Bažnyčios reformatorius popiežius šv. Pijus V (1566–1572). „Pirmaisiais savo pontifikato metais popiežius pirmiausia rūpinosi dviem dalykais: Inkvizicijos uolumu ir kova prieš „tą pasibaisėtiną nuodėmę, kuria susitepusius miestus Dievo teisingumas sunaikino ugnimi“. 1566 balandžio 1 d. jis įsakė, kad sodomitai būtų atiduodami pasaulietinei rankai… Kai kurių sodomitų įkalinimas… padarė įspūdį Romoje ir ypač išgąsdino pasiturinčius žmones, nes buvo žinoma, jog popiežius nori savo įstatymą vykdyti net ir galingųjų atžvilgiu. Iš tiesų, baudžiant už ydas prieš prigimtį, viso šventojo Pijaus V pontifikato metu buvo taikoma sudeginimo ant laužo bausmė“[45]. Šv. Pijaus V laikais šv. Inkvizicija išleido dvi konstitucijas tuo klausimu. Konstitucijoje Cum primum (1566 04 01) popiežius kaip Inkvizicijos vadovas rašo:

„Savo širdyje nusprendę pašalinti visa, kas kokiu nors būdu galėtų įžeisti Dievo didybę, Mes nutarėme bausti, pirmiausia ir be pasigailėjimo, už tuos dalykus, kurie, remiantis Šventųjų Raštų autoritetu ir rimtais pavyzdžiais, yra labiausiai atstumiantys Dievui ir sukelia jo pyktį: tai yra aplaidumą Dievo garbinime, pražūtingą simoniją, šventvagystės nusikaltimą ir šlykščią geismo prieš prigimtį ydą. Dėl šių kalčių žmonės ir tautos yra baudžiami Dievo, pagal Jo teisingą nuosprendį, katastrofomis, karais, badu ir maru… Tegul teisėjai žino, kad jei po šios Mūsų Konstitucijos jie bus aplaidūs bausti už šiuos nusikaltimus, jie bus dėl jų kalti Dievo teisme ir taip pat užsitrauks Mūsų rūstybę… Jei kas atliks tą niekingą nusikaltimą prieš prigimtį, dėl kurio ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis, jis bus atiduotas pasaulietinei rankai nubaudimui; o jei jis klierikas, jam bus skirta tokia pat bausmė, prieš tai atėmus iš jo visus [bažnytinio luomo] laipsnius“[46].

Konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568 08 30) popiežius nutaria:

„Tas baisus nusikaltimas, dėl kurio sugedę ir begėdiški miestai buvo sudeginti dievišku pasmerkimu, sukelia skaudų Mūsų apmaudą ir sukrečia Mūsų sielą, todėl turime malšinti tokį nusikaltimą su didžiausiu galimu uolumu. Visai teisingai Laterano V Susirinkimas [1512–1517] nutaria: „Tegul kiekvienas klero narys, pagautas toje ydoje prieš prigimtį… bus pašalintas iš dvasininkų luomo ir priverstas atlikti atgailą vienuolyne“ (c. 4, X, V, 31). Kad tokio sunkaus prasižengimo užkratas neplistų su dar didesniu įžūlumu, pasinaudojęs nebaudžiamumu, kuris labiausiai paskatintų nusidėti, ir kad dar griežčiau būtų baudžiami šį niekingą nusikaltimą padarę klierikai, nebijantys savo sielų mirties, Mes nutariame, kad jie turi būti išduoti pasaulietinei valdžiai, kuri vykdo civilinį įstatymą. Todėl, norėdami griežčiau užsiimti tuo, ką nutarėme jau Mūsų pontifikato pradžioje, Mes nusprendžiame, kad kiekvienas kunigas ar klero, pasaulietinio ar reguliaraus, narys, padaręs tokį bjaurų nusikaltimą, šio įstatymo galia netektų visų klerikalinių privilegijų, visų postų, titulų bei bažnytinių beneficijų [teisės į pajamas] ir, bažnytinio teisėjo degraduotas, būtų nedelsiant atiduotas pasaulietiniam autoritetui, kad būtų įvykdyta egzekucija, kaip nurodyta įstatyme, vykdant tinkamą bausmę, taikomą pasauliečiams, prasmegusiems į šią prarają“[47].

Pasaulietinė valdžia bendradarbiavo su Bažnyčia. 1561 Bolonijos statutai, 1566 Feraros statutai, XVII a. Romos, Markos provincijos statutai, 1542, 1558 ir 1699 Florencijos įstatymų sąvadai, Karališkoji Portugalijos Ordinacija, Naujoji Ispanijos Rekompiliacija ir kiti Europos įstatymų rinkiniai taip pat numatė mirties bausmę[48]. 1532 imp. Karolio V Imperijos įstatymų knygoje 116 str. už sodomiją numato mirties bausmę sudeginant. Panašios sankcijos galiojo ir protestantų kraštuose. Pagal 1533 Henriko VIII įstatymą, kuris galiojo Anglijoje ir visose kolonijose iki 1861, sodomitams skiriama mirties bausmė pakariant. Nuo XVIII a. pab. beveik visur skiriamos tik įkalinimo bausmės. 1794 Prūsijos įstatymų rinkinio §1064 numato įkalinimo bausmę. 1871 m. Prūsijos teisė įsigali visoje Vokietijoje, §175 numato įkalinimo bausmę. Šis paragrafas buvo sugriežtintas 1935, sušvelnintas 1969, visai panaikintas 1994 m.

