Istorijos pamokos mums: kaip Rusiją grąžinti į katalikybę?

Rusijos grąžinimas į katalikų tikėjimą turėtų būti vienas svarbiausių Bažnyčios hierarchų ir viso pasaulio katalikų uždavinių. Kaip paskelbė 1917 m. Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina, Rusijos atsivertimas neatskiriamai susijęs su Nekaltosios Marijos Širdies triumfu ir taikos visame pasaulyje laikotarpiu.

Rusijos atsivertimo svarbos tema buvo paliesta ankstesniuose mano straipsniuose šia tema bei kitų autorių darbuose[1] ir bus detaliau nagrinėjama vėlesniuose ciklo straipsniuose.

Šiame straipsnyje aptarsiu dalį principų, kuriais turėtų remtis Rusijos atvertimo darbas. Nemažai tokių principų jau aptariau anksčiau, kuomet išsamiai aprašiau sėkmingas ir sektinas palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo pastangas atversti Rusiją į katalikų tikėjimą nesulotyninant jos apeigų ir papročių. Šį kartą aprašysiu skirtingus Florencijos unijos įgyvendinimo modelius ir kurį iš jų vertėtų rinktis misijoms Rusijoje.

Florencijos unija – receptas atversti Rusijai ir Rytams?

Senovės Rusia katalikų tikėjimą priėmė per savo krikštą 988 m. ir praktiškai liko jam ištikima iki pat to meto, kai ji buvo užkariauta mongolų 1236-1240 m., bet įvairūs faktai rodo, kad net ir po to Rusia „neskubėjo“ nusikratyti katalikybe. LDK atkūrė tikrąją – katalikišką Rusią. Senovės Rusios katalikiškumą pagrindėme faktais ankstesniuose ciklo straipsniuose su nuorodomis į daugybę vertingų faktų pateikiančias rusų tyrinėtojų studijas[2].

Ateities Rusijos ir visų Rusios šalių atvertimo darbe būtinai reikia naudoti tinkamiausią ir sėkmingiausią Rusios patirtį – palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo misijos ir, žinoma, LDK patirtį. Egz. Fiodorovas kritikavo kai kurias Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos (1596 m.) klaidas – dalinę graikų apeigų lotynizaciją, neužkirtimą kelio masiniam (ypač elito – bajorų) rusinų perėjimui iš graikų į Romos apeigas ir t. t.

Tuo tarpu paties egz. Fiodorovo XX a. misija Rusijoje – priešingai – labiau priminė 1439 m. Florencijos unijos (kartais vadinama Feraros-Florencijos unija) modelį, kuris buvo realizuojamas LDK XV ir (iš dalies) XVI amžiuje, kai didelė LDK Rusios dalis linko į graikų apeigų katalikybę, nes Visos Rusios metropolitas ir hierarchai grįžo į Katalikų Bažnyčios vienybę. Tai buvo labiau visuotinė nei Bresto unija, nes siekė grąžinti į vienybę ne tik Rusios, bet ir kitas Rytų Bažnyčias ir sugebėjo atversti kai kuriuos Konstantinopolio patriarchus, tapusius katalikais. Patriarchai – jau kaip katalikai – įšventindavo visos Rusios metropolitus. Be to, Florencijos unijos laikais rusiškos apeigos nebuvo lotyninamos, kaip, deja, tai buvo daroma (ne dėl Romos paliepimo, o „dėl vietinių piktnaudžiavimų“) Bresto unijos laikais.

Tad, siekdami nustatyti principus, kuriais turėtų remtis efektyvus Rusijos grąžinimo į katalikybę darbas, turime studijuoti ne tik sėkmingiausią kiekybiškai ir nuo 1596 iki pat 1839 m. išlikusią Bresto bažnytinę uniją, bet ir LDK vykusio katalikiškos Rusios atstatymo darbo ankstesnį etapą Florencijos unijos laikais – XV–XVI a.

