Gruodžio 8 d. švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Iškilmę. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo tiesa yra tikėjimo dogma. 1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX, dalyvaujant 54 kardinolams ir 140 arkivyskupų bei vyskupų, Šventojo Petro bazilikoje Romoje ją iškilmingai paskelbė bule Ineffabilis Deus.
Popiežius rašė:
„Skelbiame, skelbiame ir apibrėžiame, kad doktrina, teigianti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pat pirmosios savo prasidėjimo akimirkos – dėl ypatingos visagalio Dievo malonės ir privilegijos, dėl numatytų Jėzaus Kristaus, žmonių giminės Gelbėtojo, nuopelnų – buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės dėmių, yra Dievo apreikšta tiesa, todėl visi tikintieji turi ja tvirtai ir nedvejodami tikėti.”
Taip pat kas neigia šią tiesą, pats save pašalina iš Bažnyčios bendruomenės, tampa nukrypstančiuoju ir kaltu dėl erezijos.
Marija nuo pat savo prasidėjimo momento buvo apsaugota ne tik nuo bet kokios nuodėmės, kurią galėjo padaryti, bet ir nuo gimtosios nuodėmės, kurią mes visi paveldime. Tai įvyko, nors tuo metu ji dar nebuvo Dievo Motina. Tačiau Dievas dėl būsimo išganingojo Apreiškimo įvykio apsaugojo Mariją nuo nuodėmingumo.
Todėl Marija buvo pradėta pašvenčiamojoje malonėje, laisva nuo visų gimtosios nuodėmės padarinių (pvz., mirties – todėl Bažnyčioje švenčiame jos Ėmimo į dangų, o ne mirties šventę). Ši privilegija buvo ne tik negatyvaus pobūdžio – gimtosios nuodėmės nebuvimas, bet ir pozityvaus pobūdžio, pasireiškusi malonės pilnatve Marijos gyvenime.
Ar Švenčiausioji Mergelė Marija iš Dievo iš karto gavo aukščiausio laipsnio dorybes, ar ji turėjo jas įgyti dirbdama ir kovodama su savimi?
Tarp žmonių Švenčiausioji Mergelė Marija yra viena iš labiausiai Kūrėjo privilegijuotų būtybių, nes to reikalavo jos, kaip Dievo Sūnaus Motinos, išskirtinis orumas. Todėl jos niekada, net trumpiausią akimirką, nepalietė gimtosios nuodėmės dėmė.
Dievas papuošė jos sielą nepaprastu tyrumu ir nekaltumu, nepaprasta įvairių malonių gausa jau nuo pat jos prasidėjimo. Bet ar tai jau buvo aukščiausias laipsnis? O gal Marija su metais augo dorybėmis, nuopelnais ir šventumu per savo maldas, darbus ir kančias, kurių ėmėsi Dievo valia ir iš meilės Jam?
Taip, Marija nuolat augo šventume, kad kasdien būtų vis šventesnė ir malonesnė Dievo akyse. Tačiau jos augimas vyko šiek tiek kitaip nei pas mus. Marijai nereikėjo įgyti dorybių ir nuopelnų kovojant su pagundomis, kylančiomis dėl netvarkingų aistrų, tokių kaip puikybė, pyktis, netyrumas ir pan.
Būdama laisva nuo pirmapradės kaltės, ji taip pat buvo laisva nuo mumyse vyraujančios vidinės netvarkos, todėl nejautė vidinio polinkio į blogį. Kita vertus, ji nebuvo laisva nuo rūpesčių ir kančių. Ji jautė visas nemalonias ir sunkias pastangas, kurių reikėjo, kad dievobaimingai priimtų ir ištvertų kančias, jausmų numarinimą, kasdienio darbo sunkumus ir nepatogumus, o svarbiausia – laukė tų sielos kančių, kurias jai skyrė Dievas.
Malonės perteklius, kurį Marija gavo pradėdama, buvo tik pradinis taškas, o šventumo viršūnę ji pasiekė tik savo mirties akimirką; tai aukščiau už bet kokį žmogišką įvertinimą.
„Mąstykime apie nuolatinius nuopelnus už visus jos veiksmus; mąstykime apie tas ypač iškilmingas akimirkas, kai Švenčiausioji Trejybė tarsi užliejo Mergelės sielą; mąstykime apie jos pašventinimą paskutiniaisiais gyvenimo metais kasdiene Šventąja Komunija.
Prisiminkime dieviškuosius dėsnius, reglamentuojančius malonės didėjimą: kad jis priklauso nuo asmens orumo ir meilės intensyvumo; kad kuo didesni malonės turtai, tuo labiau ji didėja, ir pamatysime, kad ši malonė Marijoje didėjo taip, … kad ji panaši į neaprėpiamą jūrą.
Žymūs Bažnyčios daktarai sako, kad jei į vieną visumą surinktume visų šventųjų ir angelų malonę, Marijos malonė paskutinę jos gyvenimo akimirką, o gal net ir daug anksčiau, savo pilnatve pranoko visus dieviškojo dosnumo išliejimus visiems išrinktiesiems.”
Aleksandras Strelcovas