„Tardama šiuos paskutinius žodžius, – pasakoja sesuo Liucija, – Ji atvėrė rankas, kaip ir du paskutinius kartus. Šviesos stulpas, kurį ji skleidė, atrodė, prakiurdė žemę, ir mes pamatėme ugnies jūrą. Šioje ugnyje velniai ir sielos lyg permatomi juodi ar bronziniai ugnies liežuviai, įgaunantys žmogiškus bruožus, blaškėsi gaisre, kuris ėjo iš jų pačių kartu su dūmų debesimis, kaip žiežirbos dideliame gaisre blaškėsi tartum be svorio ir netekę pusiausvyros. Girdėjosi šauksmai ir dejonės nuo skausmo ir nevilties, kas kėlė baimę, net siaubą. Velniai skyrėsi vienas nuo kito baisiomis, šlykščiomis nežinomų žvėrių formomis, permatomomis kaip įkaitusios juodos žarijos“.
Vizija truko akimirką, per kurią Liucija suspėjo sušukti „Ai!“. Ji pridūrė, kad jeigu Dievo Motina nebūtų žadėjusi pasiimti jų į Dangų, regėtojai būtų numirę iš siaubo.
Būtina pažymėti, kad tikėjimu žinome – kad įsivaizduotume, kas yra ši pragaro ugnis, – jog tai tikra ugnis. Todėl būtina atmesti modernistinę mintį, kad pragaro ugnis yra simbolinė išraiška, vaizduojanti moralinio pobūdžio kančią. Pragare yra moralinio pobūdžio kančia, ir ši kančia yra baisi. Tai Dievo atėmimas, tai amžina neviltis, kurioje žmogus jaučiasi atsidūręs visiškai už savo prigimties ribų, patekęs į baisų konfliktą su pačiu savimi. Tačiau kartu su šia moraline kančia sielai tenka ir fizinė kančia. Pragare yra tikra ugnis, kuri iš tikrųjų yra ugnis, ir ta ugnis degina sielą.
Kas nors gali pasakyti: „Bet aš negaliu suprasti, kaip dvasinė siela, būdama dvasinė siela, gali būti deginama ugnies“. Tai labai lengva suprasti: argi dvasinė siela nesusijusi su kūnu? Taigi ar ji nėra susieta su kuo nors materialaus pobūdžio? Jei ji susieta su materija, kodėl tada jos negali sudeginti kažkas materialaus? Tai akivaizdu!
Šventasis Alfonsas Liguoris sako, kad ši ugnis yra tokia baisi, jog baisiausia liepsna žemėje, palyginti su šia ugnimi, dega taip menkai, kaip „dega“ nudažyta liepsna, palyginti su tikra liepsna žemėje. Todėl supraskite, kad čia matomos baisiausios ugnys nėra tokios baisios kaip pragaro.
Tai labai gera meditacija, kurią reikia atlikti. Štai kodėl Dievo Motina norėjo, kad ta ugnis pasirodytų šiandienos nusidėjėliams. Dažnai, matydamas įspūdingesnę liepsną, prisimenu pragarą, ir tai yra gerai. Pavyzdžiui, kai nuvažiuoju į Santą ir matau tą Cubatão (naftos perdirbimo gamyklos) kaminą, iš kurio veržiasi įspūdinga liepsna, man smagu šiek tiek pagalvoti apie pragarą. Ta ugnis paruošta man, ji paruošta kiekvienam iš mūsų, jei nebūsime ištikimi.
Šventoji Teresė iš Avilos turėjo malonę pamatyti vietą, kuri jai buvo skirta pragare, jei ji nebus ištikima. Tai buvo didžiulė vieta su savotiška krosnies niša, į kurią jos kūnas turės įeiti sulinkęs visai amžinybei. Ir gerai, pavyzdžiui, kai eini pro tas remontuojamas gatves, kur savotiškoje keptuvėje dega asfaltas, ir matai, kaip ta ugnis liejasi kaip lietus, įdomu pagalvoti: „Jeigu man tektų visą naktį ten išbūti įkišus tik vieną pirštą, gal atsibusčiau negyvas iš nevilties ir skausmo“. Dabar taip atsitinka su ugnimi, kuri yra niekuo nepalyginama su pragaro ug
Pragaro vizijos poveikis mūsų dvasingumui
Pragaro ugnis yra baisi ir trunka amžinai. Apie tai verta susimąstyti! „Pagalvokite apie galutinius dalykus, ir niekada nenusidėsite“. Galutiniai dalykai yra šie: mirtis, teismas, pragaras ir rojus. Privalome juos prisiminti, nes jie visi mums svarbūs. Matome, kad Dievo Motina skatina mus apmąstyti pragarą.
