Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberalizmas

Visų liberalų (plačiąja žodžio prasme) – religinės, etinės, filosofinės bei visuomeninės „tolerancijos“ šalininkų – bendra klaida yra natūralizmas, Dievo apreikštos antgamtinės tiesos, bendros ir privalomos visai žmonijai, egzistavimo atmetimas. Popiežius Leonas XIII tai paaiškina enciklikoje Libertas:

„Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninio gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai. Natūralistų iškeltus dėsnius liberalai stengiasi įvesti dorovės srityje ir gyvenimo praktikoje. Žmogiškojo proto viešpatavimas yra pagrindinis racionalizmo dėsnis. Tas protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomą nuolankumą, pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, padarydamas tuo būdu save patį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai… liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios, kurios reikėtų klausyti. Kiekvienas esąs pats sau įstatymas. Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Ji laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įsakymų laikymosi ir įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą“.

Dėl to liberalams būdingas sričių, kur tolerancija taikytina ir netaikytina, neskyrimas. Žmogus, išaugęs ,,laisvoje“ mokykloje, neišmokytas ten tiesos, kad jam reikia sunkiai kovoti už savo ir kitų išganymą, neturi jėgų ir net nenori stengtis atsispirti pasaulio, kūno ir velnio (pagal katekizmą – trijų pagrindinių sielos priešų) vilionėms.

Gal mums ir skaudu tai girdėti, bet dabartinės „laisvos“ nuo Dievo apreikštos tiesos visuomenės formavimąsi Lietuvoje pradėjo būtent XIX a. pab. tautinio atgimimo vadovai. Katalikai šviesuoliai jau tada perspėjo, kad jei „varpininkų“ ir kitų liberalų idėjos – išstumti religiją iš viešojo gyvenimo – bus įgyvendintos, tai Lietuvą užlies moralinio pakrikimo banga. Žinoma, negalima paneigti, kad nemaža tautinio sąjūdžio veikėjų, nors ir laisvamaniai, buvo taurios, šviesios asmenybės. „Jų didžiuma iš tikro dori“, – pripažino katalikų visuomenininkas J. Staugaitis, pridurdamas, kad „vis dėlto jų dorumas tik laikinas, nes jie dar netoli nužengę nuo religijos; jie yra tik pirmoji netikinčių karta Lietuvoje; jie dar atsiduoda Evangelijos kvapu; mūsų inteligentai dar yra gryni teoretikai. Bet… kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo? Kas bus tuomet, kai „laisvamanių“ mokslas pradės lipti prie tamsiausiųjų Lietuvos sluoksnių, kuomet žmonių eilės pradės iš ateistinio mokslo išvedžioti taisykles praktiškajam gyvenimui?“[1]

Praėjus kelioms kartoms nuo tų laikų, galime matyti „atviros“ liberalioms klaidoms visuomenės vaisius. Tikėjimo Katalikų Bažnyčios mokymu smukimas, abejingumas religijai, greitas šeimų suirimas, gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, „sargio šventės“, „gėjų paradai“, tėvų, mokytojų bei kitų autoritetų neklausymas jaunimo tarpe, malonumų medžiojimo kultas, apskritai moralės atmetimas ir t. t. rodo, kad mūsų visuomenė per šimtą, o ypač per paskutiniuosius dešimt metų tapo gerokai mažiau dora ir katalikiška. Pamatus tam padėjo jau XIX a. pab. laisvamaniai, nors to šaknys siekė dar giliau – XIX a. pradžios masonų ložių Lietuvoje, filomatų ir filaretų laikus. Tautos žadintojai naiviai idealistiškai vylėsi, kad pavyks sukurti nuo Dievo nepriklausomą moralę, kuri galės išlaikyti žmones netikinčius, bet „gerus“.