Du Florencijos unijos įgyvendinimo modeliai

Senovės Rusia katalikų tikėjimą priėmė per savo krikštą 988 m. ir praktiškai liko jam ištikima iki pat to meto, kai ji buvo užkariauta mongolų 1236-1240 m., bet įvairūs faktai rodo, kad net ir po to Rusia „neskubėjo“ nusikratyti katalikybe. LDK atkūrė tikrąją – katalikišką Rusią. Senovės Rusios katalikiškumą pagrindėme faktais ankstesniuose ciklo straipsniuose su nuorodomis į daugybę vertingų faktų pateikiančias rusų tyrinėtojų studijas[2].

Ateities Rusijos ir visų Rusios šalių atvertimo darbe būtinai reikia naudoti tinkamiausią ir sėkmingiausią Rusios patirtį – palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo misijos ir, žinoma, LDK patirtį. Egz. Fiodorovas kritikavo kai kurias Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos (1596 m.) klaidas – dalinę graikų apeigų lotynizaciją, neužkirtimą kelio masiniam (ypač elito – bajorų) rusinų perėjimui iš graikų į Romos apeigas ir t. t.

Tuo tarpu paties egz. Fiodorovo XX a. misija Rusijoje – priešingai – labiau priminė 1439 m. Florencijos unijos (kartais vadinama Feraros-Florencijos unija) modelį, kuris buvo realizuojamas LDK XV ir (iš dalies) XVI amžiuje, kai didelė LDK Rusios dalis linko į graikų apeigų katalikybę, nes Visos Rusios metropolitas ir hierarchai grįžo į Katalikų Bažnyčios vienybę. Tai buvo labiau visuotinė nei Bresto unija, nes siekė grąžinti į vienybę ne tik Rusios, bet ir kitas Rytų Bažnyčias ir sugebėjo atversti kai kuriuos Konstantinopolio patriarchus, tapusius katalikais. Patriarchai – jau kaip katalikai – įšventindavo visos Rusios metropolitus. Be to, Florencijos unijos laikais rusiškos apeigos nebuvo lotyninamos, kaip, deja, tai buvo daroma (ne dėl Romos paliepimo, o „dėl vietinių piktnaudžiavimų“) Bresto unijos laikais.

Tad, siekdami nustatyti principus, kuriais turėtų remtis efektyvus Rusijos grąžinimo į katalikybę darbas, turime studijuoti ne tik sėkmingiausią kiekybiškai ir nuo 1596 iki pat 1839 m. išlikusią Bresto bažnytinę uniją, bet ir LDK vykusio katalikiškos Rusios atstatymo darbo ankstesnį etapą Florencijos unijos laikais – XV–XVI a.

Du Florencijos unijos įgyvendinimo modeliai

Istorikė Genutė Kirkienė išskiria, kad bažnytinės unijos darbas vyko pagal du skirtingus modelius, kuriuos – žinoma, sąlyginai – būtų galima pavadinti Sapiegų ir Chodkevičių modeliais, nes kiekviena giminė rėmė skirtingą unijos modelį. Jau vien šių giminių dalyvavimas – gražus pavyzdys, kai į Rytų grąžinimo Katalikų Bažnyčion darbą įtraukiami LDK tolimiausių Rusios kampelių rusinai.

Pirmasis modelis – graikų apeigų katalikų „lotynizavimas“

Pirmasis unijos modelis labai susijęs su Sapiegų gimine. Sapiegos kilo iš Smolensko žemės – vieno iš tolimesnių baltų žemių pakraščių iki slavų kolonizacijos. Būtent Smolensko žemę, jau linkstančią į Lietuvą, nuo Aukso Ordos gynė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kariai. Smolenskas net 4 kartus ėjo iš rankų į rankas – jį valdė tai LDK, tai Maskva, tai buvo simbolinė tvirtovė vartai į katalikišką krikščioniją. Prie Smolensko ėjo Kijevo ir Visos Rusios graikų apeigų katalikų metropolijos rytinė riba – nuo pat Filipinų ir Čilės iki Smolensko nusidriekusios katalikiškos civilizacijos riba. Ir ta metropolija ir mūsų civilizacija tai apimdavo Smolensko žemę, tai vėl būdavo iš jos išmušama – kartu su maskvėnų ginklu keliskart išvejama Lietuvos valdžia.

