Prasidėjo žemyninis Sinodo apie sinodalumą etapas. Vyskupai ir pasauliečiai iš visos Europos susirinko apibrėžti Bažnyčios krypties, kuria ji eis ateinančiais metais. Šalia vyksta diskusijos dėl LGBT, moterų diakonato ir kunigystės ar celibato. Deja, didžioji žiniasklaida išsamiai nepraneša apie sinodo posėdžius.
Metraštis
Vasario 5-12 d. Prahoje vyks kontinentinis Sinodo apie sinodalumą etapas. Iš viso dalyvauja keli šimtai žmonių. Tai 39 Europos vyskupų konferencijų pirmininkai ir atskirų šalių delegatai, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai.
Kontinentinis etapas yra antrasis iš trijų viso Sinodo dėl sinodalumo etapų. Sinodo procesas prasidėjo 2021 m. rudenį. Keletą mėnesių visame pasaulyje vyko vyskupų ir ganytojų organizuotos konsultacijos su tikinčiaisiais. Vėliau šių konsultacijų rašytiniai rezultatai buvo išsiųsti episkopatams, kurie turėjo parengti galutinį dokumentą, apibendrinantį kiekvienoje šalyje vykusius svarstymus. Šie dokumentai buvo išsiųsti į Vatikaną. Jų pagrindu Šventasis Sostas parengė dokumentą, kuriame būtų apibendrintos diskusijos visame pasaulyje. Šis tekstas, vadinamas žemyno dokumentu, yra atspirties taškas apmąstymams Prahoje ir panašiuose susitikimuose kituose žemynuose.
Sinodo susitikimas Čekijos sostinėje vyks dviem etapais. Pirmiausia visi dalyviai parengs bendrą dokumentą. Tai bus tekstas, kurį iki vasario 9 d. parengs 200 susirinkime dalyvaujančių dvasininkų ir pasauliečių delegatų, o beveik 400 delegatų susitikime dalyvaus nuotoliniu būdu. Ši dalis bus atvira žiniasklaidai. Vėliau 39 vyskupų pirmininkai svarstys šį dokumentą ir parengs bendrą komentarą. Abu tekstai bus skelbiami kartu.
Šis modus operandi skirtas išreikšti sinodalumą. Viena vertus, „klausomasi” visų, įskaitant pasauliečius, balso, ištikimai perteikiant tai, ką jie sako; kita vertus, vyskupai „išsiskiria” ir taip išryškėja jų atsakomybė už Bažnyčios judėjimo kryptį.
Remdamasis taip parengta žemyno medžiaga, Šventasis Sostas parengs atskirą dokumentą, kuriuo bus grindžiami Sinodo svarstymai Romoje šių metų spalio mėnesį. Sinodas parengs savo tekstą, kad galėtų vėl susirinkti 2024 m. spalio mėn., ir tuomet priims galutines išvadas.
Grėsmės
Problemų, susijusių su kontinentiniu Sinodo dėl sinodalumo etapu, yra daug. Dauguma jų yra susijusios ne tiek su šiuo konkrečiu Sinodo proceso etapu, kiek su jo ideologiniais pagrindais. Sinodo proceso teorinį pagrindą apibrėžia dokumentai, kuriuos Vatikano sinodo sekretoriatas paskelbė 2021 m. rugsėjį.
Pagrindinė jo idėja yra Dievo tautos įgalinimas. Idėja yra ta, kad praktiškai „visa Dievo tauta” turės teisę spręsti Bažnyčios krypties klausimus, turint omenyje tiek administracinę ir drausminę, tiek pastoracinę ir doktrininę erdvę. Esminis sunkumas yra „Dievo tautos” apibrėžimas. Atsižvelgiant į 2021 m. rugsėjo mėn. sinodo dokumentus, galima suprasti, kad tai iš dalies reiškia visus katalikus ir net visus geros valios žmones. Tai yra problema, nes, remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, egzistuoja tam tikra nuostata atpažinti, kas atitinka tikėjimą, o kas ne: sensus fidei fidelium, tikinčiojo tikėjimo jausmas.
Ortodoksiškai sensus fidei fidelium įgyja tie katalikai, kurie gyvena intensyvų sakramentinį ir maldos gyvenimą ir priima visą Katalikų Bažnyčios mokymą. Tačiau pagrindinė sinodo proceso prielaida yra visų katalikų, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena pagal Bažnyčios įstatymus, ar ne, „įtraukimas” į „Dievo tautą”, turinčią sensus fidei fidelium. Teoriškai siekiama, kad hierarchinė Bažnyčia „įsiklausytų” į visų balsus, kad vėliau galėtų atskirti, kas šiuose balsuose yra autentiška ir atitinka tikėjimą, o kas – ne; kitaip tariant, kuriuose „išplėstinės” Dievo tautos balsuose girdimas pačios Šventosios Dvasios kvietimas, o kuriuose – tik laiko dvasios kvietimas.
