Svarbus dalykas, apie kurį reikėtų kalbėti, – ar patriotizmas be tikėjimo gali išgelbėti Tėvynę? Mano nuomone, negali. Katalikas turi būti patriotas, bet tai nereiškia, kad jis turi viskuo mėgdžioti nekataliką patriotą. Lietuva kaip valstybė ir tauta istoriškai išliko tik dėl katalikų tikėjimo. Jei Lietuva nebūtų priėmusi katalikybės, šiandien apie baltiškumą kalbėtume tik archeologine prasme. Todėl lietuvių nacionalistai turėtų būti dėkingi Katalikų Bažnyčiai iki grabo lentos.
Tikra tautinė dvasia – kaip sakė ispanų karlistai „pirmiau esu katalikas, po to ispanas“. Lietuviškumo jie neneigia, priešingai – perfrazuoju jų kitus žodžius: tikra lietuviškumo didybė ir yra katalikiškoje tos tautos šalies tradicijoje, jos išlaikyme ir manifestavime. Tautiškumas negali būti atskiras nuo Kristaus, jo tiesos mylėjimo ir viešo deklaravimo.
Čia galima pacituoti daktarą Plinio Correa de Oliveirą, kuris savo knygoje „Revoliucija ir kontrrevoliucija“ aprašo, kas yra tikra civilizacija:
„…katalikiška kultūra ir civilizacija yra tikroji kultūra ir tikroji civilizacija. Reikia pažymėti, kad jos negali egzistuoti nekatalikiškose tautose. Nors žmogus ir gali pats, iš savo žinojimo pripažinti gamtos dėsnius, tačiau jis be Bažnyčios autoriteto negali visiškai ir amžinai to žinojimo išlaikyti. Dėl to tas žmogus, kuris neišpažįsta tikrosios religijos, negali praktikuoti visų Dievo įsakymų. Esant tokioms sąlygoms, kadangi be žinojimo ir Dievo įstatymų laikymosi krikščioniškos tvarkos negali būti, tikroji civilizacija ir kultūra įmanomos tiktai šventosios Bažnyčios tikinčiųjų šeimoje. Kaip yra pasakęs šv. Pijus X, civilizacija yra tuo tikresnė, tuo ilgaamžiškesnė, tuo vaisingesnė, kuo ji yra giliau krikščioniška. Ir kuo smarkiau ji tolsta nuo krikščionybės idealų, tuo, didžiai visuomenės nelaimei, ji tampa dekadentiškesnė. Taigi pagal daiktų prigimties logiką Bažnyčia tampa krikščioniškos civilizacijos saugotoja ir gynėja.”
Deja, XX a. Lietuvos valstybės atgimimo veikėjai ją kūrė ne ant katalikiškų, o ant masoniškų (kaip šiandien visas valstybes), pagražintų pagoniškomis legendomis, pamatų. Tarpukario vyriausybės toleravo katalikų tikėjimą, bet nuoširdžiai jo nerėmė. Panašiai elgiasi ir kai kurie šiandieniniai tautiniai patriotai, slėpdami savo katalikybę. Katalikai taip elgtis neturėtų, o vieša malda turėtų paskatinti prisijungti ir tuos „drungnus katalikus”.
Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą, kylantį iš šiuolaikinio klaidingo požiūrio, kad religija turėtų būti atskirta nuo pasaulietinių dalykų ir kad visos religijos yra lygiavertės.
Pagal klasikinę teologiją katalikų religijos laisvė yra aukštesnė už valstybinę ar visuomeninę tvarką. Klasikinė teologija nežino jokios „autonomijos“ žmogaus gyvenime. Nėra individo ar institucijos, kuri galėtų egzistuoti be Kristaus: „Žmonių visuomenė gali būti pagydyta tik grįžtant prie krikščioniškojo gyvenimo ir institucijų“ (Leonas XIII, enciklika Rerum novarum). „Katalikų tikėjimo dogma yra ta, kad Kristus turi įstatymų leidybos, teismo ir valdymo galią visiems žmonėms ir valstybėms“ (Pijus XI, Quas primas). Visas pasaulis turi vienintelį „svorio centrą“ – Kristų Karalių, kuriam viskas turi būti pavaldu.
Viena iš modernistinių klaidų, kai visi tikėjimai sudedami į vieną lygį. Katalikų tikėjimas yra vienintelis tikras tikėjimas ir, skirtingai nuo kitų prigimtinių tikėjimų (kurie gali būti tik toleruojami), negali būti traktuojamas kaip kiti. O viešas katalikų tikėjimo išpažinimas labiausiai tinka visuomeninių ar valstybinių švenčių rėmuose.
Dar vienas klausimas yra susijęs su vieša malda. Kodėl viešos maldos yra būtinos? Nors mūsų laikais daug nuodėmių daroma viešai, nesvarbu, ar tai būtų abortai, ar skyrybos, ar sodomijos nuodėmė ir t.t., siekiant sumažinti bausmę, kuri neabejotinai bus skirta visai lietuvių tautai (taip pat ir kitoms tautoms) už šias nuodėmes, būtina už tokias nuodėmes atsilyginti ir viešai. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės atkūrimo diena yra tinkama data ir vieta atsilyginti už nuodėmes, padarytas mūsų Tėvynėje. Taip pat ir mūsų Tėvynės labui. Deja, šiemet šią dieną, šioje eisenoje, nepastebėjome jokios katalikų tikėjimo išraiškos.
Būtent, taip, ir turime veikti, derindami tikėjimą su tautiniais bei patriotiniais jausmais ir šį tikėjimą rodydami viešai pagerbdami Kristų Karalių bei atsilygindami už nesuskaičiuojamą daugybę šiandien viešai daromų nuodėmių. Tik taip galime apginti gerą Lietuvos vardą Dievo akyse. Tikiuosi, kad ji vėl taps Šventąja Lietuva, ir tegul Švenčiausioji Mergelė Marija mums padeda!
Jonas Šaulys