Po Prancūzų revoliucijos Bažnyčia prarado valstybės paramą, todėl galėdavo skirti tik dvasines bausmes ar „išmetimą iš darbo“. 1917 m. pop. Benedikto XV paskelbtas ir iki 1983 m. galiojęs Kanonų teisės kodeksas nustato štai ką:

Kan. 2357 §1: „Pasauliečiai, teisėtai pasmerkti dėl nusikaltimų prieš šeštąjį [Dievo Įsakymą], atliktų su nepilnamečiais, jaunesniais kaip šešiolika metų, arba dėl išžaginimo, sodomijos, kraujomaišos ar sąvadavimo, yra ipso facto [iškart po veiksmo, be atskiro nuosprendžio] turintys blogą vardą (infames), neskaitant kitų bausmių, kurias priteisė ordinaras [pvz., vietos vyskupas]“.

Ši teisinio blogo vardo užsitraukimo (infamia iuris) bausmė reiškia, kad kol ji galioja, pasaulietis negali priimti šv. Komunijos (kan. 855), negali būti Krikšto ir Sutvirtinimo tėvu (kan. 766, 796), užimti kokias nors pasauliečiams leistinas bažnytines pareigas, liudyti, būti patarėju ir t. t. Nuo šios bausmės gali atleisti tik Apaštalų Sostas (kan. 2295). Be to, aišku, galioja nuodėmklausio skirta atgaila.

Kan. 2358: „Klierikai, gavę žemuosius šventimus [iki subdiakonato], kalti dėl kokio nors nusikaltimo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, priklausomai nuo kaltės sunkumo, baudžiami net pašalinimu iš dvasinio luomo, jei tai daryti skatina nusikaltimo aplinkybės, taip pat bausmėmis, apie kurias kalbama kan. 2357, jei jis taikytinas“.

Kan. 2359 §2: „Jei [klierikai, gavę aukštuosius, t.y. subdiakonato, diakonato, kunigystės ar vyskupo šventimus] padarys nusikaltimą prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą su nepilnamečiais iki šešiolikos metų amžiaus arba atliks svetimavimą, išžaginimą, bestialiją, sodomiją, sąvadavimą, kraujomaišą su giminaičiais ar pirmojo laipsnio svainiais, jie suspenduojami, paskelbiami turinčiais blogą vardą, netenka bet kurių pareigų, beneficijų, titulų ar tarnybos, jei kokią turėjo, o rimtesniais atvejais ir deponuojami“.

Suspendavimas reiškia draudimą laikyti šv. Mišias, teikti visus sakramentus ir sakramentalijas. Deponavimas yra, paprastai tariant, galutinis atleidimas iš dvasininko darbo. Deponuotas dvasininkas netampa pasauliečiu, jis privalo kalbėti brevijorių, dėvėti dvasinį rūbą ir vykdyti kitas pareigas, bet nebeužima jokių pareigų ir nebegauna išlaikymo.

1983 m. pop. Jono Pauliaus II įvestas Kanonų teisės kodeksas apie sodomiją nebekalba. Tačiau kan. 1395 sako:

„§1. Klierikas [juo laikomas turintis diakono šventimus], gyvenantis konkubinate… bei klierikas, pasiliekantis kitoje išorinėje nuodėmėje prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą ir sukeliantis papiktinimą, baudžiamas suspendavimu, prie kurio gali būti palaipsniui pridedamos kitos bausmės iki atleidimo iš klieriko luomo, jei nepaisant perspėjimo lieka nusikaltimas. §2. Klierikas, kuris kitaip nusidėjo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, jei nusikaltimas padarytas naudojant prievartą, grasinimus, viešai arba su nepilnamečiu, neturinčiu šešiolikos metų, baudžiamas teisingomis bausmėmis, neišskiriant ir atleidimo iš klierikų luomo, jei to reikalauja atvejis“.

Taigi bažnytinė teisė tapo labiau neapibrėžta, paliekanti laisvę švelniam tokių nusidėjėlių traktavimui. Praėjusiais metais uždrausta priimti į seminarijas kandidatus, turinčius įsišaknijusį polinkį į homoseksualumą, tačiau nesiimama jokių priemonių prieš šimtus dvasininkų visame pasaulyje, atvirai pateisinančių homoseksualumą ar net įsitraukusių į gėjų veiklą. Vatikanas jaučiasi bejėgis prieš viską leidžiančias vyskupų konferencijas. Pvz., 2005 vasarį Anglijos vyskupų konferencija išleido direktyvą „Skirtingumas ir lygybė. Gairės“:

„Katalikų organizacijos turi garantuoti, kad joks prašantysis darbo ar darbuotojas nebūtų nepalankiau traktuojamas dėl savo rasės, gender, negalios, religijos ar tikėjimo, seksualinės orientacijos ar amžiaus… Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokia būtų jo ar jos seksualinė orientacija, turi teisę gyventi laisvai nuo diskriminacijos ar priekabiavimo, ir mes sveikiname įstatymus, kurie saugo šią teisę. Dar daugiau, visų seksualinių orientacijų žmonės turi teisę pilnai ir aktyviai dalyvauti katalikų bendruomenės gyvenime“.