Tęsiame viziją:
„…pakibęs ugnyje, pakeltas liepsnų, kurios veržiasi iš savęs…“.
Tai kelia siaubą: juos kelia liepsnos, kurios veržiasi iš savęs. Jie taip dega, kad liepsnos veržiasi iš jų pačių! Tai skiriasi nuo degimo iš išorės į vidų. Jie turi vidinę ugnį, kuri siaubingai dega jų nesunaikindama, ir dėl šios kaitros jie juda. Įsivaizduokite, kokią kančią tai reiškia.
„…kartu su dūmų debesimis, besiveržiančiais į visas puses…“.
Pragaro vizija buvo Dievo Motinos dovana. Ji norėjo, kad šią viziją turėtume savo sielų labui. Turėtume ja pasinaudoti ir medituoti šiuos dalykus, prašydami Dievo Motinos Dievo baimės dorybės.
Mąstymai apie mirtį ir pragarą bei pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai
Neseniai vienas gydytojas man pasakė, kad norint mirti nebūtina ilgai sirgti. Yra ligų, kurios užpuola staiga ir sukelia mirtį. Tai ne širdies priepuolis, kuris turi savo priežastis, tiek tiesiogines, tiek tolimas; jis yra staigus, bet turi ilgą genezę organizme. Tačiau yra liga, vadinama embolija – iš kažkurios kūno vietos atitrūksta dalelė – kuri gali žmogų nužudyti akimirksniu. Tai gali nutikti bet kuriam iš mūsų. Kas žino, ar kai kurie iš mūsų rytojaus rytą neatsibus negyvi? Kas žino, ar kuris nors iš mūsų atsibudęs bus gyvas? Dažnai tenka išgirsti: „Jis mirė! Jie beldėsi į duris, jis neatsakė. Tarnas susinervino, paskambino tėvui, jo motinai…. jie įėjo, jis buvo miręs!“ Tai nėra neįmanoma!
„Visa tai skambant skausmo ir nevilties dejonėms ir riksmams, kurie gąsdino ir kėlė šiurpą. Demonai išsiskyrė siaubingais ir šlykščiais gyvūnų pavidalais, baisiais, nepažįstamais, bet skaidriais kaip juodos žarijų žarijos“.
Bjauru sutraiškyti vikšrą ar panašų padarą. Iš jo išsiskiria baisus dvokas. Žmogus tada jaučia jam pasibjaurėjimą. Įsivaizduokite žmogų, kuriam tektų amžinybę praleisti panardintam į bjaurų vikšro tepalą! Tai būtų siaubinga! Tai mažiau atgrasu nei demonas, kuris visais atžvilgiais yra atgrasus, purvinas, deformuotas ir monstriškas. Būtent šis priešas traukia mus prie savęs ir dėl daugybės savo nuodėmių mes jam teikiame pirmenybę prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Dievo Motina sakė Liucijai:
„Tu matei pragarą, į kurį patenka vargšų nusidėjėlių sielos. Norėdamas jas išgelbėti, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai“.
Atkreipkite dėmesį: jei norime būti išgelbėti, turėtume turėti pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai.
„Jei bus įvykdyta, ką jums sakau, bus išgelbėta daug sielų ir įsiviešpataus ramybė“ ir t. t.
Atkreipiu dėmesį į tai, kad Mergelė Marija ypač pabrėžė pamaldumą Nekaltajai Širdžiai, kuris Bažnyčioje buvo santykinai nežinomas.
Tiesą sakant, jis atsirado XVI amžiuje. Tai viena iš stebuklingų malonių, kurias Dievo Motina išsaugojo šiam suspaudimo laikui. Ji ypač nurodo, kad turėtume turėti pamaldumą Jos Nekaltajai Širdžiai, kad išsigelbėtume nuo savo nuodėmių, ypač nuo Revoliucijos nuodėmės, kurios šaknys yra puikybė ir neskaistumas.
Jei žmogus nori įveikti puikybės ir netyrumo demoną, jis turėtų pasišvęsti Nekaltajai Marijos Širdžiai ir kalbėti trumpas maldas, kaip ir Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Yra graži malda:
„Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi, Padaryk mūsų širdį panašią į savo širdį“.
Ją galime kalbėti Dievo Motinai:
„O Marija, klusni ir nuolankios širdies, padaryk mūsų širdis antirevoliucines ir nuolankias kaip Tavo“.
Arba
„O Marija, valinga ir nuolankios širdies, padaryk mūsų širdis valingas ir nuolankias kaip Tavo“.
Ir manau, kad geriausia malda būtų tokia:
„O Nekaltoji Marijos Širdie, kuri esi be dėmės, padaryk mane be dėmės, kaip Tu pati“.
Tai maldos, padedančios mums išrauti mumyse Revoliucijos demoną.
Plinio Correa de Oliveira