Romantizmas

Lietuviai inteligentai perėmė garsiojo romantizmo „Vergilijaus“, Ž. Ž. Ruso, patiklią mintį, kad žmogus iš prigimties gimsta geras. Tačiau tam prieštarauja ne tik Katalikų Bažnyčios mokymas apie prigimtinį žmogaus palinkimą į blogį, bet ir gyvenimiškoji patirtis. Žinoma, savo žavesį turinčiame romantizme būta ir tokių prokatalikiškos krypties menininkų, kaip Novalis ir kiti, bet nemaža jų dalis skelbė ir pažiūras, prieštaraujančias Bažnyčios mokymui. Lietuvoje svarbiausiu romantizmo atstovu laikomas J. Basanavičius, bet jo idėjos persmelkė ir daugelio tautinio sąjūdžio atstovų pažiūras. Lietuvos praeities aukštinimas, išsilaisvinimo iš Rusijos vergovės siekimas buvo teigiami romantizmo elementai, bet buvo perimtos ir minėto pobūdžio utopinės idėjos.

Jau tais laikais teologai mėgino laisvamaniams įrodyti, kad negali būti dorovės be religijos, kad patys žmonės yra nepajėgūs susikurti sau dorovės principų. J. Staugaitis rašo: „Palikti žmogui sau pačiam sutverti doros įstatymus būtų vis tiek, ką palikti piktadariui, kad jis pats teisme save teistų.“

„Švietėjų“ materializmas

Didelę įtaką nacionalinio sąjūdžio laisvamanių pažiūroms, ypač etikai, padarė ir „Apšvietos“ laikotarpio materialistų ideologija, materialistinis žmogaus prigimties bei jo elgesio aiškinimas. Jis veikė P. Leoną, P. Višinskį, G. Petkevičaitę-Bitę ir kitus, kurie dorovės prigimtį bandė sieti su materialinėmis gyvenimo sąlygomis. Jie taip pat teigė, kad norint pakelti žmonių dorovę, reikia pagerinti jų gyvenimo sąlygas, plėtoti švietimą. Bet materialinės sąlygos ir švietimas gali įtakoti žmogaus dorovę, o ne ją visiškai nulemti – tai rodo gausybės vargingai gyvenusių, o kartais ir menkai apsišvietusių šventųjų pavyzdžiai. 

Kitos iš švietėjų perimtos idėjos – žmogaus vertingumas ir orumas, „tolerancijos ir pakantumo“ principai, taip pat kovingasis švietėjų ateizmas. Nieko nuostabaus, kad dauguma katalikų kunigų ir visuomenės veikėjų net ir visą tautinį sąjūdį iš pradžių laikė bedievišku ir katalikiškai tautai nepriimtinu[2]. Juk pradiniame periode jam vadovavo beveik vien laisvamaniai. Tiesa, vėliau paties tautinio sąjūdžio gretas papildė katalikų veikėjai, nuspalvinę jį šviesesnėmis spalvomis.

Pozityvizmas bei socializmas

Nemažą įtaką nereliginei etikai Lietuvoje padarė visoje Europoje XIX a. II pusėje paplitęs pozityvizmas, kurio lietuviai pirmiausia sėmėsi iš vad. Varšuvos pozityvizmo, apėmusio kone visą Lenkijos kultūrą. Jis propagavo L. Biuchnerio ir kitų vadinamąjį vulgarųjį materializmą, Č. Darvino, Ž. E. Renano ir kitų Vakarų Europos atstovų filosofines pažiūras. Beje, Biuchnerio veikalus jo tautietis filosofas Paulsenas sakėsi skaitęs deginamas gėdos dėl savo tautos bendrojo išsilavinimo.[3] Ypač „Varšuvos pozityvizmo“ buvo veikiamas V. Kudirka. Dar mokydamasis kunigų seminarijoje (!), jis susipažino su O. Konto, H. Spencerio darbais, žinomais savo antikrikščioniškumu. Kad pozityvizmo filosofija persiėmusi Europa grįžta į barbarizmą, gyvenimo gale pripažino net pats Spenceris[4].

Pirmoji lietuviškai parašyta pasaulietinės etikos knygelė, turinti neabejotinai pozityvistinių tendencijų, buvo J. Šliūpo „Vargdienio išganymas“. Panašiai įtakai pasidavė ir kiti inteligentai. Nors pozityvizmas iš esmės neigia romantizmą, bet Lietuvoje jie abu buvo pritaikyti kovai ne tik prieš nacionalinę priespaudą, bet ir prieš Katalikų Bažnyčią. Pozityvizmas, kaip rašo B. Gendzelis, „pripažindamas, kad nieko nėra tikro išskyrus faktus, atmetė religijos skelbiamas „tiesas“[5], žinoma, nesiteikdamas pastebėti katalikybės teisumą patvirtinančių faktų, tokių kaip Turino drobulė, šimtmečius iki šiol negendantys šventųjų kūnai ir t. t.