Šventieji prieš Sodomos nuodėmę

Žymusis viduramžių teologas ir benediktinų reformuotojas šv. Petras Damijanis (1007–1072), Ostijos kardinolas, 1823 m. popiežiaus Leono XII paskelbtas Bažnyčios mokytoju, 1051 metais parašė baisų veikalą apie to meto dvasininkijos ydas – „Gomoros knygą“[49], kuri buvo dedikuota popiežiui Leonui IX ir susilaukė jo pagyrimo rašto. Tai pirmas ir svarbiausias viduramžių veikalas šia tema. Savo pagyrimo rašte popiežius sako:

„Tu nugalėjai tą kūnišką barbarybę, iškėlei dvasios ranką prieš geismų begėdystę. Tai prakeikta yda, visiškai atskirianti nuo dorybių Šaltinio, kuris, būdamas tyras, nepakenčia nieko netyro… Klierikai, kurių suterštą gyvenimą tavo išmintis verksmingai ir protingai aptarė, tikrai ir iš tiesų nepriklauso Jo paveldui. Tokie klierikai, jei ne žodžiais, tai darbų liudijimu pripažįsta, kad nėra tuo, kuo laikomi[50]… Tam, ką parašei… suteikiame mūsų apaštalinį autoritetą… Todėl visi, kurie susitepė aptartų keturių rūšių bjaurastimi… tiek šventųjų kanonų, tiek mūsų sprendimu išvaromi iš visų nesuteptosios Bažnyčios laipsnių“.

Šv. Petras Damijanis atskleidžia ir šiandien pastebimą homoseksualų polinkį savo yda suteršti visas gyvenimo sritis, istoriją, meną, teisę:

„Ši yda tikrai negali būti palyginta su jokia kita yda, nes pranoksta visų ydų baisumą. Ši yda yra kūnų mirtis, sielų pražuvimas, ji sutepa kūną, užgesina sielos šviesą, išveja Šventąją Dvasią iš žmogaus krūtinės šventovės, įsiveda gašlumo kurstytoją velnią, stumia į klaidą, visiškai atima iš apgauto proto tiesą, parengia einančiam pinkles, įkritusiam į šulinį uždengia dangtį, kad jis neišliptų, atveria pragarą, uždaro rojaus vartus, dangiškosios Jeruzalės pilietį padaro Babilono paveldėtoju, iš dangaus žvaigždės padaro šiaudą amžinajai ugniai, nukerta Bažnyčios narį ir įmeta į liepsnojančio pragaro viską ryjantį gaisrą… Ji viską suteršia, viską sutepa, viską supurvina, ji neleidžia šalia savęs išlikti nieko tyro, nieko nesuteršto, nieko švaraus: „Tyriems viskas tyra, – kaip sako Apaštalas, – o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, bet jų protas bei sąžinė suteršti“ (Tit 1,15)“[51].

Šv. Petras vaizdingai aprašo dvasines sodomijos ydai pasidavusio žmogaus kančias:

„Ji [dvasiniams] kariams atima dorybių ginklus ir išstato juos visų ydų strėlėms, kad jie būtų perverti. Ji pažemina Bažnyčioje, pasmerkia visuomenėje, suteršia slaptumoje, atima garbę viešumoje, graužia sąžinę kaip kirminas, degina kūną kaip ugnis. Ji pučia, kad išplėstų geismo ugnį, bet kita vertus bijo, kad netaptų vieša, kad neišeitų aikštėn, kad netaptų žinoma žmonėms. Ko gi nebijo tasai, kuris drebėdamas iš įtarumo bijo net paties jų abiejų nuosmukio bendrininko?.. Vargšas kūnas dega dėl niekingo geidulio šėlsmo, o šaltas protas dreba dėl pagiežingo įtarumo – taip vargšo žmogaus kūne įsiliepsnoja lyg pragaro chaosas, nes kiek tik kartų jį perveria minčių strėlės, tiek kartų jis kenčia dėl bausmės kankynės. Jei į nelaimingą sielą jau kartą suleido dantis ta nuodingoji gyvatė, tai nuo tada dingsta suvokimas, prarandama atmintis, aptemsta proto aštrumas – žmogus pamiršta Dievą, pamiršta net save. Tada tasai maras sugriauna tikėjimo pamatus, pakerta jėgas vilčiai, sutrauko meilės ryšį, pašalina teisingumą, sugriauna tvirtumą, atima saikingumą, atšipina išmintingumo smaigalį“[52].