Būtent Smolensko vyskupas Gerasimas 1431 m. paskirtas Visos Rusios metropolitu ir tapo vienu pirmųjų bažnytinės unijos veikėjų LDK Rusioje. Paskutinis Romos apeigų katalikų Smolensko vyskupas – mūsų Gediminaičių kilmės Jeronimas Vladislovas Sanguška. Būtent jo rūmuose (testamentu užrašytuose bernardinams, o jų – Radviloms, o šių – misionieriams) ir aplink formuosis Vilniaus Misionierių kongregacijos vienuolynas su bažnyčia – bene gražiausiu lieknabokščio Vilniaus baroko pavyzdžiu.

1491 m. į Florenciją nuvyko Jonas (Ivanas) Sapiega, kur su popiežiumi Aleksandru VI derėjosi dėl Florencijos unijos įgyvendinimo. Sapiega čia pasisakė už tai, kad grįžtančių į Katalikų Bažnyčią graikų apeigų katalikų vietinė Bažnyčia Rusioje būtų pavaldi Romos apeigų katalikų Vilniaus vyskupui. Kai kurie autoriai vadino šį unijos modelį „dviejų konfesinių bendruomenių Bažnyčia“. Reikėtų pakoreguoti tą netikslų ir neobjektyvų apibrėžimą. LDK atkuriamoje katalikiškoje Rusioje nebuvo jokių dviejų skirtingų konfesijų (t. y. tikėjimų) – juk Ivanas Sapiega ir kiti rusinai jau grįžo į Katalikų Bažnyčios ir tikėjimo vienybę. Buvo tik dviejų apeigų – lotynų ir graikų, bet vieno tikėjimo katalikai.

Tie, kurie dar negrįžo vienybėn, žinoma, buvo stačiatikiai, bet buvo planuojama, kad ir jie grįžtų į Katalikų Bažnyčią, kaip buvo Kijevo Rusioje, o ne į „dviejų konfesijų bendruomenių Bažnyčią“. Problematiška net ir rasti (tikslia termino prasme) stačiatikių XV a. II pusės LDK – tokiais galėjo būti tik tie, kurie neklausė katalikybėn grįžusių hierarchų. Bet ar tokių nepaklusniųjų buvo? Jei taip, tai kiek? Reikia ieškoti tikslių kriterijų tam nustatyti.

Toks unijos modelis, pasiūlytas Jono (Ivano) Sapiegos, buvo „uždelsto veikimo bomba“, nes naikino graikų apeigų Bažnyčios ir Visos Rusios metropolito teisinę autonomiją – ateityje ji galėjo „išsprogti“ religiniais bei politiniais konfliktais ir pasmerkti uniją nesėkmei. Tą patvirtina ir XX a. sėkmingos katalikiškos Rusijos misijos patirtis:

„Visuose mūsų susitikimuose su kunigais ir viešumoje svarbiausi buvo (…) du klausimai: ar Rusijos žmonės gaus garantijas, kad bus apsaugoti nuo lotynizacijos, ir kokį rangą Katalikų Bažnyčios hierarchijoje užims [Maskvos] Patriarchas?“ – rašo egz. Fiodorovas[3].

Egz. Fiodorovas taip pat griežtai kritikavo Rusijai skirtą vad. biritualizmo (dviejų apeigų) planą, pasiūlytą garsiojo arkivyskupo barono Eduardo M. J. M. von der Roppo, garsaus Livonijos riterių palikuonio Lietuvos bajoro, Vilniaus vyskupo (1903-1917), Mogiliovo arkivyskupo (1917-1926), Lietuvos visuomenės veikėjo, įkūrusio Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją.

