Eretiško popiežiaus situacija ilgą laiką buvo katalikų teologų pokalbių tema. Į šią situaciją buvo atkreiptas dėmesys po Konstantinopolio III Susirinkimo, pasmerkusio monoteletų ereziją 681 metais, ir pomirtinio popiežiaus Honorijaus pasmerkimo dėl erezijos rėmimo; šį Honorijaus, kaip eretiko, pasmerkimą pakartojo popiežius šv. Leonas II, ratifikuodamas Susirinkimo aktus. Nuo to laiko katalikų teologai ir kanonų teisės specialistai pasiekė konsensusą keliais esminiais klausimais dėl situacijos, kai popiežius viešai laikosi erezijos. Čia trumpai pristatysime šiuos klausimus.
Yra sutariama, kad joks popiežius negali mokyti erezijos kalbėdamas būdu, atitinkančiu neklaidingo magisterinio pareiškimo sąlygas. Šie apribojimai nereiškia, kad popiežius negali nusikalsti erezija, nes popiežiai ir gali, ir daro viešus pareiškimus, kurie nėra neklaidinti. Tiesa yra ir tai, kad daug popiežių niekada nėra paskelbę neklaidingų pareiškimų.
Yra sutariama, kad Bažnyčia neturi jurisdikcijos popiežiui, todėl ji negali pašalinti popiežiaus iš tarnybos, remdamasi aukštesnio autoriteto viršenybe, net ir erezijos atveju.
Yra sutariama, kad eretiko popiežiaus blogis yra toks didelis, kad jis neturėtų būti toleruojamas dėl tariamo didesnio gėrio. Suarezas šį konsensusą apibūdina šitaip: „Būtų labai kenksminga Bažnyčiai turėti tokį ganytoją ir nepajėgti apginti savęs nuo tokio didelio pavojaus; maža to – būtų priešinga Bažnyčios orumui įpareigoti ją likti ištikima eretikui popiežiui nepajėgiant jo iš savęs pašalinti; nes kokie yra princas ir kunigai, tokie yra pratę būti ir žmonės.“ Šv. Belarminas teigia: „Apgailėtina būtų Bažnyčios būklė, jeigu ji būtų priversta turėti ganytoją, kuris akivaizdžiai elgiasi kaip vilkas.“ (Diskusijos, 3-oji diskusija, Bk. 2, cap. 30).
Yra sutariama, kad bažnytiniai autoritetai turi atsakomybę veikti, kad ištaisytų eretiko popiežiaus sukeliamą blogį. Dauguma teologų mano, kad autoritetai, turintys absoliučią pareigą veikti kartu, kad ištaisytų šį blogį, yra Bažnyčios vyskupai.
Teologai ir kanonų teisės specialistai aptaria šį klausimą kaip dalį temos apie popiežiaus posto praradimą. Popiežiaus posto praradimo priežastimis visada yra nurodoma mirtis, atsistatydinimas ir erezija. Šis konsensusas atitinka paprastą sveiką protą, kuris sako, kad tam, kad būtų popiežiumi, asmuo turi būti katalikas. Ši pozicija pagrįsta Bažnyčios Tėvų tradicija ir fundamentaliais teologiniais principais, liečiančiais bažnytinę tarnybą, ereziją ir narystę Bažnyčioje. Bažnyčios Tėvai paneigė, kad eretikas gali turėti kokią nors bažnytinę jurisdikciją. Vėlesni Bažnyčios Mokytojai suprato šį mokymą kalbant apie viešą ereziją, kuriai turi būti taikomos bažnytinės sankcijos, ir laikė, kad jis buvo pagrįstas greičiau dieviškuoju nei pozityviuoju bažnytiniu įstatymu. Jie patvirtino, kad šitoks eretikas negali vykdyti jurisdikcijos, nes jo erezija atskyrė jį nuo Bažnyčios ir niekas, atskirtas nuo Bažnyčios, negali užimti joje vadovaujančių pareigų.
Bažnyčios kanonų teisė palaiko šį teologinį konsensusą. Pirmasis kanonas, kuris pateikia aiškią popiežiaus erezijos galimybę, yra randamas Graciano dekrete. Dekreto XL dalis, 6 kanonas sako, kad niekas negali teisti popiežiaus, nebent jis būtų pripažintas nukrypęs nuo tikėjimo:
„Cunctos ipse iudicaturus a nemine est iudicandus, nisi deprehendatur a fide devius.“ („Tas, kuris teisia visus, nėra teisiamas niekieno, nebent būtų pripažinta, kad jis yra nuklydęs nuo tikėjimo.“)
Šio pareiškimo formuluotė atrodo įtakota kardinolo Humberto dokumento „De sancta Romana ecclesia“ (1053), kuris nurodė, jog popiežius turi imunitetą bet kokiam bet kieno vertinimui išskyrus tikėjimo klausimus: „A nemine est iudicandus nisi forte deprehendatur a fide devius.“ Teiginys, esantis kanone, išplėtoja popiežiaus Grigaliaus Didžiojo pareiškimą, kad blogi dvasininkai turi būti toleruojami savo pavaldinių, jei tik tai galima daryti išlaikant tikėjimą. (Moralia XXV c. 16: ‘Subditi praelatos etiam malos tolerant, si salva fide possint …’).