Galiausiai šventasis ragina nusidėjėlį:

„Pakilk, pakilk, maldauju, pabusk, žmogau, kurį slegia niekingo geidulio miegas! Galų gale atsigauk, kuris kritai nuo mirtino kalavijo savo priešų akivaizdoje! Juk yra apaštalas Paulius – išgirsk, kaip jis šaukia, beldžiasi, purto tave, garsiu balsu tave kviesdamas: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus!“ (Ef 5,14). Jei girdi Kristų atgaivintoją, kodėl neturi vilties, kad ir tu būsi atgaivintas? Klausykis iš jo paties lūpų: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). Jei gaivinančioji Gyvybė nori tave prikelti, kodėl nori toliau gulėti savo mirtyje? Saugokis, saugokis, kad tavęs neprarytų desperacijos bedugnė! Tavo siela tegul su pasitikėjimu priima Dievo gerumą, kad dėl kaltės dydžio neaptemtų be atgailos. Juk vilties netenka ne nusidėjėliai, o netikėliai, ir į desperaciją sielą veda ne nusikaltimų didumas, o netikėjimas. Jeigu velnias pajėgė tave panardinti į šios ydos gelmes, tai juo labiau Kristaus galia pajėgs tave pašaukti atgal į tą viršūnę, nuo kurios nukritai“[53].

Kitas Bažnyčios mokytojas, šv. Tomas Akvinietis (1224–1274) rašo apie nuodėmes prieš prigimtį:

„Jos vadinamos gėdingomis (lot. ignominiae – pažodžiui „nežinotino vardo“) aistromis, nes jos nevertos, kad būtų minimos, kaip sako žodžiai Laiške Efeziečiams (5, 12): „Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“. Jeigu kūno nuodėmės yra paprastai smerkiamos, nes veda žmogų link to, kas jame yra gyvuliška, tai juo labiau nuodėmės prieš prigimtį, kuriomis žmogus nusmukdo save net žemiau už savo gyvulišką prigimtį“[54].

Savo „Teologijos sumoje“[55] šv. Tomas teigia, kad nors kai kurios nuodėmės, pvz., žmogžudystė ar šventvagystė (blasphemia), yra didesnės nuodėmės už nesusivaldymą, bet nesusivaldymas yra labiausiai peiktina ir gėdinga yda:

„Pirma, kadangi ji labiausiai priešinga žmogaus kilnumui, nes siejasi su geiduliais, kurie yra bendri mums ir gyvuliams, kaip sakyta anksčiau. Todėl Ps 48, 21 sakoma: „Žmogus nesuprato savo garbės, susilygino su neprotingais gyvuliais ir tapo į juos panašus“. Antra, nes ji labiausiai priešinga jo orumui (claritas) arba grožiui, kadangi nesusivaldymo geiduliuose mažiausiai matoma proto šviesos, iš kurio dorybė gauna visą savo orumą ir grožį. Todėl tokie geiduliai vadinami labiausiai vergiškais“.

Kai kurie gėjai netgi bando cituoti šv. Tomą, esą jis pripažįsta, jog homoseksualumas gali tiesiog faktiškai priklausyti kai kurių žmonių prigimčiai. Tačiau šv. Tomas moko:

„Kalbant apie malonumus (delectationes), pasitaiko, kad kai kurie yra paprastai tariant nenatūralūs, tačiau tam tikru atžvilgiu natūralūs… Todėl atsitinka, kad tai, kas yra prieš žmogaus prigimtį… tampa konkrečiam žmogui natūralu dėl tam tikro jame esančio prigimties sugedimo. Toks sugedimas gali būti kūne…, arba dėl blogos kompleksijos…, arba ir sieloje, kai dėl įpratimo kai kurie jaučia malonumą valgyti žmones arba sueiti su gyvuliais ar vyrais, ar dėl kitų dalykų, kurie neatitinka žmogaus prigimties“[56].

Aišku, kad šv. Tomas nelaiko visų jo vardijamų nenormalumų priklausančiais žmogaus prigimčiai, jie „natūralūs“ tik kaip įsišakniję įpročiai ar ligos. Kalbėdamas apie homoseksualumą, Tomas aiškiai mano, jog jo aktai vyksta „dėl įpratimo“, o šiandieninės psichiatrijos pripažįstamą dar iki įpročio esantį homoseksualų polinkį jis tikrai priskirtų aukščiau jo minimoms kūno ligoms ar blogai „kompleksijai“ – kūno ir sielos „jungties“ pažeidimui.

Teologams pritaria šventieji. Garsioji viduramžių mistikė šv. Hildegarda veikale Scivias (1151), patvirtintame pop. Eugenijaus III, perduoda Viešpaties žodžius, smerkiančius sodomiją:

„Moteris, pasiduodanti velniškiems keliams ir atliekanti vyro vaidmenį sąjungoje su kita moterimi, yra labiausiai pasibjaurėtina Mano akyse“. „Vyras, kuris nusideda su kitu vyru kaip su moterimi, baisiai nusideda prieš Dievą ir prieš tą sąjungą, kuria Dievas suvienijo vyrą ir moterį“.

