Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“
Prisikėlimas yra amžinas ir galutinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus triumfas, visiškas priešininkų pralaimėjimas ir aukščiausias mūsų tikėjimo argumentas. Šventasis Paulius sakė, kad jei Kristus nebūtų prisikėlęs, mūsų tikėjimas būtų tuščias. Visas mūsų tikėjimo statinys remiasi ant antgamtinio Prisikėlimo pamato. Taigi apmąstykime šią didžiąją temą.
Kristus nebuvo prikeltas. Kristus prisikėlė. Lozorius buvo prikeltas – tai kažkas kitas, šiuo atveju Viešpats Jėzus, jį vėl pašaukė į gyvenimą. Kalbant apie dieviškąjį Atpirkėją, Jo niekas neprikėlė. Jis prisikėlė pats, Jam nereikėjo, kad kas nors Jį prikeltų naujam gyvenimui. Jis susigrąžino savo gyvybę, kai pats to norėjo.
Visa, kas pasakyta apie Viešpatį Jėzų, galima analogiškai pritaikyti ir Šventajai Katalikų Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčios istorijoje dažnai matome, kad kaip tik tada, kai ji atrodė negrįžtamai prarasta ir kai atrodė, kad baisūs katastrofos simptomai ją galutinai pakirs, vyko įvykiai, kurie, priešingai nei tikėjosi jos priešininkai, išlaikė Bažnyčią gyvą.
Įdomu tai, kad kartais į pagalbą Bažnyčiai ateina jos priešai, o ne draugai. Taip buvo, pavyzdžiui, labai jautriu katalikybei laikotarpiu – Napoleono laikais. Ką gi, įvyko itin neįprastas epizodas: buvo sušaukta konklava, turėjusi išrinkti Pijų VII. Ši konklava vyko saugoma rusų kariuomenės, kuri visa buvo schizmatinė ir kuriai vadovavo schizmatinė valdžia. Pačioje Rusijoje katalikų religijos praktikavimas buvo varžomas tūkstančiais būdų. Tačiau Italijoje būtent rusų kariuomenė užtikrino laisvą popiežiaus išrinkimą tuo metu, kai Šventojo Sosto vakavimas būtų padariusi tokią didelę žalą Šventajai Bažnyčiai, kad, žmogiškai kalbant, niekada nebebūtų buvę įmanoma jos atstatyti.
Paminėjau tai, kad prisimintume, jog esama stebuklingų priemonių, kurias dieviškoji Apvaizda pasitelkia, kad parodytų, jog Dievas turi aukščiausią galią visiems dalykams. Taigi nemanykime, kad Bažnyčia už savo išgelbėjimą skolinga Konstantinui, Karoliui Didžiajam ar rusų kariuomenei. Net tada, kai atrodo, kad ji visiškai apleista ir kai jai trūksta būtiniausių išteklių išgyventi, būkime tikri, kad Šventoji Bažnyčia nemirs. Kaip ir Viešpats Jėzus, ji prisikels savo dieviškomis jėgomis. Ir kuo labiau nepaaiškinamas žmogiškuoju požiūriu atrodys Bažnyčios prisikėlimas (priešingai nei Viešpats Jėzus, Bažnyčia vis dėlto niekada nemirs tikra mirtimi), tuo šlovingesnė bus jos pergalė.
Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“