Ar toks atskyrimas iš tiesų bus įmanomas? Šis klausimas lieka atviras, turint omenyje daugumos pasaulio episkopatų, ypač Europos, būklę. Mūsų žemyne netrūksta vyskupų, pasisakančių už gilų Bažnyčios doktrininio ir moralinio mokymo, taip pat jos pastoracinės ir drausminės praktikos pakeitimą. Tai gali nelikti nepaneigtas gebėjimas tinkamai „įžvelgti”, juo labiau kad Sinodo sekretoriato parengtas žemyno dokumentas gali suteikti daug peno radikaliems judėjimams.
Čia primenu, kad Sinodo sekretoriato tekste išryškėja nemažai revoliuciniams sluoksniams artimų klausimų. Tarp jų buvo pasiūlymų dėl naujo požiūrio į „LGBT asmenis” arba išsiskyrusius asmenis, taip pat poligamistus. Dokumente kalbama apie tai, kad daugelyje pasaulio šalių jaučiamas poreikis labiau „įtraukti” tokias grupes į Bažnyčią. Kilo klausimas, kaip tai atrodys praktiškai?
Pačioje Europoje per pirmąjį sinodo etapą buvo iškelti konkretūs reikalavimai. Tarp tokių atvejų būtų šventosios Komunijos teikimas homoseksualistams ir išsiskyrusiems asmenims, gyvenantiems santuokoje, ar net tokių santykių laiminimas. Viena iš problemų yra ta, kad kardinolas Jean-Claude Hollerich, Sinodo dėl sinodiškumo generalinis relatorius ir sinodo proceso Europos dalies vicepirmininkas, be kita ko, pasisako už pakeitimus šioje srityje. Hollerichas taip pat pritaria moterų sakramentiniam diakonatui; ši tema taip pat pateikta Kontinentiniame dokumente.
Be to, dokumente siūloma iš esmės keisti kunigystės gyvenimo būdą, kuris praktiškai galėtų būti įgyvendinamas keičiant celibatą arba atimant iš kunigų kai kurias administracines, pastoracines, mokymo ar net liturgines galias – tiesiogiai, taikant apribojimus, arba netiesiogiai, skatinant pasauliečius eiti pareigas ir eiti pareigas, susijusias su užduotimis, kurios iki šiol buvo skirtos tik kunigams.
Be abejo, Hollericho parama tokioms idėjoms nėra pakankama. Tačiau minėtoms idėjoms pritaria ir daugelis vyskupų tokiose šalyse kaip Vokietija, Austrija, Šveicarija, Belgija ir Nyderlandai, taip pat iš dalies Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ar Jungtinės Karalystės hierarchai.
„Vatikano „išlygos
Sausio 28 d. viso pasaulio vyskupams buvo išsiųstas dviejų svarbiausių kardinolų laiškas dėl sinodalumo. Tai buvo Vyskupų sinodo sekretoriato pirmininkas Mario Grechas ir ką tik paskirtas Jeanas-Claude’as Hollerichas. Laiške jie įspėjo apie keletą spąstų, į kuriuos, jų manymu, kai kurie katalikai gali pakliūti arba jau pakliuvo.
Pirma, jie pabrėžė esminį vyskupo, kaip „šventosios Dievo tautos” vienybės principo ir pagrindo, vaidmenį. Jie taip pat pareiškė, kad vyskupai neturėtų primesti sinodui jokios darbotvarkės ir nesinaudoti sinodu tam tikroms idėjoms ar reikalavimams prastumti. Iš tiesų sinodas pirmiausia būtų skirtas pačiam sinodalumui. Todėl šis įsipareigojimas būtų veikiau ekleziologinio pobūdžio. Kardinolai rašė, kad Bažnyčia pirmiausia turi atsakyti į klausimą, kuris buvo keliamas nuo Vatikano II Susirinkimo: „Bažnyčia, ką tu sakai apie save?”.
Skaitytojas pastebės, kad visą Sinodą apie sinodalumą susiaurinti tik iki paties „sinodalumo” klausimo yra absurdiška, nes sinodalumas galiausiai turi kaip nors reikštis.