Vysk. E. von der Roppas siūlė, kad XX a. I p. Rusijoje veikę lotynų apeigų katalikų kunigai misionieriai išmoktų aukoti ir graikų apeigų katalikų šv. Mišias ir tokiu būdu teiktų sakramentus graikų katalikams. Prieš šį planą Fiodorovas pateikė daug argumentų[4], bet juos gali susumuoti aukščiau pateikta jo citata, perduodanti rusų lūkesčius – jiems grįžus į Katalikų Bažnyčią neturėjo būti jokios apeigų lotynizacijos ir garbingas Maskvos patriarcho statusas bei plati vietinės Rusijos bažnyčios teisinė autonomija – taigi jokio „graikų“ teisinio pajungimo „lotynų“ hierarchams.

Gali kilti įtarimų ir kad vysk. E. von der Roppo planas buvo ne tik neišmintingas ir kenksmingas galinčiai Rusiją veiksmingiausiai grąžinti į katalikybę graikų apeigų misijai, bet gal ir tyčia skirtas jai sugriauti. Kaip ten bebūtų, tokią versiją galėtų paremti svarbus vysk. E. von der Roppo biografijos faktas. 1900 m. Paryžiuje per pasaulinę parodą posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis Taikos kongresas, bet ir masonai – Prancūzijos Didieji Rytai, sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą glaudinti jų ryšiams. Istoriografijoje esama nuomonių, kad nuo 1822 m. Rusijos imperijoje uždrausta masonerija atgimė būtent apie 1900 metus. Lietuvą ir visą Rusijos valdytą erdvę vėl užplūdo šios satanistinės organizacijos skleidžiamų įvairių pakraipų liberalizmo nuodų banga (daugiau apie tai anksčiau rašytame mano straipsnyje).

Šiuos faktus sugretinęs D. Staliūnas pabrėžia, jog „vargu, ar galima pavadinti atsitiktinumu“, kad panašiu metu – 1899 m. – masonų ložes atgaivinęs T. Vrublevskis įsteigia Neošubravcų ložę (nauja 1817–1822 veikusių šubravcų – „nenaudėlių“ atmaina, gyvavusi 1899–1914 m. Vilniuje). Jis buvo ir XX a. pr. atgaivintos Vilniaus ložės „Litwa“ narys. Ložėse ieškojo sąlyčio įvairiausi Lietuvos lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių politikai – nuo socialistų iki tautininkų (lenkiškai narodovcų)[5]. 1914 m. neošubravcams užsidarius, Vrublevskis „nenuleido rankų“ – nuo 1921 m. jis jau „Tomo Zano“ ložės narys.

Deja, tarp gausių Neošubravcų ložės svečių buvo ir Vilniaus vyskupas E. von der Roppas. 1908 m. iš tremties rašytame laiške masonų vadui T. Vrublevskiui jis apgailestauja, kad negalėjo dažniau lankytis neošubravcų susirinkimuose. D. Staliūnas dokumentais pagrindžia tai, kad jau nuo 1905 m. – Rusijos revoliucijos metų – gausius ryšius su ta lože palaikė vysk. E. von der Roppas, o prieš tai – jo pirmtakas Vilniaus vyskupas Zvierovičius[6].

Deja, versiją, kad egz. Fiodorovo Rusijos grąžinimo į katalikybę misija buvo sunaikinta Bažnyčios priešų ne tik iš išorės (komunistų), bet ir iš jos vidaus, patvirtina ir tą graikų apeigų katalikų misiją tiesiog suardžiusio vyskupo Michel-Josepho Bourguignono d‘Herbigny veikla. Šis Romos 1926 m. pasiųstas į komunistinę Rusiją Popiežiškosios komisijos Rusijai pirmininkas (irgi nuo 1926 m.) pats bendradarbiavo su komunistais ir sugriovė graikų apeigų katalikų misiją – o tai pradėta nuo jų teisinės autonomijos griovimo. Vyskupo d‘Herbigny palankumą sovietų komunizmui giria net ir šiuolaikiniai Meksikos komunistai, puolantys katalikiškos valstybės atkūrimo idėjas, už kurias 1926 m. mirė Meksikos Cristeros sukilėliai[7]. Ta paini vysk. d‘Herbigny istorija ateityje reikalauja platesnio aptarimo.