XIV a. mistikė šv. Kotryna Sienietė perduoda jai apsireiškusio Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius apie smukusią to meto dvasininkiją:

„Jie ne tik nesipriešina tai silpnybei…, bet daro dar blogiau, atlikdami prakeiktą nuodėmę prieš prigimtį. Lyg apakę ir išprotėję, aptemdę savo proto šviesą, jie nesuvokia, kokioje ligoje ir varge jie yra. Tai ne tik sukelia mano pasibjaurėjimą, bet nepatinka net patiems demonams, kuriuos šie niekingi kūriniai pasirinko savo valdovais. Man ši nuodėmė yra tokia pasibaisėtina, kad dėl jos buvo nuskandinti penki miestai, vykdant Mano dieviškojo teisingumo, nebegalėjusio jų pakęsti, nuosprendį… Tai nepatinka demonams – ne dėl to, kad jie nemėgtų blogio ir jaustų džiaugsmą dėl gėrio, bet todėl, kad jų prigimtis angeliška ir todėl bjaurisi, kai atliekama tokia baisinga nuodėmė. Tiesa, kad būtent demonas sužeidžia nusidėjėlį užnuodyta geidulio strėle, bet kai žmogus atlieka tokį nuodėmingą aktą, demonas pasitraukia“[57].

Didysis XV a. pranciškonų pamokslininkas šv. Bernardinas Sienietis kalba apie pražūtingas dvasines tuo metu jau paplitusios nuodėmės pasekmes:

„Jokia nuodėmė neturi didesnės galios sielai, kaip prakeiktoji sodomija, kurios visais laikais nekentė visi, gyvenę pagal Dievo valią… Tokia aistra dėl savo pobūdžio ribojasi su beprotyste. Ši yda sujaukia protą, sugriauna kilnią ir nuoširdžią sielos būklę, dideles mintis sumenkina iki niekingų, padaro žmogų silpnadvasiu ir irzliu, užsispyrusiu ir užkietėjusiu, vergiškai suglebusiu ir nepajėgiu nieko daryti. Dar daugiau, valia, genama nepasotinamo malonumų ieškojimo, seka ne paskui protą, o paskui beprotybę… Žmogus, gyvenęs praktikuodamas sodomijos ydą, patirs daugiau pragaro kančių nei bet kas kitas, kadangi tai blogiausia nuodėmė, kokia gali būti“[58].

Kaip ir daugelio blogybių, gėjų ideologijos šiais prieš Dievą sukilusiais laikais neįmanoma įveikti vien politinėmis ar „viešosios nuomonės formavimo“ priemonėmis. Kristaus atperkančios malonės priėmimas yra vienintelis tikras vaistas nuo visų puolusios žmogaus prigimties silpnybių, tai liudija ir sėkminga gėjų „išėjimą“ iš ydingo gyvenimo ir atsivertimą skatinančių organizacijų veikla.

Naujausias Bažnyčios mokymas homoseksualumo klausimu

(kai kurios vietos išskirtos E. N.)

Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1986 spalio 1 d. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos Homosexualitatis problema („Bažnyčios žinios”, 2001 10 25)

„3. Išskirtinai ši problema buvo aptarta šios Kongregacijos 1975 m. gruodžio 29 d. Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų. Šis dokumentas pabrėžė pareigą stengtis suprasti homoseksualumo būklę ir pažymėjo, kad apie kaltumą dėl homoseksualinių veiksmų reikia spręsti labai apdairiai. Kartu Kongregacija pritarė paprastai daromam skirtumui tarp homoseksualumo būsenos ar polinkio jam ir homoseksualinių veiksmų. Pastarieji buvo apibūdinti kaip neatitinkantys savo esminio tikslo bei „iš esmės netvarkingi”, kurių niekaip negalima pateisinti (plg. 8, §4). Tačiau po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera. Čia dera patikslinti, kad nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu iš esmės blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu. Todėl tokios būklės žmonėms reikia skirti ypatingą pastoracinį dėmesį, kad jie nemanytų, jog tokio polinkio įgyvendinimas homoseksualiniais veiksmais yra morališkai priimtinas.

4. Vienas iš esminių tikro pastoracinio rūpinimosi dalykų – nustatyti atvejus, įnešusius sumaišties į Bažnyčios mokymą. Tarp jų minėtina viena nauja Šventojo Rašto egzegezės forma, pagal kurią teigiama, kad Biblijoje nekalbama apie homoseksualumo problemą arba kad joje homoseksualumas tylomis pateisinamas, taigi visi čia minimi moraliniai įsakymai yra tiek sąlygoti kultūriniu bei istoriniu aspektu, kad jų nebeįmanoma pritaikyti šiems laikams. Tokios nuomonės yra labai klaidingos ir klaidinančios, todėl jos reikalauja ypatingo dėmesio.