Kanoninis tvirtinimas, kad popiežius gali būti teisiamas dėl erezijos, atsirado kaip kanoninio principo, jog popiežius nėra niekieno teisiamas, interpretavimas. Šio kanono išdėstymas yra privilegijos suformulavimas; jos objektas yra patvirtinti, kad popiežius turi didžiausią įmanomą apsaugą nuo kitų vertinimo.
Šis kanonas kartu su kitais iš Graciano dekreto buvo įtrauktas į „Corpus iuris canonici“, kuris buvo Lotynų Bažnyčios kanonų teisės pagrindas iki 1917 m. Jo autoritetingumas yra pagrįstas paties popiežiaus autoritetu, nes Bažnyčios kanonų teisė yra palaikoma popiežiaus autoritetu. To mokė Popiežius Inocentas III, savo pamoksle per Aukščiausiojo Pontifiko konsekraciją, nurodydamas, kad „Dievas yra jo teisėjas dėl kitų nuodėmių“ ir kad „jis Bažnyčios gali būti teisiamas tik dėl nuodėmių, padarytų prieš tikėjimą“ [„In tantum enim fides mihi necessaria est, ut cum de caeteris peccatis solum Deum iudicium habeam, propter solum peccatum quod in fide committitur possem ab Ecclesia judicari.“] Kanono, esančio Dekrete, atmetimas, paneigtų kanoninį paties popiežiaus primato pagrindimą, nes šis kanonas yra teisėto pagrindo, kad popiežius nėra niekieno teisiamas, dalis.
Kanonas po Dekreto sudarymo ir publikavimo Bažnyčioje buvo visuotinai priimtas. Erezija, nurodoma šiame kanone yra praktiškai visų autorių suprantama kaip reiškianti viešai išreikštą ereziją. (Tezė, kad popiežius netenka posto dėl grynai privačios erezijos, buvo pasiūlyta Juano de Torquemados O.P., bet buvo įtikinamai paneigta ir nuo tada buvo atmesta visų kanonų teisės specialistų bei teologų.) Nei 1917 m. Kanonų teisės kodeksas, nei 1983 m. Kanonų teisės kodeksas neatmetė principo, kad eretikas popiežius turi prarasti popiežiaus postą. Su tuo sutinka visi šių kodeksų aiškintojai, nurodantys, kad pats principas yra teisingas.
Ankstyvoji kanoninė tradicija reikalauja, kad esant ypatingam popiežiaus erezijos atvejui, prieš pasielgiant su juo kaip su eretiku, popiežius turi būti kelis kartus perspėtas. Rufino „Summa antiquitate et tempore“ (1170) ir Johano Faventiuso „Summa“ (1171) abi tvirtina, kad prieš teisiant popiežių kaip eretiką, jis turi būti antrą ir trečią kartą perspėtas atsisakyti erezijos. Huguccio „Summa“ nurodo, kad norint popiežių teisti kaip eretiką, reikia, kad jis turi būti įspėtas atsisakyti erezijos ir atsakydamas į šį įspėjimą turėtų ją toliau užsispyręs ginti.
Sedevakantistų autoriai ginčijo, kad popiežius savaime praranda popiežiaus postą dėl viešos erezijos, be būtino ar galimo Bažnyčios įsikišimo. Ši pozicija nesuderinama su katalikų tradicija ir teologija, todėl turi būti atmesta. Kaip yra pastebėję daugelis teologų, jos priėmimas eretiko popiežiaus atveju nublokštų Bažnyčią į chaosą. Tai reikštų, kad bet kuriam katalikui būtų palikta spręsti, ar ir kada popiežius galėjo būti paskelbtas eretiku ir netekęs popiežiaus posto. Todėl turėtų būti priimta, kad popiežius negali prarasti posto be atitinkamo Bažnyčios vyskupų veiksmo. Toks veiksmas turėtų būti popiežius įspėjimas daugiau nei vieną kartą atsisakyti bet kokių erezijų, kurias jis priėmė, o Bažnyčios vyskupams paskelbus popiežių besilaikant erezijos, tai tampa juridiniu faktu, faktu, dėl kurio yra netenkama popiežiaus posto.
Tarp katalikų teologų esama nereikšmingų nuomonių skirtumų dėl priemonių, kurių turi imtis Bažnyčia, spręsdama eretiko popiežiaus situaciją. Kajetano ir šv. Tomo Jono mokykla tvirtina, kad tam, jog popiežius netektų posto, Bažnyčia, patvirtinusi ir paskelbusi popiežių eretiku, taip pat turi įsakyti tikintiesiems vengti jo dėl erezijos. Šv. Roberto Belarmino mokykla neatmeta žingsnio, kuriuo tikintieji būtų įspėjami vengti popiežiaus kaip eretiko, bet ji nelaiko jo būtina sąlyga popiežiaus posto praradimui. Mes neatmetame galimybės, kad popiežius, kuris viešai atmetė katalikų tikėjimą ir viešai atsivertė į ne katalikų religiją, tokiu būdu galėtų prarasti popiežiaus postą; bet tai yra hipotetinis atvejis ir jis nėra panašus į dabartinę situaciją. Abi šios mokyklos turėjo ir turi savų pasekėjų. Mes neužimame jokios pozicijos šiais klausimais, kurių sprendimas yra Bažnyčios vyskupų reikalas.
Pagal www.katalikutradicija.lt