Graikų apeigų katalikų pajungimas Romos apeigų hierarchijai ne tik kenksmingas Rusijos katalikiškai misijai, bet ir Bažnyčios priešų sugalvotas ar bent jau jų naudojamas ginklas tai misijai griauti. Taip pat labai kenksminga tyčinė ar netyčinė Rytų apeigų lotynizacija, praeityje atnešusi daug blogybių. Todėl ateities Rusijos misijoje to reikia vengti kaip ugnies.

Antrasis modelis – graikų apeigų autonomijos išlaikymas

Minėtų įžvalgų šviesoje dar labiau sužėri Supraslio vienuolyno brangakmenis. Geresnis, perspektyvesnis buvo kitas LDK veikęs unijos modelis, kuomet visa graikų apeigų katalikų struktūra LDK pavaldi ne Romos apeigų katalikų Vilniaus vyskupui, o Vilniuje rezidavusiam graikų apeigų katalikų Kijevo ir Visos Rusios metropolitui. Jį ypač stipriai įgyvendino metropolitas (1498–1501) Juozapas Bulgarinovičius ir rėmė kita LDK rusinų giminė, greičiausiai turinti nemažai ir baltų kraujo (nes buvo iš kadaise jotvingių ir etninių lietuvių mišriai su rusinais apgyvendintos Palenkės) – Chodkevičiai.

Šis unijos modelis panašus į XX a. pr. popiežiaus Šv. Pijaus X, metr. A. Šeptickio ir egz. L. Fiodorovo sėkmingiausią katalikiškos Rusijos misijos modelį, nes abiem kartais buvo kuriama Romos apeigų hierarchams tiesiogiai nepavaldi graikų apeigų katalikų vietos Bažnyčia su plačia teisine autonomija.

Tačiau netikslus ir neobjektyvus vis dar kai kur istorikų naudojamas įvardinimas, kad tai esą buvo „LDK stačiatikių autokefalinė bažnyčia“. Juk autokefalinė Bažnyčia – tai savarankiška Stačiatikių bažnyčia, kuri nebūna pavaldi Popiežiui. Ne, LDK buvo atkuriama Katalikų Bažnyčios dalis – ecclesia sui iuris – savos teisės vietinė Rusios katalikų bažnyčia su sava graikų-slavų liturgija ir kanonų teise, numatyta Kanonų teisės kodekse[8]. Ko gero, pasirodys taikli G. Kirkienės prielaida, kad metr. J. Bulgarinovičius kūrė tokią struktūrą jau ir de jure, o jo pirmtakai metropolitai jau seniai – nuo 1458 m. – buvo pradėję ją kurti de facto. Nors gali atsitikti, kad jos juridinio įteisinimo faktų nauji tyrimai atras ir iki J. Bulgarinovičiaus.

Iš Florencijos unijos įgyvendinimo patirties ateities katalikiškos Rusijos atkūrimo misijai galime pasisemti tęsdami pirmiausia didelės teisinės autonomijos savos teisės (sui iuris) vietinės graikų-rusų apeigų katalikų Bažnyčios tradiciją, kurią rėmė Visos Rusios metropolitas J. Bulgarinovičius ir Chodkevičiai, fundavę Supraslio ir kitas graikų apeigų katalikų cerkves. Visa tai būtina sujungti su patirtimi, kurią sukaupė sėkmingiausia Rusijos atvertimo misija – pradėta popiežiaus Šv. Pijaus X, garbingojo Dievo tarno metropolito A. Šeptickio ir palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo – išlaikant nepakeistas, nesulotynintas graikų-slavų apeigas, kurios ir dabar švenčiamos Rusijoje – tik įtraukiant maldas už Popiežių, tęsiant misiją rusiškoje rytietiškoje dvasioje, vartojant patraukiančią rusus rytietišką terminologiją – katalikiška ortodoksija (katoličeskoje pravoslavije) ortodoksai-katalikai ir t. t.

