Kokia yra popiežiaus Pranciškaus 2022 m. kovo 25 dieną Šv. Petro bazilikoje atlikto Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai svarba?
Apsireiškimo Fatimoje metu, 1917 m. liepos 13 d., Dievo Motina paskelbė trims piemenėliams: „…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais.“ 1929 m. birželio 13 d. Tuy vienuolyne, privataus apreiškimo vienai iš Fatimos regėtojų seseriai Liucijai metu, Dievo Motina paskelbė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti.“
Nei Pijus XI, nei jo įpėdiniai neišpildė šio prašymo; kiekvienas vykdytas paaukojimas buvo tik dalinis. Pijus XII 1952 m. paaukojo Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet šiame paaukojime nedalyvavo pasaulio vyskupai. Jonas Paulius II 1984 m. pavartojo neologizmą „pavedu“ vietoje termino „paaukoju“ ir konkrečiai nepaminėjo Rusijos. Tačiau Dievo Motinos išsakytos sąlygos išpildytos popiežiaus Pranciškaus atliktame akte, tokiais žodžiais:
„Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.“
Ukrainos pridėjimas prie Rusijos yra visiškai tinkamas: viena vertus, Kijevas yra rusiškosios civilizacijos lopšys; antra vertus, 1917 m. Ukraina buvo Rusijos imperijos dalis. Termino „iškilmingai“ panaudojimas suteikia ypatingą svarbą Šventojo Tėvo aktui, atliktam Šv. Petro bazilikoje asketiškos atgailos ceremonijos metu. Bazilikos centre buvo ne popiežius, o Fatimos Dievo Motinos statula, su karūna ant galvos ir rožančiumi rankose, stovinti priešais ryškiai apšviestą altorių virš šv. Petro palaikų. Tie, kurie tikėjosi, jog į ceremoniją bus įterpta desakralizacijos ir nutolimo nuo Bažnyčios papročių bei tradicijų veiksmų, buvo nustebinti. Popiežius Pranciškus atliko šį aktą apsuptas kardinolų, vyskupų, diplomatinio pasaulio atstovų, kunigų, vyrų ir moterų vienuolių ir paprastų tikinčiųjų: tai buvo beveik katalikiškojo pasaulio mikrokosmosas. Tuo pačiu metu visur aplink pasaulį tūkstančiai vyskupų ir kunigų jungėsi kalbėdami paaukojimo žodžius. Šalia popiežiaus sosto nejudėdami stovintys šveicarų gvardiečiai gaivino ankstesnes istorines akimirkas – tolimas, bet niekada neištrintas iš istorijos.
Beveik visuotinai sutariama, kad paaukojimas atitiko Dievo Motinos sąlygas, išsakytas trims piemenėliams Fatimoje. Keli tam nepritariantys balsai daugiau kalba ne apie patį aktą, bet apie Pranciškaus asmenį, kuris laikomas netinkamu atlikti tokios antgamtinės svarbos veiksmą. Bet reikia pasakyti, kad kai kurių iš šių asmenų nuomone, popiežius Pranciškus nebėra popiežius. Jeigu Pranciškus nebėra teisėtas popiežius, akivaizdu, jog aktas yra nelegitimus ir negaliojantis. Ir atvirkščiai, jeigu nepaisant visų rezervacijų jo asmens atžvilgiu jis užima Šv. Petro Sostą teisėtai, jo atliktas aktas tikrai yra legitimus – aišku, priklausomai nuo jo turėtos intencijos, kurią žino tik Dievas.
