Popiežius Leonas XIV pirmadienį susitiko su vienu žymiausių „LGBTIQ katalikų“ integracijos į Bažnyčią šalininkų ir padrąsino jo tarnystę, artėjant planuojamai Šventųjų metų „LGBTIQ katalikų“ piligriminei kelionei į Vatikaną.
Deja, šį kartą iš Jo Šventenybės Leono XIV negirdėjome aiškaus mokymo apie Dangaus keršto besišaukiantį Sodomos nuodėmę. Jo Šventenybė, atrodo, šioje srityje laikosi savo pirmtako, šventos atminties popiežiaus Pranciškaus, mąstymo, sakydamas savo širdyje: „Kas aš toks, kad galėčiau teisti?“
Atsižvelgdami į tai, šiandien mes labiau primename akmenis, kartodami amžinąją Bažnyčios mokymo tiesą šioje srityje.
SKAITYK: Už sodomiją Šv. Raštas liepia bausti mirtimi!
Katalikų Bažnyčios tradicinis mokymas apie sodomijos nuodėmę
Katalikų Bažnyčia nuo pat savo pradžios laikė sodomiją sunkia nuodėme, prieštaraujančia prigimtiniam įstatymui ir Dievo planui žmogui. Biblijos šaltiniai, tokie kaip pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą (Pr 18–19) ar šv. Pauliaus žodžiai: „Vyrai, palikę prigimtinį santykiavimą su moterimi, įsiliepsnojo geiduliais vienas kitam; vyrai su vyrais darė nepadorius darbus“ (Rom 1,27), sudarė pagrindą vėlesnei teologinei tradicijai.
Šv. Augustinas homoseksualinius veiksmus laikė ypač bjauriais: „Šie veiksmai, jei juos apskritai galima vadinti veiksmais, yra ne tik nuodėmė, bet ir taip nenatūralus nusikaltimas, kad jie turi būti smerkiami ypatingu griežtumu“ (De civitate Dei, XIV, 23). Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas Laišką romiečiams, rašė: „Nėra nieko blogesnio už šią yda; pati prigimtis su pasibjaurėjimu nusigręžia“.
Viduramžių scholastika šį mokymą suformulavo itin tiksliai. Šv. Tomas Akvinietis Teologijos sumoje sodomiją priskyrė prie nuodėmių contra naturam: „Yra tokių nuodėmių, kurios ypatingu būdu prieštarauja žmogaus prigimčiai, pavyzdžiui, vyro santykiavimas su vyru ar gyvuliu; jos sunkesnės už svetimavimą, nes prieštarauja pačiai prigimties tvarkai“ (II–II, q.154, a.12). Šv. Petras Damianis veikale Liber Gomorrhianus rašė popiežiui Leonui IX: „Ši bjaurastis yra nuodas, kuris užnuodija kraują, užgesina proto šviesą, atveria pragarą ir uždaro dangaus vartus“.
Popiežiai šią temą kėlė ne kartą. Ypač griežtai kalbėjo popiežius Šv. Pijus V konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568): „Šis baisus ir bjaurus nusikaltimas, dėl kurio Dievo pyktis užgriūva neklusnumo sūnus, negali būti toleruojamas be bausmės. Todėl įsakome, kad kaltininkai būtų baudžiami pagal kanonų teisę, o jei jie yra dvasininkai – taip pat atiduodami pasaulietinei valdžiai“.
XIX a., augant socialiniams pokyčiams ir bandymams liberalizuoti papročius, popiežiai daug kartų pabrėžė santuokos neišardomumą ir lytinio akto pavaldumą prokreacijos tikslui. Leonas XIII enciklikoje Arcanum Divinae Sapientiae (1880) rašė: „Santuoka buvo įsteigta Dievo, kad žmonių giminė būtų išsaugota ir išplėsta, o jos neišardomumas ir šventumas saugotų visuomenę nuo žlugimo“. Šiame kontekste bet kokia praktika, prieštaraujanti santuokos tikslui, įskaitant sodomiją, buvo laikoma rimtu nusižengimu prigimtiniam įstatymui.
Popiežius Pijus IX, pasmerkęs moralinį reliatyvizmą Klaidų sąvade (1864), pabrėžė, kad Bažnyčia turi neliečiamą teisę spręsti moralės klausimus. Todėl sodomijos aktai negalėjo būti laikomi morališkai neutraliais, nes – kaip mokė popiežius – „negalima priimti, kad sąžinės laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė“ (Syllabus, klaida Nr. 15).
Leonas XIII enciklikoje Libertas praestantissimum (1888) šią mintį plėtojo: „Laisvė, atsieta nuo tiesos, veda į pražūtį; tikroji laisvė reiškia galimybę daryti gera, pagal Dievo ir prigimties įstatymą“. Iš to išplaukė, kad su prigimtimi nesuderinami elgesio būdai nėra laisvės išraiška, bet jos iškraipymas.
Pijus XI enciklikoje Casti connubii (1930) suformulavo brandžiausią moderniųjų laikų Bažnyčios poziciją: „Kiekvienas santuokinis aktas turi likti atviras gyvybės perdavimui. Kas kitaip jį naudoja, prieštarauja tiek Dievo įstatymui, tiek žmogaus prigimčiai“. Ši taisyklė apėmė visas lytines praktikas, atskirtas nuo vaisingumo, įskaitant sodomiją.
Aleksandras Stralcou
litkat.lt/kontrastas.info