LDK rusinų graikų apeigų liturgija, oficialiai Katalikų Bažnyčios vadinama „ritus ruthenicus“ (rutenų ritas), nors tikslia prasme tai nėra atskiras ritas (apeigos), tai – graikų (Konstantinopolio) rito atmaina su dar senovės Rusioje organiškai išsivysčiusiomis kiek skirtingomis nuo graikų, slaviškomis, liturgijos ypatybėmis bei, ATR rusinams grįžus į Katalikų Bažnyčią 1596 m. su Brastos unija, pridėtais 1720 m. Zamostjės sinodo mažais pakeitimais, siekiant pabrėžti, kad rusinai yra vieno tikėjimo su Romos apeigų katalikais. Nors Rusijoje tai užsipuolama kaip „lotynizacija“, tačiau Zamostjės sinodas praktiškai nei trupučio nesulotynino liturgijos.
Tikra dalies ATR rusinų apeigų (ypač Vakarų Ukrainoje) lotynizacija iš tiesų vyko po Zamostjės sinodo, bet ne dėl jo nutarimų – tai buvo vietinių kunigų piktnaudžiavimai – įvestas „lotyniškas“ klūpėjimas, klauptai, skambinimas varpeliais ir kt.

Apie tai verta pamąstyti ir Tradicijai ištikimiems katalikams, kurių dalis mąstydami apie ateities katalikiškos misijos Rusijoje modelį pasiduoda „lotynizacijos pagundai“. Nepasitikėkime net ir, atrodytų, pagrįstais išvedžiojimais – kad rusai suluošinti komunizmo, ateistai, nepraktikuojantys stačiatikiai, kad jie sueuropėję (ar tikrai sueuropėję? Kaip jie giliai skiriasi nuo europiečių, parodė jų pradėtas Ukrainos karas…), kad jiems nesvarbu, kokias apeigas priimti. Turint omenyje gilų antieuropietiškumą, kurį rodo dauguma gyventojų, bet kokie lotynizacijos siūlymai tik dar labiau įlietų alyvos į ugnį. Siūlyti lotynizaciją pavojinga visai Rusijos graikų apeigų katalikų misijai.

Bet svarbiausia ne šis pavojus, o tai, kad tyčinė lotynizacija prieštarauja Bažnyčios dvasiai – Bažnyčia per šimtus metų priimamais Šv. Sosto dokumentais saugo bei gerbia įvairias Rytų apeigas ir gina jų grynumą nuo lotynizatorių. Įvairios apeigos išauga organiškai, žmones veikiant Šventajai Dvasiai ir per šimtus metų. Skirtinga nuo Rusijos – Ukraina, kur lotyniški elementai įaugo į dalies ukrainiečių religinį gyvenimą lėtai per šimtmečius. Todėl ten tikslinga palikti kažkiek sulotynėjusias apeigas Vakarų Ukrainoje – tik ten, kur jos istoriškai išplito ir tik tiems, kas jų nori. Bet ir ten yra dalis ukrainiečių, kurie priešinasi bet kokiai apeigų lotynizacijai. O Rusijoje ne tik kad negalima leisti lotynizacijos, bet ir viešai nereikėtų svarstyti jos galimybės. Kaip rodo istorija ir egz. Fiodorovo sėkminga veikla, Rytų misija – be galo jautri ir subtili misija, tad reikia kreipti dėmesį į subtiliausius niuansus.

