Kristaus Visatos Valdovo šventė, kuri pagal dabartinį liturginį kalendorių tenka paskutiniam lapkričio mėnesio sekmadieniui, ne visada turėjo šį vardą ir ne visada buvo švenčiama šią dieną.
Kaip ir daugelyje kitų Bažnyčios teologijos ar liturgijos sričių, šis pokytis įvyko po Vatikano II Susirinkimo.
Tačiau formaliai ji neturėjo jokio ryšio su Vatikano II Susirinkimu, kuris šio klausimo apskritai nesvarstė.
1969 m. balandžio 28 d. išleidus naująjį liturginį kalendorių, popiežius Paulius VI leido šią šventę švęsti paskutinį lapkričio sekmadienį ir pakeitė jos pavadinimą: iš Kristaus Karaliaus šventės į Kristaus Visatos Valdovo šventę.
Vėlesniuose darbuose katalikų teologai teigė, kad tokiu pakeitimu siekta pabrėžti eschatologinį šios šventės pobūdį, kad Kristaus viešpatavimas yra visuotinis ir absoliutus Visatoje, tačiau viršija žemiškąją tikrovę ir įvyks tik po antrojo Išganytojo atėjimo.
Tačiau aprašant pirminę šios šventės idėją, buvo minima ir Kristaus žemiškojo viešpatavimo idėja. Apie tai, kad per tikrą Kristaus Viešpaties intronizaciją šeimose, bendruomenėse ir valstybėse būtų galima įveikti socialinius konfliktus, atkurti valdžios autoritetą ir įtvirtinti socialinę taiką žemėje.
Šventės teologinis šaltinis buvo enciklika “Quas Primas”, kurioje popiežius Pijus XI, viena vertus, pabrėžia eschatologinį Kristaus valdžios pobūdį, bet kartu įspėja, kad būtų klaidinga neigti Kristaus valdžią žemėje:
“Tačiau ši karalystė pirmiausia yra dvasinė ir daugiausia susijusi su dvasiniais dalykais, ką labai aiškiai parodo ir mūsų cituoti Šventojo Rašto žodžiai, o Kristus Viešpats patvirtina savo elgesiu. Kai žydai ir net patys apaštalai klaidingai manė, kad Mesijas atkurs laisvę ir prikels Izraelio karalystę, Jis sugriovė šį jų tuščias įsivaizdavimą ir atėmė iš jų viltį; kai aplinkiniai ir susižavėjusi minia norėjo Jį paskelbti karaliumi, Jis pabėgo ir pasislėpė, nes nenorėjo karališkojo vardo ir garbės; Romos Vyresniojo akivaizdoje Jis pareiškė, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio”.
Tačiau kartu:
“Be to, labai klystų tas, kuris neigtų Kristaus, kaip Žmogaus, valdžią bet kokiems laikiniems reikalams, nes Kristus iš Tėvo gavo neribotą teisę į visa, kas sukurta, todėl viskas pavaldžiai Jo valiai… Todėl, jei žmonės privačiai ir viešai pripažintų Kristaus karališkąją valdžią jiems, tuomet visą visuomenę apimtų neregėti palaiminimai, tokie kaip derama laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. Nes kaip karališkasis mūsų Viešpaties orumas žemiškųjų kunigaikščių ir valdovų orumą apgaubia tam tikra religine pagarba, taip jis sustiprina ir piliečių pareigas bei paklusnumą. “
Kadangi šis Kristaus Karaliaus viešpatavimas turės ir žemiškąjį matmenį, ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, kuri taip pat puikiai iliustruoja Kristaus viešpatavimą žemėje ir danguje, kuriam šie šventieji buvo parengti dar žemėje.
Laiko atstumas iki liturginių metų pabaigos žymi būtent šį, nors ir trumpą, bet vis dėlto esamą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo žemiškoje tikrovėje aspektą.
Po Vatikano II Susirinkimo įvykdyta reforma, perkėlusi šią šventę į liturginių metų pabaigą, teologiškai visiškai pašalino šį žemiškąjį aspektą. Iš katalikų nebesitikima, kad jie šeimose, bendruomenėse ir valstybėse įtvirtins Kristų Karalių, bet tik laukiama Jo viešpatavimo amžinybėje.
Akivaizdu, kad šio žemiškojo aspekto eliminavimas kenkia tikinčiųjų sieloms, nes nemotyvuoja jų atpažinti to, kas iš tikrųjų egzistuoja, būtent gebėjimo, kurį neabejotinai turi Viešpats Dievas, – gebėjimo viešpatauti ir čia, žemėje. Iš tikrųjų tai žmogaus supratimu susiaurina ir apriboja Viešpaties Dievo visagalybę ir de facto yra mūsų silpstančio tikėjimo įrodymas.
Aleksandras Stralcou