Gegužės mėnuo tradiciškai skiriamas Švč. Mergelei Marijai. Kviečiame asmeniškai praktikuoti šią gražią Dievo Motinos garbinimo tradiciją.
Gegužinių pamaldų ištakos
Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei, turi labai senas religines ištakas. Jau XII amžiuje aptinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o kiek vėliau – Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII skyrė atlaidus visiems, kurie maldingai gieda ar bent kalba Švč. Mergelės Marijos litaniją ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.
Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai, apie XIX a., pirmiausia Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje.
Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės. Gegužinės pamaldos vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.
Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Senosios lietuviškos mojavos ypatingos ir tuo, jog šalia maldos būdavo vakarojama.
Tekstas parengtas pagal laikraščio „Voruta“ straipsnį „Gegužinių pamaldų tradicija“.
JŠ pagal www.katalikutradicija.lt