Kol 266-asis Petro įpėdinis Gemelli ligoninės palatoje kovoja su mirtimi, du žemės galingieji – Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas – derasi dėl Ukrainos ir Europos ateities.
Akivaizdus Jungtinių Valstijų prezidento ir Rusijos Federacijos vadovo dialogas iš tikrųjų yra parodomoji akcija. Amerikos prezidento tikslas – sukurti preferencinę ašį su Rusija, kad ji būtų atskirta nuo Kinijos, kuri yra pagrindinė Jungtinių Valstijų priešininkė pasauliniu mastu. V. Putino strateginis tikslas, atvirkščiai, yra pakenkti transatlantiniam aljansui, siekiant atskirti Europą nuo Jungtinių Valstijų ir susilpninti Vakarus. Abu lyderiai yra įsitikinę savo valstybių imperine misija. Savo inauguracinėje kalboje Baltuosiuose rūmuose 2025 m. sausio 20 d. D. Trumpas išreiškė Jungtinių Valstijų „akivaizdaus likimo“ pasaulyje idėją formuluote „Pirmiausia Amerika“.
Savo ruožtu V. Putinas visada reiškė norą sugrąžinti Rusiją į Sovietų Sąjungos, kurios iširimą jis visada laikė „didžiausia šimtmečio geopolitine katastrofa“, ribas ir įtakos sferas.
Skirtumas tarp šių dviejų vizijų glūdi ne tik tame, kad Trumpo strategiją dėl Ukrainos jo patarėjai parengė pastarosiomis savaitėmis, o Putino strategija išreiškia nuoseklumą asmens, kuris Rusijos Federacijai vadovavo dvidešimt penkerius metus. Pagrindinė asimetrija yra ta, kad D. Trumpo planas, pasižymintis šiurkščiu realizmu, politiką interpretuoja kaip galios žaidimą, kintantį pagal pozicijas pasaulinio dominavimo šachmatų lentoje. Šioje perspektyvoje Ukraina gali tapti derybine figūra, priklausančia nuo didžiųjų valstybių interesų.
Tuo tarpu V. Putinas laikosi tam tikros istorijos filosofijos, išdėstytos jo 2021 m. liepos 12 d. kalboje Valdajaus klube ir daugelyje kitų dokumentų. Jo geofilosofinėje vizijoje Ukrainai lemta būti absorbuotai teritorijos, kalbos, kultūros ir religinio tikėjimo požiūriu Rusijos, kuri atsigauna ne tik iki savo senųjų sienų, bet visų pirma dėl savo naujos imperinės misijos prieš mirštančius Vakarus.
V. Putinas samprotauja apie visuotinį civilizacijų susidūrimą, o D. Trumpas – apie sąlyginius politinius ir ekonominius interesus. Tačiau abu remiasi melu. Putinas savo pasakojimą grindžia falsifikacija, neigiančia tikrąją Kijevo kilmę, kuris per visą istoriją priklausė krikščioniškajai viduramžių civilizacijai, o ne Maskvėnų Rytams. D. Trumpas nori pateisinti savo politinį posūkį neigdamas tiesą apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, kuri prasidėjo 2014 m. aneksavus Krymą.
Europos lyderiai sunerimę: demokratijų veidmainystė dėl žmogaus teisių ir tautų apsisprendimo vėl žlunga. Šiandien nuo V. Putino iki D. Trumpo, taip pat nuo Xi Jinpingo iki R. Erdogano galioja tik vadinamasis „stipresniojo įstatymas“, kurį suformulavo Atėnų istorikas Tukididas. Penktojoje savo „Peloponeso karo istorijos“ knygoje, skirtoje ilgo konflikto, kuriame V a. pabaigoje Sparta stojo prieš Atėnus, įvykiams, Tukididas pasakoja apie Atėnų ambasadorių dialogą su nedidelės Melo salos, apgultos įspūdingo Atėnų laivyno, ambasadoriais. Melo gyventojai atsisakė būti valdomais Atėnų ir buvo negailestingai sunaikinti. Taigi, patvirtinęs, kad įstatymas galioja tik tarp tų, kurie yra vienodos jėgos būklės, Tukididas tvirtina, kad egzistuoja gamtos dėsnis, taip pat priimtas dievų, pagal kurį stipresnis teisėtai pavergia silpnesnį.