5. […] Reikia pabrėžti, kad, nepaisant šios stebėtinos įvairovės, Šventajame Rašte išlaikytas aiškus nuoseklumas homoseksualaus elgesio požiūriu. Taigi Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą grindžiamas ne atskirtomis nuo konteksto citatomis, iš kurių gali būti išvedamos abejotinos teologinės argumentacijos, bet tvirtu ir pastoviu Biblijos liudijimo pamatu. […]

7. Bažnyčia, klusni ją įkūrusiam ir sakramentinį gyvenimą davusiam Viešpačiui, švenčia meilės vienybės dieviškąjį užmojį, kai vyras ir moteris dovanoja vienas kitam savo gyvenimą. Tik santuokos ryšyje lytinių galių panaudojimas gali būti moraliai teisingas. Todėl homoseksualinis žmogaus elgesys yra amoralus. […] Homoseksualiniai santykiai nėra papildanti sąjunga, per kurią galima perduoti gyvybę, todėl tai prieštarauja pašaukimui gyventi tokia atsidavimo forma, kurią Evangelija vadina krikščioniškojo gyvenimo esme. Tai nereiškia, kad homoseksualūs asmenys nėra kilnūs ar atsidavę, kaip dažnai būna; tačiau jiems įsitraukus į homoseksualinius santykius įtvirtinamas jų netvarkingas seksualinis polinkis, kuriam būdingas savo paties patenkinimas. Kaip ir kiekviena moralinė netvarka, homoseksualiniai veiksmai kliudo savisklaidai ir laimei, nes priešinamasi kūrybinei Dievo išminčiai. Atmesdama klaidingas nuomones apie homoseksualumą, Bažnyčia ne riboja, o gina realistiškai ir autentiškai suvokiamą asmeninę laisvę bei orumą. […]

9. Pačioje Bažnyčioje yra susiformavusi tendencija, kurią sudaro įvairiai pasivadinusios spaudimo grupės. Taip siekiama sudaryti įspūdį, kad jos atstovauja visiems homoseksualams katalikams. Tačiau jų šalininkai daugiausiai yra tie asmenys, kurie arba ignoruoja Bažnyčios mokymą, arba siekia kaip nors jį griauti. Taip po katalikiškumo ženklu stengiamasi suburti tuos homoseksualus, kurie neketina atsisakyti savo homoseksualaus elgesio. […]

10. Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą. Tačiau netinka reaguoti į nusikaltimus homoseksualų atžvilgiu teigiant, kad homoseksualumo būklė nėra netvarkingas dalykas. Kai taip tvirtinama ir kartu homoseksualūs aktai priimami kaip geri arba kai priimami civiliniai įstatymai, kuriais globojamas jokios pagrįstos teisės neturintis elgesys, nei Bažnyčia, nei visuomenė neturėtų nustebti, kad suaktyvėja ir kitokie iškreipti požiūriai bei veiksmai ir sustiprėja neprotingos ir smurtinės reakcijos.

11. Kartais teigiama, kad tam tikrais atvejais homoseksualinė orientacija nėra apgalvoto žmogaus pasirinkimo rezultatas ir tuomet homoseksualus žmogus tarsi neturi alternatyvos ir yra priverstas elgtis homoseksualiai. Tad stokodamas laisvės, net ir įsitraukęs į homoseksualinius santykius, jis nebūtų kaltas. Čia svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų smerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar praeities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaina reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims. Kaip ir kiekvienu nusigręžimo nuo blogio atveju, homoseksualinių santykių atsisakantis žmogus privalo tvirtai bendradarbiauti su išlaisvinančia Dievo malone.

12. Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai? Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą. […] Lygiai taip, išsižadėdami savęs, homoseksualūs vyrai ir moterys panašėja su kenčiančiu Viešpačiu, ir šis savęs paaukojimas išgelbės nuo nuolat sunaikinti juos grasinančio gyvenimo būdo. Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pašaukti gyventi skaisčiai. […]”

1992 m. paskelbtas „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ (cit. pagal katekizmas.lcn.lt):

„Skaistumas ir homoseksualizmas

2357 […] Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu[61], visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“[62]. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti.

2358 Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.

2359 Homoseksualūs žmonės yra pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo palaipsniui ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.”

Tikėjimo Mokslo Kongregacijos Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, 2003 birželio 3 d. („Bažnyčios žinios”, 2003 08 14)

„[…] 2. Bažnyčios mokymas apie santuoką ir lyčių tarpusavio papildomumą kartoja tiesą, kuri akivaizdi teisingam protui ir kaip tokia pripažįstama visų didžiųjų pasaulio kultūrų. Santuoka nėra viena iš kokių nors žmogiškųjų asmenų sąjungų. Ji yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota sava prigimtimi, savais tikslais ir esminėmis savybėmis. Jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės. Taip jie abipusiškai tobulėja tam, kad bendradarbiautų su Dievu gimdydami ir ugdydami naują gyvybę.

