Nuo 2023 m. spalio 1 d. tam tikrų kategorijų Ukrainos moterys turės registruotis į karinę tarnybą. Šis sprendimas sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir paskatino vėl atkreipti dėmesį į vyrų ir moterų lyčių vaidmenis didelio karo metu.
Ne paslaptis, kad Rusijos agresija ir visuotinė mobilizacija skirtingai paveikė Ukrainos vyrus ir moteris. Tam tikra prasme skirtingų lyčių žmonės atsidūrė skirtingose istorinėse epochose.
Po 2022 02 24 dauguma ukrainiečių moterų ir toliau gyvena liberalioje XXI a. realybėje, kai asmeninės teisės yra pirmoje vietoje, o atsakomybė šaliai ir tautai – antroje. Vidutinė Ukrainos moteris turi teisę pasirinkti, ar stoti į ginkluotąsias pajėgas, ar ne. Ar likti Ukrainoje, ar išvykti į taikią Europą. Dalytis konservatyviomis šeimos vertybėmis ar atsisakyti turėti vaikų ir visiškai atsiduoti karjerai ar menui.
Jei neskaičiuosime okupuotų teritorijų, asmeninė laisvė ir nepriklausomybė, iškovota modernaus feministinio judėjimo dėka, per daug nenukentėjo nuo visiško karo.
Tačiau daugumos vyrų gyvenimas po 2022 02 24 tapo gerokai archajiškesnis ir artimesnis XX a. pirmosios pusės realijoms, kai individo pareigos šaliai ir tautai reiškė daug daugiau nei jo asmeninės teisės.
Vidutinis Ukrainos vyras neturi teisės rinktis, ar tarnauti kariuomenėje, ar ne. Jis neturi teisės rinktis, ar likti namuose, ar išvykti į užsienį. Valstybė pasirenka už jį, o neteisėti bandymai išvengti šio pasirinkimo yra smerkiami ir persekiojami.
Tai griežtas laikmečio reikalavimas: Rusijos agresija sugrąžino ukrainiečius į totalinių karų su milijoninėmis kariuomenėmis ir milžiniškomis žmonių aukomis laikus.
Problema ta, kad konservatyvus požiūris į vyrų lyties vaidmenį nelabai dera su šiuolaikiniu liberaliu požiūriu į moterų lyties vaidmenį.
Tais laikais, kai kiekvienas vyras buvo laikomas potencialiu kareiviu, kiekvienai moteriai buvo priskirta labai konkreti socialinė funkcija – naujų kareivių gamyba. Jei karinė tarnyba vyrui buvo ne pasirinkimas, o pareiga, tai kuo daugiau vaikų gimdymas taip pat buvo laikomas ne moters pasirinkimu, o pareiga.
Bandymai atsisakyti šio vaidmens ir pasirinkti kitokį gyvenimo kelią sulaukdavo viešo pasmerkimo. Šioje žiaurioje realybėje nebuvo tokio dalyko kaip principas “mano kūnas – mano reikalas”. Sveikos moters kūnas a priori priklausė šaliai ir tautai, kaip ir vyro, privalančio atlikti karinę tarnybą, kūnas.
Būtent XXI amžiuje abortų draudimas Lenkijoje atrodo kaip archajiškas laukiniškumas, darantis gėdą kaimyninei šaliai civilizuoto pasaulio akyse. Tačiau XX a. pirmoje pusėje negalėjimas laisvai disponuoti savo kūnu buvo ne totalitarinių režimų, tokių kaip Stalino ar Hitlerio, bruožas, o įprasta pasaulinė praktika.
Čerčilio laikų britė ar Mannerheimo laikų suomė negalėjo teisėtai nutraukti nėštumo savo noru. O 1920 m. demokratinėje Prancūzijoje priimti įstatymai ne tik sugriežtino bausmes už abortus, bet ir uždraudė naudoti kontraceptines priemones: manyta, kad tai padės kompensuoti respublikos patirtus nuostolius prie Marnos ir Verdeno. Kontracepcija prancūzėms vėl buvo įteisinta tik 1967 m.