Tukidido teiginyje yra tiesos. Gamtos reginys mums visada rodo jėgos vyravimą. Tačiau darant prielaidą, kad gamtoje vyrauja stipresniojo dėsnis, kyla tam tikrų klausimų: Iš ko susideda jėga? Ir ar tikrai jėga visada neatsiejama nuo teisingumo? Vienintelį teisingą atsakymą į šiuos klausimus pateikia aristotelinė-tomistinė philosophia perennis ir pirmiausia Katalikų Bažnyčios mokymas, aiškinantis, kad pirmenybė, kurią protingas žmogus priskiria tiesai ir teisingumui, nėra iliuzinė abstrakcija. Žmogus iš tiesų turi antgamtinį gyvenimą, kurio pradžia yra malonė, tikrovė, pranokstanti ir viršijanti visą prigimtį ir įvesdinanti mus į dieviškosios ir nesukurtosios būties sritį. Štai kodėl šventasis Tomas galėjo rašyti, kad menkiausias dalyvavimo pašvenčiamojoje malonėje laipsnis, vertinant vos vieną asmenį, yra pranašesnis už visos visatos prigimtinį gėrį (Summa Theologiae, I-II, 113, 9 ad 2).
Tas, kuris skaito žmonijos įvykius vien materialinės jėgos šviesoje, samprotauja panašiai kaip Stalinas, kuris Jaltoje, kai kažkas jam nurodė Pijaus XII reikalavimus dėl Europos sąrangos, paklausė: „Kiek divizijų turi popiežius?“. Tačiau 1953 m., paskelbus apie sovietų lyderio mirtį, Pijus XII, kaip sakoma, pastebėjo vienam iš savo patikėtinių: „Dabar Stalinas pamatys, kiek mes ten, viršuje, turime divizijų!“
Paskutinis žodis visada priklauso Dievui, prieš kurio teismą stoja kiekvienas žmogus, net popiežius. Štai kodėl popiežius Pranciškus, Kristaus vietininkas, šiandien yra viso pasaulio katalikų maldų objektas. Svarbiau yra ne jo kūno, bet sielos, kuri stovi prie amžinybės slenksčio, sveikata. Katalikų maldos šiuo metu taip pat susijusios su Bažnyčios ateitimi, nuo kurios priklauso pasaulio visuomenės ateitis būtent dėl dvasinės tvarkos viršenybės prieš prigimtinę.
Dvasios viršenybė materijos atžvilgiu mums sako, kad taika neįmanoma be pagarbos prigimtinės ir dieviškosios teisės principams, kurių negalima nebaudžiamai pažeisti. „Iš tikrųjų žinome, – perspėjo Pijus XII, – kad tai, kas daroma be dieviškojo patepimo, yra nepakankama ir nevaisinga, pagal psalmininko skelbiamą nutarimą: „Jei Viešpats nestato namų, veltui dirba tie, kurie juos stato“ (Optatissima pax, 1947 m. gruodžio 18 d.)“.
Pasak Šventojo Rašto, tas, kuris klausosi Išminties balso, „teis tautas“ (Sir 4, 16). O Išminties balsas mums sako, kad tikroji ir vienintelė visatą judinanti jėga yra ne ekonomika, kariuomenė ar energetikos pramonė, bet dvasinė. Kas semiasi šios jėgos iš Dievo, Dangaus ir žemės Kūrėjo bei valdovo, tas nieko nebijo. Dėl šios priežasties tikras katalikas šiandien neleidžia savęs suvilioti jokiam politiniam lyderiui ar ideologijai, bet žodžiais ir darbais siekia ištikimybės Evangelijai ir jos įstatymui. Jo šūkis – pirmiausia Dievas! Tik Dievas!
pagal www.katalikutradicija.lt