Daug vyskupų tai supranta taip: jei Bažnyčia turi būti sinodinė, tai reiškia, kad ji turi tapti atviresnė žmonių situacijų įvairovei, turi mažiau teisti, labiau priimti ir teikti gailestingumą kiekvienam, kuris į ją kreipiasi. Kaip tai būtų galima išreikšti? Ypač per eucharistinę discipliną.
Tai neseniai nuoširdžiai parodė San Diego (JAV) kardinolas Robertas McElroy, laikomas popiežiaus Pranciškaus žmogumi Jungtinėse Valstijose. Plačiai nuskambėjusiame straipsnyje McElroy’us ragino, kad sinodo atvirumas konkrečiai pasireikštų seksualiai aktyvių homoseksualų ir antrą kartą santuoką sudariusių išsiskyrusiųjų pripažinimu prie šventosios Komunijos; jis taip pat pasireikštų įvedant naują moterų vaidmenį Bažnyčioje pripažįstančią formą – sakramentinį diakonatą.
Ar tokie reikalavimai sulauks daugumos per sinodo svarstymus Prahoje? Pamatysime. Žvelgiant iš sinodinės mechanikos perspektyvos, kalbant apie formalų principą, tai nėra svarbiausia. Galiausiai svarbiausia bus du Romos sinodai šį rudenį ir kitais metais, kaip bus suformuluotas galutinis dokumentas ir kokius tolesnius sprendimus priims popiežius. Tačiau diskusijų eiga nėra nesvarbi.
Akivaizdi analogija iš naujausios Katalikų Bažnyčios istorijos. Jei vyskupai, kunigai ir pasauliečiai būtų kruopščiai vykdę Susirinkimo tėvų valią, užfiksuotą dokumentuose po Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčioje nebūtų kilęs toks chaosas.
Tačiau vyravo ne Susirinkimo raidė, o jo dvasia. Gali būti, kad ši istorija pasikartos – juo labiau kad sinodalumo sąvoka neturi tikslaus apibrėžimo ir kiekvienas dar gali ją užpildyti turiniu. Daug kas jau vyksta sinodalumo dvasios vardan, pavyzdžiui, Belgijoje, kur įvestas tos pačios lyties porų liturginis palaiminimas. Galime nesunkiai įsivaizduoti, kam sinodaliai nusiteikę hierarchai panaudos naująją dvasią.
Po Vatikano II Susirinkimo Šventajam Sostui trūko gebėjimų imtis posusirinkiminių procesų. Buvo smarkiai sugriauta liturginė praktika. Nors popiežius Benediktas XVI puikiai matė šią problemą, jis vis dėlto nesiėmė jokių ryžtingų veiksmų padėčiai ištaisyti.
Manau, kad, atsižvelgiant į vis stiprėjantį vietinį bažnytinį partikuliarizmą ir didėjantį Vatikano pasyvumą ginant tam tikras esmines moralines ir doktrinines tiesas, iš sinodo dvasios kylantis chaosas savo mastu dar gali nustelbti posusirinkiminį chaosą. Ar taip ir bus, dar neaišku; tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kaip vyks šios „dvasios” formavimas, taigi ir nuo to, kokie reikalavimai ir lūkesčiai bus išreikšti sinodo susitikimo Prahoje dokumentuose.
Tyla… ir malda
Deja, Sinodas dėl sinodalumo nebuvo lydimas išsamių diskusijų. Sinodo procesas sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio, daugiausia jo pradžioje ir paskelbus nacionalinę sinodo sintezę. Kontinentinis procesas lieka beveik nepastebėtas, nors yra labai svarbus.
Pagrindinėje katalikiškoje spaudoje pasirodė nedaug straipsnių, ir net ir jie jokiu būdu nepateikė viso reiškinio: juose sinodo istorija pasakojama tik iš techninės pusės, visiškai nekalbant apie esminius pavojus ir problemas. Tai tik didina sunkumus, nes kyla pavojus, kad Lenkijos balsas sinode bus išgirstas kur kas mažiau nei kitų šalių, kurių darbotvarkėje yra revoliucinių tikslų, balsai.
Šiomis dienomis būtina karštai melstis už žemyno sinodo proceso pažangą. Reikia melstis už sinodo dalyvius, kad jie „turėtų drąsos ginti mūsų tikėjimo pagrindus”. Duok Dieve, kad žemyninis Sinodo dėl sinodalumo etapas netaptų dar vienos didelės krizės ir užsitęsusio chaoso raugu….
Paweł Chmielewski, www.kontrastas.lt