4. […] Šventajame Rašte homoseksualūs santykiai „smerkiami kaip didelis iškrypimas <…> (plg. Rom 1,24–27; 1 Kor 6,10; 1 Tim 1,10). Toks Rašto vertinimas neleidžia daryti išvados, kad visi, kurie dėl šios anomalijos kenčia, yra už tai asmeniškai atsakingi, bet patvirtina, kad homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi“[63]. Toks pats moralinis vertinimas buvo būdingas daugeliui pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojų[64] ir vieningai įimtas į katalikiškąją Tradiciją. […]

5. […] Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti. Būtina susilaikyti nuo bet kurio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus ir, kiek įmanoma, nuo materialaus bendradarbiavimo juos taikant. Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę.

6. Norint suvokti, kodėl būtina prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui, atsižvelgtina į įvairių lygmenų etinius sumetimus.

Teisingo proto lygmuo

Pilietinio įstatymo tikslas palyginti su dorovės įstatymo tikslu neabejotinai ribotesnis[65]. Nepaisant to, pilietinis įstatymas negali prieštarauti teisingam protui, neprarasdamas sąžinę saistančios galios[66]. Tad kiekvienas žmogaus įstatymas turi įstatymo galią tiek, kiek jis atitinka teisingo proto pažintą prigimtinį dorovės įstatymą ir gerbia neatimamas kiekvieno asmens teises[67]. Įstatymai homoseksualiųjų sąjungų naudai prieštarauja teisingam protui, nes dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungai suteikia tokias pačias teisines garantijas, kokias turi santuokos institucija. Dėl pavojaus tokioms vertybėms valstybė negali įteisinti šių sąjungų, nenusižengdama pareigai skatinti ir ginti santuoką kaip bendrajam gėriui esmingai svarbią instituciją.

Galima klausti, kaip bendrajam gėriui gali prieštarauti įstatymas, kuris nė vieno kam nors neįpareigoja, bet tiesiog įteisina niekam, regis, žalos nedarančią faktinę realybę. Čia pirmiausia pravartu apmąstyti skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį“, veikdami „mąstysenos ir elgsenos modelius“[68]. Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją.

Biologinis ir antropologinis lygmuo

7. Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. […] Patyrimas rodo, kad lytinio dvipoliškumo nebuvimas trukdo normaliai vaikų, atiduotų tokių sąjungų globai, raidai. Jiems trūksta motiniškumo ar tėviškumo patirties. Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos. […]

Socialinis lygmuo

8. Visuomenė išlieka santuoka grįstos šeimos dėka. Neišvengiamas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo padarinys būtų naujas santuokos apibrėžimas paverčiant ją institucija, kuri savo teisiniu pavidalu nebeturėtų esminio ryšio su tokiais nuo heteroseksualumo neatsiejamais veiksniais, kaip gyvybės pratęsimo ir auklėjimo pareiga. Jei dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka teisės požiūriu tebūtų laikoma viena iš kelių galimų santuokos formų, tai santuokos idėja iš pagrindų pakistų, ir pakistų didelei bendrojo gėrio nenaudai. Homoseksualiąsias sąjungas pakeldama į santuokos ar šeimos lygmenį, valstybė elgiasi savavališkai ir prieštarauja savo pačios pareigoms. […] Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo. Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, juo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė. […]

10. Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. […] Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą. Jei neįmanoma tokio įstatymo visiškai anuliuoti, jis, remdamasis enciklikoje Evangelium vitae pateiktais nurodymais, gali „teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“, su sąlyga, kad jo „asmeniškas absoliutus pasipriešinimas“ tokio pobūdžio įstatymams „gerai žinomas“ ir vengiama papiktinimo pavojaus[69]. Tai nereiškia, kad labiau varžantis įstatymas šioje srityje galėtų būti laikomas teisingu ar bent priimtinu; čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma. […]”

Pagal www.katalikutradicija.lt

[1] „Atmintis ir tapatybė“, 2005.

[2] Christian Anthropology and Homosexuality VII // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 30, p. 9.

[3] Narcizas – save įsimylėjęs graikų mitologijos herojus.

[4] Angelo di Bernardino, O.S.A., Christian Anthropology and Homosexuality II // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 19, p. 10.

[5] Francis M. Mondimore, Homoseksualumo prigimties istorija, Eugrimas, V., 2000.

[6] NARTH savo Position statements, 4, nustato principą: homofobija yra fobija, t. y. iracionali homoseksualų baimė ir neapykanta jiems. Joks racionaliai pagrįstas ir teisėtai ginamas nepritarimas iš moralinės ar medicininės pusės nelaikytinas homofobija.

[7] Moral. l. 31, c. 45.

[8] Summa th. I-II, q. 84.

[9] Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. II, 1936, p. 528.

[10] De conceptu virg. 23.

[11] Summa th., II–II, q. 154 a. 12.

[12] De adulterinis coniugis, c. 8, 11 // PL 40, 382.

[13] Prümmer, Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. I, 1935, p. 244.

[14] Summa th. II–II, q. 153 a. 5.