Gali atrodyti paradoksalu, kad toks sekuliarizacijai atviras popiežius kaip Pranciškus atlieka aktą, kuris pačia savo esme neigia sekuliarizmo principus. Sekuliarizacija yra vis didesnio Dievo pašalinimo iš viešosios erdvės procesas. Tuo tarpu paaukojimas patvirtina Dievo valdžią tautoms ir visuomenei kaip tokiai. Tai yra priežastis, kodėl progresyvieji teologai ir „minimalistai“ mariologai visada priešinosi termino „paaukojimas“ naudojimui viešajame ir individualiame lygmenyje. Vatikano II susirinkimo metu kun. Yves Congaras (1904-1995) savo Dienoraštyje pažymėjo: „Vykdau sunkiausią įmanomą kampaniją prieš pasaulio paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai, nes matau, kad tai gali vesti į tam tikro judėjimo susiformavimą.“ (Diario del Concilio: 1966-1969, Edizioni San Paolo, 2005, p. 120)
Panašiai savo po mirties išleistame esė „Paaukojimas ar pavedimas“ rašė monfortietis kun. Stefano De Fiores (1933-2012): „sunku suprasti siūlančiuosius grįžti prie „paaukojimo Marijai ar nekaltajai Marijos širdžiai“ vien dėl to, kad Fatimoje Dievo Motina naudojo tokią kalbą.“ Jis prideda: „1917 m. buvo visiškai normalu kalbėti taip, kaip kalbėjo Dievo Motina. Neleidžiame sau kritikuoti kalbos, kurią ji pasitelkė tuo konkrečiu istorijos momentu. Tačiau šiandien Bažnyčia pasirinko biblinį-teologinį kelią, kuris reikalauja tikslesnio kalbos naudojimo, kuomet kalbama apie Kristų ar Mariją.“ (Viva Pastorale, Nr. 5, 2012, p. 30)
Praėjus dešimčiai metų po kun. De Fiores mirties, atrodo, kad Dievo Motina apvertė situaciją ir neatsižvelgė į jai dalinamas teologijos pamokas. Ir tam Ji pasirinko ne ką kitą, o popiežių, kuris atrodytų mažiausiai tinkamas nulemti „grįžimą prie paaukojimo Marijai“. Popiežius Pranciškus neatliko paaukojimo Nekaltajai Širdžiai, kuomet lankėsi Fatimoje 2017 m. gegužės 12-13 dienomis. Be to, 2019 m. gruodžio 12 d., Gvadelupės Dievo Motinai skirtų Mišių metu jis netgi paneigė Dievo Motinos kaip Bendraatpirkėjos titulą. Tačiau kovo 25 d. jis netikėtai išpildė Fatimos Dievo Motinos prašymus.
Ar popiežius Pranciškus supranta šio akto istorinę reikšmę? Ceremonijos metu ir po jos sekusiomis dienomis popiežius atrodė silpnos sveikatos ir beveik priblokštas įvykių. Faktas, kad paaukojimas išpildė Dievo Motinos išsakytas sąlygas, dar nereiškia, kad virš žmonijos pakibusi bausmė bus atitraukta. Kad tai įvyktų, paaukojimą turi sekti pirmųjų mėnesio šeštadienio atsilyginimo praktika ir – svarbiau už viską – stipri atgailos dvasia. Šių sąlygų išpildymo dar trūksta ir pasaulis vis dar grimzda į bedugnę, tačiau kovo 25 d. paaukojimas mums skelbia, jog Fatimos pranašystės išsipildymo laikas artėja. Tai reiškia didį apvalymą ir, labiau už viską, galutinį Nekaltosios Marijos Širdies triumfą.
Savo 1936 m. gegužės 18 dienos laiškė kun. Goncalvesui sesuo Liucija atsimena pokalbius su Dievo Motina Rusijos paaukojimo tema, vykusius 1929 m.:
„Artimai kalbėjau su Viešpačiu šia tema; ir visai neseniai klausiau Jo, kodėl Jis neatverčia Rusijos be Šventojo Tėvo atlikto paaukojimo. „Todėl, kad noriu, jog visa mano Bažnyčia pripažintų šį paaukojimą kaip Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, taip išplečiant pamaldumą Jai ir greta pamaldumo mano Dieviškajai Širdžiai iškeliant pamaldumą šiai Nekaltajai Širdžiai.“ Bet, o Dieve, Šventasis Tėvas netikės manimi, jeigu Tu pats nesujudinsi jo ypatingu įkvėpimu. „Šventasis Tėvas! Labai daug melskis už Šventąjį Tėvą. Jis tai padarys, bet bus jau per vėlu! Nepaisant to, Nekaltoji Marijos Širdis išgelbės Rusiją. Ji buvo Jai patikėta.”
Fatima neskelbia pasaulio pabaigos ar antikristo atėjimo, bet Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, o tai yra krikščioniškoji civilizacija – šventa, nes palenkta Dievui, ir taiki, nes nusilenkusi amžinajam Dievo Sūnui, tapusiam žmogumi, kurio vardas yra Taikos Kunigaikštis, kaip 1951 m. gruodžio 24 dieną Jį pavadino Pijus XII ir kaip kovo 25 dieną vėl tai padarė popiežius Pranciškus. Rusijos paaukojimas priartins Nekaltosios Širdies triumfo valandą, į pasaulį atnešdamas naujų atsivertimo malonių. To pakanka, kad pamaldieji Fatimos žinios sekėjai būtų pripildyti džiaugsmo šiuo tamsiu mūsų istorijos metu.
Roberto de Mattei
JŠ pagal www.katalikutradicija.lt