Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

35 Plinio Corrêa de Oliveiros ir TFP – „Tradicija-Šeima-Nuosavybė“ organizacijos veiklos metų laisvos Lietuvos labui!

1989 m. lapkritį nepasitenkinimo banga, nuvilnijusi per geležinės uždangos šalis, nulėmė Berlyno sienos griūtį. Tai buvo nesulaikomos lavinos pradžia, kuri galiausiai nuvertė Sovietų imperiją, nepaisant M. Gorbačiovo klaidinančių pažadų apie pertvarką ir viešumą (Perestroika ir Glasnost).

Lemiamą žingsnį Sovietų koloso žlugimo link žengė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d., paskelbdama šalies nepriklausomybę nuo Maskvos tironų.
Maža Lietuva – viena iš trijų Baltijos valstybių, stovinčių priešais Rusijos mešką – nesėkmingai ieškojo paramos Vakarų šalyse. JAV, Prancūzijoje ir kitur jos atstovai nesulaukė jokios paramos dėl paskelbtos nepriklausomybės. Priešingai, jie gavo nuolaidžiavimo patarimų, raginančių ieškoti kompromiso su Maskva.

Fatimos Dievo Motinos statulos piligrimystė Lietuvoje – „Tradicija – Šeima – Nuosavybė“

Lietuvos nepriklausomybės deklaracija buvo iškilusi pavojuje tapti tuščiu veiksmu, kuris galėjo pasmerkti tautą didžiuliam pažeminimui ir dar ilgesniam laisvės troškimo slopinimui.
Šiame niūriame ir nerimą keliančiame fone, 1990 m. gegužės pabaigoje, Plinio Corrêa de Oliveira iniciatyva, Brazilijos TFP (Tradition, Family and Property) išėjo į gatves rinkti parašų Lietuvos nepriklausomybei paremti. Netrukus prie jų prisijungė kitos TFP organizacijos iš penkių žemynų. Per kiek daugiau nei keturis mėnesius TFP atstovai iš 20 šalių surinko didžiausią tuo metu galiojančią peticiją istorijoje – 5 218 520 parašų.

Tarptautinės žiniasklaidos plačiai nušviesta TFP kampanija suteikė naujos vilties ir įkvėpimo Lietuvos patriotams. Jie pamatė, kad pasaulyje yra žmonių – beveik du kartus daugiau nei pačios Lietuvos gyventojų – kurie ištiesė pagalbos ranką ir išreiškė moralinę paramą. Šis palaikymas buvo lemiamas, kad lietuviai nepasiduotų Vakarų siūlomoms kompromisinėms nuotaikoms.

1990 m. gruodžio 6 d. TFP delegacija stovėjo priešais Šv. Bazilijaus katedrą Maskvos Raudonojoje aikštėje, po to, kai perdavė 5,2 mln. parašų Gorbačiovo biurui kartu su lydinčiu laišku, paaiškinančiu kampanijos tikslą – palaikyti Lietuvos nepriklausomybę.
Po to, kai visi parašai mikrofilmuoti buvo perduoti Kremliui, delegacija, sudaryta iš įvairių Amerikos ir Europos TFP organizacijų narių, išvyko į Lietuvos sostinę Vilnių. Ten jie buvo entuziastingai sutikti geležinkelio stotyje.

TFP delegacija prie Šv. Bazilio katedros Maskvos Raudonojoje aikštėje (1990 m. gruodžio 6 d.), po to, kai Gorbačiovo biurui buvo įteikti 5,2 milijono parašų ir laiškas, kuriame buvo išdėstyta kampanija už Lietuvos nepriklausomybę.

TFP delegacijai, kuriai vadovavo dr. Caio Xavier da Silveira ir kurią sudarė atstovai iš skirtingų tautų, buvo suteikta galimybė susitikti su prezidentu Vytautu Landsbergiu, kuriam jie įteikė oficialų laišką ir peticiją su visais 5,2 mln. parašų. Delegacija taip pat buvo sutikta Lietuvos parlamente.

TFP delegacija, sudaryta iš įvairių šalių atstovų ir vadovaujama dr. Caio Xavier da Silveira, apsilankė Lietuvoje, įteikė 5,2 milijono parašų prezidentui Vytautui Landsbergui (nuotraukoje matomas su oficialiu jam adresuotu laišku) ir susitiko su Lietuvos Parlamento nariais.

Delegacija taip pat susitiko su aukštais Bažnyčios hierarchais, tarp jų – kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Kauno arkivyskupu.Tą progą pasinaudodami, tiek kardinolas Sladkevičius, tiek prezidentas Landsbergis paprašė TFP narių nepamiršti Lietuvos. Kardinolas netgi išreiškė norą, kad TFP būtų įkurta ir Lietuvoje.

Pasaulio rekordo sertifikatas už didžiausią galiojančią peticiją, kurioje yra 5 218 520 parašų, koordinuotą „Tradition Family Property“ 1990 m. vasarą, remiant Lietuvos nepriklausomybę nuo TSRS. Įrašas pateikiamas 1993 m. „Gineso rekordų knygos“ 180 puslapyje.

„Baltijos kelias“ – tai įvykis, vykęs 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kurios tuo metu dar buvo SSRS sudėtyje. Apie 2 mln. žmonių susikibo rankomis sudarydami gyvą žmonių grandinę, nusidriekusią per daugiau kaip 600 km, kertančią visas tris Baltijos šalis ir jų sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Ši unikali demonstracija siekė atkreipti pasaulio dėmesį į bendrą likimą, ištikusį šias tautas. Data buvo pasirinkta sąmoningai – ji žymėjo 50-ąsias Molotovo–Ribbentropo pakto metines, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija pasidalijo Rytų Europą, o Baltijos šalys pateko Sovietų okupacijon. Sovietų valdžia šio pakto egzistavimą pripažino tik savaitę prieš Baltijos kelią. Protestas vyko taikiai.

„Baltijos kelias“: 1989 m. rugpjūčio 23 d. trijose Baltijos šalyse (Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje), tuomet dar buvusiose Tarybų Socialistinėse Respublikose, vykęs renginys, kurio metu apie du milijonai žmonių susikibo rankomis ir sudarė daugiau nei 600 km ilgio žmogaus grandinę, perėjęs tris Baltijos respublikas ir tris sostines (atitinkamai Vilnių, Taliną ir Rygą).

Atsiliepdamos į Lietuvos vadovų prašymą, TFP delegacijos nuo 1993 m. kasmet lankosi Lietuvoje paskutinę rugpjūčio savaitę ir pirmą rugsėjo savaitę, palaikydamos draugystę su senaisiais bičiuliais ir užmegzdamos ryšius su naująja, jau laisvėje gimusia karta.

2022 m. procesija į Šiluva, kur 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija ir kuri yra pagrindinė šalies Marijos šventovė.

kontrastas.info/TFP STUDENT ACTION

Originalūs dokumentai – TFP delegacijų susitikimai su nepriklausomos Lietuvos vadovais, taip pat su katalikais ir katalikų kunigais Lietuvos parapijose:

„Marijos Radijas“ interviu su TFP delegacija Lietuvoje 2019 m.:

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

© Katalikiška Lietuva 2020