[15] Moral. l. 31, c. 45.

[16] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[17] Taip pat plg. Mt 19, 12; 1 Kor 7.

[18] New Ways Ministry steigėja ses. J. Gramick yra pasakiusi: „Gėjai ir lesbietės taip pat žvelgia į Dovydo ir Jonatano bei Jėzaus ir Jono draugystes. Šios istorijos lesbietėms ir gėjams palieka viltį, kad bus laiminamos ir tos pačios lyties asmenų sąjungos ar draugystės“. Sr. Jeannine Gramick, Can Gays and Lesbians Come Out to be Faithful Catholics? // „U. S. Catholic“, August 1992, p. 11.

[19] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[20] Plg. Josephus, Antiquitates, I, 11, 1.

[21] Kitos vietos: Pak 29, 22; 32, 32–33; Iz 1, 7–10 (Rom 9,29); Jer 49, 17–18; 50, 40; Am 4, 11; Sir 16, 8; Apr 11, 8.

[22] „Judas darė, kas nedora Viešpaties akyse… Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Krašte buvo ir vyriškių – šventyklų kekšių. Judas kartojo visas pasibjaurėtinas apeigas tautų, kurias Viešpats buvo pašalinęs iš kelio izraelitams“ (1 Kar 14,22–24).

[23] Enzo Cortese, Christian Anthropology and Homosexuality III // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 26, p.10.

[24] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[25] Codex Theodosii, IX, VII, 3.

[26] Codex Theodosii, IX, VII, 6.

[27] Corpus Iuris Civilis, Institutae IV, 18, 4.

[28] Novella 77 (358 CE).

[29] C. H. Turner, Ecclesiae occidentalis monumenta iuris antiquisima, Oxford, 1909, t. 11, p. 19.

[30] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 172.

[31] Conc. Tolitanum XVI, 3 // Mansi 12, 71.

[32] De pudicitia, 4.

[33] I apologija, 27.

[34] Prakalba graikams, 2.

[35] Trys knygos Autolikui I, 14.

[36] Laiškas 1, 8; 253 m.

[37] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 174.

[38] Vittorino Grossi, Christian Anthropology and Homosexuality V // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 09, p. 10.

[39] Confes. IV, 4.

[40] In Epistulam ad Romanos IV.

[41] Homilia in Epistula Pauli ad Romanos // PG 47, 360 ir toliau.

[42] Synodus constitutiva Odonis episcopi Parisiensis (1196 m.), 4, 5 // Mansi 23, 678; Conc. provinciale Fritzlar (1287 m.), 4 // Mansi 23, 726; S. Synodus Ecclesiae Leodicae (1287 m.), 4 // Mansi 24, 891; Conc. Ramense (1408 m.) // Mansi 26, 1073.

[43] Conc. Neapolitanum, 8 // Mansi 21, 261–264.

[44] Conc. Lateranense, 11 // Mansi 22, 224.

[45] Ludovico von Pastor, Historia de los Papas, Gustavo Gilli, Barcelona, t. 17, p. 299 ir toliau.

[46] Bullarium Romanum, Roma, t. 4, c. 2, p. 284.

[47] Ten pat, t. 4, c. 3, p. 33.

[48] Pietro Agostino d‘Avack, L‘omosessualita nel Diritto Canonico // „Ulisse“, 1953 pavasaris, p. 682–685.

[49] Liber Gomorrhianus // PL 145, 159 ir toliau.

[50] Graikiškas žodis kleros reiškia burtas, burtu tekusi paveldo dalis. Klierikas – Dievo dalis, paveldas, nuosavybė.

[51] C. 16 // PL 145, 175–176.

[52] Ten pat.

[53] C. 23 // PL 145, 184–185.

[54] Super epistulas sancti Pauli ad Romanum I, 26.

[55] II-II q. 143 a. 4.

[56] I-II q. 31 a. 7.

[57] El dialogo // Obras de Santa Catarina de Siena, BAC, Madrid, 1991, p. 292.

[58] Predica 39 // Le prediche volgari, Rizzoli, Milano, 1936, p. 869 ir toliau.

[59] Žr. jo knygos Die Rolle der Erotik in der männlichen Gesellschaft apžvalgą knygoje Wojciech Kunicki, Rewolucja konserwatywna w Niemczech 1918–1933, Poznan, 1999, p. 623.

[60] Katolieke Stemmen, 1983 birželis-liepa, p. 275.

[61] Plg. Pr 19, 1–29; Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 10; 1 Tim 1, 10.

[62] TMK, dekl. Persona humana 8.

[63] Tikėjimo mokslo kongregacija, Deklaracija Persona humana (1975 12 29), 8.

[64] Plg., pavyzdžiui, šv. Polikarpas, Laiškas filipiečiams, V, 3; šv. Justinas, Pirmoji apologija, 27, 1–4; Atenagoras, Maldavimai už krikščionis, 34.

[65] Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 71.

[66] Plg. ten pat, 72.

[67] Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I–II, q. 95, a. 2.

[68] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 90.

[69] Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 73.