XIX a. pozityvizmo srovę, besistengiančią sukurti tik šiuo pasauliu besiremiančią aukštą civilizaciją, žinomas Miuncheno filosofas neotomistas prof. Bomkeris (†1924) vaizduoja šitaip: „Pozityvistinė pasaulėžiūra, atmetusi idealiąsias etikos ir religijos vertybes, apoteozuoja visuotinį pasaulio supramoninimą, bildančioje mašinų gausybėje su dirbančiais ir žemiškos būties malonumais bei individualia laisve besinaudojančiais šio pasaulio žmonėmis, kuriems nesuskamba joks religinį pakilimą žadinantis varpelio garsas, nežvilgteri jokia metafiziškojo pasaulio eterio mėlynė, joks ramus širdies namų židinio darželis neišdaigina gėlės, kuri nujaustų kitą gyvenimą ir amžinybę“[6].

Pozityvizmas imasi begalinio šio pasaulio faktų registravimo, pamiršdamas aukščiausią jų šaltinį – Dievą. Vietoje Jo iškeliamas stabas – mokslas. „Juo daugiau mes darbuosimės ir kovosime už mokslą, – juo mūsų gyvenimas bus gražesnis ir laimingesnis“, – rašo J. Biliūnas[7]. Mokslas, žinoma, gali apšviesti tautą, bet tik Kristaus mokslo šviesoje. Mokslas be Dievo triumfavo XX a. pasaulyje, bet ši mokslinga visuomenė nuolat serga depresija.

J. Biliūnas, nors nuostabiai įžvelgė žmogaus asmenybės gelmes, jo tragizmą netobuloje visuomenėje, bet kaip ir nemaža to meto inteligentų, nuoširdžiai tikėjo laisvamaniškos Europos „pasiekimų“ „išganančia galia“. Jie matė giliai tikinčią katalikišką liaudį, kuri buvo neapsišvietusi. Dėl to kalta buvo ne Katalikų Bažnyčia, o carinė Rusija. Jų klaidinga išvada – katalikybė neša tamsybę liaudžiai. Jie taip pat matė sulenkėjusią dvasininkiją, lenkų kalbos brukimą bažnyčiose. Taigi, norint išsaugoti lietuvišką kultūrą, esą reikia atsiriboti nuo katalikybės. Šiuos tautos „švietėjus“ galima suprasti, bet ne pateisinti. Jų krypties klaidingumą aiškiai parodė katalikai tautinio atgimimo veikėjai, plėtoję katalikišką švietimą ir lietuvišką kultūrą.

J. Šliūpo ir V. Dembskio („lietuvių Voltero“) pažiūras iš pradžių stipriai paveikė kun. Lamenė, „krikščioniškojo socializmo“ pradininko, mintys, pasmerktos popiežiaus Grigaliaus XVI.

Būsimieji Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjai, dar mokydamiesi Maskvos ir Peterburgo universitetuose, buvo paveikti materialistinių rusų revoliucinių demokratų ir narodninkų pažiūrų. Didelę įtaką jiems padarė ir XIX a. 9 dešimtmetyje plintantis marksizmas. Jo paveikti buvo P. Leonas, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, dar labiau – J. Adomaitis, G. Petkevičaitė, J. Biliūnas.

Veikiant šioms įvairioms filosofinėms idėjoms, kaip rašo V. Žemaitis, „susiformavo iš esmės ateistinė Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjų pasaulėžiūra, kuria remdamiesi jie sprendė ir etines problemas. Jų etinės pažiūros, glaudžiai susijusios su bendromis visuomeninėmis pažiūromis, dažnai organiškai plaukė iš pastarųjų“[8].

