Per šimtmečius Dievo Motina ne kartą pranešė apie savo buvimą tarp mūsų. Tačiau tik per apsireiškimus Gvadalupėje ji mums pasirodė kaip palaimintoji (Vilniuje, Aušros Vartų koplyčioje, ji taip pat vaizduojama nėščia! – red.).
Ji buvo apsirengusi puošniais drabužiais: rausva tunika ir mėlynu apsiaustu, perjuostu juodu kaspinu, kuris actekams reiškė, kad ji nėščia. Marija savo įsčiose nešioja negimusį Kristų, skelbdama gyvybės įsčiose šventumą ir palaimingumą. Jos atsidavimas ir švelnumas rodo mums, su kokiu džiaugsmu ir pagarba turime elgtis su kiekviena užsimezgusia gyvybe.
Šis atvaizdas išlikęs ant Chuano Diego tilmos ir iki šiol kabo virš pagrindinio altoriaus Dievo Motinos šventovėje La Vilijoje, Meksiko priemiestyje, labiausiai lankomoje katalikų šventovėje pasaulyje.
Paveiksle Dievo Motina yra nėščia ir savo įsčiose nešioja Dievo Sūnų. Jos galva pagarbiai nulenkta, o tai rodo, kad ji ne deivė, o asmuo, nešiojantis ir garbinantis vienintelį tikrąjį Dievą.
Taip Marija jau XVI a. ypatingu būdu tapo gyvybės gynėja ir globėja. Šis faktas yra neverbalinė Marijos žinia, ypač šiuolaikiniams žmonėms.
Trumpa Gvadalupės Dievo Motinos istorija
1531 m. gruodžio 12 d. Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė nuolankiam indėnui Chuanui Diegui ir kalbėjo su juo jo gimtąja nahuatlų kalba. Žodžiai, kuriais Dievo Motina kreipėsi į Chuaną Diegą: Juozapas Diego kalbėjo: „Brangus sūnau, aš tave myliu. Aš esu Marija, visuomet Mergelė, tikrojo Dievo, duodančio ir saugančio gyvybę, Motina. Jis yra visų daiktų Kūrėjas, Jis yra visur esantis. Jis yra dangaus ir žemės Viešpats.“
Ji paprašė Chuano prieiti arčiau. Jis žengė kelis žingsnius ir atsiklaupė, priblokštas nuostabaus vaizdo.
Gražioji ponia tęsė: „Noriu šventyklos tokioje vietoje, kur galėčiau rodyti gailestingumą jūsų žmonėms ir visiems žmonėms, kurie nuoširdžiai prašo manęs pagalbos savo darbuose ir rūpesčiuose. Čia aš matysiu jų ašaras. Bet aš juos nuraminsiu ir paguosiu. Dabar eik ir papasakok vyskupui viską, ką čia matei ir girdėjai“.
Deja, vyskupas nepatikėjo, kad Dievo Motina galėjo pasirodyti tokiam vargšui, neraštingam meksikiečiui kaip Chuanas. Chuanas Diegas sugrįžo į apsireiškimo vietą, kur Dievo Motina jam pasirodė dar kartą. Ji liepė jam sugrįžti kitą rytą ir tada duos jam ženklą, kuris įtikins vyskupą Jos apsireiškimo ir prašymo tikrumu.
Kitą rytą Dievo Motina liepė Chuanui nueiti į kalvos viršūnę ir iš ten surinkti Kastilijos rožę. Nors jis žinojo, kad ten auga tik kaktusai, jis paklausė Dievo Motinos žodžių. Jo paprastas tikėjimas buvo atlygintas. Kaip Dievo Motina ir buvo išpranašavusi, Tepejako kalvos viršūnėje užaugo gražios gėlės.
Gyvatės galva sutraiškė
Kai Marija pirmą kartą pasirodė palaimintajam Chuanui Diegui, Meksikoje tebevyravo pagoniški ritualai, nors ji buvo krikščionių vadovų rankose. Ir toliau buvo aukojami žmonės, dažnai praliejant nekaltą kraują, kad būtų nuraminti senųjų ritualų ištroškę demonai. Kasmet actekų šventikai dievams paaukodavo mažiausiai 50 000 egzekucijų – vyrų, moterų ir vaikų. Vien 1487 m. per vieną keturias dienas trukusią naujos šventyklos Tenočtitlane pašventinimo ceremoniją buvo paaukota apie 80 000 belaisvių. Tokia pati praktika, kai paprastai kanibalizuojamos aukos galūnės, buvo paplitusi ankstesnėse Mezoamerikos kultūrose: olmekai, toltekai ir majai vykdė didelio masto žmonių aukojimo ritualus.
Manoma, kad vaikų aukojimas buvo paplitęs tarp pagoniškų indėnų, daugiausia dėl to, kad jie juos laikė tyrais ir nesuteptais. Meksikos istorikas Ixtlilxochitl apskaičiavo, kad Meksikoje buvo aukojamas kas penktas vaikas. Gvadalupės Dievo Motina atnešė motiniškos užuojautos žinią į šią tamsos ir kančios olą:
„Aš esu jūsų gailestingoji Motina ir visų šioje žemėje gyvenančių tautų motina, motina visų kitų įvairios kilmės žmonių, kurie mane mylės, kalbėsis su manimi, ieškos manęs ir pasitikės manimi. Čia aš išgirsiu jų šauksmą, jų sielvartą ir ištaisysiu bei palengvinsiu jų kančias, poreikius ir vargą.“
Atsivertimai
1541 m., praėjus vos dešimčiai metų po apsireiškimų, dešimt milijonų indėnų atsivertė iš pagonybės. Iki Mergelės Marijos atvykimo misionieriams buvo pavykę pakrikštyti tik milijoną čiabuvių, daugiausia našlaičių vaikų, karo aukų, kuriuos mylintys misionieriai įsivaikino ir išauklėjo. Tokio masinio atsivertimo neturėjo jokia kita pasaulio šalis.
Lietuvos žmonėms vis dar reikia Jos gailestingumo žinios! Kartu melskime Gvadalupės Dievo Motinos pagalbos ir globos. Jos veidas spinduliuoja Dievo šviesą, o jos pavyzdys rodo autentišką moteriškumą. Ji rodo neprilygstamą užuojautą vargšams ir beginkliams žmonėms, bet taip pat nepaliaujamą galią ir pergalę prieš piktąjį ir jo tarnus.
JŠ