Šie tamsūs istorijos puslapiai Ukrainoje retai minimi, nors priešų invazija mums virto demografine katastrofa, o būsimų gynėjų kūrimas šaliai ir tautai ne mažiau svarbus nei nepriklausomybės gynimas ginklu. Tačiau kai griežtosios linijos šalininkai rašo apie tai, kaip Ukraina ateinančiais dešimtmečiais taps vienu dideliu kariniu lageriu, archajiškas moterų vaidmuo paprastai lieka nepaminėtas.
Šią vasarą daug triukšmo sukėlė Ukrainos ateities instituto direktorius Vadimas Denisenka, pareiškęs, kad siekiant išsaugoti tautą, vyrų išvykimas iš Ukrainos turės būti ribojamas net ir po karo. Ši tezė prieštaravo ne tik liberalioms vertybėms, bet ir elementariai logikai: akivaizdu, kad pratęsus draudimą vyrams išvykti vidaus problemų neišspręsime, nes Ukrainos vyrai nesidaugina atžalomis. Tačiau J. Denisenko nedrįso rašyti apie sienų uždarymą ukrainiečių moterims.
Karo įkarštyje mūsų socialiniuose tinkluose gana dažnai pasitaiko fantazijų, panašių į Heinleino “Žvaigždžių laivo desantininkus”: nuo 2022 m. vasario 24 d. siūloma apriboti pilietines teises vyrams, kurie nekovojo ir negynė savo šalies.
Jei ši antiliberali logika bus plėtojama toliau, bus reikalaujama diskriminuoti bevaikes moteris, kurios netarnavo ginkluotosiose pajėgose, nes jos taip pat nepakankamai prisidėjo prie nacionalinio reikalo.
Tačiau kol kas tokių raginimų negirdėti. Veikia liberalizmo, feminizmo ir pastaraisiais dešimtmečiais pasiektos socialinės pažangos inercija.
Viena iš pilno masto karo intrigų – kiek ši liberali inercija bus tvari. Ar išsiplės konservatyvusis Overtono langas?
Ar dabartinė papročių archaizacija paveiks milijonus Ukrainos moterų? Ar įsivyraus suvokimas, kad bet kurios jaunos ukrainietės pagrindinis tikslas ir pilietinė pareiga – papildyti didžiulius demografinius nuostolius, kuriuos sukėlė Rusijos agresija?
Daug kas priklauso nuo atsakymo į šį klausimą.
Jei vyraus XXI a. liberalios vertybės, Ukrainos moterys išsaugos dabartinį statusą ir niekas nebandys pažeisti jų asmeninių teisių. Po karo valstybė gelbės nacionalinę demografinę situaciją migracija iš Azijos ir Afrikos šalių, kuriose natūralus gimstamumas yra didelis.
Tačiau tokiu atveju turėsime visiems laikams atsisveikinti su svajonėmis apie mononacionalinę ir monokultūrinę ateities Ukrainą. Turėsime susitaikyti su tuo, kad mūsų šalyje gyvens skirtingų etninių šaknų ir skirtingų odos spalvų žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis ir besimeldžiantys skirtingiems dievams.
Tačiau jei vyraus konservatyvus XX a. pirmosios pusės požiūris, ne tik ukrainiečiai, bet ir ukrainiečių moterys susidurs su dideliais apribojimais. Tokiu atveju demografijos temą perims dešinieji populistai, nepaisant to, kokie veiksmingi bus jų receptai. Ukrainoje jie stengsis uždrausti abortus ir kuo labiau apsunkinti kontracepcijos prieinamumą, remdamiesi kaimyninės Lenkijos patirtimi ir nepaisydami ES kritikos. Moterų bevaikystė bus stigmatizuojama taip pat, kaip ir vyrų kariuomenės vengimas, o bevaikystės filosofija bus prilyginama tautos išdavystei.
Žinoma, šiandien toks scenarijus atrodo kaip kažkas fantastiško. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad prieš kelerius metus didysis karas, visuotinė mobilizacija ir sienų uždarymas Ukrainos vyrams taip pat atrodė fantastiški.
Mychailo Dubyniansky
JŠ pagal “УКРАЇНСЬКА ПРАВДА”