2.5. Liberalioji revoliucija

Praktinėje visuomeninėje veikloje tokių pažiūrų upeliai sutekėdavo į vieną – liberalizmo upę. V. Lukoševičius „varpininkų“, demokratų, liaudininkų, socialdemokratų, net konservatyviųjų tautininkų ir (iš dalies) krikščionių demokratų idėjas teisingai priskiria įvairaus pobūdžio liberalizmui, suvoktam plačiąja prasme. Liberalizmas yra visa apimanti iš esmės tradicinei katalikybei priešiška pasaulėžiūra, kurios idėjas kurianti ir po pasaulį platinanti „laboratorija“ yra masonų organizacija[9] – amžinas Revoliucijos įsikūnijimas[10]. Vyskupas Gaume tiksliai įžvelgia iki mūsų dienų „taikingos evoliucijos“ ir nuolatinių „reformų“ keliu tebetrunkančios liberalizmo revoliucijos esmę, įdėdamas į suasmenintos Revoliucijos lūpas prisipažinimą:

„Aš esu neapykanta visokiai tvarkai, kurios žmogus neįsteigė ir kurioje jis nėra kartu karalius ir Dievas. Aš esu skelbimas žmogaus teisių, nesirūpinant Dievo teisėmis. Aš esu religinės ir socialinės būklės pagrindimas žmogaus valia vietoje Dievo valios. Aš esu nuo sosto nuverstas Dievas ir žmogus jo vietoje. Štai kodėl aš esu vadinama Revoliucija, tai yra apvertimas“[11].

Iš čia kyla Lietuvos ir viso pasaulio liberalų „laisvės“ reikalavimai. V. Lukoševičius aiškina: „Įvairiais požiūriais liberalizmas pirmiausia reiškia laisvę. Ekonominėje srityje – tai verslininkystės ir prekybos laisvė, privatinė nuosavybė; politinėje – žmonių lygiateisiškumas, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvė, nevaržomas švietimas gimtąja kalba; kitose srityse – sąžinės laisvė, tikėjimas pažanga, proto galia, humanizmo idealais“[12].

Tarp gerų reikalavimų, po patraukliu „įpakavimu“ čia slepiasi klaidos, visiems laikams pasmerktos neklystamu popiežių mokymu – nekatalikiškų religijų viešo išpažinimo laisvė[13], spaudos laisvė publikuoti bet kokius, net antikatalikiškus teiginius[14], apskritai laisvė daryti bet ką, net tai, kas prieštarauja Dievo meilei, Jo valiai ir gresia sielų išganymui. Šia prasme liberalai yra ir socialdemokratai, apskritai – praktiškai visos prie dabartinės politikos prileidžiamos organizacijos.

Kad visa tai neatrodytų vien perdėtu „tamsybininkų niurzgėjimu“ verčiau paklausykime pačių liberaliai nusiteikusių Lietuvos inteligentų.

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Ar “tautinio atgimimo švyturiai” buvo geri katalikai?

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Meškus [Staugaitis J.], Katalikų tikėjimas ir jo priešai. Seinai, 1908, p. 30. Cituota iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius, 1986, p. 34.

[2] Žemaitis V., Tolerancijos idėja lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo veikėjų pažiūrose // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 83.

Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83. Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83.

[3] Anot Paulseno, vokiečių filosofas Häckelis reiškia tokį pat neleistiną filosofijos, religijos ir Bažnyčios istorijos dalykų nežinojimą ir tokį pat geros valios trūkumą svarstyti tuos dalykus be prietarų ir teisingai, kaip ir Büchneris. Žr. kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932 m., p. 86.

[4] Kun. Lomanas J. Quo vadis modernioji Europa? p. 165.

[5] Gendzelis B., Pozityvistinės idėjos Lietuvoje (XIX a.) // „Problemos“, 1973, Nr. 1 (11). Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 21.

[6] Cit. prof. Dovydaitis, Idealizmo pasaulėžiūros laimėjimai šių dienų // „Židinys“ 1926, p. 31.

[7] Biliūnas J., Stebuklai mokslo // Raštai. Vilnius, 1980.

[8] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 2122.

[9] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 84.

[10] Popiežius Leonas XIII, enciklika „25 Mūsų pontifikato metams“, 1902 m.

[11] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him., Dickinson, Texas, 1988, p. 264.

[12] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 3.

[13] Popiežiaus palaimintojo Pijaus IX enciklika Quanta cura, §X, 7879.

[14] Ten pat, §X, 79.