Nemaža dalis ankstesnių misionierių, gyvenusių iki L. Fiodorovo, smerkdavo visą stačiatikybę nedarydami skirtumų, manė, kad visa Rusijos kultūra yra žemo lygio ir ją reikia pakelti naudojant lotynizavimą. Jie tik toleravo bizantinę liturgiją kaip „neišvengiamą blogį“, tapatindami katalikybę su „latinitas“. O kun. Fiodorovas pabrėžė graikų ir lotynų apeigų lygiateisiškumą, teigė, kad misija neturi būti puolamojo pobūdžio, turi nepastebimai išaugti grynai rusiškoje dirvoje[9]. Natūralu, kad tokia koncepcija buvo priimtinesnė rusams, nes puikiai atitiko jų mentalitetą.

Puolamiems „lotynizavimo pagundos“ katalikams galima pasiūlyti apmąstyti Fiodorovo misijos kunigų mintis, kurioms antrino netgi juos persekioję komunistai. Kai Julija Nikolajevna Danzas, artima egz. Fiodorovo bendražygė, norėjusi tapti graikų apeigų seserimi vienuole, prašė Petrogrado sovieto sekretoriaus nelikviduoti graikų apeigų katalikų Bažnyčios, komunistas kaltino, kad visi katalikai yra lenkų agentai.

J. N. Danzas atsakė: „Tuo labiau, rusams reikia suteikti galimybę eiti ne į lenkų bažnyčią (kostiol), o į rusų [katalikų] cerkvę.“ Sekretorius po ilgų diskusijų padarė išvadą: „Sulenkės tūkstantis, na dešimt tūkstančių žmonių. O į niekingą fiodoroviškąją bažnyčią eis milijonai. Ji įsijungs į tarptautinę katalikų organizaciją. Neprašykite, klausimas išspręstas. Bažnyčia bus likviduota.“[10] Komunistai suprato, kaip arti egz. Fiodorovo pasirinkta strategija buvo prie milijonų rusų grąžinimo į katalikybę. Būtent šiuo modeliu turi remtis ir ateities misijos į Rusiją.

Šarūnas Pusčius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

[1] Įvairių straipsnių apie Fatimos apsireiškimus ir Rusijos atvertimo svarbą galima rasti šiame straipsnių cikle: https://katalikutradicija.lt/visi/straipsniu-ciklai/fatima ir šioje paieškoje: https://fsspx.lt/search/node/fatimos 

[2] Pagrįsdami gausiais šaltiniais, dar detaliau Senovės Rusios katalikiškumą neatremiamai įrodo, pvz., rusai tyrėjai: profesorius Michailas Taube bei graikų-slavų apeigų katalikų kunigas, kunigaikštis Aleksandras Volkonskis: М. Таубе, „Рим и Русь в до-монгольский период“, Католический временник, книга вторая, Париж, 1928, http://www.unavoce.ru/library/taube_premongol.html#a10; Князь А. М. Волконский, Католичество и Священное Предание Востока, Париж, 1933, https://www.apologia.ru/articles/15.

[3]  Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв. Жизнь и деятeльнocть. (Diaconus Basilius OSB. Leonidas Fiodoroff. De vita et operibus enarratio) // Publicationes scientificae et litterariae ,,Studion“ monasteriorum studitarum №, III-IV, Romae 1966, II leidimas: лвiв 1993, p. 470. 

[4] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв… p. 480 – 484. 

[5] Staliūnas D., Arkivyskupo Roppo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[6] Ten pat, p. 165–166.

[7]  Xóchitl Patricia Campos Lopez, Diego Martín Velázquez Caballero, Samuel Schmidt Nedvedovich. Intermarium: The Anti-Communist Catholic Strategy in Twentieth-Century México: https://www.derechos.org/nizkor/biblio/intermarium.html#N_1_ 

[8]  Plg. Codex canonum ecclesiarum orientalium. http://www.intratext.com/X/LAT0758.HTM 

[9] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв…, p. 476.

[10] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв…, p. 574.